Atostogos su vaikais. Neringa Vaitkutė

Atostogos. Didžioji dalis žmonijos tikrai laukia šio meto, kai galės palikti darbus, pamiršti rūpesčius ir… kopti kalnais, bėgti laukais, skaityti stirtas susikaupusių knygų arba visai nieko neveikti. Kiekvienam pagal poreikį ir galimybes. Bet daug jaunų šeimų turbūt sutiks, kad atostogos su vaikais yra išskirtinė patirtis su savais rūpesčiais ir džiaugsmais.

Mes palaikome atostogas kartu su vaikais ir dalinamės įkvepiančiomis žinomų žmonių patirtimis…

Šįkart tokia patirtimi dalijasi biologijos mokytoja, Lietuvoje jau žinoma vaikų ir paauglių knygų rašytoja Neringa Vaitkutė. Autorės kūriniai – mistikos, unikalių pasaulių karalija, kur ji pabėga nuo kasdienybės. Tačiau nuo atostogų niekur bėgti nesinori. Jas su gausia šeimyna reikia praleisti smagiai ir įsimintinai.

IMGP1881

Kokios būna jūsų atostogos?

Mūsų atostogos – tai pačios tikriausios šeimos atostogos, kada išnaudojame kiekvieną laisvą minutėlę išragauti trumpą lietuvišką vasarą iki pat dugno. Kol kas tam nereikia nei ilgų kelionių, nei nežemiškų stebuklų. Tiesą sakant, tie stebuklai ramiai sau tūno ranka pasiekiami, tik netingėk, ištiesk ir skink, kiek nori.

Jei nesilankome pas močiutę, o lauke plieskia saulė, keliaujame prie ežero. Nuo pat ryto, suvalgius pusryčius, prasideda paruošiamieji darbai: į skaisčiai mėlyną krepšį keliauja užtiesalai, rankšluosčiai, mikliai įlendama į maudymuisi tinkamus drabužius, po visus namus ieškoma basučių ir kepurių nuo saulės… galų gale susiruošę keliaujam į paplūdimį. Pro penkiaaukščius, kur darželiuose žydi spalvotos gėlės. Vėliau takeliu po negailestingai kepinančia saule, kur karšta lyg krosnyje, rūpestingai peržengdami zujančias skruzdes. Kartais sutinkame smalsių vapsvų ar spalvotų aksominių drugelių, kartais papuolam į žiedadulkių pūgą, o nuo liepos vidurio visą kelią mus lydi garsiai griežiantys žiogai.

004Ežeras visai čia pat, vos dešimt minučių kelio neskubriu žingsniu. Leidžiantis nuo stataus kalno, panirus į šimtamečių eglių šešėlį, sūnus tvirtai įsikimba man į ranką, o dukra leidžiasi bėgte. Kad tik greičiau ten, kur gaivus viliojantis vanduo.

Turškiamės visi. Ir aš atsikandu savo vasaros pyrago. Žmonės gulintys ant kranto stebi kaip mes taškomės ir krykštaujam vienas per kitą ir mums neapsakomai smagu. Paskui šildomės saulėje, dukra kalena dantimis, nes vėl pavėlavo išlipti iš vandens dar nesušalusi, sūnus bijo alkanų uodų, visi trys krizenam iš to, kokie dabar raukšlėti mūsų pirštai ir nutįsę plaukai. Jei turim užkandžių, užkandžiaujam, jei ne tiesiog įšylam… paskui maudomės dar ir dar, kol ateina laikas grįžti į namus.

Ar turite kokių ypatingų ritualų tokiose išvykose?

Pakeliui visada nusiperkam ledų, net jei kažkuriam skauda gerklę. Ledai – šventas vasaros reikalas, nuodėmė jų nevalgyti. Gyvenimu reikia džiaugtis, todėl ir aš džiaugiuosi, o popierėliai, kuriuose surašytos kalorijos, keliauja į šiukšlių dėžę. Mano subjektyvia nuomone, vasarą iš ledų neįmanoma gauti nei vienos kalorijos, vien malonumą.

Ir taip kiekvieną mielą dieną, jei tik šilta.

O ką veikiate, jei oras maudynėms netinkamas?

Jei oras vėsus, išslenkam nors į kiemą. Būna, susėdam visi trys ant suoliuko, klevų šešėlyje, ir pučiam muilo burbulus. Jie lekia vėjo nešami vis tolyn ir tolyn, seka praeivius, būriais lekia į kitą gatvės pusę. Galų gale pūsti burbulų lieku aš viena, o vaikai laigo ir sprogdina juos pirštais, springdami juoku.

Didžiausias iššūkis išgyventi ilgas lietingas savaites, kada visi trys esame priversti tūnoti namuose ir žiūrėti, kaip langą skalbia iš sunkių debesų pasipylęs vanduo. Kelias dienas dar ištveriam nesipykę, paskui buvimas kartu šiek tiek apkarsta ir prasideda pykčiai. Vaikai prisimena, kas iš ko kažkada nugvelbė saldainį ar nepasidalino kramtoma guma. Tenka juos išskirstyti ir kokį pusvalandį palaikyti skirtinguose kambariuose, kad prisimintų, kaip jie vienas kitą myli, o aš klastingai pasinaudojusi proga tuomet ramiai rašau.

Per vaikų atostogas turbūt ir kasdienė rutina išnyksta…

Ką tik sutvarkyti namai per kelias minutes vėl virsta tikromis džiunglėmis, kur pakampėse mėtosi lego detalės, miegantys katinai, karoliukai ir kitokios smulkmenos. Ant stalo nugula piešimo popieriaus, spalvotų knygelių ir pieštukų sluoksnis, prislėgtas kokia nors knyga, pavyzdžiui, skaitomiausia enciklopedija.

Tvarkytis tingim visi, juk atostogos, todėl apsikuičiam iki ausų ir tik tada tenka griebtis dulkių siurblio.

Kartais įsijungiame „Youtube“, paleidžiame mėgstamas dainas ir garsiai dainuojame jas visi trys. Jei tėvelis namuose, tada traukiam jau keturiese. Dainuojam garsiai ir aš labai atsiprašau kaimynų, kad jiems tenka dešimtsyk per dieną klausytis, kaip „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ ilgisi Venesuelos, o mes pritariame dainininkams nedarniais balsais.

Minėjote ir apsilankymus pas močiutę.

Jei yra galimybė, trumpam ištrūkstame pas močiutę. Kol geriam kavą ir kalbamės, vaikai zuja čia į lauką, čia į namus, šuva laksto paskui juos, ir visi būna patenkinti. Aš – trumpu atokvėpiu, kada pati galiu pabūti dukra, o vaikai – didesne laisve nei mieste.

Aš visą vasarą praleidžiu su vaikais, o kol dirbu, vaikus prižiūri mylinti geriausia pasaulyje močiutė. Tada namuose beprotiškai tuščia ir mudu su vyru nekantriai laukiam savaitgalių, kada visa šeimyna vėl bus kartu ir mes galėsime nuveikti ką nors smagaus visi kartu.

Kas svarbiausia per atostogas?

Svarbiausia leisti sau būti ne suaugusia rimta į penktą dešimtį oriai įžengusia teta, o pačiai pabūti vaiku. Pliaukšti niekus ir visiems drauge kristi juokais. Žavėtis viskuo, kuo žavisi jie – spalvotais akmenukais, keistais debesimis, vandens atspindžiais, plaukimo stebuklu. Lakstyti basomis, pasitaškyti purvinoje baloje, pūsti muilo burbulus. Daug juoktis. Vakare rodyti vaikams virš horizonto ryškiai žėrintį Jupiterį, lyg brangakmenį mėlynos jūros gilumoj, ir, išgirdus jų kupinus susižavėjimo „Oooooooooo“, lygiai taip pat žavėtis ryškiausia ir didžiausia planeta. Tegul ir iš tolo.

IMGP2254

Papasakokite apie įsimintiniausias atostogas.

Pačios įsimintiniausios atostogos buvo pernai, kada pagaliau ištaikėme progą nuvažiuoti prie jūros. Visą kelią iki Karklės, kurią myliu nuo pat pirmojo apsilankymo ir mylėsiu amžinai, jaučiausi kaip Šrekas. Asilas su mumis nevyko, vyko tik šuo, bet „ar jau atvažiavom?“ skambėjo už nugaros maždaug kas dešimt minučių.

Papusryčiavome mažoje jaukioje pakelės kavinukėje, kur leido sėdėti lauke su šunimi, už ką iki šiol esame dėkingi. Geriausia, kai visa šeima kartu.

Niekada nepamiršiu to jausmo, kai lauki nesulauki, kada tavo vaikai pirmą kartą pamatys jūrą. Kažkada tai buvo neapsakomas atradimas man pačiai, o dabar tikėjausi – tai ir jiems taps atradimu. Baltija pasirodė visu gražumu. Buvo nekaršta, užtat dangus giedras, nutaškytas debesimis ir bangos riaumodamos kėlė baltas keteras, pašaknėse žalsvos lyg butelinis stiklas.

Vogčiom žvilgtelėjusi į susižavėjimo kupinus savo vaikų veidelius pamačiau juose tą pačią išraišką, kurią kažkada mano veide tikrai matė mano tėvai. Ir tai buvo nuostabu… o paskui… paskui greitai prabėgo keturios nerūpestingos ir nuostabios dienos, kurias galėčiau auksu išraityti šeimos patyrimų knygoje. Kaip mes anksti ryte rinkome gintarą. Kaip eidavom pasivaikščioti ir aplink nebūdavo nei vieno žmogaus. Tik mūsų ketveriukė, čia riaumojanti, čia šnabždanti jūra, medaus spalvos dangus virš bangų ir rašalo mėlynumo dangus virš kopų ir vaivorykščių puslankiai horizonte. Pėdos, pamažėl tirpstančios šlapiame smėlyje, margi apvalūs akmenukai ir tas nenusakomas jūros kvapas, kuriuo persigeria viskas – drabužiai, plaukai ir net oda. Laivų švyturėliai tolumoje, kuriuos skaičiuodavom ir visi gaudavom skirtingą skaičių, vaikų juokas, susiliejantis su paslaptinga jūros kalba…

Maudynės, ledai… o kokią vietą atostogų metu užima knygos?

Ir kaip be knygų? Aš pati be jų gyventi negaliu, rodos, nėra ką skaityti – ir ore staiga pasibaigia visas deguonis, o dabar namie atsirado dar viena skaitanti dūšelė – dukra… Būna, skaitom abi – aš susirangiusi ant sofos, ji – nugara atsirėmusi į mane, o kojytes susikėlusi ant romiai snaudžiančio šuns, nedrįstančio trikdyti tokios svarbios akimirkos.

Jau dabar džiūgauju, nes bendradarbė paskolino šūsnį neskaitytų detektyvų, kurie atostogų nesulauks, nes bus perskaityti gerokai anksčiau. Viena gera mergaitė pažadėjo paskolinti Makso Frajaus knygų, tad laukiu nesulaukiu, kada kibsiu skaityti.

Vaikai išvažiavo pas močiutę ir dukra rimčiausiu veidu susikrovė į maišelį žaislus ir knygas, nes jau tapo tradicija „paskaityti prieš miegą“… sūnus taip pat skaito enciklopediją, tiesa, lėtai, bet juk skaito ir to nori pats!

Knygos keliauja su mumis į paplūdimį, važiuoja į keliones ir yra tokia pat įprasta gyvenimo dalis, kaip kitiems žmonėms pavalgyti pusryčius.

Apskritai – atostogos tobulas laikas skaityti. Juk nereikia keltis penktą ryto, kaip darbo dienomis, galima leisti sau skaityti iki paryčių… ir, patikėkit, vasarą mano languose dažnai dega šviesa. Dega, kol išaušta, o aš tiktai kokią ketvirtą ryto sugebu nenoromis užversti knygą, o paskui dar ilgai klaidžioju ten. Anapus žvaigždynų.

Neringai rekomenduojame į vasaros skaitinius įtraukti Shaun Tan knygą „Atokaus priemiesčio istorijos“ – netikėtos mintys ir keistos išminties pilnos istorijos vasaros vakarams. Tuo tarpu neseniai atradusiai knygas dukrelei turėtų patikti Annie M. G. Schmidt „Minusė“ – lengvas ir smagus kūrinys labai tinka prie ledų. O enciklopedijų skaitytojas gali kibti į knygą „Ką turėtum žinoti“. Ir ši enciklopedija tikrai skaitysis greičiau nei įprastos.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s