Porcelianinės leidyklos istorijos

Jau ne vienam žinoma, kad po „Nieko rimto“ stogu glaudžiasi ne tik knygos. Skaitytojai pamėgo po ranka turėti ir arbatos puodelius, kurie tarsi istorijos apsigyvena jų savininkų namuose. Nauja kolekcija – nauji pasakojimai, nauji charakteriai.
Jau greitai galėsite priimti porceliano puodelius į savo namus, o kol kas po truputį pakeliame juos saugančią užuolaidą ir kartu su dalies kolekcijos kūrėja menininke Sigute Ach žvelgiame ne tik į naujus piešinius, bet ir į pačią porceliano istoriją.

IMG_5509

Žmones visais laikais jaudino tai, kas nepasiekiama, apgaubta paslapties šydu, saugoma. Plonytis lyg popierius, baltas lyg sniegas, tvirtas lyg metalas, peršviečiamas, bet nepermatomas porcelianas buvo pavadintas šiuo vardu, nes priminė kriauklę, jūros pagimdytą, perlamutru padengtą…Mat pirmą kartą į Europą porceliano indas atkeliavo Venecijos pirklio laivu ir neužilgo pavergė karalių vaizduotę. Neveltui savo gimtinėje – Kinijoje – jo vardo reikšmė – Imperatoriškasis.

Kiniškas porceliano pavadinimas „china“ šiais laikais gali stipriai suklaidinti, galėtume pagalvoti, kad tai reiškia „pagaminta Kinijoje“. Ir, remdamiesi šių laikų patirtimi, pamanytume apie kažką itin pigaus ir nekokybiško. Jau baigiame pamiršti, kad šimtus metų Kinijoje pagaminti daiktai buvo imperatoriškos kokybės, o asociacijoms su pigumu – tik apie trisdešimt metų. „Bone China“ ligi šių dienų žymi aukščiausią puodelių ar kitų dailiųjų porceliano gaminių kokybę ir išvertus pažodžiui iš anglų kalbos į lietuvių reiškia kaulo porcelianą. Anglams žodis „china“ – „porcelain“ sinonimas.

IMG_5560

Porceliano – tobulos keraminės masės – istorija sekama jau daugiau nei 3000 metų. Dėl to leisiu sau ją papasakoti kaip tikrą PASAKĄ.

Vienoje tolimoje ir debesis siekiančioje šalyje – Kinijoje – jau daug tūkstančių metų teka Saulė. Kiniją valdo imperatorių dinastijos ir ji mena savo protėvius, kurie kildina save iš drakonų, kalbančių vėžlių ir ugninių gyvačių. Šioje šalyje kirmėlaitės, gyvenančios joms pasodintuose medžiuose, verpia ploniausius šilkus, o dailininkai visą gyvenimą stebi augančius lapus tam, kad galėtų prieš mirtį nupiešti vieną vienintelį piešinį, braukdami plonais teptukais baltu ryžių popieriaus paviršiumi. Auksiniai karpiai žaidžia šios šalies dangų remiančių šventyklų tvenkiniuose. Ji be galo turtinga aukso, akmenų, slaptų žinių ir išminčių, bet saugo savo paslaptis ir yra aptverta neaprėpiama siena.

 

Seniai seniai vienoje iš Kinijos karalysčių buvo upė. Jos dumblas buvo baltas. Džiovindami, trindami į smulkiausią pudrą, maišydami su mineralais ir vėl minkydami baltąjį molį, kinai jau prieš 3000 metų mokėjo jį įkaitinti iki 1400 laipsnių Celcijaus temperatūros. Nustatydavo jo karštį pagal ugnies spalvą – ji švytėdavo taip pat baltai, kaip ir baltojo molio indo sienelė, po ugnies krikšto tapusi beveik skaidri ir nepaprastai tvirta. Bėgant metams, norėdami pradžiuginti Imperatorių, šimtai dailininkų ir amatininkų ištobulino porceliano indelių formas ir išmoko įmantriausiai juos marginti mėlynais, raudonais ir auksiniais raštais. Bėgo šimtmečiai, ir į paslaptingąją šalį, audžiančią šilką, gaminančią popierių ir sugebančią pagaminti skaidrius neapsakomo baltumo indus, atvyko baltieji Europos pirkliai. Taip apie porcelianą sužinojo baltieji Europos karaliai.

Kinų meistrai saugojo savo paslaptis ir baudė mirtim kiekvieną, į jas pasikėsinusį. Bet paslaptis – lyg švytintis auksinis rūkas – skatino vėl ir vėl bandyti ją pavogti.

Tačiau kiniškojo porceliano paslaptį saugojo pati Kinija – mat jos žemės gelmėse glūdintys baltojo molio kaolino klodai buvo ne vienintelė brangenybė. Kaolinas išties labai tvirta ir balta medžiaga, bet tam, kad ji būtų plastiška ir praleistų šviesą, reikėjo dar kai ko. Tai buvo porceliano akmuo – natūraliai susiformavęs unikalus mineralų mišinys iš kvarco ir lauko špato, randamas tame pačiame Kinijos regione, Dziangsi provincijoje, kur buvo surasti pirmieji didžiuliai kaolino klodai. Ten ir įsikūrė šimtai pirmųjų porceliano manufaktūrų, vėliau virtusių milžinišku imperatoriaus saugomu porceliano miestu Dzingdedženu.

IMG_5523

Žodis „Dziangsi“ lietuviams primena melodingą porceliano puodelio dzingtelėjimą, stuktelint per puodelio šoną medine lazdele. Bet 700-aisiais mūsų eros metais jis reiškėį pietus nuo upės“, o vėliau – „vakarinė upės dalis“.

15–16 amžiuje Dzingdedženo vartai saulei leidžiantis būdavo uždaromi ir jo gatvėse visą naktį netildavo ginkluotos sargybos žingsniai. Tai buvo miestas – lobynas. Porceliano gamyba klestėjo ir jo gaminiai keliavo į visą pasaulį. Jie buvo baltas auksas.

Garsiausi Europos alchemikai jau nuo 17 a. stengėsi patys atrasti ne tik aukso, bet ir porceliano formulę ir patys pasigaminti šių taurių medžiagų. Abiejų vertė tuo metu buvo lygi.

Pirmajam tai padaryti pasisekė kunigaikščio Augusto II-ojo, Saksonijos kurfiursto alchemikui J. F. Bötgeriui.

 

J. F. Bötgeris dirbo su garsiu matematiku ir fiziku Ehrenfriedu Waltheriu von Tschirnhausu, mirusiu likus metams iki atrandant formulę. J. F. Bötgeris pasiūlė Augustui Stipriajam įkurti porceliano manufaktūrą. 1710 metais Meisene pradėjo veikti pirmasis Europoje porceliano fabrikas. Bijodamas prarasti porceliano gamybos paslaptį, Augustas Stiprusis perkėlė fabriką į Meiseno pilį, o garsųjį alchemiką įkalino ir pastatė sargybą. Tačiau paslapties išsaugoti nepavyko, ir porceliano gaminimas prasidėjo Rusijoje (ligi šių laikų veikiantis Imperatoriškasis porceliano fabrikas, turintis šimtametes tradicijas), o vėliau ir kitose Europos šalyse.

Gal dabar visai kitomis akimis pažvelgsite į senamadišką plonasienį močiutės puodelį, kurio lėkštelė kažkur nusimetė… Jei turite tokį, paimkite jį ir prineškite prie stalinės lempos. Jei laikydami prieš šviesą matote per sienelę persišviečiančius savo pirštų šešėlius, jei tuo pačiu švelniai persišviečia ir puodelį puošiantis piešinys (jei puodelis dekoruotas), tai Jūsų rankose – tūkstančių metų istoriją skaičiuojantis porceliano puodelis. Tiesa, jis pats gali būti pagamintas ir visai neseniai. Pastatykite jį ant stalo ir mediniu pieštuku stuktelėkite per puodelį lyg per muzikinį instrumentą – tai pats tikriausias porceliano testas – turi pasigirsti melodingas ir aiškus „dzan“, kurio nesupainiosite nei su stiklo, nei su keramikos garsu.

IMG_5540

Kodėl, turėdami tiek universalių, viskam tinkamų medžiagų, žmonės nepamiršo porceliano, nepaisydami, kad jo gamyba brangi ir reikalaujanti tobulų technologijų ir meistrystės?

Gal todėl, kad niekur nedingo žmogaus poreikis būti sužavėtam. O porcelianas žavi ir užburia, išlaisvindamas menininkų vaizduotę, pamalonindamas mylinčių grožį žmonių akis ir jausmus.

Dabar, turėdama galimybę suspausti tarp pirštų dar neišdegto porceliano gabalėlį, žinodama, koks nepaprastai trapus taps jis išgaravus drėgmei ir koks tvirtas tarsi plienas taps po iki baltumo įkaitusios ugnies (1420 laipsnių Celcijaus) krikšto, mąstau apie savo naujo projekto „Porcelianiniai jausmai“ idėją. O argi ne visi žmonių atradimai ir siekiai buvo ir yra tokie – porcelianiniai – pradžioje trapūs ir reikalaujantys apsaugos ir subtilumo, vėliau praeinantys išbandymų ugnį, o dar vėliau tampantys tuo, kas tvirta ir gražu, kas lieka ainiams… Tad drąsiai minkykit, ploninkit ir formuokit savo gyvenimo porcelianą, linkiu karštos ugnies.

 

Sigutė apie naujas kolekcijas

Kapučino puodelių kolekciją pavadinčiau „Kūrybiškam individualistui“. Visi puodeliai – asmenybės.

Didelių puodelių kolekcija „Nusiteikę draugauti“. Draugystė atskleidžia gražiausias mūsų asmenybės puses. Dalindamiesi praturtėjam patys. Šioje kolekcijoje – bendraminčių erdvė.

Kolekcija „Subtilios improvizacijos“. Ši kolekcija – iš ypač plono kaulo porceliano. Puodelių sienelės praleidžia šviesą. Todėl ir piešinius sukūriau dengiančius tik dalį puodelio. Pagrindinė tema – subtilumas. Iš spalvotų akvarelės ekspromtų gimsta medžiai, jūra arba du balose braidantys draugai.

Termosiniai kelioniniai puodeliai – šią kolekciją vienija jos paskirtis – galimybė turėti šalia, kai judi – važiuoji, eini gatve, ar kažkur keliauji mintimis, o arbata ar kava neskuba atvėsti. Tai puodeliai su dvigubomis sienelėmis ir silikono dangteliais. Porcelianiniai, nes jie – puodeliai, o ne termosai. Puikiai laiko šilumą, nedegina rankų.

Popiečio kavutės kolekcija. Nes popietė – tai metas, kai Didieji Darbai jau nuveikti, o Didieji Planai turi būti aptarti – neskubant, su elegantišku porceliano puodeliu rankoje. Tai pati melodingiausia kolekcija, nes garsųjį porcelianinį „dzingt“ bus galima išgirsti kiekvieną kartą statant puodelį ant lėkštutės. Tokia Dižiųjų Planų popietė turėtų vykti kūrybiškoje kompanijoje, tad servizo rinkinius galite sukomplektuoti taip pat kūrybiškai: penki skirtingi puodeliai su lėkštutėmis, o kiek ir kokių Jūsų kavos servize – spręsti Jums.
Tiesa, šioje kolekcijoje vos vienas Sigutės puodelis, tad servizas spalvomis nemirgės, o bus subtilus ir elegantiškas.

Reklama

Įrašo “Porcelianinės leidyklos istorijos” komentarų: 1

  1. Net į tokių subtilių dirbinių nuotraukas žiūrint, gera darosi. O arbata ar kava, be abejo, keliskart skanesnė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s