Kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Mes skaitome nuotykių knygas (kurios yra vienos populiariausių), žiūrime nuotykinius filmus, atrodytų, kad laisvalaikis, praleistas be nuotykių, negali būti pavadintas geru. Ar yra žmonių, kurie nemėgsta nuotykių? Yra, bet jų tikrai mažiau nei tų, kurie be nuotykių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

tomas_sojeris_dIr vis dėlto – kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Visų pirma, nuotykis yra nauja patirtis, o naujos patirtys praturtina. Po kiekvieno nuotykio mes tampame sumanesni, gudresni, supratingesni. Ir tada, kai pavėlavę į traukinį ir bandome rasti greitą būdą nuvykti iki tikslo, ir ieškodami prarasto lobio ir atsakymų į mįsles. Nuotykių tikrai galima ieškoti ir knygose – tiek klasikinėse, tiek šiuolaikinėse. Klasikinius nuotykių kūrinius puikiai žino visi – „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Lobių sala“, A. Connan Doyle‘io istorijos apie Šerloką Holmsą ir t. t. O ar yra ką skaityti mažesniems nuotykių ieškotojams? Tikrai yra.

Neseniai Lietuvoje buvo išleista Alexo T. Smitho parašyta ir iliustruota knyga „Ponas Pingvinas ir prarastasis lobis“. Ponas Pingvinas labai mėgsta nuotykius ir profesionaliai jų ieško, tad jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojai su juo tikrai patirs smagių ir įsimintinų nuotykių.

Ponas pingvinas_d.jpgKą pasiūlyti 11–16 metų mokiniui? Vienas ryškiausių šiuolaikinių nuotykių kūrinių, kurį pamilsta dauguma skaitytojų, – australų rašytojo Johno Flanagano serija „Žvalgo mokinys“. Šią įtraukiančią istoriją apie penkiolikmetį berniuką, kiek per žemą ir per liesą būti riteriu, tačiau dėl savo vikrumo ir smalsumo tapusiu geriausio karalystės žvalgo mokiniu, pamilo daugybė viso pasaulio paauglių.

Nuotykiai ir knygos apie juos leidžia atitrūkti nuo rutinos – pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai dar vienas dalykas, dėl ko mus traukia nuotykiauti. Vedami smalsumo ir noro patirti kažką naujo yra imamasi naujų veiklų ir leidžiamasi į didžiausius nuotykius – tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį („Aplink Žemę per 80 dienų“) ar į Žemės gelmes („Kelionė į Žemės centrą“), ir tiesiog mažo vaiduoklio noras pamatyti dienos šviesą (apie tokius nuotykius galite skaityti knygoje „Vaiduokliukas“). Turbūt žmonių, kurie išdrįso leistis į didelius nuotykius ir ėjo kitais keliais nei visi, dėka mes šiuo metu ir turime televiziją, kompiuterius, internetą ir pan. Kai planuojame didelius nuotykius, mes pradedame mąstyti plačiau ir kūrybiškiau. Tuomet ir būna įgyvendinami didžiausi sumanymai.

aplink ž

Iš knygos „Aplink Žemę per 80 dienų“

Nuotykių troškimas gali būti užkrečiamas, o nuo amžių pradžios pasakojamos istorijos įkvėpdavo žmonės. Kiekvienas nuotykis gali pavirsti gera istorija, kuri padės kitiems pasiryžti imtis kažko naujo. Šiuolaikiniai žmonės vienas kitą irgi įkvepia nuotykiams – per socialinius tinklus, nuotraukas, pasakojimus, knygas. Pavyzdžiui, vaikų knygų ulfas_ir_PM_drašytojas Virgis Šidlauskas savo knygose vaikams parodo, kas vyksta povandeniniuose pasauliuose (knyga „Ulfas ir povandeninis miestas“) ir kaip vykdomos slaptos misijos (knyga „Slaptoji Kornelijaus Van Drebelio misija“). Skaitydami nuotykių knygas vaikai įsikvepia siekti svajonių ir domėtis neatrastais dalykais.

Kad nuotykiai traukia žmones, paneigti yra sunku. O ir nuotykių gali būti įvairiausių – nuo, atrodytų, mažų, iki pasaulį keičiančių. Rasti idėjų nuotykiams galime labai daug kur – ir knygose, ir žmonių gyvenimuose. Matyt, vienas svarbiausių dalykų yra rasti sau malonius nuotykius (tiek knygose, tiek gyvenime), kurie įkvėptų ne tik pačius mus, bet ir aplink esančius žmones.

Vaiva Rutkauskaitė

Reklama

Individualiosios psichologijos konsultantas Algirdas Brukštus: „Žodžiai „visada“ arba „niekada“ mums padeda susikurti stabilaus gyvenimo iliuziją“

Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos atstovas ir individualiosiosalgirdas_brukstus_17 psichologijos konsultantas Algirdas Brukštus vienu metu skaito penkias–šešias knygas ir būtinai viena iš jų būna ir grožinė knyga. „Svarbu rasti savo mėgstamus autorius ir savęs nebausti už tai, kad mokydamasis mokykloje neperskaitėte visos privalomos literatūros. Kai kurioms knygoms reikia subręsti“, – sako  Algirdas Brukštus. Ko būtų galima pasimokyti iš knygų veikėjų? Kiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą?

Jūsų dėmesiui – pokalbis apie knygas ir išankstinius nusistatymus su individualiosios psichologijos konsultantu Algirdu Brukštumi.

Ar tiesa, kad po truputį keičiasi žmonių požiūris į psichologus ir psichoterapiją? Ar jaučiate požiūrio į psichologus kaitą?

Tiesa. Ypač jaunimas daug drąsiau kreipiasi. Dabar jau daugeliui darosi aišku, kad konsultantas ar psichoterapeutas gali būti tuo žmogumi, kuris bus su tavimi, kai bandysi įveikti daugiau ar mažiau sunkią gyvenimo atkarpą. Gali būti, kad prie mažesnės baimės kreiptis prisidėjo mokyklų psichologai, tarp kurių yra tikrai puikių.

Kokius signalus siunčia žmogus, kuriam reikalinga psichologinė pagalba? Ar skiriasi suaugusiųjų ir vaikų signalai?

Vaikų signalų spektras gali būti labai įvairus – nuo didelio nepaklusnumo ir maišto iki visiško užsidarymo savyje. Tai gali pastebėti tiek tėvai, tiek mokytojai. Tačiau pirmiausiai siūlau netempti vaiko pas psichologą, kad jis padarytų neklaužadą „normalų“. Rekomenduoju pirmiausiai patiems tėvams pasišnekėti su psichologu, nes dažniausiai vaiko siunčiami signalai yra apie tai, kad kažkas ne taip vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje – šeimoje ar mokykloje.

Paikas funius_dKiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės ir jis jaučiasi prastai.

Esu individualiosios (A. Adlerio krypties) psichologijos konsultantas. Čia viena pagrindinių sąvokų yra bendrumo jausmas – mes nesame atskirti vienas nuo kito,  priklausymas vienai ar kitai visuomenės grupei kaip ir buvimas naudingam yra įspausta mūsų prigimtyje. Funius – ne išimtis. Jo bendruomenė yra Gentis ir jis jai priklauso, nors ir ne visai atitinka bendruomenės standartus, galima sakyti, yra toks kaimo kvailelis. Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo kvailelį, jo dėka kiti bendruomenės nariai galėdavo jaustis svarbūs ir reikšmingi. Iš kitos pusės, tokie kaip Funius yra labiau empatiški, atjaučiantys, bet ir labiau pažeidžiami, jie turi ploną socialinę odą ir jiems yra sunkiau rasti savo vietą.

Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą? Ar kiekvienas turime savo pašaukimą?

Manau, kad kiekvienas, tik ne kiekvienas juo sekame. Ne visada šis pašaukimas atitinka šiuo metu labiausiai vertinamų profesijų sąrašą, o tėvai juk nori, kad mes užaugę būtume laimingi ir viskuo apsirūpinę.

Čia noriu prisiminti dar vieną knygą – Paulo Coelho „Alchemiką“. Ši knyga – tai pasakojimas apie asmeninės legendos, to paties pašaukimo, įgyvendinimą. Asmeninė cdb_9785415023622_Alchemikas_2014-m_p1legenda – tai, galima sakyti, tavo šio gyvenimo tikslas, karščiausias troškimas, tai, dėl ko tu gimei, ką visuomet norėjai daryti. Šio gyvenimo Opus Magnum. Kiekvienas, būdamas jaunas, gerai žino, ką norėtų atlikti gyvenime. Viskas tada aišku, viskas atrodo įmanoma, lengvai pasiekiama. Tačiau metai bėga, mes vis labiau įsijungiame į visuomenę, tampame jos sudedamąja dalimi, o visuomenė, pamačiusi, kad mes jau prisirpę, įjungia mus į didžiulį mechanizmą, sociumą ir nori, kad mes, kaip to mechanizmo sraigteliai, kuo geriau atliktume mums patikėtą funkciją. Tačiau ši funkcija ne visada sutampa su mūsų karščiausiu gyvenimo troškimu. Retai kuris atlaiko šį milžinišką spaudimą ir ryžtasi eiti savo pasirinktu keliu. Ši knyga apie tai, kaip galima gyventi ir likti savimi, o ne tapti kažkieno kito asmeninės legendos dalimi. Pirmiausiai tėvų, kurie nori, kad mes padarytume tai, kas nepavyko jiems. Ši knyga apie tai, kad, nežiūrint į gyvenimo sunkumus, inerciją ir gundymus, ši legenda vis tik gali būti įgyvendinta, o kai to imiesi, tau padeda visas pasaulis, nes tu pradedi gyventi savo gyvenimą. Kaip sako išmintingi žmonės, teisingas veiksmas neturi atoveiksmio.

fun

Manau, kad pagrindinis dalykas yra įsiklausyti į vaiko sielos judesius, polinkius ir padėti jam rasti visuomenėje tokią vietą, kurioje tas jo pašaukimas galės kuo geriau skleistis ir augti. Žinoma, tai didelis iššūkis tėvams.

Mes dažnai turime daug įvairių išankstinių nusistatymų ir klaidingų pirmųjų įspūdžių. Pvz., susipažįstame su žmogumi ir jis pasirodo nedraugiškas, nors vėliau tampa geriausiu draugu. Vaikas, kuris nenori niekur dalyvauti, laikomas tingiu ir pan. Kaip gyventi, kad tie išankstiniai nusistatymai nekenktų mūsų ir aplinkinių gyvenimo kokybei?

Labai sunkus uždavinys. Mes jau taip surėdyti, kad tarp mūsų ir pasaulio visada yra įsiterpusi pasaulio suvokimo sistema, kuri mums leidžia sąveikauti su pasauliu. Labai suprimityvinus, tai kažkas panašaus į kompiuterio operacinę sistemą. Aš manau, kad kažkokią jos dalį mes jau atsinešame gimdami, o kitą mums „suinstaliuoja“ ta aplinka, į kurią mes patenkame gimę: tėvai, seneliai, sesės, broliai ir t. t. Visi jie mums aiškina, kaip turime „teisingai“ suvokti pasaulį. Taip pat įvairios gyvenime pasitaikiusios sunkesnės situacijos, kurių metu mes atrandame savo būdus, kaip įveikti sunkumus. Taip susiformuoja mūsų išankstinės nuostatos. Pagrindinė jų užduotis yra padėti išgyventi pasaulyje, tačiau kartais tos nuostatos būna labai siauros ir nelanksčios.

funiukasDar mes dažnai mėgstame klijuoti etiketes, užbėgti įvykiams už akių. Tą puikiai iliustruoja knygos „Paikas Funius“ veikėjai, kurie stengiasi, kad įvyktų tai, ką vis kartoja žmonės. Pvz., sumuštinis visą laiką nukrenta sviestu į apačią, reklamos per televizorių visada baisiai garsios, vaikai visada nubunda kelis kartus per naktį (nedaug kas sako, kad vaikas nubunda tiktai dieną). Juk yra ir toks posakis „dabar tai prisikalbėjai“. Ar visgi įmanoma prisikalbėti? Gal žmonėms paprasčiau gyventi, kai jie galvoja, kad žino, kas bus?

Žmogui reikia saugumo. Jei aš visiškai negalėčiau pasakyti, kas bus ateityje, mane suimtų klaikus nerimas. Aišku, aš ir negaliu žinoti, kas bus ateityje. Aš nežinau, kas bus kitą akimirką, bet bent jau manau, kad kažkiek žinau. Turėdami vienokią ar kitokią patirtį mes darome apibendrinimus ir taip atsiranda žodžiai „visada“ arba „niekada“. Su jais mums lengviau gyventi. Todėl, jei kartais gyvenimo kelyje susiduriame su priešingais faktais, tai dažniausiai jų nepastebime, neįsileidžiame, nes jie griauna mūsų saugumo jausmą. Funiaus gentis būtent tuo ir užsiima, kad padeda žmonėms išlaikyti stabilaus gyvenimo iliuziją.

Ar mėgstate skaityti knygas? Ar turite savo mėgstamiausią?

Apie zuvedra ir katina_dKnygas skaitau nuolat. Kokias penkias–šešias vienu metu. Nuo mažens skaitymas man buvo kažkas TOKIO. Šeimoje mačiau skaitant savo krikštatėvį, senelio brolį Aloyzą, o dar labiau pamišusi dėl skaitymo buvo mamos sesuo Onutė, kurios dėka ir aš pamišau, ir toks išlikau iki šiol. Skaitau labai įvairią literatūrą, tačiau viena iš tų penkių–šešių visada yra grožinė. Neseniai labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad jūsų leidykla yra išleidusi mano mėgiamo autoriaus Luiso Sepúlvedos knygą „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“. Perskaičiau su didžiausiu malonumu. Taigi, vaikų knygos mane taip pat domina. Jose autoriai sugeba save atskleisti labiau nei suaugusiems skirtose. Suaugusiems stengiamasi rašyti „protingai“, o tai ne visada knygai išeina į gerą.

Untitled

Ko palinkėtumėte visiems skaitantiems vaikams?

Neišduoti knygų, neiškeisti jų į paprastesnes, labiau viliojančias laisvalaikio leidimo priemones. Ir skaityti tai, kas traukia, surasti savo mėgiamus autorius, o ne būtinai sekti mokytojų rekomendacijomis. Išduosiu paslaptį. Mokykloje beveik neskaičiau privalomos literatūros. Didžioji jos dalis nėra skirta vaikams. Prie kai kurių kūrinių, kuriuos vertė skaityti mokykloje, priėjau tik kokių penkiasdešimties. Atrodo, kad mokytojai netiki, kad išėję iš mokyklos vaikai dar kada nors skaitys, todėl ir kemša visą pasaulinės literatūros klasiką. Manau, kad šitaip jie, bent jau dalinai, tikrai atbaido vaikus nuo skaitymo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kompiuteriniai žaidimai ar knygos? O gal knyga apie kompiuterinius žaidimus?

Ar kompiuteriniai žaidimai ir knygos yra du nesutaikomi priešai, ar galintys puikiai išsitekti vienuose namuose draugai? Ar knygoms reikia bijoti, kad joms skiriamą laiką užims kompiuteriniai žaidimai? O gal kompiuteriniai žaidimai turi daug ko pasimokyti iš knygų?

Išleidę knygą „Kepler62. Kvietimas“, kurios siužete kompiuteriniai žaidimai yra itin svarbūs – jos pagrindiniai herojai du broliai pasiryžta pirmi pereiti žaidimą, kurio dar iki šiol niekas neįveikė, – nusprendėme paklausti skaitytojų ir kompiuterinių žaidimų entuziastų, kokius jie mato knygų ir žaidimų privalumus ir trūkumus, kada renkasi knygą, o kada kompiuterinį žaidimą?

1. Iliustracija iš knygos Kepler

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kuo įtraukia ir patraukia kompiuteriniai žaidimai?

Tėtis Henrik: Iššūkiais, įgūdžiais, dalyvavimu istorijoje.

Mama Vitalija: Konkurencija, iššūkiais išspręsti sudėtingas užduotis, noru būti geriausiam.

Jų sūnus Linas: Patinka, kad galiu nukeliauti į daug skirtingų vietų ir atlikti įvairiausias užduotis.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Man jie padeda atitrūkti nuo realybės, kai to reikia. Po sunkios darbo dienos arba kai tiesiog nesugalvoji, ką veikti. Tai iš esmės tas pats, kaip kažkam skaityti mėgstamą knygą ar žurnalą, ar žiūrėti mėgiamą serialą.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Žaidimai įtraukia tuo, kad juose kiekvienas gali pabėgti nuo realybės ir būti, kuo tik geidžia ir nori. Daryti dalykus, kurie nepaklūsta gamtos dėsniams.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Kompiuteriniai žaidimai įtraukia tuo, jog savo akimis matai besirutuliojančią istorijos liniją ir tampi jos herojumi.

 

kepler naujien

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Ar vieną kartą pabandęs, negalėsi sustoti?

 Tėtis Henrik: Galėsiu.

Mama Vitalija: Galėsiu.

Jų sūnus Linas: Galėsiu, bet sunku, ypač kai prašo tėvai.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Priklauso nuo to, kiek azartiškas žmogus esi. Taip pat ir nuo paties žaidimo stiliaus, ne paslaptis, kad užsikabinus už MMORPG (tokie žaidimai kaip „World of Warcraft“, „EVE Online“, „Elder Scrolls Online“ – red. past.) ar mėgstamos online šaudyklės atitrūkti kartais būna labai sunku.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Tikrai taip.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Nemanau, kad pabandžius nebegalima sustoti. Bet kai kurie žmonės užstringa žaidime pamiršdami realybę.

 

Kokie kompiuteriniai žaidimai dabar yra ant bangos?

 Mama Vitalija: Tie, kurie sukelia nostalgiją (pvz., „Mario“, „Civilizations“) arba pristato kažką naujo.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Dabar populiariausias žaidimų tipas yra „Battle Royale“ (išlikimo žaidimai, kuriuose laimi paskutinis likęs gyvas žaidėjas – red. past.).

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Paskutiniu metu karaliauja „Battle Royale“ žanras, tačiau klausimas, kiek ilgai tai tęsis, kadangi šią idėją pirmo asmens šaudyklėse šiuo metu taiko beveik visos didžiausios žaidimų kompanijos. Labiau casual stiliaus žaidėjai (t. y. žaidžiantys daugiau iš noro atsipalaiduoti – red. past.) vis dar renkasi nepriklausomų kūrėjų (indie) žaidimus.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Šiai dienai labai populiarūs online žaidimai, kuriuose galima bendrauti su kitais žmonėmis.

2. Iliustracija iš knygos Kepler

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kada knyga, o kada kompiuterinis žaidimas?

Tėtis Henrik: Priklauso nuo norų, nuotaikos, nuovargio.

Mama Vitalija: Knyga – kelionėje, prieš miegą, atsipalaidavimui. Žaidimas – užsimiršti, linksmai praleisti laiką su draugais ar šeima.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Visada kompiuterinis žaidimas. Nes knygos nepritraukė nuo mažų dienų.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Abiem skiriu nemažai dėmesio. Knygas mėgstu skaityti kelyje arba pakeliui į darbą, taip pat atostogų metu. Kompiuteriniai žaidimai dažniausiai paliekami darbo dienos vakarui arba savaitgaliui.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knyga, kuomet ilsiesi ir įsijauti į personažo emocinį pasaulį. Žaidimai, kai reikia veiksmo (šypsosi).

 

kepler naujien2

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kokie vieno ir kito privalumai ir trūkumai?

 Mama Vitalija: Žaidimų trūkumai: online multiplayer (internetiniai žaidimai) reikalauja daug jėgų ir laiko, kaip koks darbas, dažnai esi įtraukiamas į kūrėjų sugalvotą pasaulį. Privalumai – žaidimą galima žaisti keliese. Knygų trūkumai: knygoms trūksta iššūkių, kartais sunku rasti norimą knygą. Privalumai: knyga visada po ranka, lengviau galima reflektuoti.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Kompiuteriniai žaidimai yra daug brangesnis malonumas nei knygos, bet suteikia daug didesnį įspūdį. Knygos turi daug didesnę išliekamąją vertę, bet sunkiau pritraukia šiuolaikinius žmones.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Knygos dažniausiai reikalauja susikaupimo (bent minimalaus) ir ramios aplinkos, tačiau puikiai lavina vaizduotę, turtina žodyną, taip pat nereikalauja baterijų (šypsosi). Kompiuteriniai žaidimai puikiai padeda susidoroti su stresu ir užmušti laiką, lavina reakciją bei kartais priverčia pasukti galvas. Kompiuterinis žaidimas, kaip ir gera knyga arba filmas, gali įtraukti savo siužetu bei istorija („Red Dead Redemption“, „The Last of Us“, „StarCraft“, „Diablo“ serija, visas „Fallout“ ir „Elder Scrolls“ pasaulis ir tai – tik keli gerai žinomi pavyzdžiai). Didžiausias minusas yra tai, kad kartais sunku pajusti, kai kompiuteriniai žaidimai degina laiką.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knygos minusų neturi, žaidimai, deja, kartais sumažina žmonių motyvaciją daryti kitus dalykus.

Kepler62_Kvietimas_I dalis_d
Ko palinkėtumėte knygoms?

Mama Vitalija: Pritraukti daugiau jaunų skaitytojų!

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Kad knygos neišnyktų ir egzistuotų toliau, nes kai kuriems žmonėms teikia didelį džiaugsmą.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Atkeliauti į kiekvienus namus ir toliau turtinti bei lavinti žmonių vaizduotę.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knygoms linkiu toliau džiuginti pasaulį.

 

O ko kompiuteriniams žaidimams?

Tėtis Henrik: Daugiau fokusuotis į turinį, o ne grafiką.

Mama Vitalija: Keep it on.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Daugiau vaizduotės kūrėjams, įdomesnių istorijų. Ir mažiau komerciškumo.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Gal ne patiems žaidimams, bet kūrėjų studijoms, nepasiduoti goduliui ir išlikti ištikimiems fantazijai bei nerealioms idėjoms.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Nesustoti tobulėti.

 

kepler3Apibendrinti būtų galima taip: ir knygos, ir kompiuteriniai žaidimai turi savo ištikimų gerbėjų būrį, kurių vaizduotę ir laisvalaikį turtina. Gal nereikia kelti klausimo, kas geriau – knygos ar kompiuteriniai žaidimai? Jie tikrai gražiai gali sugyventi drauge. Knyga „Kepler62. Kvietimas“ tą puikiai įrodo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Katherine Paterson: „Gerai istorijai išausti vieno siūlo neužtenka – jų reikia kur kas daugiau“

Daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus buvau pakviesta sakyti kalbos skaitytojų draugijoje. Susitikimas įvyko ne kieno nors namuose, mokykloje ar bibliotekoje, o viename iš Vermonto valstijos kalėjimų. Būrelis kalinių perskaitė Smarkuolę Gilę Hopkins ir panoro apie knygą pasikalbėti su pačia autore.

Katherine Paterson

Katherine Paterson (nuotrauka iš http://katherinepaterson.com/)

Tai buvo mano pirmoji ekskursija į kalėjimą. Mano drąsuolis vyras kurį laiką kalėjo Selmoje, kai buvo kovojama už piliečių teises, tačiau pati asmeniškai apsilankyti tokioje įstaigoje dar neturėjau progos. Panašiai kaip ir patikrinimo oro uoste metu, paprašyta atiduoti savo rankinę bei lagaminą, nusisegti grandinėlę, išsiverti auskarus ir galop nusiauti batus, mažumėlę nervinaus. Pirmą kartą gyvenime turėjau pereiti metalo detektorių, o paskui mane nuvedė pro eilę sunkių metalinių durų, kurių antros atsiverdavo tik tada, kai man už nugaros užsidarydavo pirmosios.

Galų gale patekau į didelę salę, kur sutikau mane pakvietusį prižiūrėtoją, keturias moteris ir dvidešimt vyrų, susėdusių prie didelio, ilgo stalo.

Buvau gerokai sunerimusi ir jaučiausi keistai. Suprantat, neįsivaizdavau, kaip geriau pradėti pokalbį pakliuvus į tokią situaciją. Kai sutinki žmogų, apsirengusį oranžinės spalvos drabužiais, galima jam pasakyti: „Man patinka jūsų apranga.“ Arba paklausti: „Kuo jūs užsiimate gyvenime?“ Tačiau netrukus su kaliniais pradėjome šnekučiuotis apie Gilę Hopkins ir apie tai, ką jiems suteikė ši knyga. Ištikimų gerbėjų būryje mano nerimas tiesiog ištirpo.

4_ fonas #768647

Iš knygos „Visai kaip žvaigždės“

Vienas jaunas vyriškis pareiškė, jog būdamas paauglys kurį laiką praleido priežiūros centre prižiūrimas globėjos, kuri buvo jam nepaprastai gera. Ji pasiūlė jam perskaityti šią knygą, tačiau – vyriškis gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Tada aš buvau toks vaikas, kuriam nepatikdavo, kai kas nors imdavo aiškinti, ką turėčiau daryti. Matyt, dėl to ir atsidūriau čia. Galop visgi perskaičiau knygą. – Paskui patylėjęs pridūrė: – Dabar suprantu, ką mano globėja turėjo omeny.“

„Klausiu tik iš smalsumo, – įsiterpė prižiūrėtojas, – kiek iš jūsų esate buvę globos namuose?“

Visi iki vieno kaliniai iškėlė rankas.

Tada kažkuris iš jų paklausė: „Manote, Gilei būtų pasisekę gyvenime, jei ne Meimė Troter?“

Atsakiau, jog nežinau, tačiau tai nebuvo gryna tiesa. Esu įsitikinusi, kad nė vienam vaikui nepavyktų atsistoti ant kojų ir pradėti dorą gyvenimą be suaugusiojo pagalbos.

Kaip ir buvo numatyta programoje, kiekvienas susitikimo dalyvis gavo po knygą, todėl pasibaigus pokalbiui kaliniai išsirikiavo į eilę autografo.

„Kuo tu vardu?“ – paklausiau jauno vyriškio, kai šis padavė man savo knygą.

„Oi, aš ne sau, – tarė jis. – Norėjau paprašyti autografo savo dukrai. Jos vardas Angelė.“

visai kaip zvaigzdes_virselis-DTai buvo gana jaudinanti popietė, tačiau iš viso to, ką išgirdau, man labiausiai ramybės nedavė tasai vienintelis sakinys. Panorau parašyti knygą apie Angelę, kurios tėvas sėdi kalėjime.

Tačiau viena idėja, kaip aš dažnai sakau savo studentams, nebūtinai virsta romanu. Jeigu mėgintumėte parašyti knygą remdamiesi tik viena vienintele idėja, tikriausiai nepasistūmėtumėte toliau trečiojo skyriaus. Gerai istorijai išausti vieno siūlo neužtenka – jų reikia kur kas daugiau. Praėjus daugybei metų nuo tos dienos kalėjime, kartą nuvykau į Kaliforniją ir viena draugė davė man paskaityti žurnalą, kurį redagavo jos vyras. Galiniame viršelyje, po įspūdinga Kasiopėjos A supernovos nuotrauka buvo parašyta:

Kai teleskopas Čandra šių metų rugpjūčio mėnesį padarė pirmąją nuotrauką, jis įamžino ne tik dar vieną žvaigždę danguje, bet ir jos daleles, pasklidusias po visą galaktiką.

Silicis, siera, argonas, kalcis bei geležis – tai tik keletas iš visų elementų, kuriuos nuotraukoje užfiksavo rentgeninio diapazono teleskopas Čandra. „Tai dalelės, iš kurių ir mes esame sudaryti“, – teigė projekte dalyvavęs mokslininkas.

Šiurpas, kurį atpažįsta kiekvienas rašytojas, perbėgo mano kūnu. Supratau, jog tuose žodžiuose radau idėją knygai. Galop pastebėjau, kad tai ir buvo tasai trūkstamas siūlas, kurio man reikėjo Angelės istorijai parašyti.

Visai kaip žvaigždės

Iš knygos „Visai kaip žvaigždės“

Persisotinusi visuomenė atstūmė Angelę. Jos tėvas kalėjime, o motina taip ir nepasistengė dorai atilikti savo pareigos. Pati viena Angelė turi kovoti už save. Vieno kritiko teigimu, ji yra netgi per daug tobula. Tačiau Angelė nėra per daug tobula – priešingai – ji per daug susikrimtusi. Jokiam vaikui ant pečių neturėtų kristi blogos tėvystės našta – juolab tokiai jaunai mergaitei. Tačiau Angelė šią naštą neša, kenčia aplinkinio pasaulio įžeidinėjimus, panieką, kol galop vieną žvaigždėtą naktį kažkoks paslaptingas nepažįstamasis pareiškia, kad ji sudaryta iš tų pačių dalelių kaip ir žvaigždės. Svarsčiau, ką toksai pasakymas galėtų reikšti vaikui, kurį visas pasaulis laiko šiukšle? Aš priskyriau Angelei dvi Meimes Troter: žvaigždžių žmogų ir panelę Lizą, taigi neabejoju, jog ji išsikapanos.

5Parašiau šią knygą tai gausybei Angelų šiame pasaulyje. Viliuosi, jie ją suras. Taip pat tikiuosi, jog tie, kuriems labiau pasisekė gyvenime, atvira širdimi sugebės pažvelgti į Angelus, vaikščiojančius tarp mūsų, ir prisimins, kad mes visi padaryti iš tos pačios medžiagos kaip ir žvaigždės.

 Katherine Paterson

Kas šiandieniniame darželinukų auklėjime yra svarbiau – procesas ar rezultatas?

Mokyklose nuskambėjęs paskutinis skambutis simbolizuos atostogų pradžią. O ar žinote, kas mokosi be atostogų? Darželinukai! Dvi jaunos ir aktyvios darželinukų auklėtojos Simona Keršienė ir Ivona Soroko, susipažinusios studijų metais, kartu išaugino projektą „Auklėtojos šiuolaikiškai“. Jos sako, kad auklėjant vaikus vis dar yra daug stereotipų, o kad jie išnyktų, reikia nuveikti išties daug. Kaip gimsta dviejų pedagogių idėjos, kas svarbu šiandieniniame darželyje bei kaip sukurti inovatyvią aplinką paprastais būdais? Apie šiuolaikinį darželinukų auklėjimą su auklėtojomis kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė.

Simona (kairėje) ir Ivona

Šiuolaikinės auklėtojos Simona (kairėje) ir Ivona (dešinėje)

Papasakokite, kaip kilo projekto „Auklėtojos šiuolaikiškai“ idėja? Kaip susipažinote ir pradėjote bendradarbiauti?

Susipažinome studijų metu studijuodamos Lietuvos edukologijos universitete Ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką. Susidraugavome. Daug laiko leidome kartu tiek paskaitose, tiek už universiteto ribų, ir pamažu tapome geriausiomis draugėmis (šypsosi).

Auklėtojos šiuolaikiškai“ idėja kilo iš mūsų nuolatinių kalbų apie kažką daugiau, kai studijos jau ėjo į pabaigą. Galbūt nesinorėjo paleisti visų žinių ir patirčių vėjais. Viena iš mūsų galvojo apie vaikų knygų apžvalgų kūrimą, apie tokį puslapį, kur galima būtų įpinti mėgstamas veiklas – rašymą ir vaikų literatūrą (tiesa, aistra vaikų knygoms atsirado kaip tik universitete po „Vaikų literatūros“ studijų dalyko), o kita jau seniai norėjo tokios veiklos, kuri ateityje išaugtų į didesnį projektą. Galbūt kokio forumo, „Youtube“ kanalo, puslapio ar grupės. Taip mums ir kilo idėja mūsų abiejų mintis sudėti į vieną ir pažiūrėti, ar iš to kas nors išeis. Kadangi kartu mokėmės, tai buvo lengviau, nes abi žiūrėjome ta pačia kryptimi, tiksliai žinojome tą patį, per ketverius metus buvome susidariusios savo nuomonę apie vieną ar kitą dalyką, surinkusios tam tikrą žinių bagažą. Universitete turėjome tikrai nemažai patirties su naujom idėjom ir veiklom, įvairiausiom strategijom ir ugdymo modeliais. Pirma pažintis su laisvesniu ugdymu mūsų aplinkoje galbūt prasidėjo „Žaidimo laboratorijoje“, kur svarbiausias buvo vaiko žaidimas, daug pridėjo ir paskaitos, kuriose dėstytojai akcentavo, kad šiandieninis ugdymas turėtų būti per vaiką ir svarbiausia veikloje yra procesas, o ne rezultatas. Tuo mes ir vadovaujamės (šypsosi).

Vasarą projektui bus dveji. Mes labai džiaugiamės tuo ir galvojame, kaip padaryti dar daugiau!

Ivona ir Simona

Ivona ir Simona

Kokie, Jūsų nuomone, yra šiuolaikiniai auklėtojai ir mokytojai? O kokie turėtų būti?

Tiek, kiek susidūrėme, kiek turėjome patirties, tai matėme visko – yra tokių pedagogų, kurie besąlygiškai atsidavę savo darbui, vaikai jiems yra tarsi lygiaverčiai, jie be perstojo mokosi, naudoja naujas, šiuolaikines ugdymo strategijas ir tiki tuo, ką daro.

Ne kartą praktikoje teko susidurti ir su demotyvuotu, pervargusiu pedagogu, kuris vietoj to, kad paskatintų jauną studentą daryti stebuklus ateityje, jį demotyvuoja, argumentuodamas menku atlyginimu ir didžiuliu nuovargiu. Mūsų nuomone, auklėtojas ar mokytojas – tai kūrybiškas, lankstus, nebijantis iššūkių, kantrus, atsakingas, gebantis improvizuoti čia ir dabar, empatiškas ir svarbiausia – žmogiškas. Dažnai yra kalbama apie studijas ir išsilavinimą. Ir teisingai daroma, nes tai be galo svarbu. Tačiau esame susidūrusios ir su tokiais mokytojais, kurie yra tiesiog paprasti žingeidūs žmonės, kurie besąlygiškai myli vaikus ir nori mokytis, ir, žinote, dirba geriau nei išsilavinęs pedagogas. Taigi nereikėtų nuvertinti nė vieno žmogaus, bet turime stebėti, ar po kelių metų darbo jis vis dar tiki tuo, ką daro ir žino, kodėl pradėjo darbą su vaikais. Nes mokytojas – tai pašaukimas.

 Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?

Pirmiausia norime pabrėžti, kad mes esame jaunos, matome dabartinį pasaulį ir dabartinius vaikus. Mes nedirbome su vaikais senais laikais, tik daug girdėjome apie akademinį ugdymą, todėl tas šiuolaikiškumas yra mūsų praktika.

O šiandien vaikai be galo protingi, labai imlūs, trokštantys laisvės, atradimų, įvairių patirčių. Kartais pastebime, kad visgi ugdymo procese dar labai jaučiasi tas normų, taisyklių troškimas, pvz., kaip ką daryti, kur klijuoti, kokia spalva piešti ir pan. Galbūt tai yra dėl mūsų, suaugusiųjų, požiūrio, auklėjimo, įsitikinimų. Juk visiems žinoma, kad vaikai nori, gali ir labai mėgsta viską išbandyti patys, visur laksto, lipa, išsipurvina, ragauja ir t. t., bet mes, tėvai, mokytojai, kiti suaugę patys juos sąmoningai ar nesąmoningai ribojame. Savo darbe mes stengiamės bet kokiu oru būti lauke, leidžiame vaikams taškytis balose, purvuose, lipti į medžius, daryti tai, ką kiekvienas geba pagal save (žinoma, reikėdavo kartais ir atstovėti prieš kai kuriuos tėvus, kurie labai dėl to pyko), skatinti jų savarankiškumą kantriai laukiant (o tai tikrai sunkus iššūkis suaugusiam), kol patys apsirengs, išspręs vieną ar kitą problemą ir kitaip atras pasaulį.

_DSC0271.jpgAr vis dar aktuali skirtis tarp „berniukiško“ ir „mergaitiško“ auklėjimo? T. y. ar berniukai ir mergaitės yra ir turėtų būti auklėjami skirtingai? Kodėl?

Mūsų nuomone, turėtų būti aukso viduriukas. Nei per daug vienodai, nei per daug skirtingai. Iki kokių 3–5 metų išvis, atrodo, vaikai renkasi viską pagal savo pomėgius ir pan., o jau kai vaikas PATS pripažįsta save kaip asmenybę, jau tik tokiu metu reiktų skatinti bei drąsinti vaiką vienu ar kitu auklėjimo principu. Ir nieko čia tokio, kad berniukas vežioja vežimėlį su lėle, o mergaitė žaidžia su mašinomis. Dirbame įstaigose, kur ateina gan sąmoningi tėvai, bet vis tiek pasitaiko tokių pavyzdžių kaip „tu vyras, neverk“, „čia karstosi tik berniukai“, „kaip dabar atrodai, išsipurvinusi visa, visai į mergaitę nepanaši“. Tikrai svarbu, kad yra skirtingos lytys, tačiau mes kaip ugdytojai negalime drausti išbandyti visko. Kada, jei ne dabar? Kaip vaikai sužinos, ką tai reiškia, kas jiems patinka, jei nebandys? Tad ir tėvelius skatiname leisti vaikams bandyti bei tirti. Ir labai džiaugiamės, kai vaikas pats pasirenka, kas jis bus, koks, su kuo žais. Ikimokyklinis amžius – tikras patyrimų ir atradimų metas. Tai geriausias laikas bet kam, nepriklausomai nuo to, berniukas tu ar mergaitė (šypsosi).

IMG_0884Ar derėtų skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas? Kodėl?

Mūsų požiūriu, tikrai ne. Mums, kaip pedagogams, tai tikrai nėra būtina, mums svarbi yra pati knygos istorija. Gaila, kad net kai kur knygynuose yra atskirtos lentynos su berniukiškom ir mergaitiškom knygom. Na, keista. Gal tai nesąmoningai traukia vaikus? Mes su vaikais grupėje kalbame apie viską: transportą, šeimą, gamtą, gyvūnus, spalvas. Tai negi dabar apie mašinas ir autobusus kalbėsim tik su berniukais, o apie pavasarį žydinčias gėles – su mergaitėm? Juokinga truputį, tiesa? Knygos neturi būti atskiriamos. Mes neskirstome.

Gajus stereotipas, kad mergaitėms patinka rožinės knygos apie princeses ir gyvūnus, o berniukams apie piratus, kosmosą ir indėnus. Kokias tendencijas pastebite Jūs?

Kad ir kaip bebūtų liūdna, toks stereotipas tikrai yra. Iš mūsų praktikos pastebime, kad kartais pasireiškia tokie stereotipai, kai vaikai atsineša ką nors iš namų, knygą ar žaislą, tuomet pas berniukus vyrauja mašinų (žaibas Makvynas), lėktuvų, motociklų temos, o mergaitės nešasi princesę Elzą. Nors, tiesa, ne per seniausiai viena mergaitė atsinešė mėgstamiausią knygą, ir tai buvo istorija apie berniuką Nojų ir banginuką (šypsosi). Na, bet pačioje grupėje tiek mergaitės, tiek berniukai domisi, varto bei skaito įvairią literatūrą. Gal dėl to, kad mes neakcentuojame, kokios tai knygos, o skaitome pagal įvairias savaitės temas ir šiaip, savo malonumui? Vaikai dažnai knygeles renkasi pagal viršelį, paveikslėlius, tikrai ir berniukai su malonumu varto knygas apie princeses, gyvūnus. O štai mergaitėms patinka istorijos apie karžygius. Daug yra tų stereotipų, ir, deja, mes pačios save pagauname galvojant, kad čia ne mergaitėms arba ne berniukams. Ir kai tik ateina tokia mintis į galvą, iš karto ją meti iš galvos, nes taip neturi būti.

Neitiketini Mabeles Dzons nuotykiai_DNeseniai išleidome knygą „Neįtikėtini Meibelės Džons nuotykiai“, kurioje drąsiąją Meibelę pagrobia piratai, nes ji padarė negražų, mergaitėms nebūtingą poelgį – pasikrapštė nosį. Bet juk nosį karts nuo karto pasikrapštome visi. Kaip manote, kodėl vis dar gajus manymas, kad yra dalykų, kurie nedera mergaitėms arba berniukams?

Tikrai įdomi knyga. Vien tuo, kad veikėjai – mergaitė ir piratai. Ne berniukas ir piratai. Jau pati istorija atskleidžia, kad mergaitė yra kitokia, ne tokia, kokią dažnas dar įsivaizduoja. Ir tai žavi! Mūsų visuomenėje yra dalis žmonių, kurie taip užaugo ir ta skirtis tarp mergaičių ir berniukų buvo privalumas, ruošimas ateičiai, darbams ir pan., todėl galbūt jie nesąmoningai augina savo vaikus lygiai taip pat. Bet laikai pasikeitė, keiskime ir savo požiūrį. Jau ne kartą minėjome, kad su stereotipais reikia dirbti pirmiausia mums, suaugusiems. Mes neturėtume jų perteikti savo vaikams. Jie viską gali patys, mūsų darbas tik paskatinti, padrąsinti ir taktiškai pagelbėti, kai labai reikia.

Kaip galvojate, ar grožinės knygos padeda mums turtinti savo pasaulėžiūrą bei plėsti akiratį? O kaip galėtume padėti tą daryti vaikams?

Žinoma, kad taip! Kultūra, kelionių pažinimas, platus žodynas, noras smalsauti – iš kur viskas? Tik iš knygų!

Vaikams kasdien padedame savo pačių pavyzdžiu. Laisvas žaidimas, skaitoma literatūra ir meniniai užsiėmimai lavina kūrybiškumą, kritinį mąstymą, skatina spręsti problemas, akiratį plečia įvairios veiklos, aplinkos, erdvės, kelionės, pasakojimai, pačių vaikų atradimai ir pažinimai.

Simona ir Ivona

Simona ir Ivona

Ko palinkėtumėte visoms mergaitėms, kurios nori tapti kosmonautėmis, ir berniukams, kurie svajoja atidaryti kirpyklą?

Pirmiausia – tai bandyti, bandyti ir dar kartą bandyti! O tada išlikti savimi šiuolaikiniame pasaulyje. Laisvai veikti, ieškoti bendraminčių, išbandyti tai, kas įdomu, nes svarbiausia – tai, ko noriu AŠ, kas MAN įdomu. O ir tėveliams palinkėsim neužgožti savo vaikų svajonių ir leisti jiems išbandyti viską viską! (šypsosi)

 

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Interviu su autore Jolita Zykute apie įvykusius gražiausios karalaitės rinkimus

Jolitos Zykutės iniciatyva sukurtas renginys „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi tu?“ nėra tik paprastas grožio konkursas. Jame vaikai ne tik piešdami išreiškė, kaip jų vaizduotėje atrodo pati laimingiausia ir gražiausia karalaitės, bet ir atsakė į klausimą, kuo jie patys norėtų būti – gražiausiais ar laimingiausiais karalaičiais pasaulyje? Autorė mano, kad vaikams suteikti galimybę kalbėti apie grožį – labai svarbu.

Kūrybinė provokacija „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi tu?“ – kas tai ir kodėl ją rengėte?

Rinkimų dalyviai turėjo nupiešti ant vieno popieriaus lapo gražiausią ir laimingiausią karalaites pasaulyje bei atsakyti į klausimą, kuria iš dviejų karalaičių norėtų būti.DSC_3920 Nerinkome geriausio piešinio ar teisingiausios nuomonės, tai buvo veikiau socialinis tyrimas – išsiaiškinti, kas vyksta vaikų mintyse, nes tai atspindi padėtį mūsų visuomenėje.

Mano knygoje „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ karalaitė, sužinojusi, kad ji pakviesta dalyvauti į gražiausios pasaulio karalaitės rinkimus, pameta galvą ir kiek pavėluotai suvokia, kad yra kai kas svarbiau, nei būti gražiausia pasaulyje. Man nuoširdžiai parūpo, ką galvoja realūs vaikai, kas jiems svarbiau? Juo labiau kad gyvename pasaulyje, kurį valdo iškreipti grožio standartai, ir jau darželinukės nerimauja dėl savo išvaizdos. Norėjau suteikti vaikams galimybę pakalbėti apie grožį, kad jų suaugusieji artimieji atkreiptų dėmesį į šią temą.

Rinkimuose klausiate: „Kuo norėtum būti – gražiausia(-u) ar laimingiausia(-u) karalaite(-čiu) pasaulyje?“ Ką atsako, ko nori Lietuvos vaikai?

Laimi nuomonė „Norėčiau būti laimingiausia(-s)“, tačiau įdomiau stebėti argumentaciją, kodėl vaikai renkasi viena ar kita.

Norintys būti laimingiausia(-u) tiki, kad „laimė ne pagal gražumą dalinama“, „kai esi laiminga(s), nutinka daug gerų dalykų, niekada neliūdi, nepyksti“. Devynmetis Emilis sako: „Gražiausia karalaitė pasaulyje turi beveik viską, bet neturi vieno daikto – šeimos. O laimingiausia turi viską, ir ji yra graži.“ Vaikams didelė vertybė yra šeima ir draugai, todėl ir kalbėdami, ir piešdami laimingiausią karalaitę jie įsivaizduoja kaip bendraujančią, draugaujančią, apsuptą artimųjų – tiek žmonių, tiek gyvūnų.

Scan0002Būti gražiausia pasaulyje daugiausiai rinkosi mergaitės. Čia argumentai ne tokie logiški, o labiau emocionalūs: „Noriu būti gražiausia, nes man patinka būti gražiai“ ar netgi pačių mergaičių neįsisąmoninti: „Nežinau, kodėl noriu būti gražiausia.“ Paradoksalu buvo girdėti anksčiau minėto Emilio šešiametės sesės Evos nuomonę: „Noriu būti gražiausia, nes tada turėčiau vaikų. Ir vyrą.“

Kalbantis su rinkimų dalyviais, tyrinėjant jų piešinius atsivėrė netikėtų dalykų. Štai Vilniaus knygų mugėje (kur gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai vyko pirmą kartą) aš buvau sukrėsta, pamačiusi, kiek daug mergaičių sakė: „nenoriu būti gražiausiaalytus0011 pasaulyje, nes… jos yra pasipūtę“. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje per susitikimą su moksleiviais gavau krūvą jų „namų darbų“ – piešinių su gražiausia ir laimingiausia karalaitėmis, kuriuose buvo ryški linija – gražiausia karalaitė pasaulyje yra liūdna (ar net verkianti) ir vieniša, netgi gamta nedraugiška jai – ant jos lyja lietus, o laimingiausiajai karalaitei šviečia saulė.

Mano širdį labiausiai džiugina piešiniai, kur ir laimingiausia, ir gražiausia yra lygiavertės, vaizduojamos draugėmis ar netgi sesėmis. Juk ir laimė, ir grožis yra gerai, svarbu, ką su tuo veiksi.

Kaip kilo sumanymas sudaryti vaikų sukurtų pasakų rinktinę „Gražiausia ir laimingiausia karalaitės pasaulyje“?

„Kultūros nakties“ festivalyje keturmetis Skomantas vietoje to, kad nupieštų gražiausią ir laimingiausią karalaites, nupiešė kažką kita ir taip paaiškino savo piešinį: „Čia yra paukštis, kuris spinduliuoja spindulius. Iš tiesų tai yra ugnį spjaudantis drakonas, pasivertęs paukščiu.“ Kad vaikai, paprašyti atlikti tam tikrą užduotį, daro visai ką kita, manęs nenustebino. Netgi mėgstu tą nesumeluotą nuoširdumą – kas vaikui ant širdies, tas yra ir jo piešinyje ar ant liežuvio. Taip paprašius nupiešti karalaitę atsiranda piešiniai „čia mano mama“ arba „myliu savo tėtį“.

20190615_115628

Skomanto kūrybingumas nuoširdžiai sužavėjo, netgi paprašiau leidimo kada nors panaudoti jo sugalvotą siužetą kokioje savo pasakoje. Vėliau kalbinant vaikus apie jų piešinius, išgirdau tiek istorijų, kad supratau, jog būtina pasidalinti tuo su pasauliu. Mane stebina birželio 1-ą dieną švenčiama „Vaikų gynimo diena“. Vaikus reikia ne ginti, jais reikia džiaugtis. Tada pasaulis bus gražesnis. Todėl ši vaikų kurtų pasakų apie gražiausią ir laimingiausią karalaites rinktinė yra džiaugimasis vaikų kūrybingumu.

Spontanišką idėją padaryti iš įdomiausių piešinių ir jų paaiškinimų knygą su iliustracijomis pirmiausiai parodžiau šešiamečiui sūnui ir aštuonmetei kaimynų mergaitei. Prisipažinsiu, jaudinausi labiau nei pristatydama savo knygą. „Ekspertų“ reakcija mane maloniai nustebino – jie susidomėję klausėsi kitų vaikų kurtų istorijų, akys blizgėjo ir, įdomiausia, piešiniuose įžvelgdavo tai, ko aš nepastebėjau. Supratau, kad vaikams artimas fantazijos pasaulis, sukurtas jis suaugusiojo ar kito vaiko. Labai norėčiau, kad ši vaikų sukurtų ir pieštų pasakų rinktinė perduotų kūrybingumo estafetę toliau. Tegul tai būna vaikų kurti komiksai ar nuotraukos su pastatytom smėlio pilim. Svarbiausia, kad kūrybingumas trykštų purslais ir tie purslai užkrėstų kitus kūryba.

Ar turite mėgstamiausią pasaką iš vaikų kurtų pasakų rinkinio „Gražiausia ir laimingiausia karalaitės pasaulyje“?

Aštuonmetės Arianos istorija lakoniška, bet geniali: „Kai karalaitė buvo maža, ji buvoScan0010 pati laimingiausia, o kai užaugo, tapo pačia gražiausia.“ Pozityvu, šilta ir su vaikiškai miela laiminga pabaiga.

Labai suintrigavo šešiametės Aurėjos istorija apie tai, kad laimingiausia karalaitė užkerėjo gražiausią karalaitę pasaulyje ir pavertė ją paukščiuku. Atvirsti į mergaitę paukščiukas gali, jeigu palįs po vaivorykšte, taigi, ir čia laiminga pabaiga bus, bet man baisiai knieti sužinoti, kodėl laimingiausioji karalaitė taip pasielgė. Beje, pati Aurėja norėtų būti gražiausia karalaite pasaulyje.

Milda, kuriai aštuoneri su puse metų, mane pribloškė, gražiausia karalaite pasaulyje nupiešusi vaivorykštę. Juk įprasta būtų galvoti – gražiausia karalaitė būtinai mergaitė, o čia – vaivorykštė. „Nuostabus meninis sprendimas“, – pasakyčiau, jeigu tai būtų kokio rašytojo istorija.

Kas jus labiausiai nustebino rinkimų metu bendraujant su vaikais?

Man buvo stipri patirtis suvokti, kokie vaikai skirtingi. Žinoma, persimetus keletu frazių užčiuopi tik to mažo žmogaus paviršių, bet paklausinėjus giliau atsiveria neįtikėtina įvairovė. Ir tai taip gražu. Kiekvienai mergaitei ir berniukui, su kuriuo teko kalbėti, pasakyčiau: „Pažadėk, kad turėsi daug drąsos ir liksi savimi, nes tu – nuostabi(-us) ir vienintelė(-is).

Visiems šias eilutes skaitantiems tėvams kaip didelę paslaptį pašnibždėčiau – alytus0006gerbiamieji, pavargę nuo rūpesčių darbe ir gyvenime, sustokite ir pasikalbėkite su savo vaikais. Vietoje standartinio „Ką valgei darželyje (mokykloje)?“ paklauskite, ką jie galvoja apie gilesnius dalykus. Pretekstas tokiam pokalbiui gali būti perskaityta knyga, regėtas filmas, bet kas. Jūsų vaikas turi ką pasakyti, jeigu jo klausomasi. Aš paklausinėjau vaikų keleto klausimų, pakalbėjau apie jų piešinius, ir rezultatas – knyga. Tik pagalvokite, kokių nuostabių dalykų galite sukurti jūs ir jūsų vaikai kartu.

Kaip pati atsakysite į klausimą „Kuo norėtum būti – gražiausia ar laimingiausia karalaite pasaulyje?“

„Kultūros nakties“ festivalyje ir Alytaus miesto šventėje kalbintų vaikų nuomones įsirašiau į diktofoną, kad tiksliai įamžinčiau jų kurtas istorijas. Kai po renginio išrašinėjau tekstą, šešiametis sūnus žaidė šalia ir begalę kartų girdėjo klausimą „Kuo norėtum būti – gražiausia ar laimingiausia pasualyje?“ Staiga jis atsistojo, pasisuko į mane ir tarė: „Kuo norėtum būti? Aš norėčiau būti savimi.“ Buvau priblokšta jo atsakymo (visgi šešiametis), bet tą patį atsakyčiau ir aš – norėčiau būti savimi.

Jeigu būtinai reiktų pasirinkti vieną variantą iš dviejų, pasakyčiau taip – jeigu būčiau tiek laiminga, kiek esu dabar, jeigu turėčiau protą ir širdį, ką turiu dabar, tai norėčiau būti gražiausia pasaulyje. Nustebinau? Skubu paaiškinti savo pasirinkimą, nes, kaip jau daug kartų minėjau, nesvarbu, ką rinktumeisi – būti gražiausiu ar laimingiausiu pasaulyje, daug svarbiau, kodėl taip darai. Jeigu būčiau gražiausia pasaulyje, skirčiau visas jėgas tam, ką darau dabar – skleisčiau žinią, jog stereotipinio grožio reikalavimai yra, švelniai sakant, nesąmonė, svarbiausia yra būti savimi, atskleisti tuos unikalius gebėjimus, kuriuos kiekvienas atsinešame.

Peržiūrėti vaikų sukurtų pasakų rinktinę „GRAŽIAUSIA IR LAIMINGIAUSIA KARALAITĖS PASAULYJE“ galite ČIA

Daugiau informacijos: www.jolitazykute.lt

Fotografijos iš asmeninio autorės ir mūsų leidyklos archyvo.

 

Interviu parengė:

Odeta Giedraitytė (leidyklos rinkodaros vadybininkė)

Tel. 864619944

Interviu su vaikų knygų autoriumi Alanu MacDonaldu

Su rašytoju Alanu MacDonaldu, knygų serijos „Nevala Bertis“ autoriumi, susitiko Hannah Angrave („Wriggly reader“ blogo kūrėja) prie puodelio arbatos pasikalbėti apie jo nuostabų, apdovanojimų pelniusį darbą – knygų vaikams rašymą. Pasiruoškite būti įkvėpti – Alanas dalinsis savo meile skaitymui, svarbiausiais patarimais apie rašymą vaikams ir net išskirtinėmis įžvalgomis apie savo naujausią knygą. Malonaus skaitymo!

Kaip tave iš pradžių sudomino rašymas? Ar buvo koks nors konkretus tave įkvėpęs mokytojas?

Kartą vidurinėje mokykloje parašiau rašinį ir mokytojas man pasakė: „Tokį priimčiau išAlan-MacDonald-002-400x480 kai kurių kitų vaikų, tačiau ne iš tavęs. Tu gali geriau“. Jis privertė mane viską perrašyti iš naujo, parašyti kažką geresnio, ir antrasis rašinys buvo geresnis.

Yra „visai nieko“, yra „gerai“, „geriau“ ir yra „geriausiai“. Norėdamas būti rašytoju turi išmokti, kaip pasiekti geriausią istorijos versiją.

Negalima sakyti: „Tai buvo mano pirminė idėja ir jos užteks“. Esu mokyklinio amžiaus vaikus mokęs perrašinėti juodraščius. To sunku išmokti, nes reikia išanalizuoti, ką parašei, ir suprasti, kaip tai galima pagerinti.

Kaip manai, kaip tavo knygos gali padėti vaikams, kurie skaitydami kamuojasi?

Esu gavęs nemažai laiškų nuo vaikų, kurie rašo: „Tai buvo pirma knyga, kurią perskaičiau nuo pradžios iki galo, dėl šios knygos pradėjau skaityti“. Jei mano knyga taip padaro, tai yra geriausias dalykas, kurį ji gali pasiekti.

Knygas apie Nevalą Bertį galima perskaityti per dieną–dvi, jos ne per ilgos, žodžiai nėra labai sudėtingi, o veikėjas sąmoningai toks, apie kurį pagalvotum: „Jis galėtų būti mano draugas, jis ribas praplėstų šiek tiek labiau, nei drįstu aš!“

Pavadinimus parinkome paprastus, kad vaikai galvotų: „Norėčiau šią knygą perskaityti!“ Davido Robertso iliustracijos yra tokios mielos, keistos ir ekscentriškos, jog sukuria pasaulį, kurį galima įsivaizduoti.asda

Kaip sugalvojai Nevalos Berčio veikėją?

dgViskas prasidėjo nuo Deivido Robertso paveikslėlių knygos. Nevala Bertis buvo mažas vaikas su baisiais, atstumiančiais įpročiais. Leidėjai kreipėsi į mane sakydami, kad turi paveikslėlių knygą, pieštą Deivido Robertso, bet jų nuomone Bertį būtų galima paversti šiek tiek vyresniu veikėju knygelei su skyriais. Pagalvojau sau, kad aš galėčiau tai padaryti!

Artimiausias atitikmuo Berčiui yra Bjaurusis Henris ir aš sąmoningai stengiausi jo nekartoti, nes tai nuostabus, labai juokingas veikėjas, tačiau visiškai kitoks nei Bertis. Bertis yra tyresnis, naivesnis.

Kiek knygų apie Nevalą Bertį esi parašęs?

Maždaug 28. Rašydamas pirmą net negalvojau, kad jų bus tiek daug. Maniau, parašysiu gal 3 ar 4! Istorija yra tokia paprasta – apie purviną, netvarkingą ir išdykusį berniuką. Naujų veikėjų įvedimas atvėrė naujus kontrastus ir konfliktus.

sds

Matau, kad rašymas yra tikra tavo aistra, atrodo, kad tai tavo svajonių darbas. Kas rašytojo darbe tau patinka labiausiai?

Kai atkeliauja pabaigta knyga su iliustracijomis. Jos perkelia knygą į naują lygmenį, taigi labai malonu pamatyti tekstą iliustruotą. Dar man patinka vaikams istorijas skaityti gyvai, jas suvaidinti. Savo karjerą pradėjau vaidindamas mažoje teatro trupėje, tad man labai patinka tai daryti.

Jei knyga turi kažką, kas leidžia vaikams įsitraukti, tai yra puiku. Su Berčiu aš vaikus iš anksto pastatau ant kojų, užmaunu jiems perukus – tai leidžia jiems pasinerti į tą pasaulį. Tačiau neplanavau tapti rašytoju, tai nebuvo mano svajonių darbas, nes neįsivaizdavau, jog tai yra kažkas, ką galima veikti. Bet dabar, kai tai darau, manau, kad esu tam skirtas.

David Roberts (left) and Alan MacDonald (right), The Dirty Berti

Kaip tu sugalvoji visas savo nuostabias idėjas?

Turiu kelias užrašų knygutes, kurios yra vien tik idėjų knygos. Jei šauna kokia idėja paryčiais, turiu ją užrašyti. Kartais tos idėjos būna labai prastos, nes jas sugalvoju pusiau miegodamas!

Tačiau jaučiuosi saugiau, jei jas užrašau. Dažnai grįžtu prie jų po kelių metų, nes tos idėjos vis dar plaukioja mano galvoje. Kartais joms reikia palaukti, išsigryninti. Negaliu pradėti naujos istorijos, kol esu vidury kitos.

Kokius patarimus duotum vaikams, kurie nori rašyti savo istorijas?

Turėk užrašų knygutę. Svarbiausias dalykas yra leisti sau „žaisti“. Jei parašęs pirmus 6 sakinius pagalvoji: „Oi, negerai, nemanau, kad galiu šitai parašyti“, tai ta istorija niekada nepavyks. Aš save bandau apgauti sakydamas: „Nesvarbu, aš su šia istorija tik žaidžiu, tiesiog parašysiu pirmąją jos versiją“. Taip duodi savo smegenims laisvę istoriją parašyti.sd

Jei dėl jos nerimauji, ją kritikuoji, tada pameti visą kūrybos tėkmę. Todėl aš asmeniškai ir rašau užrašų knygutėse. Kompiuteris verčia mane spoksoti į ekraną ir krapštytis, aš visą dieną praleisčiau krapštydamasis su vienu puslapiu! Taigi vaikams sakyčiau – tiesiog žaiskite, bandykite ir negalvokite, kad tai turi būti tobula.

Gali ką nors nupiešti ir pažiūrėti, kas iš to išeina. Vaikai mąsto skirtingai – gal tau lengviau pasidaryti idėjų diagramą, dirbti su žodžiais ar paveikslėliais – kad ir kas išjudina tavo idėjas. Kartais sakome vaikams: „Šiandien rašysi apie tai, ką veikei per atostogas“ ir taip užveriame visas galimybes. Tačiau jei pradėtume nuo „Langas buvo atdaras ir iš tolumos mano ausis pasiekė keistas garsas…“, tai gali vesti bet kur!

Rašytojams lankytis mokyklose labai svarbu, nes jie rodo teigiamą pavyzdį ir padeda vaikams išsikelti siekius. Papasakok apie savo apsilankymus mokyklose, kurių metu vaikams įkvepi meilę knygoms.

Tai leidžia vaikams suprasti, kad knyga nėra stebuklingas daiktas, jog ją kažkas parašė. Rašytojas yra tiesiog paprastas žmogus, kuris turi idėjų, jas užrašo užrašų knygutėje ir tai tampa knyga… Ir tu gali tai padaryti. Visi gali tai padaryti.

Tai yra atradimo momentas, kai vaikui knyga pasirodo smagi.

Parengta pagal: https://www.wrigglyreaders.com/interviews/alan-macdonald-interview

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė