Nevalos Berčio kūrėjai – apie nutrūktgalviškus jo nuotykius ir kūrybos procesus

Nevala Bertis išdidžiai ir nutrūktgalviškai į skaitytojus žiūri jau iš dviejų knygų viršelių. Pirmojoje – „Nevala Bertis. Dantys“ – jis bijo eiti pas dantistą ir įsivelia į netikėtus nuotykius. Šįkart – dėl ledų. O antrojoje – „Nevala Bertis. Dvokas“ – susipažįstame ne tik su jo šunimi Smirdžiumi, kuris gerai išsipurvino pievoje, kur ganosi karvės, bet ir sužinome apie klasės išvyką į Klėtmiškio pramogų parką, kur dėjosi visokia smagi velniava. Su Berčio istorijų ir iliustracijų kūrėjais kalbėjomės apie baimes, tai, kaip atsirado Bertis, aptarėme jo nuotykius ir knygas, kurias verta skaityti daugiau nei tris kartus.

Kas jus įkvėpė sukurti pirmąją knygą apie Nevalą Bertį?

D. Robertsas: Labai norėjau sukurti knygą apie veikėją, kuris turėtų negerų įpročių, nes man tai pasirodė juokinga idėja. O aš mėgstu kurti paveikslėlius, kurie prajuokina.

Kaip gimė jūsų pirmoji knyga?

A. MacDonaldas: Mano pirmosios knygos vaikams pavadinimas tiesiog vieną dieną šovė galvon. Tai buvo „Šaunusis spagečių kostiumas“.

Kaip nutiko, kad prisijungėte prie iliustruotojo Davido Robertso kuriant „Nevalą Bertį“?

A. MacDonaldas: Davidas Robertsas sukūrė pirmąją iliustraciją, kurioje Bertis buvo dar kūdikis. Tada leidėjas paklausė manęs, ar nenorėčiau parašyti keleto istorijų. Nuo to laiko Berčio serija ėmė populiarėti.

Kaip sugalvojote nevalą Bertį ir ką tuo metu veikėte?

D. Robertsas: Važiavau namo autobusu iš parduotuvės ir ėmiau galvoti apie mažą berniuką, kuris nuolatos už blogus įpročius gautų velnių nuo mamos ir tėčio.

Ar bijojote dantisto lygiai taip pat kaip Bertis?

D. Robertsas: Taip, baisiai bijojau dantisto ir dar tebebijau, nes turiu labai daug plombų dantyse. Reikėjo valgyti mažiau saldainių, kai buvau mažas.

Iš visų nuotykių, į kuriuos Bertis įsivėlė, kuris buvo jūsų mėgstamiausias?

D. Robertsas: Na, išsirinkti vieną mėgstamiausią labai sunku. Man labai patiko, kai Bertis pamatė panelę Bataitę jos zumbos treniruotėje ir kai Bertis vedė savo šunį į dresavimo pamokas.

Tačiau manau, kad visų mėgstamiausias momentas turėtų būti, kai Bertis buvo gimtadienyje šalia baseino ir Berčio šuo į jį prikakojo. Tai buvo viena juokingiausių iliustracijų, kokias man tik yra tekę piešti.

A. MacDonaldas: Tas, kuriame Bertis labai labai smarkiai norėjo į tualetą keliaudamas su klase autobusu.

Ar Berčio nuotykius knygose įkvėpė kas nors, ką pažįstate arba įvykiai iš jūsų gyvenimo?

D. Robertsas: Ne. Nelabai. Tačiau vaikai man visada pasakoja, kokie jie panašūs į Bertį ir kaip smarkiai mėgsta krapšyti nosį. Ne vienas man yra net parodęs savo snarglį!

Alanas MacDonaldas: Kartais nutinka, kad juos tikrai įkvepia tikri žmonės. Pavyzdžiui, mano sūnus buvo netyčia įjungęs kaimynų signalizaciją, kai prižiūrėjo jų katiną jiems išvykus.

Ką darote, kai sugalvojate nuostabią idėją vairuodamas ar besiprausdamas po dušu?

D. Robertsas: Na, jeigu tuo metu vairuočiau automobilį, kur nors atsitrenkčiau arba būčiau suimtas policijos, nes vairuoti aš nemoku. Jeigu taip nutiktų duše – mano studija nėra toli nuo vonios kambario, tad iššokčiau ir nubėgęs užsirašyčiau.

A. MacDonaldas: Visada su savimi nešiojuosi užrašų knygelę, kur užsirašinėju idėjas, kai tik jos pasirodo ir nepabėga iš galvos.

Parašykite tris mėgstamiausius žodžius.

D. Robertsas: Gūdus, slankioti ir papsėti.

A. MacDonaldas: Saulė, paplūdimys, atostogos!

Kuris literatūrinis veikėjas, jūsų manymu, panašiausias į jus?

D. Robertsas: Gudrusis Vandeninis Žiurkinas iš knygos „Vėjas gluosniuose“, nes aš labai mėgstu laivus.

A. MacDonaldas: Čarlis Braunas iš „Riešutėlių“ komiksų.

Jei būtumėte superherojus, kokia būtų jūsų galia ir kaip atrodytų kostiumas?

A. MacDonaldas: Būčiau Žmogus Atsakymas, kuris turėtų atsakymus į visus įmanomus klausimus. Vilkėčiau kostiumą, kuris būtų išmargintas klaustukais.

Koks jūs buvote, kai buvote mažas?

D. Robertsas: Išdykęs, bet visada bijantis prisidaryti bėdų.

A. MacDonaldas: Labai sportiškas ir mėgstantis konkuruoti, bet tylus mokykloje.

Koks buvo jūsų mėgstamiausias žaislas?

D. Robertsas: Turėjau mažą žaislinį triušelį, kurį visada ir visur nešiojausi su savimi, kol kartą atostogaudamas Šiaurės Velse jį pamečiau. Viskas, kas iš jo liko – išblukusi fotografija. Šniurkšt!

A. MacDonaldas: Mėgstamiausias mano žaislas buvo žaislinė tvirtovė, kurią man pastatė mano senelis.

Ačiū už atsakymus!

Australų rašytoja Allison Tait – apie „Kartografo kronikas“, kūrybą ir tinklaraštininkų „draugus kompiuteryje“

Australų rašytoja Allison Tait parašė įvairių žanrų kūrinių, daugiau nei 20 metų rašė žurnalams, laikraščiams. Jos knygą „Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto“ jau išleido daug pasaulio leidyklų, tarp jų ir mes. Tai pirmoji trilogijos knyga, surinkusi nemažą šūsnį gerbėjų ne tik iš savo gimtosios šalies Australijos.

„Kartografo kronikos“ jau spėjo gauti daug puikių įvertinimų. Kaip jaučiatės, kai pirmoji jūsų parašyta knyga susilaukia tokios sėkmės?

Jaučiuosi maloniai sukrėsta tokio dėmesio. Kaip rašytoja, praleidžiu daug laiko viena – rašydama, svajodama, laukdama – tada sunčiu savo „kūdikėlį“ į pasaulį ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad pirmąją mano knygą priėmė išskėstomis rankomis, yra nuostabu.

Anksčiau galvojote, kad rašysite tik meilės romanus. Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Pradėjau rašyti romantinius tekstus, nes tai man tuo metu atrodė tinkama. Kai ėmiau rašyti grožinius tekstus, dirbau įvairiuose moteriškuose žurnaluose (pvz. „Vogue Australia“ ir „Cleo“), todėl romantiniai tekstai su visomis griežtomis gairėmis ir tikslinėmis auditorijomis man pasirodė savaime suprantamas sprendimas.
Tačiau rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo. Mentorė man taktiškai pasiūlė praplėsti savo rašymo galimybes, nes, kaip pati minėjo, „aš turėjau, ką papasakoti“. Taigi ėmiau ir parašiau du romanus moterims. Vienas iš jų turėjo būti išleistas 2012-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių jo leidyba sustojo.
Vis dar perrašinėju antrąjį romaną, nes rašymą sutrikdė pokalbis su sūnumi (jam dabar 10), kuris ir nuvedė „Kartografo kronikos“ trilogijos link. Kai gimsta idėja, nuo kurios net drebate, turite ją išpildyti (nesvarbu, net jei ta sritis jums nepažįstama). Taip ir padariau. Ir po trijų parašytų knygų vis dar jaučiuos puikiai, jog pradėjau.

Jūs gan aktyvi rašymo pasaulyje, ką jums suteikė laikas praleistas dirbant su tekstais, jų kūryba?

Įdomus klausimas, nes nelaikau savęs aktyvia rašymo pasaulio nare. Gyvenu pietiniame krante su savo šeima ir esu pakankamai toli nuo to pasaulio. Didžioji mano darbo dalis susidėjo iš laisvai samdomo rašytojo darbo (tai vis dar yra mano darbas), tinklaraščių rašymo, kitų rašytojų socialinių medijų prižiūrėjimo. Po metų tai pasikeis, tai labai jaudina.

Dar prieš pradedant rašyti knygą jau turėjote nemažą kiekį tinklaraščio sekėjų ir patirtį jame rašant. Kokią įtaką tai padarė jūsų knygų rašymui?

Aktyviausia esu internete. Mano tinklaraštis buvo puiki vieta, kur galėjau išreikšti save kaip rašytoją ir pasidalinti savo kelione į leidybą. Tinklaraščio pildymas man suteikė neįkainojamų galimybių susitikti su naujais autoriais ir kūrėjais. Jis padėjo sukaupti ir didelę grupę gerbėjų – palaikymas be galo svarbus rašytojui. Rašymas gan vienišas darbas ir, kai turi grupę žmonių, su kuriais gali kalbėtis ir naktimis, ir dienomis, tai labai palengvina darbą. Net jeigu jie „draugai kompiuteryje“, kaip mano sūnus mėgsta sakyti.
Dar vienas dalykas, kuriam pravertė tinklaraštis – atrasti savo unikalų balsą rašant grožinę literatūrą. Rašymas internete reikalauja intymaus tono, kurio žurnalams ir laikraščiams nereikia. Mano publicistinis balsas buvo jau seniai išlavintas ir nušlifuotas, tačiau tas intymusis, MANO balsas labai išlavėjo rašant tinklaraštį. Tikiu, kad mano knygos nuo to ŽYMIAI pagerėjo.

Ar turite patarimų rašytojams, norintiems kurti vaikams?

Nemanau, kad „Kartografo kronikas“ pradėjau rašyti kitaip, nei pradedu visus kitus tekstus. Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams. Manau, kad daugeliu atvejų man pasisekė, nes visuomet šalia buvo būsimas skaitytojas, mano sūnus. Rašiau tokią istoriją, kokias mėgstame skaityti kartu. Rašiau taip, kaip man atrodė geriausia, ir rašyti buvo smagiau nei kada anksčiau.
Taigi manau, svarbiausi dalykai, kuriuos patartum pradedančiam rašytojui, visuomet tie patys:
• Daug skaitykite – nepasitikėkite vaikystėje skaitytų knygų prisiminimais, skaitykite tai, ką šiuo metu skaito vaikai;
• Daug rašykite – turite surasti savo balsą ir tai gali užtrukti.

Šaltinis:
http://www.nswwc.org.au/2014/12/interview-allison-tait-on-the-mapmaker-chronicles-race-to-the-end-of-the-world

Švedų rašytoja Kristina Ohlsson – apie mistines istorijas ir iš kur jos kyla

„Kristina Ohlsson yra tikra skandinaviškos mistikos ir siaubo karalienė“, – teigia vienas švedų literatūros kritikas. Savo gimtojoje Švedijoje rašytoja gavo ne vieną apdovanojimą ir laukia dar kitų. Lietuvoje mes ją žinome kaip „Stiklo vaikų“ trilogijos autorę. Skaitę jos pirmąją knygą „Stiklo vaikai“ žino, kaip sunku nuo šios paslaptingos istorijos atsitraukti. Interviu skaitykite, kaip gimė knygų idėja ir kas įkvėpė autorę.

Kada parašėte pirmąją istoriją ir apie ką ji buvo?

Rašiau istorijas nuo septynerių. Pati pirmoji buvo apie stebuklingą deimantą. Man tiesiog patiko rašyti, išgalvoti istorijas. Ir tebepatinka.

Kas jus įkvėpė parašyti pirmąją „Stiklo vaikų“ trilogijos knygą?

„Stiklo vaikų“ istorija tiesiog gimė mano galvoje, kaip gimsta kitos istorijos, kurios jau parašytos ir išleistos. Daug įkvėpimo gaunu iš skaitytų knygų ir žiūrėtų filmų, bet visos mano rašytos knygos – gryna kūryba, mano vaizduotės produktai. Tikri įvykiai mane įkvepia labai retai, greičiau niekad.

Ar pradėjusi pirmą knygą jau žinojote, kad norite parašyti visą seriją?

Ne, bet kai baigiau rašyti pirmąją, supratau, kad apie veikėjus noriu parašyti daugiau.

Ar legendos ir istorijos knygose „Stiklo vaikai“, „Sidabrinis vaikas“ paremtos žiniomis, kurias girdėjote ar perskaitėte? Kaip jos gimė?

Prašau skaityti pirmojo klausimo atsakymą. :)

Kuri knygos „Sidabrinis vaikas“ dalis jums pačiai labiausiai patinka?

Labiausiai džiaugiuosi ta vieta, kur Sidabrinis vaikas eina ant sniego, bet nepalieka jokių žymių.

Jeigu galėtumėte iš naujo rašyti trilogiją, ar norėtumėte ką nors joje pakeisti?

Ne, nenorėčiau.

Ar sąmoningai nusprendėte rašyti mistines, siaubo istorijas vaikams? Gal tai buvo jūsų pačios mėgstamiausias žanras?

Tai buvo ganėtinai sąmoningas sprendimas. Būdama maža labai mėgau (ir tebemėgstu) skaityti mistikos ir siaubo kupinas istorijas. Žinau, kad daug dabartinių vaikų jas irgi mėgsta.

Pagrindiniai jūsų knygų veikėjai labai drąsūs ir smalsūs. Ar jūs irgi tokia buvote? Ar kada nors ieškojote paslėpto lobio?

Vaikystėje buvau labai drovi, visai ne drąsuolė. Buvau panašiausia į Bilę – mėgdavau likti namuose ir skaityti. Ir ne, niekad nesu ieškojusi lobio.

Kokie kiti kūrėjai jus įkvėpė? Ar skaitėte ką nors, kas pakeitė jūsų nuomonę apie grožinę literatūrą?

Mane labai įkvepia Stephenas Kingas. Jis mano mokytojas, skaitydama jo knygas tiek daug supratau. Taip pat esu milžiniška Astridos Lindgren gerbėja.

Ar tikite vaiduokliais?

Cha cha, deja, ne, vaiduokliais aš netikiu.

Dėkojame už atsakymus!

Ką šiais laikais mums reiškia paštas

Pasaulinė pašto diena ir Lietuvos paštas

Spalio 9-ąją minima Pasaulinė pašto diena. Šią dieną 1874 m. įkurta Pasaulinė pašto sąjunga. Anksčiau pašto karietomis gabenti laiškai ir siuntiniai jau seniai pamiršti. Dabar pašte galima ne tik išsiųsti laiškus ir siuntas, bet ir apmokėti sąskaitas, pasipildyti elektroninį autobuso bilietą ar įsigyti įvairių prekių. Apie Pasaulinę pašto dieną, paštą ir jo pokyčius kalbamės su AB „Lietuvos paštas“ generaline direktore Lina Minderiene.

Kaip, Jūsų akimis, kito paštas bėgant laikui, kokius pokyčius pastebite?

Visais laikais paštas buvo pažangių informacijos ir komunikacijos technologijų liudininkas. Informacijos apsikeitimui persikėlus į skaitmeninę erdvę, susitraukė tradicinių pašto paslaugų paklausa. Tendencijos rodo, kad visame pasaulyje kasmet paštu išsiunčiama apie 10–15 proc. mažiau laiškų. O pašto siuntų ir siuntinių šiandien siunčiama daugiau! Itin sparčiai populiarėjant elektroninei prekybai paštas įgavo antrąjį kvėpavimą. Paštuose teikiame finansines paslaugas, užsiimame mažmenine prekyba – atokesnėse kaimo gyvenvietėse paštas kartais būna vienintelė vieta, kur žmonės gali įsigyti jiems reikalingų prekių. Taip pat teikiame ir įvairias elektronines paslaugas, pavyzdžiui, e. savitarna ar E. pristatymas. Artimiausiu metu keisis ir tradicinių laiškininkų darbas. Jie taps išmanūs ir didžiąją dalį šiuo metu pašte teikiamų paslaugų galės atlikti ir kliento namuose.

Ar žmonės siunčia tiek pat laiškų, kiek seniau, o galbūt bendravimas laiškais nebėra toks populiarus?

Greitas šiuolaikinio gyvenimo tempas žmones atpratino ranka rašyti laiškus. Tačiau ranka rašytas laiškas ar atvirlaiškis yra vertybė, būdas dalintis šiluma su artimu žmogumi. Juk sakoma, kad nėra nuostabesnio garso už tą, kai į pašto dėžutę įkrinta vokas, kuriame – mylimo žmogaus ranka parašytas laiškas, atvirukas… Prieš šv. Kalėdas visada savo draugams ir artimiesiems visada išsiunčiu atvirlaiškius.

Prieš didžiąsias metų šventes ženkliai išauga tiek siunčiamos, tiek gaunamos korespondencijos srautai, tarp kurių nemažą dalį sudaro laiškai ir atvirlaiškiai su Kalėdiniais sveikinimais.

Ar Lietuvos paštas mini Pasaulinę pašto dieną? Jei taip, tuomet kaip?

Kasmet rudenį Lietuvos paštas pažymi dvi svarbias datas: spalio 9-ąją, kai minima Pasaulinė pašto diena ir lapkričio 16-ąją, kuomet pažymimas Lietuvos pašto įkūrimas. Mūsų įmonė yra vienmetė su nepriklausoma Lietuvos valstybe.

Atvirlaiškiai – ne tik pašto, bet ir bendravimo dalis

Atvirlaiškiai jau nuo senų laikų buvo puiki bendravimo priemonė, leidusi ne tik bendrauti ar palaikyti ryšius, bet ir pasveikinti draugus bei artimuosius bet kokia proga – gimimo dienos, Kalėdų ar mokslų baigimo. Vis dar yra žmonių, ne tik nepamiršusių džiaugsmo, gavus atviruką, bet ir toliau juos siunčiančių kitiems ir taip besidalijančių tuo džiaugsmu. Apie atvirukų mainų džiaugsmus bei jų kūrimą kalbamės su dailininke, iliustruotoja bei sparnuotųjų „Nieko rimto“ karvyčių kūrėja Sigute Ach.

Kaip kilo mintis kurti atvirukus? Nuo ko prasidėjo Jūsų veikla?

Piešti atvirukus mėgau nuo vaikystės, jais mano šeima pasveikindavo artimuosius. Vedžiodavau tušu visokias linijytes, šakeles. Vėliau jie virto miniatiūriškais paveikslėliais – mano pagrindiniu užsiėmimu. 2000 m., po mano miniatiūrų parodos „Nieko rimto“, kur eksponavau per šimtą mažyčių kūrinėlių, mano draugas Arvydas Vereckis pasiūlė išleisti atvirukų kolekciją. Iki tol buvau piešusi atvirukus kelioms firmoms pagal užsakymą ir rezultatas manęs nenuvylė, tad mielai sutikau.

Kaip gimsta idėjos? Ar visos jos įgyvendinamos?

Aš gyvenu idėjų sraute, kai kurios tiesiog stipriau įsitvirtina, ilgiau pasisukioja apmąstymų lauke ir būna įgyvendinamos popieriuje, bet dauguma ramiai plaukioja pro šalį, lyg žuvys upėje.

Kaip manote, ar bendravimas raštu popieriuje jau yra atgyvena?

Bendravimas raštu – viena iš vertingų bendravimo formų. Bet svarbiausias lieka pats bendravimas, o forma – amžinai kintantis dalykas, net jei tai bendravimo raštu forma.

Ar pati bendraujate atvirlaiškiais?

Savo pieštais, kuriuos visur palieku – mėgstu rašyti raštelius.

Ar kada susimąstėte, kur nukeliauja Jūsų kurti atvirukai?

Kartais tenka sulaukti emocijų iš toli nuo Lietuvos gyvenančių žmonių – tada nustembu, kai kas nors iš užjūrių taria – aš turiu tavo atvirukų…

Ką Jums gyvenime reiškia Pašto diena? Galbūt ją kažkaip paminite?

Dienos, kuriomis jautiesi šventiškai, dažnai nepriklauso nuo kalendorinių švenčių, tad sąžiningai prisipažinsiu – pašto dienos dar nešvenčiau. Bet juk niekad nevėlu pradėti. Tai labai prasminga ir sena profesija. Laiškai – nuostabus reiškinys, jungiantis žmones.

Keliaujantys atvirlaiškiai

Atvirlaiškius siųsti galima ne tik artimiesiems ar draugams. Ką pagalvotumėte, jei pasakyčiau, jog galite išsiųsti ir gauti atvirlaiškių iš bet kurio pasaulio kampelio? Projektas „Postcrossing“ suteikia unikalią galimybę žmonėms keistis atvirukais visame pasaulyje. Viskas, ką reikia padaryti – užsiregistruoti tinklalapyje www.postcrossing.com, išsiųsti užklausą, kad gautumėte atsitiktinio postcrossing vartotojo adresą ir išsiųsti atviruką nurodytu adresu. Turbūt paklausite: kaip galiu būti tikras, jog atvirlaiškis pasieks reikiamą adresatą? Kiekvieną kartą pateikus užklausą gauti adresui, kartu yra gaunamas ir specialus ID numeris, kurį suvedus į sistemą, užregistruojamas gautas atvirukas. Kai tik tai nutinka, į jūsų elektroninio pašto dėžutę išsiunčiamas laiškas, jog išsiųstas atvirukas pasiekė savo kelionės tikslą. Dabar ir jūs galite laukti savojo atviruko!