Tikriausiai jau esate girdėję, jog „Mūsų mažoji biblioteka“ pasipildė nauja slovėnų rašytojos Jana Bauer knyga „Raganiukė Gūdžioje girioje“. Tai pasakojimas apie paslaptingai gervuogių krūme nusileidusį arbatinuką iš kurio išlenda raganiukė. O tuomet nuotykiai tik prasideda. Knygos pasirodymo proga pakalbinome autorę. Nuo kūrybos procesų, katino ant kelių bei kūrybinių užkampių, kur veikia skirtingos smegenų dalys, iki džiovintų slyvų. Galbūt dabar tai skamba keistai, bet perskaičius viskas paaiškės.
Kokia buvo pirmoji jūsų skaityta knyga? O kuri jums padarė didžiausią įtaką?
Pirmosios savo skaitytos knygos aš nepamenu. Tačiau prisimenu, kad sunkiai mokiausi skaityti. Knygas mėgau nebent sapnuodama. O kada viskas apsivertė – ir pati nežinau. Tikriausiai galima sakyti, kad man buvo visada maloni trolių Mumių draugija.
Kada nusprendėte tapti rašytoja? Ar visuomet norėjote rašyti vaikams?
Sprendimą rašyti vaikams priėmiau dar besimokydama vidurinėje mokykloje, kai mano parašyta istorija pirmąkart skambėjo per nacionalinį radiją. Niekad negalvojau rašyti suaugusiems. Manau, kad rašydamas vaikams turi daugiau laiko svajoti.
Kodėl jūsų knyga apie raganiukę? Ar visuomet domėjotės raganystėmis ir burtais?
Tikriausiai reikia šiokio tokio paaiškinimo. Pagrindinė veikėja raganaite tapo lietuviškame vertime. Originalioje versijoje tai visai kitokia išgalvota siaubūniška būtybė. Vardą jai davė mano trejų metų sūnus.
Ar pagrindinės veikėjos charakteris ir temperamentas yra įkvėptas žmogaus, kurį pažįstate? Galbūt tolimo giminaičio?
Jei persikeltų į pasakų pasaulį, ši būtybė būtų vieniša. Iš dalies jos būdą man padiktavo jos vardas, kuris iš esmės prieštaringas, nes slovėniška mitologinė būtybė „vila“ paprastai nėra siaubūniška. Vis klausinėjau savęs, kokia ji galėtų būti, gyvenanti tokių pačių mažų būtybių būryje su besispjaudančia ir besikeikiančia prosenele.
Ar kada teko užstrigti rašant istoriją? O galbūt šios pasakos atsirado iš niekur ir kone pasirašė pačios?
Kai kurios knygoje esančios istorijos, galima sakyti, nukrito iš dangaus kartu su sniegu – tuo metu, kai rašiau, buvo žiema. O vėliau prireikė daug dirbti trinant nereikalingus dalykus, trumpinant ir ieškant tinkamų žodžių, vystant veikėjus.
© Mike Crawford
Papasakokite apie savo kūrybinį procesą ir kas jus įkvepia rašyti. Puodelis arbatos ar kakavos, o galbūt katinas, tupintis ant kelių?
Tikriausiai labiausia įkvėpta jaučiuosi galėdama keletą mėnesių paviešėti tėčio gimtinėje, kur jis ir dabar gyvena su mano mama. Metras sniego, užsnigti keliai, iš šalčio, rodos, tuoj sprogsiantys medžiai – štai šių vietų žiemos paveikslas. Ten laikas juda taip lėtai, kad gali išjudinti tą smegenų dalį, kuri paprastai miega, kai turi labai daug darbų. Kavos puodelis tampa pagalbininku, kai imuosi redaguoti, ką parašiau.
Kodėl pasirinkote būtent Caroline Thaw iliustruoti jūsų knygą? Galbūt jau turėjote ją omenyje jau rašydama?
Ne, Caroline pasirodė tada, kai pirmoji knygos versija jau buvo baigta. Ją pasiūlė bendras draugas, šiuo metu gyvenantis Londone. Iliustracijos jos svetainėje mane įtikino.
Su kuriuo iš gyvų ar jau mirusių rašytojų mielai išgertumėte puodelį arbatos ar kavos?
Turint galvoje, kad mes dar turime laiko, norėčiau gerti kavą su savo vyru – rašytoju ir dramaturgu Evaldu Flisaru. O kalbant apie kitus literatūrinius vardus, gyvus ar mirusius, manau, kad geriausia jiems likti ten, kur ir yra – lentynose. Niekada nežinai, ar rašytojas, kuriuo žaviesi, tavęs nenuvils, jeigu su juo susitiksi.
Ir, galiausiai, ar užvalgiusi džiovintų slyvų tampate nemandagi?
Duokit man vieną, ir pamatysim!
„Nieko rimto“ namai 