Senoji animacija

Senoji animacija tebegyvuoja šiuolaikinėje televizijoje. Vieni sako, kad tai – vienintelė vaikams tinkama animacija, kiti teigia, jog tai seniena, kurios derėtų atsisakyti. O kol vyksta diskusija, gerai žinomi filmukų personažai persikelia ir į knygų puslapius. Apie tai pasakoja Simona.

Šiomis dienomis vis daugiau kalbama apie vaikų apsaugą nuo žalingos informacijos. Tai ir saugus internetas, apsauga nuo neigiamo televizijos, kompiuterinių žaidimų ir spaudos poveikio. Vienu seniausių ir aršiausių diskusijų objektu yra tapę animaciniai filmai. O kai jau prabylama šia tema, neišvengiamai tėveliai pasidalija į dvi grupes: nostalgiškai žvelgiantys į savo vaikystės senąją animaciją ir tuos, kurie teigia, jog tai – idealogiškai pasenę kūriniai, nutolę nuo vaiką supančio šiuolaikinio pasaulio. Sunku pasakyti, kuri pusė teisi. Juk ta pati senoji animacija yra ne mažiau įvairi nei šiuolaikiniai filmukai.

Diskusijas gali tekti išplėsti ir imti kalbėti ne vien apie televiziją. Senieji personažai naujai atgimsta vaikų literatūroje. Visai neseniai pasirodžiusių Joannos Olech „Liolekas ir Bolekas. Persirengėlių šventė“ bei Marios Szarf „Reksiukas. Nuotykis miške“ (leidykla „Nieko rimto“) knygelių viršeliuose atpažįstami personažai, knygose pasakoja visiškai naujas, dar nematytas ir negirdėtas istorijas.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas, propagandos ekspertas Mantas Martišius yra užsiminęs, kad jei televizija turi galimybę nerodyti senosios animacijos, turėtų taip ir padaryti. Esą tai neretai propagandos ir sovietinių atributų pripildyti filmukai, be kurių galima ir apsieiti. Tačiau ekspertas konstatuoja ir tai, kad tarp senosios animacijos filmukų esama ir tokių, kurie skleidžia tik draugiškumo, tarpusavio sutarimo idėjas. Kaip sakė kultinis tokių filmukų personažas katinas Leopoldas: „Vaikai, gyvenkime draugiškai“.

Tokios – draugiškos – animacijos yra nemažai. Nors jie ganėtinai didaktiški kūriniai, mokantys elgtis deramai, būti teisingais, sąžiningais ir mandagiais, tačiau tuo pačiu ir nepaprastai komiški, gyvybingi, įsimintini. Esama ir šioms dienoms nelabai tinkamų filmukų, kaip kad žiniasklaidoje linksniuotas „Milžinų šalyje“, kuriame išsakomos komunistinės idėjos. Laikams, kai tokie filmukai buvo sukurti, tai buvo priimta kaip visiškai natūralus reiškinys, o dabar juose išsakomos idėjos neteko aktualumo. Galbūt tokie filmukai iš tikrųjų nebeturėtų būti rodomi. Nors nereikia pamiršti, jog vaikai kitaip žiūri, mato ir vertina nei suaugusieji.

Reikia nepamiršti, kad ne tik rusų filmukai yra priskiriami senajai animacijai. Lenkų sukurti personažai Reksiukas, Liolekas ir Bolekas, yra ne mažiau žinomi nei vilkas su kiškiu iš „Na, palauk!“. Lenkiškoje animacijoje nėra teksto, lieka daug vietos interpretacijai. Juose nėra politinių užuominų, vien pozityvumas ir gera juoko dozė. Tokia pati nuotaika tvyro ir jau minėtose knygelėse „Liolekas ir Bolekas. Persirengėlių šventė“ bei „Reksiukas. Nuotykis miške“. Knygose, kaip ir animaciniuose filmukuose, nestokojama linksmų nutikimų, puikiai perteikiamų ne tik žodžiais, bet ir gyvybingomis, žaismingomis iliustracijomis. Pasakojimai ne tik linksmina, bet ir moko drąsos, draugiškumo ir tiesiog… gerumo.

Senosios animacijos nereikia bijoti, nuvertinti, ar ieškoti to, ko ji savyje neturi. Didžioji dalis šių filmukų turi išliekamąją vertę, ką įrodo tai, jog jie iki šių dienų tebėra rodomi, leidžiami DVD pavidalu ir net atgimsta knygose. Neretai jose pateikiami nuotykiai yra tai, kas dar nematyta ekranuose, tarsi tekstiniai filmukų tęsiniai.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s