Kaip paprastam žmogui sektųsi gyventi amžinai?

TakiaiVisais laikais žmonės suko galvą dėl dviejų dalykų: pinigų ir laiko. Bet dabar nekalbėsime apie pinigus, geriau – apie laiką. Tiksliau apie vieną konkretų laikotarpį, kuris žmogui yra svarbiausias – jo gyvenimas. Tie 90–100 metų, priklausomai, kiek puodelių žalios arbatos išgėrei ir kelias ženšenio šaknis sugraužei. Bet kartais metų skaičius prasmės nebetenka, ypač jei pasėmei pilnas rieškutes iš vieno slapto šaltinėlio miško glūdumoje…

Nemirtingumo tema nėra nauja. Iš tikrųjų tai labai seniai žmogui kilusi idėja, vis kitokia forma rašytiniuose šaltiniuose aprašoma jau nuo XII amžiaus. Pirmiausia tai buvo nesužeidžiamos būtybės ir dievai senovės skandinavų sagose bei nenugalimi herojai graikų mituose (kuriuos, tarp kitko, vaikystėje skaitė rašytoja N. Babbitt). Pagaliau ne tik knygose aprašomi, bet iš tikrųjų gyvenę alchemikai nepailsdami stengėsi sukurti Filosofijos akmenį, kuris padarytų juos nemirtingus. (Nikolui Flameliui tai netgi pavyko!)

Šiandien nemirtingumas knygose ir filmuose dažniausiai sutinkama vampyro, vilkolakio ar dar kokios nors fantastinės būtybės forma (pavyzdžiui Daktaro). Negana to, visi jie turi ir eilę magiškų galių, priešų, mylimųjų ir kliūčių. Tai amžiną gyvenimą padaro prasmingą ir įdomų žiūrovui ar skaitytojui. Tačiau kaip sektųsi paprastam žmogui? Gyventi be burtų ir magiškų gebėjimų, be antgamtinių priešų ir jų sukeltų nelaimių. Tokių veikėjų knygose irgi pasitaiko. Mary Shelley, XIX a. rašytoja, išgarsėjusi romanu „Frankenšteinas”, taip pat parašė „Mirtingą nemirtingąjį“, kur herojus gyvena amžinai, tačiau nesuvokiamai greitai draugai ir šeima tampa tik atsiminimais, juos pakeičia kiti žmonės, viena netektis eina po kitos ir taip be galo… Staiga visa nemirtingumo idėja skamba ne taip įspūdingai, kai įsivaizduojame, jog amžinas žmogus ilgainiui liks vienas, kol visas pasaulis toliau suksis gyvenimo ir mirties ratu.

Takiai1

Mirtis yra bauginantis ir pilnai nesuvokiamas dalykas, tačiau toks pat svarbus, kaip ir gyvenimas. Pradžia privalo turėti pabaigą, kitu atveju tai – chaosas. Kas iš tikrųjų dėtųsi, jeigu kas nors egzistuotų be pabaigos? Žmogus, negalintis mirti, iškritęs iš „didžiojo rato“, jau negyvenantis, o tiesiog esantis. Į šį klausimą atsakoma Natalie Babbitt knygoje „Amžinieji Takiai“. Takių šeima nenorėjo tapti nemirtingi, jie tiesiog buvo ištroškę. Angusas ir Mėja Takiai bei jų sūnūs Mailsas ir Džesis yra lygiai tokie patys kaip prieš 87 metus, kai miškelyje atsitiktinai rado nedidelį šaltinėlį ir visi iš jo atsigėrė. Tik po nelaimingo atsitikimo, kai jaunėlis sūnus krito iš medžio stačia galva žemyn, bet tuoj pats atsikėlė gyvas ir sveikas, Takiai pastebėjo, jog raukšlių veide nedaugėja, o vaikų batų dydis jau kelinti metai nesikeičia. Suvokę, kas atsitiko, Takiai toliau nebegalėjo gyventi normaliai. Mieste rodytis saugu būdavo tik kas 10 metų, kad nepatrauktų aplinkinių dėmesio, o namus įsikurti reikėjo atokiai, pasislėpus nuo visų žmonių. Šeima suprato, kuo virstų pasaulis, jei kiti rastų gyvybės šaltinėlį. Kiekvienas norėtų paragauti amžinybės ir natūrali gamtos pusiausvyra subyrėtų į šipulius. Tačiau Takių paslaptį atskleidė 10-metė mergaitė vardu Vinifreda Foster.

Vinė norėjo ištrūkti iš tobulai tvarkingų namų ir nors kartą sulaužyti taisykles, o miškelis už tvoros pasirodė tobula vietelė pabėgti. Tik ji nesitikėjo ten ką nors sutikti, juolab Džesį Takį, atėjusį atsigaivinti šaltinėlio vandeniu. Vinei tai buvo pirmas susižavėjimas, bet Takiams ši mergaitė atspindėjo jų didžiausią baimę. Kaip jai paaiškinti, jog niekas neturi sužinoti apie šaltinėlį? Ar ji patikės Takių istorija ir suvoks, kodėl jie visada slepiasi? Ar vaikas gali suprasti, kokia svarbi gyvenimo dalis yra mirtis? Visgi Vinė yra labai išmintinga mergaitė, galbūt net pati išmintingiausia pasaulyje. Ji ne tik suprato Takius, bet ir išgelbėjo jų paslaptį padėdama šeimai pasprukti nuo juos persekiojančių žmonių. Vinei labai anksti gyvenime teko susidurti su pačiu sunkiausiu klausimu – jei turi galimybę tapti nemirtinga, ar ja pasinaudosi? Ar ji pasirinks atsigerti šaltinio vandens dėl amžino gyvenimo ir meilės? Ar išdrįs palikti savo namus, tėvus, senelę, normalų gyvenimą ir niekada negrįžti?

Babbit

Nuotrauka©Samuel F. Babbitt/Courtesy of Macmillan Children’s Publishing Group

Mirties tema domina visų amžių skaitytojus, tačiau „Amžinieji Takiai“ skirti jaunesniesiems. Ši istorija ne liūdna, ne pamokanti, o tiesiog pateikia paprastą tiesą paprastais žodžiais. „Mane visados stebino žmonių nuomonė, jog „Amžinieji Takiai“ yra knyga su neįprasta pagrindine mintimi. Juk tai pati įprasčiausia tema, kokia tik gali būti“, – sako autorė. Dažnai tėvai vengia su atžalomis kalbėti apie mirtį, nenori jų liūdinti, gąsdinti, bet tada vaikai ir nesusiduria su atšiauria tiesa iki kurio nors artimo mirties. Vinė knygoje atspindi kiekvieną vaiką, kuris nesupranta, bijo ir nedrįsta klausti apie mirtį. Takiai neišgąsdina mergaitės, o tampa jos draugais, Vinė (ir skaitytojas) jaučiasi saugiai jaukioje Takių trobelėje, kur pusryčiaujama ant žemės ir be servetėlių. O kai Angusas Takis ir Vinė kalbasi apie gyvenimą, lengvai linguodami valtelėje ežero viduryje, ji suvokia, jog mirti turės visi: ir žuvis, kurią jie pagavo, ir tie vabalėliai, slidinėjantys vandens paviršiumi, ir kažkada… ji pati. Bet taip ir turi būti, tai ir yra gyvenimas, todėl jis ir yra toks gražus ir neįkainojamas.

Knygos idėja rašytojai atėjo vieną vėlyvą vakarą, kai jos 4 metukų dukrelė pabudo iš blogo sapno ir pradėjo verkti. Pasirodo, mažoji išsigando minties, kad kažkada mirs, bet nurimo pasikalbėjusi apie tai su mama. Būtent po šio pokalbio N. Babbitt panoro rašyti istoriją apie mirtį. „Mano nuomone, tai toks dalykas, kurio gali bijoti visą likusį gyvenimą, tad norėjau jai paaiškinti, kad mirtis yra kai kas daugiau“, – pasakoja rašytoja.

Daugelyje Natalie Babbitt knygų, veikėjų vardai yra dviprasmiški, ne išimtis ir Takiai. Anot rašytojos, Vinės pavardė – Foster – kilo iš žodžio miškininkė (angl. forester). Vardas yra iš senesnių laikų, dėl to rašytoja jį ir pasirinko. „Dabar jau retai sutinki žmogų su tokiu senovišku vardu, nors kartą prie manęs priėjo moteris ir pasakė, kad jos vardas Vinifreda Foster!“, – pasakoja autorė. Takių pavardė irgi turi savo reikšmę. Rašytoja pasakoja ieškojusi senovinio vienskiemenio žodžio, kuris reikštų „gyvenimas“, ir viename sename žodyne rado, jog anglų kalbos žodis „tuck“ yra turėjęs ir šią reikšmę. Tad knygos pavadinimas yra kaip metafora – amžinieji, niekada nesibaigiantys Takiai, bet jeigu pavadinimą išversime pažodžiui, jis atspindės visą knygos istoriją – „Amžinas gyvenimas“.
Amzinieji_Takiai_spKnyga pasirodė prieš 40 metų, 1975-taisiais, ir štai ji vėl nauja, iš leidyklos „Nieko rimto“, iliustruota Sigutės Ach akvarelėmis. Pasakojimas niekuo nepasikeitęs, bet skaitytojų ratas kaip reikiant padidėjo.

Natalie Babbitt karjerą pradėjo kaip iliustruotoja, vėliau pradėjo rašyti eilėraščius (juos taip pat pati iliustruodavo). Vėliau Babbitt kūryba apėmė ir knygas vaikams, kurios sulaukdavo ne vieno apdovanojimo. „Amžiniesiems Takiams“ suteikti net septyni. Pagal istoriją pastatyti du filmai, 1981 m. ir naujesnis – 2002 metais.
Mirtį bei jos reikšmę ir mes, suaugusieji, sunkiai suvokiame, o kai reikia tą paaiškinti mažiesiems, tampa ypač nepatogu ir sudėtinga. Į klausimą „kodėl mirštame?“ tikriausiai niekas ir neatsakytų teisingai, bet Vinė Foster suprato. Ji žinojo. Sutikusi Takių šeimą Vinifreda sutiko ir amžinąjį gyvenimą. Ji pamatė abi tokio gyvenimo puses: nuostabią galimybę padaryti bet ką, nes laikas tampa nesvarbus ir bejėgiškumą, nes kitų žmonių gyvenimai nesustoja, o pats negali judėti kartu su jais ir esi „pamestas kaip akmuo prie kelio“. Amžinieji Takiai keliauja per pasaulį kaip stebuklas ir kartu kaip prakeiksmas, atskleidę savo paslaptį vieninteliam žmogui – Vinei, ir padėję jai suprasti tikrąją amžinojo gyvenimo reikšmę.

– Geroji, kilnioji mergytė, – ištarė Takis garsiai.

Gustė Žilinskaitė

Reklama

Interviu su DIDŽIOJO NEITO autoriumi Linkolnu Peircu

Lincolnas Peirce’as rašo ir iliustruoja komiksų seriją „Didysis Neitas“, kurią vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ pirmą kartą išleido 2013-aisiais metais. Susipažinkite su vienu geriausiai pasaulyje pažįstamu vaikų literatūros karikatūristu, sužinokite jo kūrybinio kelio ypatumus, sunkumus ir įdomumus!

neita piesia
Ar būdamas vaikas norėjote tapti karikatūristu? Ar piešdavote?

Mintis tapti karikatūristu atėjo maždaug trečioje klasėje. Mano šeima buvo apsistojusi mano tėčio mokytojaujančio kolegos namuose. Jų šeimos vaikai turėjo šūsnis „Žemės riešutukų“ knygų – senų rinkinių minkštais viršeliais, pardavinėjamų po 25 ar 50 centų.
Žinoma, buvau matęs „Žemės riešutukus“ ir anksčiau, bet tai buvo pirmas kartas, kai iš tikrųjų pasinėriau į komiksų skaitymą. Ir, be abejonės, pirmas logiškas žingsnis, žengtas po to, buvo bandymas nukopijuoti Sparkį, tad pradėjau pats mokytis piešti Čarlį Brauną ir Snupį.
Būdamas penktos ar šeštos klasės mokinys, pradėjau kurti savo paties veikėjus.

Kaip generuojate idėjas? Kas pirmiausia šauna į galvą, žodžiai ar paveikslėliai?

Visada žodžiai. Paprastai ką nors sugalvoju tyliai sėdėdamas ir bandydamas įsivaizduoti dialogus arba prasimanyti kokią situaciją ar aplinką, kurioje Neitas galėtų atsidurti. Dažniausiai užbaigiu galvodamas, kokia galėtų būti juokingiausia ar svarbiausia vieta; o jau paskui galvoju kokius nors dialogus, kurie atvestų mane prie tos vietos.

Kokie yra Jūsų darbo įrankiai?

Pieštukai, kurių žymės atspausdinus darbą išnyksta. Rašikliai pigmentui išgauti, glotnūs dviejų sluoksnių „Bristol“ bloknotai, liniuotė ir radijas. Ir, manau, kompiuteris. Štai ir viskas.

Ar kada nors nerimaujate, kad nebeturėsite naujų minčių?

Jaudinuosi, kad nebesugalvosiu nieko JUOKINGO. Nes nejuokingų minčių pasitaiko galybė.

5

Koks buvo pirmasis apmokamas darbas piešiant komiksus?

Atrodo, tai buvo 1988-aisiais ar panašiai. Mano draugas atidarinėjo sporto barą Brukline (tuo metu gyvenau Brukline ir dėsčiau menus Manhatano aukštojoje mokykloje) ir paprašė manęs, kad sukurčiau kokį simbolišką veikėją meniu ir reklamoms. Baras vadinosi „Bruklino gudragalvis“ ir mano sugalvotas veikėjas dalinai priminė apsukrų vagį Artfulą Dodžerį iš „Oliverio Tvisto nuotykių“.
Vėliau beisbolo komanda „Los Angeles Dodgers“ iškėlė mano draugui ir jo partneriams bylą, o aš gavau šaukimą į teismą duoti parodymus… Buvo labai dramatiška.
Neprisimenu, kiek draugas man sumokėjo, bet nepakankamai.

Ką turėjote pereiti, kad pagaliau parduotumėte „Didįjį Neitą“ žiniasklaidai?

Tai buvo lygiai tokia pati procedūra, kokią turi atlikti kiekvienas. Buvau koledže, piešiau komiksą mokyklos laikraščiui. Susiradau visų didžiųjų konsorciumų elektroninio pašto adresus ir pradėjau jiems siųsti savo darbus. Mokydamasis koledže ir aukštojoje mokykloje kartkartėmis nusiųsdavau jiems daugybę savo komiksų. Galų gale pradėjau gauti keletą vadinamųjų drąsinančių atmetimo laiškų. Vieną iš jų atsiuntė „United Media“, atsakydami dėl mano kurtų „Kaimynystės komiksų“.
Sarah Gillespie, vėliau tapusi pirmąja mano redaktore, pakvietė mane papietauti ir pateikė keletą pasiūlymų, kurių svarbiausias buvo iš visų „Kaimynystės komiksų“ veikėjų išsirinkti vieną, jį išryškinti ir sutelkti į jį dėmesį. Tad pasirinkau veikėją vardu Neitas, pakeičiau komikso pavadinimą ir galų gale gavau pasiūlymą pasirašyti kontraktą.

Didysis_Neitas_nepaprasta_sekme_d Didysis_Neitas_nuotykiai_tesiasi_d

Didysis_Neitas_klaseje_vienas_d

Kuris iš atmestų ir spaudoje nepasirodžiusių komiksų Jūsų mėgstamiausias?

Vos pradėjus „Didįjį Neitą“ viena iš mano gana dažnai naudojamų (bet šiuo metu jau nebe) priemonių buvo Neitas, rašantis ir piešiantis į mokyklos sąsiuvinį savo paties komiksus. Piešdavau taip, kaip pieštų šeštokas ir rašiau vaikiškus juokelius, kokius rašytų šeštos klasės mokinys.
Vienas iš Neito veikėjų kūrinių buvo „Veiksmo katinas“. Viskas, ką katinas darydavo, tai atsidurdavo po automobilių ratais. Man tai pasirodė juokinga, tačiau mano redaktorius pasakė, kad žmonėms nepatinka prie rytinės kavos skaityti apie partrenktus gyvūnus.

Kurioje barikadų pusėje stovite diskusijoje apie spausdintus ir internetinius komiksus?

Nelabai turiu, ką į tai atsakyti, kadangi beveik nesu skaitęs komiksų internete. Tai nėra joks kaltinimas elektroniniams komiksams; pasirodo, paprasčiausiai esu žmogus, nemėgstantis daug laiko praleisti priešais kompiuterio ekraną. Mane piktina, kai turiu vis spaudinėti ir slinkti tekstą žemyn, kad perskaityčiau saujelę komiksų serijų. Todėl nesu daug skaitęs internete patalpintų komiksų.
Suvokiu, kad laikraščiams toliau nykstant ir mirštant, greičiausiai turėsiu, kaip ir visas pasaulis, pradėti talpinti savo komiksus internete; bet vis dar skaitau juos laikraščiuose.

Kas, jūsų nuomone, tiktų atlikti ponios Godfrei vaidmenį „Didžiojo Neito“ filme?

Rizikuodamas pasirodyti zirzlys, meldžiuosi, kad „Didžiojo Neito“ filmas niekad nebūtų pastatytas. Manau, kad žmonėms vaizduojant animacinius veikėjus visada kyla problemų. Tai toli gražu ne taip sukrečia, kai kalbama apie superherojus, kadangi – vaizdžiai kalbant – aktoriai gali supanašėti į knygų veikėjus. Tačiau jeigu stebėčiau jauną aktorių – proporcingai sudėtą vaiką, turintį dešimt pirštų, o jo galvos dydis nebūtų toks pats kaip liemens – ir tas vaikas atliktų Didžiojo Neito vaidmenį, žinau, kad tai mane prislėgtų.
Tačiau nusileisiu ir nebepiršiu savo nuomonės. Manau, kad jaunesnioji Cathy Bates visai puikiai tiktų ponios Godfrei vaidmeniui.

2

Kas geriausia būnant karikatūristu?

Nors myliu žmones ir esu palaimintas turėdamas draugų, daugeliu atvejų esu atsiskyrėlis. Man patinka dirbti vienam, bandant sukurti visada juokingą ir autentišką darbą, neverčiamam daryti to, kas nepatinka ar dirbti būnant kažkokia komandos dalimi. Esu labai dėkingas, kad mano profesija nereikalauja, kad dalyvaučiau komandos kūrimo žaidimuose, kur būrelis žmonių turi perduoti apelsiną ratu nenaudodami rankų ar kojų. Tai man prilygsta pragarui. Kaip ir buvimas muziejaus prižiūrėtoju.

Kokį patarimą duotumėte norintiems imtis komiksų kūrimo?

Visada lyginu komiksų kūrimą su beisbolu. Yra toks priežodis, kad 90 % žaidimo sudaro kamuoliuko metimas. Manau, kad komiksai – tai 90 % rašymo. Pasakius, kad reikia susitelkti ties rašymu, galima pamatyti daugybę nusivylusių jaunų karikatūristų veidų. Tačiau, mano manymu, būtent tai yra svarbiausia. Galima rasti begalę puikių komiksų pavyzdžių, kuriuose iliustracijos labai paprastos, neišbaigtos ar visiškai vidutiniškos, tačiau rašymo stilius išsiskiriantis, o tai ir komiksą padaro išskirtinį.

Kiek Jums svarbūs apdovanojimai?

Nė vieno nelaimėjau, tad pasakysiu, kad nė kiek.

Pasakykite ką nors, ko niekas apie Jus nežino?

Atsiradus tik dar vienai skylei mano „Jiffy Lube“ skylmušio kortelėje, man nemokamai pakeis tepalą.

Interviu parengtas pagal http://scottnickel.blogspot.com/

Nesvarbu, kiek tau metų. Turi tai perskaityti!

Eziukas-ruke_d

Ne vien skandalingi romanai suaugusiesiems ir vadovėliai leidžiami dideliais tiražais ir pakartotinai. Taip nutinka ir su geromis knygomis vaikams. Sergejaus Kozlovo „Ežiukas rūke“ (leidykla „Nieko rimto“) Lietuvoje šį pavasarį išleidžiamas jau ketvirtą kartą. Garsųjį animacinį filmuką įkvėpusi knyga gali būti drąsiai vadinama bestseleriu. Ir ne tik kaip knyga vaikams…

„Jaučiuosi kaip ežiukas rūke“ – tokią ar panašią frazę turbūt girdėjo ne vienas. Kai kurie ją prisimena išties patekę į rūką, kiti – norėdami išreikšti vidinę sumaištį. Interneto platybėse galima rasti ežiukais rūke pasivadinusių komentatorių, „Facebook“ vartotojų ir net kelionių mėgėjų grupę.
Jei visų, bent kartą sakiusių „ežiukas rūke“, paklaustumėme, iš kur tai, turbūt dauguma atsakytų, kad iš to paties pavadinimo rusiško filmuko. Tiesa. Tai ne vienai kartai pažįstamas kūrinys. Jurijaus Noršteino kurta animacija pirmą kartą pasirodė 1975 metais, o dabar yra įtraukta į geriausių XX a. animacinių filmų sąrašus.
Tačiau dauguma jo gerbėjų nustemba sužinoję, kad filmukas sukurtas pagal vieną Sergejaus Kozlovo trumpų istorijų, nugulusių knygoje „Ežiukas rūke“ (originalo kalba istorijų rinkinys vadinosi „Viskas apie Ežiuką, Meškiuką, Liūtuką ir Vėžlį“). Gal ir pats autorius dėl tokio nežinojimo truputį kaltas. Nesireklamavo, kūrė tyliai, ramiai, tarsi sau. Bet už savo kūrybą 2009 m. buvo apdovanotas Kornejaus Čiukovskio premija.
Šią knygą pristatyti kartu paprasta ir sunku. Tai daugiau nei šimtas pasakojimų apie Ežiuką, Meškiuką ir jų draugus. Knyga suskirstyta į keturias dalis pagal metų laikus, tad į mišką ateina ruduo, vėliau viską užkloja sniegas, pavasarį gamta bunda, o vasarą mėgaujamasi saule ir kitais džiaugsmais. Žvėreliai gyvena savo, atrodytų, tokius paprastus gyvenimus, draugauja, atranda. Tačiau tai tik pasakojimo forma, nes pati knyga savyje talpina kur kas gilesnes temas, įdomias ne vien vaikams, bet ir įvairaus amžiaus suaugusiems. Knygos dailininkė Sigutė Ach sako: „Kozlovo sukurtos pasakos yra deimančiukai. Tik labai talentingam rašytojui pavyksta visiškai paprastai, tarsi žaidžiant, papasakoti apie tylą, apie draugystę, apie amžinybę. Kokios rimtos temos, o kokios juokingos išties yra istorijos.“

Eziukas_ruke_eskizas1

Vienas pirmųjų „Ežiuko rūke“ piešinių

Ežiukas rūke“ yra tarsi vaikystės prisiminimas. Personažai kaip ir vaikai džiaugiasi buvimu čia ir dabar, yra spontaniški, geba džiaugtis tuo, ką turi, mėgsta svajoti, bet negyvena vien tomis svajonėmis ir planais. Visiems, linkusiems kasdien paburbėti panosėje, verta pasimokyti iš veikėjų, kaip pasiimti iš situacijos visa, kas geriausia.
Tik nereikia susidaryti įspūdžio, kad knyga lėta, kupina susitaikymo ir ramumos. „Ežiukas rūke“ – tai ir sąmojingas, gero humoro kūrinys, kur kiekvienas veikėjas – išskirtinis charakteris. Vaikai renkasi herojus, o suaugę atranda save. „Ežiukas ir Meškiukas, Dramblys, Voverė, Vilkas, Zuikis – tai charakterių įvairovė, kurią visą randu savy, istorijos padeda nusišypsoti, kai esu pakvaišusi lyg zuikis ar užsisvajojusi lyg ežiukas. Kartais lyg meškis nematau jokio grožio, nes „iš pat ryto reiks keltis smaluoti valtį“. Būtent Ežiukas man tapo geriausiu pašnekovu, kai aš šimtąjį kartą pastebėjus kokią smulkmeną gamtoje neturiu kam pasakyti „Ežiuk, tu tik pažiūrėk…“ – įspūdžiais dalijasi Sigutė Ach. Knygoje Ežiukas – tas rimtasis personažas, filosofas, o Meškiukas – klausinėtojas, kuriam vis neaišku, kuris mokosi, kuriam reikia turėti pavyzdį – tokį kaip Ežiukas. O abu jie – dideli romantikai, jautrūs grožiui, artimam, visam pasauliui.
Sigute su EziukuTarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius „Ežiuką rūke“ paskelbė reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2010 metų vertimu vaikams. Vertėja Dalia Saukaitytė tikrai turi kuo didžiuotis. Skaitydamas jautiesi lyg pats dalyvautum visuose nuotykiuose, pats sėdėtum ant kalniuko ir stebėtum saulėlydį. Kalba turtinga, kupina epitetų, net visiškų naujadarų (kaip, pavyzdžiui, „prietėmiauti“). Tačiau šios kalbos puošmenos neapsunkina skaitymo, sakiniai išlieka lengvi ir sklandūs, neprailgstantys net mažam pasakų klausytojui.

Visišką knygos išbaigtumą garantuoja Sigutės Ach iliustracijos, jau nebeatsiejamos nuo dailininkės kūrybos. Tiesa, kai kurie skaitytojai visgi pasigenda jose spalvų. Tačiau, pačios iliustruotojos nuomone, spalvos priklauso animaciniam filmukui, kuris yra tarsi ikona, į kurią negali lygintis ir kurios nesinori kopijuoti. Tad geriau, kai spalvos ir lieka vien ekrane, o knygos iliustracijos perteikiamos linija, šiokiu tokiu šaržu, pabrėžiančiu skoningą knygos humorą, atskleidžiančiu charakterius.

Eziukas_eskizas

Eskizas

Meskiukas_eskizas

Eskizas

S. Kozlovo „Ežiukas rūke“ ne veltui išleidžiamas jau ketvirtą kartą. Tai knyga, randanti savo vietą lentynose ilgam. Knyga, kurios amžiaus cenzas – nuo nulio iki devyniasdešimt devynių. Jos noriai klausosi darželinukas ir apie ją yra ką papasakoti literatūros paskaitoje. Smagiausia, kad ją norisi skaityti vis iš naujo. Paklausta, kiek kartų jau skaitė kūrinį pati, Sigutė Ach juokiasi: „Na ir nežinau… daugybę kartų, nebūtinai nuo pradžios iki pabaigos. Tai kaip mėgstama muzika, jei ir neskaitau, papasakoju jas sau, juk atsimenu. Bet gal reikėtų vėl paskaityti, jau yra pasakų, kurių neatsimenu mintinai…“