„Titnago plunksna“

Rašytoja Neringa Vaitkutė užburia kalbos ir sakinių lengvumu, o jos kuriamas pasaulis apsuka galvas ne tik jauniesiems nuotykių mėgėjams, bet ir visai „rimtiems“ skaitytojams. Gerą tekstą papildyti iliustracijomis – darbas nelengvas. Apie tai, kaip vyko knygos „Titnago plunksna“ iliustracijų kūrimas pasakoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė.

Kartais iliustracijai tenka ieškoti papildomos medžiagos. Šiuolaikiniam dailininkui paprasta – tereikia, kad ant darbo stalo stovėtų kompiuteris. Įvedi į paiešką ICE ir mėgaukis nuotraukomis su ledynais. Nekopijavau nė vienos iš jų, bet kai kurias detales nusižiūrėjau. Jei įdomu, pamėginkite surasti, iš kurių nuotraukų :)

Titnago paukščiai knygoje lydi skaitytoją beveik nuo pradžios iki pabaigos. Paukščiai, bet be snapų. Su nasrais, pilnais aštrių dantų. Kažkas panašaus į slibinus. Bet ne slibinai – ugnimi nesispjaudo ir klykauja kaip paukščių giminės atstovai. Jų kūnus dengia titnaginės plunksnos. Viena iš plunksnų herojams tapo lemtinga. Todėl titnago plunksną parinkau kaip mažą lydinčiąją detalę, kurią priderinau prie kiekvieno puslapio numerio skaičiaus. Gerai, kad piešti kiekvienam puslapiui jos atskirai nereikėjo. Išmintinga maketavimo programa leido šią detalę padauginti visoje knygoje vienu klavišo paspaudimu.

Ida ir Pūkis… Beveik, kaip iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“. Nors ne. Pūkis yra gražus. Ypač jo žvilgsnis. Toks, kokio Ida nepamirš visą gyvenimą. Kai kalbėjome apie Pūkį su autore Neringa, ji įsivaizdavo jį kaip žvėrį, panašų į didžiulį katiną. Man Pūkis savo elgesiu labiau primena panterą. Gal Jums jis primins dar ką nors kitą… Pūkis šioje istorijoje atlieka tikrai ne antraeilį vaidmenį. Todėl jam teko garbė apsigyventi knygos viršelyje.

Nelengvas uždavinys piešti šmėklas. Tačiau autorė veikėjus žodžiais išreiškia taip taikliai, kad vadovautis jos siūlomais apibūdinimais visiškai paprasta. Ir vis dėlto piešti šmėklą buvo nelengva. Nepamėgau aš jos… Bet dailininkui iliustratoriui tenka ne visada piešti tai, ką jis mėgsta. Ir tai yra gerai. Nes tik su kiekvienu savo norų ir nenorų įveikimu imi tobulėti.

Na ir bjaurių padarų veisiasi tose pelkėse. Pavyzdžiui, baisvarlės. Atkreipkite dėmesį – ne didžvarlės, ne ėdravarlės, bet tiesiog baisvarlės. Jos gali praryti bet ką. Ar nepaspringo ši baisvarlė ištikimuoju voragyviu Plienu – sužinosite perskaitę šį skyrių iki pabaigos. Daugiau apie tai nenoriu nieko rašyti!

Gali būti, jog kai kurie skaitytojai nusivils, kad knygos iliustracijos nespalvotos. Bet tokios jos yra kur kas paslaptingesnės. Tarsi atkeliavusios iš sapnų. Visa ši istorija itin susijusi su sapnais. Be to, tai – ne paveikslėlių knyga. Todėl tegul iliustracijos tik kartkartėmis padeda išlaikyti paslapčių ir netikėtumų kupiną nuotaiką. O vieną paslaptį apie Vartų į Prarajos labirintą iliustraciją Jums išduosiu. Nesusilaikiau jų nenupiešusi spalvotų, žėrinčių ledo ir saulės spindulių mirgėjime. Ir, jei atidžiau įsižiūrėsite į „Titnago plunksnos“ viršelį, galėsite įvertinti, kaip man tai pavyko.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s