Maksas Frajus: pseudonimo istorija

Skaitytoja Gustė dalinasi dar vienu įrašu apie Maksą Frajų.  Šį kartą dėmesio centre – pseudonimo istorija.

Lažinuosi, jog daugelis iš jūsų nežinote tikrojo Makso Frajaus vardo. Kalbu apie tikrąjį vardą čia, šiame pasaulyje. Nes Maksas Frajus yra pseudonimas, už kurio slypi ši nuostabi asmenybė, kurią matote nuotraukoje – Svetlana Juryevna arba Marta. O jeigu jau visiškai atvirai, M. Frajus yra du žmonės: Marta ir jos vyras – dailininkas Igoris Stepinas.

Marta

Marta

Marta Martynčik – kritikė, publicistė, bestselerių autorė, dalyvavusi įvairiuose meniniuose projektuose, parašiusi didelį ciklą esė apie literatūrą ir meną. Marta gimė 1965 metais Odesos mieste, Ukrainoje, studijavo filologiją valstybiniame Odesos universitete, tačiau metė studijas ir atsidėjo meninei veiklai. Nuo 1993 metų Marta dirba ir kuria kartu su dailininku I. Stepinu.  Tais pačiais metais pora persikėlė į Maskvą dirbti „Marat Gelman“ galerijoje. Tada Marta ir pradėjo rašyti fantasy žanro knygas.

Menininkai, ilgą laiką gyvenę Maskvoje, nusprendė pabėgti iš metropolio ir 2004-aisiais persikraustė į… Vilnių!

Makso Frajaus išleistų knygų skaičius jau viršija 60, tarp jų rasite ir apsakymų rinkinius apie Vilnių „Vilniaus legendos“ („Сказки старого Вильнюса“) ir knygą „Geltono metalo raktas“ („Ключ из желтого металла“ 2009 m.). Joje veiksmas taip pat vyksta mūsų sostinėje.

Marta prisimena, kad skaityti pradėjo trejų metukų, o pats skaitymo procesas ją taip žavėjo, kad čiupo visas knygas iš eilės. Nuo žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ iki vaikiškų knygučių ir net tokių klasikinių kūrinių, kaip „Karas ir taika“. „Mano požiūris į pasaulį yra lygiai tokio keistumo kaip ir knygų skonis. Ir nei vienas, nei kitas nepasikeitė iki šiol“, – sako pati autorė.

„Myliu ežiukus, ir apskritai visokius žvėriukus, net žiurkes ir vorus (labai), o dar labiau gyvates. Mėgstu klaidžioti po mišką. Vaikystėje viena eidavau gilyn į mišką. Gerai, kad tėvai to nežinojo.“ – pasakoja Marta.

Autorė taip pat prisipažino turinti keistų hobių, pavyzdžiui, žaisti su sagomis. Įvairių spalvų, formų ir dydžių. Kiekviena saga turėdavo savo istoriją ir vaidindavo spektaklyje. „Nuo to laiko mažai kas pasikeitė, tik man jau nebereikia sagų, užtenka istorijų.“ – šypsosi Svetlana.

Miestai jai – gyvi personažai. Štai Peterburgas Martos galvoje yra jaunas frantas, balto veidelio ir nepriekaištinga apranga. Maskva – vidutinio amžiaus moteriškė, bjauriu charakteriu, bet atlapaširdė. Apie Vilnių autorės nuomonė labai palanki: „gražiausias dalykas, kurį sužinojau apie Vilnių, yra Gedimino sapnas. Gerai, kad tais laikais nebuvo psichoterapautų, nes Gediminui tuojau pat būtų buvus diagnozuota kokia vaikystės trauma.“

Pasak legendos, Gedimino sapnas reiškė, kur turi stovėti didingas miestas. Bet po pirmųjų pasivaikščiojimų Vilniuje Martai kilo mintis apie šiek tiek kitokią istoriją: kunigaikštis vis dar miega ir sapnuoja. Kas kartą, eidama pro Vilnelės ir Neries santaką, Martą stengiasi netriukšmauti, kad neprikeltų kunigaikščio. „Mano gyvenimas Vilniuje – kaip gyvenimas svetimame sapne. Ir todėl šis miestas man yra tinkamiausia gyventi vieta.“ – gerų žodžių apie sostinę negaili rašytoja.

7 dalykai, kuriuos, pasak Martos, privalu atlikti būnant Vilniuje:

  • Katedros aikštėje surasti plytelę su užrašu „Stebuklas“. Atsistoti ant jos ir sugalvoti norą, pabučiuoti mylimą žmogų arba paprasčiausiai patylėti.
  • Patekti į Vilniaus universiteto teritoriją ir susipažinti su architektūriniu ansambliu, kuriame atsispindi geriausi XVI a. architektūros pavyzdžiai.
  • Sužaisti šachmatais ant lentos, įrengtos ant marmurinių dramblių Universiteto g.
  • Pakilti į apžvalgos aikštelę Šv. Jono varpinėje ir pamatyti visas kalvas ir kalveles, sodus ir Vilniaus stogus iš 45 m aukščio.
  • Įvertinti meninį projektą literatų gatvėje. Čia visos sienos nukabintos dailininkų darbais, kurie skirti literatams, apsilankiusiems ar bent pravažiavusiems pro Vilnių.
  • Pasivaikščioti po senamiestį, užeiti į Aušros vartus ir pamatyti Šv. Mergelės Marijos atvaizdą, kuris yra ne tik neįkainojama meninė vertybė, bet ir relikvija.
  • Aplankyti dailininkų rajoną Užupį, perskaityti Užupio Konstituciją ir įsiminti, jog kiekvienas žmogus turi teisę klysti, būti laimingas ir nelaimingas. Turi teisę rūpintis katėmis, nieko nesuprasti ir turi teisę mirti, bet tai nėra jo pareiga.

Makso Frajaus knygas autoriai sukūrė kartu. Besišnekučiuodami pamažu jie išgalvojo Echo pasaulį, Stepinas davė veikėjams ir daiktams žavingus vardus bei daiktavardžius, iliustravo knygas, o Marta Echą užpildė nuostabiais veikėjais ir istorijomis. Dauguma M. Frajaus skaitytojų tikriausiai yra pagalvoję apie serialą ar filmą, paremtą knygomis, tačiau S. Martinčik tokia idėja visai ne prie širdies. „Serialas pagal šias knygas turėtų būti žiūrimas sapnuose, o ne ekranuose. O režisierių ir aktorių parinkimu tegu užsiima pats miegantysis.“ – kontraversišką nuomonę dėsto autorė.

Echo labirintų“ ir „Echo kronikų “ serijos susideda iš 40 apsakymų, kuriuose pirmu asmeniu viską pasakoja Maksas. Iš pirmo žvilgsnio paprastas jaunas žmogus, kuris kardinaliai pakeitė savo gyvenimą, priėmęs naujojo pažįstamo pasiūlymą persikelti į kitą pasaulį ir stotį į jo tarnybą.

Iki 2001 metų autoriai rašė knygas, o skaitytojai manė, jog Maksas Frajus yra realus žmogus, rašytojas, kurio tiesiog niekas nėra matęs. Bet dėl tokio abejotino jo egzistavimo žmonės pradėjo kurti apie rašytoją legendas. Viename interviu Marta sakė, jog jai buvo linksma skaityti šias „naujienas“. Greitai atsirado žmonių, kartu su Maksu baigusių mokyklą ar universitetą, kiti tvirtino esą jo kaimynai. Buvo net keletas sakiusių patys esą Maksas Frajus. Tačiau liežuvavimai nebuvo tokie nekalti: tuometinė Makso Frajaus knygų leidykla „Azbuk“ bandė M. Frajaus vardą įregistruoti kaip leidyklos prekinį ženklą. Leidykla turėjo planų toliau kurti “Echo labirintų“ seriją: jie pasamdė rašytojus, vadinamuosius “ghostwriter “ („šešėlinius rašytojus“), kurie turėjo toliau kurti M. Frajaus vardu. Autorė buvo labai pasipiktinusi. Marta nutraukė ryšius su „Azbuk“ ir pradėjo bendradarbiauti su leidykla „Amfora“. Taip prasidėjo teisminis procesas ir autorė buvo priversta atskleisti visą tiesą apie Maksą Frajų. Būtent tuomet Marta ir papasakojo žurnalistams, jog knygas rašo ji, o dauguma vardų ir daiktavardžių yra sugalvoti I. Stepino. Vienoje iš M. Frajaus knygų buvo įterpta „Tikroji Makso Frajaus, autoriaus ir personažo, istorija“, kurioje atsakoma į klausimą, kas iš tikrųjų yra Maksas Frajus.

Maksas Frajus

Maksas Frajus

Marta teigia, jog „būti garsenybe yra labai nemalonu, bet nieko čia negali padaryti.“  O žymus rusų fantastikos apžvalgininkas Sergejus Berežnojus teigia, kad Makso Frajaus pseudonimo istorija yra geriausia didžiojoje literatūroje per pastaruosius 5 metus. Ir išties, nesutikti su tuo sunku:)

Reklama

Įrašo “Maksas Frajus: pseudonimo istorija” komentarai: 5

  1. Prašome versti Echo labirintų serijos knygas toliau. Pažadame, pirksime knygas ir rekomenduosime draugams!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s