Rašytojas Vincentas Vawteris – apie mikčiojimą, drąsą ir įkvepiančius veikėjus

Amerikiečių rašytojas Vincentas Vawteris, didelę savo gyvenimo dalį praleidęs laikraščių versle, nusprendė papasakoti istoriją apie berniuką, kuris mėgsta rašyti žodžius, tačiau kalbėti jam – nemenkas iššūkis. Vaikinukui patikėta užduotis mėnesį išnešioti laikraščius dėl mikčiojimo atrodo be galo sunki.

Žemiau pateiktame interviu knygos „Laikraščių berniukas“ autorius V. Vawteris kalba apie kalbos sutrikimus, laišką senelei, įsimintinus veikėjus ir ne tik.

Papasakokite apie savo knygą „Laikraščių berniukas“.

„Laikraščių berniukas“ yra mikčiojančio 11-mečio berniuko istorija. Veiksmas vyksta 1959 metais Memfyje, segregacijos laikotarpiu, kai vieną mėnesį pagrindiniam veikėjui tenka pavaduoti draugą ir išnešioti laikraščius prenumeratoriams. Ieškant savęs ir bendraujant su kitais žmonėmis jam atsiveria visai kitas pasaulis. Berniukas supranta, kad gyvenime ne viskas sukasi aplink mikčiojimą.

Istorija yra pusiau autobiografinė, pats mikčiojote būdamas mažas. Ką norėtumėte papasakoti apie savo vaikystę?

1969-ieji buvo vienišas ir nelengvas laikotarpis ir tai nepasikeitė iki dabar. Per pastaruosius penkiasdešimt metų kalbos technikos terapija nemažai pasistūmėjo, tačiau mikčiojimas vis dar išlieka gluminančiu ir sudėtingu veiksniu visuomenėje. Daug įvykių knygoje yra paremti tikrais nutikimais iš mano gyvenimo. Pavyzdžiui, kai prie vakarienės stalo restorane man pasidarė bloga arba bandant ištarti savo vardą aš nualpau.

Koks didžiausias nesusipratimas, jūsų manymu, lydi mikčiojimą? Kaip jį išspręstumėte?

Mikčiojimą sukelia neteisingas raumenų grupių judėjimas. Nei daugiau, nei mažiau. Jis NĖRA protinių sugebėjimų ar asmeninių bruožų (kaip nedrąsumas) padarinys. Jeigu kalbate su žmogumi, kuris mikčioja, nesistenkite užbaigti jo sakinių ir nesakykite „neskubėk, kalbėk lėtai“.

Knygoje yra daug įsimintų veikėjų, bet būtent Teta, kuri taip smarkiai rūpinosi berniuku, yra bene įsimintiniausia. Ar galite papasakoti, iš kur atėjo įkvėpimas sukurti ją būtent tokią?

Visi veikėjai knygoje yra paremti tikrais žmonėmis iš mano vaikystės (išskyrus poną Spirą), tačiau Teta yra turbūt arčiausiai realybės. Tikroji Teta gyveno su mumis šešis metus ir aš ją be galo mylėjau. Šiuo metu sunkiai bepavadinčiau ją „namų tvarkytoja“. Tetą labiau matau kaip „sielos tvarkytoją“. Ponas Spiras buvo apsiskaitęs eruditas, o niekur nesimokiusią Tetą mėginau parodyti kaip nė kiek nemažiau išmintingą – savaip.

Ponas Spiras knygoje daug padeda berniukui. Kaip pavyksta sukurti tokį ryšį? Ką jis daro kitaip nei kiti suaugusieji?

Kaip jau minėjau, ponas Spiras yra vienintelis veikėjas knygoje, neparemtas tikru asmeniu iš mano vaikystės. Rašydamas istoriją pradėjau galvoti, kas jis toks ir tada supratau, kad ponas Spiras yra dabartinis Vincentas Vawteris. Poną Spirą ir berniuką jungė stiprus ryšys, nes jis matė daugiau nei tiesiog berniuką, kuris mikčioja, ir padėjo jam atrasti save.

Ar jums rašė skaitytojai, kurie patys mikčioja?

Taip. Rašė ir jie, ir jų tėvai, ir kalbos patologai. Atsakas, kurio sulaukiau, yra stebinantis. Keletas kalbos technikos terapijos atstovų pasakojo, jog naudoja mano knygą susitikimuose. Taip pat turėjau galimybę pasikalbėti su keletu jaunų žmonių, kurie mikčioja ir stengiasi atrasti savo balsą. Tai buvo vienas iš didžiausių apdovanojimų man kaip rašytojui.

Koks būtų jūsų patarimas vaikams, kurie šiuo metu kovoja su mikčiojimu?

Aš pasidalinčiau savo trijų dalių „Mikčiojimo manifestu“. Pirma: mikčiojame tada, kai stengiamės nemikčioti. Antra: mikčiojimas nėra išgydomas, jis yra įveikiamas. Trečia: kalbos sklandumas nėra toks svarbus, kaip jums atrodo. Svarbiausia yra atrasti save.

Suprantu, kad turite šiek tiek rašymo taisyklių. Pasidalinsite su mumis?

Aš susikūriau sau tris taisykles, kaip rašyti kūrinius vaikams ir pirmoji yra – nerašyk vaikams. Tiesiog papasakok savo istoriją. Antroji taisyklė – parašyk knygą, kurios dar niekas nebuvo parašęs. Ir trečioji – parašyk knygą, kuri egzistuotų su priežastimi.

Ar galėtumėte pasidalinti nesmagiu momentu savo gyvenime?

Kaip žmogus, kuris mikčiojo visą savo gyvenimą, kiekvieną gyvenimo momentą galima apibūdinti kaip potencialiai gėdingą. Tačiau, vienas įvykis, kurį dabar prisimenu turi kitokį prieskonį. Aš kalbėjau vienoje vidurinėje mokykloje per jos baigimo šventę apie savo mikčiojimo problemas ir viena iš mergaičių priėjo prie manęs klausdama „Bet jūs dabar nemikčiojate, tai kokia problema?“

Blogiausia vieta, kurioje reiktų ilgai laukti?

Aš atsisakau laukti. Visada su savimi turiu kažką skaitomo, taigi niekada nelaukiu. Aš tiesiog skaitau.

Jeigu galėtumėte sukurti nacionalinę šventę savo vardu, kokia ji būtų?

Visą dieną žmonės būtų tylūs ir mąstytų.

Ar galite įsivaizduoti galutinį rezultatą prieš pradėdamas rašyti knygą?

Visada. Bet jis niekada nebūna teisingas.

Kada supratote, kad galite rašyti?

Parašiau savo močiutei laišką, kai man buvo ketveri metai. Pirmoji eilutė buvo „Norėčiau, kad tu būtum čia.“ Gali būti, kad tai geriausias sakinys, kokį esu parašęs.

Jeigu turėtumėte paskutinį kartą pasisakyti kūrybiškai, kokią žinutę norėtumėte perteikti kitiems?

Viskas vyksta taip, kaip turi vykti.

Šaltiniai:
www.bookpage.com
www.slj.com

Atostogos su vaikais. Vaiva Rykštaitė: Havajai – ne vienintelė vieta atostogoms

Mes palaikome atostogas kartu su vaikais ir toliau dalinamės įkvepiančiomis žinomų žmonių patirtimis atostogaujant su vaikais. Šį kartą interviu su rašytoja Vaiva Rykštaite apie pirmąsias keliones su dukrele.

Vaiva gyvena Havajuose, kur, atrodo, visas gyvenimas tarsi atostogos. Tačiau neužsisėdi. Keliaudama su vyru, niekam nepatiki mažosios Žemynos globos.

©Vaiva Rykštaitė

Vaiva: Anksčiau, dar prieš pastojant, man atrodė, kad geriau jau visai nekeliauti, nei keliauti su vaiku. „Nes kelionė vis tiek bus sugadinta…“ – mąsčiau tada. Bet atsiradus dukrai gyvenimas nesustojo, mano interesai nepasikeitė, tik prisidėjo naujų. Žinau, kad dauguma tėvų pasirenka tiesiog likti namuose, kiti atostogaudami palieka vaikus seneliams. Man svarbiausia, kad dukra – šalia. Be jos negalėčiau atsipalaiduoti, vis svarstyčiau: kur ji, kaip ji, ką veikia? Save laikau truputį klajokle, ir dažnai tampydama dukrelę po oro uostus ir pasaulio didmiesčius vis primenu sau, kad jeigu be pastovios gyvenamosios vietos išgyvena klajoklių genčių vaikai, išgyvens ir maniškė. Mes ir būdami Havajuose dažnai kažkur važiuojam, svečiuojamės, nuolat keičiasi kraštovaizdžiai, kambariai, turbūt todėl su vyru ir nusprendėme, kad negalėdami dukrai suteikti vietos ir laiko stabilumo, saugumo jausmą jai užtikrinsime visada patys būdami šalia. Kartais tai suveikia, o kartais pati pasijuntu ne savo vietoje, kaip, pavyzdžiui, prieš porą savaičių, kai sugalvojau pasivaikščioti po vakarėjantį Portlandą ir prisėdau pažindyti Žemyną ant suoliuko. Lyg ir viskas gerai, aplink žmonės apsirengę juodai, pasipuošę, moterys dažytomis lūpomis, vyrai su alaus buteliukais rankose, ir aš netoli baro ant suoliuko, su kūdikiu ant krūties… Tada pasijutau labai iškrentanti iš konteksto ir netrukus jau važiavau namo.

©Vaiva Rykštaitė

©Vaiva Rykštaitė

Ką patartumėte keliaujantiems su mažu vaiku?

Vaiva: Aš dar mama „naujokė“ ir mano patirtis yra labai trumpa. Į pirmą kelionę su Žemyna leidomės, kai jai buvo vos trys savaitės – tiesa, tada mums reikėjo skristi su reikalais, rinktis negalėjome. Dabar skaičiuojame, kad Žemyna į orą jau buvo pakilusi dvidešimt septynis kartus, ir apsilankė daugybėje šiuolaikinio meno muziejų. Aš visada stengiuosi muziejaus ar parodos laiką ištaikyti, kai dukra eina pietų miego. Tada labai ramu – ji snaudžia vežimėlyje, o aš galiu sau ramiai viską apžiūrėti, skaityti aprašymus.

Įpratau labai atsakingai susikrauti krepšį. Jame visada turiu bent dvi drabužių eilutes Žemynai perrengti, sauskelnių, drėgnų servetėlių, patiesaliuką, kremą, užkandžių, vaikiškų knygučių ir visada kokią nors knygą sau – tam, kad kur įstrigusi su užmigusia ar žindančia dukra pati turėčiau ką veikti. Krepšį visada laikau paruoštą ir net jei važiuoju pusvalandžiui kavos, galiu elgtis spontaniškai ir likti ilgiau ar pratęsti kelionę kitur, nes žinau, kad turiu visko, ko gali prireikti.

Neseniai sužinojau, kad daug kur yra vaikiškų vežimėlių nuoma. Tai labai palengvino mūsų su vyru atostogas Kauai saloje, kur manėme, kad vežimėlio nereikės, o po to apsigalvojome. Dar pasimokiau, kad geriausia visur vežtis nuosavą vaikišką automobilio kėdutę. Pastarosios kelionės po Oregoną metu naudojomės skolinta ir, aišku, aš nežinojau nei kaip ją prisegti, nei kaip atsegti, tad teko sugaišti laiko ir truputį nervų.

Kokią vietą Jūsų ir dukters atostogose užima knygos?

Vaiva: Atostogaudama knygų nepamirštu, tik renkuosi jas lengvesnio turinio. Atostogos – tai labai gera dingstis visokių trumpų istorijų skaitymui ar tiesiog grožinei literatūrai, kurią šiaip riboju bandydama prisiversti skaityti negrožinės literatūros knygas. Keliaudama visada einu į knygynus, tikiu, kad jie labai puikiai atspindi vietos žmonių pasaulėžiūrą. Ir knygos skirtingose pasaulio vietose skiriasi kaip diena ir naktis! Mano mėgstamiausias žanras – kultūrinė antropologija. Dabar, ta proga, kad jau atsikrausčiau į JAV, pamažu pradėjau pirkti knygas apie indėnus. Šią vasarą skaitysiu šias: „Černobylio balsai“, E. Tombak „Laimės piliulės“, A. Kohn „Unconditional Parenting“, T. Robbins „Jitteburg Perfume“, G. Kuwasaki „Enchantment“, dar būtinai ką nors iš Havajų istorijos ar mitologijos, o rudeniop grįžusi į Lietuvą prisipirksiu lietuvių autorių knygų.

Dabar pradėjau rašyti vaikams, tačiau kol kas sąmoningai stengiuosi nešniukštinėti ir neskaityti kitų lietuvių autorių vaikams skirtų knygų, nes bijau, kad tada atsiras pasąmoningas kopijavimas, mėginimas plaukti pasroviui…

Vaivos atostogų skaitinių krepšiui taip pat siūlome: lavinamąsias knygeles, skirtas patiems mažiausiems, dar tik imantiems pažinti knygas: „Sumanus mažylis“, „Mumių pojūčių ir mokymosi knyga“, „Princesės Paulės puodukas“ ir tyliu mamos balsu skaitomą „Ežiuką rūke“.

Atostogos su vaikais. Neringa Vaitkutė

Atostogos. Didžioji dalis žmonijos tikrai laukia šio meto, kai galės palikti darbus, pamiršti rūpesčius ir… kopti kalnais, bėgti laukais, skaityti stirtas susikaupusių knygų arba visai nieko neveikti. Kiekvienam pagal poreikį ir galimybes. Bet daug jaunų šeimų turbūt sutiks, kad atostogos su vaikais yra išskirtinė patirtis su savais rūpesčiais ir džiaugsmais.

Mes palaikome atostogas kartu su vaikais ir dalinamės įkvepiančiomis žinomų žmonių patirtimis…

Šįkart tokia patirtimi dalijasi biologijos mokytoja, Lietuvoje jau žinoma vaikų ir paauglių knygų rašytoja Neringa Vaitkutė. Autorės kūriniai – mistikos, unikalių pasaulių karalija, kur ji pabėga nuo kasdienybės. Tačiau nuo atostogų niekur bėgti nesinori. Jas su gausia šeimyna reikia praleisti smagiai ir įsimintinai.

Kokios būna jūsų atostogos?

Mūsų atostogos – tai pačios tikriausios šeimos atostogos, kada išnaudojame kiekvieną laisvą minutėlę išragauti trumpą lietuvišką vasarą iki pat dugno. Kol kas tam nereikia nei ilgų kelionių, nei nežemiškų stebuklų. Tiesą sakant, tie stebuklai ramiai sau tūno ranka pasiekiami, tik netingėk, ištiesk ir skink, kiek nori.

Jei nesilankome pas močiutę, o lauke plieskia saulė, keliaujame prie ežero. Nuo pat ryto, suvalgius pusryčius, prasideda paruošiamieji darbai: į skaisčiai mėlyną krepšį keliauja užtiesalai, rankšluosčiai, mikliai įlendama į maudymuisi tinkamus drabužius, po visus namus ieškoma basučių ir kepurių nuo saulės… galų gale susiruošę keliaujam į paplūdimį. Pro penkiaaukščius, kur darželiuose žydi spalvotos gėlės. Vėliau takeliu po negailestingai kepinančia saule, kur karšta lyg krosnyje, rūpestingai peržengdami zujančias skruzdes. Kartais sutinkame smalsių vapsvų ar spalvotų aksominių drugelių, kartais papuolam į žiedadulkių pūgą, o nuo liepos vidurio visą kelią mus lydi garsiai griežiantys žiogai.

Ežeras visai čia pat, vos dešimt minučių kelio neskubriu žingsniu. Leidžiantis nuo stataus kalno, panirus į šimtamečių eglių šešėlį, sūnus tvirtai įsikimba man į ranką, o dukra leidžiasi bėgte. Kad tik greičiau ten, kur gaivus viliojantis vanduo.

Turškiamės visi. Ir aš atsikandu savo vasaros pyrago. Žmonės gulintys ant kranto stebi kaip mes taškomės ir krykštaujam vienas per kitą ir mums neapsakomai smagu. Paskui šildomės saulėje, dukra kalena dantimis, nes vėl pavėlavo išlipti iš vandens dar nesušalusi, sūnus bijo alkanų uodų, visi trys krizenam iš to, kokie dabar raukšlėti mūsų pirštai ir nutįsę plaukai. Jei turim užkandžių, užkandžiaujam, jei ne tiesiog įšylam… paskui maudomės dar ir dar, kol ateina laikas grįžti į namus.

Ar turite kokių ypatingų ritualų tokiose išvykose?

Pakeliui visada nusiperkam ledų, net jei kažkuriam skauda gerklę. Ledai – šventas vasaros reikalas, nuodėmė jų nevalgyti. Gyvenimu reikia džiaugtis, todėl ir aš džiaugiuosi, o popierėliai, kuriuose surašytos kalorijos, keliauja į šiukšlių dėžę. Mano subjektyvia nuomone, vasarą iš ledų neįmanoma gauti nei vienos kalorijos, vien malonumą.

Ir taip kiekvieną mielą dieną, jei tik šilta.

O ką veikiate, jei oras maudynėms netinkamas?

Jei oras vėsus, išslenkam nors į kiemą. Būna, susėdam visi trys ant suoliuko, klevų šešėlyje, ir pučiam muilo burbulus. Jie lekia vėjo nešami vis tolyn ir tolyn, seka praeivius, būriais lekia į kitą gatvės pusę. Galų gale pūsti burbulų lieku aš viena, o vaikai laigo ir sprogdina juos pirštais, springdami juoku.

Didžiausias iššūkis išgyventi ilgas lietingas savaites, kada visi trys esame priversti tūnoti namuose ir žiūrėti, kaip langą skalbia iš sunkių debesų pasipylęs vanduo. Kelias dienas dar ištveriam nesipykę, paskui buvimas kartu šiek tiek apkarsta ir prasideda pykčiai. Vaikai prisimena, kas iš ko kažkada nugvelbė saldainį ar nepasidalino kramtoma guma. Tenka juos išskirstyti ir kokį pusvalandį palaikyti skirtinguose kambariuose, kad prisimintų, kaip jie vienas kitą myli, o aš klastingai pasinaudojusi proga tuomet ramiai rašau.

Per vaikų atostogas turbūt ir kasdienė rutina išnyksta…

Ką tik sutvarkyti namai per kelias minutes vėl virsta tikromis džiunglėmis, kur pakampėse mėtosi lego detalės, miegantys katinai, karoliukai ir kitokios smulkmenos. Ant stalo nugula piešimo popieriaus, spalvotų knygelių ir pieštukų sluoksnis, prislėgtas kokia nors knyga, pavyzdžiui, skaitomiausia enciklopedija.

Tvarkytis tingim visi, juk atostogos, todėl apsikuičiam iki ausų ir tik tada tenka griebtis dulkių siurblio.

Kartais įsijungiame „Youtube“, paleidžiame mėgstamas dainas ir garsiai dainuojame jas visi trys. Jei tėvelis namuose, tada traukiam jau keturiese. Dainuojam garsiai ir aš labai atsiprašau kaimynų, kad jiems tenka dešimtsyk per dieną klausytis, kaip „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ ilgisi Venesuelos, o mes pritariame dainininkams nedarniais balsais.

Minėjote ir apsilankymus pas močiutę.

Jei yra galimybė, trumpam ištrūkstame pas močiutę. Kol geriam kavą ir kalbamės, vaikai zuja čia į lauką, čia į namus, šuva laksto paskui juos, ir visi būna patenkinti. Aš – trumpu atokvėpiu, kada pati galiu pabūti dukra, o vaikai – didesne laisve nei mieste.

Aš visą vasarą praleidžiu su vaikais, o kol dirbu, vaikus prižiūri mylinti geriausia pasaulyje močiutė. Tada namuose beprotiškai tuščia ir mudu su vyru nekantriai laukiam savaitgalių, kada visa šeimyna vėl bus kartu ir mes galėsime nuveikti ką nors smagaus visi kartu.

Kas svarbiausia per atostogas?

Svarbiausia leisti sau būti ne suaugusia rimta į penktą dešimtį oriai įžengusia teta, o pačiai pabūti vaiku. Pliaukšti niekus ir visiems drauge kristi juokais. Žavėtis viskuo, kuo žavisi jie – spalvotais akmenukais, keistais debesimis, vandens atspindžiais, plaukimo stebuklu. Lakstyti basomis, pasitaškyti purvinoje baloje, pūsti muilo burbulus. Daug juoktis. Vakare rodyti vaikams virš horizonto ryškiai žėrintį Jupiterį, lyg brangakmenį mėlynos jūros gilumoj, ir, išgirdus jų kupinus susižavėjimo „Oooooooooo“, lygiai taip pat žavėtis ryškiausia ir didžiausia planeta. Tegul ir iš tolo.

Papasakokite apie įsimintiniausias atostogas.

Pačios įsimintiniausios atostogos buvo pernai, kada pagaliau ištaikėme progą nuvažiuoti prie jūros. Visą kelią iki Karklės, kurią myliu nuo pat pirmojo apsilankymo ir mylėsiu amžinai, jaučiausi kaip Šrekas. Asilas su mumis nevyko, vyko tik šuo, bet „ar jau atvažiavom?“ skambėjo už nugaros maždaug kas dešimt minučių.

Papusryčiavome mažoje jaukioje pakelės kavinukėje, kur leido sėdėti lauke su šunimi, už ką iki šiol esame dėkingi. Geriausia, kai visa šeima kartu.

Niekada nepamiršiu to jausmo, kai lauki nesulauki, kada tavo vaikai pirmą kartą pamatys jūrą. Kažkada tai buvo neapsakomas atradimas man pačiai, o dabar tikėjausi – tai ir jiems taps atradimu. Baltija pasirodė visu gražumu. Buvo nekaršta, užtat dangus giedras, nutaškytas debesimis ir bangos riaumodamos kėlė baltas keteras, pašaknėse žalsvos lyg butelinis stiklas.

Vogčiom žvilgtelėjusi į susižavėjimo kupinus savo vaikų veidelius pamačiau juose tą pačią išraišką, kurią kažkada mano veide tikrai matė mano tėvai. Ir tai buvo nuostabu… o paskui… paskui greitai prabėgo keturios nerūpestingos ir nuostabios dienos, kurias galėčiau auksu išraityti šeimos patyrimų knygoje. Kaip mes anksti ryte rinkome gintarą. Kaip eidavom pasivaikščioti ir aplink nebūdavo nei vieno žmogaus. Tik mūsų ketveriukė, čia riaumojanti, čia šnabždanti jūra, medaus spalvos dangus virš bangų ir rašalo mėlynumo dangus virš kopų ir vaivorykščių puslankiai horizonte. Pėdos, pamažėl tirpstančios šlapiame smėlyje, margi apvalūs akmenukai ir tas nenusakomas jūros kvapas, kuriuo persigeria viskas – drabužiai, plaukai ir net oda. Laivų švyturėliai tolumoje, kuriuos skaičiuodavom ir visi gaudavom skirtingą skaičių, vaikų juokas, susiliejantis su paslaptinga jūros kalba…

Maudynės, ledai… o kokią vietą atostogų metu užima knygos?

Ir kaip be knygų? Aš pati be jų gyventi negaliu, rodos, nėra ką skaityti – ir ore staiga pasibaigia visas deguonis, o dabar namie atsirado dar viena skaitanti dūšelė – dukra… Būna, skaitom abi – aš susirangiusi ant sofos, ji – nugara atsirėmusi į mane, o kojytes susikėlusi ant romiai snaudžiančio šuns, nedrįstančio trikdyti tokios svarbios akimirkos.

Jau dabar džiūgauju, nes bendradarbė paskolino šūsnį neskaitytų detektyvų, kurie atostogų nesulauks, nes bus perskaityti gerokai anksčiau. Viena gera mergaitė pažadėjo paskolinti Makso Frajaus knygų, tad laukiu nesulaukiu, kada kibsiu skaityti.

Vaikai išvažiavo pas močiutę ir dukra rimčiausiu veidu susikrovė į maišelį žaislus ir knygas, nes jau tapo tradicija „paskaityti prieš miegą“… sūnus taip pat skaito enciklopediją, tiesa, lėtai, bet juk skaito ir to nori pats!

Knygos keliauja su mumis į paplūdimį, važiuoja į keliones ir yra tokia pat įprasta gyvenimo dalis, kaip kitiems žmonėms pavalgyti pusryčius.

Apskritai – atostogos tobulas laikas skaityti. Juk nereikia keltis penktą ryto, kaip darbo dienomis, galima leisti sau skaityti iki paryčių… ir, patikėkit, vasarą mano languose dažnai dega šviesa. Dega, kol išaušta, o aš tiktai kokią ketvirtą ryto sugebu nenoromis užversti knygą, o paskui dar ilgai klaidžioju ten. Anapus žvaigždynų.

Neringai rekomenduojame į vasaros skaitinius įtraukti Shaun Tan knygą „Atokaus priemiesčio istorijos“ – netikėtos mintys ir keistos išminties pilnos istorijos vasaros vakarams. Tuo tarpu neseniai atradusiai knygas dukrelei turėtų patikti Annie M. G. Schmidt „Minusė“ – lengvas ir smagus kūrinys labai tinka prie ledų. O enciklopedijų skaitytojas gali kibti į knygą „Ką turėtum žinoti“. Ir ši enciklopedija tikrai skaitysis greičiau nei įprastos.