„Nieko rimto“ siela ir sparnai

Taip, tai ne kas kitas, o dailininkė Sigutė Ach. Jos piešta karvytė puošia leidyklos logotipą, o ir pavadinimas atsirado būtent jos dėka, nes ji vis veikdavo, paišydavo kažką „nieko rimto“… Viskas išaugo į kai ką didelio ir gražaus, trunkančio jau trylika metų. Apie visus kuriamus grožius, skaičių trylika ir kalbamės su Sigute.

_DSC8592

Ką Jums reiškia skaičius 13?
Gal ir keistokai nuskambės, bet man tai – laimingas skaičius. Nors nelabai man jis patikdavo matematikos pamokose, nes labai sunku jį padalinti. O gyvenime… na, aš gyvenau 13-ame name, ir dar daug visokių tryliktumų buvo, kurie man atnešdavo sėkmę, pavyzdžiui, mėgau ištraukti 13-ą egzamino numerį.

Ką geriausiai prisimenate iš leidyklos įkūrimo momentų prieš 13 metų?
Kai kurie atsiminimai, matyt, liks nepavaldūs laikui, kaip pavyzdžiui tas vakaras, kai Arvydas užvažiuoja arbatos ir parodo man TIKRĄ DOKUMENTĄ, kur parašyta UAB „Nieko rimto“. Dabar tai nieko keisto, tiesiog taip YRA, o tada buvo labai juokinga… Na, tiesiog NEGALĖJO BŪTI rimtos įmonės su tokiu pavadinimu, tad jautėmės iškrėtę gerą pokštą. Vėliau tokių pokštų dar daug buvo. Matyt, pavadinimas tikrai turi reikšmę, nes vardas ir pritraukia pagal pavadinimą tinkančius įvykius.

Kuo per 13 metų pasikeitė Sigutė, leidykla, skaitantys vaikai?
Sigutė ėmė piešti šiek tiek didesnio formato miniatiūras ir išmoko sklandžiai kalbėti prieš publiką. Dar išmoko beveik laiku atiduoti reikalingus leidyklai kūrinius… Na, jau girdžiu, kaip Arvydas sako: „beveik laiku, Sigute…?“
O vaikai tapo drąsesni, labiau nusiteikę bendrauti, tačiau vis dar yra TIKRI VAIKAI – ir tai yra gėris. Na, o leidykla iš pokšto tapo ĮVYKIU ir LEGENDA, augančia, besikeičiančia, gyva…

Karvytė yra mylimiausias Jūsų piešinių personažas?
Iš ties jų yra apie keturiasdešimt… na, tų personažų. Bet jie kiekvieną kartą kitaip nusipiešia, tad aš pradedu galvoti, kad tų avyčių, zuikių ir karvyčių yra labai daug, retokai nutinka jausmas, kad piešiu „pažįstamą zuikį“. O karvytė – taip, ji ne tik mylimiausias personažas, tai simbolis, raktas į tikrąjį NIEKO RIMTO, kuris buvo dar prieš atsirandant leidyklai. Dabar tai mūsų NIEKORIMTIŠKA VĖLIAVA.

karvytės

Kaip manote, už ką žmonės labiausiai mėgsta Jūsų darbus?
Gal už nuoširdumą… Aš gi iš tiesų gyvenu taip, lyg mano kiemelyje ganytųsi būrys sparnuotų būtybių… Žmonės, matyt, jaučia, kad man tikra tai, ką kuriu.

Ar piešdama iš karto įsivaizduojate, kam tai bus skirta – atvirukui, paveikslėliui ar knygos iliustracijai? O gal kai kuriuos piešinius pasiliekate tik sau?
Visaip būna, iliustratoriaus darbas yra atverti vizualiniame kanale žodžiais sukurtą kūrinį. Tad būna taip, kad viską apgalvoju, susikuriu vaizdinį ir ieškau jo popieriuje. Mylimiausiu užsiėmimu visgi lieka ekspromtai, kai piešiu nežinia kam ir nežinia ką, tada ir atradimai būna labiau netikėti. Tokie kūriniai taip pat tampa atvirukais ar iliustracijom, bet rečiau. Nemažai jų laukia stalčiuose ar lagaminėliuose rėmelių ar parodos.

Viskas prasidėjo nuo atvirukų, tiesa? Ar tai mėgstamiausia Jūsų kūrybos sritis? Kaip jie gimsta, kuo skiriasi kūrybos procesas piešiant vasarai ir žiemai?
Jei kalbėti apie leidyklą „Nieko rimto“, tada taip, viskas prasidėjo 2001 m. nuo atvirukų, kuriuose buvo vaizduojamos angeliškos būtybės, kolekcijos.
Na, o man tikrai ėmė labai patikti piešti mažus paveikslėlius 1995 metais, bet ir anksčiau juos piešiau, tai turbūt reiktų sakyti: viskas prasidėjo priėš kokius… mmm…. 25 metus. Skamba labai jau senokai…
O kai vaikai manęs klausia, kada gi aš pradėjau piešti, sakau, kad tiesiog pradėjusi vaikystėje piešti, aš NENUSTOJAU to daryti ir šalia to dar siuvau žaisliukus, konstravau namukus ir baldelius iš kartono, lipdžiau iš molio, klijavau ir šiaip užsiėmiau visokiais keistais savo pačios dažnai išgalvotais menais. Tą pat darau ir dabar, tik jau labiau sekasi. Jei ką nors darai kasdien nors 20 metų, tikrai pradeda pavykti.
Grįžtant prie klausimo apie atvirukus – piešti vasarą yra tarsi šilčiau, o žiemą skaidriau, skambiau, kontrastingiau.

_DSC8490

Kokia didžiausia Jūsų viltis, troškimas, susijęs su leidykla?
Kad LEIDYKLA „NIEKO RIMTO“ būtų va tokia, kaip parašiau – iš didžiųjų raidžių, turint omenyje didelius, šviesius tikslus, nuoširdų darbą ir tą džiazo ritmu pulsuojančią NERIMTUMO dvasią, kuri reiškia: šypsotis be priežasties, nors yra priežasčių; švilpauti šviesią melodiją, žinant žodžius, bet ne visus; pažvelgti pro langą, kai daug darbų, ištarti „neskubam, vis tiek nėra ką veikti“ ir nubėgti tų darbų dirbti… Na, ir dar daug daug nepagaunamų, nenusakomų saulės zuikučių, kurie tikrai yra ir labai linksmai gyvena leidykloje „Nieko rimto“ drauge su būriu sparnuotų karvyčių ir visai nesvarbu, kad kartais jų nesimato.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s