Maksas Frajus

Apie Maksą Frajų pasakoja skaitytoja Gustė.

***

– Va, skaityk.
– Gerai.
– …Dabar. Sėskis ir garsiai skaityk.
– Tu rimtai? Aš namie juk persk…
– Ša, skaityk, skaityk. Garsiai.
– …

Štai taip keistai ir ne visai savo noru susipažinau su didžiausia savo (literatūrine) meile – Maksu Frajumi. Nejaukiai pasodinta vidury kambario ir prižiūrima draugės. Bet, nors ši scena ir sukelia nostalgiją, nemėginsiu jos visos atkurti. Papasakosiu jums apie „Atėjūną“ paprastai.

Atėjūnas

Atėjūnas

Pagrindinis veikėjas Maksas iki šiol gyveno ramiai, gana nuobodžiai ir, jo paties žodžiais, „nesiskyrė nuo eilinio nevykėlio“. Vienintelis dalykas, kuriuo Maksas iš tikrųjų didžiavosi, buvo jo sapnai. Nuo pat mažens jo vidinis laikrodis nepripažino visuotinai priimtos idėjos, jog rytas prasideda saulei užsikorus į patį dangaus viršų. Dėl to naktimis Maksas iki šleikštulio skaičiuodavo nelemtas avis, o paryčiais, pagaliau užmigęs, sapnuodavo jau įprastas ir pamėgtas vietas. Viena iš jų buvo jaukus restoranas keistame magijos pilname pasaulyje.

Ten Maksas susipažįsta su seru Džufinu Chali, dėdule, vėliau be didelių ceremonijų permušusiu Makso gyvenimą į kitas vėžes. Šis žavus ir nežinia iš kokio kelmo spirtas ponas po kelių puodelių kavos tampa geru Makso draugu ir vieno eilinio pokalbio metu pasiūlo darbą „savo“ pasaulyje. Pasak Džufino, Maksas turi ypatingų sugebėjimų, kurių palikti likimo valiai stačiai neįmanoma. Ilgai negalvodamas Maksas sutinka ir jau kitą rytą, pasiėmęs kelis sumuštinius ir atsarginę porą kojinių, žygiuoja į sutartą vietą laukti tramvajaus ten, kur nėra bėgių. Po ilgos kelionės su dvigubu saulėlydžiu vyrukas atsibunda savo darbdavio namuose Echo mieste, kur jo laukia liokajaus paskaitos apie stalo įrankių naudojimą ir Jungtinės Karalystės istoriją. Maksas greitai pamilsta stebuklingą Echo miestą. Sukirtęs rankomis su Džufinu, jis tampa Mažosios slaptosios paieškos kariuomenės Garbiojo Viršininko Naktiniu Veidu. Dar nespėjusį iki galo ištarti savo pareigų, jį užgriūna būrys bendradarbių, kurie po keleto šokiruojančių ir juokingų akimirkų tampa geriausiais Makso bendražygiais.

„Atėjūne“ pasakojama apie pirmuosius Makso gyvenimo Eche metus, kurie yra tikrai produktyvūs. Vyrukas spėja įsivelti į stebėtinai daug idiotiškų ir mirtinų situacijų (abiejų maždaug po lygiai), išgelbėti gyvybę net ne vienam, o keliems savo bendradarbiams, smarkiai apsidraskyti širdį ir net įsigyti du mielus kačiukus. Toks gyvenimo būdas netelpa nei į jokių formų rėmus, nei į vieną knygą. Maksas yra pritarškėjęs visus10 tomų, vadinamų „Echo labirintais“. Leidykla „Nieko rimto“ iš jų išleido šešias knygas.

Skaitydama Makso knygas balsu juokiausi dažniausiai ir krokodilo ašarų išliejau daugiausiai. Ir nesvarbu, kelintą kartą rankose laikydavau tas pačias serijos knygas. Rašymo stiliaus labiausiai žavi neišsenkančiu ir nepabostančiu humoru, sarkastiškais dialogais ir veikėjais, prie kurių prisiriši labiau nei prie to mėlyno pliušinio šuniuko, kurį močiutė padovanojo vaikystėje. Žinoma, ne visi supras, pamėgs, įsimylės Maksą ir jo pasaulį, tačiau galiu tvirtai pareikšti, jog surizikuoti verta.

O dabar apie M. Frajų iš kitų lūpų – žmogaus, kurio iškalbingų minčių dėka mes ir susipažinome su Maksu Lietuvoje. Turiu omenyje poetę ir vertėją Dalią Saukaitytę. Buvusi Lietuvių kalbos instituto leidyklos vadovė, nuo 1973 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1972-aisiais išleido poezijos knygą „Rugpjūčio žemuogės“, 1997-aisiais – „Spalio laukas“. Išvertė daugiau nei du tuzinus knygų, 2011 m. gavo reikšmingiausio ir meniškiausio metų vertimo vaikams apdovanojimą už Sergejaus Kozlovo knygą „Ežiukas rūke“ („Nieko rimto“).

Kodėl pradėjote versti būtent M. Frajaus knygas?

Deja, čia nėra jokios intrigos: išversti „Atėjūną“ pasiūlė leidyklos vadovas Arvydas Vereckis. O aš mielai sutikau, nes versti man patinka beveik taip pat, kaip grybauti. Tada pasipylė kitos „Echo labirintų“ knygos.

Kuri knyga Jums labiausiai patiko kaip skaitytojai, o kuri – kaip vertėjai?

Sunku būtų kurią nors išskirti. Labai smagu buvo versti visas knygas, nes man artimas autorės stilius, jos humoras, šmaikštumas ir, žinoma, pozityvumas. Gal arčiausiai širdies buvo „Kelionė į Ketarį“ (paskutinė istorija iš knygos „Atėjūnas“ – red. past.). Miestas ten aprašytas su tokia geliančia meile, taip gražiai tramdant jausmingumą, kad tekstas pasiekia aukščiausią literatūros lygį. O tikrą literatūrą malonu ir skaityti, ir versti. Nors šiaip jau vertėjas turi būti chameleonas – pamėgti kiekvieną verčiamą knygą, antraip nedera net kišti prie jos nagų. Ir pagrindinis vertėjo darbas – savo „spalvą“ kuo labiau priderinti prie knygos „spalvos“. Visa kita – tik amato dalykai.

Kuris knygų veikėjas iš „Echo labirintų“ Jums labiausiai patiko, kodėl?

Žaviausi man pasirodė antraplaniai veikėjai – senoji ragana ledi Sotofa ir Maba Kalochas. Jie – tikrieji išminčiai, stovintys atokiau nuo kasdienių stebuklų ir šiek tiek pašaipiai stebintys visą šurmulį.

Ar pati norėtumėte ko nors paklausti autorės, jeigu turėtumėte tokią galimybę?

Man pasitaikė proga ir susitikti su autore, ir jos paklausti. Labiausiai man buvo smalsu, kaip Echo gyventojai, tardami tradicinį pasisveikinimą „Regiu tave lyg tikrovėje“, prisidengia akis – tiesiog delnu ar atvirkščia jo puse. Ji man pasakė, bet tai yra baisi paslaptis.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip vyksta vertimo procesas? Pirmiausiai perskaitote knygą iki galo ar iš karto pradedate ją versti? 

Prieš versdama pirmąją „Echo labirintų“ knygą, perskaičiau ją visą. Reikėjo perprasti, su kuo susidūriau. O kitas skaitydavau versdama – taip įdomiau.

Kurią knygą ar knygos vietą buvo sunkiausia versti? 

Sunkiausia (ir smagiausia) versti sudėtingiausias vietas, kur humoras paremtas žodžių žaismu, kur žaidžiama kalba, kur reikia surasti lygiaverčius patarlių ar šiaip šmaikščių posakių atitikmenis. O pašmaikštavimų šiose knygose – per akis.

Kokia detalė ar įvykis istorijoje labiausiai įsiminė?

Išmokau ir vartoju ketarietišką posakį „Du geri žmonės visada susitars“.

Maksas Frajus Lietuvoje pasirodė 2005 metais, kai buvo išleistos dvi pirmosios „Echo labirintų“ serijos knygos „Atėjūnas“ ir „Amžinybės glėbyje“. Nors ši serija mūsų knygynuose nesulaukė tiek dėmesio, kiek Rusijoje ar Ukrainoje, kur knygų tiražai siekia keliolika tūkstančių, pasiguosdami galime sakyti, jog tik išrinktieji buvo apkerėti ilgesingo žalio katino, žvelgiančio iš knygų lentynų.

Advertisements

One thought on “Maksas Frajus

  1. Kodėl KODĖĖĖĖĖĖĖL taip ilgai tenka laukti naujos dalies vertimo??? Jau tris kartus visais knygas perskaičiau, kad skonio nepamirščiau, o naujos vis nėra…… Labai lanai ilgu laukti…
    Ir kodėl pasikeitė knygos formatas??? Taip džiaugiausi, kad lentynoje atsiras nepaprastai šiam kūriniui tinkamomis Sigutės Ach iliustracijomis papuošta solidžių ir patogių knygu kietais viršeliais serija. O dabar…. nei šis nei tas. Juk dargi sena lietuvių liaudies patarlė sako, kad nevalia keisti arklių vidury brastos!
    Apmaudu…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s