Kaip leidykla randa knygas?

Gerų knygų paieška – darbas nelengvas (bet užtat įdomus!). Turbūt daugelį domina, kaip leidyklos suranda tas pačias geriausias ir nuostabiausias knygeles. Apie paieškų procesą pasakoja „Nieko rimto“ autorių teisių vadybininkas Benas Bėrantas.

Kažkur namuose guli tokia knygutė, pavadinimu „Iš kur aš atsiradau? Gyvenimo tiesos – be sapaliojimų ir su paveikslėliais“. Ir tikrai: jokių „atnešė gandras“, „radome kopūstuose“ ar „nusipirkome parduotuvėje“. O nuo kūdikių pradėjau, nes kartais ir apie knygų suradimą retai žinoma A iki Z, kaip aprašyta minėtoj knygelėj. Žodžiu, paveikslėlių nepažadu, bet bent šiek tiek tiesos – būtinai.
Šiaip jau gaila, kad knygų neatneša gandrai… Sėdi sau leidykloje, atskrenda gandras, pabarbena į langą snapu ir įduoda siuntinį. Šiek tiek sunkiau būtų ieškoti naujų knygų kopūstuose, nes tada būčiau ne autorių teisių vadybininkas, o ūkininkas. O jei šiek tiek rimčiau, iš tikro naujų knygų paieška labiausiai primena parduotuvę. Didelį prekybos centrą. Dar didesnį nei įsivaizdavot. Ir tokiam prekybos centre vien tik užsienio rašytojų ir dailininkų knygos, kurias būtų galima leisti Lietuvoje nusipirkus tokio pobūdžio teises. Dažniausiai vartom leidyklų katalogus arba tiesiog šniukštinėjam visur, kol randam ką prie širdies. Tada aš bendrauju su tą knygą išleidusios leidyklos autorių teisių vadybininku (dažniau vadybininke), o leidykla atsiunčia mums knygos pavyzdį ir tada jau visi niekorimtukai skaito, kol galiausiai nusprendžia, ar verta ją turėti savo knygų šeimynoj. Jei niekas leidykloje nemoka kalbos, kuria parašyta knyga (tarkim, koks nors retas Antarktidos pingvinų dialektas), tuomet prašom įvertinti vertėjo, kuris moka tą kalbą, arba net kad išverstų dalį. Išsirinkus knygą kaip turguje vyksta derybos su užsienio leidykla, kol galiausiai susitariam dėl teisių įsigijimo.
Neretai būna, kad vienos parduotuvės mums labai patinka, o kitos – nelabai. Tada vaikštom būtent į tas, kurios mums labiausiai patinka ir pardavėjai ima mus atsiminti. Ir šiaip smagu, kai susirandi draugų. O su draugais geriausia susitikti tarptautinėse knygų mugėse, tokiose kaip Frankfurto, Bolonijos, Londono, Gioteborgo, kur kone visos pasaulio leidyklos suguža į didelius parodų rūmus ir pristatinėja savo leidinius. Tada jau gali pasijusti kaip tikroje parduotuvėje. Tik dažniausiai prekių negalima iškart įsigyti. Vaikštai po susitikimus (beveik kaip po kavines, nes ir kava ar arbata pavaišina), pasakoji apie savo leidyklą, ką ji mėgsta leisti, ir sulauki daugybės pasiūlymų. Tada po tokios mugės kabinetą užplūsta knygos iš viso pasaulio, kurias vėl reikia kruopščiai atrinkti susėdus su nuostabiais kolegomis.
Iki šiol pasakojau apie verstines knygas. Su lietuviškomis knygomis yra šiek tiek kitaip. Pirmiausia todėl, kad jų nereikia labai toli ieškoti. Per vienuolika metų leidykla jau turi savus rašytojus ir dailininkus, kurie sukūrę naują knygą iškart pasidalija su mumis. Taip pat dažnai sulaukiam laiškų, kuriuose mums dar nepažįstami rašytojai siūlo išleisti savo knygas. Kartais ir tarp jų aptinkam knygų, kurias pamilstam.
Yra sakoma, kad kūdikis pats pasirenka sau šeimą. Tai galbūt ir knygos pačios pasirenka leidyklą? Tuomet džiaugiamės, kad mus pasirenka būtent tos knygos, kurias leidžiam. Juk taip smagu, kai tiesiai iš spaustuvės atkeliauja nauja knyga. Tada nori nenori nusišypsai.

 

Kaip dirba dailininkas–iliustruotojas…

Kaip iliustruotojas prakalbina tekstą? Kodėl kartais dailininkas negali iliustruoti labiausiai patikusių teksto vietų? Pasakoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė.

Kai susitikimuose su vaikais kalbamės apie dailininko–iliustruotojo darbą, ieškome palyginimų, į ką tai galėtų būti panašu. Mėginame įsivaizduoti, kad knygos tekstas – tai teatro pjesė. Jei tekstas geras, jį bus įdomu skaityti net iš paprasčiausių rankraščių, o kiekvieno skaitytojo viduje glūdintis įsivaizdavimo mechanizmas padės sukurti savus vaizdinius, lydinčius skaitomą tekstą. Tačiau galima pjesės tekstą parodyti ir kitaip – iškeliant į sceną, pasitelkiant režisūrą, aktorių vaidybą, scenografiją, apšvietimą, muziką. Taip tekstas atsiskleidžia ryškiau, įtaigiau, originaliau, o dailininkas tampa režisieriumi, kuris knygos skaitytojui – žiūrovui – pateikia tekstą naujoje šviesoje.

L. Eitmantytės–Valužienės pieštas žemėlapis

Iš tiesų, kartais užtenka tik nedidelių dailininko prisilietimų prie knygos, kad ji taptų patrauklesnė akiai. Tuomet pagrindinis dėmesys sutelkiamas ties viršeliu, o viduje skyrių pradžios ir pabaigos papuošiamos detalėmis ar nedidelių piešinių intarpais. Kai dailininkas pasiryžta knygą iliustruoti puslapio ar atvertimo dydžio iliustracijomis, darbas su tekstu tampa atsakingesnis ir kruopštesnis. Čia dailininkas susiduria su viena svarbia taisykle, kuri jį skiria nuo laisvai kuriančių menininkų. Jei paveikslus kuriantis dailininkas gali įkvėpimo semtis iš labiausiai jam patikusių teksto vietų, tai dailininkas iliustruotojas privalo jausmus sutramdyti, pasitelkti protą bei įžvalgumą. Skaitydamas tekstą, jis turi atrasti akcentus, pabrėžiančius svarbiausius įvykius ar veikėjus, ir juos taip sudėlioti taip, kad susidarytų iliustracijų išdėstymo ritmas. Juk skaitytojas gali nusivilti, jei, pavyzdžiui, keliaudamas knygos puslapiais atras penkias iliustracijas kas keletą puslapių, o po to tik vieną ar kitą po trisdešimties puslapių.

Šitaip paskirstant piešinius, iliustruotojui mieliausios teksto vietos gali nepatekti į pasirinkto ritmo puslapius. Bet nusiminti neverta. Kiekvienas tekstas – tarsi žaidimo aikštelė. Jei dailininkas leidžiasi žaisti šį žaidimą su noru ir užsidegimu, bet kuri jo pasirinkta vieta gali tapti įdomiai ir originaliai interpretuota.

Iliustracija iš knygos „Nuostabioji aš!“

Iliustracija iš knygos „Nuostabioji aš!“

Daugiausiai galimybių atskleisti knygos grožį, vertingumą ir meniškumą turi dailininkas, kuris iliustruoja paveikslėlių knygą (dažniausiai tai būna knygos mažiesiems skaitytojams). Štai čia vyksta pats tikriausias spektaklio kūrimas! Pasirinkta piešimo technika ir priemonės – tai aktoriai. O toliau viskas kaip tikrame teatre: kiekviename atvertime vis kita scenografija, veikėjai, apšvietimas. Viskas atgyja, persipina, išsiskiria… Auginama nuotaika, jausmai, atskleidžiami veikėjų charakteriai, jų išsakomos mintys virsta vaizdais. Visa tai reikalauja ne tik didelio kūrybingumo, bet ir kantrybės, atidumo. Juk iliustracijas reikia ne tik sugalvoti, bet ir jas nupiešti. Tam gali prireikti ir keleto mėnesių, pusmečio ar net metų. Tačiau energija, atiduodama iliustracijų kūrimui ir knygos teksto atskleidimui, nelieka bevaisė. Skaitytojai ją pajaučia. Kartais dailininko sukurta magiška knygos erdvė ilgam apsigyvena skaitytojo širdyje ir kviečia dar nevieną kartą pasinerti į nuostabų skaitymo ir vaizdų pasaulį. Juk toks didelis džiaugsmas – atrasti knygą, kurioje daug geros ir įvairiapusės energijos. Džiaugsmas skaitytojui, knygos autoriui ir… dailininkui iliustruotojui! Tarp jų visų užsimezga ryšys.

Ir jei tik yra galimybė, padėkokite autoriui ir dailininkui už suteiktą malonumą. Nes išgirsti savo darbo įvertinimą yra labai svarbu. Tai suteikia jėgų naujiems kūrybiniams atradimams!

Kam tas blogas?

Jeigu domitės vaikiškomis knygomis, tuomet tikrai bent kartą girdėjote keistą dviejų žodžių junginį – „Nieko rimto“. O jeigu mūsų draugu esate jau kurį laiką, tuomet turbūt žinote, kad mums labai rūpi, kokios knygos patenka į mažiausiųjų skaitytojų rankas. Tinkamos knygos atveria stebuklų kupinus pasaulius, lavina vaizduotę, padeda vaikui užaugti savarankiškai mąstančia ir visapusiška asmenybe. O šito nori, sutikite, kiekviena mama ir kiekvienas tėtis.
Tik ką daryti tam užsiėmusiam tėčiui ar labai skubančiai mamai, kai knygyne nuo lentynų žvelgia šimtai knygų viršelių? Kurios knygelės iliustracijos yra geresnės? Kaip žinoti, ar teksto kalba tinkama penkiamečiui? O kaip įsiūlyti knygą vienuolikmečiui? Ar vaikui nebus baugu klausytis liaudies pasakų? O kas? O kaip? O kodėl?…
Daug klausimų ir kartais mažai atsakymų į juos. Todėl ir pradedame rašyti šį blogą. Kad galėtume kalbėti apie vaikiškas knygas, apie įvairius mitus ir tabu, apie tai, kaip atskirti gerą kūrinį nuo šlamšto, apie vaikų skaitymo ypatumus ir apie daugelį kitų, skaitančioms šeimoms aktualių dalykų.

Šis blogas nebus vien tik leidyklos „Nieko rimto“ tribūna. Mes mielai leisime pasisakyti ir kitiems. Į pagalbą kviesimės vaikų literatūros ekspertus, psichologus, kalbėsimės su mamomis, vaikų rašytojais ir dalininkais. Taip pat leisime pažvelgti į vaikiškų knygų leidybos virtuvę ir atkreipsime dėmesį į nedidelius, bet labai svarbius dalykus. Todėl nepamirškite užsukti į svečius. Mes lauksime atviromis durimis ir avietėmis kvepiančia arbata:)