VIENOS KNYGOS leidybos projektas. 2 dalis.

Prieš keletą savaičių pradėjome „VIENOS KNYGOS leidybos projektą“. Pirmame įraše pasakojome, kaip VIENA KNYGA pateko į mūsų akiratį ir kodėl nusprendėme ją leisti. Šį kartą žodį tars knygos vertėja Viltarė Urbaitė ir dailininkė Agnė Nananai. Pastaroji ne tik atsakė į mūsų klausimus, bet ir pasidalino akimirkomis iš darbo proceso.

Vertėja Viltarė iš suomių kalbos yra išvertusi nemažai knygų vaikams, yra gavusi IBBY apdovanojimą. Būtent į jos rankas visų pirma patenka verčiamos knygos originalas, todėl ėmėm ir paklausinėjom jos apie vertėjo darbą ir, žinoma, apie VIENĄ KNYGĄ. Na ir dar apie pagrindinę knygos veikėją.. Elę:)

Ar verčiate tik vaikams, ar ir kitokio pobūdžio tekstus? Kuo ypatingi vertimai vaikams?
Pastaruoju metu iš tiesų verčiu tiktai grožinius tekstus vaikams, anksčiau versdavau ir dalykinius tekstus, dokumentus. Tekstai vaikams man arčiausiai širdies, labai mėgstu skaityti vaikų literatūrą ir apie ją. Suomių vaikų literatūra man atrodo be galo turtinga, įvairi, pasižymi didele humoro doze, nors tas humoras, ko gera, sunkiausiai išverčiamas. Tik perpratęs žmonių būdą gali suvokti jų humorą, ironiją. Tekstuose vaikams daug žodžių žaismo, dažnai juoką sukelia nesusikalbėjimas, kylantis iš panašaus žodžių skambėjimo. Suomių (taip pat estų) ir lietuvių kalbos labai skirtingos, tad perteikti tokį nesusikalbėjimą dažniausiai būna nemenka užduotis…

Charakterių ieškojimai.

Charakterių ieškojimai.

Ar versdama VIENĄ KNYGĄ susidūrėte su kokiais nors sunkiai išverčiamais posakiais?
Knygos apie Elę mane sužavėjo paprastu, bet nepaprastai šmaikščiu tekstu, grakščiai pinamomis istorijomis. Žinoma, sunkiai išverčiamų vietų buvo. Pavyzdžiui, tas „sugedęs telefonas“, kurį vaikai žaidžia teatre, norėdami mokytojui perduoti Patrio žinutę, arba komentaras apie mokytojo vaiką kelionėje autobusu. Suomių kalboje apstu trumpų smagiai skambančių žodžių, kurių balses sukeitus vietomis gauni visai kitos reikšmės žodį. Lietuvių kalba taip žaisti kur kas sudėtingiau, rimą riboja žodžių galūnės, skirtingos giminės ir panašiai. Pasitaikė posakių, kuriuos teko išversti pasitelkus lietuviškus frazeologizmus, tad autoriaus sukurtos dviprasmybės visai neliko… Bet svarbiausia, kad tokie smulkūs praradimai negadintų visos knygos smagumo.

Ar Jums asmeniškai patiko VIENA KNYGA? Ar yra skirtumas, jei verčiama istorija yra įdomi Jums asmeniškai?
Man VIENA KNYGA labai patinka. Versdama knygą vis krizenau ir šypsojausi. Žinoma, kur kas maloniau versti tekstą, kuris patinka, bet ir atsakomybė didesnė. Rodos, viskas paprasta kaip dukart du, o ima kartais ir nesuskamba lietuviškai taip, kaip originaliame tekste. Arba humoras lieka neperteiktas. Tada būna apmaudu…

Iliustracijos randa vietą tekste

Iliustracijos randa vietą tekste

VIENOJE KNYGOJE mokiniai tarsi atsiduria vienoje barikadų pusėje, o mokytojas – kitoje. Kurią labiau palaikote Jūs?
Kadangi pati auginu tris mažamečius, tai kartais labai tą mokytoją užjaučiu… Bet, kita vertus, tie herojai vaikai tokie nuoširdūs, tokie atviri ir nepiktybiški, kad negali jų nepamilti. Skaitai ir, rodos, nėra ko priekaištauti, juk jie viską daro teisingai, pagal savo suvokimą.

Su dailininke Agne daugelis „Nieko rimto“ gerbėjų pirmą kartą galėjo susipažinti rugpjūčio pradžioje. Mat būtent tada į lentynas atkeliavo Agnės iliustruota knyga „Žalios pėdos“. O šiuo metu dailininkė intensyviai dirba prie VIENOS KNYGOS. Jos taip pat pasiteiravome apie kūrybinį procesą…

Papasakokite daugiau apie iliustracijų gimimą: ar skaitant tekstą iš karto kuriate vaizdinius, ar jie gimsta kitokiais būdais?
Dažniausiai jau skaitant tekstą matau kaip viskas turėtų atrodyti – rašymo stilius pasufleruoja ir iliustracijų stilių, spalvų gausą. O situacijos ir knygos veiksmas padeda sukurti kompozicijas. Aišku, būna tekstų, kuriuos perskaičius reikia pagalvoti, kuri istorijos vieta verta iliustracijos – esu ne komiksų dailininkė, todėl reikia ne tik surasti tekste sau patinkančias vietas, bet ir jausti, ką rašytojas norėjo pasakyti „tarp eilučių“.

Kokia yra vaikiškų knygų iliustravimo specifika? Kokie dalykai patys svarbiausi?
Ką esu pastebėjusi ir kas man pačiai atrodo svarbu, tai netikėtos detalės. Tokios, apie kurias galbūt knygos tekstas ir nekalba, bet jos natūraliai įsilieja į situaciją ir neiškreipia esmės. Vaikai tyrinėja pasaulį ir mato viską – tiesiogine šio žodžio prasme. Tad reikia ne tik žiūrėti kas vyksta pagrindinėje siužeto linijoje, bet ir surasti tų smulkmenų, kurios pridėtų veiksmui dar daugiau įtaigos. Ir kad po to vaikutis vartydamas ar skaitydamas knygą, savo mažu pirštuku vedžiotų po iliustraciją ir nuoširdžiai stebėtųsi, kaip čia kas, keltų klausimus sau ir tėveliams. Man atrodo, kad tai ir yra pagrindinė iliustratoriaus pareiga – ne tik vizualiai atkartoti, ką rašo knygos autorius, bet ir papildyti jį – juk iliustruota knyga galiausiai yra bendras dviejų menininkų darbas.

Atsiranda ir spalvų...

Atsiranda ir spalvų…

Ar Jums pačiai patiko VIENA KNYGA?
Taip, labai patiko. Tiesą sakant – sužavėjo! Knyga apie Elę yra labai dinamiška, šmaikšti – pati juokiausi iš daugelio situacijų. Priminė mano pačios nuotykius pradinėse klasėse. Todėl iš karto mačiau, kaip norėčiau, kad atrodytų iliustracijos. Jei užsimezga simpatija su kūriniu, piešiniai gimsta lengvai, be kančios. Aišku, nėra taip, kad tai užtrunka 5 minutes ir darbas baigtas. Vis tiek sėdi, galvoji, eskizuoji kompozicijas, reikia surasti veikėjų charakterius – tai yra rimtas darbas. Bet jis teikia pasitenkinimą, o ne galvos skausmą. O jei ir kartais ne visai susižaviu kūriniu, tuomet į darbą žiuriu kaip į iššūkį – kaip padaryti kūrinį patrauklų akims. Tai yra sunkiau, bet tokiu atveju labiau pradedi gilintis ir atrandi paslėptų dalykų, kurie galiausiai įtikina mane pačią, ir suprantu, kad galbūt kūrinys tiesiog yra sudėtingesnis, ne iš karto paperka, jį reikia mokėti skaityti.

Kokie sunkumai (o gal kaip tik, linksmybės) pasitaikė piešiant illiustracijas VIENAI KNYGAI?
Nežinau, ar tai „sunkumas“, bet teko paieškoti vaikučių charakterių – jie yra konkretaus amžiaus, todėl negali būti nei labai kūdikiški, nei paaugliški. Bet čia yra natūralus dalykas: visada pradedant piešti knygą ieškai, kaip atrodys veikėjai. Taip pat truputį „vargau“ su mokytojo personažu. Jis man labai patinka – toks tarsi pavargęs, nusivylęs, bet beprotiškai geras žmogus ir atsidavęs savo darbui. Ir dar  ganėtinai „trenktas“. Norėjosi, kad taip ir atrodytų. O visa kita – tikrai linksmybės, ypač kai pasižiūriu į iliustracijų kiekį. Tikiuosi, kad skaitytojus linksmins ir trauks ne tik tekstas, bet ir paveiksliukai. Juk kokia knyga be paveiksliukų!

Štai kaip atrodo mokytojas.

Štai kaip atrodo mokytojas.

Primename, kad galite mėginti spėti, apie kokią knygą kalbame. Pirmajam atspėjusiam pažadame ką tik iš spaustuvės atkeliavusį VIENOS KNYGOS egzempliorių!

Reklama

Įrašo “VIENOS KNYGOS leidybos projektas. 2 dalis.” komentarai: 2

  1. Ar tik nebus tai Timo Parvela knyga apie Elę? Ella ja kiristäjä? Galva susisuko bespeliojant… Bet jei pradėjote nuo suomių iliustratorės Mervi Lindman… Herojės vardas – Elė, o veiksmas vyksta klasėje ir baseine. Ir dar atsiranda lagaminas. Man rodos, taip ir bus – Parvela čia knyga!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s