Šių dienų tėveliai turbūt neįsivaizduoja mažųjų skaitytojų ugdymo pradžios be kartoninių knygelių. Stori puslapiai, nedidelis formatas – geriausia forma mažiausiems. Tokių knygelių knygynuose dabar yra labai daug ir įvairių. Šįkart kviečiame susipažinti su vienos iš jų autoriumi – populiariojo šuniuko Spoto kūrėju Ericu Hillu (1927–2014). Su autoriumi bendrauta jam esant dar gyvam. O jei vaikai džiaugiasi namų lentynoje turėdami knygelių su atverčiamais langeliais – žinokite, kad šis autorius ir yra tokių knygų pradininkas!
Erikai, papasakokite, kas Jus įkvėpė kurti Spoto nuotykius?
Dirbau laisvai samdomu dizaineriu iš namų Londone. Vienas iš mano darbų buvo lankstinukų, kurie turėjo atverčiamus langelius su juokingais piešinėliais, kūrimas. Kai parodžiau juos savo dvimečiui sūnui Kristoferiui, pastebėjau, kaip įdėmiai jis reaguoja į tuos atverčiamus langelius ir džiaugiasi po jais rasdamas paveikslėlius. Taigi vakarinį knygų skaitymą prieš miegą papildžiau linksmomis istorijomis, kurios vėliau virto pirmąja knyga „Kur dingo Spotas?“.
Kaip atsirado būtent veikėjas Spotas?
Kai pirmąkart piešiau Spotą, pastebėjau kad pirmiausia nupiešiu dėmelę ant jo kūno, tada uodegos galiuką – šitaip piešdavau vaikystėje lėktuvėlius – taip ir išmokau piešti.
Nebuvau rašytojas, bet sugalvojau sukurti knygą specialiai savo sūnui – su atverčiamais langeliais, nes jam labai patikdavo. Sukūriau istoriją apie šuniuką, kuris slėpėsi nuo savo mamos. Visada mėgau šunis, taigi nesunkiai išėjo smagi istorija.
Aš, žinoma, nemaniau, kad išrasiu naujo tipo knygas ir pradėsiu visai naują vaikiškų knygų vystymosi etapą. Aš tiesiog linksminausi ir tai turėjo būti knyga tik mano sūnui.
Kaip parinkote draugus Spotui, sugalvojote jo kasdienio gyvenimo scenarijus?
Po knygos „Kur dingo Spotas?“ leidimo manęs klausė, ką ruošiu toliau. Nusprendžiau kurti tolimesnę Spoto šeimos istoriją pagal įvairius įvykius ir tarpsnius – šventes, atostogas, mokyklą… taigi iš tikrųjų Spoto nuotykiai yra tokie, kokius kasdieniame gyvenime patiria ir kiekvienas vaikas. Pavyzdžiui, Spoto mama atlieka svarbų savo vaidmenį – ji visada būna šalia: paima iš mokyklos, kartu džiaugiasi pasiekimais arbapadrąsina nepasisekus, duoda Spotui laisvę, bet kartu suteikia saugumo jausmą.
Be mamos dar reikėjo draugų, kad būtų daugiau nuotykių. Jie pirmiausia pristatomi knygoje „Spotui patinka darželyje“. Mąsčiau, kokie turėtų būti draugai. Gal skirtingų veislių šunys?.. Nuobodu. Tad sugalvojau, kad daug smagiau bus Spotu draugauti su skirtingais gyvūnais: begemote Elena, krokodilu Tomu, beždžionėle Stepu ir kitais.
O kur Spoto tėtis?
Aš gaudavau laiškų iš skaitytojų, kuriuose tiek tėvai, tiek vaikai klausdavo, o kurgi Spoto tėtis. Jis yra dirbantis šuo fermoje, todėl tik vėliau atsirado keletas knygų apie nuotykius su tėčiu.
(Lietuviškai išleista knyga „Spotas keliauja į kaimą“)
Kiek vėliau per susitikimus su skaitytojais pastebėjau, kad daugiausia ateinančių ir autografų prašančių yra senelių ir jie tokie laimingi, entuziastingi. Tada nusprendžiau sukurti knygų ir apie Spoto senelius.
Kaip, Jūsų manymu, mažyliai reaguoja į knygeles apie Spotą?
Tikiu, kad visi vaikai yra kūrybiški, o šios knygos tikrai padeda tai skaitinti ir ugdyti. Gaunu labai daug laiškų iš pačių skaitytojų ir mokyklų, juose jaučiu tą reikiamą humoro jausmą ir teigiamas emocijas.
Knygos specifinės, o siužetai itin konkretūs – kaip juos kuriate?
Nuo pat pradžių norėjau atkreipti dėmesį, kad vaikai įžvalgesni ir mąsto savotiškiau nei daugelis suaugusiųjų. Norėjau, kad per mano piešinius, istorijas, vaikai įžvelgtų ir suprastų savo pačių patirtis.
Spoto knygos jau išleistos daugiau nei 60-čia kalbų, daugiau negu šimte pasaulio šalių. Jūs turėtumėte labai didžiuotis.
„Kur dingo Spotas?“ Didžiojoje Britanijoje išleistas dar 1980 m. ir greitai tapo bestseleriu knygų vaikams kategorijoje. Nuo to laiko knygų popurialumas augo besiritančios gniūžtės principu. Smagu, kad Spotas turi daugybę slapyvardžių skirtingose šalyse: Olandijoje jis yra Dribbel, Švedijoje – Tippens, Portugalijoje – Bolinha ir taip toliau. O kur dar leidimas Brailio raštu ir gestų kalba.
Akivaizdu, kad Spoto knygelės yra labai svarbi priemonė mokyklose ir bibliotekose ar ne?
Iš pradžių to nežinojau, kol nesulaukiau labai daug padėkų ir atsiliepimų iš pedagogų. Pasirodo, šios knygelės tapo puikia priemone ankstyvam mokymuisi skaityti. Jos padeda mokytojams edukaciniame procese.
Ką manote apie Spoto animacinius filmukus? Ar pritariate knygų ekranizacijai?
Buvo laikas, kai tikrai negalėjau žiūrėti knygų adaptacijų, bet vėliau BBC (British Broadcast Channel) supažindino mane su labai talentingais animuotojais. Kai jie parodė pirmąsias versijas, mane tikrai papirko. Spotas šokinėjo ir vizgino uodegą – buvo nuostabu!
Čia galite pažiūrėti filmuką pagal knygą „Spotui patinka darželyje“:
Taigi ką ateitis žada Spotui?
Ateitis jaudinanti! Nesvarbu, kokios bus žiniasklaidos priemonės, spauda, skaitmeninis pavidalas ar dar kas nors – Spotas bus ten ir tai bus puiku!
„Nieko rimto“ namai 