VIENOS KNYGOS leidybos projektas. 2 dalis.

Prieš keletą savaičių pradėjome „VIENOS KNYGOS leidybos projektą“. Pirmame įraše pasakojome, kaip VIENA KNYGA pateko į mūsų akiratį ir kodėl nusprendėme ją leisti. Šį kartą žodį tars knygos vertėja Viltarė Urbaitė ir dailininkė Agnė Nananai. Pastaroji ne tik atsakė į mūsų klausimus, bet ir pasidalino akimirkomis iš darbo proceso.

Vertėja Viltarė iš suomių kalbos yra išvertusi nemažai knygų vaikams, yra gavusi IBBY apdovanojimą. Būtent į jos rankas visų pirma patenka verčiamos knygos originalas, todėl ėmėm ir paklausinėjom jos apie vertėjo darbą ir, žinoma, apie VIENĄ KNYGĄ. Na ir dar apie pagrindinę knygos veikėją.. Elę:)

Ar verčiate tik vaikams, ar ir kitokio pobūdžio tekstus? Kuo ypatingi vertimai vaikams?
Pastaruoju metu iš tiesų verčiu tiktai grožinius tekstus vaikams, anksčiau versdavau ir dalykinius tekstus, dokumentus. Tekstai vaikams man arčiausiai širdies, labai mėgstu skaityti vaikų literatūrą ir apie ją. Suomių vaikų literatūra man atrodo be galo turtinga, įvairi, pasižymi didele humoro doze, nors tas humoras, ko gera, sunkiausiai išverčiamas. Tik perpratęs žmonių būdą gali suvokti jų humorą, ironiją. Tekstuose vaikams daug žodžių žaismo, dažnai juoką sukelia nesusikalbėjimas, kylantis iš panašaus žodžių skambėjimo. Suomių (taip pat estų) ir lietuvių kalbos labai skirtingos, tad perteikti tokį nesusikalbėjimą dažniausiai būna nemenka užduotis…

Charakterių ieškojimai.

Charakterių ieškojimai.

Ar versdama VIENĄ KNYGĄ susidūrėte su kokiais nors sunkiai išverčiamais posakiais?
Knygos apie Elę mane sužavėjo paprastu, bet nepaprastai šmaikščiu tekstu, grakščiai pinamomis istorijomis. Žinoma, sunkiai išverčiamų vietų buvo. Pavyzdžiui, tas „sugedęs telefonas“, kurį vaikai žaidžia teatre, norėdami mokytojui perduoti Patrio žinutę, arba komentaras apie mokytojo vaiką kelionėje autobusu. Suomių kalboje apstu trumpų smagiai skambančių žodžių, kurių balses sukeitus vietomis gauni visai kitos reikšmės žodį. Lietuvių kalba taip žaisti kur kas sudėtingiau, rimą riboja žodžių galūnės, skirtingos giminės ir panašiai. Pasitaikė posakių, kuriuos teko išversti pasitelkus lietuviškus frazeologizmus, tad autoriaus sukurtos dviprasmybės visai neliko… Bet svarbiausia, kad tokie smulkūs praradimai negadintų visos knygos smagumo.

Ar Jums asmeniškai patiko VIENA KNYGA? Ar yra skirtumas, jei verčiama istorija yra įdomi Jums asmeniškai?
Man VIENA KNYGA labai patinka. Versdama knygą vis krizenau ir šypsojausi. Žinoma, kur kas maloniau versti tekstą, kuris patinka, bet ir atsakomybė didesnė. Rodos, viskas paprasta kaip dukart du, o ima kartais ir nesuskamba lietuviškai taip, kaip originaliame tekste. Arba humoras lieka neperteiktas. Tada būna apmaudu…

Iliustracijos randa vietą tekste

Iliustracijos randa vietą tekste

VIENOJE KNYGOJE mokiniai tarsi atsiduria vienoje barikadų pusėje, o mokytojas – kitoje. Kurią labiau palaikote Jūs?
Kadangi pati auginu tris mažamečius, tai kartais labai tą mokytoją užjaučiu… Bet, kita vertus, tie herojai vaikai tokie nuoširdūs, tokie atviri ir nepiktybiški, kad negali jų nepamilti. Skaitai ir, rodos, nėra ko priekaištauti, juk jie viską daro teisingai, pagal savo suvokimą.

Su dailininke Agne daugelis „Nieko rimto“ gerbėjų pirmą kartą galėjo susipažinti rugpjūčio pradžioje. Mat būtent tada į lentynas atkeliavo Agnės iliustruota knyga „Žalios pėdos“. O šiuo metu dailininkė intensyviai dirba prie VIENOS KNYGOS. Jos taip pat pasiteiravome apie kūrybinį procesą…

Papasakokite daugiau apie iliustracijų gimimą: ar skaitant tekstą iš karto kuriate vaizdinius, ar jie gimsta kitokiais būdais?
Dažniausiai jau skaitant tekstą matau kaip viskas turėtų atrodyti – rašymo stilius pasufleruoja ir iliustracijų stilių, spalvų gausą. O situacijos ir knygos veiksmas padeda sukurti kompozicijas. Aišku, būna tekstų, kuriuos perskaičius reikia pagalvoti, kuri istorijos vieta verta iliustracijos – esu ne komiksų dailininkė, todėl reikia ne tik surasti tekste sau patinkančias vietas, bet ir jausti, ką rašytojas norėjo pasakyti „tarp eilučių“.

Kokia yra vaikiškų knygų iliustravimo specifika? Kokie dalykai patys svarbiausi?
Ką esu pastebėjusi ir kas man pačiai atrodo svarbu, tai netikėtos detalės. Tokios, apie kurias galbūt knygos tekstas ir nekalba, bet jos natūraliai įsilieja į situaciją ir neiškreipia esmės. Vaikai tyrinėja pasaulį ir mato viską – tiesiogine šio žodžio prasme. Tad reikia ne tik žiūrėti kas vyksta pagrindinėje siužeto linijoje, bet ir surasti tų smulkmenų, kurios pridėtų veiksmui dar daugiau įtaigos. Ir kad po to vaikutis vartydamas ar skaitydamas knygą, savo mažu pirštuku vedžiotų po iliustraciją ir nuoširdžiai stebėtųsi, kaip čia kas, keltų klausimus sau ir tėveliams. Man atrodo, kad tai ir yra pagrindinė iliustratoriaus pareiga – ne tik vizualiai atkartoti, ką rašo knygos autorius, bet ir papildyti jį – juk iliustruota knyga galiausiai yra bendras dviejų menininkų darbas.

Atsiranda ir spalvų...

Atsiranda ir spalvų…

Ar Jums pačiai patiko VIENA KNYGA?
Taip, labai patiko. Tiesą sakant – sužavėjo! Knyga apie Elę yra labai dinamiška, šmaikšti – pati juokiausi iš daugelio situacijų. Priminė mano pačios nuotykius pradinėse klasėse. Todėl iš karto mačiau, kaip norėčiau, kad atrodytų iliustracijos. Jei užsimezga simpatija su kūriniu, piešiniai gimsta lengvai, be kančios. Aišku, nėra taip, kad tai užtrunka 5 minutes ir darbas baigtas. Vis tiek sėdi, galvoji, eskizuoji kompozicijas, reikia surasti veikėjų charakterius – tai yra rimtas darbas. Bet jis teikia pasitenkinimą, o ne galvos skausmą. O jei ir kartais ne visai susižaviu kūriniu, tuomet į darbą žiuriu kaip į iššūkį – kaip padaryti kūrinį patrauklų akims. Tai yra sunkiau, bet tokiu atveju labiau pradedi gilintis ir atrandi paslėptų dalykų, kurie galiausiai įtikina mane pačią, ir suprantu, kad galbūt kūrinys tiesiog yra sudėtingesnis, ne iš karto paperka, jį reikia mokėti skaityti.

Kokie sunkumai (o gal kaip tik, linksmybės) pasitaikė piešiant illiustracijas VIENAI KNYGAI?
Nežinau, ar tai „sunkumas“, bet teko paieškoti vaikučių charakterių – jie yra konkretaus amžiaus, todėl negali būti nei labai kūdikiški, nei paaugliški. Bet čia yra natūralus dalykas: visada pradedant piešti knygą ieškai, kaip atrodys veikėjai. Taip pat truputį „vargau“ su mokytojo personažu. Jis man labai patinka – toks tarsi pavargęs, nusivylęs, bet beprotiškai geras žmogus ir atsidavęs savo darbui. Ir dar  ganėtinai „trenktas“. Norėjosi, kad taip ir atrodytų. O visa kita – tikrai linksmybės, ypač kai pasižiūriu į iliustracijų kiekį. Tikiuosi, kad skaitytojus linksmins ir trauks ne tik tekstas, bet ir paveiksliukai. Juk kokia knyga be paveiksliukų!

Štai kaip atrodo mokytojas.

Štai kaip atrodo mokytojas.

Primename, kad galite mėginti spėti, apie kokią knygą kalbame. Pirmajam atspėjusiam pažadame ką tik iš spaustuvės atkeliavusį VIENOS KNYGOS egzempliorių!

Reklama

Apie Edgar Valter ir puokius

Būna, kad rašytojai ar dailininkai kalba, rodos, tavo paties balsu, o jų kūriniai ima ir visam laikui randa vietą mylimiausių knygų lentynose. Būna, kad šių knygų herojai pradeda gyventi atskirą gyvenimą, o jų kūrėjas auklėtojo pareigas palieka nuošalyje ir tampa… draugu. Būtent apie tokią draugystę šiame įraše papasakos Agnė Skučaitė-Leonavičienė. Apie amžiną Edgaro Valterio ir puokių draugystę.

Jei kada keliautumėte pro Võrumaa, esančią Estijos pietinėje dalyje, būtinai užsukite į jos miškingus raistus. Pastatykite savo transporto priemonę prie kelio, o patys tylutėliai slinkite pelkynų link. Kai pamatysite iš vandens kyšančius sausų žolių kuokštus, atsargiai prisėskite, sustinkite ir stebėkite… Kuokštai pamažu pajudės, pasigirs mažų kojyčių šlepsėjimas. Tik patiems atkakliausiems pavyksta sutikti puokius. Štai estų iliustratoriui ir rašytojui Edgarui Valteriui pasisekė juos ne tik sutikti, bet ir susidraugauti. 1994 m. jis aprašė ir nupiešė puokius bei visus jų patyrimus knygoje „Pokuraamat“, lietuvių skaitytojams pažįstamoje kaip „Puokiai“ (vertė Viltarė Urbaitė, leidykla „Nieko rimto“, 2008 m.).

Knyga „Puokiai“

Knyga „Puokiai“

Taigi smalsus ir atkaklus Edgaras Valteris gimė 1929 m. rugsėjo 21 d. Taline, gausioje šeimoje (buvo ketvirtas iš aštuonių vaikų). Nuo mažumės paišinėjęs smagius paveiksliukus jis ilgai nežinojo, kuo norėtų būti. 1945 m. baigęs pagrindinę mokyklą ėmėsi įvairių darbų: raktininko, jūreivio, dažytojo, mechaniko. Galop 1950 m. nusprendė būti laisvuoju menininku. Piešė įvairiems Estijos ir kitų šalių žurnalams bei laikraščiams iliustracijas ir karikatūras, per visą savo gyvenimą iliustravo maždaug 250 knygų (dauguma iš jų – vaikiškos). Dirbo labai aktyviai, nuolat palinkęs virš savo stalo, nukrauto eskizais ir reikmenimis. Mėgo eksperimentuoti ir piešti įvairiomis technikomis. Bet kai akyse pradėdavo mirgėti, o nugara ir pečiai mausdavo nuo skausmo, Edgaras sprukdavo į gamtą ir… išbraidydavo visus raistus, išlandžiodavo visus urvus, paskui išsitempęs ant upės kranto žvejodavo iki vėlaus vakaro. Iš tikrųjų tai snausdavo ant akių užsimaukšlinęs skrybėlikę.

1974 m. jis iliustravo žymaus estų rašytojo Eno Raudo knygų seriją, pavadintą „Naksitroliai“ (est. „Naksitrallid“). Tai pasakojimas apie tris neišskiriamus bičiulius: Movą (est. Muhv), Pusbatį (est. Kingpool) ir Samaninę Barzdą (est. Sammalhabe). Estijos mažieji skaitytojai bemat pamilo trijulę: vakarais po daugiabučių namų balkonais, apleistose statybvietėse ar brūzgynuose būdavo galima sutikti ne vieną vaikiukų būrelį, įsijautusį į Naksitrolių vaidmenis. Po dešimties metų knygų veikėjai atgijo: „Tallinnfilm“ sukūrė animacinių filmų ciklą tokiu pačiu pavadinimu „Naksitrallid“.

Lietuvių skaitytojams Edgaro Valterio piešiniai pirmiausiai gali būti pažįstami iš knygos „Cypliukas“ (autorius Eno Raudas): 1982 m. ją išleido leidykla „Vaga“, o 2006 m. – „Gimtasis žodis“ (vertė Cecilija Rasa Unt). Tiesa, antrame leidime tekstas, paties Eno Raudo valia, buvo pakeistas, tiksliau – adaptuotas šių laikų vaikams, o Edgaras Valteris nupiešė naujas iliustracijas. Bet visgi Cypliukas išliko savimi – legendiniu estų literatūros veikėju, juokinga lėle su dryžuotomis kelnėmis ir vilnoniais plaukais. Kadangi jį siuvo su meile, Cypliukas moka kalbėti. Kartu su savo „mama“, penkiamete Ana, jiedu patiria smagių, vaikiškų nuotykių.

1994 m. Edgaras Valteris, būdamas 65 metų, stengėsi kuo daugiau būti gryname ore, toliau nuo miesto šurmulio. Ir čia jam pavyko sukurti pirmą paties parašytą ir iliustruotą knygą „Pokuraamat“ („Puokiai“). Joje, kaip žinoma, pasakojama apie nepaprastus laukų ir miškų gyventojus, labai panašius į žmogiukus ir apsigaubusius žemę siekiančiais sausų žolių apsiaustais. Pats Edgaras pasakojo, kad pirmąkart pamatė puokius būtent Võrumaa apskrityje, kur gausu ežeriukų, miškingų pelkių ir raistų. Pavėjui šnarantys sausų žolių kupstai – tai prošal keliaujantys puokiai.

Iliustracija iš knygos „Puokiai“

Iliustracija iš knygos „Puokiai“

„Aš pajutau, kad puokiai turėtų gyventi kažkur netoli. Apkeliavau visus didesnius ir mažesnius ežerus, apleistas sodybas, bet vis atrodė, kad dar ne ta vieta. Ir štai gražią rudens dieną vienas pažįstamas kaimietis pasiūlė pasivaikščioti užžėlusiu miško keliu. Už kelių šimtų metrų pamatėme apleistą sodybą: ją supo senoliai medžiai, krūmynai, dunksojo sutręšę rąstai. Jaučiau, pažinties akimirka artėjo. Tai galėjo būti Piekio (est. Puuko), katino Soriaus (est. Sooru) ir šuns Eikio (est. Eku) ir, žinoma, puokių namai. Netgi apleistosios sodybos pavadinimas tiko – Padasoomäe*. Viena, ko trūko, tai ežero už miško.“ Linksmuolius puokius pamilo visi, kai kurie vėliau prisipažino, kad tai buvo iš viso pirmoji jų skaityta knyga, padėjusi atrasti gamtą, paskatinusi ieškoti ramybės ir įkvėpimo jos prieglobstyje.

Dėl tokio didžiulio pasisekimo 1996 m. knygos apie puokius leidėjui Ulvi Kuusk kilo mintis įkurti Pokumaa – sodybą, kurioje gyventų visi knygoje aprašyti veikėjai ir mokytų žmones gyventi harmonijoje su gamta, taip pat pasakotų apie primirštus amatus. Idėją palaikė daug gerų žmonių, visi prisidėjo, kuo galėjo: kas žodžiu, kas pinigais, kas darbu. Sumanyta statyti spektaklius, rodyti filmus, suburti visus kartu pažaisti, tyrinėti aplinką, piešti, šokti… Tik pačiam Edgarui, apsilankiusiam Pokumaa, visa pasirodė ne itin natūralu ir triukšminga. Juk norėdamas pajausti puokius, visų pirma turi vaikštinėti tyliai, nieko nelaužyti, nešiukšlinti… Pokumaa veikia iki šiol, norintieji ten apsilankyti turi susirasti Urvaste kaimą pietryčių Estijoje (www.pokumaa.ee).

Pokumaa pastatai

Pokumaa pastatai

Per 1994−2005 metus Edgaras Valteris parašė ir iliustravo 15 knygų vaikams. Paklaustas, kaip dailininkas tampa rašytoju, jis atsakė: „Iliustravęs tiek knygų vaikams po kurio laiko sumaniau rašyti vaikams pats. Pagrindinė priežastis – Võrumaa gamta, kur aš pragyvenau ilgą laiką.“ Paskutiniuosius 15 savo gyvenimo metų Edgaras praleido Pöörismäe sodyboje (Võrumaa apskrityje).

Edgaras Valteris mirė 2006 m. kovo 4 d. Urna su pelenais palaidota ypatingose miške įrengtose kapinėse Metsakalmistu – kaip jis visad ir norėjo: gamtoje, tyloje, kur netoliese ramiai šiurinėti gali jo bičiuliai puokiai.

* Pada estų kalboje reiškia katilą, soo – pelkę, mäe – kalvą arba neaukštą kalną, tad galima versti įvairiai: katilas ant pelkės kalno, pelkės katilo kalnas ir pan.