Apie Mervi Lindman

Skaitytoja Agnė, kuri jau ne pirmą kartą mūsų tinklaraštį pildo savo įrašais, šį kartą nusprendė papasakoti apie Mervi Lindman. Jei nesate tikri, kur girdėjote šios autorės vardą, tuomet tikrai suprasite, apie ką kalbame, jei paminėsime Pupulę, Milę ir Ingridą. Bet apie viską lai pasakoja Agnė.

Pieštos, linksmos, smalsios, vietoje nenustygstančios mergaičiukės, išsitaršiusiomis kasytėmis, nusmukusiomis kojinėmis – kas visas jas sieja? Sakyčiau, Mervi. Mervi Lindman − geroji iliustratorė iš Suomijos. Tai ji mums nupiešė Pupulę, Milę ir Ingridą.

Tiina Nopola ir Marvi Lindman. Nuotrauka: Peltimikko

Pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su M. Lindman įvyko 2008 m., kai leidykla „Nieko rimto“ išleido įsimintiną knygą „Drąsioji Pupulė“ (beje, suomiškai Pupulė žinoma kaip Memmuli, bet reikia pripažinti, kad vertėja Viltarė Urbaitė parinko labai labai gerą vardą). Tai istorija apie mažutę mergaitę, kuri labai nori būti drąsi, bet išeina vis priešingai – jos vaizduotė sukuria daug įvairių ir juokingų baimių: krokodilą klozete, atakuojantį kisielių, putų pabaisą, galop pačią didžiausią – tamsą. Šioje knygoje gyvena labai graži ir teisinga mintis: tik drąsiausieji prisipažįsta, kad bijo. Tai padeda įveikti visas baimes.

Po kelerių metų sulaukėme ir lietuviškai išverstos knygos „Pupulė pabėga į cirką“, kurioje mažylė bando pasprukti nuo prailgusios kasdienybės, nuolat užimtų tėvų ir rasti linksmybių kupiną vietą, kur visas dėmesys, žinoma, jai – nepakartojamai Pupulei. Pastebima, kad dažnuose namuose ši knyga laikoma garbingoje vietoje, gerokai suskaityta ir jau suremontuota (tiesa?).

„Vaikai turi dovaną matyti savaip, mes tai praradome užaugdami. Jie gyvena tarp realybės ir fantazijos, kitaip mato daiktus, kuria naujus dalykus ir istorijas. Kaip nuostabu būtų žvelgti vaiko akimis ir taip pamatyti pasaulį, perskaityti tą pačią istoriją“, − sako iliustratorė, paklausta, kodėl pasirinkto iliustruoti knygas vaikams.

Mervi Lindman gimė 1971 m. balandžio 5 d. Espo mieste (netoli Helsinkio). Ūgtelėjusi ji mokėsi sostinėje, menų ir teatro mokykloje, o piešti keliaudavo į Lahti miestą. Daug dėmesio skyrė drabužių ir kostiumų kūrimo menui. Ją ypač domino teatro kostiumai. Taigi prieš tapdama iliustratore, M. Lindman kūrė įvairias mielas dovanėles, drabužius vaikams ir jų mamoms, taip pat eksperimentinius drabužių modelius. Ir visus savo darbus stengėsi pripildyti šviesos ir pozityvumo, kurių nė vienam nebūna per daug.

Sulaukusi dukterų, stebėdama, kaip jos auga, Mervi Lindman kažkaip savaime pradėjo piešti mažutes, smalsias mergaites, atkakliai tyrinėjančias pasaulį. Taip atsirado Pupulė. Vėliau bendradarbiaudama su suomių rašytoja Tiina Nopola sukūrė Siiri. Lietuvių skaitytojams ši veikėja žinoma Milės vardu, o pirmąją jos nuotykių knygą „Milė ir trys Gustai“ 2012 m. pristatė leidykla „Nieko rimto“ (vertė V. Urbaitė). Vos pasirodžiusi knyga apie Milę (arba Siiri) sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio, o vėliau, žinoma, ir klausimų, kada gi bus antroji knyga. Taigi taip nuo 2002 m. beveik kasmet pasaulio skaitytojams pristatoma dar po vieną knygą, iš viso jų jau − 11. Ši veikėja turi tris draugus: didįjį Gustą, vidurinįjį Gustą ir mažąjį Gustą, kartu jie atranda naujų užsiėmimų: žaidžia futbolą, groja, rūpinasi žaislais ir nešvaria bičiule, siaučia sniege ir visa kita, be ko neapsieitų nė vienas tikras smalsūnas. Bet svarbiausia Milei – nepaliaujamai norėti šuniuko, nes jis yra tobuliausia, ko galima norėti. Tiesa, kartą jai tenka prižiūrėti dėdės virėjo šunytį, ir oho kaip nelengva tai padaryti, bet svajonė turėti savąjį nuo to nė kiek nesumažėja.

Iliustracija iš knygos „Milė ir trys Gustai“

Trečia mergaitė, pažįstama mažesniems skaitytojams – Ingrida, o ją Mervi Lindman sukūrė dirbdama kartu su švedų rašytoja ir žurnaliste Katerina Janouch (leidykla „Nieko rimto“ šiais metais išleido „Ingrida. Laikas į lovytę“). Ingrida dar žinoma Ilonos ir Gretos vardais – padykę vertėjai irgi prie to prisidėjo. Taigi ši mažutė padeda vaikams suprasti būtiniausius dalykus: kodėl svarbu praustis, sveikai maitintis, daug judėti, kas yra gydytojas ir kodėl nereikia jo bijoti, galop ką galima nuveikti likus vienu du su tėčiu ir taip toliau.

Iliustracija iš knygos „Ingrida. Laikas į lovytė“

Šiuo metu iliustratorė Mervi Lindman gyvena ir kuria gimtajame Espo mieste, o visai neseniai buvo išleista nauja knyga apie Milę, kuriai, regis, įdomiausia tapo žaisti mamą. Ir kol visi gėrisi nauja knyga, iliustratorė sėda piešti kitos. Jai labiausiai patinka piešti akvareliniais dažais ir guašu, o paskui piešinį baigti plonu permanentiniu rašikliu, taip suteikiant iliustracijai gyvumo ir šmaikštumo. Ir dar iliustratorei patinka tyliai sau būti, šiurinėti niekur neskubant, kalbėtis su vaikais.

Beje, ar žinote, kad 2010 m. Senamiesčio lėlių teatre režisierė Rita Urbonavičiutė su kolegomis pastatė vitražinių lėlių spektaklį „Drąsioji Pupulė“, o muziką sukūrė Markas Palubenka. Spektaklį galite pamatyti ir čia: http://youtu.be/pMgHSFMPa_Q

Apie kitokias akcijas….

Žodis „akcija“ šaukte šaukia apie nuolaidas, specialius pasiūlymus, dovanas. Tačiau yra ir kitokio pobūdžio akcijų. Kurių metu reikia ne imti, bet duoti pačiam. Duoti tiems, kuriems kažko reikia labiau nei mums. Būtent tokia yra mūsų leidyklos ir Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo rengiama kalėdinė akcija.

Jos principas paprastas: mes išleidžiame gražią, vertingą ir puikiai kalėdinėms dovanoms tinkančią knygą, Jūs ją dedate po Kalėdų eglute sau arba savo artimiesiems. Praėjus šventiniam laikotarpiui, mes viską suskaičiuojame ir dalis lėšų, gautų pardavus šią knygą, keliauja į fondą bei virsta knygomis, kurios pasiekia kaimo vietovių mokyklų bibliotekas. Prie kalėdinės akcijos prisideda ir tie, kurie perka specialiai jai skirtus kalėdinius atvirukus. Iš surinktų lėšų fondas ne tik perka knygas bibliotekoms, bet ir organizuoja įvairius renginius, nuveža remiamų mokyklų mokinius į spektaklius, baletą ar kitokius renginius.

Gyvenantys mažesniuose miesteliuose turbūt patvirtins, kad naujausios knygos ne visuomet yra lengvai prieinamos. Ne tik dėl to, kad galbūt arti nėra knygyno, bet ir dėl to, kad bibliotekų ištekliai yra labai kuklūs, o jų fondai pildosi itin lėtai. Kartu su A. Adamkienės labdaros ir paramos fondu mes stengiamės, kad ši situacija bent truputėlį pagerėtų. Prie to galite prisidėti ir Jūs:)

Skeptikams, kurie mano,jog panašūs paramos projektai neduoda realios naudos, siūlome paskaityti, ką mums papasakojo Kupiškio rajono Šepetos A. Adamkienės pagrindinės mokyklos direktorė Vanda Vanagienė.

Kiek metų dalyvaujate A. Adamkienės labdaros ir paramos fondo projekte?
Nuo pat fondo įsikūrimo pradžios. Jau 14 metų.

Ar Jūsų mokyklos mokiniai daug skaito? Ką apie tai sako lietuvių kalbos mokytojai?
Mūsų maža mokyklos bendruomenė (iš viso tik 86 mokiniai) labai mėgsta skaityti. Ypač pradinių klasių mokiniai. Lietuvių kalbos mokytojos pasakojo, kad daug skaito ir vyresnieji. Jie dažniausiai renkasi tas knygas, kurios yra reikalingos pamokai, tam tikro kūrinio analizei. Taip pat tas, kurias rekomenduoja perskaityti jau skaitę jų draugai ar mokytojai.

Žinome, kad prieš keletą metų mokyklų bibliotekų situacija buvo itin prasta. Ar kas nors pasikeitė?
Mūsų mokyklos biblioteka yra sujungta su kaimo bendruomenės biblioteka. Skaitytojai – visa kaimo bendruomenė. Ši biblioteka per metus labai kukliai pasipildo naujais leidiniais, nes lėšos vis dar minimalios.
Per bendradarbiavimo su fondu metus mokykla sukaupė nepakartojamą biblioteką – turime daugybę enciklopedijų, visus kūrinius, kuriuos rekomenduojame nagrinėti per literatūros pamokas.
Mokytojai neatsidžiaugia, kad gali skaityti naujausias ir populiariausias grožinės literatūros knygas. Fondo dovanotų knygų biblioteka įkurta paties fondo įrengtame kabinete. Tame pačiame kabinete mokiniai dirba su A. Adamkienės labdaros ir paramos fondo dovanotais kompiuteriais.

Kokius pokyčius Jūsų mokykloje lėmė fondo parama?
Labai sunku keliais žodžiais nusakyti poveikio esmę. Manyčiau, kad tiek metų bendradarbiaudami su fondu mūsų mokiniai susikrovė didžiulį intelektualinį bagažą. Jie turi galimybę ne tik skaityti naujas knygas, bet ir dalyvauti kūrybiškumą ir pilietiškumą ugdančiuose projektuose, lankytis spektakliuose, sporto ir meno šventėse. Turėjo progą netgi lankytis Prezidentūroje, susitikti ne tik su ponia Alma, bet ir Prezidentu Valdu Adamkumi…. Galėčiau vardinti ir vardinti.
Labiausiai įstrigo visų nepaprastų žmonių – Prezidento, Almos Adamkienės, taip pat fondo direktorės Sigutės Kačinskienės nepaprastas paprastumas. Mūsų mokykloje jie lankėsi keletą kartų. Pirmąsyk mes labai jaudinomės, bet jau pirmosios šypsenos, bendravimas nuėmė įtampą. Tą paprastumą, požiūrį į vaiką kaip asmenybę, mes jautėme visus ilgus bendradarbiavimo metus. Gal todėl pasirinkome įgyvendinti vertybėmis grįstą „Charakterio ugdymo“ mokykloje programą. Kaip ir Prezidentas, einame iš proto dėl ekologijos. Dvejus metus mūsų mokyklos mokiniai, kaip respublikos nugalėtojai, atstovavo Lietuvai Estijoje ir Portugalijoje tarptautiniuose konkursuose „Jaunimas Europos miškuose“. Mes visi jaučiame labai didžiulę atsakomybę savo vertybinėmis nuostatomis, veikla pateisinti visas tas nepakartojamas dovanas, kurias esame gavę.

Mokyklos bibliotekėlė

Kad Kalėdos atneštų džiaugsmą ne tik fondo remiamoms mokykloms, bet ir Jums, leidykla kasmet stengiasi surasti išskirtinę knygą. Šiais metais ta ypatingoji, kalėdinei akcijai skirta knyga yra Franko L. Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Šią istoriją turbūt labiausiai išgarsino Keistuolių teatro spektaklis ir filmas „Geltonų plytų kelias“. Frazę „svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“ kartojome jau daugiau kaip 20 metų. Su ja spėjo užaugti kelios Lietuvos vaikų kartos, kartu su Dorote, Kaliause, Geležiniu Medkirčiu ir Liūtu geltonų plytų keliu traukusios  ne tik į Smaragdo miestą, bet ir savo svajonių link.

Iliustracija iš knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais ir veja tolyn širdgėlą bei slogučius. Šio šviesos ir lengvumo pojūčio savo iliustracijomis siekė ir knygos dailininkas – australas Robertas Ingpenas. Jis už savo kūrybą yra apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu, kuris vaikų literatūros srityje prilygsta Nobelio premijai ir yra teikiamas patiems geriausiems kūrėjams.

„Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ pasakoja apie troškimus ir svajones, o, artėjant šventėms, apie juos vis dažniau imame galvoti ir mes. Juk su šventine nuotaika dažnai ateina noras būti bent šiek tiek geresniems, todėl linkime Jums gražaus Kalėdų laukimo laikotarpio ir kviečiame per tą laiką padaryti bent po vieną mažą gerą darbą!