Maksas Frajus: pseudonimo istorija

Skaitytoja Gustė dalinasi dar vienu įrašu apie Maksą Frajų.  Šį kartą dėmesio centre – pseudonimo istorija.

Lažinuosi, jog daugelis iš jūsų nežinote tikrojo Makso Frajaus vardo. Kalbu apie tikrąjį vardą čia, šiame pasaulyje. Nes Maksas Frajus yra pseudonimas, už kurio slypi ši nuostabi asmenybė, kurią matote nuotraukoje – Svetlana Juryevna arba Marta. O jeigu jau visiškai atvirai, M. Frajus yra du žmonės: Marta ir jos vyras – dailininkas Igoris Stepinas.

Marta

Marta

Marta Martynčik – kritikė, publicistė, bestselerių autorė, dalyvavusi įvairiuose meniniuose projektuose, parašiusi didelį ciklą esė apie literatūrą ir meną. Marta gimė 1965 metais Odesos mieste, Ukrainoje, studijavo filologiją valstybiniame Odesos universitete, tačiau metė studijas ir atsidėjo meninei veiklai. Nuo 1993 metų Marta dirba ir kuria kartu su dailininku I. Stepinu.  Tais pačiais metais pora persikėlė į Maskvą dirbti „Marat Gelman“ galerijoje. Tada Marta ir pradėjo rašyti fantasy žanro knygas.

Menininkai, ilgą laiką gyvenę Maskvoje, nusprendė pabėgti iš metropolio ir 2004-aisiais persikraustė į… Vilnių!

Makso Frajaus išleistų knygų skaičius jau viršija 60, tarp jų rasite ir apsakymų rinkinius apie Vilnių „Vilniaus legendos“ („Сказки старого Вильнюса“) ir knygą „Geltono metalo raktas“ („Ключ из желтого металла“ 2009 m.). Joje veiksmas taip pat vyksta mūsų sostinėje.

Marta prisimena, kad skaityti pradėjo trejų metukų, o pats skaitymo procesas ją taip žavėjo, kad čiupo visas knygas iš eilės. Nuo žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ iki vaikiškų knygučių ir net tokių klasikinių kūrinių, kaip „Karas ir taika“. „Mano požiūris į pasaulį yra lygiai tokio keistumo kaip ir knygų skonis. Ir nei vienas, nei kitas nepasikeitė iki šiol“, – sako pati autorė.

„Myliu ežiukus, ir apskritai visokius žvėriukus, net žiurkes ir vorus (labai), o dar labiau gyvates. Mėgstu klaidžioti po mišką. Vaikystėje viena eidavau gilyn į mišką. Gerai, kad tėvai to nežinojo.“ – pasakoja Marta.

Autorė taip pat prisipažino turinti keistų hobių, pavyzdžiui, žaisti su sagomis. Įvairių spalvų, formų ir dydžių. Kiekviena saga turėdavo savo istoriją ir vaidindavo spektaklyje. „Nuo to laiko mažai kas pasikeitė, tik man jau nebereikia sagų, užtenka istorijų.“ – šypsosi Svetlana.

Miestai jai – gyvi personažai. Štai Peterburgas Martos galvoje yra jaunas frantas, balto veidelio ir nepriekaištinga apranga. Maskva – vidutinio amžiaus moteriškė, bjauriu charakteriu, bet atlapaširdė. Apie Vilnių autorės nuomonė labai palanki: „gražiausias dalykas, kurį sužinojau apie Vilnių, yra Gedimino sapnas. Gerai, kad tais laikais nebuvo psichoterapautų, nes Gediminui tuojau pat būtų buvus diagnozuota kokia vaikystės trauma.“

Pasak legendos, Gedimino sapnas reiškė, kur turi stovėti didingas miestas. Bet po pirmųjų pasivaikščiojimų Vilniuje Martai kilo mintis apie šiek tiek kitokią istoriją: kunigaikštis vis dar miega ir sapnuoja. Kas kartą, eidama pro Vilnelės ir Neries santaką, Martą stengiasi netriukšmauti, kad neprikeltų kunigaikščio. „Mano gyvenimas Vilniuje – kaip gyvenimas svetimame sapne. Ir todėl šis miestas man yra tinkamiausia gyventi vieta.“ – gerų žodžių apie sostinę negaili rašytoja.

7 dalykai, kuriuos, pasak Martos, privalu atlikti būnant Vilniuje:

  • Katedros aikštėje surasti plytelę su užrašu „Stebuklas“. Atsistoti ant jos ir sugalvoti norą, pabučiuoti mylimą žmogų arba paprasčiausiai patylėti.
  • Patekti į Vilniaus universiteto teritoriją ir susipažinti su architektūriniu ansambliu, kuriame atsispindi geriausi XVI a. architektūros pavyzdžiai.
  • Sužaisti šachmatais ant lentos, įrengtos ant marmurinių dramblių Universiteto g.
  • Pakilti į apžvalgos aikštelę Šv. Jono varpinėje ir pamatyti visas kalvas ir kalveles, sodus ir Vilniaus stogus iš 45 m aukščio.
  • Įvertinti meninį projektą literatų gatvėje. Čia visos sienos nukabintos dailininkų darbais, kurie skirti literatams, apsilankiusiems ar bent pravažiavusiems pro Vilnių.
  • Pasivaikščioti po senamiestį, užeiti į Aušros vartus ir pamatyti Šv. Mergelės Marijos atvaizdą, kuris yra ne tik neįkainojama meninė vertybė, bet ir relikvija.
  • Aplankyti dailininkų rajoną Užupį, perskaityti Užupio Konstituciją ir įsiminti, jog kiekvienas žmogus turi teisę klysti, būti laimingas ir nelaimingas. Turi teisę rūpintis katėmis, nieko nesuprasti ir turi teisę mirti, bet tai nėra jo pareiga.

Makso Frajaus knygas autoriai sukūrė kartu. Besišnekučiuodami pamažu jie išgalvojo Echo pasaulį, Stepinas davė veikėjams ir daiktams žavingus vardus bei daiktavardžius, iliustravo knygas, o Marta Echą užpildė nuostabiais veikėjais ir istorijomis. Dauguma M. Frajaus skaitytojų tikriausiai yra pagalvoję apie serialą ar filmą, paremtą knygomis, tačiau S. Martinčik tokia idėja visai ne prie širdies. „Serialas pagal šias knygas turėtų būti žiūrimas sapnuose, o ne ekranuose. O režisierių ir aktorių parinkimu tegu užsiima pats miegantysis.“ – kontraversišką nuomonę dėsto autorė.

Echo labirintų“ ir „Echo kronikų “ serijos susideda iš 40 apsakymų, kuriuose pirmu asmeniu viską pasakoja Maksas. Iš pirmo žvilgsnio paprastas jaunas žmogus, kuris kardinaliai pakeitė savo gyvenimą, priėmęs naujojo pažįstamo pasiūlymą persikelti į kitą pasaulį ir stotį į jo tarnybą.

Iki 2001 metų autoriai rašė knygas, o skaitytojai manė, jog Maksas Frajus yra realus žmogus, rašytojas, kurio tiesiog niekas nėra matęs. Bet dėl tokio abejotino jo egzistavimo žmonės pradėjo kurti apie rašytoją legendas. Viename interviu Marta sakė, jog jai buvo linksma skaityti šias „naujienas“. Greitai atsirado žmonių, kartu su Maksu baigusių mokyklą ar universitetą, kiti tvirtino esą jo kaimynai. Buvo net keletas sakiusių patys esą Maksas Frajus. Tačiau liežuvavimai nebuvo tokie nekalti: tuometinė Makso Frajaus knygų leidykla „Azbuk“ bandė M. Frajaus vardą įregistruoti kaip leidyklos prekinį ženklą. Leidykla turėjo planų toliau kurti “Echo labirintų“ seriją: jie pasamdė rašytojus, vadinamuosius “ghostwriter “ („šešėlinius rašytojus“), kurie turėjo toliau kurti M. Frajaus vardu. Autorė buvo labai pasipiktinusi. Marta nutraukė ryšius su „Azbuk“ ir pradėjo bendradarbiauti su leidykla „Amfora“. Taip prasidėjo teisminis procesas ir autorė buvo priversta atskleisti visą tiesą apie Maksą Frajų. Būtent tuomet Marta ir papasakojo žurnalistams, jog knygas rašo ji, o dauguma vardų ir daiktavardžių yra sugalvoti I. Stepino. Vienoje iš M. Frajaus knygų buvo įterpta „Tikroji Makso Frajaus, autoriaus ir personažo, istorija“, kurioje atsakoma į klausimą, kas iš tikrųjų yra Maksas Frajus.

Maksas Frajus

Maksas Frajus

Marta teigia, jog „būti garsenybe yra labai nemalonu, bet nieko čia negali padaryti.“  O žymus rusų fantastikos apžvalgininkas Sergejus Berežnojus teigia, kad Makso Frajaus pseudonimo istorija yra geriausia didžiojoje literatūroje per pastaruosius 5 metus. Ir išties, nesutikti su tuo sunku:)

Reklama

Maksas Frajus

Apie Maksą Frajų pasakoja skaitytoja Gustė.

***

– Va, skaityk.
– Gerai.
– …Dabar. Sėskis ir garsiai skaityk.
– Tu rimtai? Aš namie juk persk…
– Ša, skaityk, skaityk. Garsiai.
– …

Štai taip keistai ir ne visai savo noru susipažinau su didžiausia savo (literatūrine) meile – Maksu Frajumi. Nejaukiai pasodinta vidury kambario ir prižiūrima draugės. Bet, nors ši scena ir sukelia nostalgiją, nemėginsiu jos visos atkurti. Papasakosiu jums apie „Atėjūną“ paprastai.

Atėjūnas

Atėjūnas

Pagrindinis veikėjas Maksas iki šiol gyveno ramiai, gana nuobodžiai ir, jo paties žodžiais, „nesiskyrė nuo eilinio nevykėlio“. Vienintelis dalykas, kuriuo Maksas iš tikrųjų didžiavosi, buvo jo sapnai. Nuo pat mažens jo vidinis laikrodis nepripažino visuotinai priimtos idėjos, jog rytas prasideda saulei užsikorus į patį dangaus viršų. Dėl to naktimis Maksas iki šleikštulio skaičiuodavo nelemtas avis, o paryčiais, pagaliau užmigęs, sapnuodavo jau įprastas ir pamėgtas vietas. Viena iš jų buvo jaukus restoranas keistame magijos pilname pasaulyje.

Ten Maksas susipažįsta su seru Džufinu Chali, dėdule, vėliau be didelių ceremonijų permušusiu Makso gyvenimą į kitas vėžes. Šis žavus ir nežinia iš kokio kelmo spirtas ponas po kelių puodelių kavos tampa geru Makso draugu ir vieno eilinio pokalbio metu pasiūlo darbą „savo“ pasaulyje. Pasak Džufino, Maksas turi ypatingų sugebėjimų, kurių palikti likimo valiai stačiai neįmanoma. Ilgai negalvodamas Maksas sutinka ir jau kitą rytą, pasiėmęs kelis sumuštinius ir atsarginę porą kojinių, žygiuoja į sutartą vietą laukti tramvajaus ten, kur nėra bėgių. Po ilgos kelionės su dvigubu saulėlydžiu vyrukas atsibunda savo darbdavio namuose Echo mieste, kur jo laukia liokajaus paskaitos apie stalo įrankių naudojimą ir Jungtinės Karalystės istoriją. Maksas greitai pamilsta stebuklingą Echo miestą. Sukirtęs rankomis su Džufinu, jis tampa Mažosios slaptosios paieškos kariuomenės Garbiojo Viršininko Naktiniu Veidu. Dar nespėjusį iki galo ištarti savo pareigų, jį užgriūna būrys bendradarbių, kurie po keleto šokiruojančių ir juokingų akimirkų tampa geriausiais Makso bendražygiais.

„Atėjūne“ pasakojama apie pirmuosius Makso gyvenimo Eche metus, kurie yra tikrai produktyvūs. Vyrukas spėja įsivelti į stebėtinai daug idiotiškų ir mirtinų situacijų (abiejų maždaug po lygiai), išgelbėti gyvybę net ne vienam, o keliems savo bendradarbiams, smarkiai apsidraskyti širdį ir net įsigyti du mielus kačiukus. Toks gyvenimo būdas netelpa nei į jokių formų rėmus, nei į vieną knygą. Maksas yra pritarškėjęs visus10 tomų, vadinamų „Echo labirintais“. Leidykla „Nieko rimto“ iš jų išleido šešias knygas.

Skaitydama Makso knygas balsu juokiausi dažniausiai ir krokodilo ašarų išliejau daugiausiai. Ir nesvarbu, kelintą kartą rankose laikydavau tas pačias serijos knygas. Rašymo stiliaus labiausiai žavi neišsenkančiu ir nepabostančiu humoru, sarkastiškais dialogais ir veikėjais, prie kurių prisiriši labiau nei prie to mėlyno pliušinio šuniuko, kurį močiutė padovanojo vaikystėje. Žinoma, ne visi supras, pamėgs, įsimylės Maksą ir jo pasaulį, tačiau galiu tvirtai pareikšti, jog surizikuoti verta.

O dabar apie M. Frajų iš kitų lūpų – žmogaus, kurio iškalbingų minčių dėka mes ir susipažinome su Maksu Lietuvoje. Turiu omenyje poetę ir vertėją Dalią Saukaitytę. Buvusi Lietuvių kalbos instituto leidyklos vadovė, nuo 1973 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1972-aisiais išleido poezijos knygą „Rugpjūčio žemuogės“, 1997-aisiais – „Spalio laukas“. Išvertė daugiau nei du tuzinus knygų, 2011 m. gavo reikšmingiausio ir meniškiausio metų vertimo vaikams apdovanojimą už Sergejaus Kozlovo knygą „Ežiukas rūke“ („Nieko rimto“).

Kodėl pradėjote versti būtent M. Frajaus knygas?

Deja, čia nėra jokios intrigos: išversti „Atėjūną“ pasiūlė leidyklos vadovas Arvydas Vereckis. O aš mielai sutikau, nes versti man patinka beveik taip pat, kaip grybauti. Tada pasipylė kitos „Echo labirintų“ knygos.

Kuri knyga Jums labiausiai patiko kaip skaitytojai, o kuri – kaip vertėjai?

Sunku būtų kurią nors išskirti. Labai smagu buvo versti visas knygas, nes man artimas autorės stilius, jos humoras, šmaikštumas ir, žinoma, pozityvumas. Gal arčiausiai širdies buvo „Kelionė į Ketarį“ (paskutinė istorija iš knygos „Atėjūnas“ – red. past.). Miestas ten aprašytas su tokia geliančia meile, taip gražiai tramdant jausmingumą, kad tekstas pasiekia aukščiausią literatūros lygį. O tikrą literatūrą malonu ir skaityti, ir versti. Nors šiaip jau vertėjas turi būti chameleonas – pamėgti kiekvieną verčiamą knygą, antraip nedera net kišti prie jos nagų. Ir pagrindinis vertėjo darbas – savo „spalvą“ kuo labiau priderinti prie knygos „spalvos“. Visa kita – tik amato dalykai.

Kuris knygų veikėjas iš „Echo labirintų“ Jums labiausiai patiko, kodėl?

Žaviausi man pasirodė antraplaniai veikėjai – senoji ragana ledi Sotofa ir Maba Kalochas. Jie – tikrieji išminčiai, stovintys atokiau nuo kasdienių stebuklų ir šiek tiek pašaipiai stebintys visą šurmulį.

Ar pati norėtumėte ko nors paklausti autorės, jeigu turėtumėte tokią galimybę?

Man pasitaikė proga ir susitikti su autore, ir jos paklausti. Labiausiai man buvo smalsu, kaip Echo gyventojai, tardami tradicinį pasisveikinimą „Regiu tave lyg tikrovėje“, prisidengia akis – tiesiog delnu ar atvirkščia jo puse. Ji man pasakė, bet tai yra baisi paslaptis.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip vyksta vertimo procesas? Pirmiausiai perskaitote knygą iki galo ar iš karto pradedate ją versti? 

Prieš versdama pirmąją „Echo labirintų“ knygą, perskaičiau ją visą. Reikėjo perprasti, su kuo susidūriau. O kitas skaitydavau versdama – taip įdomiau.

Kurią knygą ar knygos vietą buvo sunkiausia versti? 

Sunkiausia (ir smagiausia) versti sudėtingiausias vietas, kur humoras paremtas žodžių žaismu, kur žaidžiama kalba, kur reikia surasti lygiaverčius patarlių ar šiaip šmaikščių posakių atitikmenis. O pašmaikštavimų šiose knygose – per akis.

Kokia detalė ar įvykis istorijoje labiausiai įsiminė?

Išmokau ir vartoju ketarietišką posakį „Du geri žmonės visada susitars“.

Maksas Frajus Lietuvoje pasirodė 2005 metais, kai buvo išleistos dvi pirmosios „Echo labirintų“ serijos knygos „Atėjūnas“ ir „Amžinybės glėbyje“. Nors ši serija mūsų knygynuose nesulaukė tiek dėmesio, kiek Rusijoje ar Ukrainoje, kur knygų tiražai siekia keliolika tūkstančių, pasiguosdami galime sakyti, jog tik išrinktieji buvo apkerėti ilgesingo žalio katino, žvelgiančio iš knygų lentynų.

Kitu kampu

XVIII a. pasakos žanrą atnaujino ir stebuklinės pasakos žanrą suformavo broliai Grimai. Vokiečių rašytojai iki pat mūsų dienų nevengia į problemas ir literatūrinius žanrus pažvelgti kitu kampu. Šiame Simonos įraše galėsite daugiau sužinoti apie vokiškąją literatūrą.

Knygos atgimsta ne tik kino salėse, bet ir teatro scenose. Pasitaiko, kad knyga atsiranda iš pjesės. Tokia yra vokiečių autoriaus Ulricho Hubo „Aštuntą prie laivo“. Gyvai ir su humoru kalbanti apie rimtus dalykus, ši knyga yra vienas puikiausių vokiškosios literatūros pavyzdžių.

Lietuvos vaikų knygų lentynos atviros įvairių šalių knygoms. Kadangi esame maža šalis, neapsiribojame vietiniais autoriais. Nors didžioji dalis knygų atkeliauja iš anglakalbių šalių, verčiama ir iš vokiečių, rusų, lenkų, prancūzų, italų, suomių, švedų ir daugelio kitų kalbų.

Maždaug penktadalis visų Lietuvos vaikams skirtų leidinių kasmet išverčiama iš vokiečių kalbos. Broliai Grimai ir Erichas Kästneris, Otfriedas Preussleris ir Christine Nöstlinger – tik kelios pavardės iš vokiškosios literatūros lobyno.

Šių autorių knygos kupinos subtilaus humoro, jų siužetai įtempti, o veikėjai nuolat patenka į gyvenimiškas arba stebuklingas situacijas, iš jų mokosi, ieško savęs. Įprastos temos ir siužetai čia atskleidžiami naujai ir savitai.

Broliai Grimai suformavo europietišką stebuklinės pasakos sampratą. Šie kalbininkai, tautosakininkai ir pasakininkai rinko paprastų žmonių pasakojimus ir juos užrašinėjo savitu stiliumi. Jų pasakos – įvairaus pobūdžio, folkloriškai noveliškos ir sunkiai su kitomis supainiojamos. Šių pasakų siunčiama žinutė – kad siekiant tikslų, reikia įveikti daug negandų, įdėti darbo, nes pergalė pati neateina.

Broliai Grimai

Broliai Grimai

Kito vokiečių rašytojo Otfriedo Preusslerio kūryba remiasi gyvenimo ir džiaugsmo idėja. Pasak autoriaus, šie du dalykai vaiko gyvenime yra neatsiejami, tad jie itin ryškūs jo knygose. O. Preusslerio kūryba išversta į daugiau nei 50 pasaulio kalbų. Šis populiarumas patvirtina, jog jo džiaugsmo idėja priimtina viso pasaulio vaikams.

Otfried Preussler

Otfried Preussler

Atsitiktinai į vaikų literatūrą patekęs Erichas Kästneris papildė ją vertingais realistinio tipo apysakų ir pasakų pavyzdžiais. Autoriaus sukurtus personažus – mažąsias dvynukes, Emilį – pamilo ne tik mažieji skaitytojai, bet ir palankiai priėmė kritikai. E. Kästneris įvertintas prestižine H. K. Anderseno bei daugeliu kitų premijų.

Erich Kästner

Erich Kästner

Ne mažiau nusipelniusi ir austrų kilmės vokiškai rašanti Christine Nöstlinger. Autorė nevengia kalbėti aštriomis temomis. Jos kūrinių herojai neretai vieniši, ieškantys gyvenimo prasmės ir savo pačių vietos gyvenime. Tačiau ji geba visas problemas pateikti su humoru, šviesiai, nepaliekant niūraus įspūdžio, o suteikiant atsakymus į rūpimus klausimus. Ch. Nöstlinger apdovanota H. K. Anderseno ir A. Lindgren premijomis, kurios yra aukščiausias įvertinimas vaikų literatūros kūrėjams.

Christine Nöstlinger

Christine Nöstlinger

Vaikų knygas leidžianti leidykla „Nieko rimto“ vertina vokiškai kalbančių šalių rašytojų kūrinius. Taro jau išleistų knygų – prestižinių apdovanojimų laureatės Christine Nöstlinger „Nykštukas galvoje“, žurnalisto Axelio Hacke komiškų situacijų rinkinukas „Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais“, dvejus metus išsilaikęs Vokietijos bestselerių sąrašuose, taip pat – ne viena paveikslėlių knyga mažiausiems skaitytojams.

2013 metų rudenį „Nieko rimto“ pristatė dar vieną vokiečių literatūros atstovą. Tai – Ulrichas Hubas ir jo knyga „Aštuntą prie laivo“. Joje į biblinį Nojaus arkos pasakojimą žvelgiama kitu kampu. Pingvinų akimis ir su gera humoro doze. Kodėl nepakalbėjus apie Dievą linksmai? Tačiau tai nereiškia, kad istorija knygoje išjuokiama ar sumenkinama. Už juoko širmos slepiasi gilūs filosofiniai svarstymai ir amžinieji klausimai.

ulrich hub

ulrich hub

Aštuntą prie laivo“ yra knyga be rėmų. Nebūtinai tik vaikams. Dėl švelnios ironijos, puikaus humoro ir pingvinukų keliamų taiklių klausimų ši knyga patraukli tiek tikintiems, tiek nuo religijos atsiribojusiems. Svarbu, kad skaitytojas būtų smalsus. Beje, tam, kad „Aštuntą prie laivo“ sudomintų, netgi nebūtina žinoti Nojaus arkos istoriją. Šioje knygoje kiekvienas gali atrasti ką nors, kas sužavės, privers jei ne kvatoti, tai bent nusišypsoti.

Vokietis U. Hubas yra teatro pjesių, scenarijų autorius, aktorius ir režsierius, tad ir pirmasis jo prozos kūrinys „Aštuntą prie laivo“ gimė iš jam artimo žanro. 2006 metais kūrėjas nusprendė sudalyvauti konkurse ir sukurti pjesę religine tematika. Jo kūrinys greičiau nei po metų išpopuliarėjo Vokietijoje ir paplito po kitas Europos šalis. Netrukus jis buvo apdovanotas Vokietijos radijo pjesės bei Vaikų teatro premijomis.

Lietuvą spektaklis pasiekė anksčiau nei knyga. „Prie laivo 8:00“ Vilniaus kamerinis teatras žiūrovams pristatė 2012 metais. Spektaklio režisierė Agnė Sunklodaitė sako, kad spektaklis neapibrėžia amžiaus ribų, yra vienodai įdomus ir suaugusiam, ir vaikui.

Vokiečių literatūra, nesvarbu, ar kalbėtume apie 18 amžiuje kūrusius brolius Grimus, ar šių dienų moderniuosius autorius, pasižymi kokybe ir unikalumu. Kiekvieno autoriaus knygos dalijasi skirtingai perteikiamomis temomis ir problemomis, siųsdamos savitą žinią. Tai literatūra, kuri sugeba vienu metu mokyti ir patarti, kartu suteikdama pramogą, skaitymo malonumą.