lapkričio | 2016 | „Nieko rimto“ namai

Knyga – ne tik mokslo, žinių ar išminties šaltinis, bet ir puiki laisvalaikio praleidimo priemonė. Nepaisant vis labiau greitėjančio gyvenimo tempo, žmonės vis dar randa laiko skaitymo malonumui, kuriuo sudominti stengiasi ir mažuosius. Jaunieji skaitytojai yra patys reikliausi: jiems ir knygos tekstas turi būti įdomus, ir iliustracijos spalvingos. Turbūt ne kartą teko išgirsti, jog vaikystėje jūsų be galo mėgta istorija nėra tokia įdomi mažyliui. Knygas, kaip ir visa kita, jie renkasi itin atidžiai, o kartais ir visai nenuspėjamai. Tad padėti jiems išsirinkti naują skaitinį gali tapti tikru iššūkiu ne tik tėveliams, bet ir mokytojams. Visai kas kita, kai skaitomame kūrinyje vaikai atranda kažką, kas jiems yra artima, pažįstama. Pavyzdžiui, draugus. Vaikų draugų ratas dažnai būna gerokai platesnis nei suaugusiųjų, o ir bendrauti, regis, jiems kur kas paprasčiau. Jau nuo mažens tyrinėja juos supantį pasaulį, susipažįsta su gyvūnais, kurie paprastai ir tampa jų pirmaisiais draugais, tad kodėl gi neišgirdus smagios ir kiek netikėtos istorijos apie vieną iš jų, tarkime, triušį?

Visai neseniai knygynų lentynose pasirodė nauja gamtininko Selemono Paltanavičiaus knyga „Tukas lieka vienas“ . Knygos autorius Selemonas Paltanavičius yra parašęs ir daugiau knygelių vaikams, kurių veikėjai – vaikų mėgstami gyvūnai. Kaip teigia pats autorius, jam gamta yra graži ir miela, tad vis nepaliauja stebėtis jos tobulumu. Pasakoti apie tai, kas artima, visada smagu, tad ir jo sukauptos žinios atsiduria vaikams skirtų knygų puslapiuose, kurias mėgsta ne tik mažieji skaitytojai, bet ir vyresni. Jau tapo gražia tradicija, kad leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamas S. Paltanavičiaus knygas iliustruoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Šįkart kalbamės su ja apie vaikystę, gyvūnus ir įkvėpimą kurti.

Ar vaikystėje turėjote augintinį? O galbūt, kaip ir dauguma vaikų turėjote jo pliušinę versiją?

Augau mažame miestelyje Kelmėje. Gyvenome nedideliame bute, tad laikyti augintinio negalėjome. Tačiau tėtis kepurėje parnešdavo trumpam pasidžiaugti ežiuką. Po langu lizdus suko čiauškutės kregždės. Ant palangės berdavome maisto balandžiams burkuoliams – kartą jie net vidun įskrido ir buvo galybė šurmulio, kol juos laukan išprašėme. Bet mano močiutė gyveno už keleto gatvių nuosavame name ir tvartelyje laikė ožkytes, perino viščiukus ir, žinoma, augino šuniuką, katę. Taigi, nors ir netiesiogiai, bet augintinių vaikystėje turėjau.

Ar kada pagalvojote, ką mąsto mūsų mylimi keturkojai draugai arba ką jie veikia likę namuose vieni?

Jau trejus metus mūsų šeima mėgaujasi šuniuko Lorio draugija. Jis pilnateisis mūsų šeimos narys ir visavalis namų šeimininkas, kai visi šeimos nariai išeina. Labai dažnai mėginame įsivaizduoti, ką jis veikia vienas. O dabar, kai perskaitėme Selemono knygą apie Tuką, tikrai žinome, kad augintiniai likę vieni nenuobodžiauja, bet, oi, kokių tik dalykėlių neprisigalvoja!

Kaip manote, ar gyvūnai padeda vaikams augti?

Gyvūnai ne tik puikūs vaikų žaidimų draugai, atsakomybės ugdytojai, draugiškumo pavyzdys. Jie sutvirtina santykius tarp visų šeimos narių. Jie tampa bendru dėmesio traukos centru ir pokalbių objektu, stebina mielu arba juokingu elgesiu, netikėta reakcija ir priverčia nusikratyti įtampos, blogos nuotaikos.

Kas Jus įkvepia kurti? Kodėl iliustruoti pasirinkote Selemono Paltanavičiaus knygeles?

Iliustruotoją visuomet įkvepia knygos tekstas, skaitomas keletą kartų iš eilės ir atskiromis vietomis. Po to galvoje ima dėliotis veikėjų įvaizdžiai, atskiros scenos. Dažnai tenka paieškoti papildomos medžiagos, kas kaip atrodo. Pavyzdžiui, iliustruojant knygą apie Tuką buvo netikėta proga pasidomėti, kaip atrodo senoviniai pelėkautai, kuriuos Tukas ir peliukas aptinka klojime. Mane visuomet žavėjo gamta ir jos gyventojai, todėl esu laiminga, galėdama iliustruoti kūrinius autoriaus, rašančio gražiausias knygas apie gamtą Lietuvos vaikams. Šis darbas mus labai suartino. Mūsų pokalbiai, kartu praleistos išvykos į renginius su vaikais – visa tai taip pat įkvepia kuo atidžiau, meniškiau ir subtiliau perteikti Selemono knygų nuotaiką, veikėjus ir pradžiuginti autorių. Tikiuosi, kad mano sukurtomis iliustracijomis jo knygoms džiaugiasi ir skaitytojai.

„Kambarys be knygų – lyg kūnas be sielos.“ Markas Tulijus Ciceronas.

Pirmą kartą atėjus į namus, kol namų šeimininkai ruošia kavą, pirmiausiai apžiūrime knygų lentynas. Žmogų visada galima pažinti iš jo skaitomų knygų. Dėl šios priežasties dažnai norima knygas laikyti atvirai, jų neslėpti, nekišti į lentynas, kur jos nematomos nei patiems namų šeimininkams, nei svečiams. Knygas atvirai laikyti norisi dar ir todėl, kad perskaičius gerą knygą būna sunku su ja atsisveikinti. Didelį įspūdį palikusį kūrinį norisi skaityti, vartyti iš naujo, prisiminti, galvoti, mąstyti apie jį, dalintis su kitais, o ne pamiršti. Nors pastaruoju metu įprastas knygas dažnai keičia elektroninės, visuomet smagu rankose laikyti dar kvepiančią spaustuvės dažais knygą.

Kavinė „Bookafe“

Ryškiais viršeliais ar gausiai iliustruota knyga gali tapti išskirtiniu dekoro elementu, kuris ne tik puikiai atrodys namuose, bet ir bus prasmingas. Viena ar kita knyga tinkamoje vietoje atgaivina namus, suteikia dinamiškumo, jaukumo ir šiltumo. Knyga jau pati savaime yra dekoro elementas, o jei tai artimas ir jums svarbus kūrinys, jis bus ne tik dekoracija, o ir namų sielos atspindys. Juk taip gera skaityti mėgstamą knygą vis iš naujo ir iš naujo.

Kavinė „Cat Cafe“

Knygos vaikų kambaryje

Tinkamai išdėstyti vaikų knygas nėra taip paprasta. Dėl gausių iliustracijų, didelio formato, storų lapų nėra lengva jas tvarkingai sudėti į lentyną. Juk reikia, kad jos ne tik stovėtų ar gulėtų vietoje, bet ir skatintų vaiką skaityti ir jomis domėtis. Visos knygos turėtų būti išdėstytos viršeliu į jaunąjį skaitytoją ir lengvai pasiekiamos. Knygos vaikų kambaryje gali tapti ir dekoracijomis. Spalvoti, ryškūs, vaikų pamėgti viršeliai suteikia kambariui gyvybingumo, primena vaikui apie jau perskaitytas knygeles ir skatina skaityti toliau.

Kavinė „Chaika“

Kavinė „Yogis“

Knygos puošia ne tik vaikų kambarius. Ir sudėlioti jas galima išradingai – ne tik surikiuoti į lentynas pagal spalvą. Išvaizdi knyga gali pagyvinti pačias netikėčiausias namų vietas. O gražiausi viršeliai paslėpti ne tokias dailias savo drauges lentynose. Toks išdėstymas patraukia ir svečių dėmesį, ir šeimininkus paskatina atsiversti knygą bei skirti laiko neilgam tekstui net tada, kai, atrodo, jo tikrai nėra.

Nuspręsti įkomponuoti knygą į interjerą padeda ne tik viršelio spalvos ir leidinio forma. Patogu, kai reikiama knyga – po ranka. Gražių citatų pilnas knygas, alegorinius pasakojimus malonu laikyti svečių kambaryje. Receptų knygoms daug didesnė tikimybė būti panaudotoms, kai puošia palangę virtuvėje arba guli netoli lovos. Tikrai taip! Puikus metas suplanuoti kitos dienos valgiaraštį.