Mėgiamiausias Australijos autorius atsako į Lietuvos vaikų klausimus

Johnas Flanaganas išrinktas mėgiamiausiu Australijos vaikų ir paauglių autoriumi, tačiau jo gerbėjų ratas nenumaldomai plečiasi visame pasaulyje. Lietuvoje išleistos jau keturios šio rašytojo knygų serijos „Žvalgo mokinys“ dalys (leidykla „Nieko rimto“), o skaitytojai reikalauja naujų. Šį kartą nepasakosime „Žvalgo mokinio“ sukūrimo istorijos ir neklausime, kaip J. Flanaganas tapo rašytoju, nes didžiausi gerbėjai šiuos dalykus jau moka mintinai. Dabar pristatome pačių Lietuvos skaitytojų klausimus ir atsakymus atkeliavusius tiesiai iš Australijos.

APIE LIETUVĄ IR APIE SKANDIJĄ:

Ar žinote ką nors apie Lietuvą? Ar norėtumėte čia atvykti?
Iš tikrųjų tai net nežinojau, kad mano knygos čia leidžiamos, bet dabar jau labai džiaugiuosi, kad taip. O atvykti į jūsų šalį tikrai viliojantis pasiūlymas.

Kaip įsivaizduojate Lietuvos skaitytojus?
Vieną dalyką supratau keliaudamas po Ameriką, Daniją, Olandiją – vaikai labai panašūs visame pasaulyje. Jie visi mėgsta geras istorijas, drąsius veikėjus. Taigi manau, kad ir lietuviai vaikai yra tokie patys.

Ar bandėte pats būti žvalgu? Ar mokate šaudyti iš lanko? Atrodo, kad parašyti tokiai serijai reikia ne tik daug fantazijos, bet ir labai daug informacijos.
Nebandžiau tapti žvalgu, bet anksčiau daug šaudydavau iš lanko. Todėl rašau apie tai, kas man pačiam įdomu. Visada labai domėjausi viduramžių istorija. Tas laikmetis mane labai žavi ir padeda pabėgti nuo modernaus pasaulio problemų.

Kaip buvo sukurtas „Žvalgo mokinio“ pasaulis? Ar tai tik Jūsų vaizduotės vaisius, o gal rėmėtės istorija?
Didžioji dalis vaizduotės, bet taip pat laisvai rėmiausi Europos viduramžių istorija. Pavyzdžiui, kai kurie istoriniai įvykiai – įsiveržę mongolai mano knygose vadinami temudžajais.

Pirmiausia savo knygas rašėte savo sūnui. Kaip jam patiko tos meilės istorijos, įpintos į siužetą?
Nesu tuo tikras, niekada jo apie tai neklausiau. Bet dabar jis jau trisdešimties ir vis dar mėgsta knygas, taigi manau, jam tai tiko.

Tai fantastinės knygos, bet Skandija vis tiek skaitytojams asocijuojasi su Skandinavija. Ar tas panašumas sukurtas specialiai? Kodėl pasirinkote būtent šį regioną?
Taip, Skandija yra Skandinavijos atitikmuo. Rinkausi veikėjus skandus, nes labai mėgstu vikingus.

APIE ŽVALGĄ IR JO DRAUGUS:

Knygose apie žvalgo mokinį dauguma veikėjų labai mėgsta gerti kavą, kodėl? Ar Jūs pats labai mėgstate kavą?
O, taip. Anksčiau gerdavau daug kavos – iš tikrųjų net per daug, dabar jau mažiau. Norėjau, kad mano veikėjai turėtų kokią gana nekenksmingą silpnybę – kaip ši.

Ko skaitytojas gali išmokti iš žvalgo asmenybės?
Manau, ištikimybė ir sąžiningumas yra pagrindinės žvalgo vertybės. Ir dar patriotizmas.

Į kokį „Žvalgo mokinio“ knygų herojų norėtumėte būti panašus, o galbūt jau esate?
Dažniausiai sakau, kad esu panašus į baroną Araldą – apkūnus ir nuolat mėtantis juokelius, kurių kiti dažnai nesupranta. Bet iš tikrųjų nematau savęs tarp „Žvalgo mokinio“ veikėjų. Nors mano mėgstamiausias personažas yra arklys Trūkis (angl. Tug), turbūt lietuviškai jis turi kitokį vardą, nes, pavyzdžiui, vokiškai jo vardas – Trek.

Ar pažįstate žmonių, panašių į „Žvalgo mokinio“ knygų veikėjus?
Taip, kai kurie veikėjai sukurti pagal žmones, kuriuos aš pažįstu ar buvau sutikęs.

APIE KŪRYBĄ IR POPULIARUMĄ:

Ką jautėte parašęs visą „Žvalgo mokinio“ knygų seriją?
Didžiulį pasitenkinimą ir pasididžiavimą, kad mano knygos yra skaitomos ir mėgstamos tiek daug pasaulio šalių. Visą savo gyvenimą norėjau būti rašytoju, taigi mano svajonė išsipildė.

Kaip populiarumas pakeitė Jūsų gyvenimą?
Tai davė man laisvę rašyti ką noriu ir susidaryti savo paties darbotvarkę.

Rengiamas filmas pagal „Žvalgo mokinio“ siužetą, ar jo laukiate? Gal jau turite žinių apie filmo pasirodymo laiką ar būsimus aktorius?
Žinoma, labai laukiu, tačiau neturiu jokių išankstinių žinių, kas jame vaidins. Tikiuosi, filmavimai prasidės gegužę arba birželį.

Ar rašymas yra svarbiausias dalykas Jūsų gyvenime? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu ar per atostogas?
Taip, aš mėgstu rašyti. Laisvalaikiu žaidžiu golfą. Taip pat groju gitara, mandolina, dainuoju country stiliaus trio grupėje.

Ką darote, kai dingsta įkvėpimas rašyti? Gal turite kokių įpročių, ritualų?
Dar neturėjau tokios problemos, nes yra daugybė idėjų, apie kurias noriu rašyti. Be to, kruopščiai susiplanuoju visą istoriją prieš pradėdamas ją rašyti.

Ar galvojate rašyti suaugusiesiems?
Jau esu parašęs dvi knygas suaugusiesiems. Trečia šiuo metu ruošiama leidybai, turėtų pasirodyti dar šiemet. Bet man labiau patinka rašyti vaikams ir šiai sričiai skiriu daugiausiai laiko.

Koks buvo Jūsų geriausias ir blogiausias sprendimas rašytojo karjeroje?
Geriausias – tęsti ir išvystyti „Žvalgo mokinio“ knygų seriją. Blogiausias – užtrukti tiek ilgai tai darant (iš viso net 12 metų nuo originalo pradžios).

Ar šiuo metu ką nors rašote?
Tik ką pabaigiau pirmąją iš dviejų „Žvalgo mokinio“ priešistorės knygų, kur pasakojama apie paties Holto jaunystę.

APIE VAIKYSTĘ IR GYVENIMĄ:

Ar skaitote kitų parašytas knygas vaikams?
Deja, bet jau nebe. Ir be to, tai didelė rizika, kad po to netyčia rašydamas galiu paimti kokią nors idėją ir to nė pats nesuprasdamas panaudoti savo kūriniuose.

Kokių pomėgių turėjote vaikystėje?
Labai mėgdavau šaudyti iš lanko. Taip pat grojau gitara. O visas vasaras leisdavau paplūdimyje – štai ką mes veikiame Australijoje.

Ar skaitėte knygas vaikystėje, kokios buvo Jūsų mėgstamiausios?
Labai mėgau skaityti! Mėgstamiausios buvo nuotykių ir istorinės knygos. Dievinau senovės graikų, romėnų, norvegų mitologiją. Taip pat Karalių Artūrą ir Robiną Hudą…

Ar ko nors bijote?
O, taip! Nekenčiu gyvačių ir vorų, o mes Australijoje jų turime ir mirtinai pavojingų. Dar labai bijau aukštų vietų, nors visai nebijau, kai skrendu sklandytuvu ar lėktuvu.

Kaip įsivaizduojate pasaulį po tūkstančio metų?
Oho! Per daug sunku… Aš tik tikiuosi, kad pasaulis išvis dar būtų po tūkstančio metų.

Kokius ledus mėgstate labiausiai?
Boizeno uogų skonio (tamsiai raudonos uogos, panašios į gervuoges).

Kokios vertybės Jums svarbiausios gyvenime?
Ištikimybė, sąžiningumas ir humoro jausmas. Ir boizeno uogų ledai.

Ačiū už specialų interviu Lietuvai.

Visą ŽVALGO MOKINIO knygų seriją rasite ČIA

Vilija Kvieskaitė: „Būti dizainere vaikų literatūros leidykloje man reiškia didelę atsakomybę“

Balandžio 27-ąją minima pasaulinė grafinio dizaino diena. Leidyklai „Nieko rimto“ ši data svarbi, nes po jos stogu gyvena ir šios profesijos atstovų. Vieną jų šiandien ir kalbiname. Vilija Kvieskaitė – niekorimtukė jau beveik 4 metus. Ji su nostalgija atsimena nerimą belaukiant pirmos savo maketuotos knygos… O šiandien jau gali džiaugtis ir didžiuotis – jos darbai puošia leidyklos produkciją. Vilija šypsosi ir pasakoja, ką jai reiškia dirbti su knygomis ir kur gaudo idėjų vėjus.

Papasakok šiek tiek apie savo veiklą „Nieko rimto“. Ką reiškia būti dizainere vaikų literatūros leidykloje?

Kartais, kai pasakoju apie savo darbą leidykloje, žmonės manęs klausia: jei knygą parašo rašytojas, o dailininkas ją iliustruoja, tai ką tu ten veiki? Iš tiesų dizaineris yra tas žmogus, kuris apjungia visus procesus, kad gimtų knyga: tvarko (jei reikia skenuoja, montuoja) ir komponuoja dailininko iliustracijas, maketuoja tekstą (ne tik parenka šriftus, bet ir stengiasi, kad knygos būtų išleistos be klaidų – taiso redaktorių ir korektorių pažymėtas klaidas makete), numato formatą, parenka popierių, knygos įrišimo tipą, spaudos apdailą (knygas galima dalinai lakuoti, folijuoti, padengti ypatingu laminatu, padaryti reljefinį įspaudimą ir kitaip papuošti), ruošia užklausas spaustuvei (taip, spaustuvė ir leidykla nėra tas pats!), tikrina kontrolinius atspaudus. Ir tik tada įvyksta tas magiškas momentas – spaustuvei atiduotas maketas grįžta keliomis tonomis į sandėlį.

Būti dizainere vaikų literatūros leidykloje man reiškia didelę atsakomybę – knyga tarp visų leidybinių dalykų man yra garbingiausioje vietoje. Atsimenu, kaip jaudinausi atkeliaujant pirmosios savo ruoštos knygos tiražui – vis žvilgčiojau pro langą, kaip iš sunkvežimio buvo kraunamos dėžės knygų, labai daug dėžių! O tada bėgau į sandėlį atplėšti pirmosios dėžės. Dar ir dabar apima jaudulys imant naujutėlaitę knygą į rankas.

Be knygų, prisidedu ir prie mūsų leidžiamų atvirukų, įvairių aksesuarų kūrybos. Smagu, kad mano darbas labai įvairus – nuo techininio paruošimo spaudai iki iliustravimo, idėjų generavimo.

Kaip ir kada supratai, kad nori savo ateitį sieti su dizainu?

Mokykliniais metais teko išbandyti įvairių sričių meninės veiklos: lankiau teatrą, dailės pamokas, kūriau kostiumus, įvairias dekoracijas. Kad studijuosiu meninę specialybę, žinojau pakankamai anksti, bet grafinį dizainą atradau tik baigusi mokyklą. Iki šiol kasdien stengiuosi išmokti kažko naujo.

Iš kur semiesi įkvėpimo kurti?

Įkvėpti, pažadinti kūrybines galias gali daug kas: bendravimas su žmonėmis, kolegų darbai, muzika, klaidžiojimai… Bet norint pasiekti rezultatą reikia tiesiog pradėti dirbti ir daryti tai nuosekliai.

Gal turi kokių ritualų, dėl kurių atrodo, kad idėjos pačios gimsta? Pavyzdžiui, kūrybos proceso metu gulintis katinas ant kelių ar žalios arbatos puodelis po ranka…

Jeigu leidykloje būtų katinas – tikrai mielai priglobčiau jį ant kelių. O kol katino nėra, kūrybiniam procesui gelbsti grynas oras, ramybė, arbata.

Papasakok apie savo asmeninį projektą „Žvėrėnai“. Kas tai per projektas? Kaip kilo idėja?

Žvėrėnai yra mano laisvalaikio projektas, gimęs iš meilės gražioms smulkmenoms. Tai veikla, kuri teikia džiaugsmą – džiaugiuosi, kai žmonės atranda savąjį žvėrėną. Išties, galvoje knibžda dar daug personažų, tikiuosi greitu metu realizuoti idėjas!

Kurie kūriniai tau asmeniškai labiausiai patinka? Ar tavo nuomonė sutampa su aplinkinių?

Džiaugiuosi pridėjusi ranką prie knygų, kurias iliustravo tokie kūrėjai kaip Robert Ingpen, Bagram Ibatoulline, Shaun Tan. Pastarasis kūrėjas mane labai žavi savo iliustracijų stilių įvairove, gebėjimu perteikti keistą ir paslaptingą atsmosferą, netikėtu žvilgsniu į kasdienius dalykus. Jo iliustracijas, kuriose gausu užrašų, žodžių, raidžių reikėjo pritaikyti lietuviškam leidimui. „Atokaus priemiesčio istorijos“ yra ta knyga, kurią vis atsiverčiu įkvėpimui. Šiuo metu ruošiu spaudai kitą Shaun Tan knygą „Prarastas daiktas“, kuri taip pat labai mane žavi savo atmosferiškumu. Jei dar nematėte, būtinai pažiūrėkite pagal šią istoriją sukurtą trumpametražį animacinį filmą „Lost Thing“!

Smagu, kai žmonės įvertina mano kurtus aksesuarus – šypsausi, kai pamatau mieste beklaidžiojantį savo kurtą maišelį, atšvaitą ar kokį ženkliuką.

Pasidalinki svajonėmis. Ką norėtum sukurti, kur pamatyti savo iliustracijas? Gal tai būtų knyga?

Norėčiau ir toliau dirbti aktyvų kūrybinį darbą, yra svajonių apie įvairių dalykų kūrimą, bet dabar visko nenorėčiau išduoti. Knygai vietos mintyse taip pat yra, ypač kai dirbu tarp rašančių ir kūrybingų žmonių. Dabar svarbiausia, kad visos mintys pradėtų keltis į apčiuopiamą pavidalą, o kai myli tai, ką darai, viskas anksčiau ar vėliau pavyks!

 

Kam reikalingos autorių teisės ir kodėl švenčiama ši diena?

Balandžio 23-iąją minime Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną. Ši diena švenčiama nuo 1995m., kai UNESCO nusprendė atkreipti didesnį dėmesį į skaitymo skatinimą, leidybą ir, žinoma, autorių teisių apsaugą. Knygos yra šalia mūsų nuo vaikystės – vieni skaitome savo malonumui, kiti – ieškome informacijos. Yra ir tokių, kurie dirba, kad knygos atsirastų jūsų rankose. Šiandien kalbiname autorių teisių vadybininką BENĄ BĖRANTĄ – apie autorių teisių svarbą, apie darbą leidykloje „Nieko rimto“ ir tiesiog apie vaikystės svajones.

Benai, ar tau svarbi ši diena? Kaip ją šventi – vienas ar su kolegomis?

Apie Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną sužinojau prieš keletą metų. Nuo tada, kai pradėjau dirbti leidykloje „Nieko rimto“ autorių teisių vadybininku, kasmet vis zyziu kolegoms ir draugams, kad štai tokia diena, o niekas nepasveikina. Pernai bent keli žmonės jau pasveikino, o šiemet iš manęs netgi imamas interviu, tad manau, jog viskas juda gera linkme.

Kodėl reikalingos autorių teisės?

Kaip atrodytų šachmatų partija, jei neegzistuotų jokios taisyklės? Bendrąja prasme autorių teisės ir yra tos taisyklės. Jos apibrėžia teisę būti pripažintam kūrinio autoriumi, gauti pajamas už kūrinio sukūrimą ir dar daug dalykų.
Kai kurie literatūros istorijos tyrėjai mano, kad Viljamas Šekspyras buvo tiesiog klajojantis aktorius, kuris už tam tikrą sumą sutiko pasisavinti garsiuosius literatūros kūrinius, mat jų tikrasis autorius ar autoriai bijojo ar gėdijosi leisti pjeses ir sonetus savo vardu. Panaši (konspiracijos) teorija keliama ir dėl Homero autorystės. Štai todėl ir reikalingos autorių teisės.
Beje, balandžio 23-ioji Pasaulinei knygos ir autorių teisių dienai parinkta pagal datas, kai mirė Migelis de Servantesas ir Viljamas Šekspyras. Tyčia ar ne, bet tai simboliška, nes šiais laikais autorių teisės galioja ir po mirties (dažniausiai 70 metų).

Koks yra tavo darbas? Gal esi girdėjęs kokių mitų apie savo darbą?

Rengiu sutartis su rašytojais, dailininkais, vertėjais ir kitais autoriais. Su jais deriname įvairius sutarčių punktus, tad tam tikra prasme tai derybų menas, tik labai apibrėžtas. Be to, šiuo atveju reikia, kad nuo to derybų stalo ir leidykla, ir autoriai pakiltų patenkinti, tad ieškome kompromisų. Taip pat bendrauju dėl verstinių knygų su užsienio leidyklomis, kai norime išleisti jų knygas Lietuvoje.
Kai naujoje kompanijoje pasakau, ką dirbu, dažnai išvystu klausiantį ar nieko nesuprantantį veidą. Tam reikalui turiu pasiruošęs trumpą paaiškinimą, kurį moku mintinai ir galiu pasakyti net pažadintas vidury nakties. Nors kartais visai žavu mistifikuoti savo darbą. Juk tai darbas su knygomis.

Tai tu pažįsti labai daug žymių rašytojų?

Iš tikro bendravimas su autoriais labai įvairus: kartais tiesiog suderiname sutartį, pasirašome ją ir viskas, visai kaip banke, o kartais bendravimas būna malonus ir draugiškas. Taip dažniausiai nutinka tada, kai leidžiame jau ne vieną to paties autoriaus knygą. Kai rašytojai ir dailininkai užsuka pasisvečiuoti pas mus į leidyklą, būna mažytė šventė.
Kartais kokioje knygų mugėje pasisveikinus su autoriumi būna įdomu, ką jis galvoja: „O ne, čia ir vėl jis. Paslėpkit mane kur nors, nesvarbu kur“ ar „O, čia tas malonus vaikinas, su kuriuo greitai ir sklandžiai sutvarkėme visus reikalus“.

Nuo ko reikia saugoti autorių teises? Ką reikia daryti, jei kas nors visgi sulaužo tas teises?

Štai jums ir vėl šiek tiek teorijos, kaip kokioje nuobodžioje pamokoje. Autorių teisės atsiranda, kai sukuriate kūrinį, o dar geriau, jei jis ne tik įgavęs formą, o dar ir kur nors viešai paskelbtas nurodant autorystę. Nuo tos akimirkos bent jau teoriškai jį saugo įstatymai (Lietuvoje – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas).
Ką daryti, jei vagis atėjo į jūsų maisto parduotuvę, pasičiupo melioną, virtų dešrelių, muilo ir išnešė kudašių? Pranešti atitinkamoms institucijoms. Kūrinio ar jo dalies vagystė yra lygiai tokia pati vagystė ir belieka tikėtis, kad ilgainiui visuomenėje toks požiūris vis labiau formuosis.

Papasakok kokį linksmą nutikimą, susijusį su darbu?

O ar chirurgo kas nors prašo: Nagi, papasakokite kokį linksmą nutikimą iš savo darbo? Reikalai rimti ir juokauti nėra kada. Leidykloje dirbu jau trečius metus ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad autorių teisės ir su jomis susiję klausimai yra labai opus, subtilus ir atsakingas dalykas.
Tiesa, nuolat gaunu laiškų iš užsienio, kuriuose iškraipomi mano vardas ir pavardė. Belas Bernotas (beveik kaip knygos „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ veikėjas), Bennes Berantes (ispaniškai?) ir dar daug daug kitų. Šitaip įkvėptas galėčiau susikurti labai daug tapatybių. Taip pat daug užsienio leidyklų autorių teisių vadybininkių (jos sudaro labai didelį procentą) mano, kad aš irgi dama ir maloniai nustemba, kai susitinkame Bolonijos ar Frankfurto mugėje.

Prisimink vaikystę, o kuo gi tu norėjai būti užaugęs?

Nuo pat vaikystės norėjau būti rašytoju. Labai mėgau knygas ir būdamas mažas akiplėšiškai pavogiau Roberto Luiso Stivensono idėją bei sukūriau savo knygą apie lobių salą. Tikriausiai dėl to ir tapau autorių teisių vadybininku – tipinė blogiuko tapimo geru policininku istorija. Kas žino, galbūt vieną dieną ir pats galėsiu sudaryti sutartį su savimi.

Visus su pasauline knygos ir autorių teisių diena!

Darželių konkurso rezultatai: lentynos papildytos naujomis knygomis

Vaikų piešiniai vieniems yra pramoga, kitiems mįslė, tretiems – tyrinėjimo objektas. O šį kartą darželiams tai buvo būdas laimėti didžiulį knygų rinkinį. Vaikų knygų leidykla „Nieko rimto“, vykdydama projektą „Mūsų mažoji biblioteka“, dar kovo mėnesio pradžioje paskelbė vaikų piešinių konkursą darželiams. Vaikai grupėse visą mėnesį piešė, klijavo, kirpo, o į leidyklą kasdien plūdo laiškai. Konkurse dalyvavo net 159 darželio grupės, todėl komisijai vertinti ir išrinkti laiminguosius buvo nelengva.

Konkurso dalyviai: nuo Skuodo iki Varėnos

Vertinimo dieną leidyklos grindys buvo nuklotos piešinių jūra, kuri stebino vaikų ir auklėtojų išradingumu, formų, technikų ir spalvų gausybe. Konkurse galėjo dalyvauti vaikų darželiai ir kitos ikimokyklinio ugdymo įstaigos, tad dalyvių amžius varijavo nuo 2 iki 7 m. Dalyvių sulaukta ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir miestelių bei kaimų. Aktyviausiai dalyvavo Vilniaus, Panevėžio ir Kauno miestų ir rajonų darželiai.

Piešinių konkurso tema „Mano sapnas“ buvo labai aktuali darželio auklėtiniams. Popiečio miegas darželyje ne visiems toks malonus ir lengvai įveikiamas, kaip gali pasirodyti – todėl buvo siūloma auklėtojoms sudominti vaikučius ir po miegelio pasiūlyti piešti sapnus. Už įdomiausius ir kūrybiškiausius sapnus skiriama dovana – dešimties knygų rinkinys visai darželio grupei.

Vaikų piešinių vertinimas – misija ne iš lengvųjų

Komisija svarstė, dėliojo, skaičiavo, kruopščiai tyrinėjo dalyvių darbus. „Vaikų kūrybos išvis nenorėčiau vertinti. Pats jos buvimas jau yra didelis gėris ir, kai pažyra begalė spalvotų piešinių, stengiuos pamatyti ne „gražų piešinį“, o vaiko įsijautimą į darbą. Ar tik šiek tiek pabraukė teptuku ir pamiršo, nubėgo žaisti, ar, viską užmiršęs, keliavo su pieštuku savo vidinio pasaulio taku. Rezultatas šiuo atveju net ne toks svarbus. O procesas visad matosi“, – po konkurso pasakojo piešinius vertinusi dailininkė Sigutė Ach. Komisija atkreipė didelį dėmesį į auklėtojų indėlį – šiame konkurse jis buvo vertinamas kaip pastangos ir entuziazmas dalyvauti konkurse. Nors konkurso sąlygose tikrai nebuvo nurodyta, kad reikalingi piešinių-sapnų aprašymai, „kai kurios auklėtojos buvo tokios entuziastės, kad nepatingėjo apklausti jaunuosius kūrėjus ir kruopščiai aprašė jų komentarus. Piešti sapnai buvo papildyti pasakojimais, kurie tikrai nudžiugino, nustebino, prajuokino, sužavėjo. Tai buvo įspūdingiausias momentas – juk dažnai keturmečio piešinyje būna daug kas aišku tik jam pačiam, o komentaras tarsi pakviečia į jo pasaulį“, – dalinosi įspūdžiais dailininkė.

Kūrybiškiausieji laimėjo šūsnį knygų

Laimėtojai apdovanoti balandžio 2-ąją – Tarptautinės vaikų knygos dieną. Patys kūrybiškiausi ir išradingiausi sapnuotojai pripažinti Kauno menų darželio „ETIUDAS“ Pelėdžiukų grupės vaikai. Šią savaitę vaikučiai jau džiaugėsi pačių išsirinktu knygų rinkiniu (laimėtojai galėjo rinktis dešimt knygų iš viso www.niekorimto.lt asortimento).

Po konkurso laimėjusios grupės auklėtoja Rita Sriubienė pasakoja: „Mūsų „Pelėdžiukų“ grupėje knygelės labai mylimos, gerbiamos ir tausojamos. Be knygos – nė dienos. Pamačiusi kvietimą piešti sapnus, pasiūliau vaikams dalyvauti konkurse. Vaikų akelės sužibo – ėmėmės veiksmų. Žaidėme vaizduotės žaidimą apie miegantį zuikį, daug fantazavom, juokavom, tuomet nusprendėme po miegelio nupiešti savo sapnus. Po miegelio Mantas sako: „Mano akelės užsidarė kaip garažo durys ir užmigau“, – mes įpratę savo darbelius pakomentuoti, sugalvoti kokią nors istoriją. Todėl man tenka klausyti ir greitai rašyti. O laimėtomis knygelėmis labai džiaugiamės. Vaikai jau spėjo visas knygas apžiūrėti, paskaityti, pakomentuoti.“

Vertinant ir renkant geriausiuosius dailininkės Sigutė Ach bei Lina Eitmantytė-Valužienė negalėjo taip lengvai išskirti tik vieno geriausiojo, kitus paliekant be jokio laimėjimo. O ir leidyklos vadovas Arvydas Verckis pažymi, kad „ypatingai nustebino dalyvių gausa, piešinių spalvos ir ypač pozityvus požiūris. Todėl sugalvojome įteigti daugiau nei vieną pagrindinį prizą“. Buvo nuspręsta įsteigti dar keletą papildomų projekto „Mūsų mažoji biblioteka“ prizų. Taip pradžiugintos dar 6 darželio grupės:

• Panevėžio darželio PURIENA Boružėlių grupė (auklėtoja Dalia Staniūnienė),
• Radviliškio darželio EGLUTĖ dalyviai (auklėtoja Laimutė Vaičiulytė),
• Kretingos darželio PASAKA Miškinukų grupė (auklėtoja Jūratė Balčytienė),
• Vilniaus darželio GUDRUTIS Saulės zuikučių grupė (auklėtoja Virginija Sauliūtė-Darvydė),
• Vilniaus darželio MAŽYLIS dalyviai (auklėtoja Aušra Leščiuvienė),
• KAIRIŲ darželio Smalsučių grupė (auklėtoja Alma Šulčienė).

Komisija atkreipė dėmesį, kad ir esant kuklioms sąlygoms, užtenka paprastų priemonių, kad vaikų piešinėliai išsiskirtų iš minios – tereikia pedagogo dėmesio, kantrybės, teisingo požiūrio į vaiką ir leidimo kurti laisvai. Vaikų piešinių konkurso organizatoriai džiaugiasi ypač gausiu dalyvių kiekiu ir taria didelį AČIŪ visoms 159 darželio grupėms už spalvingą ir nuoširdų dalyvavimą. Buvo džiugu sulaukti tiek daug vaikų kūrybos, kurioje, kaip sako Sigutė Ach, „į vieną margą rezginį susimaišiusi tikrovė, įspūdžiai ir svajonės, žaidimų fragmentai ir mažyliui svarbūs žmonės.“