Senoji animacija

Senoji animacija tebegyvuoja šiuolaikinėje televizijoje. Vieni sako, kad tai – vienintelė vaikams tinkama animacija, kiti teigia, jog tai seniena, kurios derėtų atsisakyti. O kol vyksta diskusija, gerai žinomi filmukų personažai persikelia ir į knygų puslapius. Apie tai pasakoja Simona.

Šiomis dienomis vis daugiau kalbama apie vaikų apsaugą nuo žalingos informacijos. Tai ir saugus internetas, apsauga nuo neigiamo televizijos, kompiuterinių žaidimų ir spaudos poveikio. Vienu seniausių ir aršiausių diskusijų objektu yra tapę animaciniai filmai. O kai jau prabylama šia tema, neišvengiamai tėveliai pasidalija į dvi grupes: nostalgiškai žvelgiantys į savo vaikystės senąją animaciją ir tuos, kurie teigia, jog tai – idealogiškai pasenę kūriniai, nutolę nuo vaiką supančio šiuolaikinio pasaulio. Sunku pasakyti, kuri pusė teisi. Juk ta pati senoji animacija yra ne mažiau įvairi nei šiuolaikiniai filmukai.

Diskusijas gali tekti išplėsti ir imti kalbėti ne vien apie televiziją. Senieji personažai naujai atgimsta vaikų literatūroje. Visai neseniai pasirodžiusių Joannos Olech „Liolekas ir Bolekas. Persirengėlių šventė“ bei Marios Szarf „Reksiukas. Nuotykis miške“ (leidykla „Nieko rimto“) knygelių viršeliuose atpažįstami personažai, knygose pasakoja visiškai naujas, dar nematytas ir negirdėtas istorijas.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas, propagandos ekspertas Mantas Martišius yra užsiminęs, kad jei televizija turi galimybę nerodyti senosios animacijos, turėtų taip ir padaryti. Esą tai neretai propagandos ir sovietinių atributų pripildyti filmukai, be kurių galima ir apsieiti. Tačiau ekspertas konstatuoja ir tai, kad tarp senosios animacijos filmukų esama ir tokių, kurie skleidžia tik draugiškumo, tarpusavio sutarimo idėjas. Kaip sakė kultinis tokių filmukų personažas katinas Leopoldas: „Vaikai, gyvenkime draugiškai“.

Tokios – draugiškos – animacijos yra nemažai. Nors jie ganėtinai didaktiški kūriniai, mokantys elgtis deramai, būti teisingais, sąžiningais ir mandagiais, tačiau tuo pačiu ir nepaprastai komiški, gyvybingi, įsimintini. Esama ir šioms dienoms nelabai tinkamų filmukų, kaip kad žiniasklaidoje linksniuotas „Milžinų šalyje“, kuriame išsakomos komunistinės idėjos. Laikams, kai tokie filmukai buvo sukurti, tai buvo priimta kaip visiškai natūralus reiškinys, o dabar juose išsakomos idėjos neteko aktualumo. Galbūt tokie filmukai iš tikrųjų nebeturėtų būti rodomi. Nors nereikia pamiršti, jog vaikai kitaip žiūri, mato ir vertina nei suaugusieji.

Reikia nepamiršti, kad ne tik rusų filmukai yra priskiriami senajai animacijai. Lenkų sukurti personažai Reksiukas, Liolekas ir Bolekas, yra ne mažiau žinomi nei vilkas su kiškiu iš „Na, palauk!“. Lenkiškoje animacijoje nėra teksto, lieka daug vietos interpretacijai. Juose nėra politinių užuominų, vien pozityvumas ir gera juoko dozė. Tokia pati nuotaika tvyro ir jau minėtose knygelėse „Liolekas ir Bolekas. Persirengėlių šventė“ bei „Reksiukas. Nuotykis miške“. Knygose, kaip ir animaciniuose filmukuose, nestokojama linksmų nutikimų, puikiai perteikiamų ne tik žodžiais, bet ir gyvybingomis, žaismingomis iliustracijomis. Pasakojimai ne tik linksmina, bet ir moko drąsos, draugiškumo ir tiesiog… gerumo.

Senosios animacijos nereikia bijoti, nuvertinti, ar ieškoti to, ko ji savyje neturi. Didžioji dalis šių filmukų turi išliekamąją vertę, ką įrodo tai, jog jie iki šių dienų tebėra rodomi, leidžiami DVD pavidalu ir net atgimsta knygose. Neretai jose pateikiami nuotykiai yra tai, kas dar nematyta ekranuose, tarsi tekstiniai filmukų tęsiniai.

Reklama

„Titnago plunksna“

Rašytoja Neringa Vaitkutė užburia kalbos ir sakinių lengvumu, o jos kuriamas pasaulis apsuka galvas ne tik jauniesiems nuotykių mėgėjams, bet ir visai „rimtiems“ skaitytojams. Gerą tekstą papildyti iliustracijomis – darbas nelengvas. Apie tai, kaip vyko knygos „Titnago plunksna“ iliustracijų kūrimas pasakoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė.

Kartais iliustracijai tenka ieškoti papildomos medžiagos. Šiuolaikiniam dailininkui paprasta – tereikia, kad ant darbo stalo stovėtų kompiuteris. Įvedi į paiešką ICE ir mėgaukis nuotraukomis su ledynais. Nekopijavau nė vienos iš jų, bet kai kurias detales nusižiūrėjau. Jei įdomu, pamėginkite surasti, iš kurių nuotraukų :)

Titnago paukščiai knygoje lydi skaitytoją beveik nuo pradžios iki pabaigos. Paukščiai, bet be snapų. Su nasrais, pilnais aštrių dantų. Kažkas panašaus į slibinus. Bet ne slibinai – ugnimi nesispjaudo ir klykauja kaip paukščių giminės atstovai. Jų kūnus dengia titnaginės plunksnos. Viena iš plunksnų herojams tapo lemtinga. Todėl titnago plunksną parinkau kaip mažą lydinčiąją detalę, kurią priderinau prie kiekvieno puslapio numerio skaičiaus. Gerai, kad piešti kiekvienam puslapiui jos atskirai nereikėjo. Išmintinga maketavimo programa leido šią detalę padauginti visoje knygoje vienu klavišo paspaudimu.

Ida ir Pūkis… Beveik, kaip iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“. Nors ne. Pūkis yra gražus. Ypač jo žvilgsnis. Toks, kokio Ida nepamirš visą gyvenimą. Kai kalbėjome apie Pūkį su autore Neringa, ji įsivaizdavo jį kaip žvėrį, panašų į didžiulį katiną. Man Pūkis savo elgesiu labiau primena panterą. Gal Jums jis primins dar ką nors kitą… Pūkis šioje istorijoje atlieka tikrai ne antraeilį vaidmenį. Todėl jam teko garbė apsigyventi knygos viršelyje.

Nelengvas uždavinys piešti šmėklas. Tačiau autorė veikėjus žodžiais išreiškia taip taikliai, kad vadovautis jos siūlomais apibūdinimais visiškai paprasta. Ir vis dėlto piešti šmėklą buvo nelengva. Nepamėgau aš jos… Bet dailininkui iliustratoriui tenka ne visada piešti tai, ką jis mėgsta. Ir tai yra gerai. Nes tik su kiekvienu savo norų ir nenorų įveikimu imi tobulėti.

Na ir bjaurių padarų veisiasi tose pelkėse. Pavyzdžiui, baisvarlės. Atkreipkite dėmesį – ne didžvarlės, ne ėdravarlės, bet tiesiog baisvarlės. Jos gali praryti bet ką. Ar nepaspringo ši baisvarlė ištikimuoju voragyviu Plienu – sužinosite perskaitę šį skyrių iki pabaigos. Daugiau apie tai nenoriu nieko rašyti!

Gali būti, jog kai kurie skaitytojai nusivils, kad knygos iliustracijos nespalvotos. Bet tokios jos yra kur kas paslaptingesnės. Tarsi atkeliavusios iš sapnų. Visa ši istorija itin susijusi su sapnais. Be to, tai – ne paveikslėlių knyga. Todėl tegul iliustracijos tik kartkartėmis padeda išlaikyti paslapčių ir netikėtumų kupiną nuotaiką. O vieną paslaptį apie Vartų į Prarajos labirintą iliustraciją Jums išduosiu. Nesusilaikiau jų nenupiešusi spalvotų, žėrinčių ledo ir saulės spindulių mirgėjime. Ir, jei atidžiau įsižiūrėsite į „Titnago plunksnos“ viršelį, galėsite įvertinti, kaip man tai pavyko.

Kur Jonas?

Jei lankėtės šių metų Knygų mugėje, matyt, pastebėjote, kad leidykla „Nieko rimto“ kvietė ieškoti Jono. Apie šį pasaulinį fenomeną, galų gale prakalbusį lietuviškai, ėmėsi pasakoti Gustė.

Vasario vidury, lietuviškai žiemai besibaigiant, sparnuotosios „Nieko rimto“ karvytės atskraidino dar vieną neregėtą svečią iš už jūrų marių. Šio veikėjo kelionė prasidėjo Anglijoje ir, apsukusi platų ratą aplink pasaulį, pagaliau pasiekė ir mūsų slenkstį. Pasipuošęs raudonai ir baltai dryžuotu megztuku ir ant nosies užsimaukšlinęs storus akinius, į Lietuvą pagaliau atžygiavo žymiausias iš Jonų.

Atsakant į pirmą galvoje kylantį klausimą paaiškiname – Jonas (anglakalbėse šalyse atsišaukiantis Wally arba Waldo vardu) yra netradicinis turistas visur keliaujantis pėstute ir atsiduriantis įvairiausiose vietose nepaisydamas laiko ar erdvės barjerų. Kaip kitaip paaiškinsi, kaip šis Jonas, apranga šiek tiek primenantis kalėdinį saldainį, viename puslapyje smagiai slysta nuo snieguoto kalno, o jau kitame dalyvauja senovės miesto Trojos puolime?! Tai keisčiausias keliautojas, kokį tik mums yra tekę matyti, žinoma, jeigu tik pasiseka jį pastebėti. O štai čia ir prasideda mūsų vargai negalai. Aptikti Joną tarp tūkstančių jį supančių žmogeliukų tikrai nėra paprasta, bet tegu tai tampa jums iššūkiu – surasti jį kuo greičiau. Pasiruoškite ilgam tupėjimui įkišus nosį į knygos puslapius ieškant šio nenuspėjamo veikėjo!

Jonas kartais vaikštinėja ne vienas, jam kompaniją palaiko jo draugė Venda. Kol Jonas ramiai trepsi po įvairias vietas, Venda bando jų nuotykius užfiksuoti fotoaparatu, kurį, deja, kiekvieną kartą pameta… O gal piešinėlio kampe pasivaideno kažkieno uodegėlė? Tai reiškia, jog pavyko pastebėti dar vieną gerą Jono draugą – šuniuką Amsių, kurio dažniausiai tik uodega ir matyti. Tikriausiai ne vienam iš jūsų kilo klausimas, kaip Jonas gali taip mikliai ir lengvai šokinėti tarp skirtingų vietų ir laikų, kaip kad verčiant knygos lapus? Žinoma, kaip ir kiekviena gera istorija, ir ši neapsieina be trupučio magijos – už tai atsakingas burtininkas Baltabarzdis. Jis, kaip ir visi padorūs burtininkai, savo barzdą gali elegantiškai persimesti per petį, tokia ji ilga!

Per neseniai vykusią Knygų mugę galėjai ieškoti ne tik Jono, bet ir Jono stilių perėmusių niekorimtiečių.

O dabar šiek tiek apie tai, kaip Jonas išgarsėjo: idėja apie neįprastai atrodantį veikėją, kuris kaskart pasirodytų skirtingose žmonių miniose, kilo vienam Londone gyvenančiam iliustratoriui, vardu Martinas Handfordas. Jis norėjo Joną pavaizduoti kaip šiek tiek pasimetusį ir ne vietoje atsidūrusį, tačiau visuomet laimingą. Šie bruožai atspindi ir jo išvaizdoje – dideli akiniai, kepurė ant galvos, ryškiai dryžuoti drabužiai.

Nors beveik visas pasaulis baltus ir raudonus dryžiukus sieja su Jonu, ne visi jį šaukia vienodai: Didžiojoje Britanijoje, iš kur Jonas ir kilęs, jį vadina Wally, Amerikoje ir Kanadoje – Waldo. Mūsų kaimynai estai šauktų Volli, prancūzai – Charlie, o kroatai – Jura.

Piešdamas iliustratorius mėgsta klausytis grupių „Bee Gees“, „The Clash“ arba žiūrėti seną filmo „Seržantas Bilko“ vaizdajuostę. Jeigu matėte filmą, galite pamatyti, jog Jonas ir seržantas turi kai ką bendro…

Kadangi Joną paprastai supa nuo 300 iki 400 žmonių, autorius, kurdamas vieną piešinį, užtrunka iki dviejų mėnesių. 1987 m. buvo išleista pirmoji „Surask Joną“ knyga – pernai buvo švenčiamas jos 25-tasis gimtadienis. Iki šiol išleistos 7 knygos – kiekvienoje jų yra apie tuziną scenų, kuriose slepiasi Jonas.

Šio keliautojo nuotykiai nesustoja knygų puslapiuose: 1991-siais kompanija „Nintendo“ išleido žaidimą „Surask Joną“, o tais pačiais metais knygų veikėjas atgijo animaciniame seriale tokiu pačiu pavadinimu. Buvo sukurta 13 serijų, o Joną įgarsino Townsendas Colemanas, kurio balsu taip pat kalbėjo ir Mikelandželas – labai žymus vėžliukas iš animacinio filmuko „Vėžliukai nindzės“.
Neretai Jono vardą taria žymūs aktoriai tokiuose serialuose kaip „Draugai“ ar „Didžiojo sprogimo teorija“. O gal prisimenate filmą apie mielą, bet liūdną robotuką „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“? Kaip užuominą į knygas apie Joną, vienas britų dailininkas sukūrė iliustraciją „Surask Wall-E“. Tikslas čia yra toks pat – reikia surasti robotuką Wall-E. Tačiau visi kiti jį supantys robotai taip pat žinomi iš filmų ar animacinių serialų, tad, jei norite pasunkinti užduotį, pabandykite atpažinti visus pavaizduotus veikėjus.

Galima pamanyti, jog kitas laiptelis į populiarumo viršūnę Jonui būtų pasirodymas didžiuosiuose kino ekranuose, o tai labai greitai gali tapti realybe: 2011 metų pabaigoje kino studija „Metro Goldwyn Mayer“ paskelbė įsigijusi teises sukurti filmą, paremtą „Surask Joną“ knygų serija. Planuojama, jog šį herojų ekranuose išvysime 2015 metais.

Manoma, kad didžiausia Jono paieška vyksta milžiniškų matmenų „Visa ko paveiksle“ („Picture of everything“). Šis kūrinys yra 4,5 metrų aukščio ir 4,3 metrų pločio. Primena „Žalgirio mūšį“ ar ne? Įdomu, jog piešinys susijungia šoniniais kraštais, t. y. suvyniojus jį į ritinį gautum didžiulį nesibaigiantį piešinį. Amerikiečių dailininkas Howardas Hallisas plušo beveik 13 metų, kol pagaliau nupiešė paskutinį veikėją. Autorius sako, jog pats tiksliai nežino, kiek pavaizdavo herojų, tačiau skaičius tikrai persirita per kelis tūkstančius. Ir, žinoma, vienas iš jų – Jonas. Bet galiu prisiekti, jog tarp visų herojų pastebėjau ir besišypsančią Vendą…

Vis dėlto Jono gerbėjams nebeužteko vien tik knygų ir televizijos serialų. Ieškoti Jono imta ir viešose erdvėse. Žymiausias atviras renginys „Surask Joną“ įvyko 2009 metų rugsėjį Čikagoje (JAV), kur visi mums jau žinomi knygų herojai buvo vaikščiojantys ir kalbantys žmonės, padrikę po didžiulį miestą. Daugybė ieškotojų patraukė Čikagos gatvėmis, tikėdamiesi pamatyti pažįstamus baltus ir raudonus dryžiukus. Tokie renginiai ilgainiui pritraukdavo vis daugiau ir daugiau žmonių… Kol 2009 metais Rutgerso universiteto (JAV) studentai ir dėstytojai, apsirengę Jono kostiumais, pasiekė pasaulio Gineso rekordą visi kartu sudarydami 1052 Jonų armiją. Bet Dubline po poros metų šis rekordas buvo negailestingai sumuštas, kai 3872 Jonais apsirengusių žmonių pasirodė miesto gatvėse.

jonas

Galima sakyti, jog pirmomis dviem knygomis apie Joną mes užkabiname tik šio fenomeno ledkalnio viršūnę. Tačiau juk reikia pradėti nuo mažų žingsnelių. Jono paieškos gali sudominti ne tik mažuosius skaitytojus, bet ir jų tėvelius, kurie neatsispirs pagundai palenktyniauti pastabumo varžybose. Taigi siūlome artimiau susipažinti su mūsų Jonu ir keliauti kartu! Pradedant paplūdimiu ir pabaigoje sustojant apžiūrėti ateivių laivų. Tik pirmiausia turėsite jį surasti…

John Flanagan fenomenas

Visame pasaulyje minias gerbėjų pritraukianti knygų serija prasidėjo nuo noro sudominti sūnų knygomis. Šiandien Johno Flanagano serija „Žvalgo mokinys“ ne tik sudomina, bet ir tampa daugelio paauglių kultiniu kūriniu. Pirmoji šios serijos knyga „Žvalgo mokinys. Gorlano griuvėsiai“ šių metų vasarį pasirodė ir Lietuvoje, o apie šią fenomenalią seriją pasakoja Simona.

Johnas Flanaganas dar vaikystėje svajojo tapti rašytoju. Įkvėptas puikiai istorijas pasakojančios mamos jis kurdavo charakterius ir nuotykių siužetus, kuriuos įgyvendindavo savo žaidimuose. Ir nors užaugęs tapo televizijos žurnalistu ir reklamų kūrėju, sena svajonė rašyti visą laiką kirbėjo Johno galvoje.

John Flanagan

John Flanagan

Pirmoji proga įgyvendinti svajonę pasitaikė, kai jis nusprendė savo paauglį sūnų Maiklą sudominti knygomis. Johnas sukūrė dvidešimt neilgų pasakojimų apie žvalgo mokinį Vilį ir net neįsivaizdavo, kad jie išsirutulios į dvylikos knygų seriją. Rašytojas sugebėjo sukurti tokį unikalų pasakojimą, kuris pritraukė minias gerbėjų visame pasaulyje. „Žvalgo mokinyje“ rasite savitą pasaulį su Lietaus ir Nakties kalnais, raudančiais akmenimis, žiauriais priešais ir… jaunais žmonėmis, ant kurių pečių gula didžiulė atsakomybė – apginti savo karalystę ir jos žmones.

Nors knyga priskiriama fantasy žanrui, iš tikrųjų magiškų dalykų čia nėra daug. Autorius, kurdamas personažų charakterius, rėmėsi realių žmonių portretais. Jokių magiškų galių veikėjams Johnas neįkvėpė. Kaip pats teigia, ši serija turi skatinti paauglius kliautis savo jėgomis ir išmone, tad personažai turi būti kuo žemiškesni, artimesni skaitytojui. Visi turi trūkumų, o „Žvalgo mokinys“ padeda suprasti, jog tereikia tuos trūkumus tinkamai panaudoti ir jie taps privalumais.

O kad ir knygos įvykiai klostytųsi sklandžiai ir tikroviškai, rašydamas autorius braižo žemėlapius, piešia mažus eskizus, kurių pagalba visuomet žino, kur yra jo veikėjai. Skaitytojams yra pasiekiamas bendras visos serijos žemėlapis, kuriame jie gali atpažinti knygoje įvardijamas vietas ir sekti savo herojų keliais, taip geriau įsivaizduodami pasakojimo atmosferą.

Tačiau gerbėjams neužtenka tokių papildomų vaizdinių priemonių ir jie kasmet telkiasi į literatūrines stovyklas, kur mokosi žvalgų triukų, inscenizuoja kovas ir užsiima kitomis, pagal knygos siužetą organizuotomis veiklomis. Dar daugiau gerbėjų šluoja iš parduotuvių lentynų visą su serija susijusią atributiką arba gaminasi ją patys, fotografuojasi su skaitomomis serijos knygomis ir plačiai dalinasi įžvalgomis ir nuomonėmis tarpusavyje. Ne kiekviena knyga sugeba suburti tokį judėjimą, tad Johno Flanagano „Žvalgo mokinį“ galima laikyti fenomenu, gebančiu įtraukti ir suburti paauglius visame pasaulyje.

„Žvalgo mokinio“ knygų dvidešimtyje šalių parduota jau per 4 milijonus egzempliorių ir jos nuolat patenka į „New York Times“ geriausiai perkamų knygų sąrašą. Šaunu, kad pagaliau pirmoji šios serijos dalis pasiekė ir Lietuvą.