Vaikų ugdymo ir literatūros specialistai pataria, kaip ir kada vaikams sakyti „ne“: nenubrėždami ribų tėvai kasasi duobę

Vis daugiau šiuolaikinių tėvų renkasi vaikus auklėti sąmoningai – praleisti kuo daugiau kokybiško laiko drauge, atidžiai rinktis ugdymo įstaigas bei užklasines veiklas. Visgi egzistuojant gausybei skirtingų auklėjimo modelių, tėvams neretai tampa sunku atsirinkti, kaip atžalai nubrėžti sveikas elgesio ribas, o kokiais atvejais ne laiku ištartas „ne“ gali padaryti daugiau žalos nei būti naudingas.

_DSC0705.jpg

Apie tai, kaip vaikus mokyti atskirti teises ir pareigas bei susidraugauti su atšiauriai skambančiu „ne“, kalbasi vaikų rašytojas ir literatūros agentas Benas Bėrantas. Pokalbyje dalyvauja ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė,  knygų apžvalgininkė, tinklaraščio apie augalus, sodą ir knygas „Žydi žaliuoja“ autorė Agnė Skučaitė-Leonavičienė ir jos sūnus Mykolas bei dailininkė Sigute Ach. Pokalbį įkvėpė debiutinė Vaivos Rutkauskaitės ir Linos Ribinskės paveikslėlių knyga „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“.

Sigute, organizuojate kūrybines dirbtuves vaikams ugdymo įstaigose skirtinguose Lietuvos miestuose. Pasidalinkite, kokias tendencijas pastebėjote tų susitikimų metu? Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?

Dabar yra jaučiamas didesnis išsisluoksniavimas nei bet kada anksčiau – daugėja tėvų, kurie daug laiko prasmingai leidžia su savo vaikais, bet nemažai ir šeimų, neturinčių bendrų užsiėmimų kartu. Per dvidešimt metų, kuriuos jau užsiimu šia veikla, pastebiu pokytį vaikuose – gana dažnai tenka sutikti mažuosius, pasyviai ir nuolatos mirkstančius informaciniame sraute. Mano nuomone, informacijos srautas yra naudingas tik tol, kol mes jį galime apmąstyti. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei be perstojo į save kimštume maistą, tačiau, deja, dar nežinome, koks yra į mus nuolat plūstančios informacijos poveikis, mes nuo jos dar nemokame apsisaugoti.

Agne, knygoje „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ „mama“ ir „tėtis“ yra laikomi vienais seniausių ir išmintingiausių žodžių. Kaip manote, kaip tėvams nepasimesti tarp skirtingų auklėjimo principų ir išties vaikus auginti išmintingai?

Visų pirma, tėvai turėtų atsipalaiduoti ir nekelti sau labai aukštų reikalavimų. Taip pat vertėtų prisiminti senovės rytiečių tiesą, pagal kurią išminties šaltinis yra tyrumas. Kiekviename iš mūsų gyvena tas tyras vaikas, kuriame slypi išmintis. Kai kyla stresas arba nežinome, ką daryti, įsiklausykime į ta vidinį vaiką, jo tyrumą, ir jis mums pasakys patį geriausią sprendimą. Manau, kad šis principas galioja ir auklėjant vaikus.

_DSC0695

Giedre, iš kur kyla situacijos, kuomet vaikas atstumiamas, jo artimoje šeimos ar draugų aplinkoje jam imama dažniau sakyti „ne“ nei „taip“?

Žodis „ne“ gali sukelti įtampą, nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, situacija, kuomet vaikai žaidžia kieme ir vienas iš jų nuolat kartoja, jog nenori žaisti vieno ar kito žaidimo, nenori susitarti su kitais – tokį vaiko elgesį gali lemti pasitikėjimo savimi stoka, žema savivertė, jis gali nedrįsti bandyti naujų vaidmenų, nedrįsti pasirodyti jam neįprastai. Visada atkreipiu dėmesį, jei vaikai sako „nemoku“ ar „nenoriu“ – jie taip save stabdo, o tai dažnai gali reikšti krentančią savivertę, neužtikrintumą. Taip gali nutikti ir dėl santykio su suaugusiuoju ar draugu nebuvimo – tuomet neigimas atlieka apsauginę funkciją, tokiu būdu tikrinant potencialaus santykio ribas, saugumą. Nedrąsiai ir nenoriai vaikas gali elgtis ir dėl juntamų išankstinių nuostatų iš suaugusiojo ar kito vaiko, kuris bendrauti su mažamečiu pradeda jau įsitikinęs, kad jis negeras, kažko nemoka, yra nepakankamai gudrus ar drąsus. Tokį požiūrį, net jei jis išreikštas per pašnekovo žvilgsnį ar įsitempusį kūną, vaikai labai greitai pajunta ir nori atsitraukti.

Sigute, menininkai taip pat dažnai susiduria su savęs ribojimu: „nemoku“, „negaliu“. Koks Jūsų požiūris į tai iš suaugusiojo perspektyvos?

Akistata su „ne“ suaugusiuosius taip pat labai greitai sugrąžina į vaikystę, tai yra tiesioginis tiltas į kiekvieno iš mūsų viduje tūnantį vidinį vaiką. Suaugęs žmogus turi daugiau galimybių gudrauti, apgaudinėti kitus ir save, paslapčiomis, kai niekas nemato, elgtis taip, kaip nori, o ne taip, kaip iš jo tikimasi. Taip daro ir vaikai, kai jų nematome, tad mes nedaug užaugame. Menininkai leidžia sau neužaugti ir išdrįsti vaidinti keistuolius – tuo pasiteisindami jie turi galimybę pasielgti keistai ar nepriimtinai.

Agne, o ką daryti, kad vaikai visada žydėtų ir žaliuotų, o ne raudonuotų iš pykčio? Gal jiems visada reikėtų sakyti „taip“ ir tada nebus jokių problemų?

Agnė: Vaikų ir daržovių auginimas turi kur kas daugiau panašumų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Auginant daržoves, kaip ir vaikus, yra keli pagrindiniai principai. Pirmasis – didžiausias dėmesys, šiluma, rūpestis reikalingas pasėtai ir dygstančiai sėklelei. Vėliau ta sėklelė tampa didesniu daigu, kuriam reikia prisitaikyti prie aplinkos, todėl jo neišplėšiame iš vazono, o pamažu jį grūdiname. Jeigu vaikams visą laiką sakysime tik „taip“ – bus toks pat efektas, kaip iš šiltnamio augalą išnešus tiesiai į šaltą lauką. Augalai, kaip ir vaikai, geriausiai auga tada, kai yra laistomi (vandeniu arba įvertinimais, pagyrimais) retai, bet gausiai. Jeigu laistysime trumpai, bet dažnai – jų šaknys bus silpnos. Tėvai vaikams privalo sakyti „ne“ ir nubrėžti aiškias elgesio ribas. Labai tinka pavyzdys iš V. Rutkauskaitės knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ – su žodžiu „ne“ lengviau susidraugauti tada, kai jam kompaniją palaiko „bet“, „nes“, „o“, „todėl“, „tačiau“ ir kiti aiškinamieji žodžiai.

Nepasaka.jpg


Giedrė: Jei vaikams nenubrėžiamos aiškios ribos ir į visus jų norus atsakoma teigiamai, jie pradeda galvoti: „Tai ko gi dar aš noriu?“ Vaikas, kuris gauna viską, ko tik paprašo, nebejuda į priekį, o užstringa galvodamas: „Kaip aš dar praplėsiu savo ribas?“, nebelieka situacijų, kuriose jis gali užsigrūdinti savo asmenybę, išmokti naudingų dalykų. Tėvai, vaiko ugdyme pernelyg dažnai sakantys „taip“, patys kasasi duobę.

Mykolas: Turi būti pusiausvyra. Jeigu vaikas visą laiką kartoja „noriu, noriu noriu“, tėvai išsikrausto iš proto. O jeigu tėvai sako tik „ne, ne, ne“, vaiko gyvenimas sugenda.

Giedre, esate pasidalinusi mintimi, kad vaikai negirdi žodžio „ne“. Jei vaikui sakai „nebėk“, jis vis tiek bėga. Kodėl ir kaip tai atsitinka?

Suaugusiųjų smegenys yra sudėtingesnės ir labiau išsivysčiusios nei vaikų. Pastarieji išgirdę neiginį jį gali suprasti kaip teiginį. Taip yra, nes vaikai pirmiausia įsimena žodžių prasmes, o ne priešdėlius ar galūnes. Jei jiems sakome „negalima, nebėk, nedaryk“, jie šią informaciją priima kaip „galima, bėk, daryk“. Todėl bendraujant su vaikais reikėtų pakankamai atidžiai atsirinkti žodžius, atspindinčius tai, ką jiems norite pasakyti iš tiesų, pavyzdžiui: „tyliau“, „prašau eiti ramiau“, „būk atsargus“ ir panašiai. Vertėtų stengtis aiškiau komunikuoti apie taisykles, kodėl jos tokios, kodėl jos reikalingos. Svarbu ne tik vaiką sudrausminti, tačiau ir įsigilinti, kokį jausmą jis išgyvena konkrečioje situacijoje, nes stiprių ir nemalonių jausmų antplūdis dažnai tampa priešgyniavimo priežastimi. Vaikai yra labai jausmingi, o suaugusieji jų jausmus dažnai bando prislopinti, liepdami nepykti ar neverkti. Svarbu išmokti atpažinti tiek vaiko, tiek savo emocijas, jų neslėpti – tokiu būdu bendravimas taps atviresnis ir lankstesnis. 

Rašytoja Neringa Vaitkutė: „Gal galiu ne tik rašyti, bet ir vizualiai įkūnyti tai, ką matau vaizduotėje?“

Artėjančios Vilniaus knygų mugės metu skaitytojų ir kritikų mylima vaikų literatūros rašytoja Neringa Vaitkutė pristatys naujausią knygą „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“, kurią pati ir pirmą kartą iliustravo. Pirmoji N. Vaitkutės „Klampynių kronikų“ dalis 2018 m. buvo apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams. Autorė pasakoja apie likusias nepapasakotas istorijas, sudėtas į naująją knygą, kasdienybės stebuklus, iššūkius ir kūrybą.

_DSC1013.jpg

Kaip sekėsi rašyti „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“, kai pirmoji istorijos dalis buvo pripažinta geriausia 2018 m. knyga vaikams ir paaugliams? Ar rašant teko susidurti su kokiais nors iššūkiais? Jei taip, papasakokite, kaip pavyko juos įveikti.

Rašyti antrąją knygos dalį sekėsi net lengviau nei pirmąją. Aš jau pažinojau savo sukurtus herojus, buvau su jais susigyvenusi. Mano vaikai (ištikimi klausytojai ir griežčiausi kritikai) žinojo, ko tikėtis, ir nekantriai laukdavo, kol perskaitysiu naują istoriją. Jų dėka turėjau paskatinimą sėsti prie kompiuterio ir dirbti net tada, kai iš nuovargio svirdavo rankos. Didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, – kaip suderinti rašymą, buitį, darbą mokykloje ir chaotišką mūsų šeimos gyvenimą. Kartais suprasdavau, kad norint suspėti nors kažką, teks nespėti nieko. Nemąsčiau apie tai, kokių aukštumų pasiekė pirmoji knygos dalis. Mėgavausi procesu ir tiek, nes prisirišau prie herojų, prisirišau prie Mažųjų Klampynių miestelio. Buvo gera ten sugrįžti.

„Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ skaitytojams bus pristatyta jau netrukus vyksiančios kasmetinės Vilniaus knygų mugės metu. Kokius siurprizus ruošiate literatūros mylėtojams?

Jei išduočiau visas paslaptis, siurprizas nustotų būti siurprizu. Galiu pažadėti, kad bus linksma. Literatūros mylėtojų (nesvarbu, koks jų amžius, lytis ir batų dydis) laukia šypsenos, dovanos, muzika ir smagus buvimas drauge. „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugės metu – vasario 23 d., sekmadienį, 14 val., Jaunųjų skaitytojų salėje esančioje Vaikų scenoje. Nekantriai laukiu susitikimo.

vaitkute_event.jpg

Tai jau devintoji Jūsų parašyta ir pirmoji Jūsų pačios iliustruota knyga. Kaip nusprendėte pati ją iliustruoti? Ar ketinate iliustruoti ir kitas savo būsimas knygas?

Sprendimas iliustruoti knygą buvo spontaniškas ir net man pačiai netikėtas. Ėmiau ir įžūliai pasisiūliau išbandyti savo jėgas. Pernelyg įžūliai žmogui, kurio namuose voliojasi apdžiūvusi akvarelė ir labai geri (bet pigūs) kiniški teptukai. Prieš dešimt metų būčiau mirusi, jei reiktų pasirašyti panašiai avantiūrai, o dabar spirgėjau nekantrumu. Man keturiasdešimt penkeri. Tokio amžiaus sunku išslinkti iš komforto zonos. Bandymas iliustruoti knygą mane iš jos tiesiog išspyrė. Nemeluosiu, buvo labai baisu ir lygiai taip pat linksma. Na nesinorėjo mirti neišbandžius, kaip man seksis, taip ir nesužinojus – o gal pavyks? Gal galiu ne tik rašyti, bet ir vizualiai įkūnyti tai, ką matau vaizduotėje? Nežinau, kaip į tai reaguos skaitytojai. Jei ne itin pasibaisės ir turėsiu galimybę – iliustruosiu toliau. Kažkada labai seniai jau užkasiau šitą savo talentą po velėna. Jei viskas susiklostė taip netikėtai, tikriausiai kažkas aukštai turėjo kitų planų. Kas aš tokia, kad ginčyčiausi?

_DSC1025.jpg

Kaip ir kada gimė idėja, kad „Klampynių kronikoms“, o tuo pačiu ir Agatos, Aringo bei Smiltės nuotykiams reikia tęsinio?

Jau neprisimenu, kur aš tada važiavau, į kokias tolumas teko nuklysti, kad susitikčiau su skaitytojais. Prisimenu, buvo ankstyvas ir labai ūkanotas pavasaris. Vairavau link bibliotekos tuščiu čia smingančiu į rūką, čia į kalvą vingiuojančiu keliu ir spoksojau pro langą. Aplink tarsi fantastiniame kine – vien ūkanose skendintys, sniego lopiniais išmarginti laukai ir tolumoje stypsantys pilki belapiai medžiai. Staiga pasiekiau posūkį į niekur. Mano dėmesį nežinia kodėl prikaustė siauras šalutinis keliukas, sukantis į dešinę ir susiliejantis su pilkšva neperžvelgiama ūkana. Negalėjau suprasti kur jis veda. Nei rodyklės, nei pavadinimo. Kelias į paslaptį. Sulėtinau greitį, apčiuopiau akimis miglas, o paskui vairuodama toliau negalėjau nustoti apie jį galvojusi. Galvoje vis sukosi mintis: o jei šitas kelias veda į mažą, tik išrinktiesiems žinomą miestelį, kur gali nutikti visko? Grįžusi namo jau turėjau pavadinimą, istorijos idėją ir po poros dienų sėdau rašyti. Po valandos lengvai, lyg buvusi visados, kompiuteryje tvarkingomis eilutėmis nusidriekė pirmoji istorija. Apie Agatą ir žaltvyksles. Taip atsirado pirmoji knygos dalis. Baigusi ją žinojau, kad nesustosiu. Liko neišpasakotų istorijų. Dar neprisižaidžiau iki soties. Nebuvau pasiruošusi paleisti herojų. Nieko kito nebeliko, tik rašyti toliau.

Kaip Jūs apibūdintumėte šios serijos apie Mažąsias Klampynes skaitytoją?

Šių istorijų su malonumu klausėsi abu mano vaikai, jau įžengę į paauglystę. Vyras klausėsi puse ausies ir krizeno reikiamose vietose. Knygą skaitė mano tėtis ir mama. Skaitė ir jaunesni vaikai. Matyt, šios istorijos neturi aiškiai apibrėžtos amžiaus ribos. Skiriu savo knygas visiems, kas skaito su malonumu, mėgsta nuotykius ir paslaptis. Mėgsta šiek tiek išsigąsti ir pasijuokti. Skiriu šitas knygas visiems, kas giliai širdyje tiki – ten, už pilkos neperžvelgiamos rūko uždangos, kur susipina praeitis ir dabartis, vis dar yra stebuklų ir gali nutikti bet kas. Netikėti ir nuostabūs dalykai.

klampyniu kronikos_event.jpg

Ko šios istorijos gerbėjams ir visiems mažiems bei dideliems skaitytojams galite palinkėti Jūs? O ko palinkėtų Mažųjų Klampynių gyventojai dvyniai Agata ir Aringas?

Gyvenkite visu pajėgumu. Kiekvieną dieną dekite, ryškiai ir skaisčiai. Taip, kad tą liepsną jūsų akyse matytų kiekvienas. Tikėkite, kad yra šitas tas daugiau, nei pajėgiate įsivaizduoti. Godžiai skaitykite, su knygų herojais nugyvenkite ne vieną, o tūkstančius gyvenimų. Godžiai pažinkite šį nuostabų pasaulį ir jis tikrai pateiks staigmenų. Manau, kad Aringas ir Agata pridėtų – nebijokite nuotykių. Nors niekada nežinai, kur jie nuves, visada yra tikimybė sulaukti laimingos (nors ir netikėtos) pabaigos.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

„Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ – kovo naujiena, kurią patys nekantriausi skaitytojai įsigyti galės jau Vilniaus knygų mugės metu „Nieko rimto“ stenduose!

klampyniu kronikos_2_d.jpg

Ar norite patirti šiurpių nuotykių ir pamatyti neįtikėtinų stebuklų, kurių tikrai nerasite savo kieme? Užsukite į Mažąsias Klampynes!

Čia atgyja senovės legendos, pakampėse šmirinėja keistos būtybės, bibliotekose gyvena vaiduokliai, o kiekviena šeima turi savo nuosavą baubą – bent vieną. Čia nė diena nepraeina be kokio nors paslaptingo įvykio ar bent jau nedidelio stebuklo. Ypač jei šalia Agata, Aringas ir Smiltė!

O kaip rasti tas Mažąsias Klampynes, jei jos nepažymėtos jokiame žemėlapyje? Kas žino, jei labai norėsite, galbūt miestelis pats jus pasikvies.

Fantastikos mėgėjams puikiai pažįstama autorė Neringa Vaitkutė parašė tęsinį skaitytojų ir kritikų pamėgtai knygai „Klampynių kronikos“. Pirmoji autorės knyga apie Agatos, Aringo ir jų mažosios sesutės Smiltės nuotykius „Klampynių kronikos“ 2018 m. buvo apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams bei buvo nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose.

„Nieko rimto“ Vilniaus knygų mugėje: į vaikų literatūrą žvelkime be formulių

Gyventi reikia be formulių. Reikia būti atviram,“ – šia J. Meko citata visus literatūros mėgėjus vasario 20–23 dienomis pasitiks kasmetinė Vilniaus knygų mugė. Joje visų vaikų ir paauglių literatūros skaitytojų ir paties įvairiausio amžiaus svajotojų lauks leidykla „Nieko rimto“, paruošusi specialią pokalbių, kūrybinių dirbtuvių ir susitikimų su gerai žinomais ir perspektyviausiais debiutuojančiais rašytojais programą.

 Nuo pat ketvirtadienio iki sekmadienio popietės vaikų literatūros gerbėjai turės galimybę susitikti, pasišnekučiuoti ir gauti autografą iš tokių autorių kaip pripažintas dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius, dailininkė Sigutė Ach, gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius, poetė Violeta Palčinskaitė, rašytojos Neringa Vaitkutė ir Ignė Zarambaitė.

knygu muge bold.jpg

Šeštadienį 12 val. 1.2 konferencijų salėje vyksianti diskusija „Kada ir kaip vaikams sakyti „Ne“?“ skirta plačiajai Vilniaus knygų mugės auditorijai – šeimoms, pedagogams ir visiems, besidomintiems vaikų literatūra, jų auklėjimu ir psichologija. Pokalbio metu bus siekiama išsiaiškinti, kaip derėtų vartoti žodį „Ne“ auklėjant ikimokyklinio amžiaus vaikus ir kaip mokyti mažamečius atskirti teises ir pareigas. Diskusijoje dalyvaus paveikslėlių knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ autorės Vaiva Rutkauskaitė ir Lina Ribinskė, psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, vaikų literatūros apžvalgininkė Agnė Skučaitė-Leonavičienė. Diskusiją moderuos rašytojas ir literatūros agentas Benas Bėrantas. Šios knygos autorės kviečia ir į kūrybines dirbtuves „Kaip „Ne“ draugų žodžių karalystėje ieškojo“, vyksiančias penktadienį ir šeštadienį leidyklos stende 4-oje salėje.

Jaunųjų skaitytojų salėje esančioje Vaikų scenoje vyks žaismingi knygų pristatymai. Penktadienį vyks šiuolaikinio Lietuvos vaikų literatūros klasiko Selemono Paltanavičiaus naujos knygos „Brunas“ pristatymas ir susitikimas su knygos autoriumi ir dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene. Susitikimo metu vaikų scenoje autoriai atskleis meškino, ištrūkusio iš cirko, paslaptis ir keisčiausius įpročius, kartu su vaikais spėlios „Tiesa ar pramanas?“, skaitys knygos ištraukas ir betarpiškai bendraus.

Sekmadienį toje pačioje scenoje bus pristatyta ilgai laukta Neringos Vaitkutės knyga „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“. Šio renginio metu autorę kalbins moderatorius, ji pristatys antrąją vaikų jau pamėgtos knygos dalį, o renginio svečių dėmesį prikaustys muzikinis aktorių trupės „Teatriukas“ pasirodymas bei autorės paruoštos mįslės, į kurias tiksliausiai atsakę bus apdovanoti specialiais prizais. Pirmoji N. Vaitkutės „Klampynių kronikos“ dalis 2018 m. buvo apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams.

programėlė.JPG

Capture.JPG

Knygų mugės metu vyks ir kūrybinės dirbtuvės bei įtraukiantys edukaciniai žaidimai vaikams ir visai šeimai. Dailininkė Sigutė Ach visus kviečia bent trumpam atsipūsti ir kartu pasinerti į meną. Kūrybinės dirbtuvės su Sigute Ach pagal S. Brooks knygą „Nerk į meną“ vyks šeštadienį ir sekmadienį. O vaikų mylimas rašytojas Virgis Šidlauskas surengs kūrybines dirbtuves, kurių metu lankytojai turės progą susipažinti su jo knygų herojumi Ulfu (taip, su tuo neklaužada, o gal jis jau ramus ir paklusnus berniukas?) ir padėti jam pasprukti nuo milžiniškų medžių.

Jaunųjų skaitytojų ir vartytojų jau pamėgtos paveikslėlių knygos „Ponas Kampas“autoriai rašytojas Benas Bėrantas ir dailinininkė Tania Rex kviečia į kūrybines dirbtuves, padėsiančias geriau pažinti pagrindinį knygos herojų ir lavinti kūrybinius įgūdžius. Dirbtuvės vyks net tris kartus – ketvirtadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Skaitytojai, pamėgę B. Bėranto kūrybą, turės galimybę dalyvauti ir „Baubaimės“ bei „Riešutorto“kūrybinėse dirbtuvėse kartu su šias paveikslėlių knygas iliustravusia dailininke Vilija Kvieskaite.

Rašytoja Šarūnė Baltrušaitienė penktadienį ir sekmadienį kviečia dalyvauti žaidime visai šeimai, kurio metu taps aišku, ką tikri herojai valgo pusryčiams, kad išliktų tokie sveiki ir stiprūs. Žaidimas parengtas pagal naujausią autorės knygą „Domas ir herojų pusryčiai“. Žaidimo tikslas – įminti sveikiausių ir herojiškiausių pusryčių mįslę!

Literatūros mėgėjai kviečiami aktyviai dalyvauti didžiausios metuose skaitymo šventės renginiuose, o stabtelėjus pasikalbėti su stenduose dirbančiais niekorimtukais – jie dalinsis šypsenomis ir specialiais pasiūlymais bei visada padės išsirinkti geriausią knygą. Išsamią informaciją apie renginius ir susitikimų su autoriais laiką rasite mugės programoje bei leidyklos „Nieko rimto“ „Facebook“ paskyroje.

Leidyklos „Nieko rimto“ vadovas A. Vereckis: „Lygiai 700 kartų ieškojome recepto, kaip išleisti tobulą knygą vaikams“

Lietuvos knygynuose jau pasirodė naujasis, ypatingas anglų rašytojos Annos Sewell klasika tapusio kūrinio „Juodasis Gražuolis“ leidimas, tai – 700-oji vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ išleista knyga. Apie jos reikšmę, išliekamąją vertę bei darbo užkulisius pasakoja leidyklos vadovas Arvydas Vereckis ir autorių teisių vadybininkė Laura Ivoškienė.

Arvydai, ką leidyklai reiškia 700-oji išleista knyga?

700-oji išleista knyga reiškia, kad daugiau nei aštuoniolika leidyklos gyvavimo metų entuziastingai ieškojome tobulos knygos. Ir štai mes atėjome į šį tašką, tai yra 700-asis bandymas. Šiandien mes manome, kad tai – tobulas šūvis. Tekstas, iliustracijos, apimtis, poligrafinė kokybė – viskas telpa puikioje knygoje – A. Sewell „Juodajame Gražuolyje“ su meniškomis britų dailininko Christiano Birminghamo iliustracijomis. Šios knygos išleidimas taip pat reiškia, kad jau lygiai 700 kartų ieškojome recepto, kaip išleisti tobulą knygą vaikams. Šiame kelyje dvejojome, bandėme, džiūgavome, klydome ir vis tiek toliau žengėme pirmyn.

foto_700oji

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Laura, pagal kokius kriterijus leidykloje atsirenkate knygas, kurios bus leidžiamos? Kaip vyksta šis atrankos procesas?

Pagrindinis kriterijus, atsirenkant leistinas knygas, yra jų išliekamoji meninė vertė. Mūsų tikslas – skatinti vaikus skaityti tarptautinio pripažinimo sulaukusią literatūrą, ugdyti jų meninį skonį, lavinti emocinį intelektą. Knyga turi įkvėpti, žadinti vaizduotę, padėti atpažinti ir išreikšti emocijas, supažindinti vaiką su pasaulio reiškiniais. Kad vaikas noriai imtų knygą į rankas, ji turi būti visapusiškai vertinga. Ypač daug dėmesio skiriame kokybiškoms iliustracijoms, vertiname ranka pieštus dailininkų darbus. Būtent tokia yra britų dailininko Roberto Ingpeno iliustruota klasikos knygų serija, kurią kasmet papildo nauji kūriniai – šiais metais planuojame išleisti E. T. A. Hoffmanno „Spragtuką“, D. Defoe „Robinzoną Kruzą“, iš naujo perleisti K. Grahamo knygą „Vėjas gluosniuose“.

Arvydai, kodėl 700-ąja išleista knyga tapo būtent A. Sewell „Juodasis Gražuolis“ – kūrinys, kuris originalo kalba pirmą kartą išleistas dar 1877 metais? Kokios savybės šiai knygai leidžia neprarasti aktualumo ir populiarumo iki šių dienų?

Visą gyvenimą norėjau jodinėti žirgais, tačiau tai vis nepavykdavo dėl laiko stygiaus. Labai dažnai pasigendu paprasto, klasikinio požiūrio į santykius, į vaikus, į aplinką. O šis kūrinys yra klasikinis ir taip klasiškai pavadintas – „Juodasis Gražuolis“. Ši istorija atlaikė laiko išbandymą, visų pirma, dėl nesikeičiančios meilės žirgams. Kai pirmą kartą šis kūrinys buvo išleistas, žmonės dar gyveno be elektros ar televizorių, o dabar mums tai sunku net įsivaizduoti. Šiandien turime visą įmanomą gerbūvį, tačiau, nepaisant visko, žirgas, žmogus, jų tarpusavio santykis yra vis dar tiek pat aktualus, įdomus, o svarbiausia – jaudinantis.

700oji_2000x2000

Laura, kodėl laiko išbandymą atlaikiusius kūrinius, užauginusius jau ne vieną kartą, svarbu skaitytojams pateikti vis naujai?

A. Sewell knygą „Juodasis Gražuolis“ leidykla išleidžia jau antrą kartą. Pirmasis šios knygos leidimas su K. Alejūnienės iliustracijomis pasirodė 2018 metais, o nepraėjus nė 2 metams šį kūrinį vėl išleidome su nuostabiais britų dailininko C. Birminghamo piešiniais. Tai rodo, kad knyga išties populiari ir neprarandanti aktualumo, kurį lemia kūrinyje gvildenamos bendražmogiškos temos ir aukšta meninė vertė. Tiek seniau, tiek dabar žirgai domino ir traukė ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus, todėl jie mielai skaito knygas, kuriose išsamiai ir jautriai aprašomas žirgų gyvenimas, jų santykis su žmogumi.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Interviu su „Vilkolakiuko Dolfo“ knygų serijos autoriumi, siauboro rašytoju Paulu van Loonu

Interviu parengė Saskia Drude. Interviu publikuotas žurnale „Laimiukas“ nr. 6 (86)

Paulas van Loonas (ilgiau tariant – Paulus Stephanus Elisabeth Lambertus Maria van Loon) yra vienas populiariausių olandų vaikų knygų rašytojų, pamėgtų siaubo istorijų vaikams kūrėjas. Be to, jis yra gitaristas, o savo grupės „Paul van Loon & Andere Snuiters (Paulas van Loonas ir Кiti Keistuoliai)“ atliekamą muziką vadina „knygų vaikams dainomis“. Nepaisant juodos aprangos su skrybėle, tamsių akinių ir žiedų su kaukolėmis, jis yra visai mielas vyrukas. Paklaustas, ar norėtų kada nors rašyti suaugusiesiems, yra pasakęs, kad geriau rašys vaikams. Nes knygas vaikams gali skaityti ir suaugusieji, o atvirkščiai – ne.

beeldmerk_afbeelding_paul_van_loon_met_foeksia_en_dolfje.jpg__610x470_q85_crop_subsampling-2

Paulas van Loonas, © TUFFCAT MEDIA

Pirmoji Loono knyga apie vilkolakiuką Dolfą olandiškai pasirodė net prieš 22 metus, o šiuo metu jis rašo 21-ąjį šios serijos „epizodą“. Taip pat Loono vardą garsina ir skaitytojų pamėgta „Siaubų autobuso“ serija. Paulas dirba pagal griežtą režimą – kasdien nuo devynių iki penkių. Tiesa, reikia pridurti, kad dirba nuo devynių valandų vakaro iki penkių valandų ryto! Kai už lango tamsu ir visi miega, sėdėdamas savo gitarų, pliušinių vilkolakiukų ir knygų apsuptyje, rašytojas vieną po kitos kuria siaubo istorijas… su gera humoro doze! Pats šiam žanrui apibūdinti Loonas yra sugalvojęs žodį siauboras (olandiškai grumor). Vieną knygą Paulas rašo vidutiniškai devynis mėnesius. Po to pasiėmęs trumpas atostogas leidžia kelis vakarus kartu su šeima.

O dabar – keletas rašytojo atsakymų į klausimus.

Vaikystėje daug piešėte. Kaip nutiko, kad nuo vaizdo peršokote prie žodžio?

Studijavau grafiką, nes norėjau būti iliustratoriumi. Metęs studijas, vis vien piešdavau. Vieną dieną nupiešiau piešinį ir man pasirodė, kad prie jo turi būti ir pasakojimas. Nepažinojau jokio rašytojo, todėl nusprendžiau pats užrašyti tą pasakojimą, nes man buvo smalsu sužinoti, kas gi vyksta tame piešinyje. Tą pasakojimą nupirko laikraštis, o aš nuo to laiko nenustojau rašyti ir toliau.

Esate ne tik rašytojas, bet ir muzikantas. Ar tai turi įtakos jūsų rašymui?

Mano rašomos dainos visada yra susijusios su mano knygomis. Su muzikos ansambliu scenoje pristatome programą (spektaklį) apie knygas vaikams. Šiai programai rašau daineles.

Savo literatūros žanrui esate sugalvojęs apibūdinimą grumor (siauboras). Ką tai reiškia?

Grumor – tai mišinys iš griezelen (siaubo) ir humoro. Taip ir stengiuosi rašyti: siaubo knygas, bet su humoru.

Kaip susipažinote su vilkolakiuku Dolfu? Ar jis kuo nors panašus į jus patį?

Kai rašau, tarsi matau filmą savo galvoje ir stengiuosi jį užrašyti, kad skaitytojai irgi pamatytų tą patį. Vieną dieną, prieš 26 metus, pamačiau berniuką baltais plaukais ir akinukais. Staiga jam išsivystė smailios ausytės ir snukutis ir aš pagalvojau: „Palauk! Taigi tai – draugiškas vilkolakiukas!“ Taip ir gimė Dolfas, nors tuomet dar nežinojau jo vardo. Vardą atradau tik po kelių mėnesių. Manau, kad Dolfo personaže slypi daug ir mano bruožų.

Jūsų knygos išverstos į daugelį kalbų. Olandiškas originalas ypač mielas, nes ir Dolfiukas, ir vilkolakiukas – mažybiniai žodžiai. Lietuviams tai suprantama. O kaip versti šias knygas į kalbą, kurioje neegzistuoja mažybinė forma?

Tiesą pasakius, neįsivaizduoju! Manau, kad tai tikras iššūkis vertėjui!

O čia – keletas dažniausiai užduodamų olandų vaikų klausimų rašytojui (iš svetainės www.paulvanloon.nl):

Kiek jums metų?

Gimiau 1955 metais. Kokio amžiaus aš dabar esu, patys apskaičiuokite!

Ar jums būna sunku rašyti? Kaip tada gelbstitės?

Ne, man nebūna sunku rašyti. Aišku, ne visada sekasi taip, kaip norėčiau, bet kai įstringu, pasiimu gitarą ir sugalvoju, pavyzdžiui, melodiją dainelei. O tada vėl pradedu rašyti.

Kodėl jūs visada nešiojate tamsius akinius?

Man šį klausimą užduoda taip dažnai, kad šiaip jau aš jį uždraudžiau. Bet vieną kartą į jį atsakysiu, ir atsakymą jūs galite išsirinkti patys!

● Kai buvau mažas, aš daug verkiau. Mamai atrodė, kad man šalta, ir padėjo vežimėlį saulėtoje vietoje. Aš tik dar labiau pravirkau. Tada man uždėjo mažyčius akinukus nuo saulės, ir aš iškart nustojau verkti.

● Kad geriau matyčiau.

● Arba kad geriau matyčiau filmukus savo galvoje. Kai rašau, tą filmą paverčiu pasakojimu.

● O gal nenoriu, kad žmonės matytų filmą mano akyse, kol jo neužrašiau.

Į lietuvių kalbą išversta 12-oji „Vilkolakiuko Dolfo“ knygų serijos dalis „Vilkolakiukas Dolfas. Mini raganiukė vilkolakių miške (12)“– JAU PREKYBOJE!

Vilkolakis dolfas_mini raganiuke miske

Paulas van Loonas apie „Vilkolakiuką Dolfą ir mini raganiukę miške“

(ištrauka iš knygos)

Kartą tai turėjo įvykti. Vilkolakiukas Dolfas būtinai turėjo sutikti mini raganiukę Fuksiją. Kodėl? Todėl, kad šis susitikimas ilgai man nedavė ramybės. Visos mano knygos prasideda būtent taip. Pamatau kokį atvaizdą ar nuotrauką. Išgirstu žodžius. Į galvą šauna mintis. Paskui ji pavirsta lyg ir filmu. Filmo juosta lėtai sukasi mano galvoje. Aš jį stebiu. Paskui aprašau viską, ką mačiau. Tikiuosi, kad skaitytojai, skaitantys mano knygas, taip pat mato jas kaip filmus. Jei taip, tai labai pasisekė. Dolfas ir Fuksija ilgai neišėjo man iš galvos. Tad pribrendo reikalas apie juos parašyti knygą. Pagaliau man pavyko tai padaryti. Tai ypatinga knyga. Nes Dolfas joje turi asmeninį iliustruotoją. Jo vardas – Hugo van Lookas. Fuksija taip pat turi savo asmeninę iliustruotoją. Jos vardas – Saskia Halfmouw. Taigi juodu padabino šią knygą savo piešinėliais. Pasakysiu, kad jiems nebuvo lengva. Kiekvienas dailininkas gyvena savame pasaulyje. Ir staiga jiems abiem reikėjo iliustruoti tą pačią knygą. Panašiai ir Dolfo su Fuksija nuotykiai paraleliai vyksta dviejuose skirtinguose pasauliuose. Kiekvienas turi po savo, atskirą. Kartą šie pasauliai susidūrė. Ir tada prasidėjo nelaimės… Tikriausiai perskaitei apie jas. Daugiau taip nebus. Dolfas tęs savo nuotykius. Fuksija – savuosius. Kaip ir Hugo su Saskia iliustruos savo knygų istorijas. Kad ir ką sakytum, buvo didelis malonumas kurti kartu. Su Dolfu ir Fuksija. Taip pat su Hugo ir Saskia.

Belieka jums sušukti:

– Hrrr ir vaka-baka-bū!

Paulas van Loonas

2017 m. gegužės 1-oji

8 faktai apie žmogaus kūną: kaip pradinukus mokyti anatomijos?

Kodėl mūsų ausų forma tokia keista? Kodėl čiaudime? Kam reikalinga oda? Šie ir kiti panašūs klausimai į galvą šauna visiems smalsiems vaikams! Žmogaus anatomijos žinias primiršę tėvai į tokius klausimus atsakyti geba tikrai ne visada. Profesorius Katonautas, daugiau nei į dvidešimt pasaulio kalbų išverstos knygų serijos pagrindinis herojus, jau prabilo ir lietuviškai. Rašytojo ir mokslininko dr. Dominico Wallimano knygoje „Profesoriaus Katonauto odisėja po žmogaus kūną“ gausu kiekvieną sudominsiančių faktų apie žmogaus kūną. Kokie jie?

Ben Newman iliustracija iš knygos

Ben Newman iliustracija iš knygos

1. Jei būtume gyvenę prieš tūkstančius metų, visas mūsų kūnas būtų apžėlęs ilgais plaukais. Ir dabar tebeturime tiek pat plaukų kaip šimpanzė, tačiau dauguma jų labai trumpi ir ploni.

2. Naktį, kol miegame ir ilsisi visas kūnas, išsitempiame, tad pabudę ryte esame maždaug centimetru aukštesni, nei nuėję miegoti vakare.

3. Plaukai ant galvos auga visą gyvenimą – maždaug po milimetrą per tris dienas. Kasdien prarandame nuo 50 iki 100 plaukų, tačiau, visa laimė, juos pakeičia nauji.

4. Vidutiniškai per savo gyvenimą miegodamas žmogus praleidžia daugiau kaip 25 metus. Juk suprantama, kad labai svarbu leisti kūnui ir smegenims pailsėti. Nors galėtume pamanyti, kad miegant smegenys išsijungia, iš tiesų jos tokios pat budrios kaip ir pabudus.

5. Smegenyse yra daugiau kaip šimtas milijardų neuronų – tai maždaug tiek pat, kiek mūsų galaktikoje žvaigždžių! Jei visus smegenyse esančius neuronus surikiuotum eilute vieną paskui kitą, jie nusitęstų nuo Žemės iki Mėnulio.

6. Čiaudėdami suerzinusias nosį daleles galime išsviesti įspūdingu 160 kilometrų per valandą greičiu! Svarbu nepamiršti pagauti čiaudulio į nosinaitę, kitaip mikrobai pasklis visur aplinkui.

7. Didžiausias kūne esantis raumuo yra gluteus maximus, kitaip dar vadinamas… sėdmenų raumeniu!

8. Kūną sudaro apie 40 000 trilijonų ląstelių. 40 trilijonų yra 40 000 000 milijonų, o tai daugiau, nei kada pavyktų suskaičiuoti.

katonautas

Rašytojas ir mokslininkas dr. Dominicas Wallimanas 7–10 metų amžiaus vaikams skirtoje knygoje suprantamai ir įtraukiančiai pasakoja, kaip veikia žmogaus kūnas, kokie kasdieniniai ir ilgalaikiai procesai jame vyksta. Pasitelkiant nuotaikingus knygos herojus – profesorių Katonautą ir jo draugus, kartu su mokslininku tyrinėjančius žmogaus kūno sandarą, pasakojama ir parodoma, kaip veikia raumenys, griaučiai, nervai, kaip vyksta virškinimas, kvėpavimas, dauginimasis ir daugybė kitų įdomių dalykų.

Skirtingai nei daugelyje panašaus pobūdžio negrožinių knygų vaikams, šioje autorius atkreipia dėmesį ir į fizines bei psichologines negalias, medicinos mokslo tobulėjimą ir pateikia prognozes, kaip šis mokslas gali progresuoti ateityje, pavyzdžiui, dr. Dominico Wallimano teigimu, gali būti, kad nanorobotai ateityje darys operacijas kūno viduje ir gebės aptikti pažeistą audinį bei jį sutaisyti. Mokslininko teigimu, žmogaus kūnas vis dar laikomas vienu iš pačių sudėtingiausių dalykų visatoje.

I. Zarambaitė apie debiutinę knygą paaugliams: „Visi esam kaip juodavandeniai, kartu ir šviesos, ir tamsos padarai“

Šalies knygynuose ką tik pasirodė naujausia rašytojos Ignės Zarambaitės knyga „Juodavandeniai“, priskiriama paauglių literatūros kategorijai. Knygoje pasakojama paslaptinga ir įtraukianti istorija apie šešiolikmetės Anos ir jos draugų gyvenimo pokyčius. Anot autorės, nėra temų, kuriomis negalėtum kalbėti su vaiku ar paaugliu, ji taip pat priduria, kad „visi turime paslapčių – tamsių ir dar tamsesnių“, nesvarbu, kokio amžiaus esame. Apie visa tai išsamiau – pokalbyje su autore.

Kokia yra šios knygos atsiradimo istorija? Ar visi knygoje minimi įvykiai, personažai yra išgalvoti, o galbūt rašydama prisiminėte ir savo paauglystę?

Gyvenu Šilutėje – nedideliame mieste, kuris išsiskiria savita istorija ir gamta. Čia daug kas skatina vaizduotę. Pavyzdžiui, potvyniai, kurie kasmet užlieja aplinkines pievas ir miškus, visiškai izoliuoja kai kurias sodybas… Tamsus potvynio vanduo visuomet kėlė smalsumą ir baugulį. Parašyti apie šią stichiją norėjau seniai, tik užtruko, kol galvoje susidėliojo konkreti istorija. Knyga tikrai nėra apie mane – nei dabar, nei paauglystėje. Vis tik dalelė mano patirčių, įspūdžių tenai slypi. Bėgiojau kaip ir pagrindinė veikėja Ana. Vaikystėje išgyvenau tėvų skyrybas. Paauglystėje skendau upėje. Išmėginau įvairias avantiūras. Kiti veikėjai atspindi mano pažįstamų žmonių savybes, bet taip pat nėra jų prototipai, veikiau kombinacijos. Yra realiai vykusių epizodų ir ištartų frazių, tačiau knygoje tai panaudota kitame kontekste.

1

Nors esate jau žinoma knygų vaikams autorė, tačiau „Juodavandeniai“ – pirmoji Jūsų knyga paaugliams. Kuo skiriasi (jei skiriasi) rašymas paaugliams nuo rašymo vaikams?

Manau, nėra temų, kuriomis negalėtum kalbėti su vaiku ar paaugliu. Tik turi žinoti KODĖL ir KAIP. Kaip rašyti vaikams, rodos, žinau. O sukurti knygą paaugliams iš pradžių atrodė nemenkas iššūkis, – nes tai nauja, nebandyta. Bet tas iššūkis pasirodė esąs ne įkalnė, į kurią reikia įkopti, o nuokalnė, nuo kurios lengva ir malonu leistis – mintys liejosi kaip tas potvynio vanduo. Gal dėl to, kad nejaučiau jokių suvaržymų. Beveik negalvojau apie tai, KAIP parašyti, nes paauglio pasaulis arčiau suaugusiojo nei vaiko. Sunkiausia buvo apsispręsti, KĄ ir KODĖL noriu papasakoti – kas aktualu, įdomu, ką ta istorija gali duoti jaunam žmogui.

Kaip sekėsi vėl sugrįžti į paauglystę, prisiminti tai, kas aktualu paaugliams, įsikūnyti į šešiolikmetę mergaitę Aną?

Na, nesijaučiu labai atitolusi nuo to amžiaus tarpsnio. Puikiai prisimenu save pačią. Turiu sūnėną paauglį. Dažnai vedu kūrybines dirbtuves vaikams, jaunimui, suaugusiems, savo realioje ir virtualioje kasdienybėje noriai bendrauju su visais. Prieš tai ketverius metus dirbau bibliotekoje, ten irgi ateidavo paauglių – pajuokaudavom, padėdavau išsirinkti knygų. Kai į žmogų nežiūri per amžiaus, patirties, statuso barjerą, nesunkiai jį pajauti. Tada nereikia atlikti specialių stebėjimų ir tyrimų, kad sužinotum, kuo jis gyvena.

juodavandeniai_sp

Viešojoje erdvėje dažnai girdima, kad paaugliai neskaito. Kaip Jūs vertinate šią tendenciją?

Kad paaugliai skaito daug mažiau nei vaikai, įsitikinau dirbdama bibliotekoje. Tiesą sakant, nenustebau, nes ir aš paauglystėje buvau apleidusi skaitymą. Geriausiu atveju perversdavau privalomą literatūrą, kad gaučiau geresnį pažymį. Kodėl? Nes buvo daug kitų veiklų ir įvykių, kurie tuo metu rūpėjo labiau. Pradėjau kitaip matyti savo aplinką ir save, knietėjo visa tai pažinti, apgalvoti, eksperimentuoti. O daugelis mokykloje privalomų skaitinių atrodė tolimi tiems atradimams, dėl to neaktualūs, neįdomūs. Vis dėlto į rankas patekdavo ir tokių knygų, kurių nepaleisdavau iki paskutinio puslapio. Kuo jos ypatingos? Jų turinį galėjau išgyventi, su juo tapatintis. Vieniems paaugliams gal artimos fantastinės nuotykių knygos, kitiems – probleminė proza, svarbu, kad tokių knygų būtų. Ir kad būtų galimybė rinktis.

Kuo literatūra paaugliams, kaip žanras, yra išskirtinis, įdomus? Kaip Jūs vertinate paauglių literatūros situaciją Lietuvoje?

Kalbant apie Lietuvą, džiaugiuosi, kad daugėja rašančių paaugliams. Pamažu, bet daugėja. Ko norėtųsi daugiau? Laisvės. Iš mūsų, rašančių, ir iš redaktorių, leidėjų. Kad neišfiltruotume temų, apie kurias pridera ar nepridera kalbėti. Neišbrauktume ir netaisytume žodžių, kurie gali kažkam nepatikti. Negludintume visų aštrių kampų, kad įtilptų į standartinius rėmus. Paauglius užkabina tai, kas artima, o maištas įdomesnis už sterilumą. Kol kas to maišto užsienio literatūroje, manau, gerokai daugiau.

Kaip įsivaizduojate „Juodavandenių“ skaitytoją? Ar ši knyga skirta tik paaugliams?

Ne, ne tik. Pagrindinė šio kūrinio mintis tokia – visi esam kaip juodavandeniai, kartu ir šviesos, ir tamsos padarai. Kartais geidžiam, kartais neapkenčiam, kartais padedam kažkam, o kartais teisiam. Visi turim paslapčių, tamsių ir dar tamsesnių. Kiekvieno vanduo savaip drumstas. Nė nesvarbu, tu paauglys ar suaugęs… Tad tikriausiai knygą skaitys ir vieni, ir kiti.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė