Turbūt nėra metų laiko, kada nebūtų girdėti dejonių, kaip laikas greitai bėga ir kaip visi visko nespėja. Rudenį įklimpstame į naujas veiklas, paskui užsikasame prieššventiniuose rūpesčiuose, pavasarį skubame užbaigti darbus, atsinaujinti, o vasarą įgyvendinti visus atostogų tikslus ir norus.
Neturime recepto, kaip tam bėgimui pasipriešinti, tačiau galime pasiūlyti mažą jaukią knygelę, kuri padės nepasimesti tarp darbų, planų, progų ir kitų dalykų. Šiemet visos jos – be galo skirtingos, kievienam pagal gyvenimo būdą ir planavimo įpročius.
Apie 2016 metų darbo knygas kalbamės su jų kūrėjomis: Sigute Ach, Agne Nananai ir Tania Rex.
2016 m „Nieko rimto“ darbo knygų kolekcija
Veiklioms ponioms smaližėms – „Saldžios ponių dienos 2016“
Jie gydo nuo depresijos, paskanina šventes, priverčia kolegą nusišypsoti. Spurgos, pyragėliai, torčiukai… Tokia saldi ir 2016 metų darbo knyga ponioms (ir panelėms). Tegul kiekvienas mėnuo būna paskanintas, tada ir planus įgyvendinti bus lengviau. Gera žinia! Knyga visiškai nekaloringa, tad mėgaukitės į valias.
Apie Ponias ir saldėsius klausinėjame dailininkę Agnę Nananai.
Iš Ponių kolekcijos
2016 metų knyga skirta tik smaližėms? Kokia visgi realybėje ta Ponia, kuriai būtina rinktis šį kalendorių?
Knyga skirta tai, kuri mėgsta pajuokauti ir pasijuokti iš savęs, ypač iš savo silpnybių. Smaližiavimas yra dažnokai pasitaikanti silpnybė, todėl ir padiktavo šių metų temą. Ponia – tai svajinga, linksma ir atsipalaidavusi persona.
Spurgos dabar „ant bangos“ Lietuvoje. Tai padarė įtaką, kad ir Ponių knygoje jų randame viduje, ant viršelio?
Savo estetika ir spalvinėmis variacijomis spurgos yra labai įspūdingas desertas. Tai gal buvo didesnė priežastis jas įtraukti į sarašą.
Išdrįstumėte šią knygą padovanoti dietologei ar tiesiog dietos besilaikančiai draugei?
Manau, kad taip. Nereikėtų į tai žiūrėti kaip į valgiaraščio pasiūlymus – tai pajuokavimas, improvizacija. Kažin ar rasite upę su milžiniškomis vyšniomis, bet pasvajoti apie tai juk galima.
Iš knygos „Saldžios Ponių dienos 2016“
Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Koks skanėstas kiekvienam metų ketvirčiui yra Jūsų asmeniniuose topuose?
Nėra tokių tipinių, jie nuolat keičiasi visiškai ne pagal sezonus. Gal tik viena, kas išlieka – trešnės vasaromis. O nuotaiką gerina tiesiog „kažkas skanaus“ (ir tai nebūtinai desertas).
Šiemet dar sulauksime Ponių ne tik darbo knygoje?
Taip – atvirukų pavidalu ir dar kai kuo, kas suteiks jaukumo plepant. Labai norėtųsi išplepėt, bet kiek vėliau.
Primename, kad šios žavingos veikėjos, Ponios, jau ne tik darbo knygoje gyvena. Kur ten! Jos net savo „Facebook“ paskyrą turi. Tad visos, joms prijaučiančios, prisijunkite. Ir, žinoma, Jums skirta ši darbo knyga, kur apstu vietos visiems planams, o kiekvieną savaitę pasaldina Agnės Nananai iliustracijos.
Puiki dovana besilaikančioms dietos!
Iliustracija iš „Mano dalykai 2016“
Originaliems, madingiems, išskirtiniams – „Mano dalykai 2016“
Naujausia drabužių kolekcija iš madingiausios parduotuvės, kietas fotoaparatas, išmanusis telefonas ir puodelis kavos išsinešti. Nieko nepamiršome? Ak taip, ir darbo knyga „Mano dalykai 2016“! Dabar jau esi pasiruošęs išeiti į miesto gatves. Nepamirši nei vieno svarbaus susitikimo, skaitytino tinklaraščio, patikusios citatos ir dar galėsi šį tą nupiešti, kai užklups įkvėpimas. Nepamiršk savo dalykų 2016-aisiais.
Apie hipsterius ir jų planus kamantinėjame iliustruotoją Tanią Rex.
Kaip gimė darbo knygos personažai? Iki šiol nieko panašaus Jūsų kūryboje nesimatė.
Leidykla „Nieko Rimto“ pasiūlė sukurti iliustraciją kavos puodukui jaunimui. Norėjau padaryti kažką, kas patiktų šiuolaikiškam jaunam žmogui. Ką norėtųsi kasdien paimti su savimi. Taip sugalvojau tuos „hipsta“ personažus. Na, o tada sekė darbo knyga ir atvirlaiškiai, toks visas „hipsta rinkinukas“.
Gal tai žmonių iš Jūsų aplinkos prototipai?
Be abejonės, mano vyras su savo barzda, kuri jam be galo tinka, įkvėpė labiausiai (šypsosi). Bet šiaip visi šie personažai yra tiesiog tie, kuriuos kasdien matau gatvėse. Tiesiog jauni, žavūs, atsipalaidavę ir besimėgaujantys gyvenimu žmonės. Taip, ta barzdočių – medkirčių kultūra dabar „ant bangos“, bet aš matau tame daugiau nei vien barzdą ir tatuiruotę, tai gyvenimo būdas – tai kūrybiškumas, tai laisvė ir jaunystė, nesvarbu, kiek tau metų.
Atvirlaiškis iš hipsteriškos kolekcijos
Personažus-hipsterius dar atrasime Jūsų kūryboje, o gal tai buvo vienkartinis projektas?
Man buvo smagu piešti tuos personažus ir tikrai jie dar atsiras atvirukuose, o gal ir kokioje knygoje… O gal reikėtų išleisti marškinėlių kolekciją? Planuoti ir svajoti galima daug.
„Mano dalykai 2016“ – darbo knyga stilingiesiems?
„Mano dalykai 2016“ – tai darbo knyga kiekvienam, kas mėgsta atsisėdęs parke po medžiu ištraukti iš kuprinės Savo knygą ir užrašyti viską, kas padaryta ir kas suplanuota. Ir šiaip ji gražiai žiūrisi ant darbo stalo (šypsosi).
Ar jūs pati naudojate darbo kalendorius? Jei taip, kokie dalykai ten atsiduria dažniausiai?
Darbo kalendoriais beveik nesinaudoju, labiau mėgstu užrašų knygutes su tuščiais lapais (be jau atspaustų langelių ar juostų). Visada turiu jų bent keletą su savim. Ten galiu užrašyti svarbius kasdienius ir darbo dalykus, piešti bei eskizuoti projektus, su kuriais šiuo metu dirbu.
Su „Mano dalykais 2016“ planuok kaip tau patogu: dienomis, valandomis, išsikelk tikslus mėnesiui arba tiesiog pripiešk svajonių ir prikurk eilių. Nes čia Tavo Dalykai.
Iš „2016 metų kasdienių ir šventinių įrašų knygos“
Jau tradicija tapusi, praktiška ir kartu be galo svajinga – „2016 metų kasdienių ir šventinių įrašų knyga“
Apie kasmetinį savo kūrinį pasakoja Sigutė Ach.
Bejuokaujant ir lyg ir netyčiom, bet jau trečius metus sukuriu užrašų knygą, kuri yra ir kalendorius, ir albumėlis, ir užrašų knygelė. Kaip mano gyvenime, taip ir jos puslapiuose yra ir labai aiškiai pažymėtų dienų, šventiškų ir kasdienių, o yra puslapių, kuriuos užpildys knygelės šeimininko ranka. Kai kurios dienos suliniuotos ir suskirstytos valandomis, bet jos turi paraštes, kuriose yra receptėlių arba rankdarbių. Tos paraštės, mano galva, ir yra visų svarbiausia, todėl padariau jas plačias, per visą puslapį. Nes labai jau nemėgstu langelių ir linijų.
Ši „Kasdienių ir šventiškų įrašų knyga“ turėtų tikti kūrybiškai, linksmai būtybei, mėgstančiai vieną kitą valandą prisiūti prie ir taip jau esančių 24. Žinau, kad tokių linksmuolių tikrai yra – būtent jų languose pernakt dega šviesa ir kvepia paryčiais kepamais pyragais. Apie jas galvodama kūriau šiuos margutėlius puslapius, kuriuose kasdieniams reikalams gal ir nebus daug vietos, bet šventiškai ir kūrybiškai nuotaikai puslapių tikrai yra. Tad linkiu juos užpildyti su sparnuota, laumžirgiška nuotaika.
Ar menininkui paprasta planuoti?
Tai turbūt pati nemėgstamiausia veikla kiekvienam menininkui, bet ji visiškai neišvengiama, panašiai kaip dirbtuvių tvarkymas, dantų valymas ar koks skalbimas. Tai imi ir planuoji, juolab kad man dar taip nutiko, kad planuoti reikia ne tik ką ir kada nupiešti, bet ir kur ir kada nuvykti, nepamiršus, ką turiu atvežti… Taigi prireikia man tokių užrašų knygelių, o viena iš jų visad rankinėje.
Kaip ten bebūtų, tikrai nemėgstu tų planų, tai kartais darau nerimtus planus, tokius, na, gydomuosius: planuoju neplanavimo vakarą, neplanuotą kavą ar nesuplanuotą apsilankymą kaime. Jie panašūs į pabėgimą iš pamokų. Kartais kaip koks Juodis iš vaikiškos knygelės galvoju, kad jei gerai pasislėpsiu, pirmadienis, kuris visas iki pat nosies suplanuotas, neateis… Taip mokykloje, kai mokytoja galvodavo, ką pakviesti, įkniaubdavau nosį į sąsiuvinį ir užsimerkdavau… bet ateina pirmadienis, ir aš jame pabundu nuo žadintuvo… ir net pačiai būna sunku patikėti, keliuosi… tada nusišypsau apsimiegojusiam rytui veidrodyje, užsiplikau kavos ir vartau užrašų knygą, nes viskas, kas suplanuota, yra tai, kas kažkada buvo susvajota ir dabar jau beldžiasi į duris ir nori įvykti. Ir tai yra puiku.
Iš „2016 metų kasdienių ir šventinių įrašų knygos“
Ar į kurį nors darbo knygos mėnesį ar ketvirtį įdėjote daugiau širdies negu į kitus?
Išties visi piešiniai tarsi patys atėjo, pasibeldė, nutiško, pasirodė. Man šiemet pasirodė ypatingas tas su saulėgrąža lyg aura (spalis) ir su vienaragiu (sausis)… Aš vis dažniau jaučiuosi bendraautore savo improvizacijose ir po ilgo raizgymo dar ilgai žiūriu į piešinį kaip į nueitą kelią ir stebiuosi – kažkieno noru, keistu kaprizu, obuoliukai virto paukšteliais, o juk galvojau – bus šermukšniai (lapkritis). Dažnai jau išbaigtas piešinys man neduoda ramybės, kelia įtampą, tarsi ko prašytų, ir aš žiūriu į jį ir… Po kurio laiko staiga pamatau, tarsi koks šešėlis perbėga, suvirpa potėpis ir vaizduotė užsikabina. Taip atsirado piešinys su ežerėliu ir skrybėlėtos merginos portretu (birželis).
Kodėl būtent angelai?
Aš ir pati kurį laiką uždavinėjau šį klausimą, nes mano herojės yra moterys, greičiau Būsenos negu konkretūs žmonės, tokia poetinė lyrinio herojaus išraiška, Mūza.
Pirmosios gimė popieriuje gal 1992 m., bent jau tuomet pradėjau fotografuoti savo darbus, taip ir datą atsekiau. Bet būta ir ankstesnių piešinių – tarsi savęs pačios paieškų, pokalbių su Moteriškumu, Poezija, Grožiu, Filosofija. Man gal 1995 m. pirmą kartą draugai parodė G. Klimtą, taip atradau visą Secesiją, dar kitaip vadinamą Art Nouveau, Art Deco, Jugendstil.
Iš 2015 metų Angelų kolekcijos
Ir dabar mano išties mylimi menininkai yra Gustavas Klimtas, su Gyvenimo ir Mirties susiliejimu gėlėtuose, mirgančiose, gyvybe užpildytose drobėse ir freskose, elegantiškasis Alfonsas Mucha, sukūręs moterį – Deivę, į jo paveikslus žiūrėdama išmokau žvelgti į tai, kas kasdieniška menininko akimis ir aprengti kasdienybę stebuklo rūbu. Lig šiol esu visiška Antoni Gaudi gerbėja, nes jo architektūra kalba apie amžiną kitimą ir visa ko sąsajas. Ir… jei jau prakalbome apie moteris fėjas, moteris angelus, tai turiu paminėti Rene Lalique, nes jo darbai tikrai atrodo atlikti elfo, o ne žmogaus rankomis ir žvelgiant į juos panašu, kad tie pasauliai, apie kuriuos skaitome pasakų knygose, egzistuoja.
Šių didžių menininkų gerbėja galiu save laikyti, pasekėja tikriausiai visgi ne, nes to niekad sąmoningai nedariau, bet, matyt, tai, kuo žavimės, priartėja, užpildo.
O man pačiai šiek tiek paaiškina tą keistą norą pripiešti sparnus merginai, kuri yra išausta iš svajų apie visa ką jungiantį Audinį Dižiojo Audėjo rankose.
Kuris receptas ar rankdarbis iš naujosios knygos Jūsų mėgstamiausias?
Fantazija atlape. Vien dėl to, kad smagiai skamba. O dar dėl to, kad tikrai juokinga ją pasiūti ir įkalbėti ką nors ja pasipuošti. Ypač jei ji popierinė, o jos viduje įsiūtas eilėraštis arba paslaptis…
Kiek savo darbo knygų pati padovanojate? Kam dovanojate?
Keliaudama po visą Lietuvą tikrai nemažai išdovanoju savo kūrinių, gimusių leidykloje „Nieko rimto“, ir ne tik darbo knygų, bet dabar, kai jau jos atsirado, „Kasdienių ir šventinių įrašų knygas“ paverčiu savo kalėdinių dovanėlių pagrindu, dažnai jas „suporuodama“ su porceliano puodeliu ar drobiniu maišeliu. Tai mano mylimi daiktai.
Galbūt kiekvienas išsirinksite savo darbo knygą, kurią bus didelis malonumas dovanoti. Visiems, kurie turi ko nepamiršti, kurie turi planų ar tiesiog minčių, kurias norisi palikti dailaus popieriaus lape…
„Nieko rimto“ namai 
