„Nieko rimto“ siela ir sparnai

Taip, tai ne kas kitas, o dailininkė Sigutė Ach. Jos piešta karvytė puošia leidyklos logotipą, o ir pavadinimas atsirado būtent jos dėka, nes ji vis veikdavo, paišydavo kažką „nieko rimto“… Viskas išaugo į kai ką didelio ir gražaus, trunkančio jau trylika metų. Apie visus kuriamus grožius, skaičių trylika ir kalbamės su Sigute.

Ką Jums reiškia skaičius 13?
Gal ir keistokai nuskambės, bet man tai – laimingas skaičius. Nors nelabai man jis patikdavo matematikos pamokose, nes labai sunku jį padalinti. O gyvenime… na, aš gyvenau 13-ame name, ir dar daug visokių tryliktumų buvo, kurie man atnešdavo sėkmę, pavyzdžiui, mėgau ištraukti 13-ą egzamino numerį.

Ką geriausiai prisimenate iš leidyklos įkūrimo momentų prieš 13 metų?
Kai kurie atsiminimai, matyt, liks nepavaldūs laikui, kaip pavyzdžiui tas vakaras, kai Arvydas užvažiuoja arbatos ir parodo man TIKRĄ DOKUMENTĄ, kur parašyta UAB „Nieko rimto“. Dabar tai nieko keisto, tiesiog taip YRA, o tada buvo labai juokinga… Na, tiesiog NEGALĖJO BŪTI rimtos įmonės su tokiu pavadinimu, tad jautėmės iškrėtę gerą pokštą. Vėliau tokių pokštų dar daug buvo. Matyt, pavadinimas tikrai turi reikšmę, nes vardas ir pritraukia pagal pavadinimą tinkančius įvykius.

Kuo per 13 metų pasikeitė Sigutė, leidykla, skaitantys vaikai?
Sigutė ėmė piešti šiek tiek didesnio formato miniatiūras ir išmoko sklandžiai kalbėti prieš publiką. Dar išmoko beveik laiku atiduoti reikalingus leidyklai kūrinius… Na, jau girdžiu, kaip Arvydas sako: „beveik laiku, Sigute…?“
O vaikai tapo drąsesni, labiau nusiteikę bendrauti, tačiau vis dar yra TIKRI VAIKAI – ir tai yra gėris. Na, o leidykla iš pokšto tapo ĮVYKIU ir LEGENDA, augančia, besikeičiančia, gyva…

Karvytė yra mylimiausias Jūsų piešinių personažas?
Iš ties jų yra apie keturiasdešimt… na, tų personažų. Bet jie kiekvieną kartą kitaip nusipiešia, tad aš pradedu galvoti, kad tų avyčių, zuikių ir karvyčių yra labai daug, retokai nutinka jausmas, kad piešiu „pažįstamą zuikį“. O karvytė – taip, ji ne tik mylimiausias personažas, tai simbolis, raktas į tikrąjį NIEKO RIMTO, kuris buvo dar prieš atsirandant leidyklai. Dabar tai mūsų NIEKORIMTIŠKA VĖLIAVA.

Kaip manote, už ką žmonės labiausiai mėgsta Jūsų darbus?
Gal už nuoširdumą… Aš gi iš tiesų gyvenu taip, lyg mano kiemelyje ganytųsi būrys sparnuotų būtybių… Žmonės, matyt, jaučia, kad man tikra tai, ką kuriu.

Ar piešdama iš karto įsivaizduojate, kam tai bus skirta – atvirukui, paveikslėliui ar knygos iliustracijai? O gal kai kuriuos piešinius pasiliekate tik sau?
Visaip būna, iliustratoriaus darbas yra atverti vizualiniame kanale žodžiais sukurtą kūrinį. Tad būna taip, kad viską apgalvoju, susikuriu vaizdinį ir ieškau jo popieriuje. Mylimiausiu užsiėmimu visgi lieka ekspromtai, kai piešiu nežinia kam ir nežinia ką, tada ir atradimai būna labiau netikėti. Tokie kūriniai taip pat tampa atvirukais ar iliustracijom, bet rečiau. Nemažai jų laukia stalčiuose ar lagaminėliuose rėmelių ar parodos.

Viskas prasidėjo nuo atvirukų, tiesa? Ar tai mėgstamiausia Jūsų kūrybos sritis? Kaip jie gimsta, kuo skiriasi kūrybos procesas piešiant vasarai ir žiemai?
Jei kalbėti apie leidyklą „Nieko rimto“, tada taip, viskas prasidėjo 2001 m. nuo atvirukų, kuriuose buvo vaizduojamos angeliškos būtybės, kolekcijos.
Na, o man tikrai ėmė labai patikti piešti mažus paveikslėlius 1995 metais, bet ir anksčiau juos piešiau, tai turbūt reiktų sakyti: viskas prasidėjo priėš kokius… mmm…. 25 metus. Skamba labai jau senokai…
O kai vaikai manęs klausia, kada gi aš pradėjau piešti, sakau, kad tiesiog pradėjusi vaikystėje piešti, aš NENUSTOJAU to daryti ir šalia to dar siuvau žaisliukus, konstravau namukus ir baldelius iš kartono, lipdžiau iš molio, klijavau ir šiaip užsiėmiau visokiais keistais savo pačios dažnai išgalvotais menais. Tą pat darau ir dabar, tik jau labiau sekasi. Jei ką nors darai kasdien nors 20 metų, tikrai pradeda pavykti.
Grįžtant prie klausimo apie atvirukus – piešti vasarą yra tarsi šilčiau, o žiemą skaidriau, skambiau, kontrastingiau.

Kokia didžiausia Jūsų viltis, troškimas, susijęs su leidykla?
Kad LEIDYKLA „NIEKO RIMTO“ būtų va tokia, kaip parašiau – iš didžiųjų raidžių, turint omenyje didelius, šviesius tikslus, nuoširdų darbą ir tą džiazo ritmu pulsuojančią NERIMTUMO dvasią, kuri reiškia: šypsotis be priežasties, nors yra priežasčių; švilpauti šviesią melodiją, žinant žodžius, bet ne visus; pažvelgti pro langą, kai daug darbų, ištarti „neskubam, vis tiek nėra ką veikti“ ir nubėgti tų darbų dirbti… Na, ir dar daug daug nepagaunamų, nenusakomų saulės zuikučių, kurie tikrai yra ir labai linksmai gyvena leidykloje „Nieko rimto“ drauge su būriu sparnuotų karvyčių ir visai nesvarbu, kad kartais jų nesimato.

Nerimtai rimtas mūsų sandėlio darbas

Leidyklos tinklaraštyje jau anksčiau pasakojome, kaip atrandame naujus kūrinius, kas juos iliustruoja ir maketuoja, kokie procesai vyksta, kol rankose galime laikyti spaustuve kvepiančią knygą. Taip pat supažindinome su šauniaisiais Laimiukais. Atėjo eilė dar vienam nė kiek ne mažiau atsakingam ir kūrybiškam leidyklos skyriui – sandėliui.

Naujosios Vilnios pradžioje stovi dailus baltas dviaukštis namas su palėpe. Pirmame to namo aukšte karaliauja merginos, kasdien išlydinčios siuntinius, kuriuose pas naujus šeimininkus keliauja istorijos, muzikos garsai ir šilčiausios emocijos. Darbas ne iš lengvųjų – reikia daug nuveikti, kad visa tai iškeliautų tinkamai supakuota ir tikrai pasiektų tuos, kuriuos turi pasiekti.

Kadangi dabar bemaž viskas daroma kompiuteriu, tai ir visi užsakymai ir žinios kam ko pritrūko ar netikėtai prireikė atkeliauja elektros bangomis į leidyklos kompiuterius. Sandėlio darbuotojos pamato, kad štai kažkur Jonavos knygyne skubiai prireikė kalėdinių atvirukų, o Klaipėdos Akropolyje įsikūręs milžiniškas prekybos centras jau teiraujasi naujų užduočių knygelių. Ir taip kiekvienas miestas, jo knygynai, bibliotekos… Tačiau tai dar ne viskas! Atkeliauja ir užsakymai iš namų, butų ir sodybų visoje Lietuvoje ir gan toli už jos ribų. Kai kurie labai konkrečiai nurodo keletą knygų pavadinimų, kiti mirga spalvingais atvirukų ir smulkmenų pageidavimais, treti prašo supakuoti kaip dovaną ir išsiųsti tiesiai draugui. Nes gimtadienis, o draugas toli…

Viską reikia sužiūrėti ir teisingai sudėti – susikaupus, bet sparčiai. Ir dar į kiekvieną siuntą įpakuoti dalį leidyklos nuotaikos, kad ir kiti pajustų, kaip čia gyvenimas verda.

Kai rašomas šis tekstas, t. y. perkopus į antrą spalio pusę, į leidyklą pamažu atsėlina kalėdinė nuotaika. Ne, kalėdinių dainų dar neleidžiam ir mandarinais nesimėtom. Tačiau rūšiuoti ir siųsti kalėdinius atvirukus jau tenka.

Šventinis laikotarpis smagus, tačiau ir įtemptas, ypač mūsų šauniajame sandėlyje. O ir be šventiškų užsakymų yra ką veikti. Tad niekur nesidėsi, į pagalbą kimba antras leidyklos aukštas ir iš mokyklų bei darželių grįžę Laimiukai. Visi supuolę, pasižaisdami, papokštaudami ir truputį padainuodami padedame sandėliui susitvarkyti su visu šiuo chaosu. Būryje dirbti smagiau, o ir didžiausi darbai tampa lengviau įveikiami.

Visus raktų pakabukus, veidrodėlius, atšvaitus ir magnetukus irgi reikia supakuoti.

O toms knygoms, kurios keliauja į knygynus ir parduotuves – užklijuoti kainas!

Kai užsakymas prekybos centrui ar knygynui sukrautas, mažasis „Nieko rimto“ knygynėlis atrodo maždaug taip. Nelabai daug erdvės pasivaikščioti.

Vienas kūrybiškiausių darbų – užsakymai privatiems klientams. Čia merginos turi laisvę piešti ir klijuoti, linkėti ir sveikinti. Smagu pakuoti knygas mergaitei, be galo laukiančiai gimtadienio, arba suruošti darbo knygų siuntą iš anksto besirūpinantiems 2015 metų planais. Nei viena siunta neiškeliauja be mažų niekorimtiškų dovanėlių, kurių niekada nepamirštama įdėti prieš išsiunčiant prekes jų labai laukiantiems žmonėms.

Labai smagu susitikti su savo skaitytojais ir leidykloje. Čia mylimus pirkėjus priimame nedidukiame knygynėlyje, o smalsesnius įsileidžiame ir į sandėlio gilumas – knygų ir atvirukų karalystę. Padėti išsirinkti knygą ir maloniai paplepėti apie šį bei tą, kol prekės atsiduria smagiuose maišeliuose – daugiau malonumas, o ne darbas.

Kad darbuotojai myli leidyklą, įrodo ir tai, kad net poilsio minutėmis į rankas čiumpamos knygelės.

Juk tiek visko išleidžiam, nesinori atsilikti nuo naujienų, kai jos visai šalia. Pernelyg smalsu!

Jau minėjome, kad sandėlyje darbuojasi labai kūrybiški žmonės. Jų fantazija pasireiškia ne tik ant siuntinukų ar planuojant darbus. Iš čia nuolat pasipila idėjos, kaip pagražinti buitį ir būtį sau bei kolegoms.

Spalvoti ir nuotaikingi užrašai apsigyvena ant dėžių ir net išslenka laukan… Kartais net užkopia iki antro leidyklos aukšto ir perduoda linkėjimus (kartais saldžiu pavidalu) kolegoms.

Lepinti kolegas mes mėgstame, kaip ir būti palepinti patys. Sandėlyje jau daugiau nei metus besidarbuojanti Eglė sako: „Mieliausios yra slaptų/neslaptų personų paliktos dovanėlės: laiškai, saldumynai, kola.“ Ne paslaptis, kad niekorimtukai mėgsta ne tik pokštauti, bet ir smaližiauti. „Miela, kai galiu pralinksminti savo nuostabiausius kolegas kosminėm istorijom ir nuotykiais“, – sako už dovanas linkusi atsidėkoti Eglė.

Štai toks tas „Nieko rimto“ sandėlys – darbštus, kūrybiškas ir be galo smagus. Dabar ir jūs žinosite, kiek reikia nuveikti, kol mūsų knygos ir visa kita pasiekia jūsų namus. Ir kad iškeliauja jie su gera nuotaika ir spalvotais linkėjimais.