Apie Edgar Valter ir puokius

Būna, kad rašytojai ar dailininkai kalba, rodos, tavo paties balsu, o jų kūriniai ima ir visam laikui randa vietą mylimiausių knygų lentynose. Būna, kad šių knygų herojai pradeda gyventi atskirą gyvenimą, o jų kūrėjas auklėtojo pareigas palieka nuošalyje ir tampa… draugu. Būtent apie tokią draugystę šiame įraše papasakos Agnė Skučaitė-Leonavičienė. Apie amžiną Edgaro Valterio ir puokių draugystę.

Jei kada keliautumėte pro Võrumaa, esančią Estijos pietinėje dalyje, būtinai užsukite į jos miškingus raistus. Pastatykite savo transporto priemonę prie kelio, o patys tylutėliai slinkite pelkynų link. Kai pamatysite iš vandens kyšančius sausų žolių kuokštus, atsargiai prisėskite, sustinkite ir stebėkite… Kuokštai pamažu pajudės, pasigirs mažų kojyčių šlepsėjimas. Tik patiems atkakliausiems pavyksta sutikti puokius. Štai estų iliustratoriui ir rašytojui Edgarui Valteriui pasisekė juos ne tik sutikti, bet ir susidraugauti. 1994 m. jis aprašė ir nupiešė puokius bei visus jų patyrimus knygoje „Pokuraamat“, lietuvių skaitytojams pažįstamoje kaip „Puokiai“ (vertė Viltarė Urbaitė, leidykla „Nieko rimto“, 2008 m.).

Knyga „Puokiai“

Knyga „Puokiai“

Taigi smalsus ir atkaklus Edgaras Valteris gimė 1929 m. rugsėjo 21 d. Taline, gausioje šeimoje (buvo ketvirtas iš aštuonių vaikų). Nuo mažumės paišinėjęs smagius paveiksliukus jis ilgai nežinojo, kuo norėtų būti. 1945 m. baigęs pagrindinę mokyklą ėmėsi įvairių darbų: raktininko, jūreivio, dažytojo, mechaniko. Galop 1950 m. nusprendė būti laisvuoju menininku. Piešė įvairiems Estijos ir kitų šalių žurnalams bei laikraščiams iliustracijas ir karikatūras, per visą savo gyvenimą iliustravo maždaug 250 knygų (dauguma iš jų – vaikiškos). Dirbo labai aktyviai, nuolat palinkęs virš savo stalo, nukrauto eskizais ir reikmenimis. Mėgo eksperimentuoti ir piešti įvairiomis technikomis. Bet kai akyse pradėdavo mirgėti, o nugara ir pečiai mausdavo nuo skausmo, Edgaras sprukdavo į gamtą ir… išbraidydavo visus raistus, išlandžiodavo visus urvus, paskui išsitempęs ant upės kranto žvejodavo iki vėlaus vakaro. Iš tikrųjų tai snausdavo ant akių užsimaukšlinęs skrybėlikę.

1974 m. jis iliustravo žymaus estų rašytojo Eno Raudo knygų seriją, pavadintą „Naksitroliai“ (est. „Naksitrallid“). Tai pasakojimas apie tris neišskiriamus bičiulius: Movą (est. Muhv), Pusbatį (est. Kingpool) ir Samaninę Barzdą (est. Sammalhabe). Estijos mažieji skaitytojai bemat pamilo trijulę: vakarais po daugiabučių namų balkonais, apleistose statybvietėse ar brūzgynuose būdavo galima sutikti ne vieną vaikiukų būrelį, įsijautusį į Naksitrolių vaidmenis. Po dešimties metų knygų veikėjai atgijo: „Tallinnfilm“ sukūrė animacinių filmų ciklą tokiu pačiu pavadinimu „Naksitrallid“.

Lietuvių skaitytojams Edgaro Valterio piešiniai pirmiausiai gali būti pažįstami iš knygos „Cypliukas“ (autorius Eno Raudas): 1982 m. ją išleido leidykla „Vaga“, o 2006 m. – „Gimtasis žodis“ (vertė Cecilija Rasa Unt). Tiesa, antrame leidime tekstas, paties Eno Raudo valia, buvo pakeistas, tiksliau – adaptuotas šių laikų vaikams, o Edgaras Valteris nupiešė naujas iliustracijas. Bet visgi Cypliukas išliko savimi – legendiniu estų literatūros veikėju, juokinga lėle su dryžuotomis kelnėmis ir vilnoniais plaukais. Kadangi jį siuvo su meile, Cypliukas moka kalbėti. Kartu su savo „mama“, penkiamete Ana, jiedu patiria smagių, vaikiškų nuotykių.

1994 m. Edgaras Valteris, būdamas 65 metų, stengėsi kuo daugiau būti gryname ore, toliau nuo miesto šurmulio. Ir čia jam pavyko sukurti pirmą paties parašytą ir iliustruotą knygą „Pokuraamat“ („Puokiai“). Joje, kaip žinoma, pasakojama apie nepaprastus laukų ir miškų gyventojus, labai panašius į žmogiukus ir apsigaubusius žemę siekiančiais sausų žolių apsiaustais. Pats Edgaras pasakojo, kad pirmąkart pamatė puokius būtent Võrumaa apskrityje, kur gausu ežeriukų, miškingų pelkių ir raistų. Pavėjui šnarantys sausų žolių kupstai – tai prošal keliaujantys puokiai.

Iliustracija iš knygos „Puokiai“

Iliustracija iš knygos „Puokiai“

„Aš pajutau, kad puokiai turėtų gyventi kažkur netoli. Apkeliavau visus didesnius ir mažesnius ežerus, apleistas sodybas, bet vis atrodė, kad dar ne ta vieta. Ir štai gražią rudens dieną vienas pažįstamas kaimietis pasiūlė pasivaikščioti užžėlusiu miško keliu. Už kelių šimtų metrų pamatėme apleistą sodybą: ją supo senoliai medžiai, krūmynai, dunksojo sutręšę rąstai. Jaučiau, pažinties akimirka artėjo. Tai galėjo būti Piekio (est. Puuko), katino Soriaus (est. Sooru) ir šuns Eikio (est. Eku) ir, žinoma, puokių namai. Netgi apleistosios sodybos pavadinimas tiko – Padasoomäe*. Viena, ko trūko, tai ežero už miško.“ Linksmuolius puokius pamilo visi, kai kurie vėliau prisipažino, kad tai buvo iš viso pirmoji jų skaityta knyga, padėjusi atrasti gamtą, paskatinusi ieškoti ramybės ir įkvėpimo jos prieglobstyje.

Dėl tokio didžiulio pasisekimo 1996 m. knygos apie puokius leidėjui Ulvi Kuusk kilo mintis įkurti Pokumaa – sodybą, kurioje gyventų visi knygoje aprašyti veikėjai ir mokytų žmones gyventi harmonijoje su gamta, taip pat pasakotų apie primirštus amatus. Idėją palaikė daug gerų žmonių, visi prisidėjo, kuo galėjo: kas žodžiu, kas pinigais, kas darbu. Sumanyta statyti spektaklius, rodyti filmus, suburti visus kartu pažaisti, tyrinėti aplinką, piešti, šokti… Tik pačiam Edgarui, apsilankiusiam Pokumaa, visa pasirodė ne itin natūralu ir triukšminga. Juk norėdamas pajausti puokius, visų pirma turi vaikštinėti tyliai, nieko nelaužyti, nešiukšlinti… Pokumaa veikia iki šiol, norintieji ten apsilankyti turi susirasti Urvaste kaimą pietryčių Estijoje (www.pokumaa.ee).

Pokumaa pastatai

Pokumaa pastatai

Per 1994−2005 metus Edgaras Valteris parašė ir iliustravo 15 knygų vaikams. Paklaustas, kaip dailininkas tampa rašytoju, jis atsakė: „Iliustravęs tiek knygų vaikams po kurio laiko sumaniau rašyti vaikams pats. Pagrindinė priežastis – Võrumaa gamta, kur aš pragyvenau ilgą laiką.“ Paskutiniuosius 15 savo gyvenimo metų Edgaras praleido Pöörismäe sodyboje (Võrumaa apskrityje).

Edgaras Valteris mirė 2006 m. kovo 4 d. Urna su pelenais palaidota ypatingose miške įrengtose kapinėse Metsakalmistu – kaip jis visad ir norėjo: gamtoje, tyloje, kur netoliese ramiai šiurinėti gali jo bičiuliai puokiai.

* Pada estų kalboje reiškia katilą, soo – pelkę, mäe – kalvą arba neaukštą kalną, tad galima versti įvairiai: katilas ant pelkės kalno, pelkės katilo kalnas ir pan.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s