Draugystės galia jubiliejinėse „Nieko rimto“ knygose

Leidykla „Nieko rimto“ kokybiška literatūra su skaitytojais dalijasi jau daugiau nei dešimtmetį. Per tiek metų susidarė nemažas leidinių skaičius – trys šimtai. Tai proga atsiversti ne tik naujausią, bet ir kitas dvi jubiliejines – šimtąsias knygas. Kas sieja šiuos kūrinius?

Su „Ežiuku rūke“ lietuviai pirmiausia susipažino žiūrėdami 1975 metais sukurtą animacinį filmuką. Kai kuriems filmuko gerbėjams buvo staigmena, kad jo herojai anksčiau nei ekrane apsigyveno knygos puslapiuose. Lietuviško knygos vertimo teko laukti labai ilgai – iki pat 2010-ųjų. Papuoštas Sigutės Ach iliustracijomis, jis tapo 100-ąja leidyklos „Nieko rimto“ knyga.

Ežiuko rūke“ autorius Sergejus Kozlovas gyveno ir kūrė tyliai. Vaikystėje buvo lyriškas, ramus berniukas. Suaugęs irgi toks išliko, visą gyvenimą saugojo savo privatumą.

Už autorių kalba jo pasakos. Iš pirmo žvilgsnio – tai istorijos vaikams apie draugystę, nejučiomis galinčios pamokyti mažuosius skaitytojus gražių manierų ir kitų dalykų, kurių verta išmokti dar vaikystėje. Tačiau, kaip dažnai būna geroje vaikų literatūroje – jos atskleidžia kur kas gilesnes prasmes nei tai, kurioje rankoje laikyti peilį, o kurioje šakutę. S. Kozlovas sugeba ištisą filosofiją perteikti trumpais sakiniais ir paprastais žodžiais kalbėti apie tai, kas svarbiausia.

Iliustracija iš knygos „Ežiukas rūke“

Iliustracija iš knygos „Ežiukas rūke“

Jautrią sielą ir rašytojo meistriškumą atskleidžia jo gebėjimas jungti skirtingas nuotaikas, tačiau išlaikyti nuoseklumą ir viso kūrinio harmoniją. Vienoje pasakoje draugai, ežiukas ir meškiukas, filosofuoja apie tai, ar skirtingai mąstantys skirtingai ir šneka. Tada jie vos nesusipyksta! Kitoje sėdi ramiai ir gėrisi, nes taip gražu, kad žodžių jau nebereikia. O dar kitoje pasakoje jau šypsaisi iš pokvailių meškiuko, kuriam nuolat reikia ką nors paiškinti ir priminti, idėjų. Pasitaiko, kad ir vienoje pasakoje persimaino kelios nuotaikos, o to net nepastebi, nes taip natūraliai viskas susidėlioja.

Ne paslaptis, kad rusų kalba labai turtinga, tad kyla klausimas, kaip sekėsi lietuviškai perteikti visą pasakų grožį. Vertėja Dalia Saukaitytė sako, kad, laimei, lietuvių kalba ne mažiau turtinga negu rusų, tad problemų verčiant nekilo. Anaiptol! Versti S. Kozlovo knygą buvo didelis malonumas, nes „jis labai jaučia ribą tarp nuoširdaus, tauraus jausmingumo ir limonadinio sentimentalumo“, – sakė ji.

Kartą mūsų leidyklai parašė viena mama. Su sūnumi skaitydama „Ežiuką rūke“ sustojo ties sakiniu „…besibaigiant žiemai kiškio galva nutrūko nuo kiškio ir pasileido šokinėti po pusnis ant ausų, kepšėmis į viršų.“ Teiravosi, ar čia koks naujadaras. Paklausėme vertėjos Dalios Saukaitytės, kodėl kojas pavadino kepšėmis. Vertėja visų pirma pagyrė už atidų skaitymą, o tuomet paaiškino, jog rašytojo vartotas rusų kalbos žodis kojoms pavadinti buvo itin vaizdingas, tad ir lietuvių kalboje reikėjo ieškoti tinkamesnio atitikmens.

Ir suaugę, ir vaikai skaito „Ežiuką rūke“ atidžiai ir pasimėgaudami kiekviena knygos pasaka, pastraipa ir sakiniu. Tai puikus įrodymas, kad apie draugystę galima kalbėti švelniai, bet išvengti saldumo.

200-oji leidyklos knyga – Leenos Krohn „Pelikanas. Miesto pasakojimas“ – nėra tokia švelni kaip anksčiau minėtoji, tačiau ne mažiau filosofiška. Kūrinys parašytas itin jausmingai, kai kuriose vietose – netgi poetiškai: „Žmogui neužtenka tikrovės, jam negana vieno pasaulio, jis turi pats jų susikurti daugiau, vis naujų ir naujų.“

Ištrauka iš knygos

Ištrauka iš knygos

Visai L. Krohn kūrybai būdingas takoskyros tarp iliuzijos ir realybės nebuvimas. Perskaičius istoriją kyla klausimas, ar pelikanas iš tikrųjų nebuvo žmogus, kuriam vienišo berniuko vaizduotė sukūrė magišką istoriją.

„Pelikanas – gana neįprastos išvaizdos paukštis. Todėl tokio herojaus sužmoginimas ir bandymas įpaišyti į miesto aplinką suteikia istorijai spalvų, žavesio ir netikėtumo“, – sako knygos iliustruotoja Jurga Budrytė. Piešdama ji norėjo, kad vaikus pelikanas sužavėtų taip, kaip sužavėjo pagrindinį knygos herojų Emilį.

Pelikanas su berniuku kalbasi, elgiasi kaip lygus su lygiu. Šiuose pokalbiuose paliečiamos socialinės, psichologinės, ekologijos ir net filosofinės problemos: „Tik dabar jis suprato, kad to, kas prarasta, nesugrąžinsi, pirmą kartą išgyveno tą jausmą. Bet kaip atlygį jis gavo tai, be ko netapsi žmogumi, – jis gavo praeitį.“

Kadangi Leena Krohn – suomė, neverta iš knygos tikėtis pernelyg atviro jausmingumo, idealizavimo. Tačiau „Pelikanas. Miesto pasakojimas“ – jautri istorija. Kaip skandinavų ir suomių literatūrai būdinga, knygoje neužmirštamos socialinės problemos. Emilio aplinka, jo šeimos gyvenimas vaizduojami be pagražinimų: išsiskyrę tėvai, nauja nejauki tėvo šeima, mamos nutolimas ir suvokimas, kad nebegali pasitikėti žmogumi, kuris, atrodė, niekada nepasikeis. Nesistengiama sukurti dirbtinai teigiamos aplinkos, kurioje patogiai susėdę berniukas ir pelikanas šnekučiuotųsi apie gyvenimo prasmę. Magiškas pasaulis čia atlieka savo vaidmenį, bet skaudi realybė visada šalia. Tik ją kur kas lengviau pakelti, kai šalia artimas asmuo, su kuriuo gali apie viską pasikalbėti.

Paulio Maaro „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ – 300-oji leidyklos knyga. Iš pirmų dviejų jubiliejinių knygų ji išsiskiria itin džiugia ir energinga pasakojimo nuotaika. Žinoma, joje esama kur kas daugiau nei smagus paviršius (kūrinio temos – meilė gyvūnams, berniuko, augančio be mamos, santykiai su tėčiu – beje, labai šilti ir nuoširdūs, grįsti visišku abipusiu palaikymu), tačiau tai – linksma knyga. Vargu ar galima nugrimzti į melancholiją, kai skaitai apie šunį, netikėtai virtusį žmogumi.

Personažai nepaprastai charizmatiški, ryškūs, besilaikantys savo įsitikinimų. Jie nuolat patenka į keblias situacijas. Įtraukiantį siužetą dar labiau gyvina juoką keliantys dialogai:

„– Taip, eik ten, – pasakė Maksas, rodydamas jam į tualetą.
– Ten? – paklausė ponas Belas. – Žmionės atlieka reikalus į dubenėlį sriubai?“

Knygos vertėja Kristina Kviliūnaitė sako, kad dirbant su šia knyga nei minutę nebuvo nuobodu. Jei atrodydavo, jog veikėjai jau išsikapstė iš vienos problemos, staiga viskas pasisukdavo dar dramatiškesne linkme. K. Kviliūnaitė pasakojo, jog labai linksma buvo versti tą dalį, kurioje plepios moteriškės vagia iš parduotuvės kiaušinius. Vertėją sužavėjo ir puikiai aprašytas Belo pratinimasis būti žmogumi: batų nešiojimas, valgymas stalo įrankiais, mokymasis pasisveikinti be šuniškų bučinių.

Ponas_Belas_d

P. Maaro „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“

Jeigu būtų paprašytas įvardyti, ką dar ši knyga turi šalia humoro ir įtaigaus pasakojimo, atidesnis skaitytojas tikrai pasakytų, kad tai dar ir knyga apie tarpusavio supratimą, draugystę. Ir kai perskaitęs ją pažvelgi į savo naminį gyvūną, gali pamanyti, kad galbūt visuose gyvūnuose slypi kažkas žmogiško – nereikia nė stebuklingo eliksyro.

Taigi ir ši knyga neišsisuko nuo „šimtosioms“ leidyklos knygoms būdingos draugystės temos. O „Pone Bele ir mėlynajame eliksyre“ vaizduojama draugystė labai gerai pažįstama vaikams, kurie visada norėjo šuns. Nepažadame, kad perskaitę šią knygą jie tos draugystės trokš menkiau.

Sergejaus Kozlovo knygoje draugystė švelni, kiek vaikiška ir labai tikra. Ta, kuri paprastai sieja tik su vienu žmogumi. „Pelikane“ matome draugus pagalbininkus, padedančius vienas kitam suprasti sunkiai suvokiamus dalykus. Herojams svarbu išsikalbėti, pasidalinti tuo, kas kaupiasi viduje ir gali sunkiai slėgti. Daugelio dalykų ištaisyti negali, bet išsikalbėjus pasidaro lengviau.

Makso ir pono Belo draugystė tokia, kokia būna tarp berniuko ir jo šuns, nepaisant to, kad šuo jau ne visai šuo.

Kartais pritrūksta kažko šilto, jaukaus ir smagaus, kas parodytų, kad tvirta draugystė egzistuoja. Galbūt knygos puslapiuose slypinti draugystė persikels ir į realybę. Su kokio nors magiško eliksyro pagalba… ar be jo.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s