Gerų knygų paieška – darbas nelengvas (bet užtat įdomus!). Turbūt daugelį domina, kaip leidyklos suranda tas pačias geriausias ir nuostabiausias knygeles. Apie paieškų procesą pasakoja „Nieko rimto“ autorių teisių vadybininkas Benas Bėrantas.
Kažkur namuose guli tokia knygutė, pavadinimu „Iš kur aš atsiradau? Gyvenimo tiesos – be sapaliojimų ir su paveikslėliais“. Ir tikrai: jokių „atnešė gandras“, „radome kopūstuose“ ar „nusipirkome parduotuvėje“. O nuo kūdikių pradėjau, nes kartais ir apie knygų suradimą retai žinoma A iki Z, kaip aprašyta minėtoj knygelėj. Žodžiu, paveikslėlių nepažadu, bet bent šiek tiek tiesos – būtinai.
Šiaip jau gaila, kad knygų neatneša gandrai… Sėdi sau leidykloje, atskrenda gandras, pabarbena į langą snapu ir įduoda siuntinį. Šiek tiek sunkiau būtų ieškoti naujų knygų kopūstuose, nes tada būčiau ne autorių teisių vadybininkas, o ūkininkas. O jei šiek tiek rimčiau, iš tikro naujų knygų paieška labiausiai primena parduotuvę. Didelį prekybos centrą. Dar didesnį nei įsivaizdavot. Ir tokiam prekybos centre vien tik užsienio rašytojų ir dailininkų knygos, kurias būtų galima leisti Lietuvoje nusipirkus tokio pobūdžio teises. Dažniausiai vartom leidyklų katalogus arba tiesiog šniukštinėjam visur, kol randam ką prie širdies. Tada aš bendrauju su tą knygą išleidusios leidyklos autorių teisių vadybininku (dažniau vadybininke), o leidykla atsiunčia mums knygos pavyzdį ir tada jau visi niekorimtukai skaito, kol galiausiai nusprendžia, ar verta ją turėti savo knygų šeimynoj. Jei niekas leidykloje nemoka kalbos, kuria parašyta knyga (tarkim, koks nors retas Antarktidos pingvinų dialektas), tuomet prašom įvertinti vertėjo, kuris moka tą kalbą, arba net kad išverstų dalį. Išsirinkus knygą kaip turguje vyksta derybos su užsienio leidykla, kol galiausiai susitariam dėl teisių įsigijimo.
Neretai būna, kad vienos parduotuvės mums labai patinka, o kitos – nelabai. Tada vaikštom būtent į tas, kurios mums labiausiai patinka ir pardavėjai ima mus atsiminti. Ir šiaip smagu, kai susirandi draugų. O su draugais geriausia susitikti tarptautinėse knygų mugėse, tokiose kaip Frankfurto, Bolonijos, Londono, Gioteborgo, kur kone visos pasaulio leidyklos suguža į didelius parodų rūmus ir pristatinėja savo leidinius. Tada jau gali pasijusti kaip tikroje parduotuvėje. Tik dažniausiai prekių negalima iškart įsigyti. Vaikštai po susitikimus (beveik kaip po kavines, nes ir kava ar arbata pavaišina), pasakoji apie savo leidyklą, ką ji mėgsta leisti, ir sulauki daugybės pasiūlymų. Tada po tokios mugės kabinetą užplūsta knygos iš viso pasaulio, kurias vėl reikia kruopščiai atrinkti susėdus su nuostabiais kolegomis.
Iki šiol pasakojau apie verstines knygas. Su lietuviškomis knygomis yra šiek tiek kitaip. Pirmiausia todėl, kad jų nereikia labai toli ieškoti. Per vienuolika metų leidykla jau turi savus rašytojus ir dailininkus, kurie sukūrę naują knygą iškart pasidalija su mumis. Taip pat dažnai sulaukiam laiškų, kuriuose mums dar nepažįstami rašytojai siūlo išleisti savo knygas. Kartais ir tarp jų aptinkam knygų, kurias pamilstam.
Yra sakoma, kad kūdikis pats pasirenka sau šeimą. Tai galbūt ir knygos pačios pasirenka leidyklą? Tuomet džiaugiamės, kad mus pasirenka būtent tos knygos, kurias leidžiam. Juk taip smagu, kai tiesiai iš spaustuvės atkeliauja nauja knyga. Tada nori nenori nusišypsai.
„Nieko rimto“ namai 