6 patarimai, kaip per savaitę tapti tikru Knygų mugės lankytoju profesionalu

DSC_0077Vasario 22–25 dienomis „Litexpo“ parodų rūmuose karaliaus knygos. O kadangi knygos karaliaus, tad ir ateinantys jų žiūrėti turi pasitempti. Tarp gausybės leidyklų, renginių, dirbtuvių, rašytojų tikrai lengva pasiklysti. Todėl mes skubame į pagalbą ir patariame, kaip per savaitę (galima bandyti ir per trumpesnį laiką) pasiruošti Knygų mugei, kad apsilankytumėte joje kaip tikras profesionalas ir dar kitiems patartumėte.

1. Kiekvienas profesionalas žino, kad reikia turėti tikslą ir nuo jo pradėti. Ramiai pagalvokite, ko gi jūs norite iš Knygų mugės? Nusipirkti tris maišus knygų, gauti dešimties rašytojų parašus? O galbūt dalyvauti diskusijoje ir išsakyti savo nuomonę? Juk žinant atsakymą į šiuos klausimus bus vieni juokai pasirinkti, kada ir su kuo keliauti į mugę. Naudingas patarimas: informaciją apie renginius ir dirbtuves lengvai rasite Knygų mugės ir leidyklų internetiniuose puslapiuose. Rekomenduojame tikrinti konkrečių leidyklų skelbiamą informaciją, nes ji greičiausiai atnaujinama.

2. Nutarti, ar į Knygų mugę keliausite su vaikais ir ugdysite juos tikrais KnygųDSC_0277 profesionalais. Tik žinokite: jeigu nuspręsite į knygų mugę vestis vaiką, reikėtų iš anksto pradėti tam ruošti ne tik save, bet ir vaiką. Pagrindinė taisyklė – kalbėtis su vaiku, kas jo laukia, aptarti veiklų ir pirkinių sąrašą. Stengtis nuo to sąrašo nepabėgti. Šiais metais Knygų mugėje laukia išties daug renginių ir kūrybinių dirbtuvių vaikams. Mes netgi įkursime Vaikų talentų gatvę, kurioje visas mugės dienas veiks kūrybinės dirbtuvės, bus galima susipažinti su rašytojais ir dailininkais. O kuris vaikas nenorėtų susipažinti su rašytoju? Knygų mugė gali tapti puikia pirmąja pažintimi su įspūdingu ir įtraukiančiu knygų pasauliu. Tik perspėjame, kad vaikai gali tapti didesniais Knygų mugės profesionalais negu jūs.

3. Susidaryti sąrašus, ką norite aplankyti, kokias knygas nusipirkti, su kuo susitikti. Sąrašai yra puikus dalykas, tikrai. Jie gali būti rašyti ranka ar suvesti į telefoną – svarbu, kad jais naudotumėtės. Sąrašai puikiai padeda susidėlioti prioritetus, susikoncentruoti. Taip pat jie gali padėti neperžengti nustatyto knygų mugei skiriamo biudžeto.

4. Iš anksto sužinokite, kokia leidykla išleido jūsų norimą įsigyti knygą. Jei konkrečiai žinote, kokią knygą norite įsigyti, sutaupysite labai daug laiko ir nervų (o jie labai svarbūs), jei prieš tai pasidomėsite, kokia leidykla ją išleido. Tuomet galėsite eiti tiesiai prie jus dominančios leidyklos stendo ir nereikės klaidžioti po visą salę spėliojant, kuriame iš tų daugybės spalvingų stendų slepiasi jūsų svajonių skaitinys. Nebent jums patinka žaisti slėpynes.

DSC_09855. Nepamirškite žaisti! Juk Knygų mugė gali tapti didele ir labai smagia žaidimų aikštele. Išsikelkite sau bent vieną netradicinį, įdomų tikslą, pvz.: paspausti ranką bent vienam vaikų knygų autoriui, suskaičiuoti, kiek matėte knygų raudonais viršeliais, užduoti tris klausimus per knygų pristatymus. Tai padės įsijausti į Knygų mugės šventę ir atneš netikėtai gerų emocijų. Tikime, kad rasite ir naujų draugų!

6. Ir dar vienas labai svarbus patarimas: gerai pailsėkite, išsimiegokite ir pavalgykite. Profesionalai žino, kad eiti į Knygų mugę alkanam ir apsnūdusiam nevalia! Gurgiantis pilvas ir limpančios akys neleis pamatyti ir išgirsti, kaip kalba ir atrodo knygos. Todėl, kol dar yra laiko, kaupkite energiją ir ruoškitės puikiai knygų šventei.

Turėkite omenyje, kad kartais būna, jog viskas vyksta ne pagal planą, bet dėl to tikras Knygų mugės profesionalas tikrai neliūdi. Kartais neplanuoti susitikimai būna smagiausi, o netikėtai atrastos knygos – vienos geriausių.

Reklama

Aistė Jasaitytė-Čeburiak: „Grožis reiškia, jog turi jausti, matyti ir atliepti kitą“

Kaip karalaite is grozio konkurso pabego_d„Nuoširdžiai mylėkite ir jauskite savo dukras, tada jos paaugusios nesikankins abejonėse „Ar aš graži?“ ir sėkmingai atlaikys visus gyvenimo išbandymus“, – toks galėtų būti supaprastintas pokalbio su psichoterapeute ir buvusiu modeliu Aiste Jasaityte-Čeburiak reziumė. Dalykų, kuriuos galima įsidėti į galvą (ar širdį) pokalbyje yra ir daugiau ir, kaip pamatysite, jie nėra tušti samprotavimai, o reali Aistės gyvenimo patirtis, kuria ji pasidalijo su knygos „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“) autore Jolita Zykute.

 

Kas Jums yra gražus žmogus?

ais10

Man gražus žmogus – visų pirma ramus žmogus, tokia vidinė darna, kai veiksmai, jausmai ir mintys dera tarpusavyje. Gražus žmogus yra sąmoningas ir sąmoningai kuria pasaulį, eina savo autentišką kelią.

Kartą sutikta etnologė paklausė: „Aiste, ar žinai, ką reiškia žodis „gražu“?“ Jos samprotavimai paliko įspūdį. „Gražu“ kyla iš žodžio „grąža“. Tąkart pirmąkart susimąsčiau, kad grožis – tai vidinė grąža, kurią atiduodi, spinduoliuoji savo elgesiu kitiems. Mane giliai užkabino, kad grožis reiškia, jog turi jausti, matyti, atliepti kitą, o ne kad esi pats su savimi ir esi tuo patenkintas.

Kalbate kaip vidinę brandą pasiekęs žmogus. Tačiau vaikystėje ar paauglystėje „grožis“, „graži moteris“, ko gero, siejosi su kitais dalykais?

Kai buvau visai maža mergaitė, žmogaus gerumas siejosi su jo grožiu – jei patirdavau šiltą santykį iš kito žmogaus, tai man atrodė, kad tas asmuo labai gražus.

Kai prasidėjo paauglystė, natūralu, kad, kaip ir visi paaugliai, sureikšminau išorinį grožį – „Kaip turiu rengtis? Kaip reikia būti panele? Kas yra graži panelė? Kaip ji turi susišukuoti?…“ Dėmesys krypo ir į gražius batelius ar drabužius, kurių tais laikais ne kiekvienas galėjo įpirkti.

Mano moteriško grožio vertybes formavo veikiau ne mama, o mamos mama – kaip ją vadinu, bobulė. Ji kalbėjo apie grožį, davė moteriškumo pamokas – kad mergaitė turi būti tvarkinga, švari, pasitempusi, turi skaniai kvepėti. Santykis su bobule yra artimas ir šiltas, tai jos pamokymai apie švarą, tvarką, higieną man itin svarbūs.

Kai tapo labai įdomu, kas gi yra panelė, nuėjau į modelių konkursą, jį visiškai netikėtai laimėjau ir taip papuoliau į mados, grožio industrijos, rinkodaros lauką. Galvojau: „Dabar tapsiu labai graži! Mane padažys, aprengs ir tapsiu princese iš vaikystės svajonių ar regėtų animacinių filmukų.“

_GRI2056Svajonė tapti labai gražiai išsipildė su kaupu?

Iš pradžių viskas žavėjo, džiaugiausi matydama savo skirtingus tapatumus – vieną dieną aš pankė, kitą – rokerė, nuotaka ir taip toliau. Paauglystėje išorinis keitimasis buvo labai įdomu. Bet kai pabaigiau mokyklą, pradėjau keliauti, dirbti su aukštosios mados kūrėjais, netgi labai garsiais, būdama šalia jų patyriau, kaip jie kuria madą, ir pamačiau, kad jie žvelgdami į mane kaip į modelį mato tik objektą. Buvau vertinga, nes jie galėjo pasižiūrėti, kaip atrodo sukurtas rūbas, makiažas. Akivaizdžiai pamačiau, kad jiems nesu įdomi kaip žmogus. Ir man taip skaudėjo širdį! Jei anksčiau patiko, kad galiu būti ir tokia, ir kitokia, dabar viduje pykau – kodėl didieji mados kūrėjai taip žavisi savo sukurtais įvaizdžiais, kodėl jie tai taip sureikšmina, juk čia tik daiktai…

Dirbdama modeliu daug keliavau, ir kelionėse man labai trūko kontakto su žmogumi, su kuo pasikalbėti, atverti dūšią. Norėjau būti ne objektas, o būti santykyje, ryšyje. Labai supykau ant mados pasaulio – kad žiūri į mane kaip koks ūkininkas turguje besirinkdamas karvę – kokios kojos, dantys… Jutau didelį vidinį konfliktą, daug kentėjau ir liūdėjau.

Kur ieškojote išeities?

Ta situacija lėmė mano profesijos pasirinkimą – psichologiją. Jau dvyliktoje klasėje nujaučiau, kad norėčiau tai mokytis, bet neišdrįsau, nebuvau tikra. Dirbdama modeliu įsitikinau, kaip svarbu suprasti žmogų, jo vertybes. Sutikau begalę sėkmingų žmonių – aktorių, dainininkų, verslininkų, daug pasiekusių, labai garsių pasaulyje. Kai pamačiau, kaip jie svaiginasi narkotikais, kad yra sutrikę, nelaimingi, kad jų gyvenime daug liūdesio ir paviršutiniškumo, o santykiai grįsti nauda, ne meile, man pasidarė baisu.

Buvau mergaitė iš paprastos šeimos. Mano tėtis – geografijos mokytojas, daug pasakojo apie pasaulį, todėl visada svajojau pamatyti skirtingas šalis. Dirbant modeliu tai ir atsitiko – po dvyliktos klasės keliavau į Japoniją, JAV, Aliaską, Kanadą ir taip toliau. Tačiau buvo ir kitas pasaulio pažinimas – pamačiau, kad tie „pasaulio sėkmingieji“ labai nelaimingi ir supratau: aš taip nenoriu.

Netgi santykiuose su vyrais stebėjau, kaip siūlo dovanas bandydami tave nupirkti. Tai buvo taip atgrasu – galvojau, kam man tas namas, lėktuvas, mačiau, kad tai ne ten veda. Vaikystėje miegojau su bobule viename kambaryje, ir ji naktimis pasakodavo savo meilės istorijas, tad užaugusi ir laukiau tos jos nupasakotos tikrosios meilės.

Tie pasakojimai savotiškai apsaugojo mane, kaip ir didelė tėvo meilė man – buvau prisipildžiusi tėviškos meilės, tad vyruose neieškojau tėvo, nebuvau ta, kurią galima papirkti dovanėlėmis. Tokia ta mano istorija, kaip mergaitė tapo moterimi, ir džiaugiuosi, kad eidama keliu niekur neužstrigau, kad nuo išorinių dalykų priėjau prie vidinių. Smagu tuo dalintis, nes viskas tikra ir išgyventa.

Kaip kokios pasakos herojė supratote, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba, ir atlaikiusi išbandymus grįžote atgal sveika ir praturtėjusi. Bet, ko gero, buvo ir tų, kurių likimas kitoks?

Tos modeliais dirbusios draugės, kurios buvo tikros draugės, išgyveno panašią kelionę kaip ir mano – juk panašūs žmonės traukia, ar ne? Galbūt jos netapo psichoterapeutėmis kaip aš, bet sukūrė šeimas, turi mėgstamą darbą. Tačiau iš mano pažintų merginų, dirbusių modeliais, buvo ir labai tragiškų istorijų – dėl narkotikų žmogus susirgo šizofrenine psichoze, atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, nebegalėjo gyventi realiame gyvenime. Buvo tokių, kurios pasidavė netikram auksui, per vėlai suprato, kad tai netikra. Kai analizuoju savo istoriją, bandydama suprasti, kodėl taip atsitiko, kas vedė mane, suprantu, jog buvo svarbi aplinka, kurioje augau, kokią įtaką darė tėvas, mama, močiutė.

Ar pati patyrėte jausmą „esu negraži, kitos gražesnės“? Kaip su tuo tvarkėtės?

ais2

Tikrai taip. Paauglystės laikotarpiu iš manęs labai šaipėsi, nes buvau lėtesnio brendimo. Bendraamžės mergaitės jau buvo „prasprogusios“, gražios, o aš… Turėjau kompleksų – nenorėdavau segtis sijono, nes kojos atrodė per plonos, sakydavo, „su dviračiu pravažiuos“. Galvojau, kad mano kojos labai negražios, o dar patyčios – „anoreksikė“, „distrofikė“… Jaučiausi bjauriuoju ančiuku. Betgi mano tėvas kartojo: „Tu turi išsitiesti, nieko nebijoti, nesikūprinti, tu esi labai graži.“ Tai mane labai palaikė, neleido subyrėti. Pergalė modelių konkurse buvo kaip iš pasakos – bjaurusis ančiukas virto gulbe. Tiesa, paauglystės metais nebuvau tyli pelytė – net suprasdama, kad tarp draugų nesu grožio favoritė, vis tiek nepasidaviau – buvau klasės seniūnė, sprendžiau, kūriau, realizavausi, norėjau veikti, būti matoma kitais būdais. Vertindama iš dabartinės perspektyvos matau, kad būtent ta kova, neleidimas sau žlugti mane ir išvedė.

Ką šiandien pasakytumėte vaikystės ir paauglystės sau?

Jaučiau, kad esu iš prigimties drovi, todėl tiesiog padrąsinčiau save, pasakyčiau: „Nebijok būti savimi.“ Svarbu būti tuo, kuo esi, nereikia tilpti į rėmus, stenkis, kad vestų širdis. Manau, kad aš realizavausi, bet paauglystėje daug nerimavau, nežinojau, kaip elgtis suaugusiųjų pasaulyje, o vaikystėje trūko drąsos, nes pasaulis atrodė nepažįstamas, todėl kiek bauginantis.

Turite dvi dukras. Kaip jas auginate? 

Dažnai kartoju joms: „Kaip aš džiaugiuosi, kad jūs atėjote, kad mane pasirinkote“, tad iki šiol iš jų abejonių dėl išvaizdos negirdėjau. Kol kas tikiu, kad mano dukros apie save galvoja gerai, nes jos lengvai adaptuojasi, joms sekasi įvykdyti užduotis. Svarbu, kad neperglobočiau, kad nebūčiau mamytė, sakanti: „Oi, tu negali“. Noriu, kad jų vertė formuotųsi remiantis požiūriu, kad jos gali.

Kaip padėti šiandieninėms mergaitėms, kad jos atlaikytų išorės spaudimą atitikti tam tikrus grožio standartus?

Aš žvelgiu iš psichologo pusės. Kaip vaikas jaučiasi, priklauso nuo to, kokie jo tėvai, nes jausmas apie save formuojasi nuo to, kaip vaikas augo ir ką patyrė. Tėvai turi matyti vaiką, drąsinti, padėti atsirinkti, kas yra kas, kas svarbu, o kas nesvarbu. Vaikai regi, kaip tėvai elgiasi, todėl tėvai turi būti gyvas pavyzdys, autoritetas. Pavyzdžiui, jei mama nepasitiki savimi, savo moteriškumu, tai ir dukra nelabai pasitikės savimi. Tikiu, kad vienam vaikui nerealu susigaudyti pasaulyje, jam būtinai reikalinga suaugusiųjų pagalba.

Viskas prasideda net ne nuo darželio, o nuo įsčių, nuo fantazijų apie ateinantį kūdikį – kaip jis laukiamas, kaip pasitinkamas. Vaikai ne tada supranta apie save, kai pradeda šnekėti, tai įvyksta daug anksčiau – jie kūnu suvokia, kaip su jais elgiamasi, todėl reikia apkabinti, priglausti, džiaugtis. Tada nekils jokių abejonių „Aš negraži…“ Kai vaikai pradeda mąstyti susiedami dalykus, tada reikia kalbėtis, aiškintis, bet visa ko pagrindas – tėvų meilė vaikui, matyti jo poreikius ir emocijas. Kokį santykį su tėvais vaikas patiria, taip jis ir supranta, koks jis yra – kad jis yra gražus ir geras, kad su juo viskas gerai, jeigu tėvai atliepia jam, ir atvirkščiai – jeigu jis negauna ryšio, vaikas suvokia save kaip neįdomų, mano, kad jo poreikiai nesvarbūs.

Geras pratimas, kad žmonės suprastų, kaip formuojasi savivertė, įsivaizduoti tokią istoriją: tu gimei, tavęs nelaukė, tavo mama ilgai negrįžo iš darbo, tu bijojai, tu verkei, nes norėjai valgyti, bet ji nesuprato, kad tu nori. Kas kyla emocinėje srityje beklausant tokios istorijos? Suprantate, koks vaikui susidarys vaizdas apie save? Labai nykus…

Negalima sakyti vaikui „Neverk“, „Baik“, „Ko zirzi?“, reikia domėtis, „Kas atsitiko? Ką jauti?“ Nes vaikas išmoksta, jog jo jausmų tėvai nepriima, mato: „Ką išgyvenu, kad man skauda – niekam neįdomu.“ Tada formuojasi netikroji savastis.

Jeigu žmonės jaučia, kad atėjo laikas vaikams, siūlau rimtai tuo domėtis – yra daug knygų, informacijos. Reikia mokytis būti tėvais!

Gintaras Kaltenis: „Kartais gerai pažvelgti į Tėvynę iš šono“

Gintaras Kaltenis – raitelis, fotografas, keliautojas, rašytojas. Prieš keletą metų dalyvavo lietuvių raitelių žygyje iki Juodosios jūros ir atgal, skirtame paminėti Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų. Šiais metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pasirodė pirmoji jo knyga vaikams „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Koks keliavimo būdas patinka labiausiai? Kuri Lietuvos vieta paliko didžiausią įspūdį? Kaip kilo idėja pradėti rašyti vaikams? Gintaras Kaltenis atsakė į šiuos ir dar daugiau klausimų.

Rainiuko pikselio keliones_d– Esate pasišventęs keliautojas. Kurią kelionę galėtumėte išskirti? Kuri buvo įspūdingiausia?
– Tikrai, neslėpsiu, mėgstu keliauti. Tik dažniausiai patinka tai daryti kokiu svarbiu tikslu ar misija – kažką atrasti, kažką sužinoti arba įrodyti. Labiausiai įsiminusi kelionė-ekspedicija buvo žygis žirgais žemaitukais iki Juodosios jūros. Užduotis mums buvo paprasta – patvirtinti arba paneigti 600 metų senumo legendą: ar gėrė Vytauto Didžiojo žirgai sūrų Juodosios jūros vandenį. Lietuvoje tuomet, prieš mūsų žygį, dar nebuvo žirgų turizmo, niekas nebuvo tiek toli keliavęs žirgais. Du tūkstančiai kilometrų istorijos! Beveik nuo jūros iki jūros (balta–juoda). Mes nežinojome, kaip jausis žemaitukai, kad ir be galo ištvermingi žirgeliai, įveikę po keliasdešimt kilometrų kasdien; kaip jausimės mes, raiteliai, kokie netikėtumai ar išbandymai gali mūsų laukti. Tai buvo didžiulis iššūkis ir didis nuotykis – 40 dienų balne. Ačiū dievui, žemaitukai patvirtino savo pasaulinę šlovę – regis, galėjo vienu kartu dar tiek nušuoliuoti. Tos kelionės metu įgijau daug „mirtinų“ draugų, tame tarpe ir legendiniu tapusiu šunį Alšį, tai yra kunigaikštį Alšį.

– Koks keliavimo būdas Jums patinka labiausiai? Kodėl?
– Labiausiai man patinka žirgai. Juk yra taip: kai joji žirgu, jis yra transportas, jei tik nulipi nuo jo – bendrakeleivis, o dažnai ir geriausias draugas. Jaunystėje buvau žirgų sportininkas, dabar tapau žirgų turistas, bet man labiau patinka žodis žygeivis ar keliautojas. Kokie šio transporto pliusai? Štai, vardinu: tai taip pat bebenzė, kaip ir vandens ar „turėklinė“ transporto priemonė. Gali joti nepravažiuojamais miškais, laukais, bristi upėmis, kopti į kalnus. Tokia laisvalaikio leidimo forma kaip kelionės žirgais labai populiarėja pasaulyje – ypač šalyse, kur žirgas nuo seno yra labai vertinamas: Vokietijoje, Nyderlanduose, Danijoje ir panašiai. Jose apstu kaimo turizmo sodybų, skirtų keliaujantiems su žirgais, karietaitėmis ar vežimaičiais. Lietuvoje taip pat ši keliavimo rūšis labai populiarėja, vis daugiau žmonių supranta natūralios gamtos, sveikos aplinkos naudą ir reikšmę.

– Kaip vyksta jūsų rašymo procesas? Ar taikote sau kokias nors taisykles,

Gintaras Kaltenis

Nuotrauka iš asmeninio Gintaro Kaltenio archyvo

apribojimus? Ar jus reikia skatinti rašyti?
– Yra tik viena taisyklė – jokių taisyklių! Turiu namie kampelį, kuriame ir rašau. Tai nedidelis staliukas su kompiuteriu (taupau rašiklius ir medžius) ir trintuku. Mano asmeninė mūza Raselė (gerbėjoms prisipažinsiu – esu laimingai vedęs) užkuria man… ne, ne pirtelę, – židinuką (ji įsitikinusi – ugnis, ypač židinio – vaidilučių darbas ir reikalas), tada įmerkiu kojas į dubenį, užsimetu šlapią rankšluostį ant galvos… Juokauju – taip vaikystėje įsivaizduodavau rašytoją. Kai rašau kokį rašinėlį ar knygutę, tampu laikinu keistuoliu – viską kitą pamirštu, galvoje sukasi tik žodžiai, sakiniai, herojų monologai ir dialogai… Būna, vairuoju po miestelį, stukteli kokia mintelė, tai įsižiebus raudonai, tuoj puolu užsirašinėti kur papuola ir nepapuola, kad ir ant priekinio stiklo. Ir tik pasigirdus nekantriems ditirambams iš užpakalio, metu viską ir spaudžiu gazą. Skatinti rašyti manęs nereikia. Nebent stabdyti.

– Jūsų knygoje – daug istorinių faktų, pasakojimų. Kaip ruošėtės rašyti? Kokie buvo jūsų šaltiniai?
– Seniau labai gėrėjausi kitais kraštais, jų istorija, geografija. Kartais gerai pažvelgti į Tėvynę iš šono. Dabar kuo toliau, tuo labiau žaviuosi mūsų gimtu kraštu – pamėgau ir šlapią žiemą, ir pilkus baltiškų spalvų atspalvius, ir mūsų krašto istoriją. Kiek čia paslapčių, vežimais nepaveši – seniausia kalba, vietovardžiai, ypač hidronimai – gal net nuo Volgos iki Varšuvos ar dar toliau.
Stengiuosi, kad mano šaltiniai būtų kuo įvairiausi – „tardau“ istorikus-žinovus, verčiu bibliotekas, mėgstu vieną didžiausių pasaulyje Didžiosios Britanijos enciklopediją, dažnai braidau neišbrendamosiomis interneto platybėmis. Dar Gustavas, Pipedija; tikiu legendomis, pasakomis ir gandais… Chi chi. Ai, dar yra sagos, runos ir vedos!

rainiuk „Rainiuko Pikselio kelionės“ – pirmoji jūsų knyga vaikams. Papasakokite, kaip kilo idėja rašyti būtent šiai skaitytojų auditorijai.
– Su vaikų tauta draugauju seniai. Kartais rašau juokingus, ironiškus ar šiaip pašaipūniškus straipsnelius geriausiam vaikų žurnalui „Laimiukas“. Tai pasakojimai ar aptarimai apie įvairius dalykus: skirtingas kojines, kurios daro įtaką naujausiems išradimams (pavyzdžiui, kaip šiuolaikiškai nusirašyti per matiekos kontrolinį), apie piktąją kaimynę Garaną (sukeitę skiemenis vietomis, gausite teisingą jos vardą), apie Mėnulio žmones, vaiduoklių gyvenimą ar barono Miunhauzeno lietuviškus žirgus. Apie šaunius šuniukus detektyvus skaliką Litą (jis iš e-lito) ir mišrūną kiemsargį Centą – jie, išradę laiko mašiną, nagrinėja Lietuvos istorijos paslaptis. Vaikų vardu, kad lengviau būtų sugalvoti, kuo būsim, kai užaugsim, renku interviu su skirtingų profesijų žinomais žmonėmis: tai krepšininkas Jonas Valančiūnas, „auksinė žuvelė“ Rūta Meilutytė, alpinistas Vladas Vitkauskas, gyvūnėlių daktaras Aiskauda Jakovas Šengautas, net prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jie visi pasakoja apie savas kvailystes, tai yra vaikystes, ir apie tai, kaip tapo tuo, kuo tapo.
O šiaip, „vaikišką“ karjerą pradėjau vaikystėje, tik ne savo, o savo nuostabių dukrų – nepasitaikius po ranka pasakų knygutei, tuoj pat turėdavau sukurti savąją pasaką ar dainelę. Kitaip nevalgys sriubos arba neužmigs. Dabar jau turiu vaikaičių, tad namudinė kūryba tęsiasi. Esu įsitikinęs, kad tie, kurie rašo vaikams, yra išties gudrūs – juk knygas vaikams dažnai skaito ir suaugėliai, ko nebūna atvirkščiai.

– Knyga „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“ – grožinės ir edukacinės literatūros mišinys. Kodėl jungėte šias dvi skirtingas literatūros sritis?
– Vėlgi, kaip sakė Pikselis, o gal Vekselis, kiekvienoje pasakoje ar legendoje yra tiesos grūdas ar bent grūdelis. Kiekvienas kūrinukas – pasakojimas, knyga, filmas, muzika, paveikslas, net šokis – turi skaitytoją, žiūrovą ar šiaip stebėtoją kažko pamokyti – geriausia, žinoma, teigiamo. Kažkada dirbau mokytoju, taip pat, kaip jau išsidaviau, namie užsiimu įvairia edukacija ir edukologija su savo „mokinukais“ – supratau, kad nuogus, sausus faktus, kaip jie pateikiami vadovėlyje, išmokti, įsiminti yra kančia. Daug įdomiau juos skaityti kaip nuotykius.

– Kodėl būtent katinas tapo pagrindiniu jūsų knygos veikėju? Ar buvo minčių pasirinkti kitą gyvūną?
– Todėl, kad mūsų seno namo kieme nuo seno gyvena toks paprastas lietuviškos veislės katinas. Paprastas, bet savo vertę žinąs! Žinoma, jis pilkas ir rainas. Didžiulėmis geltonakėmis „lempomis“. Jam vaikai iš senos televizoriaus dėžės sumeistravo būstą (neseniai, prieš žiemą, atlikta ir šiuo metu madinga pastato renovacija – sienos išmuštos šiltinančiomis medžiagomis, o aš planuoju pavasarį sukalti terasą). Tad jį visi gerbia ir maitina. Na, kokią pelę liuoslaikiu gal ir pagauna. Sportiniais interesais, bet niekas to dar nėra matęs.
Kartą viešėdamas viename mieste pastebėjau lygiai tokį patį katiną, vėliau pamačiau panašų net Graikijoje, į kurią nusibeldžiau ieškodamas Heraklio stulpų (patikimi istorikai mano, kad Heraklio vardas kilęs nuo senos mūsų genties – Gerulių). Tada supratau, kad tai ne mūsiškis keliauja per draugus, o kad tokie patys rainiukai gyvena visuose mūsų miestuose, miesteliuose, kaimeliuose. Net Užkūdrėje. Jie, tie katinai rainiukai, kaip ir žemaitukai ar skalikai yra mūsų gyvasis paveldas. Saugotinas, gerbtinas ir globotinas! Ir pamaitintinas.

– Pikselis – keistas ir netradicinis vardas, kaip ir pats veikėjas. Kodėl nusprendėtelll pagrindinį veikėją pavadinti būtent taip?
– Esu dar ir fotografas, o skaitmeninę nuotrauką juk sudaro pikseliai. Pikselis – tai raiškos taškas. Knygos lyrinio herojaus rainiuko katinėlio Pikselio akys – irgi du taškai: žalias ir geltonas (jis dar ir tuo ypatingas). Kai pažiūri, pakreipęs galvą, rodosi kaip šviesoforas, tik be draudžiamos raudonos. Spėju, jį todėl taip ir pavadino.

– Ar pats turite namie katiną? Ar kokį kitą gyvūną? Kaip nusprendėte jį įsigyti?
– Kai buvau mažas, turėjau. Buvo taip: sutikau kieme rainiuką – sušalusį, alkaną, purviną ir be išsilavinimo. Parsinešiau namo, pamaitinau, išmaudžiau, susidraugavome. Jis padėdavo man ruošti pamokas („Kas priterliojo sąsiuvinį?“ – klausdavo mokytojai ar tėvai. „Rainiukas!“ – atsakydavau, ir tai būdavo tiesa (dažniausiai). Kartu skaitydavom nuotykių ar keliautojų knygas apie tolimus kraštus ar „Tris muškietininkus“. Bet kažkaip jis dar labiau susidraugavo su vaistininkėmis iš vaistinės, kuri buvo mūsų namo pirmajame aukšte. Matyt, jam trūko veiklos ir pripažinimo. Netrukus tėvai gavo naują butą ir mes išsikraustėme. Tą kačiuką Pikselį, žinoma, pasiėmėme kartu. Išsikraustėme netoli, tik už poros kvartalų, tad netrukus katino netekome – jis parėjo atgal pas vaistininkes. Dažnokai jį aplankydavau, nes buvo pakeliui į mokyklą; mūsų rainys tapo visų vaistinės klientų žvaigžde ir numylėtiniu – išdidžiai tupėdavo arba prie durų kaip apsauginis, arba snausdavo kaip koks brangus eksponatas tarp mėgstamiausių širdies lašiukų ar valerijono buteliukų. Taigi įsidarbino katinu… Tikiuosi, veiklos ir pagarbos jam netrūksta.
Tik vėliau sužinojau senolių tiesą: šuo prisiriša prie šeimininko, o katinas – prie kraštovaizdžio. Ir tai yra tiesa. Planuoju netolimoje ateityje įsigyti kokį seną dvarelį, polivarką ar malūną – ten tai jau bus rojus katinams, šuniukams ir žemaitukams.

– Pikselis keliaudamas naudoja įvairiausią transportą – ir vežimą, ir traukinį, ir paspirtuką, ir netgi oro balioną. Ar pats esate skridęs oro balionu? Kokius pojūčius pamenate geriausiai?
– Juk nuobodu viskas, kas kartojasi, ar ne? Kiek netikėtai Pikseliui pasisekė – pavyzdžiui, Kauną iš Vilniaus patogu pasiekti vandens keliu – nemokamai ir be degalų-teršalų. Ekonomiška, ergonomiška ir ekologiška, kaip pasakytų ekonomistas Ekselis iš Kauno. Pajūrį, kuris gerokai toliau, patogiau pasiekti oro transportu. Dar vienas pavyzdys – mokyklos valgyklą, pasibaigus pamokai, greičiausiai ir patogiausiai būdavo, pamenu kaip šiandien, pasiekti turėkliniu transportu – slystant turėklais.
Oro balionu keliauti dar neteko, bet tikrai planuoju. Jau matau save pakibusį virš Vilniaus senamiesčio stogų arba virš kokio vaizdingo kraštovaizdžio – Trakų ar Igno ir Linos ežerynų, virš Labanoro ar Rūdninkų sengirių, Nemuno ar Neries vingių. Ech, spausčiau fotomygtuką! Be sustojimo. Dabar, ištobulėjus dronų technologijoms, tai kaip ir nesudėtinga, bet man maga tai pamatyti savomis akimis. Ačiū už klausimą ir kad priminėte. Kai tik atšils.
Dažnai mėgstu keliauti ir automobiliu – pavyzdžiui, po Lietuvą ar Europą – taip daug pamatai, aplankai, sutinki įdomių žmonių. Padarai daug įsimintinų nuotraukų. Patinka ir greiti, ir galingi automobiliai – greiti, kad greit, stiprūs – kad patrauktų, pavyzdžiui, priekabą bent su pora žirgų, ar kolegą iš balos ar pelkės. Nepatinka tik seni. Jei tenka vykti toliau, nevengiu lėktuvo – greita ir patogu (neįskaitant patikros). Dar, tiesa, nesu bandęs tarpžemyninės raketos.

– Rainiukas Pikselis drąsiai keliauja po Lietuvą, sutinka naujų žmonių ir katinų bei patiria daug nuotykių. Kiek tėvynės esate aplankęs jūs? Kuri šalies vieta įstrigo labiausiai?ppppppppppp
– Esu kilęs iš gintarinio pajūrio (jo garbei ir mano vardas), tad dievinu šį kraštą – pušys, kopos… Kai pamatau jūrą, kaskart širdyje plyksteli begalinis troškulys, tai yra troškimas mesti visokius, atseit, neatidėliotinus reikalus ir burlaiviu, kaip koks Kolumbas, Magelanas ar Radvila Našlaitėlis plaukti aplink pasaulį. Mano gimti namai stovėjo prie pat jūrų uosto tvoros, už kurios nuolat ūkaudavo tai išplaukiantys, tai parplaukiantys laivai iš viso pasaulio, kieme stovėjo švyturys. Tai mano Tėviškė. Bet labai žaviuosi visu mūsų kraštu – jis kaip brangus akmuo, tik skirtingais kraštovaizdžiais, skirtingais šaukiniais. Kaip sakė Pikselis – Lietuva dėlionė, Lietuva svajonė. Dabar jau esu senas vilnietis ir tuo irgi didžiuojuosi: Vilnius – viduržiemių, arba viduramžių miestas-perlas, karalių sostinė; miestas, kurio paslaptys toli gražu atskleistos ne visos (ir kuo toliau, tuo gražiau, ir atvirkščiai).
Esu išvažinėjęs ir išvaikščiojęs (ir išjodinėjęs) daug Lietuvos – beveik kiekviename kampelyje turiu draugų, pažįstamų, bičiulių, kurie dažnai skambina ir kviečia: „Gintarini, atlėk porai dienelių, pasibalnosim žirgelius, apšuoliuosim apylinkes“. Dažniausiai nesusilaikau ir, pasiėmęs kuprinę, jojimo batus ir būtinai fotoaparatą, išlekiu. Labai stebiuosi, kaip mūsų mažyčiame krašte tiek gražaus ir įvairaus – net žmonių tapatybės ir charakteriai.

– Ar planuojate vaikams rašyti ir toliau?
– Be jokio abejo! Kaip vaikai be mano pasakojimų? Turiu daugybę sumanymų ir istorijų. Šiuo metu rengiu spaudai serialą „Sek Lietuvos istorijos pėdsakais. Detektyvai Litas ir Centas imasi darbo“ – tai bus įvairių su Lietuva susijusių detektyvinių istorijų rinkinukai. Manau, kad jos, tos istorijos, puikiai tiktų ir animaciniams filmukams, ypačiai mums švenčiant valstybės šimtmetį. Kita knyga – jau dailininkai piešia – bus apie kunigaikštį Alšį ir garsiausią Lietuvos šunį Alšį, kuris turėjo didžiausią šunišką karjerą pasaulyje – nuo benamio valkatos Baltarusijoje iki Lietuvos premjero krėslo. Šį rudenį, prieš pat Vėlines, Alšis iškeliavo į amžinąją medžioklės šalį… Planuojame jam pastatyti ir paminklą.

– Ar jau esate suplanavęs artimiausią kelionę? Kur?
– Nedidelių kelionių džiaugsmą patiriu nuolat. O iš didesnių planų – turiu didžiulį norą, svajonę surinkti „kietų“ raitelių būrį ir su žemaitukais nujoti į Maskvą – pabelsti, kaip kadaise Algirdas į Maskvos vartus. Įbesti Kremliaus šeimininkų nosis į balutę, nors jau ne – į krūvelę, kurią jie pastaruoju metu kaupia su kaupu. Gal atsuktume istorijos ratą atgal? Kažkas turi tai padaryti. Man sako – dabar tikrai ne laikas, nežinai, kas šaus tiems totoriams į galvą. Bet aš jiems atsakau – kai metas taikus, tai ir įdomybės ir būtinybės tokios nėra.

Iki susitikimų! Linkėjimai Lietuvos katinams!
Gintarinis Miau
2018 01

Virgis Šidlauskas: „Visi vaikai yra bent kažkiek panašūs į Ulfą“

ULFAS www be karviu 2-01

Debiutuodamas su pirmąja savo knyga vaikams „Ulfas ir stebuklinga barzda“ rašytojas Virgis Šidlauskas sakė: „Viskas tik prasideda, todėl laikykit kepures – laukia ilgas ir nuotykių pilnas kelias!“ Ilgai nuotykių laukti neteko, nes debiutinė rašytojo knyga pretenduoja tapti 2017 metų knyga vaikams. Kokius klausimus rašytojui per susitikimus užduoda vaikai? Koks yra Ulfas? Kaip jis švęstų, jeigu knyga apie jį laimėtų rinkimus? Į šiuos klausimus atsakė Ulfo autorius.

Kokia buvo pirma mintis sužinojus, kad knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ nominuota 2017 metų knygos vaikams rinkimuose?
Gerai prisimenu tą jausmą – pirmiausia buvo nuostaba, o tada didelis džiaugsmas. Tikriausiai visada taip būna: kai kažko labai tikiesi, tenka nusivilti, o kai nesitiki ir tai atsitinka, būna labai smagu; taip šį kartą buvo ir man. Na, o vėliau atkeliavo ir daugiau minčių – buvo labai smagu patekti į tokią rašytojų draugiją, tuomet vėl aplankė džiaugsmas, kad Ulfo knyga pateko tarp geriausių knygų. Pajaučiau dar didesnį norą skleisti vaikams žinią apie šią istoriją, kad tik jie ją skaitytų ir nenorėtų paleisti iš rankų.

Kuo Ulfas panašus į kitus vaikus ir kuo skiriasi nuo jų?

23847168_898822316952004_574352183588185797_o

Nuotrauka iš rašytojo asmeninio archyvo


Visų pirma, visi vaikai yra labai smalsūs ir drąsūs. Jiems rašytojas yra kaip naujas kiemo draugas – vaikai nori apie jį sužinoti viską, ką tik įmanoma ir kuo smulkiau. Atsimenu, kuomet vaikystėje atvykdavo koks nors rašytojas, visą laiką būdavo truputėlį nejauku, nedrąsu paklausti, nes manydavau, kad leptelsiu kokią nors nesąmonę, kvailystę. Tačiau šiuolaikiniai vaikai per daug apie tai negalvoja ir drąsiai klausia netgi asmeninių klausimų, nes jiems viskas įdomu. Prieš save jie mato gyvą rašytoją ir nori sužinoti kaip įmanoma daugiau. Kalbant apie vaikų ir Ulfo panašumus, galima kalbėti ne tik apie patrakėliškumą, bet ir apie geranoriškumą, nes ir pats Ulfas nėra vien tik neklaužada, o ir giliai viduje labai geras vaikas. Visi vaikai yra bent kažkiek panašūs į Ulfą.

Ko vaikai klausia dažniausiai?
Vaikai klausinėja tikrai visko – kiek turiu brolių ar seserų, ar turiu žmoną ir vaikų, kada pradėjau rašyti, kurti dainas, kada išmokau groti gitara, kokią gitarą turiu, kiek už ją mokėjau, kiek esu knygų parašęs, ar mėgau sportuoti, ar mėgstu futbolą ir galybės kitų klausimų, į kuriuos kartais tenka atsakymų ieškoti, nes kai kurie dalykai jau būna užmarštyje. Dažnai tas rankų miškas nusileidžia tik tada, kai susitariame su vaikais, kad sudainuosiu paskutinę dainą.

26219582_922461721254730_4220704795380805933_n

Nuotrauka iš rašytojo asmeninio archyvo

Ką knygoje randa vaikai? O suaugę?
Manau, kad kiekvienas iš knygos pasiima tai, kas jam svarbiausia. Sulaukiu įvairių atsiliepimų – vieniems patinka komiškas Dykūno paveikslas ir milžiniška zefyrų plantacija, kiti jautriai reaguoja į Degtuko ir Ulfo santykius, mąsto apie Degtuko likimą. Dar kitiems įspūdingiausias pasirodė Pomiškio pasaulis. Manau, kad tai yra vertybinis dalykas, nes kas kiekvienam svarbiausia, į tą labiausiai ir krypsta dėmesys. Kam svarbiausia draugystė, tas pirmiausia atkreipia dėmesį į Degtuko ir Ulfo santykius, kam buvo komiškas Dykūno paveikslas, tam iš karto kėlė juoką jo istorija. Kažkam galbūt įdomesnis buvo kitoniškumas, akcentuojamas Pomiškio pasaulyje. Smagu, kad kiekvienas randa kažką, ką gali pritaikyti sau.

Kaip manote, kaip švęstų Ulfas, jeigu knyga apie jį taptų Metų knyga?
Greičiausiai Ulfas švęstų nutrūktgalviškai. Galbūt jis įliptų į aukščiausio medžio viršūnę ir džiaugdamasis rėktų visa gerkle. Galbūt nusipirktų maišą saldainių ir įlipęs į oro balionų taksi mėtytų juos visiems praeiviams ant galvų. O gal tiesiog sukviestų visus draugus į vieną vietą ir pabūtų drauge. Kas ten žino, bet manau, kad vienas dalykas aiškus – Ulfas tikrai būtų labai labai laimingas.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?
Šių metų pradžioje turėtų pasirodyti antroji mano knyga. Joje taip pat bus galima rasti nutrūktgalviškų nuotykių, humoro ir linksmų personažų. Beje, jau pradėjau rašyti antrąją Ulfo knygos dalį. Tie, kas nerimauja dėl kai kurių personažų likimų, gali nusiraminti, nes Ulfo nuotykiai dar nesibaigė. Antroje dalyje skaitytojai ne tik sutiks pamėgtus herojus, bet ir atras naujų.

Interaktyvios knygos – puikus būdas paskatinti vaikus skaityti

Pasaulis, rodos, milžinišku greičiu lekia pro šalį. Ir tikrai kartais vos spėjame kartu su visais jame vykstančiais pokyčiais. Visi jau įpratę prie elektroninių knygų ir vis besiplečiančių interneto galimybių, kurios leidžia norimas knygas gauti akimirksniu. Lietuvoje gana neseniai po truputį pradėjo rastis ir visiškai naujos interaktyvios knygos. Tai knygos su papildyta realybe, muzikinės knygos ar net enciklopedijos, kurios savo interaktyvumu ypatingai traukia jaunuosius skaitytojus, kurie jau įpratę naršyti savo ar tėvų išmaniuosiuose įrenginiuose. Leidykla „Nieko rimto“ pateikia net keletą naujausių interaktyvių knygų vaikams. Galbūt kuri nors patiktų ir jūsų vaikui?

Rainiuko pikselio keliones_dVis labiau populiarėjantis interaktyvių knygų žanras – enciklopedijos. Tai knygos, kurioms interaktyvumas po truputį tampa būtinas. Tikėtina, kad po keleto metų enciklopediją vaikams bus sunku įsivaizduoti be papildomos medžiagos, esančios išmaniuosiuose įrenginiuose. Pati naujausia, 2018 metais išleista leidyklos „Nieko rimto“ knyga „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“ – viena iš tokių, kurios negalime įsivaizduoti be išmanaus įrenginio. Čia autorius Gintaras Kaltenis pasakoja apie skirtingus Lietuvos miestus, vaikai turi galimybę sužinoti, kuo ypatingi įvairūs Lietuvos kraštai ir pan. Naudodamiesi išmaniąja programėle „Pikselio kelionės“, vaikai turi galimybę pamatyti nuotraukas ir vaizdo įrašus iš įvairiausių Lietuvos vietų ir sužinoti atsakymus į klausimus, pateiktus knygos gale. Tėveliams, kurie nenori, jog vaikai per daug prisirištų prie išmaniųjų įrenginių, gera žinia ta, kad telefono ar planšetinio kompiuterio prireiks tik knygos gale, kad vaikas įtvirtintų tai, ką sužinojo knygoje ir kartu dar pamatytų keletą įdomybių iš Lietuvos.

Gamtos metu ratas_dKiek panaši mokomojo tipo knyga yra ir visiems puikiai pažįstamo gamtininko Selemono Paltanavičiaus enciklopedija „Gamtos metų ratas“. Čia vaikai supažindinami su metų mėnesiais, įvairiausiais augalais, gyvūnais ir kas kurį mėnesį dedasi Lietuvos gamtoje. Spalvingomis fotografijomis iliustruotoje knygoje randame įdomiausius faktus apie miško gyventojus, klausimus ir atsakymus apie viską, kas susiję su metų laikais ir metų mėnesiais. Kiekvieną mėnesį papildo išskirtiniai vaizdo įrašai – atgijusios fotografijos – iš gamtos vaizdų. Tai viena iš tų knygų, kurios puikiai tiks vaikams, kurie nori sužinoti kažką naujo, o programėlėje esantys vaizdo įrašai bus įdomus papildomas priedas, kuris pagyvins knygą, tačiau neužgoš jos turinio.

Peliunes vasara_dŠiek tiek kitaip interaktyvi 2017 metų rudenį pasirodžiusi spalvinga muzikinė knygelė „Peliūnės vasara“. Čia rasite vienuolika autorės ir dailininkės Rūtos Dzin sukurtų istorijų apie grožį, gerumą ir vertybes. Parsisiuntę programėlę „Peliūnės dainelės“, skaitytojai galės mėgautis kompozitoriaus Sigito Mickio sukurtomis ir Nedos Malūnavičiūtės įdainuotomis dainelėmis. Daineles galima parsisiųsti į kompiuterį ar telefoną ir leisti vaikams klausytis ne tik skaitant knygą, bet ir kartu keliaujant.

 

laimiukas2018-1.jpgVaikams, kurie mėgsta skaityti, tačiau kartu nori ir visur naudoti išmaniuosius įrenginius, tikrai patiks „Nieko rimto“ šešis kartus per metus leidžiamas literatūrinis žurnalas „Laimiukas“. Čia įdomius tekstus, receptus, daineles, eilėraščius, anekdotus ir konkursus papildo išmanioji programėlė „Laimiukas“, kurioje vaikai ras ne tik atsakymus į įvairias užduotis, tačiau ir pačių autorių skaitomas istorijas, muziką ir daug kitokių įdomybių. Nuo 2018 m. sausio pasirodo visiškai atsinaujinęs ir, žinoma, interaktyvus žurnalas. Taigi jis puikiai tiks tiems vaikams, kurių tėvai vis dar stengiasi, kad šie pamėgtų skaitymą.

Nors neretai tėvai kiek vengia savo vaikams į rankas įduoti išmaniuosius įrenginius, vis dėlto šiandien jie gali tapti puikiu būdu paskatinti vaikus skaityti. Juk knyga, kuri džiugina, skatina žaisti ir domėtis įvairiausiais dalykais, iškart tampa įdomesnė.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Edgaras Straukas: „Iliustruodamas knygas noriu užkrėsti skaitytoją savo patirtais išgyvenimais“

Edgaras Straukas – perspektyvus grafikos dizaineris, atvirukų bei knygelių vaikams iliustruotojas. Jo piešiniai žavi ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Juk viršelis tikriausiai būna pirmas dalykas, kuris patraukia knygą paimti į rankas? Kūrėjas papasakojo apie knygų iliustravimo ypatybes, kiek kartų skaito knygą prieš ją iliustruodamas ir kokie herojai žavi jaunimą.

straukasKaip prasidėjo Jūsų, kaip knygų iliustruotojo, karjera?

Retrospektyviai žvelgiant, pirmų užuomazgų, kurios išaugo į dabartinį mane maloniai apraizgiusį iliustruotojo karjeros vijoklį, galėčiau rasti vaikystėje. Pradedant stojamuoju piešimo egzaminu į pirmą klasę sustiprintos dailės mokykloje; tęsiant kartais pamokų metu piktnaudžiautu laiku piešiant sąsiuvinio gale ir baigiant netikėtu pasiūlymu po studijų – iliustruoti vaikišką knygutę.

Kokia buvo pati pirma Jūsų iliustruota knyga? Ar prisimenate, kaip vyko darbas su ja?

Tai buvo „Naisių sodo gyventojų rūpestėliai ir džiaugsmeliai“ – Vaidos Kavaliauskaitės istorija apie realaus kaimo fantastinių gyventojų iššūkius ir kasdienybę. Nuslūgus netikėtumo ir suteiktos progos džiaugsmui apsupo mintys – nuo ko gi pradėti. Žinių pilnais kibirais teko semtis tiek iš kitų kūrėjų knygų, tiek ir iš internete plaukiojančių pamokų. Padrąsinančiai nuskambėjo ir gerb. Kęstučio Kasparavičiaus atsakymai į tuomet gluminusius klausimus.

Ar iliustruodamas knygas visas jas perskaitote nuo pradžių iki galo, ar tik ištraukas?

Pirmiausiai perskaitau visą knygą bendrai nuotaikai ir vaizdui susidaryti. Antrą kartą skaitant jau galima pasižymėti kylančias idėjas atskiriems istorijos epizodams, vėliau iš jų atsirenkant labiausiai kūrinį papildančius iliustracijų eskizus. Pradėjus naują projektą visada yra didžiulis noras tiesiog imti ir piešti, bet jį šiek tiek sutramdžius iliustracijos dažniausiai tampriau susisieja tarpusavyje.

Ar buvo kilusi mintis parašyti savo knygą? Gal jau turite ir siužetą?

zuikis

Iš knygos „Kaip zuikis jausmus pažino“

Minčių apie savas istorijas buvo ir tebėra. Su kiekvienu minčių sraigtelius guviau suktis privertusiu perskaitytu ar pamatytu siužetu kyla savitų interpretacijų, kaip galėčiau tai pritaikyti savo pasakojime, kaip galėčiau skaitantįjį užkrėsti tais išgyvenimais, kuriuos patyriau mintyse regėdamas epinę sceną.

Siužeto užuomazgų yra, tačiau jos kol kas labai jautrios dienos šviesai.

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?

Tokios nominacijos dar neturiu. Labiau linkstu prie medijos, kurioje garsiau kalba vaizdai negu žodžiai.

Kaip manote, koks stilius (knygų, aprangos ir pan.) šiuo metu patinka vaikams, jaunimui?

Manau, vis didesnį susidomėjimo pagreitį įgauna superherojų kultas, kylantis iš filmų, serialų ir „Marvel“ bei „DC“ komiksų pasaulio. Tai patvirtinti galėtų tiek dideli ir ilgalaikiai būsimų filmų planai, tiek ir gruodžio pradžioje pirmą kartą Baltijos šalyse vyksiantis „ComicCon“ renginys.

Sekant pasaulio ir vietinius įvykius dažnam norėtųsi turėti antgamtiškų galių, pagelbėjančių atstatyti teisybę ir pusiausvyrą.

vavava

Iš knygos „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“

Kaip manote, ar knygų iliustracijos turi atkartoti tai, kas parašyta knygoje, ar papildyti, sužadinti vaizduotę?

Manau, kad daugumoje atvejų iliustracijos turėtų papildyti perskaitytą, mintyse atgimusią situaciją. Kartais galima pavaizduoti net tai, kas įvyko prieš, po ar per pasakojamą momentą, bet, pavyzdžiui, neaprašytą knygoje aplinkos reakciją į veikėjų veiksmus, taip išplečiant ir praturtinant pasaulį, kuriame lankosi knygą skaitančio vaizduotė. Man pačiam dažnai patinka papildyti istoriją šalutiniais, trumpalaikiais veikėjais ar nepaminėtomis, tačiau derančiomis aplinkos detalėmis.

Ar vartydamas kitų dailininkų iliustruotas knygas vertinate jų darbą? Pastebite, ką būtumėte daręs kitaip? Kaip iliustraciją būtų galima patobulinti?

Dažniausiai su džiugesio šypsena įvertinu akis išsiplėsti ir ryškiau švytėti privertusių autorių kūrybą. Žinant, kiek laiko ir pastangų kartais užtrunka suregzti įtraukiančią kompoziciją ar iškrapštyti iš minčių kertelių užsiožiavusią, iš pirmo žvilgsnio paprastą idėją, jaučiu pagarbą kūrėjams.

Taip, žinoma, kyla kitoniškesnių situacijos iliustravimo sprendimų, tačiau kūrybiškai pelningesnė ilgalaikė investicija yra išnagrinėti, kodėl autorius būtent taip išfantazavo situaciją ir ką aš iš to galėčiau pasimokyti aš. O pasimokyti visada yra ko.

Ar iliustracijos gali pagerinti arba sugadinti kūrinį? Kodėl?

Manau, iliustracijos dažniausiai praturtina kūrinį. Retais atvejais yra tekę padėti knygą atgal į lentyną vien dėl neestetiškų piešinių. Priklausomai nuo knyga siekiamo tikslo būna, kad iliustracijos suteikia didumą bendros kūrinio vertės ir tekstas tik papildo detalėmis. Būna ir atvirkščiai, svarbu – balansas.

Jeigu reikėtų iliustruoti ateinančias žiemos šventes, koks tai būtų piešinys?

Tai būtų ramiai džiugi scena, kurią pamačius pasijustumėt truputį laimingesni, tyliau banguojančiomis mintimis ir šiek tiek šiltesne širdimi. Dangus pilnas žvaigždžių ir įsiklausius – girgždantis sniegas. Tokių šventinių dienų pasiilgau labiausiai. Pakaktų, kad būtų bent daug sniego.

Kalėdiniai kūrėjų sveikinimai

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad rašytojams sukurti kalėdinį sveikinimą yra vieni juokai. Tačiau jie labai stengiasi ir jaudinasi, kad jų sveikinimas būtų kuo nuoširdesnis, originalesnis ir labai pradžiugintų jį skaitančius.

Mūsų autoriai siunčia jums didelį glėbį sveikinimų!

Sigutė Ach18519613_1656659471307819_5472972743050656833_n

Šventiškos dienos man primena tiltelius. Kaip dažnai jas lydi nerimas, jaudulys, net spūstis. Tuomet įsiklausau į save, o ten aš mažutė, labai nekantraujanti puošti eglutę. O po to tyla vaikų kambary ir nesibaigianti pasaka, žvelgiant į lempeles. Linkiu visiems susirasti dureles, už kurių slypi naivumas ir DIDIS GROŽIS, sugebantis pavergti tik tyrą širdį. Mat širdis, jautri GROŽIUI, – nenugalima širdis. Ir ji tyra, tik kartais reikia atsiversti gerą knygą vaikams. Tad lai būna laiko tą padaryti :)

Selemonas Paltanavicius

Selemonas Paltanavičius

Štai dar vienos Kalėdos. Dar viena eglutė. Smagu skaičiuoti laiką prisimenant visas savo regėtas ir puoštas eglutes: „…aš jau mačiau penketą eglučių…“ arba „…o aš pernai ir šiemet eglutę puošiau pats, mama ir sesė su broliu tik padėjo…“
Kalėdos ateina nešdamos gerą nuotaiką ir dovanas. Iš karto po Kalėdų prasideda naujieji gamtos metai, vėl ima ilgėti diena ir šakose prie lesyklos pragysta didžioji zylė. Žinia apie naujus metus yra geriausia dovana. Na, o jeigu po eglute dar rasite knygą, tada galėsite sakyti, kad metai buvo puikūs.
Linkiu visiems daug šviesos, daug sniego. Ledo ir knygų. Nesirkite, kuo ilgiau būkite ore ir draugaukite su Kalėdom!

Benas Bėrantasbenas

Kaip būtų puiku, jei per šias Kalėdas putlūs debesys pribertų daug daug sniego. Tada visi galėtume prie namų iš jo lipdyti besmegenius ar voveriukus su varniukais ir rogutėse čiuožti nuo kalno. Tada galėtume eiti į mišką, kur apsnigtos eglės atrodo dar gražesnės. Sniege paliktume savo pėdas ir galbūt atrastume miško gyvūnų pėdutes, kurie, tikiu, irgi švenčia Kalėdas.
O jei sniego vis dėlto nebus, nereikia pernelyg nusiminti. Vadinasi, mes visi savo šiluma jį ištirpdėm dar nenusileidusį ant žemės. Jaukių švenčių!

 

Ignė Zarambaitė

Igne Zarambaite1

Linkiu Tau sniego angelo, sukurto žvelgiant į pašėlusias žvaigždes, paslaptingo snaigės bučinio tylią žiemos naktį. Linkiu raudonų skruostų bėgant iš visų jėgų ledu, šiltų baltų garų, kylančių į šaltą dangų juokiantis.
Linkiu jaukios namų kertelės, puodelio su gardžiausia arbata, prie viso to – dar knygos, ne šiaip kokios, o murkiančios ant kelių lyg katė ir stebuklingai tirpstančios kaip sniegas rankose – į širdį.

Su šventėmis, Skaitytojau.

Virgis Šidlauskas

Jei šventinį vakarą grįžtant namo į plaukus pabirs ne žvaigždės, o snaigės – nereikia Virgis Šidlauskasstebėtis. Vadinasi, viską šiais metais darėte tinkamai. Geri darbai atsvėrė blogus, gražūs poelgiai – nedovanotinus. Todėl Kalėdų senelis neturės priežasčių žvelgti į jus įtartinu žvilgsniu. Bus gerai, net jeigu nesnigs. Tada pakaks laiko ne tik stebėti krentančias žvaigždes, sugalvoti norus, bet ir naujais metais juos įgyvendinti. O svarbiausia – nepamirškit esančių šalia. Jie didžiausia dovana, kurią turit. Daiktai susidėvi, o meilė ir draugystė, jei jos tikros, – niekada. Ir nebūkit pernelyg rimti, kad problemos ir stresas nesugraužtų jūsų lyg pernokusių obuolių. Mylėkite, būkite kartu, o visa kita – kaip duos žvaigždės. ;)

Šarūnė Baltrušaitienė

Sarune Baltrušaitiene

 

Sveikinu visus „Nieko rimto“ skaitytojus – ir dar tik mėgstančius vartyti, ir jau mokančius skaityti – artėjančių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Linkiu kitais metais daug sužinoti ir daug atrasti, daug svajoti ir daug nuveikti, daug duoti kitiems ir daug pasisemti patiems. Linkiu rasti progų kasdien nusišypsoti ir pasinerti į fantastišką nuotykių pasaulį knygose! Linkiu kasdien atrasti bent po nedidelę smulkmeną, kuri nuoširdžiai pradžiugintų!

 

Neringa Vaitkutė

Visiems skaitytojams ir neskaitytojams, arbatos gėrėjams ir kavos mylėtojams,Neringa Vaitkute_2014_1 svajotojams ir nuotykiautojams, niurzgaliams ir krizentojams, žvaigždžių skaičiuotojams ir atradėjams, visiems paklydusiems ir atsiradusiems, noriu palinkėti to, kas man pačiai neapsakomai svarbu. Dažniau apsikabinkit mylimus žmones ir nors akimirkai visiškai ištirpkite jų šilumoje. Svajokit karštai ir aistringai, net jei svajonių išsipildymas slypi kažkur toli, už ūkanotų kalnų. Dovanokit gerumą nieko neprašydami mainais. Švieskit ir niekada neužgeskit. Lai jūsų švytėjimo neužgesina nei pati ilgiausia ir tamsiausia metų naktis, nei nesibaigianti lietuviška dargana. Nepasiduokit ir nenuleiskit rankų net tada, kai aplink vien aklinos nesėkmių ir nesupratimo sienos. Anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris tvirtai pasakys – aš tavimi tikiu. Elkitės ir jauskitės lyg nuostabieji katinai: kad ir kas nutiktų, laikykit nosį pavėjui, o uodegą – karingai pakeltą!
Ir viskas bus gerai.
Jaukių ir nuostabių švenčių, mielieji!

FlecerisTom Fletcher, knygos „Kalėdozauras“ autorius

Sveiki, visi Lietuvos gyventojai!

Linkiu labai linksmų Kalėdų… pilnų dinozaurų!

Video sveikinimą rasite čia.

 

Paul van Loon, knygų serijos apie vilkolaliuką Dolfą autoriusei1c8761.1280x1280

Mieli Lietuvos skaitytojai, kaip malonu, kad ir jūs mėgaujatės vilkolakiuko Dolfo ir Siaubų autobuso nuotykiais. Kartu su Dolfu linkime jums daug džiaugsmo skaitant. Hrrrrau!

20171207_23

 

 

Emmi Itaranta, knygos „Vandens skonis“ autorė

Prieš pat šias Kalėdas lankiausi gražiajame Vilniuje ir parsivežiau lauktuvių tradicinį lietuvišką šakotį, kuris per šias šventes puoš mano stalą. Visiems linkiu ramių Kalėdų ir sėkmingų Naujųjų metų!

 

 

Meg Rosoff, knygos „Taip dabar ir gyvenu“ autorėMeg_Rosoff

…viskas, ką tikiuosi rasti po Kalėdų eglute – nauja užrašų knygelė ir daug tuščių popieriaus lapų, ant kurių galėčiau spausdinti savo knygų juodraščius. Ai, ir dar dėžutė, pilna puikių idėjų.

Visiems savo draugams Lietuvoje linkiu linksmų Kalėdų ir geresnių 2018 metų. Pasikalbėsime kitų metų pabaigoje ir aptarsime, kaip jie praėjo!

 

 

 

Daug atradimų jums linki visas „Nieko rimto“ kolektyvas!

DSC_0020