Marija Smirnovaitė: „Dailininkas yra ne ką mažesnis knygos autorius“

M_smirnovaite_small

              Marija Smirnovaitė

Ji sako, kad dailininkas yra ne ką mažesnis knygos autorius ir dar sako, kad įkvėpimas būna tylus ir liūdnas. Ji spalvotai iliustruoja knygas ir nuoširdžiai pasakoja apie gyvenimą. Tai dailininkė Marija Smirnovaitė, iliustravusi „Karžygiuko istoriją“, 2013-aisiais tapusią Metų knyga vaikams, ir daug kitų gražių knygelių.

Kaip vyksta knygos iliustravimas?

Jei pasakyčiau „profesinė paslaptis“ – skaitytojas ar koks kitas smalsautojas būtinai nuo tokio standartinio atsakymo užsigaus. Sakys, kad aš „pasikėlus“. Jei pasakyčiau, kad tai yra labai labai didis procesas, reiktų knygą apie tai parašyti. Ir vėl susilaukčiau pastabos apie susireikšminimą. Suprantama, kad žmogui reikia atsakymo, recepto, fomulės. Bet klausimas kažkuria prasme priklauso „amžinųjų“ man užduodamų klausimų kategorijai. Gal pavyks kada nors ateityje pasiruošti glaustą, aiškų atsakymą.

Ar turite kokių ritualų, kaip nusiteikiate naujai knygai?

Nėra ritualų, nusiteikimų susijusių su knygomis. Jas skaitai arba neskaitai, jos patinka arba nepatinka. Viskas paprasta.
Viskas prasideda nuo žmonių. Už knygų visuomet yra žmonės. Pirma reikia su jais pasikalbėti ir nuspręsti, ar pavyksta su susikalbėti, o tik paskiau jau knyga ir visa kita. Jei pirmas dalykas praeina sklandžiai, jei aš suprantu, dėl ko manęs reikia, ar jie bent truputį mane, kaip sakoma, mylės, tada galima pereiti prie teksto skaitymo. Visur tie žmonės yra, kur bepasisuksi.

Smirnovaite

     Iš knygos „Debesėlių tiltas

Ar laukiate, kol aplankys įkvėpimas? O ką darote, jei jis kažkur prapuola?

Įkvėpimas, o… taip, yra tokia būsena :) Įkvepi pilnus plaučius, o paskui iškvepi. Juokauju. Įkvėpimo nereikia painioti su euforija ar kokiu ypatingu džiaugsmingu skriejimu kosmoso platybėse. Beje, toks klaidingas vertinimas kažkodėl dažniausiai pasitaiko.

Įkvėpimas būna ir tylus, ir ramus, ir liūdnas. Būna gilus, ir toks, kad artimieji niekad gyvenime net neįtars, kokia gili ta gelmė, į kurią panėriau, kurioje esu, ką ten atradau, supratau, pamačiau, kiek pasikeičiau ir pan. Tai visuomet užsklęsta nuo kitų. Įkvėpimas daugiau mažiau panašus į išprotėjimą. O kadangi aš daugiausia laiko būnu išprotėjusi, tai ypač jaudintis, kad kažką prarasiu, nėra ko.
O laukti tikrai nieko niekada nereikia. Ir tai pasakytina ne tik apie įkvėpimą, o apskritai apie bet ką. Nes ir be laukimo viskas nutiks, kaip nutiks. Reikia judėti. Net ir labai mažas judesys ateity pavirsta banga, kartais didele ir galinga – nelygu, kokią energiją sudedi į savo darbą. Tiesiog prieš didesnę bangą visuomet apima tuštumos jausmas. Ir kuo banga bus didesnė, tuo tuštumos jausmas prieš ją gilesnis.

Kuo skiriasi knygos iliustracijų piešimas nuo, tarkim, atvirukų kūrybos? Kas jums labiau patinka?

Knygas iliustruoti daug įdomiau. Vienareikšmiškai. Nes knygos savaime daug vertingesnis visomis, ypač dvasinėmis prasmėmis kūrinys, todėl su atvirukais nėra ko lyginti.
Ir popieriaus knygose daugiau… na, suprantat…:)

AM_220_d

         Iš Marijos Smirnovaitės atvirukų kolekcijos

Kokias knygas mėgote vaikystėje?

Mano tėvai pirko mums su broliu tikrai geras knygas ir labai daug skaitė.
Iš ankstyvos vaikystės knygų labai patiko Steponavičiaus iliustruota eiliuotos K. Kubilinsko pasakos „Varlių karalienė“ – tos raganos, velniukai, kubiliukai, avinukai, bobulytės, vilkai, trobelės. O apie Stasio Eidrigevičiaus knygas net nėr ką kalbėti, man viskas labai labai patiko. Kažkam Eidrigevičiaus kūryba buvo baisi, man baisu nebuvo. Eidrigevičius, mano nuomone, genialus menininkas. Visos detalės iliustracijose, visos metaforos: ir vaiduoklis po krėslu, ir kaktuso paslaptis, ir keturkojis stebuklas, ir robotas ir peteliškė, teleoželis, žodžiu, viskas man buvo labai suprantama. Įdomu prisiminti, kaip tas iliustracijas žiūrėjau, jos turi tiek jėgos, kad nuneša į vaizduotės tolumas. Taip pat labai mėgau lietuvių liaudies pasakas, mėgstu jas iki šiol. Gaila, kai dabartiniuose leidimuose aptinku pakeistas detales, labai daug tikro teksto prapuola, gaila.
Paaugusi, kai jau mokėjau skaityti, mėgau iš bibliotekos imti įvairių tautų pasakų rinkinius. Dar atsimenu iš vaikystės Kestučio Kasparavičiaus iliustruotas liaudies pasakas, Kęstutis taip pat buvo atradimas.
Vėliau prasidėjo mano mylimo Žiulio Verno knygų skaitymai, indėnai, Vinetu, kelionės, nuotykiai, lobiai… Tik man su bibliotekininkėmis nesisekė. Jos dėl knygų visaip mane gėdino… Žiulis Vernas – bala nematė, prasmukau su juo, bet kai pradėjau imti knygas apie indėnus ir trisdešimtą sykį klausdavau, kokių dar knygų apie indėnus turi… tai susilaukdavau pastabų, kad mergaitei nepritinka tokios knygos… Nors niekada nebuvau berniokiška, buvau fantazuotoja svajoklė.

Smirnovaite1

                                                        Iš knygos „Perlytės nuotykiai

Kokia buvo pirmoji jūsų iliustruota knyga? Papasakokite apie ją.

Pirmų bandymų buvo visokių. Visus užsiėmimus vaikystėje galima būtų pavadinti pirmaisiais bandymais.
Pirmoji knyga kaip užbaigtas projektas buvo dar prieš visas leidyklas mano pačios sau iškelta užduotis: sukurti iliustracijas japonų liaudies pasakos teksto fragmentams. Visas iliustracijas lydi tik vos kelios teksto eilutės atvarte, visa knyga ir istorija papasakota iliustracijomis. Šio projekto iliustracijos iki šiol puikuojasi mano darbų aplanke, daugelis teiraujasi, kur galima būtų įsigyti šią knygą. Knygos kol kas nėra. Kuriant ją reikėjo ieškoti medžiagos, tyrinėti, domėtis, kaip atrodo tų laikų japonų valstiečio apranga, kaip atrodo jų naminiai jaučiai, kaip atrodo japonų trobos interjeras, moteriškas kimono, ūkio rakandai ir t. t. Gavau nepaprastai daug naudos iš savo pačios išsikeltos užduoties.
Pirmasis leidyklos kreipimasis į mane su prašymu iliustruoti „Smalsutį“. Tai buvo labai labai mažiems vaikučiams skirta knygelė. Tiems, kuriems dar seilė tįsta į visas puses. Tai ir knyga turėjo tokia būti, galinti atlaikyti visas košių audras, siusiojimų škvalus, besikalančių dantukų atakas. Vėliau sekė šios knygos serija ir daug kitų knygų…

Kuriate ne tik iliustracijas, bet ir aksesuarus, keramikos darbus – kas mieliausia širdžiai?

Visi dalykai, kuriais užsiimu, man patinka, tik ne viskam užtenka laiko. Keramika ypač imli laikui. Užsiimu ja priebėgom tarp iliustravimo ir kitų veiklų. Keramikoje labai daug amato meistrystės technologijų, net ir paprastų formų kūriniams reikia daug laiko, įgudimo. Keramika tiesiog man neduoda užmiršti tam tikrų įgūdžių.
Iliustravimas, skirtingai nei keramika, yra didesnio bendravimo ir bendradarbiavimo su žmonėmis procesas, todėl jis kitaip mane praturtina. Ir netgi kai kuriais dalykais praturtina labiau nei keramika.

Smirnovaite2

Iš knygos „Aukso kirvukas

Kokias pasakas, knygas, istorijas jums maloniausia, įdomiausia iliustruoti?

Tas, kurias aš skaitydama suprantu ir matau. Jei skaitau, visada kažką matau, bet ne viską, ką pamatau, paverčiu paveikslėliais. Dažnai iliustruoju tai, ko neparašyta.

Kitas dalykas, tekstui turi tikti mano iliustracijos. Be to, daug priklauso nuo projekto vadovų, leidyklų ryžto, panašios vizijos matymo ir pan..

Kas labiau lemia paveikslėlių knygų sėkmę – autoriai ar dailininkai?

Ir autoriai, ir dailininkai. Ypač vaikų knygoms. O jei apie knygą nieko nežinai, tokiu atveju labai daug knygos startinės sėkmės priklauso nuo iliustratoriaus darbo.
Yra pavyzdžių, kuomet visiškai paprastą istoriją, pabrėžiu, ne prastą , o paprastą istoriją į pirmą planą gali ištempti puikios iliustracijos, įtaigiai sukurti personažai, gera kokybiška spauda.
Dabar su praktiškai neribotomis spaudos galimybėmis galima pasiekti labai gražių rezultatų.
Todėl, manau, nebeteisinga ant knygos viršelio senoviniu būdu teksto autorių rašyti didesnėmis raidėmis, o iliustratorių mažomis. Ypač tuo atveju, kuomet knygoje dailininko darbas daugiau nei akivaizdus.
Dailininkas yra ne ką mažesnis knygos autorius – ypač jei jo sukurti personažai yra labai įtaigūs.

Smirnovaite3

         Iš knygos „Karžygiuko istorija

Kaip sekėsi kurti knygą „Karžygiuko istorija“? Ar autorė Ingrida Vizbaraitė turėjo kokią viziją, ar pasitikėjo jumis?

Su Ingrida Vizbaraite pirmą kartą susitikome tik knygos apdovanojimuose. O užduotį iliustruoti istoriją apie karžygiuką gavau iš „Nieko rimto“ leidyklos. Kadangi jie labai liberalūs tuo klausimu, niekas man nenurodinėjo, kaip ir ką turiu daryti. Vienintelis nurodymas buvo planuojamas knygos formatas ir kad knyga turi būti spalvota. Visi kiti dalykai sugalvoti absoliučiai mano iniciatyva, kaip turi atrodyt Karžygiukas, jo arkliukas, kiti istorijos dalyviai ir veikėjai. Knygos viršelio dizainas taip pat mano kūryba. Šriftus antraštėms taip pat parinkau savo nuožiūra.

Maketą pagal mano iliustracijas ir dizainą labai šauniai įgyvendino ir sudėliojo Lina Eitmantytė-Valužienė. Tiesą pasakius, aš daugiausia su ja dirbau, tarėmės, svarstėme, kur reikėtų detalių pagausinti, ką išimti ar šiek tiek kitaip padaryti, kad knyga būtų dar šaunesnė. Galėjau stebėti, kaip viskas susideda į galutinę knygą, kaip ji atrodys. Tai svarbu ir be galo malonu, kai leidykla įsileidžia dalyvauti knygos apipavidalinimo procese, nes ne visi taip daro. Labai malonu buvo su Lina dirbti, ir ne tik „Karžygiuką“ ji maketavo – visas mano iliustruotas knygeles, kurios buvo išleistos „Nieko rimto“ leidykloje.

Ačiū, Marija, už išsamius ir nuoširdžius atsakymus!

Ačiū už klausimus, buvo malonu atsakinėti ir pabendrauti.

Reklama