Silvana De Mari: „Turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus“

Šių metų knygų mugėje susitikome su viena iš leidyklos užsienio autorių – italų rašytoja Silvana De Mari, kuri, kartu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialiste Egle Baliutavičiūte, dalyvavo diskusijoje apie laisvą valią fantasy literatūroje. Rašytoja Lietuvos vaikų jau gerai žinoma dėl knygų „Paskutinis orkas“ ir „Paskutinis elfas“. O metų pradžioje leidykla išleido naują rašytojos knygą „Paskutiniai užkeikimai. I knyga“, kuri yra ankstesnių kūrinių tęsinys.

Rašytoja Silvana De Mari šiuo metu su šeima gyvena Turine, Italijoje. Anksčiau dirbusi chirurge Italijoje ir Etiopijoje, dabar yra psichoterapeutė ir rašytoja. Silvanos De Mari knygos Lietuvoje pasirodė 2015 metais ir greitai tapo viena mėgstamiausių leidyklos leidžiamų serijų. „Paskutinis orkas“ apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) premija.

silvana

Kodėl pasirinkote rašyti būtent fantasy žanro knygas?

Fantasy yra vieta, kur paslepiame didžiausias savo pabaisas. Kai kažkas yra taip baisu, ką sunku ir suvokti, tuo labiau pažvelgti baimei į akis, mes tą pabaisą įkūnijame fantasy žanre. Tą galime matyti ir Pegaso mite, kur pasakojama apie Medūzą, kuriai pažvelgus į akis žmogus suakmenėja ir vienintelis būdas Medūzą pamatyti ir ją įveikti yra žvelgti į jos atspindį. Taip veikia ir fantasy žanras, kuriame atspindimas skausmas ir kančia, kad galėtume juos įveikti.

Senosiose pasakose matome užkoduotus žiaurumus, jose aprašomi vaikai, patyrę persekiojimą, sunkumus ir pavojus. Kaip pavyzdžiai gali būti pasakos „Asilo oda“, „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Joniukas ir Grytutė“. O juk tie siaubai nėra išgalvoti. Įkvėpimo siaubams ieškoti toli nereikia, užtenka ir to, kas kasdien dėdavosi aplinkui. Turiu omenyje metą, kai siautėdavo marai, karas ir badas, bet apie žmonių žiaurumus nedrįstame pasakoti tiesiogiai ir įvelkame tai į pasakos rūbą. Rašau fantasy knygas, kad galėčiau papasakoti siaubą. Tai literatūra apie Dievą ir mirtį.

Dirbdama chirurge Etiopijoje susipažinau su nuostabaus grožio šalimi, bet tuo pat metu pamačiau, kiek šalyje yra siaubo. Tuo metu Etiopijoje viešpatavo komunistinė diktatūra. Kaip įmanoma suderinti tokį grožį ir siaubą? Man šiuos du dalykus suderina fantasy literatūra. Rašau apie viduramžius, nes toje epochoje mes atsiradome kaip žmonija, kaip Europos kultūra.

Nors jūsų knygose nemažai smurto, jis nėra užaštrinamas, daugiau dėmesio skiriate žmonijai pažinti, ypač kaip žmones veikia baimė, neapykanta, įtemptos situacijos. Ar rašydama naudojotės savo kaip psichoterapeutės patirtimi?

Būti mediku yra privalumas rašant knygas, nes mums žmonės pasakoja viską, gydytojai pirmieji išgirsta žmonių nelaimes ir bėdas. Dėl to mano knygose slypi tiek istorijos iš mažosios raidės, žmonių gyvenimo, skausmo istorijos, tiek Istorija iš didžiosios raidės, kaip mūsų visų kultūros istorija. Šiais laikais drauge su fantasy žanru klesti ir siaubo romanų žanras, siaubo filmai. Manau, to priežastis – kad mūsų visuomenė labai keičiasi, neturime stabilumo, nežinome, koks pasaulis bus po 10, 30 metų, todėl literatūra tampa tarsi inkaru, leidžiančiu remtis praeitimi, kad suvoktume dabartį. Mums labai trūksta stabilumo, trūksta priklausymo jausmo ir tai yra mūsų epochos skausmas.

Pagrindinė mano knygų mintis – kad žmogus iš esmės yra geras, bet mes tą užmirštame ir koncentruojamės į blogiausią. Pavyzdžiui, istorijos knygose mums pasakojama apie Čingischaną ir tūkstančius nukautųjų, tačiau nepasakojama apie milijonus kinų, kurie nepalietė nė plaukelio ant kitų galvos. Todėl sakau, kad žmonija yra gera. Jei būtų kitaip, mes čia nesėdėtume ir dabar nesikalbėtume. Fantasy knygos būtent to ir moko – visi esame geri, visi esame herojai arba jais galime virsti. Geriausias to pavyzdys man yra „Žiedų valdovo“ herojai, mažieji hobitai Semas ir Frodas, kurie nenori palikti savo šilto, patogaus gyvenimo, tačiau aukojasi ne tik dėl savo artimųjų, bet ir dėl viso pasaulio ateities leisdamiesi į kelionę. Kovodami už save, kovojame ir už žmoniją, o kovodami už žmoniją, tuo pačiu kovojame ir už save.

Visi jūsų knygų veikėjai skirtingi, jie visi stiprūs, ieško tiesos ir būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Ar tai susiję su jūsų pačios gerumo, teisybės, prasmės ieškojimais?

Mano herojai – žmonės, kuriuos sutinku kiekvieną dieną, pasakoju gerų, paprastų žmonių istorijas. Tačiau visuomet užtenka kelių blogų žmonių, kad pasaulis imtų griūti. Kad visuomenėje viešpatautų gėris, reikalingos griežtos taisyklės. Šiais laikais mes linkę nuvertinti tas taisykles ir tvirtinti, kad didžiausias privalumas yra lankstumas. Būdama medike, galiu pasakyti, kad stovint prie operacinio stalo griežtos taisyklės yra privalomos norint išvengti kraujo užkrėtimo, tad taisyklės turi būti griežtos, kaip ir žmogaus moralinės nuostatos. Prisiminkime pasaką apie Snieguolę, kuri liko gyva tik dėl to, jog medžiotojas vadovavosi savo moraline taisykle – vaikų žudyti negalima – ir sulaužė jam pačios karalienės duotą įsakymą. Ir tos moralinės normos padeda mano herojams pasirinkti gyvenimo kelią.

paskutinis_orkas2_dKuris herojus pats įdomiausias jums pačiai?

Visada sunku atsakyti į tokį klausimą ir taip pat bijau išduoti siužetą, tačiau labiausiai myliu kapitoną Rankstrailį, kuris yra labai dviprasmis personažas, nes visuomet turi galimybę paslysti, pasirinkti neteisingą kelią, tapti žiaurus, bet Rankstrailis visada pasirenka tiesą. Jis man ypač artimas, nes jo istorija prasideda labai sudėtingai, jis – vaikas, gimęs iš siaubingos situacijos. Bet, nepaisant savo kilmės, jis sugebėjo ne tik sustabdyti orkus, ketinusius sunaikinti žmonių pasaulį, bet ir išvaduoti, išgelbėti pačius orkus.

Norėjote diskusijoje paliesti ir laisvos valios temą, tad klausiu, ar laisva valia parašėte knygas?

Kodėl man tokia svarbi laisvos valios idėja? Nes ji leidžia suvokti, kad net tas, kuris gimė blogyje, iš blogio, gali rinktis gėrį. Laisva valia leidžia suvokti, kad visi turi galimybę pasirinkti blogį. Mąstymas, kad „kalti visi, tik ne aš“ neteisingas, nes kiekvienas turi pasirinkimo galimybę, vadinasi, kiekvienas renkasi gerus arba blogus poelgius. Per pastaruosius dešimtį metų depresijų, fobijų, obsesijų skaičius išaugo nepalyginamai, o apie mitybos sutrikimus nėra net ką kalbėti. Kodėl tai nutiko? Nes nebeliko laisvos valios ir atsakomybės. Mes esam linkę suversti kaltę kitiems. Kalta mano mama, sakė Froidas, kalta visuomenė, sakė Marksas, kaltos mano chromosomos, sakė Darvinas. Ne. Kaltas esu tik aš, ir aš esu atsakingas. Turime suvokti, jog patys esame savo gyvenimo šeimininkai ir turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus. Kiekvieną rytą turėtume prabusti suvokdami šią mintį, galvodami, kad pasaulis yra nuostabus. Tai gali skambėti juokingai, nerimtai, bet pats svarbiausias užkeikimas yra dėkingumas, kad išsimiegojome švariose paklodėse ir mūsų kambario niekas nesubombardavo, kad turime vandens ir galime gerti kavą, kad turime žmonių, kurie mus myli. Ir jausdami šį dėkingumą turime norėti atiduoti jį pasauliui, grąžinti ką nors atgal. Tik taip mes tapsime nenugalimi. Manau, būti nenugalimiems yra gerokai smagiau ir įdomiau nei įsijausti į šį postmodernizmo gležnumą ir silpnumą.

paskutinis_orkas3_dJūsų knygose gausu magijos, senų užkeikimų, pažadų, galinčių nulemti veikėjų likimą nepaisant jų valios. Ar tokiame pasaulyje gali egzistuoti laisva valia?

Knyga „Paskutiniai užkeikimai“ man labai brangi. Pagrindiniai trys veikėjai yra nykštukas, įkūnijantis praktiškąjį pradą, Josas, elfo sūnus, kuris įkūnija dvasines vertybes, ir Arduinas, kitas elfo sūnus, kuris yra labai protingas. Jie visi trys savo gyvenimo kelyje nugali ir laimi būtent dėl to, kas jie yra, nepaisant to, kokie yra skirtingi. Ir net Josas, atrodantis silpnas, laimi pasinaudodamas savo trapumu. Pranašystės yra tik ženklai, savotiškos nuorodos, kurios jokiu būdu neneigia herojų laisvos valios ir jų gebėjimo pasirinkti. Pranašystės įkūnija tai, ką galime pavadinti apvaizda – tikėjimą, kad galiausiai viskas bus gerai. Aš labai tikiu pranašystėmis, jos man leidžia turėti tikrumo gyvenime. Taip buvo ne visada, ilgą laiką turėjau dvejonių, tačiau dabar gyvenu visiškai užtikrinta tuo, ką darau. Esu iš labai gražaus miesto, Turino, turiu pasakyti, kad ir Vilnius yra nuostabus miestas, nors neturėjau galimybės ilgiau jį patyrinėti. Turine mes turime bažnyčioje saugomą drobę, kurioje matyti Kristaus veidas – Turino drobulę. Aš tą laikau ženklu, kad galiausiai mums viskas bus gerai. O jei vis dar nėra gerai, vadinasi, tai ne pabaiga.

Autorė šiuo metu rašo naują knygų seriją apie mergaitę Haniją, kurios gyvenimas priklauso nuo to, ar ji pasirinks blogio, ar gėrio kelią. Tai gana sarkastiškai parašyta knyga, teigia autorė. Hanijos motina bando atvesti dukrą į gėrio kelią skaitydama jai knygas apie riterius, kuriais Hanija labai susidomi ir vėliau pati siekia tokia tapti.

Dėkojame autorei, aplankiusiai mus Knygų mugėje, ir kviečiame visus susipažinti su elfo sūnumis Josu ir Arduinu, dukra Erbrou, kapitonu Rankstrailiu ir kitais herojais. Kelionę į Silvanos De Mari sukurtą pasaulį galima pradėti ir nuo naujausios knygos „Paskutiniai užkeikimai“, kur tęsiama minėtų herojų istorija, tačiau net ir naujam skaitytojui pasakojimas bus aiškus ir suprantamas.

Plačiau žiūrėkite ir klausykitės šiame video, kuris atkeliavo tiesiai iš Vilniaus Knygų mugės.

Sigutė Ach: „Noriu, kad vaikai įsijaustų patys į save“

Laikas pakalbėti apie meną ir knygas bei kaip jie atsiranda mūsų gyvenime. Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti, kviečiame jus pokalbio su menininke, knygų iliustruotoja, pasakotoja Sigute Ach. Šiltos ir pozityvios spalvos liejasi ne tik jos piešinukuose, bet ir mintyse, menininkės filosofijoje, kuria dalinasi ir su jumis.

IMG_8922Ar yra skirtumas tarp rimto ir nerimto meno? Jei yra, koks?

Sigutė Ach iš tiesų yra pristatoma kaip pati nerimčiausia dailininkė Lietuvoje. Tai kaip ir nebūtų galima sakyti, kad ji yra rimta. Bet kaip ji tą daro… Tada jau būtų galima sakyti, jog tai labai rimta. Mėgstu tyrinėti ne tik tai, kas aplink mane, bet ir tai, ką pati darau. Spontaniškai gimstantis piešinys, kurį piešiu daug nemąstydama, tarsi leisdama per rankas ateiti nežinomam dalykui, leidžia man pažinti savo kūrybą. Vėliau tą savo nerimtumą labai apmąstau, tyrinėju ir turiu savo pagrįstą nuomonę, kas ten yra. Idėja būna išreiškiama teksteliu, žodžių tiltais, pavyzdžiui, kaip ir žodžiai mano knygelėje „Balta ir spalvota“ gimė bežiūrint jau į atliktą darbą.

Iš ko Jūs pati išmokote rimtai nerimto meno?

Aš viską darau spontaniškai, bet tam, kad kažką sukurtum spontaniškai ir, svarbiausia, meistriškai, reikalinga praktika. Bejuokaujant, bebandant, netyčia atrandi gabumus, kuriuos išlavini, kurie vėliau tampa gyvenimo būdu, filosofija. Tai yra rimti dalykai, bet didelis susisvarbinimas ir rimtumas sustingdo visą instrumentą. Tu turi būti lengvas, nerimtas, bet tai nereiškia, kad neatsakingas. Atsakomybė – pasitempimas, o ne našta.

img_2888

Visiems žinoma, kad rengiate atvirus seminarus. Kaip gimė ši idėja?

Tai atsitiko drauge su leidykla „Nieko rimto“, kai išleidome mano pirmuosius atvirukus, vėliau ir jau pačią pirmąją knygą „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo“. Ši knygelė sufokusavo bibliotekų dėmesį į mane ir jos pradėjo mane kviesti susitikti kaip rašytoją. Tada organizacija IBBY (tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija), kurioje galima viską rasti apie vaikišką knygelę, tapo mano edukacijos lopšiu. Ši organizacija man padėjo išgryninti savo idėjas ir jas įgyvendinti.

Tada pradėjau ieškoti būdo, kaip savo meną parodyti auditorijai, kad ji nežiovautų iš nuobodulio. Dažnai įdarbindavau savo draugus, kuriems duodavau lieti dėmeles, ir supratau, kad jeigu žmogus atlieka kažkokį meninį veiksmą, tai būtinai ir kiti tai norės išbandyti. Pagalvojau, kad tokiu principu galėčiau ir vaikams suorganizuoti pamoką. Ir taip gimė pagrindinė užsiėmimų kryptis – vaizduotės lavinimas ir skaitymo skatinimas.

Papasakokite apie Jūsų vykdomus seminarus. Kas laukia į juos atėjusių dalyvių?

Noriu, kad vaikai įsijaustų patys į save. Noriu, kad suprastų, kad nuo tam tikrų informacijos dalykų reikia mokėti nusiprausti. Pamokėlių yra dvi kryptys — akvarelės pamoka ir knygos kelias. Pirmoji labai atpalaiduojanti, kurioje labai gerai, jei niekas nemoka piešti, svarbiausia — potyris ir noras. Akvarelės pamokoje yra dvi didelės dalys: pradžioje žaidžiame spalvomis ir turime didelį spalvos terapijos poveikį, atsipalaiduojame, o tada bandome tarsi stebėti debesis ir sugalvoti jiems pavadinimus. Tai yra ne pavadinimai, o komentarai. Netinka tokie, kaip „sunkvežimis“, „žmogus“. Tai turi būti „senas sukriošęs sunkvežimis“, „pernykštis obuolys“. Reikia aprašyti žodžiais, ką matai. Tam, kad žmogus tai įsisavintų, tiesiame žodžių tiltus. Mielai mokau ir pedagogus, juos apmokau šios technikos, kad jie patys vėliau galėtų vesti tokias pamokas mokiniams. Būtų galima suorganizuoti visą pedagogų grupę, kad vėliau tai būtų perimta kaip neformalaus ugdymo sistema. Ji puikiai veikia, lengvai išmokstama ir būtų gerai ją integruoti kaip papildomą ugdymo elementą.

Kita pamokėlė – knygos kelias. Ji atsirado, kai pastebėjau, kad vaikai neskaito knygų. Visada sakysiu, kad žmonija turi išmokti gyventi su informaciniu srautu ir prie jo prisitaikyt, bet mano misija – padaryti taip, kad neužgestų kūrybinė dieviškoji žmogaus galia atrasti naujus dalykus. Pamokos skirtos palinksminti taip, kad žmogus turėtų pilnavertį gyvenimą. Toks jis yra tada, kai gyveni pilna krūtine, kai tau viskas įdomu, nors tau ir 80 metų. Reikia nepamiršti, kad žmogaus smalsumas yra visos evoliucijos variklis. Taip po truputį su vaikais pradedame kalbėti apie knygą. Ją pavartom, pamatom, kad knyga turi viršelius, priešlapius, nugarą, kodėl nugaroje yra oro tarpelis, kodėl puslapiuose yra skirtingo dydžio raidės, kodėl viena knyga sunkesnė už kitą, kodėl nebūna labai didelių knygų. Aiškinamės priežastis, kodėl žmonijai to prireikė ir ką darė, kai dar neturėjo metalinių raidžių. Visi šie dalykai ir dar daugiau yra gvildenami užsiėmimo metu.

img_2985.jpg

Kas laukiami Jūsų seminaruose?

Juose gali dalyvauti bet kokio amžiaus žmonės. Dalyvauja net ir kūdikiai – tik su tėveliais. Vyksta pamokos šeimoms, mamai ir tėčiui rodau tą pasaulį, kurį jie galės pristatyti vaikui. Dažnai kalbame apie tai, kas yra knygos skaitymas. Pagalvokite, koks vaikas skaitys knygą, jei tėtis ir mama žaidžia kompiuterinį žaidimą arba žiūri televizorių. Mažo vaiko buvimas seminare reiškia daug darbo su mama ir tėčiu, močiute ir seneliu. Bandau juos motyvuoti patiems tapti smalsiems, susidominusiems. Dažnai susirūpinam, kad vaikas turėtų ką apsirengti ir ką pavalgyti, bet praleidžiam tą momentą, kai vaikas skaito ir ką jis skaitydamas apie tai mąsto.

Kaip seminarų metu tobulėjate Jūs pati, ką jie Jums suteikia?

Aš esu tas smalsusis vaikas, kuris nori viską pabandyti. Ir tuo pačiu visada mąstau, kokias dar galėčiau rengti pamokas. Net ir dabar ruošiu keleto sričių dekoravimo pamokų planus, galvoju, kaip įdomiau tuos užsiėmimus pateikti. Pavyzdžiui, lėlyčių gaminimo seminaras jau išvydęs dienos šviesą, tik reikia susisteminti informaciją ir ją pateikti įdomiai ir sklandžiai, kad auditorijai tai būtų įdomu. Dar norėtųsi lipdyti kitom technikom – pilni stalčiai visko, ką noriu daryti, konstruoti. Aišku, norėčiau grįžti į pastelę, pasižiūrėti, ką galėčiau kurti ant juodo popieriaus. Tada galėčiau sukurti ne tik knygą „Balta ir spalvota“ bet ir „Juoda ir spalvota“. Mane visada domina grafikos sritis – jeigu tik bus galimybė, norėčiau išmokti lino raižinio meno. Galva pilna vidinių ieškojimų, o iš jų laikas nuo laiko gimsta nauja nedidelė pamokėlė.

img_3334

Ko pasisemiate iš seminaruose dalyvaujančių dalyvių?

Savo seminaruose ypač stebiu vaikus, nes jie nežino, kas vyksta, jie tiesiog daro tai laisva ranka, mėgaujasi. Kaip sakoma, nežinančio rankomis visada piešia Dievas. Tu gali turėti dievišką pamoką, stebėdama, kaip piešia vaikas. Pradžioje aš jiems viską paaiškinu detaliai, o vėliau tik stebiu ir skrendu širdimi, nes jie nežinodami daro stebuklus, patys to nesuprasdami. Būna, groji tu kaip tu, o būna, groji ir groja kažkas per tave. Gražiausias dalykas, kai žmonės staiga pajunta tą didžiojo alsavimą, o to liudytoja aš būnu savo pačios pamokose.

Apie seminarus daugiau sužinoti galite čia.

Virgis Šidlauskas: „Baimės kartais būna didesnės už mus pačius ir neretai mus nugali“

Tėvai būna labai išradingi. Kokių tik gąsdinimų nesugalvoja norėdami atgrasinti nuo netinkamų veiksmų. Sako, kad pilve išaugs vyšnia ar mandarinas, jei prarysime jų kauliukus, arba kad mus nusineš varna, jei per ilgai užsižiopsosime.

Virgi, ar Jus vaikystėje gąsdino panašiais dalykais?

Kaipgi negąsdins. Žinoma. Mane ypač mėgo šiurpinti tuo, jog jei nevalgysiu košės – niekada neužaugsiu. Neturiu nieko prieš nykštukus, bet pačiam būti vienu iš jų nesinorėjo. Todėl kirsdavau ją kaip didelis, visai nesiožiuodamas. Ir nurijęs keletą šaukštų vis pasitikrindavau, ar galva dar nesiekia lubų. Nes kas žino, gal per daug prisikirsti košės – irgi pavojinga, jei ji taip siaubingai skatina augimą. Tada tik – triokšt! – ir nespėjus nė apsidairyti jau pralaužęs lubas svečiuojiesi pas kaimynus. Todėl vaikystėje labai nerimavau, kad nebūčiau nei per didelis, nei per mažas.

virgis-muzika

Ir užaugote nei per didelis, nei per mažas. Ir nusprendėte parašyti visai ne apie ūgio keblumus. „Ulfas ir stebuklinga barzda“ – knyga apie labai neklusnų berniuką, kuriam už iškrėstas išdaigas užauga barzda! Iš kur tokia netikėta idėja?

Dabar būtų sunku atsekti, kas tam davė pradžią, tačiau prisimenu vieną galvoje plaukiojusią mintį –o kas būtų, jei mažam berniukui netikėtai imtų dygti barzda. Ir ne šiaip barzda, o tokia, kuri augtų nesustodama, kol neimtų pintis aplink kojas, nebetilpusi kambaryje išsiveržtų lauk pro langus ir galiausiai – tikra katastrofa! – paskandintų visą miestą.

Taip minčiai vejant mintį, naktimis ant rankų nešiojant ką tik gimusią dukrytę, po truputėlį galvoje susidėliojo visa istorija – atžagareiviškas Pomiškio pasaulis, baisioji Žvėržuvė, milžiniškų zefyrų plantacija, Barzdaskučių orda ir kita. O tada beliko viską suguldyti ant popieriaus lapo. Ką galiausiai ir padariau.

ulfas-ir-stebuklinga-barzda_dVeiksmas vyksta Ulfopotamijoje. Šį miestą supa vaismedžių giraitės, už kurių niekas nei kojos nebuvo iškėlęs, o tarp gyventojų sklinda kalbos, kad tai – pasaulio centras.

Virgi, šis miestas – vien Jūsų vaizduotės kūrinys? Ar kažkuo iš savo aplinkos rėmėtės?

Manau, uždarumo, saviizoliacijos temos aktualios visai žmonijai. Jau nesuskaičiuojamus daugybę kartų žmonės buvo įsitikinę, jog žino viską, nors nebuvo nė žingsniu priartėję prie tiesos. Ir tik drąsių žmonių dėka pavykdavo išsilukštenti iš to nežinojimo kiauto. Galų gale, juk ir Lietuva ilgą laiką buvo atskirta nuo likusio pasaulio ir mums teko spėlioti, kaip žmonės gyvena ten, už sienos.

Be to, man buvo įdomu sukurti tokią situaciją, kuri mažam berniukui būtų išties didelis iššūkis. Visiškai nuo aplinkos izoliuotas miestas su savomis legendomis ir savita pasaulėžiūra tam tiko labiausiai. Jei atsitikus tokiai bėdai galėtume nedelsdami sėsti į autobusą ir nuvykti į kitą miestą, kur nagingas barzdarovys tiesiog atliktų savo darbą, būtų pernelyg paprasta. Visai kas kita yra, kai turi peržengti ne tik savo asmenines, bet ir aplinkos įsūdytas baimes. O tai padaryti pasiryžta ne kiekvienas. Baimės kartais būna didesnės už mus pačius ir neretai mus nugali. Ir žmonės dažnai renkasi geriau nežinoti nieko nei rizikuoti išsiaiškinti, kaip viskas yra iš tiesų. Nėra nieko tamsesnio už žmogaus protą, kuomet gandai ir spėlionės ima atstoti sveiką nuovoką.

Ar dar kokių nors prasmių slepiasi šioje iš pažiūros linksmoje nuotykių knygoje?

Prasmių paslėpta nemažai. Ir skaitytojai čia atras ne vien kvapą gniaužiančius nuotykius. Vaikams suaugusiųjų pasaulis ir jo taisyklės dažnai atrodo painus ir nesuprantamas. Neretai toks pat jis būna ir patiems suaugusiems. Pirmieji nemėgsta jų laisvę varžančios rutinos, antrieji – bijo, jog jų taip ilgai ir kantriai statyti pamatai ims ir subyrės vos pūstelėjus naujiems vėjams.

Todėl knygoje kalbu apie daug ką: apie tai, kaip svarbu suprasti, jog nėra laisvės be atsakomybės, nėra žinių be jų šventovės ir kaip prasminga puoselėti pasitikėjimą, atvirumą bei tarpusavio ryšį. Kartais vaikai nebesusitvarko su suaugusiųjų jiems primestomis atsakomybėmis, kartais maištauja ir nenori daryti to, kas paliepta, o kartais ir patys suaugusieji ima elgtis lyg tikri vaikai.

Nepaklausęs tėvų perspėjimų Ulfas lieka vienui vienas su savo prakeiksmu, nes jam gėda prisipažinti klydus, gėda, kad visažinio kaukė tėra iliuzija, o prašyti pagalbos neleidžia savigarba. Keliaudamas ir pažindamas gerokai nuo jų miesto besiskiriantį pasaulį, berniukas vis labiau pažįsta save, bręsta ir ima suvokti, kiek iš tiesų nedaug težino, jog ramus ir saugus namų užutekis tėra nedidelė nepažįstamo ir pavojingo pasaulio, plytinčio už jo ribų, dalis.

ulfas

Iliustracija © Tania Rex

Ulfo portretas, jo kitimas kelionės metu – tikrai išmoningi, gerai apgalvoti, tikroviški. Ar Jums vaikystėje irgi buvo toks neklaužados etapas?

Tikriausiai tai teko patirti visiems. Aš – ne išimtis. Teko ne kartą prisivirti košės ar temptis pastabas iš mokyklos namo. Ko tik nebuvo. Bet niekada nebuvau piktybinis vaikas.

Beje, kartą, dar lankant darželį, teko įsivelti į vieną nemalonią istoriją. Pamenu, kaip įsisukau į gretimo kiemo kompaniją ir visi kartu ėjome valgyti žirnių. Iš kur galėjau žinoti, kad jie kažkam priklauso. Visi valgė, todėl pamaniau – jie niekieno. Arba visų. Tad ir aš neatsilikau. Gal todėl, kai pasirodė kaimynė, kuriai priklausė žirniai – visi išsilakstė kas sau, o aš likau ramiai stovėti aižydamas juos ir berdamas į burną. Nes neįtariau, kad darau kažką blogo. Kaimynė tuo patenkinta tikrai nebuvo. Todėl nusitempė mane pas tėvus ir aš vienintelis iš visų vaikų gavau pylos. Bet savo pamoką išmokau – nuo to karto vengdavau dėtis prie įtartinų kompanijų.

Nerimtas klausimas. Pats barzdos nenešiojate. Kodėl?

Tiesą sakant, nešioju nedidelę d’Artanjano tipo barzdelę. Didesnės tikriausiai neturėčiau kantrybės prižiūrėti ir ja rūpintis. O ši auga savaime. Todėl neturiu su ja jokių rūpesčių. Visai kas kita būtų, jeigu pats pabusčiau su be pabaigos augančia barzda kaip knygos herojus. Nežinau, kaip elgčiausi tokioje situacijoje, bet tikrai pirmiausiai paprašyčiau žmonos ir artimųjų pagalbos. Neslėpčiau kaip berniukas knygoje. Vienam viską ištverti gerokai sunkiau. O su tvirtu užnugariu – jokios bėdos nebaisios.

galutine

V. Šidlauskas ir jo dukra matuojasi barzdas

Ar gyvūnai padeda vaikams augti?

Knyga – ne tik mokslo, žinių ar išminties šaltinis, bet ir puiki laisvalaikio praleidimo priemonė. Nepaisant vis labiau greitėjančio gyvenimo tempo, žmonės vis dar randa laiko skaitymo malonumui, kuriuo sudominti stengiasi ir mažuosius. Jaunieji skaitytojai yra patys reikliausi: jiems ir knygos tekstas turi būti įdomus, ir iliustracijos spalvingos. Turbūt ne kartą teko išgirsti, jog vaikystėje jūsų be galo mėgta istorija nėra tokia įdomi mažyliui. Knygas, kaip ir visa kita, jie renkasi itin atidžiai, o kartais ir visai nenuspėjamai. Tad padėti jiems išsirinkti naują skaitinį gali tapti tikru iššūkiu ne tik tėveliams, bet ir mokytojams. Visai kas kita, kai skaitomame kūrinyje vaikai atranda kažką, kas jiems yra artima, pažįstama. Pavyzdžiui, draugus. Vaikų draugų ratas dažnai būna gerokai platesnis nei suaugusiųjų, o ir bendrauti, regis, jiems kur kas paprasčiau. Jau nuo mažens tyrinėja juos supantį pasaulį, susipažįsta su gyvūnais, kurie paprastai ir tampa jų pirmaisiais draugais, tad kodėl gi neišgirdus smagios ir kiek netikėtos istorijos apie vieną iš jų, tarkime, triušį?


Visai neseniai ktukasnygynų lentynose pasirodė nauja gamtininko Selemono Paltanavičiaus knyga „Tukas lieka vienas. Knygos autorius Selemonas Paltanavičius yra parašęs ir daugiau knygelių vaikams, kurių veikėjai – vaikų mėgstami gyvūnai. Kaip teigia pats autorius, jam gamta yra graži ir miela, tad vis nepaliauja stebėtis jos tobulumu. Pasakoti apie tai, kas artima, visada smagu, tad ir jo sukauptos žinios atsiduria vaikams skirtų knygų puslapiuose, kurias mėgsta ne tik mažieji skaitytojai, bet ir vyresni. Jau tapo gražia tradicija, kad leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamas S. Paltanavičiaus knygas iliustruoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Šįkart kalbamės su ja apie vaikystę, gyvūnus ir įkvėpimą kurti.

Ar vaikystėje turėjote augintinį? O galbūt, kaip ir dauguma vaikų turėjote jo pliušinę versiją?

Augau mažame miestelyje Kelmėje. Gyvenome nedideliame bute, tad laikyti augintinio negalėjome. Tačiau tėtis kepurėje parnešdavo trumpam pasidžiaugti ežiuką. Po langu lizdus suko čiauškutės kregždės. Ant palangės berdavome maisto balandžiams burkuoliams – kartą jie net vidun įskrido ir buvo galybė šurmulio, kol juos laukan išprašėme. Bet mano močiutė gyveno už keleto gatvių nuosavame name ir tvartelyje laikė ožkytes, perino viščiukus ir, žinoma, augino šuniuką, katę. Taigi, nors ir netiesiogiai, bet augintinių vaikystėje turėjau.

tuksAr kada pagalvojote, ką mąsto mūsų mylimi keturkojai draugai arba ką jie veikia likę namuose vieni?

Jau trejus metus mūsų šeima mėgaujasi šuniuko Lorio draugija. Jis pilnateisis mūsų šeimos narys ir visavalis namų šeimininkas, kai visi šeimos nariai išeina. Labai dažnai mėginame įsivaizduoti, ką jis veikia vienas. O dabar, kai perskaitėme Selemono knygą apie Tuką, tikrai žinome, kad augintiniai likę vieni nenuobodžiauja, bet, oi, kokių tik dalykėlių neprisigalvoja!

Kaip manote, ar gyvūnai padeda vaikams augti?

Gyvūnai ne tik puikūs vaikų žaidimų draugai, atsakomybės ugdytojai, draugiškumo pavyzdys. Jie sutvirtina santykius tarp visų šeimos narių. Jie tampa bendru dėmesio traukos centru ir pokalbių objektu, stebina mielu arba juokingu elgesiu, netikėta reakcija ir priverčia nusikratyti įtampos, blogos nuotaikos.

tukasKas Jus įkvepia kurti? Kodėl iliustruoti pasirinkote Selemono Paltanavičiaus knygeles?

Iliustruotoją visuomet įkvepia knygos tekstas, skaitomas keletą kartų iš eilės ir atskiromis vietomis. Po to galvoje ima dėliotis veikėjų įvaizdžiai, atskiros scenos. Dažnai tenka paieškoti papildomos medžiagos, kas kaip atrodo. Pavyzdžiui, iliustruojant knygą apie Tuką buvo netikėta proga pasidomėti, kaip atrodo senoviniai pelėkautai, kuriuos Tukas ir peliukas aptinka klojime. Mane visuomet žavėjo gamta ir jos gyventojai, todėl esu laiminga, galėdama iliustruoti kūrinius autoriaus, rašančio gražiausias knygas apie gamtą Lietuvos vaikams. Šis darbas mus labai suartino. Mūsų pokalbiai, kartu praleistos išvykos į renginius su vaikais – visa tai taip pat įkvepia kuo atidžiau, meniškiau ir subtiliau perteikti Selemono knygų nuotaiką, veikėjus ir pradžiuginti autorių. Tikiuosi, kad mano sukurtomis iliustracijomis jo knygoms džiaugiasi ir skaitytojai.

Knyga – prasminga interjero dalis

„Kambarys be knygų – lyg kūnas be sielos.“ Markas Tulijus Ciceronas.

Pirmą kartą atėjus į namus, kol namų šeimininkai ruošia kavą, pirmiausiai apžiūrime knygų lentynas. Žmogų visada galima pažinti iš jo skaitomų knygų. Dėl šios priežasties dažnai norima knygas laikyti atvirai, jų neslėpti, nekišti į lentynas, kur jos nematomos nei patiems namų šeimininkams, nei svečiams. Knygas atvirai laikyti norisi dar ir todėl, kad perskaičius gerą knygą būna sunku su ja atsisveikinti. Didelį įspūdį palikusį kūrinį norisi skaityti, vartyti iš naujo, prisiminti, galvoti, mąstyti apie jį, dalintis su kitais, o ne pamiršti. Nors pastaruoju metu įprastas knygas dažnai keičia elektroninės, visuomet smagu rankose laikyti dar kvepiančią spaustuvės dažais knygą.

bookafe3

Kavinė „Bookafe

Ryškiais viršeliais ar gausiai iliustruota knyga gali tapti išskirtiniu dekoro elementu, kuris ne tik puikiai atrodys namuose, bet ir bus prasmingas. Viena ar kita knyga tinkamoje vietoje atgaivina namus, suteikia dinamiškumo, jaukumo ir šiltumo. Knyga jau pati savaime yra dekoro elementas, o jei tai artimas ir jums svarbus kūrinys, jis bus ne tik dekoracija, o ir namų sielos atspindys. Juk taip gera skaityti mėgstamą knygą vis iš naujo ir iš naujo.

4_cat

Kavinė „Cat Cafe

Knygos vaikų kambaryje

Tinkamai išdėstyti vaikų knygas nėra taip paprasta. Dėl gausių iliustracijų, didelio formato, storų lapų nėra lengva jas tvarkingai sudėti į lentyną. Juk reikia, kad jos ne tik stovėtų ar gulėtų vietoje, bet ir skatintų vaiką skaityti ir jomis domėtis. Visos knygos turėtų būti išdėstytos viršeliu į jaunąjį skaitytoją ir lengvai pasiekiamos. Knygos vaikų kambaryje gali tapti ir dekoracijomis. Spalvoti, ryškūs, vaikų pamėgti viršeliai suteikia kambariui gyvybingumo, primena vaikui apie jau perskaitytas knygeles ir skatina skaityti toliau.

8

Kavinė „Chaika

Knygos puošia ne tik vaikų kambarius. Ir sudėlioti jas galima išradingai – ne tik surikiuoti į lentynas pagal spalvą. Išvaizdi knyga gali pagyvinti pačias netikėčiausias namų vietas. O gražiausi viršeliai paslėpti ne tokias dailias savo drauges lentynose. Toks išdėstymas patraukia ir svečių dėmesį, ir šeimininkus paskatina atsiversti knygą bei skirti laiko neilgam tekstui net tada, kai, atrodo, jo tikrai nėra.

Nuspręsti įkomponuoti knygą į interjerą padeda ne tik viršelio spalvos ir leidinio forma. Patogu, kai reikiama knyga – po ranka. Gražių citatų pilnas knygas, alegorinius pasakojimus malonu laikyti svečių kambaryje. Receptų knygoms daug didesnė tikimybė būti panaudotoms, kai puošia palangę virtuvėje arba guli netoli lovos. Tikrai taip! Puikus metas suplanuoti kitos dienos valgiaraštį.

7_cat

Kavinė „Cat Cafe

O kaip savo namus knygomis puošiate jūs?

Nevalos Berčio kūrėjai – apie nutrūktgalviškus jo nuotykius ir kūrybos procesus

Nevala Bertis išdidžiai ir nutrūktgalviškai į skaitytojus žiūri jau iš dviejų knygų viršelių. Pirmojoje – „Nevala Bertis. Dantys“ – jis bijo eiti pas dantistą ir įsivelia į netikėtus nuotykius. Šįkart – dėl ledų. O antrojoje – „Nevala Bertis. Dvokas“ – susipažįstame ne tik su jo šunimi Smirdžiumi, kuris gerai išsipurvino pievoje, kur ganosi karvės, bet ir sužinome apie klasės išvyką į Klėtmiškio pramogų parką, kur dėjosi visokia smagi velniava. Su Berčio istorijų ir iliustracijų kūrėjais kalbėjomės apie baimes, tai, kaip atsirado Bertis, aptarėme jo nuotykius ir knygas, kurias verta skaityti daugiau nei tris kartus.

nevala_bertis_dantys_d

Kas jus įkvėpė sukurti pirmąją knygą apie Nevalą Bertį?

D. Robertsas: Labai norėjau sukurti knygą apie veikėją, kuris turėtų negerų įpročių, nes man tai pasirodė juokinga idėja. O aš mėgstu kurti paveikslėlius, kurie prajuokina.

Kaip gimė jūsų pirmoji knyga?

A. MacDonaldas: Mano pirmosios knygos vaikams pavadinimas tiesiog vieną dieną šovė galvon. Tai buvo „Šaunusis spagečių kostiumas“.

Kaip nutiko, kad prisijungėte prie iliustruotojo Davido Robertso kuriant „Nevalą Bertį“?

A. MacDonaldas: Davidas Robertsas sukūrė pirmąją iliustraciją, kurioje Bertis buvo dar kūdikis. Tada leidėjas paklausė manęs, ar nenorėčiau parašyti keleto istorijų. Nuo to laiko Berčio serija ėmė populiarėti.

davidrobertsKaip sugalvojote nevalą Bertį ir ką tuo metu veikėte?

D. Robertsas: Važiavau namo autobusu iš parduotuvės ir ėmiau galvoti apie mažą berniuką, kuris nuolatos už blogus įpročius gautų velnių nuo mamos ir tėčio.

Ar bijojote dantisto lygiai taip pat kaip Bertis?

D. Robertsas: Taip, baisiai bijojau dantisto ir dar tebebijau, nes turiu labai daug plombų dantyse. Reikėjo valgyti mažiau saldainių, kai buvau mažas.

Iš visų nuotykių, į kuriuos Bertis įsivėlė, kuris buvo jūsų mėgstamiausias?

D. Robertsas: Na, išsirinkti vieną mėgstamiausią labai sunku. Man labai patiko, kai Bertis pamatė panelę Bataitę jos zumbos treniruotėje ir kai Bertis vedė savo šunį į dresavimo pamokas.

Tačiau manau, kad visų mėgstamiausias momentas turėtų būti, kai Bertis buvo gimtadienyje šalia baseino ir Berčio šuo į jį prikakojo. Tai buvo viena juokingiausių iliustracijų, kokias man tik yra tekę piešti.

A. MacDonaldas: Tas, kuriame Bertis labai labai smarkiai norėjo į tualetą keliaudamas su klase autobusu.

alan-macdonaldAr Berčio nuotykius knygose įkvėpė kas nors, ką pažįstate arba įvykiai iš jūsų gyvenimo?

D. Robertsas: Ne. Nelabai. Tačiau vaikai man visada pasakoja, kokie jie panašūs į Bertį ir kaip smarkiai mėgsta krapšyti nosį. Ne vienas man yra net parodęs savo snarglį!

Alanas MacDonaldas: Kartais nutinka, kad juos tikrai įkvepia tikri žmonės. Pavyzdžiui, mano sūnus buvo netyčia įjungęs kaimynų signalizaciją, kai prižiūrėjo jų katiną jiems išvykus.

Ką darote, kai sugalvojate nuostabią idėją vairuodamas ar besiprausdamas po dušu?

D. Robertsas: Na, jeigu tuo metu vairuočiau automobilį, kur nors atsitrenkčiau arba būčiau suimtas policijos, nes vairuoti aš nemoku. Jeigu taip nutiktų duše – mano studija nėra toli nuo vonios kambario, tad iššokčiau ir nubėgęs užsirašyčiau.

A. MacDonaldas: Visada su savimi nešiojuosi užrašų knygelę, kur užsirašinėju idėjas, kai tik jos pasirodo ir nepabėga iš galvos.

Parašykite tris mėgstamiausius žodžius.

D. Robertsas: Gūdus, slankioti ir papsėti.

A. MacDonaldas: Saulė, paplūdimys, atostogos!

Kuris literatūrinis veikėjas, jūsų manymu, panašiausias į jus?nevala_bertis_dvokas_d

D. Robertsas: Gudrusis Vandeninis Žiurkinas iš knygos „Vėjas gluosniuose“, nes aš labai mėgstu laivus.

A. MacDonaldas: Čarlis Braunas iš „Riešutėlių“ komiksų.

Jei būtumėte superherojus, kokia būtų jūsų galia ir kaip atrodytų kostiumas?

A. MacDonaldas: Būčiau Žmogus Atsakymas, kuris turėtų atsakymus į visus įmanomus klausimus. Vilkėčiau kostiumą, kuris būtų išmargintas klaustukais.

Koks jūs buvote, kai buvote mažas?

D. Robertsas: Išdykęs, bet visada bijantis prisidaryti bėdų.

A. MacDonaldas: Labai sportiškas ir mėgstantis konkuruoti, bet tylus mokykloje.

Koks buvo jūsų mėgstamiausias žaislas?

D. Robertsas: Turėjau mažą žaislinį triušelį, kurį visada ir visur nešiojausi su savimi, kol kartą atostogaudamas Šiaurės Velse jį pamečiau. Viskas, kas iš jo liko – išblukusi fotografija. Šniurkšt!

A. MacDonaldas: Mėgstamiausias mano žaislas buvo žaislinė tvirtovė, kurią man pastatė mano senelis.

Ačiū už atsakymus!

Australų rašytoja Allison Tait – apie „Kartografo kronikas“, kūrybą ir tinklaraštininkų „draugus kompiuteryje“

Allison TaitAustralų rašytoja Allison Tait parašė įvairių žanrų kūrinių, daugiau nei 20 metų rašė žurnalams, laikraščiams. Jos knygą „Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto“ jau išleido daug pasaulio leidyklų, tarp jų ir mes. Tai pirmoji trilogijos knyga, surinkusi nemažą šūsnį gerbėjų ne tik iš savo gimtosios šalies Australijos.

„Kartografo kronikos“ jau spėjo gauti daug puikių įvertinimų. Kaip jaučiatės, kai pirmoji jūsų parašyta knyga susilaukia tokios sėkmės?

Jaučiuosi maloniai sukrėsta tokio dėmesio. Kaip rašytoja, praleidžiu daug laiko viena – rašydama, svajodama, laukdama – tada sunčiu savo „kūdikėlį“ į pasaulį ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad pirmąją mano knygą priėmė išskėstomis rankomis, yra nuostabu.

Anksčiau galvojote, kad rašysite tik meilės romanus. Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Pradėjau rašyti romantinius tekstus, nes tai man tuo metu atrodė tinkama. Kai ėmiau rašyti grožinius tekstus, dirbau įvairiuose moteriškuose žurnaluose (pvz. „Vogue Australia“ ir „Cleo“), todėl romantiniai tekstai su visomis griežtomis gairėmis ir tikslinėmis auditorijomis man pasirodė savaime suprantamas sprendimas.
Tačiau rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo. Mentorė man taktiškai pasiūlė praplėsti savo rašymo galimybes, nes, kaip pati minėjo, „aš turėjau, ką papasakoti“. Taigi ėmiau ir parašiau du romanus moterims. Vienas iš jų turėjo būti išleistas 2012-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių jo leidyba sustojo.
Vis dar perrašinėju antrąjį romaną, nes rašymą sutrikdė pokalbis su sūnumi (jam dabar 10), kuris ir nuvedė „kartografo_kr_dKartografo kronikos“ trilogijos link. Kai gimsta idėja, nuo kurios net drebate, turite ją išpildyti (nesvarbu, net jei ta sritis jums nepažįstama). Taip ir padariau. Ir po trijų parašytų knygų vis dar jaučiuos puikiai, jog pradėjau.

Jūs gan aktyvi rašymo pasaulyje, ką jums suteikė laikas praleistas dirbant su tekstais, jų kūryba?

Įdomus klausimas, nes nelaikau savęs aktyvia rašymo pasaulio nare. Gyvenu pietiniame krante su savo šeima ir esu pakankamai toli nuo to pasaulio. Didžioji mano darbo dalis susidėjo iš laisvai samdomo rašytojo darbo (tai vis dar yra mano darbas), tinklaraščių rašymo, kitų rašytojų socialinių medijų prižiūrėjimo. Po metų tai pasikeis, tai labai jaudina.

Dar prieš pradedant rašyti knygą jau turėjote nemažą kiekį tinklaraščio sekėjų ir patirtį jame rašant. Kokią įtaką tai padarė jūsų knygų rašymui?

Aktyviausia esu internete. Mano tinklaraštis buvo puiki vieta, kur galėjau išreikšti save kaip rašytoją ir pasidalinti savo kelione į leidybą. Tinklaraščio pildymas man suteikė neįkainojamų galimybių susitikti su naujais autoriais ir kūrėjais. Jis padėjo sukaupti ir didelę grupę gerbėjų – palaikymas be galo svarbus rašytojui. Rašymas gan vienišas darbas ir, kai turi grupę žmonių, su kuriais gali kalbėtis ir naktimis, ir dienomis, tai labai palengvina darbą. Net jeigu jie „draugai kompiuteryje“, kaip mano sūnus mėgsta sakyti.
Dar vienas dalykas, kuriam pravertė tinklaraštis – atrasti savo unikalų balsą rašant grožinę literatūrą. Rašymas internete reikalauja intymaus tono, kurio žurnalams ir laikraščiams nereikia. Mano publicistinis balsas buvo jau seniai išlavintas ir nušlifuotas, tačiau tas intymusis, MANO balsas labai išlavėjo rašant tinklaraštį. Tikiu, kad mano knygos nuo to ŽYMIAI pagerėjo.

Ar turite patarimų rašytojams, norintiems kurti vaikams?

Nemanau, kad „Kartografo kronikas“ pradėjau rašyti kitaip, nei pradedu visus kitus tekstus. Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams. Manau, kad daugeliu atvejų man pasisekė, nes visuomet šalia buvo būsimas skaitytojas, mano sūnus. Rašiau tokią istoriją, kokias mėgstame skaityti kartu. Rašiau taip, kaip man atrodė geriausia, ir rašyti buvo smagiau nei kada anksčiau.
Taigi manau, svarbiausi dalykai, kuriuos patartum pradedančiam rašytojui, visuomet tie patys:
• Daug skaitykite – nepasitikėkite vaikystėje skaitytų knygų prisiminimais, skaitykite tai, ką šiuo metu skaito vaikai;
• Daug rašykite – turite surasti savo balsą ir tai gali užtrukti.

Šaltinis:
http://www.nswwc.org.au/2014/12/interview-allison-tait-on-the-mapmaker-chronicles-race-to-the-end-of-the-world