Vaikų rašytojas B. Bėrantas: „Gera paveikslėlių knyga gali peržengti amžiaus ribas ir įkvėpti kiekvieną“

Skaitymo vaikams ir kartu su vaikais nauda abejoti pagrindo nėra – ši veikla lavina vaikų koncentraciją, mąstymą, pasakojimo įgūdžius, vaizduotę bei empatiją, o taip pat padeda pasiekti aukštesnių akademinių rezultatų visose disciplinose. Amerikos pediatrijos akademija rekomenduoja pradėti skaityti kuo jaunesnio amžiaus vaikams, tai pagrįsdami tyrimais, įrodančiais, jog vaikai, kurių tėvai praleidžia daugiau laiko su jais skaitydami ir kalbėdamiesi, turi akademinį pranašumą mokykloje.

Paveikslėlių knygų nauda vystymuisi ir įgūdžių lavinimui

Tinkamiausia knygų rūšis jauniausiems skaitytojams – paveikslėlių knygos. Nors iš pirmo žvilgsnio jos gali pasirodyti paprastos ir nesudėtingos, jų nauda vaiko vystymuisi ir skirtingų įgūdžių lavinimui yra didžiulė: nesudėtingas, tačiau vaizdingas tekstas ir išraiškingos iliustracijos lavina vaizduotę, turtina žodyną, iškalbą. Nuotaikingos ir pamokančios paveikslėlių knygų istorijos sukuria galimybę susitapatinti su pasakojimoe herojais, o tai lavina empatiją, savivoką, jausmų pažinimą. Šiuolaikinės paveikslėlių knygos dažniausiai išsiskiria meniškomis ir stilingomis iliustracijomis, todėl jas skaitant lavėja meninis, estetinis suvokimas, grožio pojūtis.

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius teiks premijas už geriausias metų knygas vaikams ir paaugliams bei vaikų literatūros tyrimus ir sklaidą. Tarp Vilniaus knygų mugės metu paskelbtų pretendentų gauti premiją už geriausią 2019 m. paveikslėlių knygą vaikams – Beno Bėranto ir Tanios Rex paveikslėlių knyga „Ponas Kampas“ (leidykla „Nieko rimto“). Nors ši knyga Lietuvos knygynuose pasirodė vos spalį, ji jau spėjo sulaukti dėmesio Lietuvoje ir už jos ribų.

84501826_10213907274630419_8060969340402401280_o

Benas Bėrantas, asmeninio archyvo nuotrauka 

Knygos autorius vaikų rašytojas ir literatūros agentas Benas Bėrantas, paklaustas, kas lėmė paveikslėlių knygos „Ponas Kampas“ sėkmę, atsako, jog ši knyga pirmiausia patraukia nuostabiomis dailininkės Tanios Rex iliustracijomis ir netikėtu veikėju. „Pandemijos metu, kai visi turėjome likti namie, knyga tapo dar aktualesnė – juk ji apie stabtelėjimą nuo skubėjimo, laiką kartu, kūrybišką bendravimą šeimoje. Galų gale norėčiau manyti, kad save šioje knygoje gali atpažinti ne viena šeima.“

Autorius tiki, jog gera paveikslėlių knyga gali peržengti amžiaus ribas ir būti aktuali ne tik ikimokyklinio ar pradinio mokyklinio amžiaus vaikams – jos įkvėptas gali būti kiekvienas, net jei tai būtų tik vienas šypsnis.

Estetiškai iliustruotos knygos vaikus džiugina ne mažiau nei filmai

Daugelis tėvų ir ankstyvojo vaikų ugdymo specialistų pastebi, jog paveikslėlių knygos išties turi galią sudominti ir įtraukti net ir savarankiškai skaityti dar nemokančius vaikus. Atvertus įdomią ir estetiškai iliustruotą paveikslėlių knygą galima pastebėti, kaip vaiko akys akimirksniu sužimba entuziazmas ir noras pažinti knygos veikėjų pasaulį, ištyrinėti jį. Mažieji knygų vartytojai iliustracijas dažnai apžiūri su ne menkesniu įsitraukimu nei stebėdami animacinio filmuko scenas.

Knygos iliustracijos itin lavina dar nemokančių savarankiškai skaityti vaikų vaizduotę ir kalbinius įgūdžius – stebėdami vien paveikslėlius jie gali sukurti savo istoriją, sugalvoti nupieštų veikėjų vardus, papasakoti priešistorę ar atomazgą. O kuomet tą pačią knygą vaikai varto ir skaito drauge su suaugusiais – jie geba lengviau suteikti tekstui prasmę, susieti žodžius su iliustracijomis.

Vaikų rašytojas B. Bėrantas sako, jog rašydamas paveikslėlių knygos tekstą mintyse jau mato ir vaizdus. „Džiaugiuosi, kad mano vaizduotės juosta sklandžiai sukasi, nes esu įsitikinęs, kad tai padeda ir kuriant pasakojimą. Juk tekstas turi įkvėpti iliustruotoją ir nuo to įkvėpimo priklauso, kokia bus knyga. O galutinis vaizdas būna dar šimtą kartų geresnis, nes dirbu su labai talentingomis dailininkėmis.“

Paveikslėlių knygų skaitymas kūdikiams ir vaikams turi ne tik ryškų edukacinį poveikį, bet ir kur kas daugiau privalumų, iš kurių vienas ryškiausių – stiprinamas ryšys su vaiku. Motinos balsą atpažįsta jau naujagimiai – jis nuramina ir paguodžia. Knygų skaitymas balsu padeda nurimti, atsipalaiduoti bei geriau pailsėti ir vyresniems vaikams. Toks ritualas gali paskatinti mažylį noriai mokytis skaityti savarankiškai. Visų svarbiausia, jog šis užsiėmimas – tai galimybė tėvams praleisti daugiau kokybiško laiko su vaiku.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje nuo birželio 1 d. iki liepos 31 d. vyks Tanios Rex kurtų iliustracijų paveikslėlių knygai „Ponas Kampas“ paroda.

101030625_10219731674595817_6428142702835007488_o

Žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas: „Vaikai šiais laikais – maži suaugusieji“

Į klausimą „Ar vaikai vis dar skaito popierinius žurnalus?“ vaikų rašytojas ir literatūrinio žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas atsako nė nedvejodamas: „Be abejo“. V. Šidlauskas jau pusmetį dirba vienintelio Lietuvoje literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“, leidžiamo jau devynioliktus metus, vyr. redaktoriumi. Išsamiau apie žurnalo pokyčius, vyr.  redaktoriaus darbo specifiką ir leidinio ateities viziją – pokalbyje.

Laimiukas 3-89

Esate populiarių knygų vaikams autorius. Kaip tapote ir literatūrinio žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktoriumi?
 
Sakyčiau, laimingo atsitiktinumo dėka. Tiesa, turėjau apie tai minčių dar prieš pradėdamas rašyti vaikams, tačiau tikriausiai viskam reikia laiko. Reikia ne tik pačiam užaugti iki savo sumanymų, bet kartais ir mokėti išlaukti. Juk būna, jog visai arti tikslo staiga apsisukame ir nusivylę grįžtame atgal. O galbūt tetrūko vieno žingsnio.

Pasidalinkite trimis pozityviais vyriausiojo redaktoriaus darbo atradimais.

Nuostabu yra suvesti du skirtingus žmones, kurie iki tol galbūt net nežinojo apie vienas kitą ir jiems bendradarbiaujant sulaukti neįtikėtinai puikių rezultatų – šaunių istorijų ir kvapą gniaužiančių iliustracijų.

Taip pat labai įkvepia atradimo džiaugsmas, kuriuo galima dalintis su visais žurnalo skaitytojais. Kai kurios naujos patirtys ir žinios, sugulančios į žurnalo puslapius, nustebina ir mane patį.

Ir, žinoma, temų bei idėjų gausa, kurias dar norisi įgyvendinti.

Ar vaikai vis dar skaito popierinius žurnalus? Koks turinys juos labiausiai domina?

Be abejo, skaito. Žinoma, tiek žurnalai, tiek knygos priverstos konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais, išmaniaisiais įrenginiais ir ne visada laimi. Realybė tokia. Tačiau labai daug kas priklauso nuo turinio. Kaip bebūtų – šis privalo sudominti, įtraukti. Tuo pačiu būti konkretus ir pakankamai lakoniškas, nes nuobodžiaujantis vaikas, padėjęs žurnalą į šoną, kitą kartą jo nebeatsivers.

Vaikai šiais laikais – maži suaugusieji. Jie daug žino. Ko nežino – lengvai gali rasti interneto platybėse. Juos vis sunkiau kažkuo nustebinti. Tačiau jei pavyksta – gali manyti, jog savo pasiekei. Ir ta nuostaba bei susižavėjimas yra pati puikiausia paskata ieškoti vis naujų būdų ir formų, kaip tą padaryti vėl. Dėl to kalti ir mes patys, kai kuriuos dalykus laikydami pernelyg įprastais ir nevertais dėmesio, nors vaikui tai gali prilygti supernovos sprogimui.

20190828_202415

Virgis Šidlauskas

Kuo „Laimiukas“ skiriasi nuo kitų žurnalų vaikams?

Labiausiai tuo, jog kviečia vaikus ne tik žaisti ir linksmintis, bet pirmiausia pamilti skaitymą, lavinti savo vaizduotę, kūrybiškumą, domėtis supančia aplinka ir nepaliauti suaugusiųjų visko klausinėti.

„Laimiuko“ vaikai neišvys didžiųjų prekybos centrų žurnalų lentynose. Kaip tuomet jis pasiekia vaikus ir kur su juo susipažinti?

Žurnalą lengvai rasite leidyklos „Nieko rimto“ svetainėje – ten pat jį galėsite pavartyti, o jei patiks – ir įsigyti naujausią numerį ar žurnalo prenumeratą visiems metams. Daugiau informacijos, straipsnių ir naujienų skelbiama internetiniame „Laimiuko“ puslapyje www.laimiukas.com. Taip pat su žurnalu galite susipažinti „Laimiuko“ vadybininkams užsukus į jūsų mokyklą.

Kiek laiko užtrunka paruošti vieną „Laimiuko“ numerį?

Sukurti, sudėlioti ir apipavidalinti „Laimiuką“ užtrunka apie du mėnesius. Maždaug tiek laiko, kiek tenka laukti kiekvieno naujo numerio.

Kokios istorijos, straipsniai ir kitos įdomybės skaitytojų laukia naujausiame gegužės–birželio literatūrinio žurnalo numeryje?

Oi, jų laukia ir tikrai daug!

Jei visada knietėjo sužinoti, kokiais knygų herojais svajoja būti vaikų knygų rašytojai ir dailininkai – dabar geriausia proga tai išsiaiškinti. Taip pat įsitikinsime koks svarbus ir atsakingas redaktoriaus darbas. Paulius Juodišius nustebins nebūtomis ir niekam negirdėtomis profesijomis. Jei dar neteko girdėti apie sapnų dizainerio, uraganų gaudytojo, sraigių dresuotojo ar maisto muzikanto profesijas – būtina visa tai pamatyti savo akimis!Linksmieji „Mokslo makaronai“ pateiks daugybę įdomybių apie meteoritus ir genius. Turėsi puikią galimybę apsilankyti Kaune įsikūrusiame Vaikų literatūros muziejuje. Išmoksi pats prižiūrėti savo augintinį. Atliksi eksperimentą, ko reikia norint išgąsdinti bakterijas ir virusus. Išgirsi, kaip turime saugoti ir mylėti gamtą. Galėsi toliau sekti katino Erkės ir paslaptingojo šešėlio pėdomis. Atrasi šį tą naujo apie savo laikmetį pralenkusį genialųjį Leonardą da Vinčį. Išgirsi daugiau apie dainavimą. Prisiminsi Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją. Rasi šiltą ir jaukią istoriją apie kregždutes. Skambias eiles. Taip pat galėsi sudalyvauti smagiame konkurse.

Ar turite viziją, kaip šis žurnalas atrodys ateityje?

Žurnalas keičiasi jau dabar. Nuo šiuolaikiškesnės išvaizdos Laimiuko besišypsančio nuo viršelio iki daugybės šviežutėlių skyrelių, naujų rubrikų, keistų, bet mielų jų vedėjų, eksperimentų, dar neliestų temų, įdomiausių pokalbių su vaikų rašytojais, dailininkais, kitų profesijų atstovais ir dar daugiau. Todėl būkime bičiuliais ir leiskimės į nuotykius drauge!

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Dailininkė Sigutė Ach: „Kai jaučiuosi pavargusi, atsisėdu savo vaizduotės sukurtame namelyje šalia Heidos ir senelio“

Būna knygų, kurias skaitydami mėgaujamės, tačiau antrą kartą jų skaityti nebesinori. Būna knygų, kurių rekomendacijų sugundyti jas perskaitome, tačiau rekomenduoti kitiems nesiryžtame. Visgi labiausiai džiugina knygos, neprarandančios aktualumo, net jei su jomis užaugo jau kelios kartos. Jas skaityti antrą, trečią ir penktą kartą, kaskart atrandant ką nors naujo, – vienas malonumas.

Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka skatina dalintis knygų rekomendacijomis, kurias verta skaityti antrą kartą. Savo favorite pasidalino ir leidyklos „Nieko rimto“ grožiu ir sparnais tituluojama dailininkė Sigutė Ach – tai neblėstančio aktualumo vaikų literatūros klasikos kūrinys –  Johannos Spyri „Heida“.

Screen Shot 2020-05-16 at 17.05.31

Ši knyga skatina pažinti ir domėtis žmogaus vidiniu pasauliu, patikėti, kad energija, gerumas ir gebėjimas džiaugtis suminkština net atšiauriausių žmonių širdis, o vidinė laisvė yra svarbiau už socialinius stereotipus.

Kad pajustum knygos prasmę – reikia tyros širdies
 
„Atsakydama į klausimą, kokią knygą rekomenduoju skaityti daugiau nei kartą, rankose laikau naujausią Johannos Spyri knygos „Heida“ leidimą, iliustruotą tapybiškais Remigijaus Januškevičiaus darbais. Aš ir vėl ją perskaičiau. Ir vėl verkiau. Nors, atrodo, knygoje tik geri ir šviesūs dalykai, nieko liūdno lyg ir nevyksta“, – savo rekomendacija dalinasi Sigutė Ach.

Dailininkė sako supratusi, jog tam, kad pajaustum knygos prasmę ir ji paliestų, reikia būti labai tyram. „Šios knygos toks poveikis – skaitai ir nuskaidrėji, tarsi pasivaikštai kalnais. Ne veltui visas veiksmas vyksta Alpėse – Heida mažytė, Alpės didelės, saulėlydis kaip gaisras per visą dangų. Ir vėjas, ir gėlės…“

Sigutė Ach pamini, jog pirmoji knygos vieta, suvirpinusi jos širdį – senelio patiekta vakarienė Heidai, kuomet jie dar nebuvo pažįstami. „Toji vakarienė man priminė pasaulio sukūrimo sakralumą. Kai jaučiuosi pavargusi, aš dažnai atsisėdu savo vaizduotės sukurtame namelyje šalia senelio ir Heidos. Vien tik galvojant apie tai, atrodo, kaupiasi ašaros, ir norisi greičiau sulaukti, kol senelio ruošiamas sūris iškeps. Paprasti dalykai, aprašyti šioje knygoje, tampa gerumo ritualais. Aplanko jausmas, kad jei atliksi juos taip, kaip tai daro knygos herojai – širdyje gims stebuklai.“

„Heida“ – kelionė, kurią galima nukeliauti širdimi

„Mums visiems, bent jau man, reikia žodžių, sudėliotų taip jautriai ir taikliai, kad ir vėl galėčiau patikėti angelais, šviesa, kuri gydo, kad vėl galėčiau neabejodama nupiešti meškiuką, kuris, žinau, iš tikrųjų šneka, kitaip tariant – išgydyti vidinį vaiką. Visai kaip giesmės, kurias Heida skaito aklai močiutei, o ši pritaria, jog būtent taip Heidos sudėlioti žodžiai leido vėl atgimti šviesai močiutės širdyje“, – jautriais išgyvenimais skaitant knygą dalinasi dailininkė.

Heida I_2000x2000

Dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius: „Kiškis Morkus po ilgos pertraukos prisikėlė naujam gyvenimui“

Dailininko ir vaikų knygų rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knygas su dideliu pasimėgavimu skaito ir vaikai, ir suaugę. Žymiausio Lietuvos vaikų knygų kūrėjo gerbėjų netrūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – K. Kasparavičius jau yra parašęs ir iliustravęs daugiau nei 60 knygų vaikams, jos išverstos net į 26 pasaulio kalbas. Pokalbyje rašytojas atskleidžia tris jam reikšmingiausius karantino atradimus, prisipažįsta mėgstantis smaližiauti ir džiaugiasi, jog knygų herojai nesensta – po 12 metų pertraukos Lietuvos knygynuose vėl pasirodė autoriaus knyga „Kiškis Morkus Didysis“ (leidykla „Nieko rimto“).

Kęstučio_Kasparavičiaus_iliustracija_iš_knygos_Kiškis_Morkus_didysis_2

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš knygos „Kiškis Morkus didysis“

Pasidalinkite trimis pozityviais ir vienu nebūtinai pozityviu karantino atradimu. Kam šiuo laikotarpiu skiriate didžiąją dalį savo laiko?

Turbūt bet kas pasakytų, kad karantinas yra nuobodus dalykas ir tikrai nedrįsčiau dėl to ginčytis. Šiaip jau atsiskyrimas ir užsidarymas namuose man nėra labai neįprasta būsena. Norėdamas geriau susikaupti darbui, kurį jau daugiau kaip 35 metus dirbu, tiesiog turiu kažkuriam laikui atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Vis dėlto yra esminis skirtumas tarp to, kai tu pats pasirenki tokį gyvenimo būdą ir kai pasirinkimo galimybės neturi.

Vos prieš kelis mėnesius baigėsi Vilniaus knygų mugė, o atrodo, kad tai buvo kažkada taip seniai, vos ne priešistoriniais laikais. Net sunku patikėti, kad praėjo tiek mažai laiko, o šitaip viskas pasikeitė ir nenustoja keistis. Turbūt dar niekad nebuvo taip, kad visi skubėjimai atrodytų visiškai kvaili ir beprasmiai. Karantino metu gerokai sulėtėjo laikas. Tai yra gerai, nes paskutiniais metais jis man bėgo kiek per greitai. Tai ir galėčiau pavadinti pirmu pozityviu karantino atradimu. Galbūt pavyks tą laiką pristabdyti ir vėliau, nors nesu tuo visiškai tikras.

Žinoma, tų atradimų yra ir daugiau. Karantino metu baigiau jau anksčiau pradėtas iliustracijas mano naujai knygai. Kad ir kiek stengiausi sulėtinti piešimą, deja, visam karantinui to neužteko. Dabar bandau pradėti naują knygą, bet tai yra nepalyginamai sunkiau. Galų gale peržiūrėjau visus 26 Džeimso Bondo filmus iš eilės. Kas vakarą po vieną. Gerokai nustebau, kad 4 iš jų iš viso nebuvau matęs, nors kai kuriuos kitus – net po kelis kartus.

Įsigijau dviratį treniruoklį. Mano būstas senamiestyje ne toks jau ir ankštas, bet kiek gali jame slampinėti iš kampo į kampą arba sukti ratu kaip kalėjime. Mat nepaisant karantino, judėti vis tiek norisi. Taigi beveik viso karantino metu kasdien „važiuoju“ dviračiu, žiūrėdamas per langą. Tiesa, vaizdas, skirtingai negu važiuojant tikru dviračiu, beveik nesikeičia. Tie patys namai kitoje gatvės pusėje ir keli medžiai. Kartais po nakties atsiranda grafiti ant mūrinės tvoros, o dar po savaitės dažytojas ją uždažo. Iki kito karto. Ir dangus mainosi bei keičia spalvas: tai apsiniaukę, tai debesuota, o kartais net giedra. Vėl pradėjau kepti pyragus, nes paskutinius dvejus metus jų beveik nekepiau. Nuo jų kvapų namai atgyja ir pasidaro jaukiau.

O nepatinka tai, kad kai išeini iš namų, reikia užsidėti kaukę. Nors suprantu, kad tai būtina, bet keista gatvėje matyti tik žmonių akis ir nei vienos šypsenos. Žinoma, galima jas nujausti ar įsivaizduoti. Kai šitaip pagalvoji, iškart pasidaro linksmiau. Galbūt aplink po kaukėmis daug paslėptų šypsenų!

Kęstutis_Kasparavičius

Kęstutis Kasparavičius Vilniaus knygų mugėje

Šią savaitę Lietuvos knygynuose pasirodė po net dvylikos (!) metų pakartotas Jūsų knygos „Kiškis Morkus didysis“ tiražas. Pasidalinkite, kaip gimė ši istorija ir kuo šis personažas Jums ypatingas.

Net pats nepastebėjau, kaip nuo Kiškio Morkaus pirmojo pasirodymo praėjo jau 12 metų. Labai džiaugiuosi, kad Kiškis Morkus po ilgos pertraukos prisikėlė naujam gyvenimui. Gerai, kad knygų herojai nesensta. Taigi Kiškis Morkus liko toks pats jaunas kaip ir tada. Ir toks pats smaližius. Gerai net nepamenu, kada ir kokiu būdu pagavau šią istoriją. Pamenu tik tiek, kad ją parašiau labai greitai. Ir iliustracijas piešti buvo smagu, taigi daug vargo neturėjau. Matyt, pasigavau šią istoriją tinkamu laiku. Negalėčiau pasakyti dėl ko, bet kiek pamenu, vaikai šią knygą mėgo ir 2009-ųjų Metų knygos rinkimuose ji buvo išrinkta Vaikų metų knyga.

Kiškelis Morkus Jūsų istorijoje tampa tikrų tikriausiu smaližiumi, su kuriuo negalėtų lygintis net pati meška. O Jūs, ar mėgstate pasmaližiauti? Koks Jūsų pats mėgstamiausias desertas?

Išties šioje istorijoje daug smaližiaujama ir pasakojama apie pyragus, tortus ir kitokius saldumynus. Vis dėlto pagrindinė knygos mintis yra šiek tiek kita. Turbūt ne vienam, ypač vaikystėje, yra tekę patirti tą jausmą, kad esi kažkoks prastesnis negu kiti. Kad tavo ausys per daug atlėpę ar nosis riesta ne į tą pusę. Ir vis dairytis į tuos kitus, kurie lyg ir didesni, stipresni ar gražesni už tave. Ir žinoma, pačiam būtina tapti tokiam, kaip tie kiti. Tik, deja, beveik visada iš to nieko gero neišeina. Todėl geriausia nesukti sau per daug galvos dėl tokių niekų. Juk kaip gera ir sveika (!) būti savimi, net jeigu esi tik mažas Kiškelis Morkutis.

Šiaip pasmaližiauti ir aš mėgstu. O kas nemėgsta? Patinka įvairūs dalykai, todėl būtų labai sunku visus juos čia išvardinti. Gal apsistosiu ties pyragais. Mano mėgstamiausių trejetukas būtų toks: niujorkietiškas sūrio pyragas (keptas), morenginis citrinų pyragas bei aguonų ir obuolių pyragas… Ir vos nepamiršau paminėti – paprastas klasikinis obuolių pyragas, kuri Lenkijoje vadina Šarlotka.

Tik dabar pasitikrinau knygoje apie Kiškį Morkų ir gerokai nustebau. Pasirodo, nė vieno iš mano paminėtų pyragų nėra tarp Kiškio Morkaus mėgstamiausių. Matyt, mūsų abiejų, to prieš 12 metų Kiškio Morkaus ir dabartinio manęs, skoniai truputį išsiskyrė.

Kęstučio_Kasparavičiaus_iliustracija_iš_knygos_Kiškis_Morkus_didysis

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš knygos „Kiškis Morkus didysis“

Maži ir dideli Jūsų gerbėjai nekantriai laukia naujų kūrinių. Atskleiskite, ar jiems dar teks laukti ir ką kuriate šiuo metu?

Kaip jau minėjau, karantino metu užbaigiau iliustracijas mano naujausiai knygai. Knyga vadinsis „Kalėdos! Kalėdos!“ ir turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kaip nesunku atspėti iš pavadinimo, tai bus kalėdinė knyga. Joje bus 11 trumpų istorijų apie tai, kaip Kalėdoms ruošiasi įvairios gyvūnų šeimynos. Nuo pačių mažiausių iki didžiausių: pelių, zylių, pingvinų, kačių, žuvų, meškinų ir net banginių. Dar pridursiu, kad ten bus labai daug smulkiai išpaišytų paveikslėlių.

Pasidalinkite, kiek pradėtų, tačiau dar nepabaigtų ir neišleistų istorijų esate sukūręs?

Tokių istorijų šiuo metu yra dvi. Viena iš jų dar nebaigta ir reikia palaukti, kol viskas susidėlios į savo vietas. O šiuo metu pradedu darbuotis prie kitos. Pati istorija, turiu galvoje knygos tekstą, jau baigta, bet dar reikia nupiešti paveikslėlius. Tiesą sakant, kol kas piešiu tik eskizus. Kaip ir visada, prie jų teks ilgokai padirbėti ir pasukti galvą, nes dar daug kas labai neaišku. Tuo tarpu nenoriu daugiau apie šią knygą kalbėti, nes net ir dėl jos pavadinimo neapsisprendžiau.

Kiskis Morkus Didysis_d_2l

Kęstučio Kasparavičiaus knygos „Kiškis Morkus didysis“ viršelis

Apibūdinkite savo jausmus, kai kuriate – piešiate arba rašote. Ar kūryba Jus dažniau įkvepia ir suteikia energijos, ar kaip tik savo energiją atiduodate kūrybai, o tuomet jaučiatės pavargęs?

Rašymas ir piešimas gana skirtingi dalykai. Piešimui man tenka skirti kur kas daugiau laiko nei rašymui. Tai nereiškia, kad aš labai greitai rašau. Tikrai ne, aš rašau lėtai. Labai dažnai taisau ir perrašinėju iš naujo atskiras vietas. Dažniausiai ką tik parašytas tekstas būna bent dvigubai ilgesnis nei galutinis. Va tada ir prasideda rimtas rašymas, o tiksliau, trumpinimas. Stengiuosi palikti tik tai, kas svarbiausia. Juk, gerai pagalvojus, viską galima nupiešti. Beveik viską.

Bet piešiu aš dar lėčiau. Jeigu rašau vakarais, ir tai ne kasdien, tai piešiu visą likusį laiką, išskyrus tą, kai užsiimu nežinia kuo. Man visada sunku pradėti kažką naują, bet kai įsibėgėju, negaliu sustoti. Tuo metu visą savo energiją tam ir atiduodu. Kažkam kitam jos tiesiog nelieka. Atsikvošėju tik tada, kai iliustracijos jau būna baigtos. Ir štai tada kartais jaučiuosi kaip išgręžta kempinė. Galva būna tuščia. Reikia šiek tiek laiko, kad ten vėl kažko prisipildytų. Nežinau, kaip bus toliau, bet iki šiol vis prisipildydavo.

To Jums ir linkime. Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Rašytoja Kate DiCamillo: „Jei ne Vinis Diksis“ – odė, šlovinanti šunis, draugystę ir gyvenimą pietuose“

Meilė gyvūnams, atsakomybė už juos, tikros draugystės pamokos ir pozityvus mąstymas net tada, kai tenka susidurti su sunkumais – tai vertybės, į kurias daugelis tėvų siekia atkreipti savo vaikų dėmesį. „Jei ne Vinis Diksis“ – vienas populiariausių amerikiečių vaikų rašytojos Kate DiCamillo kūrinių, pripažintas kritikų ir įvertintas Newbery garbės medaliu, šį pavasarį atgimė naujai. Didžiuosius Lietuvos knygynus netrukus pasieks šviežiausias šios knygos leidimas lietuvių kalba, kurį puošia lietuvių dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos. Rašytoja Kate DiCamillo candlewick.com interviu pasakoja, kas įkvėpė sukurti šią istoriją, turinčią galią pavergti ne tik vaikų, bet ir visų šeimos narių širdis.

Jei ne Vinis Diksis_2000x2000g

Gimtųjų namų ir visų mylėtų šunų ilgesys

Kate DiCamillo gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Filadelfijoje, tačiau kai jai buvo penkeri, kartu su visa šeima persikėlė į pietinę šalies dalį, kur ir praleido didžiąją dalį jaunystės. Anot rašytojos, penkeri vaikystės metai, praleisti tipiškame mažame amerikietiškame miestelyje Filadelfijoje, jai iki šiol kelia nostalgiškus jausmus ir ilgesį – tai buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių debiutinio autorės kūrinio „Jei ne Vinis Diksis“ atsiradimą. „Šis kūrinys – odė, šlovinanti šunis, draugystę ir gyvenimą JAV pietuose“, – sako Kate DiCamillo.

Knygos skaitytojams dažnai kyla klausimas, ar Vinio Diksio – labai didelio, pasišiaušusio, bet itin ištikimo ir linksmo šuns personažas gimė remiantis tikro gyvūno istorija. „Rašydama šį kūrinį gyvenau bute Minesotoje, kurio šeimininkai neleido laikyti šuns. Tai buvo pirmasis kartas per visą mano gyvenimą, kai gyvenau be šuns. Ir man jo išties siaubingai trūko. Vinio Diksio personažą sukūriau ilgėdamasi visų iki tol sutiktų ir mylėtų šunų“, – pasakoja autorė.

Istoriją padiktavo mergaitės balsas galvoje

„Vieną vakarą prieš užmigdama savo galvoje išgirdau aiškų mergaitės balsą ir sakinį, ištartą pietietišku akcentu: „Turiu šunį vardu Vinis Diksis“. Atsibudusi kitą rytą vis dar tebegirdėjau tą patį aiškų balsą, tad nieko nelaukdama ėmiau užrašinėti tai, ką man pasakojo dešimtmetė mergaitė Indija Opala Buloni. Nė vienas kūrinys, kurį esu rašiusi iki ar po šios istorijos sukūrimo, nesiėjo taip lengvai. Šis kūrybinis procesas nuo pat pradžių iki pabaigos buvo tikras malonumas“, – knygos atsiradimo istorija dalijasi Kate DiCamillo.

Pačioje kūrinio pradžioje skaitytojai sužino, jog Opala auga nepilnoje šeimoje – jos mama išvyko dar tada, kai mergaitei buvo vos treji, o jos tėtis, pamokslininkas, apie šį įvykį kalbėtis vengia. Tačiau linksmo ir energingo šuns Vinio Diksio atsiradimas šeimoje pakeitė ir nusistovėjusius santykius. Rašytoja Kate DiCamillo pati puikiai žino, ką reiškia augti nepilnoje šeimoje. „Mano tėtis paliko šeimą, kai buvau dar visai maža. Rašydama knygą prisiminiau ir mūsų šeimos santykius, juos perkėliau į kūrinį. Opala pyko ant jų šeimą palikusios motinos, o aš ant tėčio. Manau, jog teisinga sakyti, kad esu asmeniškai susipažinusi su Opalos netektimi“, – sako rašytoja.

Kate_2014_300_CMYK_3inches

Rašytoja Kate DiCamillo

Kad kasdienybė taptų gražesnė – reikia visai nedaug

Kate DiCamillo yra unikali ir tuo, kad jos knygos vienodai skirtos ir vaikams, ir suaugusiems. Paklausta, ar sudėtinga rašyti skirtingoms amžiaus kategorijoms, ji atsako, jog tai jai – malonumas. „Džiaugiuosi savo kūryboje galėdama suderinti tiek šviesesnes, tiek tamsesnes spalvas. Mano manymu, literatūra vaikams turi teikti vilties. Turime moralinę atsakomybę, kad jų gyvenimuose viskas susiklostytų kuo sėkmingiau“, – priduria autorė.

Naujausią šios knygos leidimą lietuvių kalba pristačiusios vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ knygų korektorė Eglė Devižytė sako: „Esame dideli Kate DiCamillo talento gerbėjai. Tai puiki rašytoja, ne tik drąsiai besiimanti labai įvairių, tačiau itin aktualių temų, bet ir gebanti rašyti taip, kad nė nepajunti, kaip imi gyventi kartu su personažais, drauge verkti, juoktis ir, svarbiausia, nepaliauti tikėti gyvenimu. „Jei ne Vinis Diksis“ – itin šviesi ir viltinga knyga apie draugystę ir vienatvę, liūdesį ir praradimo skausmą, viltį ir atradimo džiaugsmą. Tai knyga apie ypatingą besišypsantį šunį, kuris nejučia pakeitė ne tik jį priglaudusios Opalos, bet ir viso miestelio gyvenimą.

Šį leidimą puošia nuostabios lietuvių dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos. Jaukūs, švelnūs, realistiški piešiniai itin įtaigiai sustiprina kūrinio nuotaiką, o Vinio Diksio šypsena ant viršelio pradžiugina vos į jį pažvelgus. Tai viena tų knygų, kurias skaitydamas pamatai, jog kartais reikia visai nedaug, kad kasdienybė taptų šiek tiek gražesnė ir šviesesnė. Manau, dabar mums tai ypač svarbu.“

Prisidėkite prie kūrybiškumo ugdymo! Skirkite 1.2 % GPM „Menų valtims“

1. Oficialioji dalis

VŠĮ „Menų valtys“ galite skirti iki 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Deklaraciją reikia pateikti iki 2020 m. liepos 1 d.

1,2proc gpm_fcb

Prašymo formą rasite čia, o joje užpildykite šiuos laukelius:

  •  1 Amens kodas
  •  2 Telefonas
  •  3P Vardas
  •  3P Pavardė
  •  4 Adresas
  •  5 Mokestinis laikotarpis – įrašykite 2019
  •  6S – pažymėkite „X“
  •  E1 Gavėjo tipas – įrašykite „2“
  •  E2 Paramos gavėjo identifikacinis numeris (kodas) – 302302922
  •  E3 – Nepildomas
  •  E4 Mokesčio dalies dydis – iki 1,2 % (galite koreguoti procentą)
  •  E5 Jei norite „Menų valtims“ paramą skirti ne vienerius metus, įrašykite pasirinktus metus (2020, 2021 ir t.t.).

2. Dovanėlės

Po oficialiosios dalies Jūsų laukia dovanos ir staigmenos, nes pervesti 2 procentai gali virsti į niekorimtišką dovanų rinkinuką.

Rinkinuką sudaro:

  1. Įrėminta Sigutės Ach darbo reprodukcija (parenkama atsitiktine tvarka);

vertikalios

2. Bloknotas kietu viršeliu „Sparnuotų avelių pieva“;

sparnuotos avytes

3. Medinė segė „Paukštelis su gėle“.

paukstis medinis

3. Pabaigai

O kai jau būsite įveikę visus formalumus, brūkšelėkite mums laišką info@niekorimto.lt. Parašykite savo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį ir dovanėlė atkeliaus pas Jus.

Dėkojame ir siunčiame sparnuotus linkėjimus!

Šeimos laikas skaitant: knyga ne tik ugdo, bet ir padeda sustiprinti ryšį su vaiku

Šeimos susibūrimas ir skaitymas balsu – tai nebūtinai tik ritualas prieš miegą, padedantis vaikui greičiau nurimti ir užmigti. Vaikų literatūros skaitymas garsiai yra bene veiksmingiausias būdas paskatinti mažylį pradėti skaityti ir rašyti savarankiškai. O visų svarbiausia – tai kokybiškas ir įsimintinas laikas su tėvais ar seneliais, stiprinantis šeimos tarpusavio santykius ir raginantis užmegzti prasmingą diskusiją, drauge samprotauti bei atvirai pasikalbėti. Bene kiekvienas, kuris būdamas vaiku turėjo laimės klausytis tėvų garsiai skaitomų istorijų, šią patirtį saugo kaip vieną šviesiausių vaikystės atsiminimų.

Gluosnio Abramavičiaus nuotr. 2

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

 

Skaitymas garsiai – šeimą suartinanti patirtis

Vaikų literatūros kūrinių skaitymas balsu vaikams dovanoja ne tik galimybę susipažinti su dar negirdėta istorija arba mėgstamiausią pasakojimą išgirsti dar kartą. Kiekvienas pusvalandis, praleistas skaitant drauge – tai svarbi raminanti ir atpalaiduojanti pamoka apie elgesį, jausmus ir šeimos tarpusavio santykius. Toks užsiėmimas – tuo pačiu ir būdas tėvams kompensuoti galimą dėmesio ar kokybiško laiko drauge su vaiku trukūmą, galintį atsirasti dėl užimto tvarkaraščio ir daugybės kasdienių reikalų.

Žinoma, šis karantino laikotarpis šeimoms dovanoja galimybę kur kas daugiau laiko praleisti kartu namuose. Tačiau net jei ištisą parą fiziškai esame po vienu stogu, dar nereiškia, jog vieni kitiems skiriame pakankamai dėmesio. Visą šeimą suvienijantis skaitymo ritualas gali tapti nedalomo dėmesio laiku, kai telefonai ir kiti išmanieji prietaisai paliekami nuošalyje, o visas dėmesys nukreipiamas į istoriją bei įsiklausymą į vienas kito mintis.

Metas pokalbiui apie tai, kas džiugina ir kas kelia nerimą

Skaitymui drauge su ikimokyklinio amžiaus vaikais labiausiai tiks paveikslėlių knygos, kurių spalvingos iliustracijos leis dar labiau įsitraukti į istoriją, įžvelgti ryšį tarp knygelės herojų nuotykių ir asmeninių įspūdžių, išgyvenimų. Trumpos ir vaizdingai iliustruotos istorijos gali paskatinti šeimos pokalbį, pasidalinimą prisiminimais apie bendras keliones, išvykas ar net baimes.

Daugelis vaikų išgyvena atsiskyrimo nuo savo tėvų baimę ir nerimą – nors šis jausmas dažniausiai yra sveikas ir natūralus, visgi kai kuriems vaikams jis pasireiškia ryškiau ir gali sukelti problemų. Puiki proga pasikalbėti apie saugumo jausmą ir stebuklingą apkabinimų galią būtų drauge su vaikais skaitant vieno garsiausių Lenkijos vaikų rašytojų, poetų ir dramaturgų Przemysławo Wechterowicziaus ir dailininkės Emilios Dziubak kurtą jaukią paveikslėlių knygą „Mama, kur tu?“.

mama, kur tu_2000x2000

Apkabinimo ir šilumos svarba, saugumas, išsiskyrimo nerimas, palaikymas ir darnūs šeimos santykiai – apie visa tai turėsite progą padiskutuoti susipažinę su šia istorija. Pagrindiniai pasakojimo herojai – lokių šeimyna, užvis labiausiai mėgstantys apkabinti vienas kitą, o paskui keliauti medaus paieškoti. Lietuvos skaitytojai taip pat jau spėjo pamilti P. Wechterowicziaus ir E. Dziubak kurtas jaukias knygeles „Apkabink mane“, „Šypsena varlytei“ bei „Būti tigru“.

Skaitykite net ir savarankiškai skaitančiam pradinukui

Skaityti garsiai taip pat naudinga ir kartu su vyresniu, jau pradinėse mokyklos klasėse besimokančiu vaiku. Net jei šis jau pramoko skaityti savarankiškai – skaitymui balsu galite rinktis sudėtingesnio siužeto ir didesnės apimties knygas nei jis šiuo metu gebėtų įveikti savarankiškai. Tokiu būdu turėsite galimybę praplėsti vaiko akiratį, paskatinti susidomėjimą literatūra ar atvirai padiskutuoti svarbiomis temomis, kurios dažnai nagrinėjamos vaikų literatūros kūriniuose, skirtuose pažengusiems skaitytojams, o visų svarbiausia – pajusti artimą tarpusavio ryšį.

Juodasis_Gražuolis

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Tikrai neapsiriksite skaitymui drauge su pradinuku pasirinkę pasauline literatūros klasika pripažintas knygas. Pavyzdžiui, šveicarų rašytojos Johannos Spyrikūrinį „Heida“ su meniškomis lietuvių dailininko Remigijaus Januškevičiaus iliustracijomis. Ši istorija paskatins patikėti, kad pozityvi energija ir gerumas gali suminkštinti net atšiauriausių žmonių širdis. Taip pat visus šeimos narius sužavės jautrus Annos Sewell kūrinys „Juodasis Gražuolis“, kurį daugelis šiuolaikinių tėvų dar puikiai prisimena iš savo vaikystės. Šeimos laikas skaitant – puikus metas pasidalinti vaikystės prisminimais su mažaisiais šeimos nariais ir tuo pačiu juos supažindinti su vertingais literatūros kūriniais. Knygų vaikams ir paaugliams leidykla „Nieko rimto“ yra išleidusi visą vaikų literatūros klasikos knygų seriją.

Heida I_2000x2000

Nepraleisti skaitymo ritualo ir jį paversti visos šeimos įpročiu padės aiškus planas – galite nusistatyti laiką, kuomet susirinksite visi kartu ir skaitysite. Tai nebūtinai turi būti vakaras, tokiam ritualui kuo puikiausiai tiks ir lėtas rytas savaitgalį, valandėlė prieš vakarienę, po vaiko maudynių vonioje ar bet kuris kitas jums patogus laikas. Dabar, kai kur kas daugiau laiko praleidžiame namuose su artimiausiais žmonėmis, yra puikus metas pradėti formuoti skaitymo drauge įprotį – tai ne tik virs šilčiausiais šeimos prisiminimais, bet ir visapusiškai lavins vaiko gebėjimus.

Parengė Indrė Liubinaitė