Draugystės galia jubiliejinėse „Nieko rimto“ knygose

Leidykla „Nieko rimto“ kokybiška literatūra su skaitytojais dalijasi jau daugiau nei dešimtmetį. Per tiek metų susidarė nemažas leidinių skaičius – trys šimtai. Tai proga atsiversti ne tik naujausią, bet ir kitas dvi jubiliejines – šimtąsias knygas. Kas sieja šiuos kūrinius?

Su „Ežiuku rūke“ lietuviai pirmiausia susipažino žiūrėdami 1975 metais sukurtą animacinį filmuką. Kai kuriems filmuko gerbėjams buvo staigmena, kad jo herojai anksčiau nei ekrane apsigyveno knygos puslapiuose. Lietuviško knygos vertimo teko laukti labai ilgai – iki pat 2010-ųjų. Papuoštas Sigutės Ach iliustracijomis, jis tapo 100-ąja leidyklos „Nieko rimto“ knyga.

Ežiuko rūke“ autorius Sergejus Kozlovas gyveno ir kūrė tyliai. Vaikystėje buvo lyriškas, ramus berniukas. Suaugęs irgi toks išliko, visą gyvenimą saugojo savo privatumą.

Už autorių kalba jo pasakos. Iš pirmo žvilgsnio – tai istorijos vaikams apie draugystę, nejučiomis galinčios pamokyti mažuosius skaitytojus gražių manierų ir kitų dalykų, kurių verta išmokti dar vaikystėje. Tačiau, kaip dažnai būna geroje vaikų literatūroje – jos atskleidžia kur kas gilesnes prasmes nei tai, kurioje rankoje laikyti peilį, o kurioje šakutę. S. Kozlovas sugeba ištisą filosofiją perteikti trumpais sakiniais ir paprastais žodžiais kalbėti apie tai, kas svarbiausia.

Iliustracija iš knygos „Ežiukas rūke“

Iliustracija iš knygos „Ežiukas rūke“

Jautrią sielą ir rašytojo meistriškumą atskleidžia jo gebėjimas jungti skirtingas nuotaikas, tačiau išlaikyti nuoseklumą ir viso kūrinio harmoniją. Vienoje pasakoje draugai, ežiukas ir meškiukas, filosofuoja apie tai, ar skirtingai mąstantys skirtingai ir šneka. Tada jie vos nesusipyksta! Kitoje sėdi ramiai ir gėrisi, nes taip gražu, kad žodžių jau nebereikia. O dar kitoje pasakoje jau šypsaisi iš pokvailių meškiuko, kuriam nuolat reikia ką nors paiškinti ir priminti, idėjų. Pasitaiko, kad ir vienoje pasakoje persimaino kelios nuotaikos, o to net nepastebi, nes taip natūraliai viskas susidėlioja.

Ne paslaptis, kad rusų kalba labai turtinga, tad kyla klausimas, kaip sekėsi lietuviškai perteikti visą pasakų grožį. Vertėja Dalia Saukaitytė sako, kad, laimei, lietuvių kalba ne mažiau turtinga negu rusų, tad problemų verčiant nekilo. Anaiptol! Versti S. Kozlovo knygą buvo didelis malonumas, nes „jis labai jaučia ribą tarp nuoširdaus, tauraus jausmingumo ir limonadinio sentimentalumo“, – sakė ji.

Kartą mūsų leidyklai parašė viena mama. Su sūnumi skaitydama „Ežiuką rūke“ sustojo ties sakiniu „…besibaigiant žiemai kiškio galva nutrūko nuo kiškio ir pasileido šokinėti po pusnis ant ausų, kepšėmis į viršų.“ Teiravosi, ar čia koks naujadaras. Paklausėme vertėjos Dalios Saukaitytės, kodėl kojas pavadino kepšėmis. Vertėja visų pirma pagyrė už atidų skaitymą, o tuomet paaiškino, jog rašytojo vartotas rusų kalbos žodis kojoms pavadinti buvo itin vaizdingas, tad ir lietuvių kalboje reikėjo ieškoti tinkamesnio atitikmens.

Ir suaugę, ir vaikai skaito „Ežiuką rūke“ atidžiai ir pasimėgaudami kiekviena knygos pasaka, pastraipa ir sakiniu. Tai puikus įrodymas, kad apie draugystę galima kalbėti švelniai, bet išvengti saldumo.

200-oji leidyklos knyga – Leenos Krohn „Pelikanas. Miesto pasakojimas“ – nėra tokia švelni kaip anksčiau minėtoji, tačiau ne mažiau filosofiška. Kūrinys parašytas itin jausmingai, kai kuriose vietose – netgi poetiškai: „Žmogui neužtenka tikrovės, jam negana vieno pasaulio, jis turi pats jų susikurti daugiau, vis naujų ir naujų.“

Ištrauka iš knygos

Ištrauka iš knygos

Visai L. Krohn kūrybai būdingas takoskyros tarp iliuzijos ir realybės nebuvimas. Perskaičius istoriją kyla klausimas, ar pelikanas iš tikrųjų nebuvo žmogus, kuriam vienišo berniuko vaizduotė sukūrė magišką istoriją.

„Pelikanas – gana neįprastos išvaizdos paukštis. Todėl tokio herojaus sužmoginimas ir bandymas įpaišyti į miesto aplinką suteikia istorijai spalvų, žavesio ir netikėtumo“, – sako knygos iliustruotoja Jurga Budrytė. Piešdama ji norėjo, kad vaikus pelikanas sužavėtų taip, kaip sužavėjo pagrindinį knygos herojų Emilį.

Pelikanas su berniuku kalbasi, elgiasi kaip lygus su lygiu. Šiuose pokalbiuose paliečiamos socialinės, psichologinės, ekologijos ir net filosofinės problemos: „Tik dabar jis suprato, kad to, kas prarasta, nesugrąžinsi, pirmą kartą išgyveno tą jausmą. Bet kaip atlygį jis gavo tai, be ko netapsi žmogumi, – jis gavo praeitį.“

Kadangi Leena Krohn – suomė, neverta iš knygos tikėtis pernelyg atviro jausmingumo, idealizavimo. Tačiau „Pelikanas. Miesto pasakojimas“ – jautri istorija. Kaip skandinavų ir suomių literatūrai būdinga, knygoje neužmirštamos socialinės problemos. Emilio aplinka, jo šeimos gyvenimas vaizduojami be pagražinimų: išsiskyrę tėvai, nauja nejauki tėvo šeima, mamos nutolimas ir suvokimas, kad nebegali pasitikėti žmogumi, kuris, atrodė, niekada nepasikeis. Nesistengiama sukurti dirbtinai teigiamos aplinkos, kurioje patogiai susėdę berniukas ir pelikanas šnekučiuotųsi apie gyvenimo prasmę. Magiškas pasaulis čia atlieka savo vaidmenį, bet skaudi realybė visada šalia. Tik ją kur kas lengviau pakelti, kai šalia artimas asmuo, su kuriuo gali apie viską pasikalbėti.

Paulio Maaro „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ – 300-oji leidyklos knyga. Iš pirmų dviejų jubiliejinių knygų ji išsiskiria itin džiugia ir energinga pasakojimo nuotaika. Žinoma, joje esama kur kas daugiau nei smagus paviršius (kūrinio temos – meilė gyvūnams, berniuko, augančio be mamos, santykiai su tėčiu – beje, labai šilti ir nuoširdūs, grįsti visišku abipusiu palaikymu), tačiau tai – linksma knyga. Vargu ar galima nugrimzti į melancholiją, kai skaitai apie šunį, netikėtai virtusį žmogumi.

Personažai nepaprastai charizmatiški, ryškūs, besilaikantys savo įsitikinimų. Jie nuolat patenka į keblias situacijas. Įtraukiantį siužetą dar labiau gyvina juoką keliantys dialogai:

„– Taip, eik ten, – pasakė Maksas, rodydamas jam į tualetą.
– Ten? – paklausė ponas Belas. – Žmionės atlieka reikalus į dubenėlį sriubai?“

Knygos vertėja Kristina Kviliūnaitė sako, kad dirbant su šia knyga nei minutę nebuvo nuobodu. Jei atrodydavo, jog veikėjai jau išsikapstė iš vienos problemos, staiga viskas pasisukdavo dar dramatiškesne linkme. K. Kviliūnaitė pasakojo, jog labai linksma buvo versti tą dalį, kurioje plepios moteriškės vagia iš parduotuvės kiaušinius. Vertėją sužavėjo ir puikiai aprašytas Belo pratinimasis būti žmogumi: batų nešiojimas, valgymas stalo įrankiais, mokymasis pasisveikinti be šuniškų bučinių.

Ponas_Belas_d

P. Maaro „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“

Jeigu būtų paprašytas įvardyti, ką dar ši knyga turi šalia humoro ir įtaigaus pasakojimo, atidesnis skaitytojas tikrai pasakytų, kad tai dar ir knyga apie tarpusavio supratimą, draugystę. Ir kai perskaitęs ją pažvelgi į savo naminį gyvūną, gali pamanyti, kad galbūt visuose gyvūnuose slypi kažkas žmogiško – nereikia nė stebuklingo eliksyro.

Taigi ir ši knyga neišsisuko nuo „šimtosioms“ leidyklos knygoms būdingos draugystės temos. O „Pone Bele ir mėlynajame eliksyre“ vaizduojama draugystė labai gerai pažįstama vaikams, kurie visada norėjo šuns. Nepažadame, kad perskaitę šią knygą jie tos draugystės trokš menkiau.

Sergejaus Kozlovo knygoje draugystė švelni, kiek vaikiška ir labai tikra. Ta, kuri paprastai sieja tik su vienu žmogumi. „Pelikane“ matome draugus pagalbininkus, padedančius vienas kitam suprasti sunkiai suvokiamus dalykus. Herojams svarbu išsikalbėti, pasidalinti tuo, kas kaupiasi viduje ir gali sunkiai slėgti. Daugelio dalykų ištaisyti negali, bet išsikalbėjus pasidaro lengviau.

Makso ir pono Belo draugystė tokia, kokia būna tarp berniuko ir jo šuns, nepaisant to, kad šuo jau ne visai šuo.

Kartais pritrūksta kažko šilto, jaukaus ir smagaus, kas parodytų, kad tvirta draugystė egzistuoja. Galbūt knygos puslapiuose slypinti draugystė persikels ir į realybę. Su kokio nors magiško eliksyro pagalba… ar be jo.

Reklama

Gendrutis Morkūnas – žmogus, gebėjęs suderinti mokslą ir literatūrą

Apie Gendručio Morkūno unikalią asmenybę, požiūrį į vaikus, kritikų palankiai vertinamas jo knygas rašyta nemažai. Tačiau vis dar atrodo, kad liko kažkas nepasakyta, neapžvelgta, nepagirta. Ne taip dažnai pasitaiko, kad mokslininkas gebėtų taip įtaigiai rašyti ir vaikams, ir suaugusiems. 

Galima apie šį žmogų kalbėti kaip apie fizikos mokslų daktarą, radiacinės saugos specialistą. Arba kaip apie suaugusiųjų ir vaikų pamėgtą rašytoją. Bet tikroji Gendručio Morkūno asmenybė atsiskleidžia, kai šiuos gabumus apjungi į vieną. Tuo labiau, kad abu kartu beveik visada lydėjo kūrėją.

Gendrutis

Gendrutis Morkūnas

Gendrutį mokslu, tyrinėjimais sudomino būtent knygos. Vienoje jų atrado fiziką, kurios įsikibo visam gyvenimui. Tačiau skaitė pačias įvairiausias knygas, kokias tik dovanodavo mama ar tėtis, arba rasdavo bibliotekoje. Ir privalomuosiuose sąrašuose atrasdavo įdomių kūrinių. Tuo metu būsimam rašytojui atrodė, kad blogų knygų būti negali.

Kai įstojo mokytis fizikos, literatūrą kiek apleido ir knygą paimdavo kur kas rečiau. Turbūt vienintelis su rašymu susijęs dalykas tuo metu buvo noras taisyklingai, be klaidų rašyti mokslinius darbus. O jei ir pasitaikydavo suregzti kokį straipsnį, tai nebent praktinio pobūdžio, neturint jokių literatūrinių ambicijų. Suvokimas, kad apie fiziką galima rašyti laisviau, nesistengiant tilpti į akademinės kalbos rėmus, Gendručiui atėjo kur kas vėliau po studijų.

Rašytojas yra sakęs, kad dirbant mokslinį darbą susiduriama su labai skurdžia kalba, kurią stengiamasi dar labiau „išsausinti“, tad darbinėje aplinkoje jam vis trūko spalvingesnio žodžio. Tačiau rašyti pradėjo ne dėl to. Kaip pats sakė, „rašymas tiesiog atėjo“, beliko tik tyliai ramiai jo imtis.
Tai buvo ne vaikams skirta literatūra. Rašytojo kūrybos pradžią ir pabaigą rėmina tekstai, skirti suaugusiesiems. Bet gana greitai autorius suvokė, kad nori rašyti vaikams – ir gali tai daryti.

Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems skirtoje kūryboje pastebimos tos pačios tendencijos: socialinės problemos, humoras, gebėjimas kalbėti ironiškai, tačiau nemenkinant ir neužgaunant.

Galbūt įtakos rašymo stiliui turėjo autoriaus požiūris į vaikus. Gendrutis mielai rengdavo susitikimus su skaitytojais, išklausydavo nuomonių, kalbėdavosi. Kartą yra pasakęs, kad suaugusieji turėtų vaikus laikyti žmonėmis, nes tokie jie ir yra. Pats į juos kreipėsi be pamokymų ir nuoširdžiai. Ne veltui G. Morkūno kūryba Lietuvoje vertinama kaip bene geriausiai atspindinti vaiko vidinį pasaulį. Nors jis ir sakydavo, kad rašyti knygas vaikams sudėtingiau negu fizikos straipsnius, panašu, kad su šia sunkia užduotimi susitvarkė ne prasčiau nei su moksliniais tyrimais.

Is_nuomsiko_gyvenimo_3leid_d

Gendrutis Morkūnas „Iš nuomšiko gyvenimo“

Šio autoriaus kūryboje nėra tuščio madų vaikymosi, sekimo populiariais kūriniais, bandymo paauglius pritraukti erotikos ar smurto elementais. „Nežinau, ar jums patinka klykiančios knygos. Aš tokių bijau iš tolo ir galiu atiduoti viską, kad tik knygos būtų ramios, jaukios ir net šiek tiek apsnūdusios“, – rašė autorius („Iš nuomšiko gyvenimo“, leidykla „Nieko rimto“). Dėl savo originalaus pasakojimų stiliaus, nonsenso elementų ir kūrinių gilumo jo knygos tampa ne masiniu produktu, o veikiau literatūra ypatingiems skaitytojams.

„Tai knygos, galinčios saugoti, padrąsinti ir įkvėpti“, – sako Fizinių ir technologijos mokslų centro inžinierius Mindaugas Pranaitis. Jis pats, nors dirbantis fizikos srityje, yra iš tų žmonių, kurių gyvenime literatūra užima svarbią vietą. Mindaugas sako, kad nėra taip paprasta atsiduoti dviems tokioms skirtingoms sritims. Jei labiau susitelki ties viena, nukenčia kita – taip ir balansuoji tarp dviejų pomėgių. Gendrutis Morkūnas sugebėjo balansuoti taip, kad abi veiklos duotų kokybiškų rezultatų.

Gendrutis Morkūnas išėjo palikęs svarbų mokslinį indėlį visų mūsų saugumui, atgaivinęs lietuvių paauglių literatūrą ir kokybiškais esė papildęs suaugusiųjų skaitinių lentynas. Tuo neabejotinai džiaugsis ir įvertins dar ne viena karta.