Rašytoja Vaiva Rykštaitė: „Vaikai pakeitė ne tik mane, bet ir mano rašymą“

Į šių metų Knygų mugę rašytoja Vaiva Rykštaitė atkeliavo iš Havajų. Tiesa, prie štai dar užsuko į Kauną, kur jos laukė išsiilgę giminaičiai. Jos naujausios knygos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ veikėjas Mikas į Lietuvą atvyko iš Amerikos. Ar kelionės padeda atrasti save? Ar rašymas vaikams keičia žmones? Jūsų dėmesiui – interviu su rašytoja Vaiva Rykštaite.

20180225_205
Kas šiuo metu Jums teikia daugiausiai džiaugsmo?
Šiuo metu mano dukros Žemyna ir Indraja. Jos didžiausias mano džiaugsmas ir tuo pačiu pagrindinis dirgiklis. Kartais labai išvargstu su jomis ir būnu pikta, bet pamačiusi tas mielas akutes širdyje kažkas suspurda ir suprantu, kad iš esmės esu labai laiminga. Pastaruoju metu dar džiugina tai, kad valgau kiek noriu ir niekas „neina į kūną“. Matyt, dėl to, kad žindau. O gal tikrai esu iš tų amžinai lieknų – bet tik dabar tai supratau, o žalioje jaunystėje nuolat laikiausi dietų, buvo iškreiptas mano grožio supratimas. Vis norėjosi būti lieknesnei. Dabar noriu būti išsimiegojusi ir žiūrėti daugiau gerų filmų – tai irgi yra laimė.
Beje, jei kalbant apie lieknumą, su iliustratore dirbdama prie knygos „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ prašiau jos, kad tik nenupieštų deivės Pelės kūdos. Havajietės yra įspūdingo stoto moterys ir tuo didžiuojasi.

Kaip atsirado meilė knygoms? Kaip ir kada pati pradėjote rašyti?
Visada mėgau knygas. Nuo vaikystės. Nuo vaikystės ir rašiau. Būdavo, visa šeima sėda prie televizoriaus, aš irgi su jais sėdžiu iš kompanijos – bet su knyga rankose. Jie žiūri filmą, aš skaitau. Skaitydavau Anderseno pasakas, įvairių šalių pasakas. Atsimenu, anglų buvo ypač baisios. Skaitydama „Krioglingreindžą“, pasaką iš anglų pasakų rinkinio, po to ilgai negalėdavau užmigti. Pirmoji mano knyga „suaugusiems“ buvo Žiulio Verno „Aplink mėnulį“ – iki šiol neatsimenu, kaip ji baigėsi, ar jie pasiekė? Gal vis tik nebaigiau jos skaityti?

Jurate, Kastytis ir Mikas_dKokių knygų daugiausiai galima rasti Jūsų namų bibliotekoje?
Mano skonis labai eklektiškas, o biblioteka išsimėčiusi po visą pasaulį. Dalis knygų palikta pas tėtį namo palėpėje. Dalis pas mamą – čia tos, kurios netelpa į lagaminą po apsilankymo Lietuvoje ir laukia savo eilės išskristi į Havajus. Šiaip knygų nekaupiu, perskaičiusi jas visada atiduodu seneliams – ten pas juos namuose gyvena trys mano giminės kartos, tai visi tas knygas perskaito, paskui būna labai smagu aptarti. Pačias geriausias knygas taupau seneliams ir vežu į Lietuvą. Kitas atiduodu lietuvėms draugėms Honolulu arba amerikietei anytai. Todėl mano namų bibliotekoje Havajuose yra kelios lentynos pačių įvairiausių knygų, bet jos visos dar neskaitytos. Esu vietinio knygų klubo narė – skaitome grožinės literatūros knygas, kurios turi aktualių politinių ar visuomenės aktualijų atspalvių, pvz., „Bear Town“ – knyga, rezonavusi su „Me too“ judėjimu. Arba „The Hate U Give“ kaip „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsis. Šitas knygas dažniausiai randu bibliotekoje, bet kartais ir nusiperku.

Ar tai, jog pati aplankėte nemažai pasaulio šalių, galima sieti su tuo, jog Jūsų knygose personažai dažnai ieško savęs?
Turbūt. Rašydama negalvoju, neanalizuoju. Atsiduodu smagiam kūrybiniui impulsui ir tiek. Visa kita – prasmes ir autobiografines sąsajas – atranda ir priskiria literatūros kritikai. Kartais taikliai, kartais į lankas, bet visada įdomu skaityti savo darbų vertinimus. Net jei jie būna nepalankūs. Įdomu matyti, kaip kiti suvokia mano tekstą.
Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ norėjau padrąsinti vaikus keliauti. Lietuvoje mažai kas pasiima „gap year“, tą metų pertrauką po mokyklos baigimo pries studijas. Manau, tai labai reikalinga žmogui. Būtų mano valia, aš apskritai niekam neleisčiau studijuoti, kol neparagavo kelionių, darbų, nežinios. Po to atsiranda visai kitas supratimas, kita motyvacija. O Lietuvoje jau nuo kokios devintos klasės vaikų vis klausiama: „Tai kur stosi?“ Karvės šūde pirma reik pastovėti – ir sakau tai visai ne piktai. Pabėgioti basomis po pasaulį, patirti nuotykių. O tada jau rimtu veidu kažkur stoti.

Ar rašymas vaikams Jus pačią pakeitė? Esate sakiusi, jog rašydama vaikams daug galvojote apie lyčių vaidmenis, moralę, svarstote, kas vaikus įkvėps ir panašiai – galbūt apie panašius dalykus ėmėte daugiau mąstyti ir kasdieninėse situacijose?
Mane pakeitė mano vaikai. Dukros pakeitė mano asmenybę, mano vertybes ir, žinoma, mano rašymą. Vaikams kurti yra ir lengva, ir labai sunku. Kaip ir kalbėtis su vaikais. Pavyzdžiui, būna knygos pristatymas suaugusiems – nesvarbu, ką aš ten kalbu, dauguma vis tiek kantriai sėdės akmeniniais veidais. Lietuviai nelinkę rodyti emocijų, o man taip ir neaišku, ar įdomu jiems, ar ne. Tuo tarpu atvažiavusi į susitikimą su vaikais bijau, nes jei tik kažką nuobodžiau pasakoju, jie tuoj pradeda žiovauti, krapštytis, muistytis. Taip ir su rašymu. Noriu, kad knyga vaikams patiktų, bet dirbtinai to sukonstruoti neišeina. Tiesiog reikia džiazuoti rašant, tada pažiūrėti, kas išėjo ir uždėti moralinius filtrus.

 

jurate kastytis

Kas įkvėpė parašyti knygą „Jūratė, Kastytis ir Mikas“, kurioje Amerikoje gyvenančio aštuoniolikmečio veikėjo savęs pažinimo kelionei tokia svarbi Lietuva?
Turbūt užgraužė kaltė, kad apie Havajus parašiau, o apie Lietuvą dar ne? Įkvėpė ir tai, kad Havajuose labai vertina lietuvišką gintarą. Vis dar turiu vilčių, kad mano Jūratės ir Kastyčio knyga pasirodys ir anglų kalba – būtų labai smagu, kad šią istoriją žinotų ir mūsų svečiai iš užsienio. Na, ir, aišku, Mikas turi šokių tokių panašumų su mano vyru Maiklu.

Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ didelį vaidmenį užima mitologija. Iš kur kyla noras ja remtis savo rašomose knygose?
Nežinau, tiesiog taip išėjo. Havajų mitologija pasirodė labai įdomi, bet tuo pačiu ir šiek tiek vaikiška, miela. Man visada norisi rašyti apie tai, kuo gyvenu. Natūraliai kilo poreikis papasakoti apie Havajus, tik formatui suaugusiems dar nesijaučiu pribrendusi. O salų mitologija tarsi pati prašėsi tilpti į istorijas vaikams. Iš gautų atsiliepimų suprantu, kad jiems patiko.

„Jūratės ir Kastyčio“ legendos interpretaciją parašiau iš meilės gintarui. Viskas nutiko organiškai, ir dabar man sunku atsekti, kaip ten atsidūrė Mikas, kodėl jis yra iš Čikagos, kaip prie jų šutvės prisidėjo Palangos močiutė Domicelė. Rašymą kartais prilyginu sapnavimui – tartum ne viskas ten nuo manęs priklauso, nors kažkur giliai žinau, kad tai yra pasąmonės žaidimai.

Knygoje vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ rašote, jog „Gyvenime dažnai daug kas priklauso nuo nuotaikos“ („Jūratė, Kastytis ir Mikas“, p. 17). Ar rašant ir Jūsų pačios nuotaika persiduoda į popierių, ar kurdama mokate atsiriboti nuo to, kokius jausmus išgyvenate tuo metu?
Tikrai taip. Būdama blogos nuotaikos niekada net elektroninių laiškų neatsakau. Todėl, pavyzdžiui, jei gyvenime kyla sunkumų ar jaučiuosi dėl kažko neužtikrinta ar liūdna, būna, kad į visus laiškus neatsakau savaitę ar dvi. Aš menininkė – man galima. Juokauju, žinoma. Nors tikiu, kad laišku, kaip ir bet kuriuo kitu tekstu, persiduoda energija, nuotaikos įspūdis. Todėl ir rašydama knygas visada turiu įeiti į tam tikrą nuotaiką. Naivu būtų tikėtis, kad aš kasdien nuo ryto iki vakaro laiminga kaip idiotė. Tiesiog užtenka žinoti, kad iš esmės esu laiminga. Žinojimas yra pastovesnis už jausmus.

jurate kastytis2Parašėte dvi knygas vaikams, kurias abi iliustravo Viktorija Ežiukas. Ar rašydama iš karto susidarote vaizdinius galvoje, ar tai yra Jūsų ir iliustruotojos bendras kūrybinis procesas?
Aš nesu „vizualė“. Nematau vaizdinių ir man dažnai sunku apibūdinti, kaip kas turėtų atrodyti. Pasaulį patiriu žodžiais, ne vaizdais. Galiu mėnesį pragyventi kambaryje ir išėjusi nežinosiu, kokios spalvos buvo jo sienos. Todėl man būna labai sunku su knygų viršeliais – visada žinau, kokį jausmą jie turėtų sukelti, bet nežinau, kaip to paprašyti dailininkų. Labai įdomu dirbti su Viktorija Ežiukas – ji yra talentinga iliustratorė, ir aš su nekantrumu laukiu, kol mano personažai įgaus veido bruožus, akis, spalvas. Ji tikrai puikiai pajunta kūrinio nuotaiką. Mano mylimiausia jos piešta iliustracija – vaflių pardavėjos Jūratės su žaliais plaukais. Kažkas tokio!

Esate jogos mokytoja, propaguojate sveiką mitybą. Galbūt planuojate savo patirtimi pasidalinti ir knygoje apie sveiką gyvenimo būdą?
Iš tikrųjų tai jogos nemokau jau dvejus metus. Maždaug nuo tada, kai pradėjau lauktis Indrajos. Dabar darau karma jogą – užsiimu namų ruoša, vaikų užpakalių šluostymu ir savo ego neigimais, kurie irgi labai svarbūs jogos praktikoje. Tikiuosi, kad greitu laiku man užteks jėgų ir laiko grįžti ant kilimėlio. Apie knygą šia tema negalvoju, bet stengiuosi nesišvaistyti visokiais „niekada“.

Kokia didžiausia Jūsų kaip rašytojos svajonė?
Normaliai uždirbti iš rašymo. Nes dabar rašau daugiau iš idėjos. Dar noriu pradėti rimtai rašyti anglų kalba. Bet truputį tingiu. Truputį bijau. Nes dabar galiu apsimesti svarbia rašytoja kažkur tolimoje Lietuvoje – dėl to aš savo anglakalbiams draugams atrodau įdomi, egzotiška. O kas bus, jei parašius kažką anglų kalba visi nuspręs, kad aš niekam tikusi?

Reklama

Patarimas karalaitei: „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“

Jolita Zykutė yra žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė, meno vadybininkė. O nuo šių metų vasario mėnesio – ir rašytoja, parašiusi knygą vaikams „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“). Užduoti klausimus žurnalistei – užduotis ne iš lengvųjų, tačiau juk taip įdomu iš pirmų lūpų sužinoti apie knygos rašymą, karalaičių dalyvavimą grožio konkursuose ir Lietuvos karūnavimą.

Jolita, pati auginate sūnų, o knygą parašėte ne apie princą, bet apie karalaitę. Kodėl?

Viskas būtent nuo sūnaus ir prasidėjo. Jis nuo pirmųjų dienų – energija trykštantis garsiai kalbantis vulkanas. Man, pratusiai prie tylaus buvimo, iš pradžių tai buvo tikras iššūkis. Vieną dieną susimąsčiau – o jeigu vaikas kalbėtų taip tyliai, kad nieko negirdėčiau?  Kas būtų tada? Viduje tapo labai nelinksma, įsivaizdavus tokią situaciją, buvusį susierzinimą pakeitė milžiniškas džiaugsmas, kad sūnus toks, koks jis yra, o mintyse atsirado personažas – tyliakalbis berniukas. Paskui gimė ir istorija apie jį.
Kai sėdau prie kompiuterio jos perrašyti, įvyko netikėtas dalykas – pagrindinis herojus tyliakalbis berniukas staiga tapo antraeiliu personažu, o toje istorijoje buvusi nepagrindinė herojė karalienė, susenusi dėl nemigos, staiga virto maža karalaite. Istorija pasuko man pačiai nelauktais vingiais. Bet tuo tik džiaugiuosi.

DSC_3853Iš žurnalistės tapote rašytoja. Ar yra skirtumas tarp šių profesijų?

Žurnalistas – daug vietos kūrybai duodanti profesija, bet joje slepiesi už pašnekovo ar straipsnyje pateikiamų faktų.
Rašytojas – visiškai apsinuoginęs žmogus. Kiekviena mintis, kiekvienas žodis yra tavo. Gali pasakyti: „Čia personažas taip galvoja, ne aš“, bet esi atsakingas už tai, kad tas personažas yra toks.
Rašydamas sukuri naują realybę, kokios iki šiol nebuvo, ir ji gyvens net tada, kai tavęs nebus. Tai milžiniška atsakomybė – juk tavo sukurti veikėjai įeis į kitų žmonių mintis, paliks vienokį ar kitokį pėdsaką jų gyvenime.

Kaip galvojate, kam parašyti knygą lengviau – vaikams ar suaugusiems?

Manau, kad tai vienodai sunkus darbas, tik „sunkumai“ yra skirtingi, kiekviena auditorija turi savo specifinius reikalavimus. Rašant vaikams sudėtinga iš anksto suvokti, kiek informacijos jie gali priimti – juk tai, kaip pasaulį supranta septynmetis, skiriasi nuo dešimtmečio suvokimo. Tačiau egzistuoja universalus dalykas, galiojantis kiekvienai amžiaus grupei – žmones traukia įdomios istorijos. Todėl rašydama aš tiesiog stengiuosi gerai papasakoti smagią istoriją. Tada vaikams skirta knyga bus įdomi ir suaugusiems.

Kokia yra Jūsų knygos karalaitė? Kuo ji skiriasi nuo stereotipinių karalaičių, apie kurias skaitome pasakose?

Paprastai pasakose karalaitės, kad pasiektų savo tikslą, gauna pagalbą iš šono – stebuklingą daiktą ar padėjėją. Smagu gauti pasakišką pagalbą, bet čia slypi pavojus, kad kartais net suaugę tikimės, kad situaciją gali pakeisti tik kažkokia išorinė jėga.
Manosios pasakos karalaitė viską padaro pati – pati sugriauna, pati ir pataiso. Norėjau, kad knygą skaitysiantys vaikai suvoktų, jog laiminga pabaiga ateis ne tada, kai turėsi stebuklų lazdelę, kuri viską sutvarkys. Pats gali pakeisti net ir pačią beviltiškiausią situaciją į gerą, kad tai įmanoma, tereikia norėti ir nuosekliai tai daryti.

DSC_3931Grožio konkursai – kokie jų minusai ir pliusai?

Rizikuoju pasirodyti labai kategoriška, bet manau, kad jeigu ir egzistuoja koks nors grožio konkursų pliusas, jų neigiamas poveikis toks milžiniškas, kad reiktų šalia dailiai besišypsančių gražuolių prirašyti įspėjimus apie grožio konkurso poveikį juos stebinčiųjų sveikatai, kaip kad daroma prie alkoholio ar tabako reklamos. Kiek moterų ir merginų žvelgia susižavėję į grožio konkursų dalyves, o paskui palyginę savo atvaizdą veidrodyje puola laikytis dietų, nualina kūną, suserga depresija?
Grožio konkurso šalininkų paklausčiau: išvardinkite, kuo jie skiriasi nuo veislinių šunų parodos? Šunims standartai reikalingi, kad būtų išrenkamas geriausias veislės egzempliorius ir taip saugomas veislės grynumas, o žmonėms? Negi renkama „veislinė“ mergina?
Kai pradėjau rašyti pasaką, nebuvo sumanymo parašyti istoriją kaip protestą prieš grožio konkursus. Ši tema „įlindo“ tarsi netyčia – prieš kiek laiko buvau kalbėjusi su dviem mamomis, kurios kiekviena guodėsi, jog jų dukros, lankančios vaikų darželį, pasakė: „Mama, aš nevalgysiu vakarienės, nes tada būsiu stora“. Mane sukrėtė, kad šitos mergaitės tokios mažos, o masinės žiniasklaidos brukami liekno kūno kaip grožio standartai jau pasiekė ir jas… Iki tol tikėjau, kad grožio tema tampa svarbi tik paauglystėje. Deja…

Ką norėtumėte, kad knygos skaitytojai pasiimtų iš Jūsų knygos?

Tyliakalbio berniuko žodžiai karalaitei „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“ – tikrai veiksmingi ir viltingi. Kaip vaikams, taip ir suaugusiems.
Dar labai norėčiau, kad tėvams ši knyga būtų pretekstas pasikalbėti su savo vaikais apie buvimą gražiam ar gražiai. Daug domėjausi, kas padėtų mergaitėms užaugti laimingomis moterimis, nes tai padaryti šiandien daug sunkiau nei ankstesnėse kartose – grožio pramonės propaganda vis labiau stiprėja. Vienas iš būdų ją įveikti – kritinio mąstymo skatinimas. Tai reiškia – kalbėkitės su savo vaikais apie grožį, apie tai, ką jie mato TV ekranuose, žurnaluose.
Knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“) – proga tokiam pokalbiui net su pačiomis mažiausiomis – aptarkite knygos herojus, jų veiksmus, veiksmų motyvus.
Noriu pabrėžti, kad nesu nusistačiusi prieš grožį. Tai, ką regime blizgančiuose žurnaluose, nėra grožis, tik tam tikrų standartų rinkinys. Prisiminkite istoriją: senovės Graikijoje gražuolės turėjo vešlius, suaugusius antakius ar juos riebiai nusipiešdavo, viduramžiais graži moteris – skustais antakiais ir smilkiniais, Japonijoje buvo laikai, kai grožio idealas – tirštai nubalintas veidas, nuskusti antakiai, nujuodinti dantys. Viduramžiais gražuolės balino veidus pudra, padaryta iš itin nuodingų cheminių elementų kaip arsenas, švinas. Sąrašą galima tęsti. Kada nors ir šiandieniniai grožio standartai atrodys keisti, kvaili ar net visai negražūs. Šiandieniniai grožio standartai yra nesveiki ne tik kūnui, bet ir žmogaus psichikai. Todėl kviečiu visus – būkite sąmoningi, neleiskite, kad klaidintų jus ir jūsų vaikus.

DSC_3920.jpgAr turite kokių slaptų talentų? Kokių norėtumėte turėti?

Moku iš nereikalingo daikto padaryti tai, ko reikia – dabar tai madingai vadinama „upsyclinimu“. Pavyzdžiui, iš tuščio sulčių pakelio pagaminti Žaibo Makvyno vilkiką Maką (su kuriuo pusė darželio berniukų žaidė susižavėję) arba pasiūti itin jaukią antklodę iš seno vilnonio megztuko. Kartais pagalvoju – kodėl gaminami nauji daiktai, jeigu iš senų galima padaryti tiek daug šaunių dalykų?
Jeigu galėčiau, norėčiau vienintelio dalyko –  gebėti sulėtinti laiką, kad kuo daugiau suspėčiau nuveikti.

Šiuo metu gyvenate ne Lietuvoje. Ko labiausiai iš Lietuvos pasiilgstate?

Lietuvoje gyvenančių žmonių. Pavyzdžiui, Alytuje regėto mikroautobuso vairuotojo, juokaujančio su moterimis, važiuojančiomis po naktinės pamainos namo. Mažame Suvalkijos miestelyje sutiktos močiutės, besiguodžiančios, kaip stipriai jos šuo išsigando naujametinių petardų. Kai apsidairai ir įdėmiai pažiūri – čia tiek daug šiltų, gilių, dvasingų žmonių. Kalbu ne apie tuos, kuriuos rodo televizorius ar rašo žurnalai, o tuos, kurie ramiai gyvena savo gyvenimą nepapuldami į masinės žiniasklaidos akiratį.
Jeigu netikite, išvažiuokite į kitą šalį, pagyvenkite ir grįžkite atgal. Man pačiai įdomu stebėti, kad, kai pabūnu Lietuvoje ilgiau, akys (o gal širdis?) atbunka, priprantu, pradedu viską vertinti kaip savaime suprantamą dalyką ir tik grįžusi po ilgesnės pertraukos vėl matau – ne, žmonės čia tikrai kitokie.

Jeigu reikėtų karūnuoti Lietuvą, už ką ją karūnuotumėte?

Už lietuvių kalbą. Ar nenuostabu, kad ji išsaugojo savo archajiškumą, kad išliko, neišnyko? Įsivaizduokite carinės Rusijos laikus – žmonės rizikavo gyvybe, kad parvežtų lietuviškų knygų, o jas kažkas pirko, mokė savo vaikus skaityti lietuviškai. Juk galėjo pasakyti: „Per daug pavojinga, susigadinsiu gyvenimą, gali ištremti į Sibirą ar tiesiog nušauti.“
Man atrodo, kad lietuvių kalboje yra kažkoks užsispyrimo, gajumo genas ir kai kalbame šita kalba, patys to nepastebime, bet gauname joje esančios stiprybės, ateinančios iš labai tolimų laikų.

E. V. Buožytė: „Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas“

Šių metų vasario pabaigos Eidvilė Viktorija Buožytė laukė su ypatingu nekantrumu ir jauduliu. Savo pirmąją ir parašytą, ir iliustruotą knygą „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė”  ji pirmąkart į rankas paėmė Knygų mugės metu. Ir kiek tuokart buvo džiaugsmo akyse ir širdyje. Tuo džiaugsmu iškart norėjosi dalintis su kitais. Kaip prasidėjo Eidvilės Viktorijos kelias į vaikų literatūrą? Kas ją įkvepia kūrybai? Ir kodėl ji savo knygos pagrindiniu herojumi pasirinko kibirą? Apie tai kalbėjome su debiutuojančia rašytoja ir patirties turinčia iliustruotoja.

20180224_145Prisistatykite mūsų skaitytojams – iš kur esate kilusi? Kur studijavote?
Esu vilnietė, čia gimiau, augau ir gyvenu dabar. Vaikystėje gyvenome jaukiame bute Antakalnyje, miškų apsuptame name, su broliu, sese, mama ir tėčiu. Kai mama mane išmokė skaityti, knygos nepaleisdavau iš rankų ištisas dienas! Iki šiol skaitymas ir klajonės gamtoje – mėgstamiausi užsiėmimai.
O ir moksluose atsispindi mano meilė knygomis – vidurinėje ir aukštojoje mokykloje rinkausi grafikos specialybę ir iliustraciją.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į vaikų literatūrą? Kada supratote, kad norite tapti būtent vaikų knygų rašytoja ir dailininke?
Būdama šešerių ar septynerių iliustravau pirmąją istoriją. Tai buvo H. K. Anderseno pasaka apie bjaurųjį ančiuką. Nuo tada vis daugiau piešiau ir svajojau kurti tikras knygas vaikams. O kai svajonių labai sieki, jos išsipildo su kaupu!

„Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ yra pirmoji jūsų parašyta knyga, tačiau iliustravusi esate ne vieną. Kaip skiriasi kūrybos procesas? Ar savo tekstą iliustruoti yra lengviau, ar sunkiau?
Kuriant paveikslėlių knygą procesas labai įdomus! Teksto ir iliustracijų kūrimas susipina ir viskas vyksta tuo pačiu metu. Rašant tekstą, šalia atgyja piešti veikėjai, o piešiant iliustracijas vis atsiranda naujų detalių tekste.

Vieni dailininkai, pabandę parašyti ir iliustruoti savo istoriją, vėliau to baidosi. Kiti, atvirkščiai, į svetimas knygas daugiau nebesidairo. O kaip jaučiatės jūs, kai pamatėte, kad galite ir rašyti?
Jaučiuosi tarsi atradusi raktą, kuriuo galiu atrakinti mintyse pasislėpusias istorijas ir jas paleisti lakstyti knygose. Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas ir pačiai vienai, ir kartu su kitais autoriais!

Jūsų iliustracijos tikrai patraukia akį. Iš kur semiatės įkvėpimo?20180224_140
Kasdien stebiu žmones, gamtą, miestą. Mokausi iš Lietuvos ir užsienio iliustruotojų, rašytojų, fotografų, muzikantų ir kitų kūrėjų. Laikui bėgant žinios ir įkvėpimas kaip vijokliai apraizgo idėjas ir pavirsta naujais kūriniais.

Ne kiekvienas drįstų pagrindiniu knygos herojumi pasirinkti kibirą. Kodėl būtent šis daiktas?
Kartą išgirdau, kad senelių sode gyvena skardinis kibiras, į kurį vaikai kadaise rinkdavo obuolius. To kibiro vardas buvo Čarlis! Pamaniau, kad būtina papasakoti apie to puikaus kibiro nuotykius!

Pats Čarlis atkeliavo iš Amerikos ir apskritai yra matęs daug daugiau nei jo draugai ar netgi eilinis žmogus. Kokią vietą jūsų gyvenime užima kelionės?
Kelionės – pats gaiviausias įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu keliauti, o keliaudama kurti – naujos idėjos tuomet trykšta sraunia upe, tik spėk žvejoti!

Kaip svarbu gyvenime turėti tokį ištikimą draugą kaip pelė Pupelė?
Labai svarbu! O kad turėtume tokius gerus draugus kaip Pupelė, turime ir patys būti pačiais ištikimiausiais draugais.

Ar rašysite vaikams toliau? Galbūt jau turite kitos knygos idėją arba netgi esate ją pradėjusi?
Mintyse kirba visokiausių idėjų, kurios kaupiasi eskizuose ir juodraščiuose. Ateityje jos kaip medžiai išaugs į gražias, spalvingas knygas.

Vaikų knygos diena. Ko suaugusieji gali pasimokyti iš knygų vaikams?

Knygos – ne tik pasakojamos istorijos. Tai kartu ir veikėjai, jausmai, skirtingi charakteriai, naujos idėjos ir slapčiausi troškimai. Balandžio 2-oji – Vaikų knygos diena. Kiekviena vaikų karta turi savo mylimiausius herojus, tad kokie veikėjai šiandien įkvepia vaikus? Ir ko suaugusieji gali pasimokyti iš knygų vaikams?

20180222_18Mes vaikų knygos dieną švenčiame kasdien. Ir vis dėlto kiekvienų metų balandžio pradžioje aplanko ypatinga nuotaika. Tada prisimename visus tais metais pasirodžiusių knygų veikėjus ir susimąstome, kokius kertinius dalykus jie mums primena ir ko naujo iš jų išmokome.

Vienas svarbiausių dalykų, kurių mokomės kartais net ir visą gyvenimą – gebėti džiaugtis smulkmenomis. Ir mokomės to it Merė iš „Paslaptingo sodo“. Kartais net truputį per prievartą šypsomės pasauliui ir stengiamės į viską žiūrėti per mažyčius rožinius akinius kaip Albenas iš „Džiugės“ ir džiaugtis, mylėti net sudėtingiausiomis aplinkybėmis kaip Fredas iš Ulfo Starko „Meilės kontrolinio“. O retkarčiais mokomės tiesiog šypsotis ir būti kartu kaip Paulo Stewarto kiškis ir ežiukas ar taip visų mylimo A. A. Milne’o „Mikės Pūkuotuko“ veikėjai.

Ir visa tai darome nenuleisdami rankų, net jei šimtus kartų paslystame kaip Lindbergas – tas peliukas, kuris perskrido Atlantą. Mokomės būti atkakliais mokslininkais, kūrėjais ir netgi profesionaliais kovotojais. Tokiais, kaip žvalgo mokinys Vilis, Helas iš „Brolijos“ ar į didžiausius pavojus stačia galva neriantis Kvinas iš „Kartografo kronikų“. Ir nuoširdžiai tikime, kad mums pasiseks, kaip kad pasisekė laivavedžiui Erliui.

Kai užplūsta didžiausios negandos, mokomės stovėti tvirtai, net jei reikia į tai sudėti20180224_98 visas dar likusias jėgas it Adai iš „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Ir kaip Gendručio Morkūno nuomšikams nepasiduoti aplinkos spaudimui, net jeigu atrodo, kad šiame pasaulyje jau daugiau nieko neliko. Ir išgyventi visus rūpesčius pakelta galva, net jeigu šalia siaustų keisčiausias karas žmonijos istorijoje, kaip Deizei iš „Taip dabar ir gyvenu“.

Ir galiausiai skaitydami mokomės juoktis, kad gyventi būtų kur kas smagiau – kaip tai daro pats Tomas Sojeris ar vaikų pamėgtas Ulfas, kuriam užaugo barzda. Tada žvelgiame į visas kasdienes situacijas, savo mažesnius ar didesnius trūkumus ir juokiamės kaip pats Nevala Bertis. Nes juk taip smagu kartais užmiršti viską pasaulyje ir šypsotis.

Šimtai skirtingų istorijų, įvairiausių herojų, kasdien vis kitokių pamokų nugula į mūsų lentynas. Net jeigu to kartais ir nepajuntame, kiekviena knyga mums kai ką vertingo palieka. Kartais – mažytę mielą smulkmeną. Pavyzdžiui, naktį susapnuotą mažą ežiuką geltonoje pievoje.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Kas turi išrinkti vaikams knygas? Suaugę ar patys vaikai?

Vaikų literatūra po truputį augina savo sparnus ir bando pakilti iš suaugusiųjų literatūros šešėlio. Šių metų Vilniaus knygų mugė parodė, kad daugėja vaikų literatūros autorių, jų knygų pristatymų, renginių. Šeimos noriai užsuka į vaikų literatūros skyrius bibliotekose, knygynuose. O čia vaikų laukia šimtai knygų skirtingais viršeliais. Kurią pasirinkti? Ar vaikas noriau skaitys savo paties išsirinktą knygą, ar tą, kurią jam įduos tėvai ar mokytojai? Ar tikrai suaugę visada išrinks geriausią knygą vaikui? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbėjosi su knygos „Brolis, kurio nereikėjo“ autore ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausiąja tyrėja Egle Baliutavičiūte.

DSC_3816Kaip Jums atrodo, kokių knygų vaikams šiuo metu trūksta, o kokių per daug? Kaip vertintumėte knygų vaikams pasiūlą lyginant su suaugusiųjų?

Turint omenyje mūsų rinkos dydį ir galimybes, manau, kad mūsų situacija visai nebloga. Kalbant apie verstines knygas, suprantama, kad didžiąją dalį sudaro populiarioji (tai nereiškia, kad bloga) literatūra, tačiau pasirodo ir įdomių eksperimentinių, taip pat ir sudėtingesnių, keliančių nepatogias ar filosofines temas knygų, išeina ir užsienyje gerai įvertintų, reikšmingiausius vaikų literatūros apdovanojimus, pavyzdžiui, H. Ch. Anderseno medalį, A. Lindgren premiją, Kernegio bei Niuberio medalius ir kt. pelniusių knygų. Žinoma, tokių knygų visada norisi daugiau.

Ko trūksta? Vertimų iš įvairesnių kalbų. Dabar didžiąją dalį per metus išeinančių verstinių knygų vaikams sudaro vertimai iš anglų kalbos. Iš skirtingų kultūrų ateinanti literatūra daugiau ar mažiau skiriasi, atneša naujų patirčių, idėjų. Tačiau ir iš tos pačios anglų kalbos verčiama selektyviai, žiūrima, kas galėtų įtikti dabartiniam skaitytojui, kad būtų populiaru, gerai vertinama, taip nepamatome tos teminės, stilistinės ir kt. knygų įvairovės, kuri yra anglakalbėse šalyse.

Taip pat norėtųsi kiek daugiau jau vaikų literatūros klasika tapusių kūrinių, dabar gi daugiausia verčiama naujausia literatūra.

Kalbant apie lietuvių vaikų literatūrą pastarieji metai gana džiugūs – vyksta vaikų ir paauglių literatūros konkursai, sparčiai ateina nauji autoriai, atsiranda galimybių leisti ne masėms skirtas knygas.

Šiek tiek liūdna dėl mūsų vaikų literatūros klasikos. Norėtųsi daugiau atnaujintų leidimų su šiuolaikiškomis išmoningomis iliustracijomis. Juk nauja išvaizda, geros iliustracijos padeda aktualizuoti kūrinį, pritraukti naują skaitytojų kartą.

 

20180224_71Man susidarė įspūdis, kad vaikų literatūrai ir knygoms tiek žiniasklaidoje, tiek Knygų mugėje skiriamas palyginti mažas dėmesys. Galbūt klystu? Kaip atrodo Jums?

Vaikų literatūra visada buvo suaugusiųjų literatūros šešėlyje. Tačiau per pastaruosius 50–60 metų ji užima vis aukštesnes pozicijas, atrado vietą akademijoje, didėja vaikų knygų skyriai knygynuose ir bibliotekose, rašytojai šypsosi iš populiarių žurnalų ir portalų, bendrauja tiesiogiai su savo auditorija ar jų tėvais tiesiogiai socialiniuose tinkluose, vaikų literatūra vis labiau matoma tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.

Kad didesnis dėmesys skiriamas suaugusiųjų literatūrai, manau, natūralu, nesuprantama man tik vaikų literatūrą paniekinanti, nužeminanti pozicija. Kalbant konkrečiai apie Knygų mugę… organizatoriai laukia renginių pasiūlymų, ne patys juos visus sugalvoja, tad jei vaikų literatūra propaguojančios leidyklos, organizacijos ir pan. siūlytų daugiau renginių, gal jų ir daugiau atsirastų programoje?

O juk poreikis tikrai yra. Į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka organizuojamus renginius, skirtus suaugusiesiems, besidomintiems vaikų literatūra ar dirbantiems su vaikais, susirenka pilnos salės, nemažai dar ir stebi renginius „Youtube“. Antra, nudžiugino ir pasisekęs pirmasis vaikų literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“, kur mačiau tikrai nemažai tėvų su vaikais, jiems buvo pasiūlyta įvairių literatūrinių renginių, galimybė įsigyti knygų, pabendrauti su autoriais. O festivalį lydėjusi „Vaikų knygos konferencija“, kurioje kalbėta daugiau apie vaikų rašytojams, iliustratoriams bei kitiems, besisukantiems šioje sferoje, įdomias temas, bet būta ir bendresnių temų apie vaikų literatūrą, irgi pritraukė nemažai susidomėjusių suaugusiųjų. Ir Knygų mugėje geru laiku vykstantys vaikų literatūrai skirti renginiai pritraukia skaitytojus.

Visa tai rodo, kad vaikų literatūra yra aktuali, tik reikia eiti, daryti, taip pat ir bendrauti su žiniasklaida, kad žinia pasklistų kuo plačiau.

 

20180222_32

Yra tekę pastebėti situacijų, kai vaikai nori vienos knygos, bet tėvai jam išrenka ir nuperka kitą (pvz., nepatinka pavadinimas, iliustracijos). Ar esate pastebėjusi tokių atvejų ir kaip juos vertintumėte?

Knygyne niekados nedirbau, tačiau ir bibliotekoje būna panašių atvejų. Viena vertus, vertingu labai teigiamai tai, kad tėvai domisi, ką skaito jų vaikai, siekia, kad į mažųjų rankas patektų kokybiška, vertinga, meniška, ugdanti, šeimos vertybes atitinkanti literatūra. Kita vertus, liūdna, jei knyga atmetama dėl labai paviršutiniškų dalykų, niekaip nesusijusių su kokybe, – autoriaus pavardės, pavadinimo. Pavyzdžiui, kartą bibliotekoje girdėjau, kaip tėvas paniekinamai atsiliepė apie „Kakės Makės“ serijos knygą, nes jos autorė pasirašiusi kaip Žutautė, ne Žutautienė ar Žutautytė.

Kita vertus, net jei knygoje steigiamos vertybės, idėjos ir pan. tėvams nepatinka, galbūt verta paskaityti su vaiku tą jų norimą knygą ir apie visa tai pasišnekėti? Išsakyti savo nuomonę, padėti vaikui susidaryti savąją? Juk vis vien nuo vaiko nieko nenuslėpsi, apie dalykus, kurie tėvams kelia nepatogumą, vaikas tikrai išgirs kieme, mokykloje, galiausiai perskaitys internete.

 

Ar gali būti, kad jeigu pats vaikas sau išsirenka knygą, jis mieliau ją ir skaitys? Tačiau yra antra medalio pusė – galbūt tėvai jam išrinktų kokybiškesnę knygą. Kaip manote, kaip rasti tą aukso viduriuką, kad ir vaikas knygą mielai skaitytų, ir ji jam būtų vertinga.

Manau, kad tokioje situacijoje geriausias sprendimas – derybos, pokalbis. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, paprastai nemėgsta, kai jiems primygtinai, nediplomatiškai aiškinama, ką skaityti, privalomosios literatūros ir taip pakankamai gauna mokykloje. Apskritai vaikai labai skirtingi, vienas skaitys, nes jam padavė tėvai, kitas būtent todėl neskaitys… Tėvai, besidomintys savo vaikais, jų pomėgiais ir interesais, paprastai supranta ar nujaučia, kaip vaiką paveikti, kaip su juo susitarti.

Man priimtiniausias kelias atrodo nuoširdus pokalbis, kai vaikas nelaikomas žemesniu vien todėl, kad yra jaunesnis ir mažiau patyręs. Pavyzdžiui, kodėl neargumentavus, kodėl norite, kad vaikas skaitytų vieną ar kitą knygą? Gal ir jūs ją skaitėte, ji jums labai patiko ir norėtumėte apie ją pasišnekėti su vaiku? O galbūt galima susitarti – vaikas išsirenka dvi, ir jūs jam išrenkate dvi? Būdų, kaip ugdyti vaiko literatūrinį skonį (ir ne tik), bet nežeminančių vaiko orumo, apstu.

Aišku, reikia suprasti ir tai, kad vaikai ne veltui nori skaityti tai, ką nori skaityti. Pasirinkimą lemia nebūtinai vien skaitinio trumpumas, lengvumas, iliustracijų gausa. Galbūt vaiką tiesiog labai domina tam tikra tema, tikisi knygoje rasti kažkokius atsakymus, be to, svarbūs ir tokie dalykai kaip mada, knygos populiarumas, ką skaito bendraamžiai, draugai. Kaip ir įvairūs žaidimai, laisvalaikio pomėgiai, taip ir knygos svarbios vaikų socializacijai, bendravimui su draugais.

 

20180224_140Kaip atrodo, nuo kurio amžiaus reikėtų ugdyti vaikų literatūrinį išprusimą? Klausimas labai nelengvas, bet vis dėlto kaip reikėtų padėti vaikams nepasiklysti tarp knygų?

Na, skaityti vaikams reikėtų nuo pat gimimo (galima ir iki to), aišku, šiuo laikotarpiu svarbiausias pats bendravimas, kalbinių įgūdžių lavinimas, pratinimas prie knygos kaip objekto. Tačiau kam kūdikiui skaityti prastą knygą, jei galima rinktis gerą, juk ir suaugusiajam smagiau skaityti įdomią, stebinančią, menišką knygą! Kam dvimečiui trimečiui duoti mėgėjiškai iliustruotą knygą, jei galime rinktis profesionalių iliustruotojų darbus?

O nepasiklysti labai sunku, ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Todėl tėvai, ieškantys geros, vertingos, ugdančios vaikų literatūros turėtų bendrauti su bibliotekininkais, mokytojais, paieškoti internete specialistų sudarytų rekomenduojamų skaitinių sąrašų. Gerų patarimų galima sulaukti ir „Facebook“ grupėje „Vaikų literatūra“.

Ką daryti vaikams? Panirti į bibliotekos ar knygyno lentynas, vartyti, skaityti, ieškoti, kas jiems įdomu. Pasiklysti tarp knygų ir pačiam rasti išėjimą. Tai nuotykis!

 

20180224_98

Ar skaitymas vien dėl skaitymo gali būti naudingas? Vis prisimenu vienos mamos prašymą: „Duokite tokią knygą vaikui, kad perskaitytų ir pamirštų. Kad daug nereikėtų galvoti“.

Galbūt ir gali būti naudingas kaip priebėga nuo to, kas slegia, atsipalaidavimas, žaidimas. Be to, skaitymas bet kokiu atveju ugdo kalbinius įgūdžius, gramatiką. Bet kiek tame prasmės?

Literatūra tuo ir ypatinga, kad suteikia progą pamąstyti apie dalykus, apie kuriuos galbūt paprastai negalvojame, neatkreipiame dėmesio ar net nieko nežinome, tai galimybė geriau pažinti save ir pasaulį, istoriją, lavinti kritinį žvilgsnį, pramokti analizuoti, atskirti pelus nuo grūdų.

Kita vertus, jei knyga lengva ir nuotaikinga, dar nereiškia, kad ji tuščia.

Dėkojam už pokalbį!

Kaip suaugusieji žaloja ir stiprina vaiko savivertę?

Rašytoja Jolita Zykutė žino, ką daryti, kad jūsų maža ar jau paaugusi dukra laimėtų pasaulio grožio konkursą. Juk ji parašė knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ („Nieko rimto“, 2018). Tačiau, jeigu atvirai, šis straipsnis tyčia buvo pradėtas taip, kad susimąstytumėte, koks galingas žodžių derinys „laimėti grožio konkursą“. Kuo tiki vaikai? Tuo, ką mato, ar tuo, ką jiems sakote? Ar kalbėjote su jais apie grožio sąvoką? Ar įsivaizduojate, kaip jūsų dukra mato pasaulį?

Brigita Baks

Brigita Baks

Pokalbio pašnekovė – Universitetinio valgymo sutrikimų centro vadovė gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Brigita Baks, paklausta, kaip kovoti su milžiniška žiniasklaidos ir grožio industrijos įtaka vaikams ir jaunimui, sako: „Kiekvienas iš mūsų – ne tik informacijos vartotojas, bet ir jos kūrėjas. Kokius įrašus skelbiate „Facebooke“? Kokias pastabas sakote apie žmonių išvaizdą? Kaip elgiatės namuose? Ar mama stovėdama prie veidrodžio (ir šaldytuvo) dūsauja, kad vėl sustorėjo? Sportas, judėjimas – džiaugsmas ar kančios sinonimas?“ Jos žodžiai skatina susimąstyti, kad mes patys galime daug ką pakeisti.

Prakalbus apie vidinius dalykus, kurie mergaitėms galėtų būti atrama ir pagalba kovoje už teisę būti savimi, o ne atitikti industrijos sugalvotus grožio rėmus, psichoterapeutė pabrėžia savivertės svarbą. Tėvai, mokytojai ir visi kiti vaiko gyvenime dalyvaujantys suaugusieji kasdieniais veiksmais gali padėti auginti arba, priešingai, – niokoti vaiko savivertę.

Taigi, kaip suaugusieji žaloja ir stiprina vaiko savivertę?

Paties vaiko nematymas – kai suaugusiųjų mintyse nėra vietos vaikui, tik įsivaizdavimams, koks jis turi būti. Jei vaikas jaučia, jog jis yra matomas, mylimas, jo savivertė auga labai stipriai. Svarbu ne tai, ko tėvai nori iš vaiko, bet įsiklausyti į jį patį, jo unikalumą. Pavyzdžiui, viena mergaitė tėvų buvo apibūdinta kaip drovi, nepasitikinti, o kai tėvai atsitraukė, leido jai būti savimi, paaiškėjo, kad dukra – ramaus būdo, analitiška, stebinti. Drovumas buvo niekuo dėtas, tiesiog mergaitei reikėjo kitokios erdvės. Šalia kitų aktyvių vaikų šeimoje tai atrodė kaip trūkumas, bet tai nėra trūkumas, ji tiesiog kitokia!

Silpnybių akcentavimas – kai tėvai koncentruojasi į vaiko silpnybes, nuolat kritikuoja. Silpnybes rodykite ne kaip smerkiantį faktą, o kartu ieškokite būdų, kaip gerinti situaciją, mokykite ieškoti sprendimų. Suraskite ir vystykite vaiko stipriąją pusę – kuo jis talentingas, kas jam sekasi.

Negatyvumas. Kaip jaučiatės jūs pats, kai esate nuolat kritikuojamas? Stenkitės galvoti ir kalbėti pozityviai. Pvz., vietoje „Aš niekada šito neišmoksiu“, sakykite: „Taip, tai sunku, bet kantriai stengiantis tikrai pavyks.“

Ribų nebuvimas vaikui sukuria nesaugumo jausmą, chaosą. Ribos, struktūra padeda vaikui augti, tuomet jie žino, ko tėvai iš jų tikisi, ir kaip užsitarnauti tėvų pagyrimą. Ribose vaikai gali veikti plačiai, bet jos yra būtinos, nes tik taip vaikai yra apsaugoti. Vaikams augant, jie  vis daugiau išmoksta, užsitarnauja pasitikėjimą, ribos plečiasi.

Neverbalinė kalba. Pavyzdžiui, sakote vaikui: „Kaip įdomiai pasakoji“, o patys vartote akis – iš tiesų jums nuobodu. Neverbalinis bendravimas stipresnis už gražius žodžius! Parodykite vaikui palaikymą ne tik kalbėdami, bet ir skiriamu laiku, veiksmais (nusišypsodami, apkabindami, paliesdami).

Jolita Zykute

Jolita Zykutė

Autoritarinis bendravimas – kai tėvai nuolat įsitraukia į jėgos žaidimus, bet kokiu klausimu nori būti viršesni. Bendraudami jie net nežiūri, ką kalba vaikas, koks šio sakomos informacijos turinys. Paradoksalu, bet tai tik parodo, kad neaiški hierarchija namuose, nes reikia dėl jos nuolat „muštis“. Nemaišykite – autoritetas ir autoritarizmas yra du skirtingi dalykai! Iš tiesų tėvai turi būti ne diktatoriaus, o kelrodžio pozicijoje. Bendraudami su vaiku leiskite jam aktyviai dalyvauti, ne gąsdinkite viskuo, o aiškinkite, kalbėkite argumentuotai ir pasistenkite išgirsti, ką sako vaikas.

Vaiko veikimo galios ribojimas. Kai tėvai viską vaikui duoda tam neįdėjus jokių pastangų, tada jis nesupranta pasekmės ir priežasties ryšio. Jei vaikas stengiasi ir būna apdovanotas, tai džiaugsmas  „Aš dariau ir gavau“ itin prasmingas, nes tai būna vaiko, o ne duodančių tėvų nuopelnas. Vaikas įgalinamas, jo pastangos duoda vaisius, jis motyvuojamas stengtis.

Tėvų frustracija. Vaikui tėvai labai svarbūs, dideli, kaip kokie dievai. Ir štai dievai užsirūstino ir trankosi žaibais… Vaikui tampa labai baisu, jis pasijunta visiškai menkas, mažas. Kur ten būti savivertei? Pasitikintis vaikas ištveria frustraciją, moka reikšti jausmus, nereaguoja agresyviai ir nesislepia, atlaiko bendraamžių spaudimą (t. y. moka pasakyti „ne“ tinkamai, neprarasdamas draugų). O to išmokstama stebint, kaip tėvai tą daro šeimoje, kaip  sprendžia konfliktus.

Per griežta disciplina. Jeigu tėvų diktuojamos taisyklės labai siauros, per griežtos, vaikas jaučiasi itin mažas, nesvarbus, mano, kad jis visiškai negali pats priimti sprendimų. Palikite vaikui vietos, kad jis galėtų pasisakyti, jausti, jog ir jis gali daryti įtaką, kažką keisti. Juk pasitikintis vaikas nebijo imtis iniciatyvos.

karunu dirbtuves

 

Vaikai per dažnai „gelbėjami“. Neleisdami vaikui klysti, išbandyti, įgauti naujų įgūdžių ir juos panaudoti, sukuriame situaciją, kai vaikas galvoja: „Kokie stiprūs mano tėvai“. Jeigu vaikas įveikia sunkumus pats, tada jis supranta: „Ir mano tėvai geri, ir aš pats galiu, ir aš moku!“ Pasitikintis vaikas geba prisiimti atsakomybę.

Nesėkmės sureikšminimas. Normalu, kad gyvenime atsitinka nesėkmių, net jeigu labai stengiesi. Iškilus problemoms, spręskite jas kartu, aptardami įvairius variantus:  „Jeigu taip elgsimės, kas bus tada? Apsvarstykime kitą variantą. O tada dar trečią būdą.“

Tuščiažodžiavimas. Jei per dažnai kartojamą „nedaryk šito, nes…“ palydime ilgais pamokslais, vaikai greitai išmoksta tiesiog ignoruoti, negirdėti tėvų kalbų.

P. S. Jeigu paskaitę psichoterapeutės Brigitos Baks patarimus jaučiate, kad į jūsų daržą vienas po kito įkrito akmenys ir jų tiek daug, kad nors statyk tvorą, už kurios liesite savigraužos ašaras, sustokite. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – tokius išganingus žodžius knygoje „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“, 2018) pasako tyliakalbis berniukas karalaitei, kuri graužiasi, jog dėl jos poelgių sugriuvo ir jos, ir jos karalystės gyvenimas. Šis patarimas padeda mergaitei suprasti, kad nėra padėties be išeities. Ji randa jėgų patikėti, kad pokytis įmanomas, grįžta namo ir… viską sutvarko.

Tobulais tėvais negimstama. Jais mokomės būti. Todėl, jei pastebėjote, kad išsipurvinote, tiesiog nusiprauskite.  Dėl savęs ir savo vaikų.

Marius Čepulis: „Geriausia pagarba gamtai ir jos gyventojams – nesikišti į jų gyvenimą“

Marius Čepulis – veiklus žmogus, geriausiai žinomas kaip fotografas, įamžinantis Lietuvos gamtą ir joje gyvenančius gyvūnus. Jis užsiima ir savanoriška veikla – darželiuose bei mokyklose skaito paskaitas apie gyvūnus ir gamtą. Be to, parašė jau antrąją knygą – „Visa tiesa apie gyvūnus“. Fotografą ir rašytoją Marių Čepulį pakalbinome apie projektą „Čepulio fotoklajonės“, gamtosaugą ir mitus apie gyvūnus.

Kaip gimė projektas „Čepulio fotoklajonės“? Kiek jau metų jis gyvuoja?
Buvo šaltas apniukęs sausio vakaras. Čepulis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į besisūkuriuojančias snaiges. „O gal reiktų sukurti savo „Facebook“ puslapį ir parodyti žmonėms ne tik Lietuvos gamtą, bet ir aprašyti, kas vyksta už kadro“, – pagalvojo jis. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo to vakaro praėjo 4 metai, Čepulio klajones jau stebi daugiau nei 60 000 sekėjų, o ans dieną iš dienos rodo tai, ką pavyksta nufotografuoti pelkėse, miškuose bei laukuose ir pasakoja apie miško gyvenimą, ragina gerbti gamtą bei porina savo nuotykius.

Kaip jums atrodo, kokia „Čepulio fotoklajonių“ sėkmės paslaptis?
Iki tol kažko panašaus nelabai ir buvo. Fotografai tiesiog publikuodavo savo nuotraukas be jokių aprašymų. Juk nuotrauka tėra sustabdyta 1/1000 sekundės dalis, o kas vyksta už kadro, ko reikia, kad tas kadras būtų padarytas, dažniausiai likdavo paslaptyje. O, pasirodo, žmonėms tai labai įdomu. Žinoma, ir rašymo stilius jiems turbūt pasirodė prie širdies, ir šmaikštūs komentarai. Taip pat puslapis atlieka ir švietėjišką funkciją. Tik tuos sausus faktus reikia pateikti įdomiau, tada žmonės su malonumu domisi ir skaito. Tuo labiau, kad dabar rašančių apie mūsų šalies gamtą ne tiek ir daug, o per telikus tik į liūtus ir begemotus galima vėpsot.

Jeigu Marius Čepulis būtų gyvūnu, kokiu gyvūnu norėtumėte būti ir kodėl?
Jis norėtų būt Marium Čepuliu. Šiaip biologui yra labai sunku išsirinkti gyvūną, kuriuo jis norėtų būti. Gal papūga kea, kuri gyvena Naujoj Zelandijoj, yra pats sumaniausias paukštis, labai didelis zbitkininkas ir razbaininkas ir dėl smagumo dūksta, voliojas sniege.

Kaip Jūs pats apibūdintumėte skaitytoją, kuriam yra skirta knyga „Visa tiesa apie gyvūnus“?
Aš neišskirčiau jokio tipo skaitytojų, nes visi čia suras kažką įdomaus, negirdėto, naujo. Ji visa tiesa apie gyvunus_spskirta tiek vaikams, tiek suaugusiems – visiems, kas domisi ir nori geriau pažinti mūsų gamtą ir gyvūnus.

Kurio gyvūno elgesiui suprasti prireikė daugiausiai laiko? Kurio gyvūno elgesys labiausiai žavi?
Turbūt viso gyvenimo neužteks iki galo suprasti gyvūnų elgesį, tai yra nuolatinis procesas, kuriam skiriu daug laiko, bet vis vien esu pažinimo kelio pradžioje. Stebėti nelaisvėje juos tikrai nėra sudėtinga (turėjau augintinį kranklį), bet laisvėje tai yra iššūkis ir kartais tai net neįmanoma, todėl turi tenkintis tik jų paliktomis veiklos žymėmis ar pėdsakais. Turbūt iš žinduolių labiausiai žavi vilkai, o iš paukščių krankliai (nes abu yra labai gudrūs, sumanūs, atsargūs, plėšrūs padarai).

Kaip manote, ar lietuviai pakankamai dėmesio skiria gamtosaugai? Ar pakankamai gerbiame gamtą ir jos gyventojus?
Tie, kurie skaito Čepulį ir gerbia gamtą, ir dėmesio pakankamai skiria (šypsosi). O jei rimčiau, dėmesio gamtosaugai visada trūksta ir trūks. Vis tik dažnai čia laimi elementarus pelno siekimas. Ūkininkui dažnai giliai vienodai, kas atsitiks su upeliu, ežeru ar Baltijos jūra, jei jis patręš truputėlį daugiau, kad turėtų didesnį derlių. Miško savininkui svarbu iš savo plotų kuo daugiau pinigų išpešt. Išvertę šiukšles pamiškėje gyvuliai (jie tikrai nėra žmonės) sutaupo savartyno mokesčių. Žmonės vis dar į gamtą žiūri kaip į nesibaigiančią gėrybių kraitelę, kurią gali spardyt, mėtyt, laužyt, bet ji pilna ir pilna. Deja, ji dėvisi, irsta, tuštėja ir milžininškais tempais, o išvardintos bėdos palyginus yra visiški niekai su problemomis, kurias sukels šylantis klimatas.

O šiaip geriausia pagarba gamtai ir jos gyventojams – nesikišti į jų gyvenimą. Negelbėti, nešerti laukinių gyvių, nemedžioti plėšrūnų ir jiems palikti reguliatoriaus vaidmenį.
Gal turite kokią įsimintiną istoriją, kuri nutiko su Jūsų knygoje aprašytu gyvūnu?
Beveik su visais gyviais esu turėjęs linksmų nutikimų. Bet gal įsimintiniausia, kai mane užpuolė taurusis elnias, nes jis galvojo, kad ir aš esu elnias ir noriu jo pateles nuviliot. Mat tuo metu buvau užsiauginęs didžiulius ragus ir baubdavau. O jei rimtai, elnias patinas rujos įkarštyje išgirdo, kaip kažkas perbrido griovį (ten buvau aš), tada išgirdo konkurento baubimą (tiesiai už manęs baubė kitas elnias), jis grioviu atšuoliavo iki manęs ir aš vos spėjau atšokt. Tada jis mane užuodė ir, žinoma, paspruko, o jo damos liko nieko nesupratusios.

_DSC0004Kokį gyvūną dabar labiausiai norėtumėte nufotografuoti?
Daugybę gyvūnų dar vis noriu nufotografuot, nuo pelės mažylės, šikšnosparnio skrydyje iki vilko ar lūšies, o iš paukščių – tetervinų tuoktuves.

Esate teigęs, jog fotografuojant gyvūnus svarbiausia sukauptos žinios ir patirtis. Ar naująją knygą galima vadinti tų žinių rezultatu?
Yra du būdai fotografuoti gyvūnus. Vienam reikia žinių (ir pinigų), kitam pinigų. Jei nenori studijuoti gyvūnų elgsenos, vargti, šalti, šlapti, klajoti šimtus kilometrų, galima nuvažiuoti į specialias mokamas slėptuves, kur tie gyvūnai priviliojami, ir fotografuoti, kiek širdis geidžia. Kitu atveju svarbiausias dalykas yra žinios ir patirtis. Iš dalies naujoji knyga yra tų žinių rezultatas. Šiaip aš ją jau labai seniai norėjau parašyti, nes mūsuose labai smarkiai įsigalėję mitai apie gyvius. Visi žino, kad pelėdos protingos (bet kuri varna prieš ją yra lyg Einšteinas prieš pirmokėlį), vilkai kvaili (patys sumaniausi laukiniai padarai), kiškiai bailūs (vieni drąsiausių gyvių), gervė – garnio pati, elnio žmona yra stirna ir t. t. Tai pagrindinis tikslas buvo paneigti tuos mitus ir reabilituoti kai kuriuos gyvius.

Ar nepanaudotiems kadrams vis dar bus galimybė išvysti dienos šviesą? Galbūt turite jiems kažką numatęs?
Kai kuriems kadrams reikia subręsti ir į juos pažiūrėti po kelių mėnesių ar metų, tada dažnai pamatai tai, ko anksčiau nepastebėjai. Ar jiems esu kažką numatęs? Kaip sako žmonės, ateis laikas, bus ir vaikas.