Pasakoja mama: apie interaktyvias (ir ne tik) pasakas ir pasakojimus

Ar skaitote savo vaikams? O gal kartu su jais kuriate savas pasakas? Šį kartą įrašas apie mamą Agnę ir mažąjį Mykolą. Apie tai, kaip perskaitytų istorijų veikėjai apsigyvena jų namuose, apie atrastą būdą naujai – interaktyviai – kurti ir pasakoti istorijas. Na, paskaitykite patys, ką rašo mama Agnė, ir galbūt Jūsų patirtis pasirodys esanti labai panaši.

Tebūna tai pasakojimas apie mudviejų su Mykolu pirmuosius trejus bendro gyvenimo metus, apsuptus pasakojimų. Aš – mama, Mykolas – vaikas. Tiesa, gyvename mes trise, tik to trečio ūsuoto-barzdoto dažnai nebūna namuose, o mudu su Mykolu beveik visada čia ar netoliese.

Agnė ir Mykolas

Agnė ir Mykolas

Man labai pasisekė, kad bernytis pradėjo kalbėti būdamas dvejų su puse metų. Ir beveik rišliai. Nespėjo įpavasarėti, kai mudu jau galėjome kaip reikiant pasikalbėti, išsiaiškinti visokius svarbius dalykus. Pavyzdžiui, kokios spalvos būna problemos, ar jos moka šokinėti ir skraidyti (skraido jos iš tiesų puikiai), taip pat ką kalba šaukšteliu kabinama košė, ką tamsoje kuždasi žaislai ir kaip be obuolių išvirti obuolių kompotą.

Istorijos gyvena visur, veikėjai – visi. Knygos skaitomos retai, dažniausiai jos pasakojamos, perpasakojamos, tęsiamos, o iliustruoti veikėjai gyvena savarankiškus gyvenimus, drąsiai peržengę knygos erdvę. Antai daugelio vaikų mėgstama Kakė Makė kartu supasi supynėse, išklauso didaktinės kalbos apie tai, kaip negražu mėtyti ausis ir pan. Drambliukas Pomelas tūnojo ilgai neatrastas, bet kartą jis kažkuo patraukė dėmesį ir dabar kone kasvakar turi pasakoti, kaip reikia susivynioti straubliuką, kaip valgyti uogas, koks didelis užaugs Mykolas, ir kodėl nereikia bijoti tamsos.

Pomelas

Pomelas

Animacinių filmų veikėjai irgi šmirinėja mūsų trobelėje. Žinoma, Mykolas būna katinas Matroskinas, aš – Šarikas, o tėtei tenka Pečkino vaidmuo. Kartais kieme Mykolas tampa Batuotu Katinu, o man tenka strimgalviais skuosti slėptis už malkų stirtos ir ten laukti, kol užpuls Katinas su mediniu kardu ir kepurike. Dar aš būnu lape, o Mykolas – vilku striukauodegiu (tuo, kur uodegą eketėje prišalo) arba gaideliu (kuris su katinėliu gyveno).

Žaislai taip pat kalba ir patiria įvairių nuotykių. Kartą mažas Zuikutis (joks ne kiškutis) keliavo su mumis autobusu pas savo mamą Zuikytę, kuri netyčia išvyko su tėčiu į darbą ir visą dieną turėjo praleisti automobilyje. Susitikimas įvyko ir liejosi džiaugsmo ašaros.

Bet šią vasarą mudu atradome naują būdą pasakoti istorijas. Skambiai tai galima pavadinti (dabar taip din ir suskambs) interaktyviomis pasakomis. Pirmąją sukūrėme viešėdami pas bičiulius dideliame name, pilname mažų vaikų. Norėdami pabėgti, kur ramiau, ir snūstelėti pokaičio, mudu užsiropštėme į erdvią palėpę, sugulėme ir žiūrėdami sijas pradėjome viens kitam pasakoti apie lapių šeimą: tėtį Lapiną, mamą Lapę ir du lapiukus – Striksę ir Pūkutį (šiuos vardus skelbiu saugomais ir neskolintinais). Kur interaktyvumas? Iš pradžių lapės tik keliavo po mišką, susipažino su medžiotoju ir jo šunimi, gelbėjo voveriukus, bet ketvirtąją viešnagės dieną, vėl nulindus atokiau miegoti minėtojo pokaičio, pas lapes atėjo Mykolas. Štai tada aš tapau klusnia pasakotoja, o Mykolas – aktyviai kalbančiu ir čia pat kuriančiu veikėju. Vakarais visos lapės suguldavo šalia Mykolo: Striksė iš kairės pusės, Pūkutis – iš dešinės, tėtis Lapinas už Striksės, o mama Lapė – už Pūkučio. Dienomis istorija šokinėjo, grįždavo į pradžią ir šuoliavo tolyn. Bet ji taip ir liko toje palėpėje – namo su mumis nekeliavo. Kai po savaitės mudu vėl išvykome į kitą ilgesnę viešnagę, ten sukūrėme pasakojimų „ciklą“ apie kitą šeimą: tėtį Lėktuvą, mamą Lėktuvytę ir jų vaiką – Mažą žalią lėktuviuką. Jie slėpėsi nuo audros, skrido į kalnų upelį maudytis, kartais paskraidindavo visus kaimelio vaikus. Netrukus vėl atėjo Mykolas ir sėdo pilotuoti tėčio Lėktuvo. Apie lėktuvus mudu pasakojamės ir toliau.

Šiuo metu susikaupę tyrinėjame naują Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Apie daiktus. Trumpos istorijos“. Svarbiausia, kad joje pavaizduota radome tai, apie ką patys pasakojame ir kuriame. Mūsų vonioje jau senokai gyvena meškutis Tindis, kuris įpila šampūno su medumi, ir toks krokodilas neištariamu vardu, kuris duoda obuolinės dantų pastos. O Mykolo ir tėtės dantų šepetėliai nuolat barasi duše, mat tėtės šepetėlis vis moko išdykusį mažąjį, kaip valyti dantis. Bet K. Kasparavičiaus knygoje veikia dar daugybė mums naujų veikėjų: kėdės lenktynininkės, pikti šaukštas, peilis ir šakutė (o kiek jaudulio, dėl to, kad tas mažas šaukščiukas visas sušlapo įkritęs į arbatą), taip pat seni batai ir nemandagūs raudoni batai (pastaruosiuos auklėjam itin dažnai), ąsotėlis, parkeris, laikrodis, šaunusis peiliukas.

K. Kasparavičiaus iliustracija

K. Kasparavičiaus iliustracija

Įdomiausia stebėti, kaip jis piešia ir tuo pačiu pasakoja kokią paties sukurtą istoriją. Kartą prisiminiau, kaip pati vaikystėje panašiai žiūrėdavau nesibaigiančius dailiojo čiuožimo pasirodymus žiemos olimpinių žaidynių metu. Tada spalvoti pieštukai buvo čiuožėjų poros, o popieriaus lapai – ledas. Švyst, slyst, tekšt… Turbūt dauguma didelių dėl tų tekšt tik ir žiūrėdavo. O mane tai įkvėpdavo kurti nesibaigiančius pasakojimus.

Kodėl visa tai pasakoju? Nes norisi tikėti, kad tokių pasakotojų yra. Tiesiog yra. Mudu kol kas dviese (tėtis prisijungia, kai gali). Kodėl naudinga, perspektyvu ar sveika pasakoti bei kurti tiek daug ir taip dažnai? Negaliu pateikti mokslinių įrodymų, bet tik nujaučiu, kad tai yra pati VAIKYSTĖ – neapčiuopiama, beribė, maloningoji. Ir man tiesiog labai pasisekė, kad galiu ją vėl gyvai sutikti knygose, piešiniuose, animaciniuose filmuose ir nuolat kintančiuose pasakojimuose.

Reklama