Sigutės Ach seminaras Vilniaus „Šviesos“ pradinėje mokyloje

Vieną saulėtą, pavasariu dvelkiantį penktadienio vidurdienį Sigutė Ach nešina edukacinėmis priemonėmis: teptukais, paletėmis bei tikrais dailininkų dažų rinkiniais aplankė Vilniaus „Šviesos“ pradinėje mokykloje gyvenančius jaunuosius kūrėjus.

Kiek daug minčių gyvena jaunųjų kūrėjų galvose.

Linksmai, kūrybiškai ir puikiai nusiteikę vaikai turėjo galimybę pažiūrėti ne tik edukacinį filmuką apie spalvas bei tapybą, bet ir išbandyti seminaro metu demonstruojamą piešimo techniką.

 

 Puiki atmosfera, teigiamos emocijos tiesiog sklandė ore! Mažieji tapytojai kūrė vienetinius, originalius, spalvingus piešinius. Sigutė skatino vaikus nebijoti eksperimentuoti, drąsiai reikšti mintis tiek vaizdais, tiek žodžiais.

Kol darbai džiūvo ir laukė akimirkos kada bus eksponuojami, Sigutė Ach sutiko papasakoti ne vieną istoriją apie jos kurtus personažus. Dailininkė dalino autografus, šnekučiavosi ir mielai įsiamžino su mažaisiais gerbėjais.

 Ši šauni popietė prabėgo nepaprastai greitai, vaikai šypsojosi, o rankose šnarėjo puikūs darbai. Atsisveikindama dailininkė padėkojo visiems dalyvavusiems, padrąsino vaikus išlaisvinti mintis, kūrybą bei nupiešė vaikams žaismingą arkliuką. Šis padūkėlis nusprendė nutūpti ant klasėje esančios lentos ir taip linksminti vaikus artėjančių Šv. Velykų proga!

 

Skaitytojų auginimo ypatumai

Orams šylant ir pavasariui artėjant prabunda ne tik augmenija, bet ir visų viduje gyvenantis sodininkas. Profesionalai jau mintinai žino datas, geriausiai tinkančias sodinti daržoves, prieskonius ar gėles. O ar žinote, kaip geriausia pasėti skaitytoją? Juk tai bene atsakingiausias darbas tėvams, auginantiems jau tuoj pradėsiantį skaityti vaiką. Kaip sėkloms ruošiama dirva, taip ir skaitytojui turi būti parūpintos palankios sąlygos augti, stiprėti ir vėliau tapti protingu žmogumi.

Metų laikas skaitytojui nesvarbus, juos, kaip ir ridikėlius, sodinti galima bet kada. Visgi tarp skaitytojų vaikų ir daržovių auginimo yra keletas nežymių skirtumų. Nereikia skaitytojų dažnai aplieti vandeniu, tikrai negausite norimų rezultatų. Ir nebūtina jų visą dieną laikyti saulės šviesoje. Tačiau maži skaitytojai reikalauja daug dėmesio ir meilės (ir kantrybės).
Pirmomis skaitytojo dienomis svarbu jį supažindinti su pagrindiniu skaitymo šaltiniu – knygomis. Tai bus pagrindinė gyvybinė medžiaga augančiam vaikui. Bet pirmuosius žingsnius savarankiško skaitymo link reikės žengti jums patiems – knygas vaikui skaityti garsiai.

Svarbu ne tik parinkti knygas, atitinkančias būtent to vienintelio skaitytojo skonį, bet ir raiškiai bei įdomiai suvaidinti parašytą istoriją. Būtent suvaidinti, nes skaitymas yra istorijos interpretavimas. Paėmę į rankas knygą, esate atsakingas už tai, kaip istorija bus papasakota. Neužtenka vien išberti žodžius ir laukti, jog raidės ir žodžiai patys atsistos į vietą skaitytojo galvoje. Juk ir auginant ridikėlius, trąšas reikia berti atsakingai ir, jeigu vieną kartą dirva bus gerai patręšta, daugiau tuo rūpintis nebereikės. Skaitydami vaikams garsiai ne tik paruošite juos skaityti savarankiškai, bet ir įskiepysite įprotį skaityti reguliariai.

Yra daugybė būdų, kaip geriausia garsiai skaityti knygas, kad vėliau vaikai patys jomis susidomėtų. Štai keletas mūsų patarimų, kaip teisingai rūpintis skaitytoju.

1. Išbandykite ką nors naujo

Smagu skaityti tai, kas patinka, bet patyrinėkite vis naujas vaikų literatūros knygas. Pavyzdžiui, tas, kuriose kalbama gyvenimiškomis temomis ir atkreipiamas dėmesys į tai, kas aktualu mažojo skaitytojo pasaulyje. Vaikų požiūris į knygas yra platesnis nei suaugusiųjų, jiems knygų pasaulis dar visiškai neatrastas. Norint atrasti individualaus skaitytojo skonį, reikia išbandyti kuo daugiau. Galite pamėginti kartu su vaiku perskaityti knygą „Amžinieji Takiai“, kur paprasta ir lengva kalba pasakojama apie svarbius dalykus: meilę, mirtį, amžinybę, gyvenimo tėkmę ir sunkius pasirinkimus.

2. Sukurkite skaitymo kampelį

Skaitant knygą labai svarbi ir atmosfera. Skirtingai nei ridikėliams, šiltadaržis skaitytojams nelabai tinka, bet jaukus kampelis svetainėje – būtent tai, ko ieškote. Nuolatinė skaitymo vieta padės sukurti atmosferą ir susikoncentruoti klausant pasakų. Galima sieti skaitymą ir su įvairiais daiktais. Pavyzdžiui, paprastas pledas akimirksniu gali tapti „skaitymo pledu“ – puikia priemone susikurti malonią atmosferą bet kur. Jį galima pasitiesti kieme ant žolės, paplūdimy po maudynių arba šiltai įsisupti į jį lovoje, skaitant pasakas prieš miegą. Taip skaitytojui bus lengviau susikaupti ir įsitraukti į skaitomą istoriją.

3. Leiskite vaikui pačiam sekti pasaką

Skaitydami galite pajusti, jog knyga švelniai slysta iš rankų. Nebijokite, tai tik mažasis skaitytojas siekia knygos ir nori pats dalyvauti pasakojime. Leiskite jam to imtis ir padėkite: apverskite knygą teisinga puse į viršų, palaukite, kol mažasis patogiai užsirangys ant kelių ir klausykite. Tikriausiai išgirsite šiek tiek kitokią istoriją – veikiau jos interpretaciją. Tai visiškai normalu. Ką tik pradėjusio stiebtis skaitytojo protas labai imlus istorijoms. Daugiausiai dėl to, jog galvelė šviesi, švari ir ten dar yra labai daug vietos, tad visos istorijos detalės ilgam užsilaiko mintyse.

4. Parinkite tinkamą istoriją

Pagalvokite, kokia knyga labiausiai tiktų ir patiktų skaitytojui. Užuomina: ją tikriausiai prašė paskaityti jau 15 kartų. Galbūt atrasite mėgstamą knygų seriją. Tuomet bus labai smagu vėl grįžti prie pamėgtų veikėjų. Išsiaiškinus, kokių istorijų skaitytojas klausosi atidžiausiai, bus lengviau rasti, ką skaityti toliau.

5. Kartu su vaikais sukurkite knygą

Neapsiribokite vien skaitymu, net ir mažiausias skaitytojas jau gali kurti savo knygą. Tereikia duoti pieštuką į rankas ir greitai pakišti popieriaus lapą, kad nuo plūstančios fantazijos nenukentėtų kambario sienos. Kūryba bus pirmas žingsnis į savarankiškumą ir padės skaitytojui suvokti girdėtą istoriją. Savos interpretacijos bus ne tik naudingos vaikui, bet ir linksmos pažiūrėti tėveliams. Savadarbius knygos puslapius galėsite visi kartu aptarti, o vėliau jais puošti šaldytuvo dureles.

„Nieko rimto“ leidykloje turime puikių pavyzdžių, jog gerai auginamas skaitytojas galų gale išauga į protingą ir žavingą žmogų. Puikiomis knygų sąlygomis auginti niekorimtiečiai, paklausti apie vaikystę, pasakoja labai panašias istorijas. Ir net patys truputį supanašėja bepasakodami: galvos pakrypsta šiek tiek į kairę, žvilgsnis pakyla kažkur virš lubų, akys prisimerkia ir…

Taura: „Daugiausiai skaitydavo močiutė, o skaitydavo iš kažkokios didelės, storos knygos. Daugiausiai girdėjau liaudies pasakas, labai patikdavo klausytis įrašytų pasakų iš vinilinių plokštelių. Įjungdavo patefoną ir sėdėdavau visą vakarą klausydama apie Eglę žalčių karalienę, tris paršiukus, našlaitę Elenytę ir Joniuką Aviniuką.“

Miglė: Gerai atsimenu Hanso Kristiano Anderseno istorijas. Iš lietuvių liaudies pasakų mėgstamiausia buvo „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Neatsimenu, kad tiksliai kažką skaitydavo, bet kai pamatau kokios pasakos adaptaciją, tai ilgai galvoju, kodėl žinau, kuo viskas baigsis. Dar įsiminė tos knygos apie Tigrą: „Pasakos kalbančiam tigrui“ ir „Tigras nori dar“.

Simona: „Man daug vaikystėje skaitė. Turbūt nuo pasakų pradėjome, paskui jau puikiai pamenu Kubilinsko kūrinius, „Pepę Ilgakojinę“, „Mūsų visų Madikę“. Mama skaitydavo mums su sese. Būdavo, veikėjų vardus į mūsiškius pakeičia, labai patikdavo, tai kaulydavome, kad skaitytų ir popiet, ir prieš miegą. Bet ilgai tas skaitymas nesitęsė, kažkur 4,5 m. jau pati skaičiau, jau mamos nebereikėjo :)“

Gustė: „Skaitydavo tėtis kažkokią didelę knygą apie meškiną, po vieną istoriją per vakarą. O mama pasakojo, kad kai ji man skaitydavo, aš išklausydavau, tada atimdavau knygą ir pasiėmusi ją žemyn galva atpasakodavau visą istoriją. Taip pat klausydavau plokštelių ir juostinių kasečių apie grybų karą ir degantį Ežio namą.“

Nedaug, bet ryškiai vaikystę mena Benas: „Oi, labai gerai atsimenu, kaip mama skaitydavo lietuvių autorių pasakas ir Palčinskaitės eilėračius“ ir Arvydas: „O man skaitydavo ne mama, bet pradinių klasių auklėtoja mokykloje. Atsimenu pasakojimus apie karžygius ir princeses…“

Taigi, matote – auginti skaitytoją nėra labai sunku. Nereikia ruošti šiltadaržių ar laukti tinkamos mėnulio fazės sodinimui (kaip žinia, tris dienas prieš mėnulio užtemimą ir po jo geriausia nieko nesodinti). Skaitytojas gali augti ir karštą vasarą, ir šaltą žiemą, tereikia neišsenkančio kiekio gerų knygų ir rūpestingo pasakotojo.

Patarimus dalino „sodininkė“ Gustė Žilinskaitė

Patrick Ness: „Reikia būti atviriems įvairioms patirtims“

Knygos viršelis

Patrickas Nessas – amerikiečių rašytojas, išleidęs ne vieną didelio pasisekimo sulaukusią knygą. Rašytojas net dukart laimėjo Karnegio medalį – prestižiškiausią vaikų literatūros apdovanojimą Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje. Knygų mugėje pasirodžiusi jo knyga „Septynios minutės po vidurnakčio“ – pirmoji šio rašytojo knyga Lietuvoje. Knygos pasirodymo proga kalbamės su rašytoju apie knygas, rašymą ir vaikiškas išdaigas.

Ar pamenate tą momentą, kai nusprendėte būti rašytoju? Kuo užsiėmėte prieš pradėdamas rašytojo karjerą?

Prieš pradėdamas rašyti knygas rašiau tekstus įmonėms – nieko itin įdomaus: reklamų rašymas, kompanijos laiškų kūrimas ir panašiai. Tačiau tai buvo puiki praktika rašant pagal specialius reikalavimus, užsakymus. Iš tikrųjų aš niekada „nenusprendžiau“ tapti rašytoju, nes netikėjau, kad mažų miestelių gyventojai gali pragyventi būdami rašytojais. Bet, žinoma, vis tiek rašiau ir tai, kad mano knygas ėmė leisti, tapo malonia staigmena.

Knyga „Septynios minutės po vidurnakčio“ turi įdomią atsiradimo istoriją. Ji paremta Siobhan Dowd mintimis. Kaip susiklostė tokia situacija?

Mes dirbome su tuo pačiu redaktoriumi. Po labai liūdnos Siobhan mirties jis atėjo pas mane ir paklausė, ar apsvarstyčiau paversti romanu Siobhan idėją, kuri turėjo tapti jos nauja knyga. Iš pradžių atsisakiau, nes bijojau, kad tai bus labiau memorialas nei istorija (ne tai, ką Siobhan būtų dariusi), bet jos idėja buvo tokia stipri ir ypatinga, kad mano paties galvoje viena po kitos pradėjo gimti naujos idėjos. Aš ją pasiėmiau ir bandžiau leisti jai augti ir tapti savimi, kaip maniau, jog būtų dariusi Siobhan.

Iliustracija iš knygos

Ar esate susidūręs su panašiais išgyvenimais, kuriuos teko patirti Konorui?

Norėčiau pasakyti, kad, nors tai knyga apie praradimą, tai tuo pačiu ir knyga apie baimę prarasti. Manau, kad kiekvienas iš mūsų gali su tuo susitapatinti. Baimė, kad tave paliks tavo mylimiausieji, yra naikinanti, bet tuo pačiu ir labai žmogiška.

Netrukus kino ekranuose pasirodys filmas, paremtas knygoje aprašoma istorija. Ar daug panašumų su knyga galime tikėtis pamatyti filme?

Aš parašiau šiam filmui scenarijų, tad labai tikiuosi! Filmai nėra knygos, tai lyg ir akivaizdu, tad juose visada bus šiek tiek pakeitimų. Bet filmas bus toks, koks ir turi būti filmas, o knyga išliks tokia, kokia yra, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Tikiuosi, abu jie labai geri.

Kas buvo lengviausia ir sunkiausia rašant knygą „Septynios minutės po vidurnakčio“?

Iš tiesų tai buvo viena lengviausiai mano parašytų knygų! Niekad nesupratau, kaip ir kodėl, bet viskas liejosi labai gražiai ir greitai. Norėčiau, kad kiekvina knyga man rašytųsi taip, kaip ši.

Iliustracija iš knygos

Kiek laiko užtruko parašyti šią knygą?

Apie šešis mėnesius, kas mano rašymo tempu yra labai trumpai, bet ir pati knyga nėra labai ilga, tad viskas susidėliojo į lapus lyg sapne.

Kaip ir kur radote knygos dailininką? Ar buvo daug pakeitimų tarp pirmo ir paskutinio iliustracijų variantų?

Mes radome Jimo darbus jo internetiniame puslapyje. Jis niekada anksčiau nebuvo iliustravęs knygos, bet piešė nuostabias iliustracijas, kurios, atrodė, puikiai tiks. Ir įdomu, kad klausiate apie iliustracijų versijas, nes pirmas dalykas, ko paprašėme Jimo, buvo pateikti testinę iliustraciją. Tiesiog tam, kad pamatytume, kaip jis mato kūrinį. Tai buvo iliustracija, kurioje Siaubūnas stovi prieš Konoro namą, žiūrėdamas į jo langą. Ši iliustracija buvo tokia puiki, kad mes jos visai nekeitėme! Ji knygoje pateikta tokia, kokią dailininkas nupiešė iš pat pradžių.

Galbūt galite pasidalinti, kuo šiuo metu užsiimate? Kokius projektus ir idėjas įgyvendinate? Ar yra susijusių su vaikų literatūra?

Aš dirbu su nauja knyga (bet niekada nekalbu apie jas, kol rašau) ir beveik baigiau rašyti aštuonias serialo dalis, kurios yra „Doctor Who“ tęsinys. Jis vadinsis „Class“ ir televizijoje turėtų pasirodyti jau šį rudenį.

Iliustracija iš knygos

Kai skaitote savo malonumui, kam teikiate pirmenybę – elektroninėms ar popierinėms knygoms? Mums smalsu, ką šiuo metu skaitote (autorius, pavadinimas)?

Anksčiau skaitydavau VIEN popierines knygas – ir jos man vis dar labiau patinka – tačiau elektroninės knygos ypač patogios ilgiems ir storiems leidiniams. Tik jos padėjo įveikti kai kurias itin sunkias knygas kietais viršeliais, nes dažniausiai tiesiog nepatogu su savimi temptis sunkias knygas, tad tekdavo jų skaitymą atidėti ateičiai. Aš vis dar perku ir popierines knygas. Šiuo metu skaitau Grahamo Greene’o „Klausimo šerdį“, vieną pirmųjų Hilary Mantel knygų – „Kiekviena diena yra motinos diena“ ir iš naujo skaitau Nealo Stephensono „Pasaulio sistemą“.

Ar galite atskleisti, kokie rašytojai Jus įkvepia ir motyvuoja? Kokia Jūsų mėgstamiausia knyga, kurią rekomenduotumėte perskaityti?

Mėgstu rašytojus, kurie, atrodo, rašo grynai tik sau, nes jie gali papasakoti įkvepiančių istorijų. Tokie žmonės kaip Ali Smith, Peter Carey, David Foster Wallace, Nicola Barker. Bet aš visada sakau, kad svarbiausias dalykas skaitant – nebūti snobu. Skaityti viską. Neprivalai viską mėgti, bet bent jau sužinosi, kas tau patinka. Nėra vieno žanro, kuris būtų geresnis už kitus. Reikia būti atviriems įvairioms patirtims. Knyga, iš kurios to nesitikėtum, gali tapti mėgstamiausia.

Jei galėtumėte duoti vieną patarimą jaunesniam sau, koks jis būtų?

Kad jam greičiausiai viskas susiklostys gerai, o tai visada labiausiai norėjau žinoti. Vis dėlto abejoju, ar būčiau savimi tikėjęs.

Paskutinis (linksmas!) klausimas. Kokia buvo rimčiausia vaikystėje iškrėsta išdaiga?

Oi. Tiesiog nekenčiu krėsti išdaigas kitiems. Man tai niekada neatrodė linksma, greičiau niekšiška. Tačiau buvo vienas dalykas, kurį padariau dar būdamas mokykloje – suvaidinau, kad susižeidžiau nugarą, kad nereikėtų eiti į kūno kultūros pamoką. Vaidinau taip nuostabiai ir įtikinamai, kad man netgi buvo paskirtas gydymas ir fizioterapija. Traumai, kuri net neegzistavo! Štai kur tikras pasišventimas.

Ačiū už pokalbį.