Apie tai, ką skaito vaikai, geriausiai gali papasakoti tie, kurie su mažaisiais knygų draugais bendrauja kasdien. Tokie yra žurnalą vaikams „Laimiukas“ pristatantys ir po mokyklas keliaujantys „Nieko rimto“ vadybininkai Saulius, Rokas ir Andrius. Tiesa, jų niekas tikraisiais vardais nevadina. Vaikams jie – laimiukai. Kodėl? Viską paaiškins Andrius.
Turiu du vardus: pirmasis – Andrius, antrasis – Laimiukas. Šį vardą man davė vaikai, pas kuriuos mes, laimiukai, keliaujam kasdien. Kodėl mes tą darom? Nes suprantam, kaip sunku šiais laikais vaiką sudominti knyga. O mes sudominam. Ir net labai! Mes, laimiukai, esam kaip antri tėveliai, kaip knygų angelai, kaip senieji lietuvių knygnešiai, kuriems rūpi, kad jaunoji karta augtų su beribe vaizduote, gražiomis svajonėmis, nuostabia ir turtinga kalba.
Laimiukai: Saulius, Andrius ir Rokas
Kai atvažiuojam į mokyklą, mes pirmiausia užeinam į kiekvieną pradinukų klasę, papasakojame vaikams apie literatūrinį žurnaliuką „Laimiukas“ ir pristatome knygeles. Jas siūlome pagal amžių. Taip pat papasakojame apie knygų mugę, kuri vyks sekančią dieną. Antrąją dieną mokykloje vaikai, per trumpąją prezentaciją pamatę, ko galbūt jie norėtų, gali tai įsigyti. Atsivežame visko: skirtukų, lipdukų, magnetukų, atvirukų ir, žinoma, daug gražių, pamokančių knygučių…
Iš laimiuko pusės žiūrint, labai išsiskiria tie vaikai, kuriems tėvai skaitydavo vakarais pasakėles ir rūpinosi, kad vaikas visada šalia savęs turėtų skaitomą knygą. Iš karto atskiriame vaikus, kuriems kompiuteris yra pats svarbiausias dalykas. Tokiems vaikams daugiau nieko ir nereikia. Tačiau kaip kompiuterinis žaidimas sudomina vaiką, taip ir mes jį stengiamės sudominti knyga. Ir žinot ką? Mums sekasi puikiai!
Kartais vaikų klausiu:
– Jums patinka filmai?
– Taaaaaaaaaip, – atsako visi choru.
– Tačiau ne visi filmai yra geri – sakau.
– Taaaaaip, – atsako jie susimąstydami.
– Taip yra ir su knygomis, vaikai. Yra daug knygų, bet ne visos jums tinka. O aš atsivežu tas, kurios patiko daugeliui jūsų draugų.
Žurnalas „Laimiukas“
Apima nuostabus jausmas, kai vaikai ateina ir sako: „Andriau, skaičiau jūsų rekomenduotą knygą, ji buvo nuostabi“.
Kartais, kai darau mini prezentaciją, išsitraukiu knygą ir pasitaiko, kad vienas ar keli vaikai jau būna ją perskaitę. Paprašau jų komentaro apie knygą ir tada jie su didele šypsena veide sako: „Geraaaaaa“ :)
Vaikai tikrai skaitytų daugiau knygų, jei jos būtų tinkamai parenkamos. Ši darbas nėra lengvas. Reikia „kabinti“ tokiomis knygomis, kurios vaikams būtų kaip skani ledų porcija. Pradinių klasių vaikai yra labai skirtingi ir vieniems patinka knygos, kuriose atsiskleidžia meilės ir draugiškumo vertybės, o kitiems – tokios, kurios kartais leidžia paliūdėti, susimąstyti. Daug priklauso nuo to, koks yra tėvų požiūris į skaitymą, kokią vaiko gyvenimo dalį užima knyga.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad darbas, kurį mes dirbame mus be galo džiugina, o ypač vaikų šypsenos vartant knygelės puslapius. Laimiukų darbas yra su gražia misija: auginti šviesią bei fantazijos nestokojančią jaunąją kartą. Juk sakoma, kad „atsitiktinai perskaityta gera knyga gali visam laikui pakeisti žmogaus likimą“. O laimiukai kartais prie to prisideda.
„Nieko rimto“ namai 