Interviu su DIDŽIOJO NEITO autoriumi Linkolnu Peircu

Lincolnas Peirce’as rašo ir iliustruoja komiksų seriją „Didysis Neitas“, kurią vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ pirmą kartą išleido 2013-aisiais metais. Susipažinkite su vienu geriausiai pasaulyje pažįstamu vaikų literatūros karikatūristu, sužinokite jo kūrybinio kelio ypatumus, sunkumus ir įdomumus!

neita piesia
Ar būdamas vaikas norėjote tapti karikatūristu? Ar piešdavote?

Mintis tapti karikatūristu atėjo maždaug trečioje klasėje. Mano šeima buvo apsistojusi mano tėčio mokytojaujančio kolegos namuose. Jų šeimos vaikai turėjo šūsnis „Žemės riešutukų“ knygų – senų rinkinių minkštais viršeliais, pardavinėjamų po 25 ar 50 centų.
Žinoma, buvau matęs „Žemės riešutukus“ ir anksčiau, bet tai buvo pirmas kartas, kai iš tikrųjų pasinėriau į komiksų skaitymą. Ir, be abejonės, pirmas logiškas žingsnis, žengtas po to, buvo bandymas nukopijuoti Sparkį, tad pradėjau pats mokytis piešti Čarlį Brauną ir Snupį.
Būdamas penktos ar šeštos klasės mokinys, pradėjau kurti savo paties veikėjus.

Kaip generuojate idėjas? Kas pirmiausia šauna į galvą, žodžiai ar paveikslėliai?

Visada žodžiai. Paprastai ką nors sugalvoju tyliai sėdėdamas ir bandydamas įsivaizduoti dialogus arba prasimanyti kokią situaciją ar aplinką, kurioje Neitas galėtų atsidurti. Dažniausiai užbaigiu galvodamas, kokia galėtų būti juokingiausia ar svarbiausia vieta; o jau paskui galvoju kokius nors dialogus, kurie atvestų mane prie tos vietos.

Kokie yra Jūsų darbo įrankiai?

Pieštukai, kurių žymės atspausdinus darbą išnyksta. Rašikliai pigmentui išgauti, glotnūs dviejų sluoksnių „Bristol“ bloknotai, liniuotė ir radijas. Ir, manau, kompiuteris. Štai ir viskas.

Ar kada nors nerimaujate, kad nebeturėsite naujų minčių?

Jaudinuosi, kad nebesugalvosiu nieko JUOKINGO. Nes nejuokingų minčių pasitaiko galybė.

5

Koks buvo pirmasis apmokamas darbas piešiant komiksus?

Atrodo, tai buvo 1988-aisiais ar panašiai. Mano draugas atidarinėjo sporto barą Brukline (tuo metu gyvenau Brukline ir dėsčiau menus Manhatano aukštojoje mokykloje) ir paprašė manęs, kad sukurčiau kokį simbolišką veikėją meniu ir reklamoms. Baras vadinosi „Bruklino gudragalvis“ ir mano sugalvotas veikėjas dalinai priminė apsukrų vagį Artfulą Dodžerį iš „Oliverio Tvisto nuotykių“.
Vėliau beisbolo komanda „Los Angeles Dodgers“ iškėlė mano draugui ir jo partneriams bylą, o aš gavau šaukimą į teismą duoti parodymus… Buvo labai dramatiška.
Neprisimenu, kiek draugas man sumokėjo, bet nepakankamai.

Ką turėjote pereiti, kad pagaliau parduotumėte „Didįjį Neitą“ žiniasklaidai?

Tai buvo lygiai tokia pati procedūra, kokią turi atlikti kiekvienas. Buvau koledže, piešiau komiksą mokyklos laikraščiui. Susiradau visų didžiųjų konsorciumų elektroninio pašto adresus ir pradėjau jiems siųsti savo darbus. Mokydamasis koledže ir aukštojoje mokykloje kartkartėmis nusiųsdavau jiems daugybę savo komiksų. Galų gale pradėjau gauti keletą vadinamųjų drąsinančių atmetimo laiškų. Vieną iš jų atsiuntė „United Media“, atsakydami dėl mano kurtų „Kaimynystės komiksų“.
Sarah Gillespie, vėliau tapusi pirmąja mano redaktore, pakvietė mane papietauti ir pateikė keletą pasiūlymų, kurių svarbiausias buvo iš visų „Kaimynystės komiksų“ veikėjų išsirinkti vieną, jį išryškinti ir sutelkti į jį dėmesį. Tad pasirinkau veikėją vardu Neitas, pakeičiau komikso pavadinimą ir galų gale gavau pasiūlymą pasirašyti kontraktą.

Didysis_Neitas_nepaprasta_sekme_d Didysis_Neitas_nuotykiai_tesiasi_d

Didysis_Neitas_klaseje_vienas_d

Kuris iš atmestų ir spaudoje nepasirodžiusių komiksų Jūsų mėgstamiausias?

Vos pradėjus „Didįjį Neitą“ viena iš mano gana dažnai naudojamų (bet šiuo metu jau nebe) priemonių buvo Neitas, rašantis ir piešiantis į mokyklos sąsiuvinį savo paties komiksus. Piešdavau taip, kaip pieštų šeštokas ir rašiau vaikiškus juokelius, kokius rašytų šeštos klasės mokinys.
Vienas iš Neito veikėjų kūrinių buvo „Veiksmo katinas“. Viskas, ką katinas darydavo, tai atsidurdavo po automobilių ratais. Man tai pasirodė juokinga, tačiau mano redaktorius pasakė, kad žmonėms nepatinka prie rytinės kavos skaityti apie partrenktus gyvūnus.

Kurioje barikadų pusėje stovite diskusijoje apie spausdintus ir internetinius komiksus?

Nelabai turiu, ką į tai atsakyti, kadangi beveik nesu skaitęs komiksų internete. Tai nėra joks kaltinimas elektroniniams komiksams; pasirodo, paprasčiausiai esu žmogus, nemėgstantis daug laiko praleisti priešais kompiuterio ekraną. Mane piktina, kai turiu vis spaudinėti ir slinkti tekstą žemyn, kad perskaityčiau saujelę komiksų serijų. Todėl nesu daug skaitęs internete patalpintų komiksų.
Suvokiu, kad laikraščiams toliau nykstant ir mirštant, greičiausiai turėsiu, kaip ir visas pasaulis, pradėti talpinti savo komiksus internete; bet vis dar skaitau juos laikraščiuose.

Kas, jūsų nuomone, tiktų atlikti ponios Godfrei vaidmenį „Didžiojo Neito“ filme?

Rizikuodamas pasirodyti zirzlys, meldžiuosi, kad „Didžiojo Neito“ filmas niekad nebūtų pastatytas. Manau, kad žmonėms vaizduojant animacinius veikėjus visada kyla problemų. Tai toli gražu ne taip sukrečia, kai kalbama apie superherojus, kadangi – vaizdžiai kalbant – aktoriai gali supanašėti į knygų veikėjus. Tačiau jeigu stebėčiau jauną aktorių – proporcingai sudėtą vaiką, turintį dešimt pirštų, o jo galvos dydis nebūtų toks pats kaip liemens – ir tas vaikas atliktų Didžiojo Neito vaidmenį, žinau, kad tai mane prislėgtų.
Tačiau nusileisiu ir nebepiršiu savo nuomonės. Manau, kad jaunesnioji Cathy Bates visai puikiai tiktų ponios Godfrei vaidmeniui.

2

Kas geriausia būnant karikatūristu?

Nors myliu žmones ir esu palaimintas turėdamas draugų, daugeliu atvejų esu atsiskyrėlis. Man patinka dirbti vienam, bandant sukurti visada juokingą ir autentišką darbą, neverčiamam daryti to, kas nepatinka ar dirbti būnant kažkokia komandos dalimi. Esu labai dėkingas, kad mano profesija nereikalauja, kad dalyvaučiau komandos kūrimo žaidimuose, kur būrelis žmonių turi perduoti apelsiną ratu nenaudodami rankų ar kojų. Tai man prilygsta pragarui. Kaip ir buvimas muziejaus prižiūrėtoju.

Kokį patarimą duotumėte norintiems imtis komiksų kūrimo?

Visada lyginu komiksų kūrimą su beisbolu. Yra toks priežodis, kad 90 % žaidimo sudaro kamuoliuko metimas. Manau, kad komiksai – tai 90 % rašymo. Pasakius, kad reikia susitelkti ties rašymu, galima pamatyti daugybę nusivylusių jaunų karikatūristų veidų. Tačiau, mano manymu, būtent tai yra svarbiausia. Galima rasti begalę puikių komiksų pavyzdžių, kuriuose iliustracijos labai paprastos, neišbaigtos ar visiškai vidutiniškos, tačiau rašymo stilius išsiskiriantis, o tai ir komiksą padaro išskirtinį.

Kiek Jums svarbūs apdovanojimai?

Nė vieno nelaimėjau, tad pasakysiu, kad nė kiek.

Pasakykite ką nors, ko niekas apie Jus nežino?

Atsiradus tik dar vienai skylei mano „Jiffy Lube“ skylmušio kortelėje, man nemokamai pakeis tepalą.

Interviu parengtas pagal http://scottnickel.blogspot.com/

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s