Vasarai baigiantis – jos gėrybėmis kvepiantis interviu

Kvepia uogomis ir šiltu vėju. Jų pradedame laukti vos praėjus Kalėdoms, o ilgėtis dar saulei kuo stipriausiai kepinant. Kas? Vasaros atostogos! Jos aktualios ne tik vaikams. „Nieko rimto“ autoriai ir dailininkai irgi džiaugiasi vasaros malonumais. O jei taip nutinka, kad darbai užgriūna, su ilgesiu atsimena nerūpestingas vaikystės vasarų dienas.

Tad neskubėkime palydėti vasaros ir dar truputį paplepėkime apie ją su Violeta Palčinskaite, Selemonu Paltanavičiumi, Dalia iš „Teatriuko“, Marija Smirnovaite, Neringa Vaitkute, Lina Eitmantyte-Valužiene bei Agne Nananai.

  1. Kokios Jūsų vasaros atostogos šiais metais?
M_smirnovaite_small

                  Marija Smirnovaitė

Marija Smirnovaitė: Šiemet atostogos visai kaip ne atostogos, labai daug ir intensyviai piešiu, o juokingiausia, kad dažniausiai vasarą piešiu žiemą.

Žiemos tema vasarą būna ypač dėl niekorimtiškų atvirukų. Ir šiemet taip įsijaučiau piešti, kad net kosulys apsigyveno gerklėje ir jau kelinta savaitė niekaip negaliu jo išprašyti lauk.

Taip turbūt nutinka, kai vasara su žiema susimaišo, o gal dėl to, kad kažkas ledų per daug apsivalgė…

Selemonas Paltanavičius: Jau regiu liepos pabaigą, o atostogų dar nemačiau. Arba – mačiau akies krašteliu, nes liepos pradžioje su Nacionaline ekspedicija labai smagiai plaukiau Nemunu nuo Kauno iki Rusnės ir toliau – iki Klaipėdos. Dabar pagaliau atostogausiu, su šeima trejetą savaičių būsime gamtoje. Nieko keista – mes visi gamtininkai, visi fotografuojame. Atostogos turėtų būti skirtos poilsiui. Kaip išeis, pasakysiu joms pasibaigus.

Neringa Vaitkutė: Atostogauju ne viena. Kartu atostogauja vaikai. Visko būna – kai lietinga, kėpsome namuose, laukiame, kol saulė teiksis iškišti iš už debesų skaistų snukutį. Sulaukę drožiam prie ežero. Vaikai labai mėgsta maudytis. Buvome išvažiavę į Karklę, vėtrų, erdvių paplūdimių, vaivorykščių ir audrų karaliją, susipažinti su Jūra. Pėdindavome į paplūdimį basomis, sustodami pasišnekėti su sraigėmis ir įvairiais vabalais (vis pasitaikydavo kažkokie nekalbūs, skubantys…), ar pasigėrėti saulės blyksniais krintančiais pro lapus. Matėm ir geltonų lyg švieži apelsinai saulėlydžių, ir mėlyną, nakties rašalu apsipylusią audrą, kai jūra mauroja lyg įsiutęs žvėris ir piktai laižo kopų papėdes.

Mielai ten vėl sugrįžtume…

Kai lyja ir oras surukęs, be nuotaikos, sėdim namie su vaikais. Jie žaidžia nesibaigiančius žaidimus, neduoda ramybės šuniui ir katinams, o aš dekoruoju niekam nereikalingus, pasmerktus mirčiai daiktus – seną didelę dažų skardinę, nelaimingą lagaminėlį… Nudažau juos ryškiomis spalvomis, išpaišau gėlėmis ir randu, kur pritaikyti. Dabar skardinėje gyvena dukters papuošalai ir kiti niekučiai, o lagaminėlyje jaukiai įsikūrė į gumuliukus susisukusios kojinės.

Truputį pasiilgau darbo, tik mintis apie tai, kad vėl reikės dar neprašvitus šokti iš lovos ir skubėti, skubėti, skubėti, mane šiek tiek apramina.

IMG_3671

Selemonas Paltanavičius

Agnė Nananai: Mano vasara skęsta nesibaigiančiuose darbuose. Tik darbai dirbasi smagiau – nes daugumą galiu nudirbti gryname ore. O tam netrukdo net vėsūs orai ar lietus.

Dalia iš „Teatriuko“: Nuostabiai – vasarojame „Teatriuko“ kaime Molėtų raj., Drąsiuose. Daug laiko leidžiame laukinėje gamtoje (kaip sako vaikai) – stebime kiškius, paukštelius, gandrus ir varlių gyvenimą. Liepos vidury surengėme dienos stovyklą kaimo vaikams – kasdien kūrėme ir dūkome su dvidešimčia šešerių–vienuolikos metų vaikų. Ieškojome lobio, gaminome lėles ir pan. Dabar mėgaujamės ramybe – net paukščiukai, kuriuos saugojome nuo katinų, jau išskrido iš lizdo… Buvom ir Nidoje, aplankėme gimtuosius Biržus ir Uteną.

Violeta Palčinskaitė: Esu paskendusi darbuose. Taip jau nutinka, kad mano visos vasaros paprastai būna parduotos… Nesigailiu. Man patinka dirbti vasarą, kai netrukdo pašaliniai reikalai.

Lina Eitmantytė-Valužienė: Atostogos buvo įspūdingos, poilsingos ir kūrybingos. Jų metu pavyko pakeliauti ir po Lietuvą, ir po tolimą šalį, pasilepinti pajūryje ir sode skaitant daug knygų bei piešti iliustracijas naujai knygai.

  1. Kaip apibūdintumėte svajonių atostogas?

M. Smirnovaitė: Svajonių atostogos: gražios žydinčios, medum kvepiančios liepos šešėlyje guliu hamake basakojė ir skaitau dideles ir įdomias knygas, o šalia – milžiniškas dubuo saldžių trešnių.

S. Paltanavičius: Svajonių atostogos?.. Bet visos atostogos yra svajonė! Ypač kai žinai, ko iš jų tikiesi ir lauki. O savo svajonių atostogomis pavadinčiau išvyką į gamtą bent 2 savaitėms – be telefono, su mažu gerų draugų būreliu, kuriems mano tikslai yra priimtini. Taip buvo ne kartą, bet – kodėl nepabandžius dar sykį? O gal pavyktų surasti ką nors dar nematyto?

A. Nananai: Mano svajonių atostogos yra vieną vasaros mėnesį praleisti kažkur ne namie. Tiesiog kur nors kitur apsigyventi – prie ežero, jūros, upės. Kažkur netoli vandens – jis vasarą man labai svarbus. Nebūtina nieko neveikti – išprotėčiau – darbai daug lengviau dirbasi pakeitus aplinką. Tikiu, kad ta svajonė išsipildys ir taps tiesiog kasmetiniu reikalu.

IMG_8664

                                                                                  Teatriukas

Dalia iš „Teatriuko“: Svajonių atostogos – kai turi laiko pasvajoti! Kai randi laiko įgyvendinti tai, ko visus metus nespėjai – pavyzdžiui, su vaikais (5 ir 3 m.) nueiti į biblioteką!

V. Palčinskaitė: Svajonių atostogos būtų šildytis saulutėje, maudytis jūroje, skaityti labai gerą knygą ir daugiau nieko neveikti.

L. Eitmantytė-Valužienė: Turėtų būti pakaitomis: savaitė intensyviai keliaujant po dar nematytas vietas ir savaitė vienoje vietoje miegant ilgai rytą, gulantis vėlai vakare, daug skaitant, žiūrint filmus, žaidžiant žaidimus ir važinėjantis dviračiu.

  1. Ar prisimenate vasaros atostogas vaikystėje? Kokios jos būdavo?

M. Smirnovaitė: Smagiausia vaikystėje būdavo vasarą maudynės, nesvarbu kur, upėje, ežere, bet už vis smagiausios maudynės būdavo jūroje. Ir dar labai svarbus ritualas vaikystėje – ledų valgymas.

S. Paltanavičius: Vaikystės atostogos dabar atrodo lyg sapnas. Jos būdavo tikrai ilgos, bet – niekada neprailgdavo. Vasara būdavo skirta… darbui. Taip, kaimo vaikai tikrai daug dirbdavo, turėjo savo triušius, šienavo ir grėbė šieną. Aš dar laikiau pulką balandžių, o nuo šeštos klasės tapau bitininku. Tačiau vasarą buvo tiek maudynių, meškeriojimo, namų medžiuose statymo… Šiandien vaikai tikrai gali mums pavydėti.

IMG_3678

                   Neringa Vaitkutė

N. Vaitkutė: Vaikystėje atostogaudavome kaime. Yra tokia nuostabi, mažai kam žinoma vieta Švenčionių rajone, vadinama Murmomis. Kaimas, pasislėpęs už medžių juostos, siauros gatvelės padalintas per pusę.

Močiutė gaudavo visą puokštę vasarojančių anūkų, net keturis skirtingo amžiaus nenuoramas.

Visą vasarą lakstydavome basomis, į namus grįždami tik pavalgyti. Skersai išilgai išmaišydavome aplinkinius miškus, vasaros pradžioje ieškodami žemuogynų, o rugpjūtį – grybaudami. Žaisdavome slėpynes, maudydavomės Kretuono ežere, kol pirštai susiraukšlėdavo, o dantys imdavo kaukšėti it pašėlę. Sutemus pasitiesę kieme gėlėtą miegmaišį, sugulę petys petin žiūrėdavome į žvaigždes ir kalbėdavomės.

Pamenu, vos pabudusi stengdavausi įžiūrėti pro užuolaidų tarpą, koks lauke oras. Jei plieksdavo saulė, besirąžydama šiltuose pataluose galvodavau: saulėta! Laukia dar viena nuostabi diena.

Ir dabar rašydama šiek tiek susigraudinu prisiminusi močiutės austų lovos užtiesalų raštus, senelį, kažką meistraujantį prie tvarto, kaimynų liepą, aplipusią nuo medunešio apsvaigusiomis bitėmis, žalias paslaptingas ežero gelmes, vandens plekšėjimą po valties dugnu, šiltas lyg šviežias pienas balutes, liekančias po vasaros liūties, šviežiai nupjautos žolės, daržinėje sukrauto šieno ir saulės įkaitinto smėlio kvapus.

Kai nuvažiuoju į kaimą dabar ir žiūriu į vaikus, laigančius po žolę, slapčia noriu vėl sugrįžti atgalios, į savo vaikystės vasaras. Kur niekada netekdavo nuobodžiauti, visa atrodė lyg didelis spalvotas vasaros sukurtas stebuklas. O mano seneliai, mano mieli seneliai vis dar tebebuvo su mumis…

A. Nananai: Tai būdavo kaime pas senelius arba mažame miestelyje pas kitus senelius – čia diena prasidėdavo ir baigdavosi prie Dubysos. Dar būdavo išvykų su palapinėmis arba pasibuvimų prie jūros. Bet gal ryškiausios išliko atostogos kaime – kur vien laukai, miškai ir ežeras. Kaimynų beveik nėra, padedi dirbti ūkio darbus arba tiesiog veiki ką nori. Jokių „reikia tvarkytis“ ar panašiai neatsimenu. Ir galėdavom su sese vienos miegoti palapinėje – dėl to jausdavausi labai drąsi.

Dalia iš „Teatriuko“: Mano vaikystė prabėgo kaime – visos atostogos kvepėjo žemuogėm, šienu, pienu, kuriuo dalindavomės su katinais, gandrais, visokiom musėm ir viščiukais. Atrodo, kad nereikėdavo niekuo rūpintis – net dantų nieks neversdavo valytis. Tad kodėl mes savo vaikams nesuteikiam atostogų nuo dantų valymo???

IMG_8781

Violeta Palčinskaitė Vilniaus knygų                                    mugėje 2015

V. Palčinskaitė: Vasaras leisdavome su tėvais Palagoje. Tik tada dar ji nebuvo tokia, kaip šiandien. Supdavausi hamake, pušyne, vaikščiodavau po tada dar neatrestauruotus Tiškevičių rūmus, kur tarp stiklo šukių išdaužytuose kambariuose galėdavai prisigalvoti tiek fantazijų… O ėjimas ant tilto palydėti saulės būdavo tiesiog su niekuo nesulyginamas ritualas. Kiaurymės tarp tilto lentų būdavo tokios didelės, kad tėvai, suėmę už rankučių, turėdavo perkelti mane mažą už pavojingos ribos.

IMG_3562

Lina Eitmantytė-          Valužienė

L. Eitmantytė-Valužienė: Vaikystėje atostogos buvo pačios nuostabiausios, nes jos būdavo ilgos – net trys vasaros mėnesiai. Laikas bėgdavo kaip šiltas gelsvas smėlis iš delnų, bet buvo negaila, kad jis išbėgs, nes vėl galėdavai pilnas rieškutes jo pasisemti. Ir taip daug daug kartų.

  1. Nerimtas klausimas: kokie ledai Jums skaniausi?

M. Smirnovaitė: Man, tokiai nepagydomai saldumynų valgytojai, visi ledai skaniausi. Nes be jų ar gali būti gyvenimas pilnavertis?! O tuo labiau pilnavertė vasara!

S. Paltanavičius: Ledai… Man, kaimo vaikui, jie buvo mažai pažįstami – nepriparatau prie jų. Tom retom progom mėgaudavausi vaisiniais. Ir dabar jie labai skanūs – paprasti, gaivinantys. Skanaus!

N. Vaitkutė: O… mano mėgstamiausi ledai jau seniai dingo iš parduotuvių. Liežuvį gnaibančių mėtų skonio, pagardinti mažais šokolado gabaliukais.

IMG_2725

Agnė Nananai su rašytoju Timo Parvela

A. Nananai: Turbūt šokoladinis plombyras. Nors mėgstu išbandyti vis kitokius. O vaikystėje tokio klausimo nebuvo – buvo svarbu, kad LEDAI.

Dalia iš „Teatriuko“: Kurie gražiai atrodo, yra ne per saldūs, kai labai labai norisi ir nupirkti būna netikėtai.

V. Palčinskaitė: Tai pats rimčiausias klausimas. Ledai skaniausi yra tokie, kuriuose daug šokolado ir daug riešutų. Jogurtinių nemėgstu. Net ir su priedais jų skonis man pernelyg nuobodus. Pageidautina, kad ledai būtų vafliniame indelyje. Būtinai…

L. Eitmantytė-Valužienė: Sicilietiški, sotūs ir gausūs, kurių teko pirmą kartą šią vasarą paragauti Italijoje.

Šiuo saldžiu klausimu ir užbaigiame pokalbį apie vasaros vargus bei smagumus, vaikystės ilgesį ir dėkojame autoriams, kad pasidalino vasariškomis mintimis ir prisiminimais.

Kaip cirkas tarpukario Liublianoje paskatino kurti knygą

antano_cirkas_dProjektas „Mūsų mažoji biblioteka“ ir toliau skatina susipažinti su mažų šalių svarbia literatūros dalimi – knygomis vaikams. Projekte dalyvaujančios Lietuva, Lenkija ir Slovėnija pristato po dvi knygeles, kurios išleidžiamos visomis trimis kalbomis. Vienos jos galbūt rašytos specialiai, kitos – ištrauktos iš lentynų už nuopelnus ir įvertinimus. Nemažai apdovanojimų Slovėnijoje susilaukė naujausia knyga lietuvių kalba „Antano cirkas“ – tad kalbiname jos autorių slovėną Peterį Svetiną apie knygos gimimo istoriją, vaikystę ir rašytojo svajones.

Ar sutinkate, kad tokie tokie projektai reikalingi? Ar jais galima paskatinti skaityti užsienio šalių literatūrą?

Manau, kad vaikams labai naudinga skaityti knygas, kurios nepriklauso „populiariųjų šalių“ literatūrai. Taip jie susipažįsta ne tik su anglakalbių knygomis, tad tokie literatūriniai projektai yra labai reikalingi.

Kokią žinią neša knyga „Antano cirkas“? Ko vaikai turėtų išmokti iš šios knygos?

Aš manau, kad žinutė tikrai yra ir ją turėtų surasti pats skaitytojas. Be to, skaitytojai galės atpažinti motyvus ir iš kitų žinomų istorijų.

Kokia, Jūsų manymu, šios knygos stiprioji pusė?

Turbūt veikėjo Leopoldo personažas ir jo stiprybė niekada nepasiduoti. Taip pat ir bendra iliustracijų ir teksto dermė. Nežinau, ar skaitytojas mano tą patį?

3

Kodėl būtent cirkas? Ar Jūs pats dievinate cirką?

Kai mano žmona rašė disertaciją apie socialinį gyvenimą Liublianoje, aš pats sužinojau labai daug naujo. Pavyzdžiui, abiejų Pasaulinių karų laikotarpiais Liubliana buvo toks miestas, kuris priėmė daug gastroliuojančių cirkų trupių. Galbūt iš čia ir ta idėja knygai, be to, ir pats tikrai mėgstu cirką.

Kokias knygas pats mėgote vaikystėje?

Labai mėgau komiksus ir detektyvus. Mama man vaikystėje skaitydavo daug poezijos ir pasakų. Kai jau ėjau į mokyklą skaičiau daug ir įvairių knygų – dramas, romanus, poeziją.

Kaip sugalvojote tapti rašytoju ir kodėl nutarėte kurti būtent vaikams?

Aš visai nemaniau tapti rašytoju, paprasčiausiai versdavau knygas iš kroatų ir čekų kalbų. O vėliau sugalvojau rašyti pats. Rašau istorijas apie pasaulį, kuris yra šalia manęs – tokį, koks dažniausiai būna vaikų pasaulis.

10

Kaip sekasi dirbti su iliustruotojais? Ar su jais tariatės dėl būsimų knygų vizualinės dalies, o gal leidžiate jiems visą laisvę?

Esu dirbęs su keletu autorių, bet daugumą mano knygų, taip pat ir „Antano cirką“, iliustravo Damijanas Stepančičius. Su juo susitikę mes daug diskutuojame, bet dažniausiai ne apie knygas ir iliustracijas. Taigi Jūs galite matyti autoriaus ir iliustratoriaus požiūrius vienoje knygoje.

Kai kurie dailininkai nori išdiskutuoti tekstą, suprasti visus kūrybos pamatus bei išklausti mano nuomonės prieš pradedant piešti iliustracijas. Bet aš labiau mėgstu laukti galutinio rezultato ir būti nustebintas.

Kaip pristatytumėte savo šalį Lietuvos skaitytojams?

Manau, kad Lietuva ir Slovėnija yra gana panašios – abi nedidelės šalys prie jūros. Slovėnija truputį šiltesnė, Lietuva – mistiškesnė (bent jau aš tokią ją pamačiau, kai viešėjau čia). Atrodo, kad Slovėnija yra kažkaip suspausta: įsivaizduoju, kad kažkada seniai jos teritorija buvo didelė, kalnuota, su dideliais ežerais ir jūra. O dabar staiga viskas virto viena šalele, kur kalnai tapo aukštesni, ežerai gilesni, o ir jūra susitraukė.
2

Kokia didžiausia Jūsų kūrybinė svajonė?

Aš visada džiaugiuosi prizais, turbūt kaip ir visi autoriai. Žinoma, tai reiškia ir nuovargį, daug interviu, skaitymų, susitikimų. Bet vis dėlto labai džiaugčiausi gavęs Astridos Lindgren ar Nobelio apdovanojimą.

Be to, aš svajoju apie istoriją, kurioje būtų visos mano istorijos ir kur aš pasakyčiau viską, ką norėjau vienoje knygoje. Bet iki tol man dar reikia rašyti ir rašyti.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės siekiant svajonių!