Neblėstančio populiarumo „Mažasis princas“: lažinamės, kad žinote ne viską!

„Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę“, – taip sukurtą „Mažąjį princą“ pristatė prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi. Ši filosofinė pasaka, išleista Antrojo pasaulinio karo metais, netruko tapti viena populiariausių knygų pasaulyje – ją noriai skaito ir cituoja tiek vaikai, tiek suaugę. Beveik į 300 pasaulio kalbų išversta knyga kasmet vis atgimsta naujuose leidimuose. Lažinamės, jog apie vieną populiariausių istorijų pasaulyje dar žinote ne viską.

Manuelos_Adreani_iliustracija5

145 mln. tiražas pasaulyje ir sėkmė Lietuvoje

„Mažasis princas“ savo pasauline sėkme prilyginamas net Biblijai. A. de Sent Egziuperi filosofinė pasaka laikoma viena iš daugiausiai vertimų turinčių kūrinių. „Mažasis princas“ išverstas į beveik 300 pasaulio kalbų, o bendras knygos tiražas siekia daugiau nei 145 milijonus.

_DSC0826_Av-skaitoMP

Leidyklos vadovas Arvydas Vereckis

Naujausias Lietuvoje „Mažojo princo“ leidimas (leidykla „Nieko rimto“) knygynuose pasirodė šios savaitės pradžioje. Didesnis formatas, nei įprasta šiam kūriniui, ir spalvingos bei jautrios italų dailininkės Manuelos Adreani iliustracijos į užburiančią istoriją pažvelgti iš naujo leis tiek suaugusiems, tiek jauniesiems skaitytojams. Su šios dailininkės piešiniais knyga Lietuvoje leidžiama pirmąjį kartą. Be to, tai dar ir naujas „Mažojo princo“ vertimas iš prancūzų kalbos. Klasika tapusią knygą vertė patyrusi vertėja Violeta Tauragienė, kurios dėka lietuviškai galime skaityti tokių prancūzų rašytojų kaip Albero Kamiu, Fransuazos Sagan, Samuelio Beketo kūrinius.

Manuelos_Adreani_iliustracija4

Kūrinį įkvėpė „Undinėlė“ ir autoriaus žmona?

Nors tikrojo savo įkvėpimo parašyti „Mažąjį princą“ autorius taip ir neatskleidė, tačiau yra manoma, jog A. de Sent Egziuperi įkvėpė H. K. Anderseno sukurta pasaka „Undinėlė“. XX-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje  A. de Sent Egziuperi buvo gydomas ligoninėje po jo paties pilotuojamo lėktuvo katastrofos metu patirtų sužeidimų. Autorius ligoninėje nuobodžiavo, tad atvykęs draugas Annabella, ėmė jam skaityti „Undinėlę“. Manoma, jog būtent šis kūrinys įkvėpė jį galvoti apie galimybę pačiam sukurti pasaką.

Manuelos_Adreani_iliustracija2

A. de Sent Egziuperi ir jo žmonos Konsuelos santykiai buvo nepastovūs. Nors ir didžiąją gyvenimo dalį jie gyveno atskirai, ji visada išliko jo mūza. Tikėtina, kad būtent šie santykiai įkvėpė sukurti rožės personažą „Mažajame prince“. Taip, kaip autorius Konsuelą visada laikė savo širdyje, taip ir Mažasis princas nuo pavojų saugo ir kruopščiai laisto savo rožę. Nors princas kelionėje susiduria su kitomis rožėmis (autoriaus atveju – kitomis moterimis), lapė jam primena, jog jo rožė yra unikali, nes „tu amžinai atsakai už tą, ką prisijaukinai“.

Manuelos_Adreani_iliustracija3

Prancūzijos simboliu tapęs kūrinys šalį garsina net Japonijoje

Pasaulinio pripažinimo sulaukęs prancūzų autoriaus A. de Sent Egziuperi apsakymas tapo vienu iš šalies simbolių. Iki euro valiutos atsiradimo, Prancūzijoje buvo naudojami frankai. Ant penkiasdešimties frankų banknoto, išleisto XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puikavosi A. de Sent Egziuperi kartu su jo sukurtu Mažojo princo personažu, stovinčiu ant savo asteroido „B-612“, kuriame auga ir raudona rožė.

Japonijoje, Hakonės mieste, veikia vienintelis pasaulyje „Mažojo princo“ muziejus, įkurtas  minint šimtąsias autoriaus gimimo metines. Muziejaus ekspozicijoje vaizduojama A. de Sent  Egziuperi gyvenimo ir kūrybos istorija. Atvykusius muziejaus lankytojus pasitinka europietiškas sodas, įkomponuotas į nuostabų Hakonės kraštovaizdį.

Manuelos_Adreani_iliustracija

Įprastas suaugusiųjų gyvenimo normas jautriai ir filosofiškai kvestionuojanti „Mažojo princo“ istorija – tai viso pasaulio mažus ir didelius skaitytojus džiuginantis Prancūzijos kultūrinis paveldas, primenantis, kad draugystė, meilė ir neapsimestinis tikrumas – vertybės, kurios, kaip ir šis kūrinys, yra nepavaldžios laikui.

Mažasis_princas_viršelis_Manuela_Adreani

Knygą pavartyti galite čia: http://bit.ly/NerimtasMazasisPrincas

 

 

Vaikas mokosi skaityti – kaip išrinkti tinkamiausias knygas?

Pagal individualius besimokančio skaityti vaiko įgūdžius parinktos knygos – paprasčiausias būdas padėti jaunajam skaitytojui tobulėti ir pajusti skaitymo malonumą. Pasirinkus pernelyg sudėtingą literatūrą, vaiko motyvacija mokytis gali žlugti, o per daug paprasti kūriniai dažnai stabdo progresą. Tad kaip teisingai įvertinti, kas tinkamiausia ir įdomiausia?

Svarbiausia – teisingai nustatyti skaitymo lygį

Vaikai paprastai skaityti išmoksta būdami 5–7 metų amžiaus. Visgi kiekvieno vaiko progresas yra individualus, todėl šiuo laikotarpiu tėvai ir mokytojai turėtų švelniai paskatinti, tačiau nespausti, nes tai gali duoti priešingų rezultatų. Pirmasis žingsnis – objektyviai įvertinti dabartinį vaiko skaitymo lygį. Tėveliai tai padaryti gali pasikalbėję su vaiką ugdančiu pedagogu. Kitas būdas – atlikti nesudėtingą vaiko žodyno pažinimo testą, naudojantis vienos rankos pirštais ir knyga.

serija-aš-skaitau

Paprašykite vaiko ištiesti penkis pirštus ir perskaityti vieną pasirinktos knygos puslapį. Kiekvieną kartą susidūrus su nežinomu žodžiu – užlenkite po vieną pirštą. Jei jis užlenkė visus penkis pirštus, skaitydamas vieną puslapį, tai reiškia, jog knygelė per sunki. Gana paprastai galima patikrinti ir teksto suvokimo įgūdžius. Paprašykite vaiko perskaityti kelis pasirinktos knygos puslapius ir atpasakoti turinį. Jei nekyla didelių problemų – knyga tinkama pagal sugebėjimus.

Visgi, net ir atlikus skaitymo lygio įvertinimą, vaikui padėti pasirinkti tinkamą ir įdomią knygą gali būti nemenka užduotis. Tokiu atveju gelbėja specialiai pradedantiesiems skaitytojams išleistos knygų serijos, pavyzdžiui, serija „Aš skaitau!“ (leidykla „Nieko rimto“). Šios serijos knygos (o jų išleista net 15) yra suskirstytos į tris lygius – pradinis lygis skirtas pirmai pažinčiai su tekstu, antrasis – jau šiek tiek įgudusiems skaitytojams, o trečiojo lygio knygelės tiks tiems, kurie jau geba sudėlioti žodžius savarankiškai, tačiau kartais dar prireikia suaugusiųjų pagalbos.

Nevertėtų pamiršti ir iliustracijų

Skaitant istoriją, papildytą iliustracijomis, tolygiai veikia abu smegenų pusrutuliai. Pradedantiesiems skaitytojams skirtos knygos dažniausiai išsiskiria nuotaikingų iliustracijų gausa. Tokios knygelės ne tik padeda lengviau sukoncentruoti dėmesį ir susidomėti istorija, tačiau taip pat ir ugdo jaunųjų skaitytojų empatiją, kritinį mąstymą bei teksto suvokimo įgūdžius.

Karvyte10Grafiniai elementai knygose vaikams leidžia skaityti ir įsitraukti į sudėtingesnį tekstą. Gebėdami savarankiškai suprasti įdomias ir patrauklias, tačiau šiek tiek sudėtingesnes istorijas, jie jaučia motyvaciją skaityti daugiau ir tyrinėti platų knygų pasaulį. Todėl iliustruotos knygos – puiki treniruotė prieš pradedant savarankiškai skaityti didesnės apimties kūrinius.

Iliustruota vaikų literatūra – tai tinkamas formatas tiek pradedantiems, tiek jau pažengusiems skaitytojams. Švietimo teoretiko B. Edwards teigimu, skaitymu anksčiau nesidomėję vidurinės mokyklos moksleiviai kur kas mieliau renkasi skaityti iliustruotą literatūrą, tokį pasirinkimą motyvuodami formato patrauklumu.

Nustačius lygį – leisti išsirinkti pačiam

katinelis-juodis-kaip-pralinksminti-tetiKaip bebūtų, pagrindinė priežastis, lemianti vaiko norą skaityti daugiau – tai pats skaitymo procesas, kuris turėtų būti malonus ir teikiantis kuo daugiau džiaugsmo. Todėl nepatyrusiam skaitytojui vertėtų patarti, kokias knygas jis galėtų rinktis, tačiau galutinį sprendimą dėl kūrinio turinio, vaikas gali priimti pats. Tokiu būdu bus jaučiama didesnė motyvacija skaityti tema, kuri vaikui tuo metu yra išties aktuali ir artima.

nevala-bertis-piratasLeidyklos „Nieko rimto“ išleista serija „Aš skaitau!“ pasižymi istorijų įvairove, kurių herojai jau pažįstami ir pamėgti daugelio – padykęs katinėlis Juodis, nuotykių ieškotojas nevala Bertis, linksmoji raganėlė Vinė, narsuolė Nelė Rap ir kiti. Jau lapkričio pradžioje knygynuose pasirodys šventinių stebuklų kupina naujausia šios serijos knyga – britų autorės Bellos Swift pasakojimas apie prieglaudoje atsidūrusį šunį „Mopsas, svajojęs tapti vienaragiu“.

72853802_3132101716864304_5769123724095651840_n.jpg

Leidyklos „Nieko rimto“ vadovas A. Vereckis: „Per 18 metų vaikų literatūra pasikeitė neatpažįstamai“

Šią savaitę leidykla „Nieko rimto“ švenčia aštuonioliktąjį gimtadienį. Nuo jos įsikūrimo 2001-aisiais vaikų ir paauglių literatūros leidykla išleido beveik 700 knygų. Apie per šį laikotarpį įvykusius pokyčius, šiuolaikinės vaikų literatūros pasiekimus, tendencijas ir aktualijas kalbamės su leidyklos vadovu Arvydu Vereckiu.

Kokius pagrindinius vaikų literatūros pasiekimus, įvykusius nuo XX amžiaus pradžios, galite įvardinti?

Šiuo metu populiariojoje vaikų literatūroje apie baimę kalbama visai kitaip nei anksčiau – vaikams paaiškinama jos kilmė, rašytojai ir leidėjai gilinasi į tai, kaip vaikas suvoks knygoje užkoduotą žinutę. Anksčiau didelė dalis lietuviškų pasakų buvo paremtos gąsdinimu ir didaktiniais pamokymais. Dar vienas pokytis – sumažėjusi agresija ir padidėjęs subtilumas. Dažnai nebeįvardinama konkreti ir vienintelė išvada – vaikui paliekama erdvė pamąstyti ir atrasti tai, kas svarbu jam. Tačiau, kuomet vaikas susipažįsta su istorija, pamąsto, mama ar tėtis turėtų pasikalbėti su juo, aptarti, ko išmoko ir kaip tai pritaikys. Kiekvienam vaikui reikia dėmesio, o tai dažnai yra didelė problema tėvams, stokojantiems laiko.

Kaip pasikeitė vaikų literatūra Lietuvoje per pastaruosius 18 metų?

Per šį laikotarpį vaikų literatūra pasikeitė neatpažįstamai. Visų pirma, iliustracijos tapo kur kas kokybiškesnės. Manau, kad šį pokytį lėmė ir mūsų leidyklos veikla, keliami aukšti standartai iliustruotojams. Literatūra taip pat pažengė – vis daugiau žmonių geba įtikinamai rašyti vaikams ir paaugliams bei nori tuo užsiimti savo gyvenime. Atsirado ir literatūrinė branda, o tai jau leidžia diskutuoti apie lietuviškos vaikų literatūros pasiekimus ir išskirtinumus.

Arvydas_Vereckis

Kaip apibūdintumėte dabartines vaikų literatūros tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje – kokios temos, aktualijos vyrauja?

Vaikų literatūra tapo labai komerciška, tačiau iškilo ir daug briliantų. Šiu metu madingos edukacijos, ekologijos, žmogaus teisių temos atsiranda ir vaikų literatūroje. Tiesa, kalbėti apie vaikų pareigas tapo nepopuliaru, o tai reiškia, kad ir nekomerciška. Vaiką privalu ne tik supažindinti su jo teisėmis, bet ir deklaruoti pareigas – nerėkti, bet reikalauti. Knygų išliekamoji vertė atsiranda tada, kai kūrinyje kalbama ne tik apie tai, kas aktualu, bet ir apie tai, kas nepopuliaru, tačiau svarbu ir teisinga.

Kaip keičiasi vaikų susidomėjimas spausdinta knyga?

Skaitymas ir knyga niekur nedingsta – vaikai vis dar skaito, nors ir šiek tiek rečiau. Šį pokytį lemia tėvų elgesys, o ne pačios technologijos savaime. Jei tėvai neskaito – neskaitys ir vaikai. Technologijos keičia tėvų elgesį, o tai matydami vaikai iš jų ima pavyzdį.

Kodėl svarbu, kad vaikai skaitytų?

Skaitymas lavina vaizduotę! Jeigu žmogus neturi vaizduotės – jis negali būti kūrėjas. Jeigu jis negali būti kūrėjas – jo gyvenime bus nedaug prasmės. Jeigu jo gyvenime bus nedaug prasmės – nesunku susirgti depresija. Jeigu žmogus sirgs depresija – jis bus liūdnas. Jeigu jis bus liūdnas – bus liūdna ir kitiems. Todėl yra svarbu skaityti.

Kodėl vaikų literatūros kūriniai yra aktualūs ir suaugusiems? Ko iš jų galima pasimokyti?

Todėl, kad kiekvienas suaugęs savo viduje turi po mažą vaiką, su kuriuo labai svarbu užmegzti ir palaikyti ryšį – tik tada tampama tikru žmogumi. Vidinis vaikas yra labai susijęs su siela, o prarasti ryšį su savo siela – didžiulė tragedija. Be to, visos mano žinomos pažangios, brandžios asmenybės skaito vaikų literatūrą. Tai atpalaiduoja ir sužavi. Gyvenimas susideda iš daug mažų smulkmenų, jos visos labai svarbios. Vaikų literatūra suaugusiam grąžina gebėjimą jomis džiaugtis.

Rekomenduokite 5 vaikų literatūros knygas, kurias skaitydami mėgausis ir suaugę.

eziukas-ruke-1.jpg1. Sergej Kozlov, „Ežiukas rūke“. Tai trumpų, tačiau svajingų, švelnių ir pamokančių pasakų rinkinys apie ežiuko ir jo draugų nuotykius, atsakymų į rūpimus klausimus paieškas. Istorijose gausu dialogų, kuriuose miško gyventojai aptaria kiekvienam aktualias temas: draugystės galią, svajones, drąsą jomis tikėti ir netgi egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, kas būtų, jei mūsų nebūtų? Knygai papildomo žavesio suteikia nuostabios Sigutės Ach iliustracijos. 

gamtos-metu-ratas (1)2. Selemonas Paltanavičius, „Gamtos metų ratas“. Gausiai iliustruota interaktyvi gamtos pažinimo knyga sudomins paties įvairiausio amžiaus skaitytojus. Spalvingos iliustracijos, nuotaikingi pokalbiai, išraiškingai ir smagiai aprašyti per metus gamtoje vykstantys pokyčiai ir dvylikos mėnesių nuotraukos, kurios, naudojant mobiliąją programėlę „Metų laikai“, atgyja trumpų vaizdo įrašų pavidalu, įtrauks visus šeimos narius ir išmokys pažinti gamtos paslaptis.

mazasis_princas_naujas3. Antoine de Saint-Exupéry, „Mažasis princas“. Nesenstanti klasika. Viena iš populiariausių visų laikų knygų (ne)vaikams. Istorija apie mažojo princo smalsumą, keliones, draugystę, meilę ir nusivylimą, prijaukintą lapę ir įspūdingus saulėlydžius primena, kad širdimi matyti galima kur kas ryškiau nei akimis. Jau lapkritį „Nieko rimto“ knygų gretas papildys išskirtinis „Mažojo princo“ leidimas, kurį puoš italų dailininkės Manuelos Adreani iliustracijos.

mergaite-atsigerusi-menulio.jpg4. Kelly Barnhill, „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“. Tik šiemet į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas naujausias amerikiečių autorės Kelly Barnhill romanas jau spėjo pelnyti ne tik jaunųjų literatūros gurmanų, bet ir suaugusių skaitytojų simpatijas ir netgi Newbery medalį. Stebuklingų padarų ir įvykių kupinoje istorijoje išaiškėja, kas lemia, kad kai kurios pasaulio vietos yra pritvinkusios liūdesio ir baimės, o kitose gyvenimas teka įprasta vaga, tačiau žmonės jaučiasi laimingi. Knyga primena auksinę tiesą – jei nori būti laimingas, rekomenduojama pamiršti bet kokias išankstines nuostatas.

nuostabusis-ozo-salies-burtininkas-5. L. Frank Baum, „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Tai viena populiariausių literatūrinių pasakų pasaulyje. Joje pilna šviesaus džiugesio ir stebuklų. Istorija, užauginusi jau kelias vaikų kartas, vis dar nepraranda savo aktualumo, įkvepia tikėti stebuklais ir savimi, drąsiau svajoti bei mažiau bijoti. Didžiulis noras nugali didžiulę baimę – prisiminti šį dėsnį vienodai aktualu tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Ačiū už pokalbį!

„Nieko rimto“ leidykla jau pilnametė!

18_rekl2.jpg

Su pilnametyste atkeliauja, rodos, ne tik daugiau laisvės, bet ir nemažai pareigų. Juk pilnametis jau yra suaugęs. Kai esi suaugęs, iš tavęs tikimasi atsakomybės, savarankiškumo, įsipareigojimo. O kokie yra pilnametės leidyklos žmonės – niekorimtukai? Kokia, pasak jų, yra „Nieko rimto“ leidykla? Kodėl jie laukia rudens? Kuo skiriasi medžių ir knygų lapai? Kas yra gimtadienis? Paskaitykite atsakymus ir viską sužinosite!

dsc079121_m.jpg

 

Arvydas (leidyklos vadovas):

  • Aš esu pusiau įmintas sapnas ir pusiau nebaigta skaityti knyga. Dievo iliustracija žmonių rankose.
  • „Nieko rimto“ yra įvykis Lietuvos literatūros padangėje, matavimo vienetas leidyboje ir darbščiųjų svajotojų bendruomenė!
  • Rudens laukiu, nes geltoni lapai krenta, tada krenta ir raudonieji, o žaliųjų net nepasiilgstu.
  • Medžių ir knygų lapai panašūs, nes yra medžių vaikai.
  • Gimtadienis yra dovana, siurprizas ir draugų būrys.

 

 

Sigutė Ach_nuotrauka Laimos Druknerytės_2

 

Sigutė Ach (grožis ir sparnai):

  • Aš esu svajoklė, sparnuota karvytė, keistas paukštelis, kartais burtininkė, o kartais virėja.
  • „Nieko rimto“ yra būsena, keistas, truputį pasakiškas nusiteikimas žaisti kasdienybę taip, kad ji pavirstų vienintele ir nepakartojama dabarties švente.
  • Rudens laukiu, nes esame susitarę susitikti iš karto po vasaros.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi formatu, o panašūs, nes pilni įvairiausių gyvenimo istorijų.
  • Gimtadienis tai ta diena, kai jautiesi nusivilkęs seną save ir dar neapsivilkęs naujo.

 

čiu2

Čiukis (dar kitaip žinoma kaip Renata Rimkutė, rinkodaros vadybininkė):

  • Aš esu mažas didelis chaosas, kuris trumpam sustojęs viską sudėlioja į vietas ir toliau būna chaosu.
  • „Nieko rimto“ yra labai labai rimta leidykla su pačiais nuraučiausiais žmonėmis.
  • Rudens laukiu, nes tada galima išsirinkti savo sėkmės kaštoną visiems metams, daryti lapų angelus ir stebėti, kaip gamta viską spalvina.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi tuo, kad vienų istorijas gerokai sunkiau perskaityti nei kitų, o ir panašūs dėl to paties. Visi jie turi daug įdomių istorijų.
  • Gimtadienis yra pasaulio bambos diena, kuomet dar kartą prisimeni, kiek daug gerų žmonių yra šalia.

 

Laura

 

Laura Ivoškienė (autorių teisių vadybininkė):

  • Aš esu gražaus ir nuolat besikeičiančio Didžiojo gyvenimo dalelytė.
  • „Nieko rimto“ – tai idėjų, sumanymų ir įkvėpimų, virstančių vaikiškomis istorijomis, laboratorija.
  • Rudens laukiu, nes jis melancholiškai jaukus, švelnus ir niekur neskubantis.
  • Medžių ir knygų lapai beveik niekuo nesiskiria, jų prigimtis ta pati – juose galima išskaityti šimtus spalvotų istorijų.
  • Gimtadienis – tai galimybė n-tąjį kartą gimti iš naujo.

 

Eglė Devižytė (geriausių knygų atranka ir korektūra):

  • Aš turbūt taip niekada ir neužaugau, nes man iki šiol patinka skaityti knygas vaikams, žaisti, varžytis ir kartais kam nors užtrenkti kardu per galvą.
  • Eglė„Nieko rimto“ yra būsena, kai norisi viskam suteikti lengvumo ir žaismingumo. Taip atsiranda sparnuotos karvės, kopėčios link debesų, kakavą geriantys drakonai ir daug puikių knygų.
  • Rudens nelaukiu, nes ruduo – pabaigos, stingulio ir melancholijos metas, o laukti norisi naujų pradžių, atbundančios gamtos, šylančios saulės ir su visu tuo ateinančio džiugesio, vidinio virpulio ir noro veikti. Tai kasmet jau nuo sausio (kartais ir nuo lapkričio) imu laukti pavasario, o ruduo ateina ir pats, visai nelauktas.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi, nes vieni patys krenta rudenį, o kitus spaustuvėje suriša ar suklijuoja, kad laikytųsi ir niekur nebėgtų. O panašūs, nes ir vienuose, ir kituose užrašytos istorijos, reikia tik panorėti jas skaityti.
  • Gimtadienis – tai laikas, kai atsigręži į save, į praėjusius metus, į tai, kas tave supa dabar, ir žiūri, kaip tau patinka tai, ką matai. Tai laikas, kai jautiesi šiek tiek pažeidžiamas, kai norisi, kad visi artimi ir brangūs būtų šalia. Truputį keistas ir magiškas laikas.

 

MiglėMiglė Dilytė (dizainerė):

  • Aš esu dizainerė-maketuotoja, kuri vis kuria planus kada nors iliustruoti knygą. Galvą nuo darbų pravėdinu žygiuose, žaviuosi tautodaile bei folkloru, esu Šaulių Sąjungos narė.
  • „Nieko rimto“ yra daugiau nei darbo vieta. Bet taip ir turi būti, kai dienas leidi su žmonėmis, su kuriais malonu būti.
  • Rudens laukiu, nes tai gražiausias ir kūrybiškiausias metų laikas.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi savo istorija, o panašūs, spalvomis.
  • Gimtadienis yra atskaitos taškas, kuriame įvertini savo šių metų žygdarbius ir kuri naujus tikslus. Man tai kur kas efektyviau nei Nauji metai ar pasižadėjimai „nuo pirmadienio“.

 

Lina Ribinskė (dizainerė):

  • Aš esu kūrėja. Panašiai kaip būrėja, tik ateities nenumatau. Tikiu stebuklais, besipildančiomis svajonėmis ir sapnais. Pieštukas kaip burtų lazdelė, o kompiuteris – visa regintis rutulys. PUF! Ir jau žiūri į pasaulį mielas katinas su dideliausiomis akimis, kiek per storas, bet labai geras. Apsivyniojęs šaliku ir valgantis keksiukus. Šokoladinius. MMM. Šokoladinius. Toks gerą linkintis draugas gali susisukti atviruke ar ant bloknotėlio. Gal net ant puodelio. Smagu kurti tokius stebuklus.
  • „Nieko rimto“ yra draugas, šeima, rytinė kava, popietinė kava su torčiuku. Viskas, Linutėkas skanu ir saldu. Nieko rimto karvytės apgaubia visus įsiliejančius į komandą savo sparneliais ir pakylėja. O tarp debesų mes rengiam arbatėles, juokiamės, kuriam ir džiaugiamės.
  • Rudens laukiu, nes tai – labiausiai įkvepiantis metų laikas! Gamta šaukte šaukia „Gėrėkis manimi!“ Saulė pradeda leistis anksčiau, kad besiruošiantys numesti lapus medžiai dar galėtų pasigėrėti įstabiausias saulėlydžiais. Rudenėjantys šaltukai verčia glaustis vis arčiau draugų, kad būtų šilčiau. Argi nenuostabu? Ruduo mus suartina!
  • Medžių ir knygų lapai nesiskiria, o panašūs, nes tiek medžių lapai, tiek knygų puslapiai saugo istorijas. Knygose jos užrašomos ir atspausdinamos, o medžiuose jos atsispaudžia pačios. Ar kada teko įdėmiai įsižiūrėti į medžio lapą? Kokia gausybė kelių ir takelių susijungia į vieną – ištisą miestą. Boružėlių nusileidimo takai? Vienam slėptuvė nuo lietaus, o kitam gardėsis. Lapai mato tiek daug, tad nenuostabu, kad rudenį pavargsta ir numeta pavargusius nuo šurmulio, perpildytus nuotykių lapus. Pavasarį prasideda naujas skyrius, nauji nuotykiai ir nauji lapai. Visai kaip knygose.
  • Gimtadienis – tai dar viena diena metuose, tik šiek tiek labiau ypatinga nei kitos. Kažkuo primena Kalėdas, tik reikia mažiau papuošimų.

sandra-e1571742467844.jpg

 

Sandra Čenkė (internetiniai, knygynų, prekybos centrų užsakymai):

  • Aš esu labai svarbus žmogeliukas logistikoje ir sandėlio procesuose.
  • „Nieko rimto“ yra stebuklų šalis.
  • Rudens laukiu, nes gražu stebėti, kaip nusispalvina gamta.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi savo tekstūra, kvapu, formatu, o panašūs, nes tiek medžių, tiek knygų lapai pasakoja savo istorijas.
  • Gimtadienis yra linksmiausia metų šventė.

 

GuodaGuoda Griškė (knygynų, prekybos centrų užsakymai):

  • Aš esu gamtos žmogus, norintis karts nuo karto pabėgti iš didmiesčio į gamtą pasisemti įkvėpimo.
  • „Nieko rimto“ yra mokykla kiekvienam žinių ištroškusiam žmogui. Ir tai ypatinga savęs pažinimo vieta.
  • Rudens laukiu, nes mėgstu rinkti raudonus, geltonus, auksinius lapus ir džiovinti juos tarp knygų puslapių. Ir dar mėgstu lukštenti kankorėžius.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi, nes vieni spalvina laukų ir miškų peizažus, o kituose liejasi minčių upeliai. Tačiau jie taip pat ir panašūs, nes abu priverčia sustoti, atsikvėpti, pažvelgti ir pačiupinėti.
  • Gimtadienis tai ypatinga diena, švenčiama su ypatingais žmonėmis. Ir su keptais skaniais naminiais keksiukais.

lina-mikelyte.jpg

 

Lina Mikelytė (knygynų, prekybos centrų ir internetiniai užsakymai):

  • Aš esu ir tuo džiaugiuosi!
  • „Nieko rimto“ yra net labai rimta.
  • Rudens laukiu, nes galiu apsiauti rožinius guminius batus ir braidyti po rudens spalvas bei darganas.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi nuotykiais, į kuriuos galiu leistis su savo vaizduote bei medžių rudeniui atiduotais lapais arba skirtingų žanrų knygomis, o panašūs savo šiugždėjimu.
  • Gimtadienis yra diena, kai gali būti nekuklus ir atsipjauti sau didžiausią gabalėlį torto.

 

 

ramunė

 

Ramunė Jankauskienė (užsakymų surinkimas):

  • Aš esu mažas, bet svarbus sraigtelis, besisukantis „Nieko rimto“.
  • „Nieko rimto“ yra pati linksmiausia, išradingiausia ir skrajojanti padebesiais leidykla!
  • Rudens laukiu, nes tai pats gražiausias ir spalvočiausias metų laikas.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi spalva, kvapu ir struktūra, o panašūs, nes iš tų skirtingų lapų gali perskaityti daug įdomių ir neįtikėtinų istorijų.
  • Gimtadienis yra šventė, kai gali pasileist plaukus!

 

Ilona

 

Ilona Autukaitė (užsakymų surinkimas):

  • Aš esu katė, kuri mėgsta vaikščioti viena.
  • „Nieko rimto“ yra šeima.
  • Rudens laukiu, nes su pirmuoju šaltuku gyvenimas prasideda iš naujo.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi sandara, o panašūs, nes kiekvienas lapas gali papasakoti istoriją.
  • Gimtadienis yra diena, kai gauni daugiau dėmesio nei įprastai.

 

justinas.jpg

 

Justinas Dvilevičius (pardavimų vadybininkas):

  • Aš esu leidyklos „Nieko rimto“ dalis ir noriu ja išlikti tol, kol leidykloje dirbs tokie nuostabūs žmonės.
  • „Nieko rimto“ yra leidykla, kurioje dirba patys nuostabiausi žmonės – draugai.
  • Rudens laukiu, nes tai spalvingiausias metų laikotarpis.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi tuo, kad medžių lapai vykdo fotosintezę, CO2 paverčia deguonimi, o knygų lapai suteikia žinių, linksmų istorijų, o panašūs, nes galima įžvelgti daugybę spalvų.
  • Gimtadienis yra nuostabi šventė.

Gysla

 

 

Martynas Burneika („Laimiuko“ vadybininkas):

  • Aš esu Martynas:)
  • „Nieko rimto“ yra vieta, kurią galiu vadinti namais, nes čia esančius žmonės norisi vadinti artimaisiais.
  • Rudens laukiu, nes jo metu užplūsta begalė sentimentalių minčių.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi savo spalvomis, o panašūs, nes savo raštais tiek knygų, tiek medžių lapai išlaisvina vaizduotę.
  • Gimtadienis yra diena, kuomet aplink yra ratas artimų žmonių.

 

 

ApuokasPaulius Uziela („Laimiuko“ vadybininkas):

  • Aš esu Apuokas.
  • „Nieko rimto“ yra plačių šypsenų kalvė.
  • Rudens laukiu, nes kai lyja lietus ir atšąla oras, turiu daugiau pretekstų likti namuose ir nekelti kojos iš lovos.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi, nes vienus graužia vabaliukai, o kitus skaitovai (knygų žiurkės), o panašūs tai tuo, kad rudenį abu papuošia dienos rutiną.
  • Gimtadienis yra tokia šventė, kai visą dieną visiems šypsaisi, dėkoji už sveikinimus, o vakare verki į pagalvę.

 

Tavo atsakymai:

  • Tu esi
  • „Nieko rimto“ yra
  • Rudens lauki, nes
  • Kuo skiriasi ir kuo panašūs knygų ir medžių lapai?
  • Kas yra gimtadienis?

Vaikų mylimo rašytojo O. Preußlerio kūrybos viršūne laikoma knyga – skirta paaugliams

Spalio 20 dieną – vokiečių vaikų ir paauglių rašytojo Otfrydo Proislerio (Otfried Preußler, 1923–2013) gimimo diena. Jei ne tik legendų raganiai iš užburtų malūnų, bet ir paprasti žmonės galėtų gyventi amžinai, šiemet švęstume 96-ąjį jo gimtadienį. Dabar galime tik viltis, kad amžinai gyvuos jo kūryba – o tai galbūt ir įmanoma, mat jau dabar su Otfrydo Proislerio knygomis užaugo ir auga ne viena vaikų karta. Daugelis su nostalgija prisimena „Plėšiką Hocenplocą“, „Vaiduokliuką“, „Raganiukę“, „Mažąjį Vandenį“. Ne viena mama ar tėtis šias knygas ir šiandien skaito vaikams ir kikena kartu.

o_preusslerTačiau vaikų pamiltas rašytojas kūrė istorijas ne tik mažiesiems skaitytojams. Bene didžiausio literatūros kritikų pripažinimo sulaukęs O. Proislerio kūrinys „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ yra skirtas vyresniems skaitytojams – paaugliams bei šiurpių istorijų nebijantiems vaikams nuo kokių 11 metų (galima ir jaunesniems, jei knygos storis negąsdina, o susirūpinusi mama knygos neatima – kas vaikystėje pasislėpęs neskaitė ko nors, skirto ne visai savo amžiui?). Na ir, žinoma, suaugusiesiems, kuriuos domina paslaptingas burtų ir legendų pasaulis.

Istorija prasideda, kai keturiolikmetis našlaitis Krabatas susapnuoja varnus, kviečiančius atvykti į Kozelio raiste esantį malūną ir tapti vienu iš jų. Maža ko prisisapnuoja, tačiau sapnui nesiliaujant kartotis, Krabatas nusprendžia pasižiūrėti, kas ten per malūnas. Nuvykęs tampa malūnininko (kaip paaiškėja – galingo juodojo burtininko) mokiniu ir jo gyvenimas visiškai pasikeičia. Šiurpioje istorijoje apie užburtą malūną ir jame įkalintus burtininko mokinius dera senovės legendos, paslaptingi sapnai, pavojingos užduotys, nesibaigiantys sunkūs darbai malūne dieną, ne ką lengvesnės burtų pamokos naktį ir tarp mokinių tvyranti įtampa – nė vienas nežino, kuriuo bendramoksliu gali pasitikėti.

Knyga „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ laikoma Otfrydo Proislerio kūrybos viršūne. Už ją rašytojas susilaukė daugybės literatūrinių apdovanojimų, buvo įtrauktas ir į H. K. Anderseno garbės sąrašą. Tačiau skaitytojams ne apdovanojimai svarbiausia, o tai, kad skaitant knygą pakliūni į šiurpiai stebuklingą pasaulį, kuriame atgimsta praeities legendos, egzistuoja burtai ir prakeiksmai, nuotykiai ir pavojai, kuriuos įveikti reikia ypatingos narsos. Kai skaitydamas iš tiesų patiki rašytojo kuriamo pasaulio tikrumu, kai tau rūpi veikėjų likimai, kai vis sulaikai kvapą ir nesinori atsitraukti nuo knygos – tada žinai, kad skaitai kūrinį, kuris ne vieną užkrės noru skaityti.

krabatas

Pats Otfrydas Proisleris nugyveno pilną įvykių gyvenimą. Gimęs Čekijoje, vėliau su tėvais persikraustė į Vokietiją. 1942-aisiais, vos baigęs mokyklą, buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, penkerius metus praleido belaisvių stovykloje Rusijoje – tačiau liko sveikas ir nepalaužtas. Grįžęs po karo sukūrė šeimą ir, galiausiai baigęs studijas, ilgus metus dirbo pradinių klasių mokytoju. Mokiniams dažnai pasakodavo paties kurtas istorijas, galiausiai ėmė jas ir užrašinėti. Jo knygose telpa viskas – vaikystėje girdėtos liaudies pasakos ir legendos, sukauptos žinios apie pasaulį, žmones ir kas domina vaikus bei, žinoma, švelnus humoras ir šviesus rašytojo požiūris į visa, kas aplinkui.

Otfrydo Proislerio knygas skaityti tiesiog smagu – nesvarbu, ar tau aštuoneri, ar dvidešimt, o gal šešiasdešimt aštuoneri. Tas smagumas greičiausiai kyla iš to, kad pačiam rašytojui kurti vaikams bei paaugliams buvo malonumas ir didelis džiaugsmas. Kaip sakė jis pats: „Kartais manęs klausia: kodėl gi Jūs, pone Proisleri, rašote knygas vaikams? Aš atsakau labai paprastai: kadangi man tai malonu. Mieli vaikai, linkiu, kad Jums skaityti būtų taip pat malonu, kaip man rašyti!“

Eglė Devižytė

Pasaulyje įvertintos knygos kūrėjai: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus

Šį mėnesį pasirodžiusi paveikslėlių knyga „Ponas Kampas“ jau spėjo sulaukti tarptautinio pripažinimo. Jos iliustracijos Šanchajaus vaikų knygų mugės organizuojamame „Auksinio vėjo malūnėlio“ („Golden Pinwheel“) jaunųjų iliustruotojų konkurse buvo atrinktos tarp 50 finalistų iš 1999 dalyvių, kurie atstovauja 72 šalims. Apie knygos temas, išankstinę jos sėkmę ir kūrybinį procesą kalbamės su jos autoriais rašytoju Benu Bėrantu ir iliustruotoja Tania Rex. 

Nuotrauka Beno Bėranto_1

Tania, kokia pirma mintis kilo perskaičius „Pono Kampo“ tekstą?

TANIA: Pagalvojau, kad jis šiek tiek apie mane ir mano šeimą. Abu su vyru esame dailininkai, kiekvieną dieną daug piešiame, sūnus taip pat piešia. Tad istorija pasirodė itin artima. Labai apsidžiaugiau, kad iliustruoti naują knygą Benas pasirinko būtent mane, nepaisant to, kad reikėjo luktelėti darbų pradžios, nes tuo metu turėjau baigti kitus projektus. Kai pradėjau eskizuoti, iš karto apsisprendžiau, kad naudosiu savo mylimiausią mėlyną spalvą, kokia bus bendra piešimo stilistika ir kaip atrodys pagrindinis veikėjas. Galima sakyti, kad tai knyga, kurios laukiau, kad galėčiau pasireikšti kaip iliustruotoja.

Benai, o ką tu pagalvojai pamatęs knygos iliustracijas?

BENAS: Kad jos labai mėlynos! Bet mėlyna mano mėgstama spalva, todėl iliustracijas pamilau iš pirmo žvilgsnio. Iš tikro labai norėjau, kad knygą iliustruotų būtent Tania. Laukti tikrai buvo verta. Tai įrodo ir faktas, kad iliustracijos šiemet vienintelės iš Lietuvos pateko į išties stipraus tarptautinio konkurso penkiasdešimtuką bei aplenkė net 1949 kitus dalyvius iš viso pasaulio. Tanios talentą pastebėjau jau seniai ir džiaugiuosi, kad su mano knyga ji galėjo atsiskleisti.

Ponas kampas_iliustracija iš knygos
Kas buvo sunkiausia rašant ir iliustruojant? Kaip pavyko tuos sunkumus įveikti?

BENAS: Esu iš tų rašytojų, kurie patys prisidaro sunkumų. Kiekvieną pasakojimą perrašinėju daugybę kartų – pirmą ir galutinį rankraščius būtų sunku palyginti. Sunkiausia būna neprisirišti prie pirmojo bandymo ir nepalikti išlindusios kokios nors siūlės – juk tada teksto kelnės praplyštų pačioje gėdingiausioje vietoje. To išvengti padeda akylas žvilgsnis. Ne tik mano, bet ir iš šalies. Esu dėkingas visiems, kurie „Poną Kampą“ skaitė dar iki jo išleidimo, ypač redaktorei Giedrei Kmitienei, kuri turi išskirtinį kalbos pojūtį.

TANIA: Iliustravimo procesas buvo ilgas ir užtruko daugiau nei metus. Per tą laiką buvo ir akimirkų, kai galvojau, kad knygos niekada neužbaigsiu (šypsosi). Tada darydavau savaitės pertrauką, piešdavau kitas iliustracijas ir šiek tiek pailsėjusi vėl grįždavau prie knygos šviežesne galva. Atvartą su paukščiukais perpiešiau kokius keturis kartus, nes jis man vis nepatikdavo, tad tų paukščiukų iš viso nupiešiau gal porą šimtų. Bet nepaisant ilgo proceso tai buvo viena iš „lengviausių“ mano knygų. Beno tekstas labai palankus iliustruoti, labai įkvepiantis ir, kas svarbiausia, turėjau visišką laisvę piešti taip, kaip norėjosi pačiai.

dėžėsKnygoje šeima ruošiasi kraustytis į naujus namus. Patiems turbūt taip pat yra tekę kraustytis. Kokie jūsų prisiminimai?

BENAS: Kai buvau vaikas, kraustėmės du kartus: iš pradžių gyvenom vieno kambario bute, paskui, gimus sesei, persikėlėm į dviejų kambarių, o vėliau – į trijų kambarių butą, todėl namai tarsi augo kartu su manimi. Labiausiai į atmintį įstrigo, kai visus daiktus sunešėm į naujų namų svetainę. Ši tapo tikru dėžių labirintu, po kurį buvo labai smagu palandžioti ir per kliūtis pasiekti palangę. Šis prisiminimas – vienas iš knygos įkvėpimo šaltinių.

Anksčiau vienuose namuose gyveno kelios kartos. Dabar žmonės linkę dažniau kraustytis, todėl svarbu apie tai kalbėti su vaikais, nes persikraustymas jiems gali būti nemaloni ar net gąsdinanti patirtis, ypač jei reikia eiti į kitą darželį ar mokyklą.

TANIA: Mums, suaugusiesiems, kraustymasis – didelis darbas, įvairiausių rūpesčių pilnas procesas. Nors man kraustytis į naują vietą visai patinka, tai tarsi naujas gyvenimo etapas. Iš naujo gali kurti savo jaukų namų lizdelį.

myliu.jpgPonas Kampas pasakoja berniukui jo tėvų susipažinimo istoriją. Ar žinote, kaip susipažino jūsų tėvai?

BENAS: Susipažinimo istorijos man įdomios nuo pat mažens – žavu, kad žmonės sutinka vienas kitą pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis. Tikiuosi, kad vaikai, perskaitę knygą, taip pat paklaus šio klausimo savo tėvų. Mama mano tėčiui krito į akį darbe. Tėtis stengėsi kaip įmanydamas: veždavo mamą pietų, nešdavo jai obuolius ir bandeles. Sakoma, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį, bet šiuo atveju turbūt nutiko atvirkščiai (šypsosi).

TANIA: Žinau, kad jie susipažino restorane. Tai buvo iškart po tėčio grįžimo iš privalomosios tarnybos kariuomenėje. Tėčiui sunkiai sekėsi užkariauti mamos širdį, o mama vis mėgdavo paerzinti jį ir į pasimatymus ateidavo pavėluodama bent 2 valandas (šypsosi).

BENAS: Jau tos mamos!

Tania, knygą iliustruoti padėjo Jūsų sūnus Povilas ir jo draugas Juozas. Kaip atrodė šis procesas?

personažai

TANIA: Knygą iliustruoti man iš tikrųjų padėjo vaikai. Pagalvojau, kad būtų labai smagu panaudoti tikrus vaikų piešinius, nes juk apie tai ir pati knyga! Pirmiausia peržiūrėjau ir atrinkau sūnaus piešinius iš dailės būrelių ir užsiėmimų. Pavyzdžiui, atvertime, kuriame Jovaras piešia ant sienos didįjį piešinį, panaudojau vieną iš darbų, kurį Povilas nupiešė dailės pamokoje. Tiesiog jį nuskenavau, šiek tiek pakoregavau ir visą įkėliau į iliustraciją. Buvo ir specialių „užsakymų“ vaikams. Pavyzdžiui, papūgą, žuvytę ir žiurkėną sugalvojo Povilas. Buvo pripiešti kokie penki ar šeši lapai papūgų ir iš jų išrinkau tas, kurios pasirodė tinkamiausios knygai. Taip pat daugelis smulkių piešinukų yra iš Juozo ir Povilo piešinių albumų ir bloknotų.

Knygoje rašoma apie piešimą ant sienų, už kurį lyg ir būtų galima gauti barti. Ar patys esate piešę ant sienų? O ar leistumėt tai daryti savo vaikams?

TANIA: O, šis klausimas tikrai ateina į galvą, kai perskaitai „Poną Kampą“! Kai buvau maža, ant sienų nepiešiau. Buvau labai gera ir paklusni mergaitė ir piešdavau ant popieriaus lapų. Tik labai išskirtiniais atvejais leisdavau sau nuspalvinti kokios nors knygos viršelį ar priešlapius. Nors, kai buvau maždaug dešimties ir jau turėjau asmeninę drabužių spintą, išpiešiau ir apklijavau lipdukais jos vidų. Buvo labai gražu ir spalvinga.

Žinoma, piešti ant sienų nereikėtų. Bet jei labai norisi sukurti didesnio formato meno kūrinį, visada yra išeitis – priklijuoti ant sienos didelį lapą ir piešti ant jo! Taip piešinys gali būti išsaugotas, net jei sugalvosi perdažyti sienas ar reikės kraustytis į kitą vietą.

BENAS: Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis veikėjas Jovaras ant sienos už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką, kurio niekas ilgai nepastebėjo, o paskui jau nebegalėjo išsiaiškinti, kieno tai darbas. Bet nuo to laiko nelabai tepatobulėjau. Jei būčiau pats iliustravęs šią knygą, visus žmones sudarytų penki pagaliukai ir rutuliukas.

Iš esmės knyga buvo sugalvota kaip lengva provokacija tėvams. Manau, kiekvienoje šeimoje bus rastas kitas atsakymas ir nustatytos savos taisyklės. Vieni tėvai neleis piešti ant sienų, kiti vaiko kambaryje galbūt paskirs atskirą sieną, ant kurios vaikas galės atskleisti savo meninius sugebėjimus, treti galbūt darys taip, kaip pasiūlė Tania, ir ant lapo nupieštą piešinį priklijuos prie sienos. Ir visi bus teisūs. Be to, į knygą piešti tarsi irgi negalima, bet šioje yra tuščias baltas priešlapis, kuriame vaikai kviečiami nupiešti savo giminės medį.

Leidyklos nuotrauka_3.JPG Kokį įsivaizduojate „Pono Kampo“ skaitytoją?

BENAS: Šios knygos skaitytojas jau pats laiko ją rankose ir skaito pakankamai užtikrintai, nors tą daryti išmoko dar visai neseniai. Iš lovos rytais jis išlipa žvalus, nors kartais ir nenori eiti į mokyklą, nes už lango šalta. Jam patinka piešti ir spalvinti, nors ne visada pataiko į kontūrus. Jo galvoje dūzgia daugybė minčių. Namie jam atrodo, kad kiekvienas daiktas galėtų papasakoti savo istoriją, o naktį jis sapnuoja spalvotus sapnus. Kitaip tariant, tai beveik kiekvienas 5–8 m. vaikas (šypsosi). Tiesa, tikiu, kad knyga patiks ir mažesniems, jei tekstą perskaitys tėveliai.

Kaip manote, kuo ši knyga išsiskiria iš kitų?

BENAS: Į šį klausimą taikliai atsakė viena užsienio leidėja, kai nusiunčiau jai perskaityti ir įvertinti „Poną Kampą“. Tai knyga apie paprastą šeimą, su kuria skaitytojai gali lengvai tapatintis. Tokie  nutikimai vyksta kasdien. Tuo pat metu kiekviena šeima skirtinga su savo nerašytomis taisyklėmis, vaidmenimis, laisvalaikiu, papasakotomis ir nepapasakotomis istorijomis. Šia knyga norėjau tai akcentuoti. Knygos situacija paprasta, bet iš jos kyla net kelios svarbios temos.

TANIA: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus kiekvienam vaikui (ir ne tik vaikui). Apie šeimos svarbą ir palaikymą, apie tai, kad mylima veikla suartina ir padeda surasti draugų, apie tai, kaip smagu leisti laiką visai šeimai kartu.

Ko palinkėtumėte knygos skaitytojams?

 

BENAS: Linkiu nebijoti klausti, žaisti, eksperimentuoti. Visai nesvarbu, ar su pieštuku rankoje, ar su arbūzu ant galvos. Įvairiausių spalvų kupinas pasaulis atsiveria tik tokiu būdu. Na gerai, yra ir dar vienas būdas. Skaityti knygas. Bet juk knygos skaitytojai ir taip jas skaito (šypsosi).

TANIA: Labiausiai noriu palinkėti kuo daugiau linksmų, nuoširdžių ir kūrybingų vakarų su pieštukais rankose!

Princesės – senovėje ir šiais laikais

Iliustracija iš knygos_kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei šiandien būti Ana ir Elza, jas sudėjus kartu. Nes jauniausią dukrą karaliai mylėdavo labiausiai ir jeigu ją vyresnės seserys skriaudė, tai pabaigoje nedorėlės būdavo nubaudžiamos. Kodėl karaliai jauniausią dukrą mylėjo labiausiai, nežinau, bet taip rašoma įvairių šalių pasakose. Kad įsitikintum, gali paieškoti bibliotekose prieš 30 metų leistos serijos „Pasaulio šalių pasakos“ knygų.

Pasakos pabaigoje karalaitės (nesvarbu, jauniausios ar vienturtės) laukdavo didysis prizas – vestuvės. Ją vesdavo princas ar prasčiokas, visų prieš tai laikytas nevykėliu ir kvaileliu (nors iš tiesų jis nebuvo nevykėlis, tik labai gerai tokiu apsimetantis, kaip koks superagentas). Kartais karalaitė būdavo tikroji pasakos didvyrė, nes slapta karalaičiui ar kvaileliui-superagentui patardavo, kaip gelbėtis iš pinklių ir išspręsti skirtą užduotį. Tačiau kažkodėl niekada jos tėtis karalius nepareiškė: „Dukrele, esi tokia išmintinga, protingesnė už princą ar superagentą, tad valdyk karalystę viena“. Kaip šiandien vaikams būtinai reikia eiti į mokyklą, taip pasakose karalaitei būtinai reikėjo ištekėti.

IMG_0884Tačiau laikas bėgo ir pasaulis keitėsi. Moterys pradėjo vairuoti automobilius ir suprato, kad nebūtina laukti, kol atvažiuos jas vežti vyras su mašina, nes jos gali pačios nukeliauti, kur nori. Taigi, moterys  tapo laisvesnės, o pasakos, kuriose karalaitė sėdi pagrobta drakono ir laukia, kol ją išvaduos, ne visiems tapo priimtinos. Kodėl karalaitės elgiasi taip, lyg nieko nesugebėtų? Tinginės jos ar visiškos nemokšos? Mamos ir tėčiai susirūpino, kad, jeigu jų dukros skaitys tik tokias pasakas, paskui nesusigaudys, kaip elgtis gyvenime.

Taip greta senųjų pasakų, kurios atspindėjo pasaulį, koks jis buvo anksčiau, atsirado naujos pasakos su naujoviškomis karalaitėmis. Tik negalvokite, kad jos yra geresnės už senąsias. Jos tiesiog kitokios. Ką apie karalaites galvoja (tiksliau sakant, rašo) šiuolaikiniai lietuvių autoriai?

Birutės Mar „Princesių sala“ primena mano vaikystės buvimą princesėmis, kai vaikščiojom paskendusios svajonėse, kad esam karalaitės ir jau nuo to buvo smagu. Šioje istorijoje princesės mokosi būti tikromis princesėmis, o tai reiškia, kad jos turi išmokti spindėti. Prisiminus kalną knygų, kuriose įtikinėjama, jog princesei svarbiausia turėti daug gražių suknelių ir papuošalų, galima apsigauti ir pagalvoti, jog „Princesių sala“ yra apie tai. Nieko panašaus. Rašytoja kalba apie vidinį spindėjimą, kurį turi išsiugdyti princesė, pažindama save.

Karalaitė iš Juliaus Kelero knygos „Karalaitė, kuri nesiprausė“ yra, švelniai tariant, originali. Kaip kitaip taktiškai pavadintum mergaitę, kuri du metus nesiprausia ir yra tokia nešvari, kad dėl maisto likučių, prilipusių ant veido, pešasi žvirbliai, norėdami juos nulesti tiesiai nuo lūpų? Nesiprausė karalaitė ne dėl tingumo, o dėl to, kad jai skaudėjo širdį dėl mirusios mamos. Liūdna, ar ne? Iš anksto pasakysiu, kad pasaka baigsis gerai, pabaigoje lauks ir širdies ramybė, ir švara, ir meilė.

Kaip karalaite is grozio konkurso pabego_dJei pamatysi knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, žinok, kad tai mano pirmoji knyga vaikams. Pavadinimas sufleruoja, apie ką istorija, o aš pridursiu, kad manoji karalaitė pati priverda košės, o paskui pati ją ir srebia. Ji nėra paika, bet juk kiekvienas kartais pridarome kvailysčių. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – išmintingas patarimas padeda karalaitei situacijoje, kai atrodo, jau viskas, kas galėjo, sugriuvo. Išeitis tik viena – ne bėgti slėptis, o grįžti atgal ir atstatyti, ką sugriovei. Tą ji ir daro, padedama geriausio draugo taksiuko Tapio.

Mariaus Marcinkevičiaus „Princesė“ yra tiesiog smagi knyga, nes beskaitant galvoji: „Na ir nesąmonė parašyta“, bet tuo pačiu šypsaisi nuo vienos ausies iki kitos. Tą „nesąmonę“ padarė vėjas, sumaišęs žodžius sakinyje. Piešiniai knygoje verti atskiro dėmesio. Juos bežiūrint galima svajoti apie įvairius dalykus – pavyzdžiui, apie tai, kokia karalaite norėtum būti ir ką tada norėtum nuveikti.

Jolita Zykutė