Būdai, padėsiantys vaikui suvaldyti pyktį

Kiekvienai mamai ar tėčiui yra tekę nors kartą atsidurti situacijoje, kai jų atžalos pyktis tampa nevaldomas. O dar tas bejėgiškumo jausmas, kuris apima, kai nežinome, kaip su tuo tvarkytis… Vaiko pykčio valdymas tampa dar vienu iššūkiu. Kyla klausimas, ką galime padaryti, kad vaikas išmoktų tvarkytis su savo pykčiu? Niekorimtukai dalinasi portalo „Psychology Today“ ir Maureen Healy straipsniu apie būdus padėti vaikams suvaldyti pyktį.

DSC_0980

Pyktis yra normalus ir sveikas dalykas. Kiekvienas sveikas vaikas vienais ar kitais atvejais supyksta ir turi galimybę mokytis, kaip išreikšti pyktį konstruktyviai arba destruktyviai. Norint išauginti emociškai sveikus vaikus, būtina padėti jiems sustoti, nusiraminti ir protingai išreikšti pyktį. Mokymasis, kaip suvaldyti pyktį, svarbus įvairiais amžiaus tarpsniais. Pykčio valdymas svarbus jau ikimokyklinio amžiaus vaikams, tačiau ypatingai turėtų būti akcentuotinas mokykloje.

Kaip padėti savo vaikui suvaldyti pyktį?

Vaikai viską jaučia labai giliai ir dažnai į dalykus reaguoja akimirksniu, ypač supykę. Situacija: Bilis važiavo autobusu, kai kitas berniukas, Markusas, pavadino jį skystablauzdžiu. Prieš tai nė nesusimąstęs, Bilis trenkė Markusui ir mokyklos autobuso vairuotojas turėjo sustoti šalikelėje. Tai yra pyktis, kuris perauga į veiksmą. Taigi, būtina padėti savo vaikui sustoti ir susimąstyti prieš priimant netinkamus sprendimus, kuriuos sąlygoja pyktis. Juk vaikams augant kiekvieno sprendimo pasekmės tik didėja.

Keletas paprastų, tačiau efektyvių būdų padėti vaikams kovoti su pykčiu:

  • Tiksliai įvardinti jausmus. Padėkite savo sūnui ar dukrai garsiai išreikšti savo pykčio persismelkusiasemocijas, kol jos dar neišaugo ir kol juos dar galima lengviau suvaldyti. Pavyzdžiui, šešiametė Eimė kiekvieną kartą supykusi išmoksta pasakyti „Aš esu pikta“ ar jos vienuolikmetis broliukas pasako „Aš įtūžęs“, ir visi šeimoje žino – jam reikia duoti šiek tiek erdvės. Gebėjimas garsiai išreikšti savo emociją padeda vaikams suvokti, kad pyktis yra viso labo tik jausmas, kurį kartais patiriame.
  • Išmokti sustoti.Įsivaizduokite, kad Bilis būtų sustojęs prieš trenkdamas Markusui autobuse. Turbūt niekas nebūtų skambinęs jo tėvams ar kitą dieną jo kvietęs pasiaiškinti pas mokyklos direktorių. Žinoma, išmokyti vaiką sustoti yra be galo sudėtinga, nes jis supyksta greitai, o pyktį išleisti į laisvę nori dar greičiau. Viena mama, Ana, nusprendė su abiem savo sūnumis atskirai aptarti potencialius būdus, kaip sulėtinti tempą ir sustoti, kai užvaldo pyktis. Jos vyresnėlis sūnus devynmetis Dženksonas sakė, kad jis tokiu atveju giliai įkvėptų ir pasitrauktų šalin iš situacijos, kuri jį pykdo. Jaunesnysis berniukas Leonardas nusprendė, kad supykęs paprašytų pagalbos iš šalies. Žinoma, tokiems dalykams reikia laiko, tačiau berniukų pasiryžimas elgtis taip, kaip pažadėjo, jau yra vienas puikus žingsnis į priekį.
  • Vaikai, kurie išmoksta nusiraminti, kai yra pikti, paprastai priima geresnius sprendimus. Keli būdai, padėsiantys jūsų vaikui nusiraminti: giliai įkvėpti, eiti pasivaikščioti ar viską užrašyti dienoraštyje. Nes tik tada, kai jūsų vaikas bus ramus, jis gebės išspręsti konfliktus, problemas ar į kritiką atsakyti konstruktyviai. Pavyzdžiui, jeigu Bilis būtų nusprendęs ignoruoti Markusą autobuse ir susitelkti į būdus pirmiausia save nuraminti, galbūt jis būtų nesigriebęs smurto konfliktui spręsti. Ramybė ateina tada, kai mes valingai nusprendžiame, jog norime susikaupti ir nereaguoti į viską impulsyviai.
  • Pasirinkti būdą išleisti pyktį. Vaikai turi išleisti susikaupusį pyktį tam, kad jaustųsi geriau. Kartais netgi galima kartu su vaikais sukurti sąrašą dalykų, padedančių išlaisvinti pyktį tam, kad jie žinotų, ką galima padaryti supykus. Pavyzdžiui, daužyti į bokso kriaušę, pažaisti krepšinį kieme, pasikalbėti su draugu ar šiek tiek pabėgioti. Kiti vaikai gali rasti būdą išsikrauti kūrybiškai – piešti ar groti mėgstamu instrumentu. Jeigu turite problemų su savo sūnumi ar dukra, nes jie šaukia, tranko durimis ar panašiai, galima su jais padiskutuoti apie gerus ir blogus būdus išleisti pyktį. Gali padėti ir pasekmių stiklainėlis, kur kiekvieną kartą panaudojus blogąjį pykčio valdymo būdą būtų dedama sutarta pinigų suma. O tame privalėtų dalyvauti ir suaugusieji.
  • Katulis_ir_pykcio_maiselis_dPradėti iš naujo. Po to, kai jūsų vaikas nurimo, išleido savo pyktį lauk ir situacija buvo neutralizuota, galite metaforiškai nuspausti „restartavimo“ mygtuką ir pradėti iš naujo. Nėra reikalo pykti ant vaiko, jeigu jis paprasčiausiai nežino, kaip susitvarkyti su savo pykčiu. Juk kai geriau žinos, tai geriau su tuo ir tvarkysis.

Neabejotinai pyktis yra viena tų emocijų, kurias suvaldyti sunkiausia, o ypač vaikui. Ir kuo labiau emociškai pasiruošęs vaikas bus situacijoms, kai užvaldo pyktis, tuo jis bus sveikesnis emociškai ir galiausiai sėkmingesnis visose gyvenimo srityse.

kaip_zuikis_jausmus_pazino_dVaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“ turi išleidusi net keletą knygelių mažiesiems apie pyktį ir kitų emocijų valdymą. Čia vaikai ras pykčio valdymo būdus skirtingose knygų herojams pasitaikančiose situacijose. Geriausi tokių knygų pavyzdžiai galėtų būti: Šarūnės Baltrušaitienės „Kaip zuikis jausmus pažino“ („Nieko rimto“, 2017) ir Tuulos Korolainen „Katulis ir pykčio maišelis“ („Nieko rimto“, 2016). Taigi, knygose patys vaikai galės mėginti suprasti atitinkamas situacijas ir įvertinti jose vaizduojamų herojų poelgius.

Šaltinis: https://www.psychologytoday.com/us/blog/creative-development/201808/helping-your-child-anger

Reklama

Lietuvos dailiojo jojimo čempionė Barbora Jakilaitė: žirgai ne tik draugai, jie yra šeima

Juodasis grazuolis_spŽmogų, kuris atrado veiklą, teikiančią jam labai daug džiaugsmo, galima vadinti laimingu. O jeigu dar pildosi svajonės! Barbora Jakilaitė yra keturiolikos metų moksleivė, kurią pavadinę laiminga tikrai nesuklysime. Du žirgai, dailusis jojimas, Lietuvos dailiojo jojimo čempionės titulas, dalyvavimas Europos dailiojo jojimo čempionate – tai Barborai teikia labai daug džiaugsmo. Vasaros atostogoms persiritus į antrąją pusę pakalbinome jaunąją jojikę apie žirgus ir knygas. Juk ir proga neeilinė bei labai gražiai siejasi su Barbora – „Juodasis gražuolis“, klasikinė knyga apie žirgo gyvenimą, yra „Nieko rimto“ išleista šešišimtoji knyga.

Barbora, gal prisimeni, kaip prasidėjo Tavo draugystė su žirgais?
Atsimenu, kai buvau mažytė, tėvai mane nusivežė į arklidę prie mūsų sodybos. Ten pirmą kartą užlipau ant žirgo ir iškart pasijaučiau, kad esu ten, kur ir turėčiau būti!

Man, niekada nejojusiai, atrodo be galo sunku suvaldyti žirgą! Kaip Tau tai pavyksta?
Žirgas yra valdomas visu kūnu – tiek rankom, tiek kojom, tiek nugara. Man prireikė kelių metų, kad išmokčiau valdyti žirgą, ir tik dabar galiu pradėti su juo daryti sunkesnius elementus.

IMG_9528

Esi Lietuvos dailiojo jojimo čempionė, ar turi tikslą, kurį būtinai norėtum pasiekti?
Mano svajonė buvo dalyvauti Europos čempionate – dalyvavau. O dabar svajoju apie prizines vietas Europos čempionate ir gal kada nors pasaulio čempionate.

Ar, be dailiojo jojimo, dar turi mėgstamų užsiėmimų? Kaip suspėji ir mokytis, ir treniruotis?
Be dailiojo jojimo daugiau neturiu jokio sporto ar kitos veiklos, kuri mane taip trauktų, kaip žirgai. Bet labai mėgstu keliauti ir leisti laiką su draugais.

Ar gali savo žirgus vadinti draugais? Kodėl?
Žinoma! Du mano žirgai yra ne tik mano draugai – laikau juos savo šeima. Manau, kad žirgas yra toks pats geras žmogaus draugas kaip šuo, kartais jie gali būti supratingesni net ir už žmogų.

„Nieko rimto“ liepos pradžioje išleido savo 600-ąją knygą „Juodasis Gražuolis“. Tai klasikinė knyga apie nepaprasto žirgo gyvenimą XIX a. Anglijoje. Kaip manai, ar labai pasikeitė žirgų ir kitų gyvūnų gyvenimas per amžių? Ar jis gerėja?
Manau, kad žirgų ir kitų gyvūnų gyvenimas pamažu gerėja. Žirgų pradeda nebereikėti ūkyje, nes atsirado traktoriai, todėl sportiniai žirgai gali džiaugtis tikru sportinio žirgo gyvenimu!

Kaip manai, ar keičiasi žmonių požiūris į gyvūnus? Juk arkliai anksčiau daugiau buvo laikomi namuose dėl darbų, galbūt jie dabar tampa ne tokie reikalingi?
Žmonių požiūris į gyvūnus po truputį ima keistis. Vis daugiau ir daugiau žmonių pradeda gyvūnus laikyti savo draugais, o ne išnaudoti įvairiems darbams.

IMG_9533

Ar mėgsti skaityti knygas? Galbūt prisimeni knygą, kuri Tave labai įkvėpė, įsiminė?
Knygas skaityti mėgstu, bet beveik neturiu joms laiko. Džiaugiuosi, kad dabar vasara ir galiu bent kartą į dieną atsiversti knygą. Turbūt geriausiai atsimenu, kaip tėtis ir mama man skaitydavo pasakas, kai buvau mažytė. Labai džiaugiuosi, kad turiu mažą sesę ir dabar pati galiu jai paskaityti!

Tikiu, kad žirgai gali būti draugais, o kaip manai, ar gali būti draugais knygos?
Tikrai taip! Manau, kiekvienas žmogus, kuris mėgsta skaityti, turi vieną ar porą knygų, kurios jam labiausiai patiko, įsiminė ir jis galėtų jas skaityti ir skaityti!

Vaivos Rutkauskaitės interviu

Justinas Jarutis: kiekviena pagauta banga yra svajonių banga

1515677093-85700

Luko Griciaus nuotr. / Justinas Jarutis

Roko muziką mėgstantiems Justino Jaručio, grupės „Freaks on Floor“ vokalisto, pristatinėti nereikia. Tiesa, šių metų pradžioje Justinas pristatė savo solinį pop country stiliaus kūrinių albumą, o savo sąskaitoje atlikėjas dar turi ir įdainuotų šokių muzikos hitų. Ar be muzikos Justino gyvenime yra daugiau mėgstamų veiklų? Pasirodo, yra – banglentės. Lietuvoje oro temperatūrai mušant rekordus, o Justinui besiruošiant savo soliniam koncertui, kuris įvyks rugpjūčio 9 dieną, Vasaros terasoje, Vilniuje, pakalbinome atlikėją apie bangas ir banglenčių sportą.

Ar toli reikia keliauti norint rasti geriausias bangas? Galbūt jų galima rasti ir visai čia pat – Lietuvoje?
Šiuo metu bangas gaudau Melnragėje, Lietuvoje. Šis sezonas ne toks geras, kaip praėję keli, bet karts nuo karto bangų būna. Ir visai nemažų. Iš tikro, norint pasilinksminti, didelių bangų nereikia. Reikia noro ir tinkamos lentos.

12122867_10153045257505740_7348758911027409333_n.jpg

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Ar teisingas posakis „gaudyti bangas“? Ar taip sako banglentininkai ir kodėl? Galbūt bangų nereikia gaudyti, o su jomis reikia susidraugauti?
Manau, „gaudyti bangas“ yra labai teisingas posakis, nes jas sunku sugauti, kaip kokią musę ar žuvį. Ne visada žinosi, kur banga lūžta, reikia kartais žaisti katės ir pelės žaidimą. Tai labai įdomus procesas.

Ar būna nedraugiškų bangų?
Tikrai būna. Keletą esu pagavęs ir nuo jų gavęs tai per smakrą nuo lentos, tai buvau sumaltas po vandeniu ir atsimušęs į dugną. Visko būna.

12042646_10206070113817456_3719719280826728002_n

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų draugystė su banglenčių sportu?
Mano draugystė prasidėjo 2012 m. vasarą „Surfcamp“ festivalyje Monciškėse. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet išaugo į tikrą aistrą (šypsosi).

Kas Jus žavi, traukia, patinka banglenčių sporte?
Mane labiausiai žavi keletas aspektų: tai yra gyvenimo būdas labiau nei tiesiog sporto šaka. Banglenčių sportas yra labai sunkus užsiėmimas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų, o man iššūkiai patinka. Ir tas jausmas pagavus bangą, kurios prieš tai nepagavai, ir netikėtumo momentas – tai mane žavi.

Kokiam reikia būti, kad galėtum užsiimti banglenčių sportu? Ar visi gali čiuožti banglente?
Reikia noro ir laiko. Visi tai gali daryti ir mėgautis.

Indigo vasara_d

Knygoje „Indigo vasara“ vienas iš pagrindinių veikėjų, indėnas, sako:
– Jūs, baltieji, manote, kad galite viską, net vandenyną įveikti, – kalbėjo jis. – Bet jo negalima įveikti ar užvaldyti. Jame galima tik paskęsti.
Ar vis dėlto banglentininkai yra daugiau vandenyno draugai, ar užkariautojai?

Visapusiškai tik draugai. Vandenynas, jūra, ežerai mums duoda tiek daug, kad mes galime ir turime gerbti, mylėti ir saugoti tai. Rūpintis kaip tikri draugai.

Kokia yra Jūsų svajonių banga?
Kiekviena pamatyta, pranerta ir pagauta banga yra svajonių banga – man būti vandenyje yra svajonės išsipildymas (šypsosi).

Ačiū Justinui už atsakymus! O mes laukdami jo koncerto klausomės ne tik jo dainų, bet ir knygos „Indigo vasara“ grojaraščio. Jį galima rasti Spotify.

indigo spotify

Ką dovanoti, kai nežinai, ką dovanoti?

_DSC0027

Gavus kvietimą į šventę, pirminį džiugesį dažnai pakeičia susirūpinimas – ką nešti dovanų? Argi nėra pažįstama situacija, kai draugai suka galvas dėl gimtadienio dovanos draugui, giminaičiai mąsto, ar jaunavedžiams dovanoti grynųjų pinigų, ar vis dėlto porcelianinį servizą? Dar krikštynos, Kalėdos, Valentino diena, išleistuvės, įkurtuvės – progų tiek, kad vos telpa į kalendorių. Ar yra universalių dovanų, kurios tiktų visoms progoms? Ar grynųjų pinigų dovanojimas tikrai reiškia, kad renkant dovaną buvo nueita paprasčiausiu keliu?
_DSC0056Dovanos nemažai pasako apie jus. Visų pirma, ką jūs žinote apie žmogų, kuriam renkate dovaną. Ar įsiklausote į tai, ką jis mąsto, kuo domisi, apie ką svajoja? Ar skiriate dėmesio dovanų įpakavimui ir atviruko užrašymui? Kaip jūs pats priimate dovanas, kaip reiškiate dėkingumą už jas? Nors atrodytų, kad dovanų dovanojimas yra tik atitinkamų žmonių tarpusavio reikalas, tačiau į dovanojimo procesą gilinasi ir  antropologai, ir sociologai, ir psichologai. Dar praėjusio amžiaus pradžioje prancūzų sociologas ir antropologas Marselis Mosas parašė veikalą „Esė apie dovaną“, kuriame buvo pristatytos dovanojimo praktikos archajiškose bendruomenėse. Stebina tai, kad jo įžvalgos ir šiandien padeda geriau suvokti dovanojimo prasmę. Kalbant apie dovanas, kiekvienas visuomenės narys, turi tris pareigas: dovanoti, priimti dovaną ir atsakyti į dovaną. Taip išsaugomi stabilūs santykiai tarp bendruomenės narių. Žinoma, dovanos gali turėti neigiamą pusę ir tarpusavio santykius tik pabloginti. Daiktai gali būti dovanojami tam, kad įžeistų, dovanos gali būti atmestos, nepriimamos. Kaip išrinkti dovaną, kad ji neapkarstų tam, kuris renka ir tam, kuris dovaną gauna? Būtina gerai apsvarstyti kelis aspektus.

Dovanos gavėjas
Atskaitos taškas, nuo kurio reikėtų pradėti galvoti apie dovaną, yra jos gavėjas. Ką jis mėgsta, ko nemėgsta, kuo ir kaip gyvena. Juk nereikėtų dovanoti balkoninių gėlių tiems, kurie neturi balkono, arba skrydžio parasparniu tiems, kurie turi stiprią aukščio baimę. Požiūris, kad reikėtų dovanoti tai, ką pats norėtum gauti, nėra visiškai teisingas. Visi žmonės yra skirtingi, todėl jeigu jūs tikrai nenorėtumėte gauti puodų rinkinio, visiškai nereiškia, kad mėgstantys gaminti draugai juo nesidžiaugtų. Dėmesio centre čia – dovanos gavėjas.

Proga_DSC0040
Progų dovanoms yra be galo daug, tačiau dovanoti galima ir visai be progos. Kai esate kviečiami vakarienės ir atnešate ką nors namų šeimininkams, tai irgi yra dovana. Taip pat nereikėtų pamiršti ir atsiprašymo dovanų, kurios tikrai turi įtakos ryšių gerinimui. Labai svarbu suvokti progos svarbumą tiek iš dovanotojo, tiek ir iš gavėjo pusės. Jeigu proga neeilinė, ypač svarbi, atitinkamos turi būti ir dovanos. Jeigu progos kaltininkai stengiasi jos nesureikšminti, dovanos neturi būti pernelyg įpareigojančios (pvz., jeigu draugai kelia mažas jaukias vestuves gamtoje, reikėtų labai gerai pagalvoti prieš dovanojant dvidešimt keturių dalių kiniško porceliano servizą. Galbūt tokia proga labiau tiktų iškilos krepšys, gera palapinė ar miegmaišiai.).

Dovana
Bendrai, dovana gali būti viskas (yra atvejų, kai ir dangaus žvaigždes dovanoja), tik skirtingose kultūrose tam tikri objektai yra nedovanojami, arba juos dovanoti/gauti yra blogas ženklas (pvz., vis dar pamąstome, ar gerai dovanoti peilį, veidrodį, kaktusą). Dovanų mados taip pat egzistuoja. Prieš kelis metus išgyvenome „padariau pats“ madą, dovanų kuponų, čekių populiarumo erą, šiuo metu aktyvi „dovanoju savo laiką“ tendencija. Ne itin palankus buvo požiūris į grynųjų pinigų dovanojimą iki tol, kol vis daugiau jaunavedžių patys pradėjo subtiliai apie tai užsiminti kvietimuose į vestuves. Dovanoti pinigus nėra blogo tono ženklas, jeigu žmogus nori gauti dovanų pinigų, jeigu jis kam nors taupo, ar nori pats išsirinkti dovaną. Juolab, kad įdomiai supakavus pinigus, tikrai neatrodys, kad į dovaną buvo įdėta mažai pastangų.
_DSC0079Ar būna universalių dovanų? Sakoma, kad yra gera, bloga dovana ir knygos. Jų universalumas slypi jų įvairume. Nuo paveikslėlių knygų iki enciklopedijų, nuo dalykinės literatūros iki biografijų – knygų būna visiems skoniams. Net ir neskaitantiems galima atrasti knygą pagal tai, kuo jie domisi. Pavyzdžiui interaktyvi gamtos fotografo Mariaus Čepulio knyga „Visa tiesa apie gyvūnus“ tikrai patiks tiems, kurie domisi Lietuvos gamta, laukinių gyvūnų gyvenimo ypatybėmis.
Kokias dovanas dovanojant tikrai reikėtų itin gerai pagalvoti? Tai gyvūnai. Jie reikalauja be galo daug atsakomybės, tad reikia žinoti, kad žmogus džiaugsis ir tikrai galės tinkamai pasirūpinti gautu šuniuku ar jūrų kiaulyte (ypač gerai pagalvoti reikėtų prieš dovanojant gyvūnus vaikams).

 

Dovanojimas
Išrinkus dovaną dar nevertėtų visiškai atsipalaiduoti. Juk dar lieka jos įpakavimasDSC_0897 (vienas svarbiausių požymių, parodantis, kad daiktas yra dovana) ir įteikimas. Dėti į maišelį, pakuoti į dovanų popierių, ar supakuoti į kelias dėžes – būdų yra begalės, svarbu, kad įpakavimas atitiktų dovaną ir maloniai nuteiktų tą, kuris dovaną gaus. Pinigai gali būti pakuojami į pinigų vokus, atvirukus, dedami į rėmelius, knygas. Pakavimo būdų – devynios galybės, tiesiog tam reikia skirti laiko, taip pat kaip ir dovanos įteikimui. Nėra gerai, atsistojus prieš dovanos gavėją, pradėti tartis, kas sakys kalbą.

Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovai princas Harry su savo žmona Sasekso hercogiene Meghan savo sūnėnui krikštynų proga padovanojo A. A. Milne’o knygą „Mikė Pūkuotukas“. Knygų mylėtojai džiūgavo, nes tai buvo svarbus priminimas visuomenei, kad kartais geriausios dovanos gali būti nedidelės, bet turėti neįkainojamą išliekamąją vertę.

_DSC0148Taigi progų ir dovanų yra begalės, tačiau kiekvienas žmogus, gaunantis dovaną yra labai individualus. Svarbu suprasti, kad dovanodami dovaną, dovanojame ne tik patį daiktą, tačiau kartu ir į jį sudėtus savo laiką, rūpestį, jausmus. Juk turbūt dažnas suaugusysis apsidžiaugtų gavęs fantastiškai Roberto Ingpeno iliustruotą klasikos knygą, kuri ne tik papuoš bet kurių namų biblioteką, bet ir kels nostalgiją, arba visų draugų nupieštą bendrą piešinį, į kurį bus sudėti šilčiausi jausmai.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Kęstutis Kasparavičius apie „Tinginių šalį“

Tinginiu salis_dTinginių šalis atsirado be galo seniai.
Bent jau žmonių galvose tai tikrai.
Panašu, kad kai tik žmonės pradėjo rimčiau dirbti, tai tuo pat metu pradėjo ir tingėti.
Turbūt visi mes gana dažnai pasvajojame apie tokią stebuklingą, bet realybėje neegzistuojančią šalį. Šalį, kurioje visiškai nieko nereikia dirbti, bet gali turėti visko, ko tik užsigeidi. Kur įvairiausi skanumynai ir kitos gėrybės auga tiesiog ant medžių ir tereikia tik trupučiuką pasistiebti, kad jų turėtum į valias. Galima rasti begalę įvairių tautų sukurtų pasakų apie tokią kažin kur esančią šalį ar įvairiausius keistus išradimus, pradedant stebuklinga staltiese, skraidančiu kilimu ir baigiant burtų lazdelėmis ar Aladino lempa.
Ir turbūt čia nėra nieko blogo, štai šitaip kartais pasvajoti. Gyvenimas taptų be galo pilkas ir nuobodus, jei visada galvotume tik racionaliai ir pamatuotai. Tikrai nemanau, kad ši knyga galėtų kam nors pakenkti. Todėl ji skirta visiems.
Iš pirmo žvilgsnio Tinginių šalis atrodo išties ideali vieta gyventi..
Kitas dalykas, kai pradedi gilintis, kaip toje Tinginių šalyje viskas būtų iš tikrųjų, jeigu tokia šalis egzistuotų. Taigi atrandi, kad nebūtų taip viskas ir paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. O kartais net kiltų labai rimtų nesusipratimų.

Čia tik labai trumpa ištraukėlė apie tai:

Dviračiais paprastai visi važinėja po vandeniu. Tačiau, kai labai karšta ir sumanai kiek sušlapti, geriau išnirti į paviršių. Mat vanduo Tinginių šalyje yra be galo sausas. Tiek sausas, kad kai kurios žuvys neiškentusios išlipo krantan ir pradėjo giminiuotis su karvėmis. Dėl to čia dažnai gali sutikti Juodmargių Karviažuvių. Jos šiaip jau nelabai kam tinkamos, todėl buvo nuspręsta, kad geriausia joms būtų dirbti taksi.
Taksi patogiausia išsikviesti fotoaparatu, nes telefonai skirti skusti barzdoms. Taksi keliauti yra tikrai patogu, be to, tai nieko nekainuoja, kaip ir visa kita Tinginių šalyje. Tiesiog užšoki Juodmargei Karviažuvei ant uodegos, garsiai sušunki, kur norėtum nuvykti, ir gali būti visiškai tikras, kad… ten niekada neatsidursi.

iliustr6

1993 m. Vokietijos leidyklos „Esslinger“ (su kuria tuo metu daug dirbau) vadovas pasiūlė pagalvoti apie naują knygą. O pasiūlyta tema ir buvo: Tinginių šalis.
Taigi galėjau daryti ką tik noriu… Kadangi tuo metu tekstų pats dar nerašiau, todėl pavaizdavau viską paveikslėliais. Pradžioje suderinau su leidėju eskizus, paskui nupiešiau 12 didelių iliustracijų, priešlapius, iliustracijas tituliniam puslapiui ir viršelį. Trumpai tariant, visą knygą. Palikau tik tuščias vietas tose didelėse iliustracijose būsimam tekstui.
O tekstus vėliau šiai knygai rašė vis skirtingi autoriai. Kiekviena kalba vis kitas.
Iš viso knyga išleista 8 kalbom.
Ir štai dabar pagaliau Tinginių šalis išleista su mano paties parašytu tekstu.
Be to, šiam naujajam leidimui nupiešiau 40 nedidelių naujų iliustracijų. Taigi naujoji knyga dvigubai pastorėjo ir dabar Tinginių šalis skaitytojams pristatoma visa jos didybe, su visom grožybėm, privalumais ir nesusipratimais.

Populiariausios šio tūkstantmečio knygos paaugliams vis dar diktuoja geriausiųjų sąrašą

Paauglystė man buvo nevaldomas liūdesys, nepamatuojamo džiaugsmo akimirkos, netikėti pykčio proveržiai, nesuprantamas juokas. Visi tie metai man asocijavosi su nesėkmingais poezijos ir prozos rašymo bandymais, kai galva pilna keistų idėjų, siela kupina norų, kurių pati nesupranta. Man tai buvo vakarėliai iki paryčių, ilgi naktiniai pokalbiai su tais, kurių galbūt ryte nebekęsi. Ir knygos… Dešimtys knygų, kurias skaitydavau vėl ir vėl nuo pradžių. Mano vėlyvojoje paauglystėje visą pasaulio literatūrą sudrebino amerikiečių autorės Stephanie Mayer „Saulėlydžio“ saga. Šias knygas skaičiau dieną – mokykloje ar namuose, pridengusi literatūros vadovėliu – ir naktį, po antklode kartu su knyga pasikišusi stalinę lempą. Ir visas suaugusiųjų pasaulis tada juokėsi iš galvas pametusių paauglių.

Vis dėlto tokios įtakingos knygos kaip „Saulėlydis“ (Alma littera, 2008), serija „Bado žaidynės“ (Alma littera, 2010) ar pan. stipriai paveikia paauglius ir vyraujančias literatūros tendencijas. Ar tai neigiamas dalykas, ar neišvengiamas paauglių literatūros raidos etapas? Ir kas paverčia vieną ar kitą knygą įtakingu bestseleriu?

DSC_0196.JPGLengviausia tokių klausimų analizę pradėti nuo vadovėlinių pavyzdžių. Tai būtų dar 2007 metais (2008 m. lietuvių kalba) pirmą kartą pasirodžiusi pirmoji sagos „Saulėlydis“ dalis. Kas lėmė tokią neaplenkiamą knygos sėkmę? Visų pirma, tai ypatingas Stephanie Mayer talentas rašyti, pagrįstas ne literatūrine teksto kokybe ar gamtos aprašymų subtilumu. Tai talentas žodžiais tapyti skirtingus, sudėtingus ir be galo patrauklius veikėjų charakterius, tekstą komponuojant itin lengvai. Šitaip net nepajuntama, kaip knyga įtraukia ir jau nebepaleidžia. Tiesa pasakius, nepaleidžia ir dar kurį laiką po to, kai jau būname perskaitę paskutiniąją dalį. Tai, kad knyga patenka į geriausiai visais laikais perkamų knygų sąrašus, labai dažnai reiškia, kad autorius geba charakterius vaizduoti taip, jog skaitytojas, kartu su veikėjais knygoje, juos pamiltų arba imtų nekęsti. Taip kaip „Hario Poterio“ (Alma littera, 2000) gerbėjai svajojo mokytis Hogvartse ir draugauti su Hermiona ar „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ (Alma littera, 2013) skaitytojos troško realiame gyvenime ištekėti už Kristiano Grėjaus, taip ir „Saulėlydžio“ gerbėjos kartu su Bela jautė drugelius pilve, kai prie jos prisiartindavo vampyras Edvardas.

Vėliau, jau gerokai po S. Mayer knygos pasirodymo, kai kurie bestseleriai Indigo vasara_d.pngpaaugliams ir suaugusiems buvo kuriami pasitelkiant tą patį autorės sukurtą principą – niekuo neišsiskirianti paprasta mergina, iš esmės blogiukas vaikinas, pasiryžęs keistis tik dėl jos, ir visa griaunanti jų meilės istorija. Panašiai parašyta ir Anos Todd bestselerių serija „After“ (Baltos lankos, 2015) ir net visiems gerai pažįstama E. L. James serija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Po „Saulėlydžio“ atsirado ir tokių autorių, kurie buvo linkę labiau prisirišti prie S. Mayer vaizduojamo pasaulio ir geografinės vietovės. Vienas iš paminėtinų pavyzdžių yra šiemet lietuviškai pasirodžiusi vokiečių autorės Antje Babendererde knyga „Indigo vasara“ („Nieko rimto“, 2018). Čia tikrai nepajusime to paties saulėlydiško rašymo principo, bet La Pušo paplūdimiai, Vašingtono valstijos klimatas, Siatlo atmosfera ir kvileutų genties legendos pavers istoriją dar artimesnę garsiosios sagos gerbėjams. Autorės meistriškai sukurti ryškūs charakteriai tobulai tiks tiems, kurie kartais nori skaitydami knygą įsimylėti.

legenda_spAntroji skaitomiausių knygų paaugliams grupė – įvairi fantastinė literatūra, apokaliptinės tematikos knygos, distopinė literatūra ir pan. Kaip puikų šiuolaikinį pavyzdį galima būtų aptarti Suzanne Collins seriją „Bado žaidynės“. Šios serijos principu atsirado dešimtys skirtingų knygų ir jų serijų apie pasaulį, kurio geriau niekada nebūtų, apie kovą už savo idealus, apie vertybes ir amžinąją dvikovą tarp proto ir jausmų. Kaip „Bado žaidynėse“ Ketnė vardan teisingumo mėgina pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai, ar kaip Tričė iš Veronicos Roth „Divirgentės“ (Alma littera, 2012) priešinasi luominei visuomenei, valdžios žiaurumui ir neteisybei, taip ir Džunė su Dėjumi iš Marie Lu trilogijos „Legenda“ (Nieko rimto, 2017) kovoja prieš sistemą, prieš kurią laimėti, rodos, neįmanoma. Pastaroji serija – viena naujausių tokio tipo serijų lietuvių kalba. Čia gausu įtampos ir sudėtingų tarpusavio ryšių, todėl viską norėsis kuo greičiau išpainioti ir vargiai pavyks knygą padėti į šalį. Gera naujiena ta, kad žinant koks intriguojantis ryšys sukuriamas tarp skirtingų trilogijos dalių („Legenda“ (2017), „Šlovė“ (2018) ir „Pergalė“ (2018)) ir kaip sunku tampa sulaukti naujausios dalies, visą seriją jau galima „suryti“ vienu prisėdimu – šių metų liepą pagaliau pasirodė paskutinioji serijos dalis. Šios ir panašios knygos paauglius pritraukia ne tik tuo, kad vaizduoja maištingus paaugliškus charakterius, bet kartu sukuria naują pasaulį, kurį taip įdomu tyrinėti.

Šiame nuolatinio skubėjimo amžiuje mes pratę gauti kuo daugiau informacijos perslove_sp kuo trumpesnį laiką, todėl pradėjome be galo vertinti knygas, kurių skaitymas nevirsta sudėtingu daug dėmesio ir laiko reikalaujančiu procesu. Dėl to bestseleriais dažnai tampa būtent lengvai parašytos ir greitai skaitomos knygos. O kodėl skirtingų autorių knygos ar jų serijos kartais taip supanašėja? Atsakymas paprastas. Kai vieną kartą nusiperkame patogius ir gražius batus, dažnai kitą kartą ieškome ko nors bent truputį panašaus. Keičiasi laikai, natūraliai keičiasi ir paauglių skaitomos knygos. Tad visai nesvarbu, kad jau teko skaityti kažką panašaus – skaitykime tai, kas mums kelia šypseną, o kartais galbūt net ir priverčia širdį plakti šiek tiek smarkiau.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Kodėl verta skaityti vaikų literatūros klasiką?

Ne paslaptis, kad renkantis knygą, norima išsirinkti kuo geresnę. Siekiama, kad ir vaikai pajustų geros literatūros magiją. Tik kaip išsirinkti TĄ knygą iš tūkstančių leidžiamų? „Geriausios visų laikų knygos“, „Visų laikų populiariausios knygos“, „Skaitomiausios knygos“ – į pagalbą ateina populiariojoje žiniasklaidoje sudaromi knygų sąrašai, kuriuose pateikiamos literatūros kritikų, įžymių visuomenės veikėjų, ar interneto vartotojų išrinktos knygos. Šie sąrašai turėtų tiek padėti atrasti vertas perskaityti knygas, tiek parodyti, kiek daug knygų dar nėra perskaityta. Dažnai į tokius sąrašus pakliūna vadinamoji knygų klasika. Prie knygos pritvirtinta etiketė „klasika“ norom nenorom suponuoja, kad knyga yra vertinga. Tik, kokią knygą galima vadinti vaikų literatūros klasika ir ar tikrai ją visada verta skaityti?

DSC_0575

Galima būtų išskirti keletą klasikinių knygų bruožų:

Juodasis grazuolis_d

Laiko patikrinti ir vis dar aktualūs kūriniai. Jau XVIII amžiuje buvo parašyti tokie kūriniai kaip Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, XIX amžius atnešė Žiulio Verno „Kelionęį Žemės centrą“, Annos Sewell „Juodąjį Gražuolį“, Johannos Spyri „Heidi“ ir kitas. Praeitas amžius padovanojo Frances Hodgson Burnett „Paslaptingąjį sodą“, A. A. Milne „Mikę Pūkuotuką“, P. L. Travers „Merę Popins“. Šie ir dar daugiau klasikinių kūrinių yra ir bus skaitomi ne vieną amžių. Kodėl? Todėl, kad jie yra vis iš naujo atrandami skaitytojų, vertinami kritikų, pelnytai įtraukiami į mokyklų programas. Nors jų parašymą ir mus skiria amžiai, tačiau jie kalba apie vertybes ir visuomenės problemas, kurių  aktualumas niekur nedingsta ir šiandien. Todėl džiugiai tikėtina, kad šių knygų tiražai dar ne kartą bus kartojami.

Velvetinis triusis_d

Kalbėjimas apie universalius dalykus. Margery Williams knygoje „Velvetinis triušis“ pasakojama apie žaislinio triušio svajonę tapti Tikru. Tai jautrus pasakojimas apie svajones ir stebuklus. Jie laukiami visų, visose šalyse, kultūrose, religijose.  Čarlzo Dikenso „Didieji lūkesčiai“ skatina susimąstyti apie brandą, lūkesčių išsipildymą ir nusivylimus. O kam jų neteko patirti? Klasikiniai kūriniai žavi tuo, jog apie nepaprastus, tačiau universalius dalykus kalba kartais perkeltine, kartais tiesiogine prasme. Bet visada taip, kad perskaičius galima pajusti, jog kūrinys taikliai atspindi tai, kas vyksta ar vyko tavo gyvenimear aplink tave. Klasikinės knygos gali jungti ir skirtingas kartas. Juk jas skaitė seneliai, tėvai, dabar skaito ir vaikai, o ateityje skaitys vaikų vaikai.

paslaptingas_sodas_d

Paveikumas – tai, kas perskaičius knygą dar ilgai nepaleidžia, verčia susimąstyti ir iš arčiaupažvelgti į visuomenėje nusistovėjusias normas bei gyvenimo būdą. Čarlzo Dikenso knyga „Oliverio Tvisto nuotykiai“ vis dar sukrečia dėl vaizduojamo netinkamo elgesio su vaikais. Michaelio Endės knygoje „Begalinė istorija“ berniukas Bastijanas vykdo jam tekusią misiją išgelbėti pasaulį nuo fantazijos nykimo. Juk per sapnus, svajones, neriant į fantazijų pasaulį galima įžvelgti stebuklus pilkoje kasdienybėje. Klasikinių knygų paveikumas jaučiamas ne tik individo, bet ir visuomenės lygmenyje, kai knyga yra reikšminga ir kovai su visuomenės problemomis (pvz., Harriet Beecher Stowe knygos „Dėdės Tomo trobelė“ įtaka kovai su vergovės panaikinimu).

Alisa_stebuklu_salyje_dReikšmė literatūrai. Vaikų literatūra tikrai nebūtų tokia, kokia yra dabar, be Lewis Carroll „Alisos Stebuklų šalyje“. Be užrašyto neįtikėtino nuotykio, kuriame veikia keisčiausi personažai. Savo kūriniu autorius vis dar leidžia mums pajusti estetinį ir meninį katarsį, nes tikrovė ten modeliuojama visai kitaip nei mes esame įpratę. Taip pat sunku įsivaizduoti vaikų literatūros klasiką ir be Franko L. Baumo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Ši klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais. Šis šviesus ir lengvumo pojūtį suteikiantis kūrinys įkvėpė ne vieną kino, teatro režisierių.

ozo_salies_burt_dTai tik keletas pagrindinių klasikinių vaikų knygų bruožų, kuriuos žinodami galime truputį lengviau išsirinkti ar išrinkti vaikui vertingą knygą. Tačiau ar lengva skaityti klasikinius kūrinius? Juk jeigu yra leidžiami adaptuoti, sutrumpinti kūriniai (pažįstama situacija, kai klasės draugai su didžiausiu džiaugsmu skaitydavo „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygas ir jas perskaitę keliaudavo atsiskaityti ir gauti gerą pažymį), ar tai neparodo, kad originalą yra sunku įveikti? O gal tai yra būdas jaunajam skaitytojui kuo anksčiau prisiliesti prie vertingos literatūros? Originali kūrinio versija yra vertinga tuo, jog joje atsiskleidžia visi veikėjų paveikslai, nėra sutrumpintų nuotykių, iškraipyto siužeto. Tik jame randama tikroji klasikinio kūrinio dvasia ir nuotaika. Džiugina tai, kad atsiranda vis daugiau galimybių skaityti neadaptuotas klasikines knygas. Vienas iš tokių ypatingų knygos leidimų yra Annos Sewell „Juodasis Gražuolis“ (Nieko rimto, 2018). Šis leidimas išsiskiria tuo, jog yra verstas iš originalios knygos, o ne trumpintų ar adaptuotų knygos versijų. Tai tik dar kartą įrodo, kad originalios klasikinės knygos yra ir bus aktualios ir reikalingos skaitytojams.

Ir žinote, kas yra nuostabu galvojant apie vaikų klasikines knygas? Tam, kad jos taptų klasikinėmis, didelę įtaką turi ir skaitytojai. Juk jeigu knyga nėra skaitoma, ji tikrai neturi galimybių tapti klasikine.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis