Virgis Šidlauskas: „Baimės kartais būna didesnės už mus pačius ir neretai mus nugali“

Tėvai būna labai išradingi. Kokių tik gąsdinimų nesugalvoja norėdami atgrasinti nuo netinkamų veiksmų. Sako, kad pilve išaugs vyšnia ar mandarinas, jei prarysime jų kauliukus, arba kad mus nusineš varna, jei per ilgai užsižiopsosime.

Virgi, ar Jus vaikystėje gąsdino panašiais dalykais?

Kaipgi negąsdins. Žinoma. Mane ypač mėgo šiurpinti tuo, jog jei nevalgysiu košės – niekada neužaugsiu. Neturiu nieko prieš nykštukus, bet pačiam būti vienu iš jų nesinorėjo. Todėl kirsdavau ją kaip didelis, visai nesiožiuodamas. Ir nurijęs keletą šaukštų vis pasitikrindavau, ar galva dar nesiekia lubų. Nes kas žino, gal per daug prisikirsti košės – irgi pavojinga, jei ji taip siaubingai skatina augimą. Tada tik – triokšt! – ir nespėjus nė apsidairyti jau pralaužęs lubas svečiuojiesi pas kaimynus. Todėl vaikystėje labai nerimavau, kad nebūčiau nei per didelis, nei per mažas.

virgis-muzika

Ir užaugote nei per didelis, nei per mažas. Ir nusprendėte parašyti visai ne apie ūgio keblumus. „Ulfas ir stebuklinga barzda“ – knyga apie labai neklusnų berniuką, kuriam už iškrėstas išdaigas užauga barzda! Iš kur tokia netikėta idėja?

Dabar būtų sunku atsekti, kas tam davė pradžią, tačiau prisimenu vieną galvoje plaukiojusią mintį –o kas būtų, jei mažam berniukui netikėtai imtų dygti barzda. Ir ne šiaip barzda, o tokia, kuri augtų nesustodama, kol neimtų pintis aplink kojas, nebetilpusi kambaryje išsiveržtų lauk pro langus ir galiausiai – tikra katastrofa! – paskandintų visą miestą.

Taip minčiai vejant mintį, naktimis ant rankų nešiojant ką tik gimusią dukrytę, po truputėlį galvoje susidėliojo visa istorija – atžagareiviškas Pomiškio pasaulis, baisioji Žvėržuvė, milžiniškų zefyrų plantacija, Barzdaskučių orda ir kita. O tada beliko viską suguldyti ant popieriaus lapo. Ką galiausiai ir padariau.

ulfas-ir-stebuklinga-barzda_dVeiksmas vyksta Ulfopotamijoje. Šį miestą supa vaismedžių giraitės, už kurių niekas nei kojos nebuvo iškėlęs, o tarp gyventojų sklinda kalbos, kad tai – pasaulio centras.

Virgi, šis miestas – vien Jūsų vaizduotės kūrinys? Ar kažkuo iš savo aplinkos rėmėtės?

Manau, uždarumo, saviizoliacijos temos aktualios visai žmonijai. Jau nesuskaičiuojamus daugybę kartų žmonės buvo įsitikinę, jog žino viską, nors nebuvo nė žingsniu priartėję prie tiesos. Ir tik drąsių žmonių dėka pavykdavo išsilukštenti iš to nežinojimo kiauto. Galų gale, juk ir Lietuva ilgą laiką buvo atskirta nuo likusio pasaulio ir mums teko spėlioti, kaip žmonės gyvena ten, už sienos.

Be to, man buvo įdomu sukurti tokią situaciją, kuri mažam berniukui būtų išties didelis iššūkis. Visiškai nuo aplinkos izoliuotas miestas su savomis legendomis ir savita pasaulėžiūra tam tiko labiausiai. Jei atsitikus tokiai bėdai galėtume nedelsdami sėsti į autobusą ir nuvykti į kitą miestą, kur nagingas barzdarovys tiesiog atliktų savo darbą, būtų pernelyg paprasta. Visai kas kita yra, kai turi peržengti ne tik savo asmenines, bet ir aplinkos įsūdytas baimes. O tai padaryti pasiryžta ne kiekvienas. Baimės kartais būna didesnės už mus pačius ir neretai mus nugali. Ir žmonės dažnai renkasi geriau nežinoti nieko nei rizikuoti išsiaiškinti, kaip viskas yra iš tiesų. Nėra nieko tamsesnio už žmogaus protą, kuomet gandai ir spėlionės ima atstoti sveiką nuovoką.

Ar dar kokių nors prasmių slepiasi šioje iš pažiūros linksmoje nuotykių knygoje?

Prasmių paslėpta nemažai. Ir skaitytojai čia atras ne vien kvapą gniaužiančius nuotykius. Vaikams suaugusiųjų pasaulis ir jo taisyklės dažnai atrodo painus ir nesuprantamas. Neretai toks pat jis būna ir patiems suaugusiems. Pirmieji nemėgsta jų laisvę varžančios rutinos, antrieji – bijo, jog jų taip ilgai ir kantriai statyti pamatai ims ir subyrės vos pūstelėjus naujiems vėjams.

Todėl knygoje kalbu apie daug ką: apie tai, kaip svarbu suprasti, jog nėra laisvės be atsakomybės, nėra žinių be jų šventovės ir kaip prasminga puoselėti pasitikėjimą, atvirumą bei tarpusavio ryšį. Kartais vaikai nebesusitvarko su suaugusiųjų jiems primestomis atsakomybėmis, kartais maištauja ir nenori daryti to, kas paliepta, o kartais ir patys suaugusieji ima elgtis lyg tikri vaikai.

Nepaklausęs tėvų perspėjimų Ulfas lieka vienui vienas su savo prakeiksmu, nes jam gėda prisipažinti klydus, gėda, kad visažinio kaukė tėra iliuzija, o prašyti pagalbos neleidžia savigarba. Keliaudamas ir pažindamas gerokai nuo jų miesto besiskiriantį pasaulį, berniukas vis labiau pažįsta save, bręsta ir ima suvokti, kiek iš tiesų nedaug težino, jog ramus ir saugus namų užutekis tėra nedidelė nepažįstamo ir pavojingo pasaulio, plytinčio už jo ribų, dalis.

ulfas

Iliustracija © Tania Rex

Ulfo portretas, jo kitimas kelionės metu – tikrai išmoningi, gerai apgalvoti, tikroviški. Ar Jums vaikystėje irgi buvo toks neklaužados etapas?

Tikriausiai tai teko patirti visiems. Aš – ne išimtis. Teko ne kartą prisivirti košės ar temptis pastabas iš mokyklos namo. Ko tik nebuvo. Bet niekada nebuvau piktybinis vaikas.

Beje, kartą, dar lankant darželį, teko įsivelti į vieną nemalonią istoriją. Pamenu, kaip įsisukau į gretimo kiemo kompaniją ir visi kartu ėjome valgyti žirnių. Iš kur galėjau žinoti, kad jie kažkam priklauso. Visi valgė, todėl pamaniau – jie niekieno. Arba visų. Tad ir aš neatsilikau. Gal todėl, kai pasirodė kaimynė, kuriai priklausė žirniai – visi išsilakstė kas sau, o aš likau ramiai stovėti aižydamas juos ir berdamas į burną. Nes neįtariau, kad darau kažką blogo. Kaimynė tuo patenkinta tikrai nebuvo. Todėl nusitempė mane pas tėvus ir aš vienintelis iš visų vaikų gavau pylos. Bet savo pamoką išmokau – nuo to karto vengdavau dėtis prie įtartinų kompanijų.

Nerimtas klausimas. Pats barzdos nenešiojate. Kodėl?

Tiesą sakant, nešioju nedidelę d’Artanjano tipo barzdelę. Didesnės tikriausiai neturėčiau kantrybės prižiūrėti ir ja rūpintis. O ši auga savaime. Todėl neturiu su ja jokių rūpesčių. Visai kas kita būtų, jeigu pats pabusčiau su be pabaigos augančia barzda kaip knygos herojus. Nežinau, kaip elgčiausi tokioje situacijoje, bet tikrai pirmiausiai paprašyčiau žmonos ir artimųjų pagalbos. Neslėpčiau kaip berniukas knygoje. Vienam viską ištverti gerokai sunkiau. O su tvirtu užnugariu – jokios bėdos nebaisios.

galutine

V. Šidlauskas ir jo dukra matuojasi barzdas

Ar gyvūnai padeda vaikams augti?

Knyga – ne tik mokslo, žinių ar išminties šaltinis, bet ir puiki laisvalaikio praleidimo priemonė. Nepaisant vis labiau greitėjančio gyvenimo tempo, žmonės vis dar randa laiko skaitymo malonumui, kuriuo sudominti stengiasi ir mažuosius. Jaunieji skaitytojai yra patys reikliausi: jiems ir knygos tekstas turi būti įdomus, ir iliustracijos spalvingos. Turbūt ne kartą teko išgirsti, jog vaikystėje jūsų be galo mėgta istorija nėra tokia įdomi mažyliui. Knygas, kaip ir visa kita, jie renkasi itin atidžiai, o kartais ir visai nenuspėjamai. Tad padėti jiems išsirinkti naują skaitinį gali tapti tikru iššūkiu ne tik tėveliams, bet ir mokytojams. Visai kas kita, kai skaitomame kūrinyje vaikai atranda kažką, kas jiems yra artima, pažįstama. Pavyzdžiui, draugus. Vaikų draugų ratas dažnai būna gerokai platesnis nei suaugusiųjų, o ir bendrauti, regis, jiems kur kas paprasčiau. Jau nuo mažens tyrinėja juos supantį pasaulį, susipažįsta su gyvūnais, kurie paprastai ir tampa jų pirmaisiais draugais, tad kodėl gi neišgirdus smagios ir kiek netikėtos istorijos apie vieną iš jų, tarkime, triušį?


Visai neseniai ktukasnygynų lentynose pasirodė nauja gamtininko Selemono Paltanavičiaus knyga „Tukas lieka vienas. Knygos autorius Selemonas Paltanavičius yra parašęs ir daugiau knygelių vaikams, kurių veikėjai – vaikų mėgstami gyvūnai. Kaip teigia pats autorius, jam gamta yra graži ir miela, tad vis nepaliauja stebėtis jos tobulumu. Pasakoti apie tai, kas artima, visada smagu, tad ir jo sukauptos žinios atsiduria vaikams skirtų knygų puslapiuose, kurias mėgsta ne tik mažieji skaitytojai, bet ir vyresni. Jau tapo gražia tradicija, kad leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamas S. Paltanavičiaus knygas iliustruoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Šįkart kalbamės su ja apie vaikystę, gyvūnus ir įkvėpimą kurti.

Ar vaikystėje turėjote augintinį? O galbūt, kaip ir dauguma vaikų turėjote jo pliušinę versiją?

Augau mažame miestelyje Kelmėje. Gyvenome nedideliame bute, tad laikyti augintinio negalėjome. Tačiau tėtis kepurėje parnešdavo trumpam pasidžiaugti ežiuką. Po langu lizdus suko čiauškutės kregždės. Ant palangės berdavome maisto balandžiams burkuoliams – kartą jie net vidun įskrido ir buvo galybė šurmulio, kol juos laukan išprašėme. Bet mano močiutė gyveno už keleto gatvių nuosavame name ir tvartelyje laikė ožkytes, perino viščiukus ir, žinoma, augino šuniuką, katę. Taigi, nors ir netiesiogiai, bet augintinių vaikystėje turėjau.

tuksAr kada pagalvojote, ką mąsto mūsų mylimi keturkojai draugai arba ką jie veikia likę namuose vieni?

Jau trejus metus mūsų šeima mėgaujasi šuniuko Lorio draugija. Jis pilnateisis mūsų šeimos narys ir visavalis namų šeimininkas, kai visi šeimos nariai išeina. Labai dažnai mėginame įsivaizduoti, ką jis veikia vienas. O dabar, kai perskaitėme Selemono knygą apie Tuką, tikrai žinome, kad augintiniai likę vieni nenuobodžiauja, bet, oi, kokių tik dalykėlių neprisigalvoja!

Kaip manote, ar gyvūnai padeda vaikams augti?

Gyvūnai ne tik puikūs vaikų žaidimų draugai, atsakomybės ugdytojai, draugiškumo pavyzdys. Jie sutvirtina santykius tarp visų šeimos narių. Jie tampa bendru dėmesio traukos centru ir pokalbių objektu, stebina mielu arba juokingu elgesiu, netikėta reakcija ir priverčia nusikratyti įtampos, blogos nuotaikos.

tukasKas Jus įkvepia kurti? Kodėl iliustruoti pasirinkote Selemono Paltanavičiaus knygeles?

Iliustruotoją visuomet įkvepia knygos tekstas, skaitomas keletą kartų iš eilės ir atskiromis vietomis. Po to galvoje ima dėliotis veikėjų įvaizdžiai, atskiros scenos. Dažnai tenka paieškoti papildomos medžiagos, kas kaip atrodo. Pavyzdžiui, iliustruojant knygą apie Tuką buvo netikėta proga pasidomėti, kaip atrodo senoviniai pelėkautai, kuriuos Tukas ir peliukas aptinka klojime. Mane visuomet žavėjo gamta ir jos gyventojai, todėl esu laiminga, galėdama iliustruoti kūrinius autoriaus, rašančio gražiausias knygas apie gamtą Lietuvos vaikams. Šis darbas mus labai suartino. Mūsų pokalbiai, kartu praleistos išvykos į renginius su vaikais – visa tai taip pat įkvepia kuo atidžiau, meniškiau ir subtiliau perteikti Selemono knygų nuotaiką, veikėjus ir pradžiuginti autorių. Tikiuosi, kad mano sukurtomis iliustracijomis jo knygoms džiaugiasi ir skaitytojai.

Knyga – prasminga interjero dalis

„Kambarys be knygų – lyg kūnas be sielos.“ Markas Tulijus Ciceronas.

Pirmą kartą atėjus į namus, kol namų šeimininkai ruošia kavą, pirmiausiai apžiūrime knygų lentynas. Žmogų visada galima pažinti iš jo skaitomų knygų. Dėl šios priežasties dažnai norima knygas laikyti atvirai, jų neslėpti, nekišti į lentynas, kur jos nematomos nei patiems namų šeimininkams, nei svečiams. Knygas atvirai laikyti norisi dar ir todėl, kad perskaičius gerą knygą būna sunku su ja atsisveikinti. Didelį įspūdį palikusį kūrinį norisi skaityti, vartyti iš naujo, prisiminti, galvoti, mąstyti apie jį, dalintis su kitais, o ne pamiršti. Nors pastaruoju metu įprastas knygas dažnai keičia elektroninės, visuomet smagu rankose laikyti dar kvepiančią spaustuvės dažais knygą.

bookafe3

Kavinė „Bookafe

Ryškiais viršeliais ar gausiai iliustruota knyga gali tapti išskirtiniu dekoro elementu, kuris ne tik puikiai atrodys namuose, bet ir bus prasmingas. Viena ar kita knyga tinkamoje vietoje atgaivina namus, suteikia dinamiškumo, jaukumo ir šiltumo. Knyga jau pati savaime yra dekoro elementas, o jei tai artimas ir jums svarbus kūrinys, jis bus ne tik dekoracija, o ir namų sielos atspindys. Juk taip gera skaityti mėgstamą knygą vis iš naujo ir iš naujo.

4_cat

Kavinė „Cat Cafe

Knygos vaikų kambaryje

Tinkamai išdėstyti vaikų knygas nėra taip paprasta. Dėl gausių iliustracijų, didelio formato, storų lapų nėra lengva jas tvarkingai sudėti į lentyną. Juk reikia, kad jos ne tik stovėtų ar gulėtų vietoje, bet ir skatintų vaiką skaityti ir jomis domėtis. Visos knygos turėtų būti išdėstytos viršeliu į jaunąjį skaitytoją ir lengvai pasiekiamos. Knygos vaikų kambaryje gali tapti ir dekoracijomis. Spalvoti, ryškūs, vaikų pamėgti viršeliai suteikia kambariui gyvybingumo, primena vaikui apie jau perskaitytas knygeles ir skatina skaityti toliau.

8

Kavinė „Chaika

Knygos puošia ne tik vaikų kambarius. Ir sudėlioti jas galima išradingai – ne tik surikiuoti į lentynas pagal spalvą. Išvaizdi knyga gali pagyvinti pačias netikėčiausias namų vietas. O gražiausi viršeliai paslėpti ne tokias dailias savo drauges lentynose. Toks išdėstymas patraukia ir svečių dėmesį, ir šeimininkus paskatina atsiversti knygą bei skirti laiko neilgam tekstui net tada, kai, atrodo, jo tikrai nėra.

Nuspręsti įkomponuoti knygą į interjerą padeda ne tik viršelio spalvos ir leidinio forma. Patogu, kai reikiama knyga – po ranka. Gražių citatų pilnas knygas, alegorinius pasakojimus malonu laikyti svečių kambaryje. Receptų knygoms daug didesnė tikimybė būti panaudotoms, kai puošia palangę virtuvėje arba guli netoli lovos. Tikrai taip! Puikus metas suplanuoti kitos dienos valgiaraštį.

7_cat

Kavinė „Cat Cafe

O kaip savo namus knygomis puošiate jūs?

Nevalos Berčio kūrėjai – apie nutrūktgalviškus jo nuotykius ir kūrybos procesus

Nevala Bertis išdidžiai ir nutrūktgalviškai į skaitytojus žiūri jau iš dviejų knygų viršelių. Pirmojoje – „Nevala Bertis. Dantys“ – jis bijo eiti pas dantistą ir įsivelia į netikėtus nuotykius. Šįkart – dėl ledų. O antrojoje – „Nevala Bertis. Dvokas“ – susipažįstame ne tik su jo šunimi Smirdžiumi, kuris gerai išsipurvino pievoje, kur ganosi karvės, bet ir sužinome apie klasės išvyką į Klėtmiškio pramogų parką, kur dėjosi visokia smagi velniava. Su Berčio istorijų ir iliustracijų kūrėjais kalbėjomės apie baimes, tai, kaip atsirado Bertis, aptarėme jo nuotykius ir knygas, kurias verta skaityti daugiau nei tris kartus.

nevala_bertis_dantys_d

Kas jus įkvėpė sukurti pirmąją knygą apie Nevalą Bertį?

D. Robertsas: Labai norėjau sukurti knygą apie veikėją, kuris turėtų negerų įpročių, nes man tai pasirodė juokinga idėja. O aš mėgstu kurti paveikslėlius, kurie prajuokina.

Kaip gimė jūsų pirmoji knyga?

A. MacDonaldas: Mano pirmosios knygos vaikams pavadinimas tiesiog vieną dieną šovė galvon. Tai buvo „Šaunusis spagečių kostiumas“.

Kaip nutiko, kad prisijungėte prie iliustruotojo Davido Robertso kuriant „Nevalą Bertį“?

A. MacDonaldas: Davidas Robertsas sukūrė pirmąją iliustraciją, kurioje Bertis buvo dar kūdikis. Tada leidėjas paklausė manęs, ar nenorėčiau parašyti keleto istorijų. Nuo to laiko Berčio serija ėmė populiarėti.

davidrobertsKaip sugalvojote nevalą Bertį ir ką tuo metu veikėte?

D. Robertsas: Važiavau namo autobusu iš parduotuvės ir ėmiau galvoti apie mažą berniuką, kuris nuolatos už blogus įpročius gautų velnių nuo mamos ir tėčio.

Ar bijojote dantisto lygiai taip pat kaip Bertis?

D. Robertsas: Taip, baisiai bijojau dantisto ir dar tebebijau, nes turiu labai daug plombų dantyse. Reikėjo valgyti mažiau saldainių, kai buvau mažas.

Iš visų nuotykių, į kuriuos Bertis įsivėlė, kuris buvo jūsų mėgstamiausias?

D. Robertsas: Na, išsirinkti vieną mėgstamiausią labai sunku. Man labai patiko, kai Bertis pamatė panelę Bataitę jos zumbos treniruotėje ir kai Bertis vedė savo šunį į dresavimo pamokas.

Tačiau manau, kad visų mėgstamiausias momentas turėtų būti, kai Bertis buvo gimtadienyje šalia baseino ir Berčio šuo į jį prikakojo. Tai buvo viena juokingiausių iliustracijų, kokias man tik yra tekę piešti.

A. MacDonaldas: Tas, kuriame Bertis labai labai smarkiai norėjo į tualetą keliaudamas su klase autobusu.

alan-macdonaldAr Berčio nuotykius knygose įkvėpė kas nors, ką pažįstate arba įvykiai iš jūsų gyvenimo?

D. Robertsas: Ne. Nelabai. Tačiau vaikai man visada pasakoja, kokie jie panašūs į Bertį ir kaip smarkiai mėgsta krapšyti nosį. Ne vienas man yra net parodęs savo snarglį!

Alanas MacDonaldas: Kartais nutinka, kad juos tikrai įkvepia tikri žmonės. Pavyzdžiui, mano sūnus buvo netyčia įjungęs kaimynų signalizaciją, kai prižiūrėjo jų katiną jiems išvykus.

Ką darote, kai sugalvojate nuostabią idėją vairuodamas ar besiprausdamas po dušu?

D. Robertsas: Na, jeigu tuo metu vairuočiau automobilį, kur nors atsitrenkčiau arba būčiau suimtas policijos, nes vairuoti aš nemoku. Jeigu taip nutiktų duše – mano studija nėra toli nuo vonios kambario, tad iššokčiau ir nubėgęs užsirašyčiau.

A. MacDonaldas: Visada su savimi nešiojuosi užrašų knygelę, kur užsirašinėju idėjas, kai tik jos pasirodo ir nepabėga iš galvos.

Parašykite tris mėgstamiausius žodžius.

D. Robertsas: Gūdus, slankioti ir papsėti.

A. MacDonaldas: Saulė, paplūdimys, atostogos!

Kuris literatūrinis veikėjas, jūsų manymu, panašiausias į jus?nevala_bertis_dvokas_d

D. Robertsas: Gudrusis Vandeninis Žiurkinas iš knygos „Vėjas gluosniuose“, nes aš labai mėgstu laivus.

A. MacDonaldas: Čarlis Braunas iš „Riešutėlių“ komiksų.

Jei būtumėte superherojus, kokia būtų jūsų galia ir kaip atrodytų kostiumas?

A. MacDonaldas: Būčiau Žmogus Atsakymas, kuris turėtų atsakymus į visus įmanomus klausimus. Vilkėčiau kostiumą, kuris būtų išmargintas klaustukais.

Koks jūs buvote, kai buvote mažas?

D. Robertsas: Išdykęs, bet visada bijantis prisidaryti bėdų.

A. MacDonaldas: Labai sportiškas ir mėgstantis konkuruoti, bet tylus mokykloje.

Koks buvo jūsų mėgstamiausias žaislas?

D. Robertsas: Turėjau mažą žaislinį triušelį, kurį visada ir visur nešiojausi su savimi, kol kartą atostogaudamas Šiaurės Velse jį pamečiau. Viskas, kas iš jo liko – išblukusi fotografija. Šniurkšt!

A. MacDonaldas: Mėgstamiausias mano žaislas buvo žaislinė tvirtovė, kurią man pastatė mano senelis.

Ačiū už atsakymus!

Australų rašytoja Allison Tait – apie „Kartografo kronikas“, kūrybą ir tinklaraštininkų „draugus kompiuteryje“

Allison TaitAustralų rašytoja Allison Tait parašė įvairių žanrų kūrinių, daugiau nei 20 metų rašė žurnalams, laikraščiams. Jos knygą „Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto“ jau išleido daug pasaulio leidyklų, tarp jų ir mes. Tai pirmoji trilogijos knyga, surinkusi nemažą šūsnį gerbėjų ne tik iš savo gimtosios šalies Australijos.

„Kartografo kronikos“ jau spėjo gauti daug puikių įvertinimų. Kaip jaučiatės, kai pirmoji jūsų parašyta knyga susilaukia tokios sėkmės?

Jaučiuosi maloniai sukrėsta tokio dėmesio. Kaip rašytoja, praleidžiu daug laiko viena – rašydama, svajodama, laukdama – tada sunčiu savo „kūdikėlį“ į pasaulį ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad pirmąją mano knygą priėmė išskėstomis rankomis, yra nuostabu.

Anksčiau galvojote, kad rašysite tik meilės romanus. Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Pradėjau rašyti romantinius tekstus, nes tai man tuo metu atrodė tinkama. Kai ėmiau rašyti grožinius tekstus, dirbau įvairiuose moteriškuose žurnaluose (pvz. „Vogue Australia“ ir „Cleo“), todėl romantiniai tekstai su visomis griežtomis gairėmis ir tikslinėmis auditorijomis man pasirodė savaime suprantamas sprendimas.
Tačiau rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo. Mentorė man taktiškai pasiūlė praplėsti savo rašymo galimybes, nes, kaip pati minėjo, „aš turėjau, ką papasakoti“. Taigi ėmiau ir parašiau du romanus moterims. Vienas iš jų turėjo būti išleistas 2012-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių jo leidyba sustojo.
Vis dar perrašinėju antrąjį romaną, nes rašymą sutrikdė pokalbis su sūnumi (jam dabar 10), kuris ir nuvedė „kartografo_kr_dKartografo kronikos“ trilogijos link. Kai gimsta idėja, nuo kurios net drebate, turite ją išpildyti (nesvarbu, net jei ta sritis jums nepažįstama). Taip ir padariau. Ir po trijų parašytų knygų vis dar jaučiuos puikiai, jog pradėjau.

Jūs gan aktyvi rašymo pasaulyje, ką jums suteikė laikas praleistas dirbant su tekstais, jų kūryba?

Įdomus klausimas, nes nelaikau savęs aktyvia rašymo pasaulio nare. Gyvenu pietiniame krante su savo šeima ir esu pakankamai toli nuo to pasaulio. Didžioji mano darbo dalis susidėjo iš laisvai samdomo rašytojo darbo (tai vis dar yra mano darbas), tinklaraščių rašymo, kitų rašytojų socialinių medijų prižiūrėjimo. Po metų tai pasikeis, tai labai jaudina.

Dar prieš pradedant rašyti knygą jau turėjote nemažą kiekį tinklaraščio sekėjų ir patirtį jame rašant. Kokią įtaką tai padarė jūsų knygų rašymui?

Aktyviausia esu internete. Mano tinklaraštis buvo puiki vieta, kur galėjau išreikšti save kaip rašytoją ir pasidalinti savo kelione į leidybą. Tinklaraščio pildymas man suteikė neįkainojamų galimybių susitikti su naujais autoriais ir kūrėjais. Jis padėjo sukaupti ir didelę grupę gerbėjų – palaikymas be galo svarbus rašytojui. Rašymas gan vienišas darbas ir, kai turi grupę žmonių, su kuriais gali kalbėtis ir naktimis, ir dienomis, tai labai palengvina darbą. Net jeigu jie „draugai kompiuteryje“, kaip mano sūnus mėgsta sakyti.
Dar vienas dalykas, kuriam pravertė tinklaraštis – atrasti savo unikalų balsą rašant grožinę literatūrą. Rašymas internete reikalauja intymaus tono, kurio žurnalams ir laikraščiams nereikia. Mano publicistinis balsas buvo jau seniai išlavintas ir nušlifuotas, tačiau tas intymusis, MANO balsas labai išlavėjo rašant tinklaraštį. Tikiu, kad mano knygos nuo to ŽYMIAI pagerėjo.

Ar turite patarimų rašytojams, norintiems kurti vaikams?

Nemanau, kad „Kartografo kronikas“ pradėjau rašyti kitaip, nei pradedu visus kitus tekstus. Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams. Manau, kad daugeliu atvejų man pasisekė, nes visuomet šalia buvo būsimas skaitytojas, mano sūnus. Rašiau tokią istoriją, kokias mėgstame skaityti kartu. Rašiau taip, kaip man atrodė geriausia, ir rašyti buvo smagiau nei kada anksčiau.
Taigi manau, svarbiausi dalykai, kuriuos patartum pradedančiam rašytojui, visuomet tie patys:
• Daug skaitykite – nepasitikėkite vaikystėje skaitytų knygų prisiminimais, skaitykite tai, ką šiuo metu skaito vaikai;
• Daug rašykite – turite surasti savo balsą ir tai gali užtrukti.

Šaltinis:
http://www.nswwc.org.au/2014/12/interview-allison-tait-on-the-mapmaker-chronicles-race-to-the-end-of-the-world

Švedų rašytoja Kristina Ohlsson – apie mistines istorijas ir iš kur jos kyla

„Kristina Ohlsson yra tikra skandinaviškos mistikos ir siaubo karalienė“, – teigia vienas švedų literatūros kritikas. Savo gimtojoje Švedijoje rašytoja gavo ne vieną apdovanojimą ir laukia dar kitų. Lietuvoje mes ją žinome kaip „Stiklo vaikų“ trilogijos autorę. Skaitę jos pirmąją knygą „Stiklo vaikai“ žino, kaip sunku nuo šios paslaptingos istorijos atsitraukti. Interviu skaitykite, kaip gimė knygų idėja ir kas įkvėpė autorę.

stiklo_vaikai_d

Kada parašėte pirmąją istoriją ir apie ką ji buvo?

Rašiau istorijas nuo septynerių. Pati pirmoji buvo apie stebuklingą deimantą. Man tiesiog patiko rašyti, išgalvoti istorijas. Ir tebepatinka.

Kas jus įkvėpė parašyti pirmąją „Stiklo vaikų“ trilogijos knygą?

„Stiklo vaikų“ istorija tiesiog gimė mano galvoje, kaip gimsta kitos istorijos, kurios jau parašytos ir išleistos. Daug įkvėpimo gaunu iš skaitytų knygų ir žiūrėtų filmų, bet visos mano rašytos knygos – gryna kūryba, mano vaizduotės produktai. Tikri įvykiai mane įkvepia labai retai, greičiau niekad.

Ar pradėjusi pirmą knygą jau žinojote, kad norite parašyti visą seriją?

Ne, bet kai baigiau rašyti pirmąją, supratau, kad apie veikėjus noriu parašyti daugiau.

Ar legendos ir istorijos knygose „Stiklo vaikai“, „Sidabrinis vaikas“ paremtos žiniomis, kurias girdėjote ar perskaitėte? Kaip jos gimė?

Prašau skaityti pirmojo klausimo atsakymą. :)

sidabrinis_vaikas_dKuri knygos „Sidabrinis vaikas“ dalis jums pačiai labiausiai patinka?

Labiausiai džiaugiuosi ta vieta, kur Sidabrinis vaikas eina ant sniego, bet nepalieka jokių žymių.

Jeigu galėtumėte iš naujo rašyti trilogiją, ar norėtumėte ką nors joje pakeisti?

Ne, nenorėčiau.

Ar sąmoningai nusprendėte rašyti mistines, siaubo istorijas vaikams? Gal tai buvo jūsų pačios mėgstamiausias žanras?

Tai buvo ganėtinai sąmoningas sprendimas. Būdama maža labai mėgau (ir tebemėgstu) skaityti mistikos ir siaubo kupinas istorijas. Žinau, kad daug dabartinių vaikų jas irgi mėgsta.

Pagrindiniai jūsų knygų veikėjai labai drąsūs ir smalsūs. Ar jūs irgi tokia buvote? Ar kada nors ieškojote paslėpto lobio?

Vaikystėje buvau labai drovi, visai ne drąsuolė. Buvau panašiausia į Bilę – mėgdavau likti namuose ir skaityti. Ir ne, niekad nesu ieškojusi lobio.

Kokie kiti kūrėjai jus įkvėpė? Ar skaitėte ką nors, kas pakeitė jūsų nuomonę apie grožinę literatūrą?

Mane labai įkvepia Stephenas Kingas. Jis mano mokytojas, skaitydama jo knygas tiek daug supratau. Taip pat esu milžiniška Astridos Lindgren gerbėja.

Ar tikite vaiduokliais?

Cha cha, deja, ne, vaiduokliais aš netikiu.

Dėkojame už atsakymus!

Ką šiais laikais mums reiškia paštas

Pasaulinė pašto diena ir Lietuvos paštas

Spalio 9-ąją minima Pasaulinė pašto diena. Šią dieną 1874 m. įkurta Pasaulinė pašto sąjunga. Anksčiau pašto karietomis gabenti laiškai ir siuntiniai jau seniai pamiršti. Dabar pašte galima ne tik išsiųsti laiškus ir siuntas, bet ir apmokėti sąskaitas, pasipildyti elektroninį autobuso bilietą ar įsigyti įvairių prekių. Apie Pasaulinę pašto dieną, paštą ir jo pokyčius kalbamės su AB „Lietuvos paštas“ generaline direktore Lina Minderiene.

lina-minderieneKaip, Jūsų akimis, kito paštas bėgant laikui, kokius pokyčius pastebite?

Visais laikais paštas buvo pažangių informacijos ir komunikacijos technologijų liudininkas. Informacijos apsikeitimui persikėlus į skaitmeninę erdvę, susitraukė tradicinių pašto paslaugų paklausa. Tendencijos rodo, kad visame pasaulyje kasmet paštu išsiunčiama apie 10–15 proc. mažiau laiškų. O pašto siuntų ir siuntinių šiandien siunčiama daugiau! Itin sparčiai populiarėjant elektroninei prekybai paštas įgavo antrąjį kvėpavimą. Paštuose teikiame finansines paslaugas, užsiimame mažmenine prekyba – atokesnėse kaimo gyvenvietėse paštas kartais būna vienintelė vieta, kur žmonės gali įsigyti jiems reikalingų prekių. Taip pat teikiame ir įvairias elektronines paslaugas, pavyzdžiui, e. savitarna ar E. pristatymas. Artimiausiu metu keisis ir tradicinių laiškininkų darbas. Jie taps išmanūs ir didžiąją dalį šiuo metu pašte teikiamų paslaugų galės atlikti ir kliento namuose.

Ar žmonės siunčia tiek pat laiškų, kiek seniau, o galbūt bendravimas laiškais nebėra toks populiarus?

Greitas šiuolaikinio gyvenimo tempas žmones atpratino ranka rašyti laiškus. Tačiau ranka rašytas laiškas ar atvirlaiškis yra vertybė, būdas dalintis šiluma su artimu žmogumi. Juk sakoma, kad nėra nuostabesnio garso už tą, kai į pašto dėžutę įkrinta vokas, kuriame – mylimo žmogaus ranka parašytas laiškas, atvirukas… Prieš šv. Kalėdas visada savo draugams ir artimiesiems visada išsiunčiu atvirlaiškius.


Prieš didžiąsias metų šventes ženkliai išauga tiek siunčiamos, tiek gaunamos korespondencijos srautai, tarp kurių nemažą dalį sudaro laiškai ir atvirlaiškiai su Kalėdiniais sveikinimais.
stiprus-apkabinimas
Ar Lietuvos paštas mini Pasaulinę pašto dieną? Jei taip, tuomet kaip?

Kasmet rudenį Lietuvos paštas pažymi dvi svarbias datas: spalio 9-ąją, kai minima Pasaulinė pašto diena ir lapkričio 16-ąją, kuomet pažymimas Lietuvos pašto įkūrimas. Mūsų įmonė yra vienmetė su nepriklausoma Lietuvos valstybe.

Atvirlaiškiai – ne tik pašto, bet ir bendravimo dalis

Atvirlaiškiai jau nuo senų laikų buvo puiki bendravimo priemonė, leidusi ne tik bendrauti ar palaikyti ryšius, bet ir pasveikinti draugus bei artimuosius bet kokia proga – gimimo dienos, Kalėdų ar mokslų baigimo. Vis dar yra žmonių, ne tik nepamiršusių džiaugsmo, gavus atviruką, bet ir toliau juos siunčiančių kitiems ir taip besidalijančių tuo džiaugsmu. Apie atvirukų mainų džiaugsmus bei jų kūrimą kalbamės su dailininke, iliustruotoja bei sparnuotųjų „Nieko rimto“ karvyčių kūrėja Sigute Ach.

Kaip kilo mintis kurti atvirukus? Nuo ko prasidėjo Jūsų veikla?

Piešti atvirukus mėgau nuo vaikystės, jais mano šeima pasveikindavo artimuosius. Vedžiodavau tušu visokias linijytes, šakeles. Vėliau jie virto miniatiūriškais paveikslėliais – mano pagrindiniu užsiėmimu. 2000 m., po mano miniatiūrų parodos „Nieko rimto“, kur eksponavau per šimtą mažyčių kūrinėlių, mano draugas Arvydas Vereckis pasiūlė išleisti atvirukų kolekciją. Iki tol buvau piešusi atvirukus kelioms firmoms pagal užsakymą ir rezultatas manęs nenuvylė, tad mielai sutikau.

Kaip gimsta idėjos? Ar visos jos įgyvendinamos?

Aš gyvenu idėjų sraute, kai kurios tiesiog stipriau įsitvirtina, ilgiau pasisukioja apmąstymų lauke ir būna įgyvendinamos popieriuje, bet dauguma ramiai plaukioja pro šalį, lyg žuvys upėje.

_dsc9488Kaip manote, ar bendravimas raštu popieriuje jau yra atgyvena?

Bendravimas raštu – viena iš vertingų bendravimo formų. Bet svarbiausias lieka pats bendravimas, o forma – amžinai kintantis dalykas, net jei tai bendravimo raštu forma.

Ar pati bendraujate atvirlaiškiais?

Savo pieštais, kuriuos visur palieku – mėgstu rašyti raštelius.

Ar kada susimąstėte, kur nukeliauja Jūsų kurti atvirukai?

Kartais tenka sulaukti emocijų iš toli nuo Lietuvos gyvenančių žmonių – tada nustembu, kai kas nors iš užjūrių taria – aš turiu tavo atvirukų…

Ką Jums gyvenime reiškia Pašto diena? Galbūt ją kažkaip paminite?

Dienos, kuriomis jautiesi šventiškai, dažnai nepriklauso nuo kalendorinių švenčių, tad sąžiningai prisipažinsiu – pašto dienos dar nešvenčiau. Bet juk niekad nevėlu pradėti. Tai labai prasminga ir sena profesija. Laiškai – nuostabus reiškinys, jungiantis žmones.

Keliaujantys atvirlaiškiai

Atvirlaiškius siųsti galima ne tik artimiesiems ar draugams. Ką pagalvotumėte, jei pasakyčiau, jog galite išsiųsti ir gauti atvirlaiškių iš bet kurio pasaulio kampelio? Projektas „Postcrossing“ suteikia unikalią galimybę žmonėms keistis atvirukais visame pasaulyje. Viskas, ką reikia padaryti – užsiregistruoti tinklalapyje www.postcrossing.com, išsiųsti užklausą, kad gautumėte atsitiktinio postcrossing vartotojo adresą ir išsiųsti atviruką nurodytu adresu. Turbūt paklausite: kaip galiu būti tikras, jog atvirlaiškis pasieks reikiamą adresatą? Kiekvieną kartą pateikus užklausą gauti adresui, kartu yra gaunamas ir specialus ID numeris, kurį suvedus į sistemą, užregistruojamas gautas atvirukas. Kai tik tai nutinka, į jūsų elektroninio pašto dėžutę išsiunčiamas laiškas, jog išsiųstas atvirukas pasiekė savo kelionės tikslą. Dabar ir jūs galite laukti savojo atviruko!