Virgis Šidlauskas: „Baimės kartais būna didesnės už mus pačius ir neretai mus nugali“

Tėvai būna labai išradingi. Kokių tik gąsdinimų nesugalvoja norėdami atgrasinti nuo netinkamų veiksmų. Sako, kad pilve išaugs vyšnia ar mandarinas, jei prarysime jų kauliukus, arba kad mus nusineš varna, jei per ilgai užsižiopsosime.

Virgi, ar Jus vaikystėje gąsdino panašiais dalykais?

Kaipgi negąsdins. Žinoma. Mane ypač mėgo šiurpinti tuo, jog jei nevalgysiu košės – niekada neužaugsiu. Neturiu nieko prieš nykštukus, bet pačiam būti vienu iš jų nesinorėjo. Todėl kirsdavau ją kaip didelis, visai nesiožiuodamas. Ir nurijęs keletą šaukštų vis pasitikrindavau, ar galva dar nesiekia lubų. Nes kas žino, gal per daug prisikirsti košės – irgi pavojinga, jei ji taip siaubingai skatina augimą. Tada tik – triokšt! – ir nespėjus nė apsidairyti jau pralaužęs lubas svečiuojiesi pas kaimynus. Todėl vaikystėje labai nerimavau, kad nebūčiau nei per didelis, nei per mažas.

virgis-muzika

Ir užaugote nei per didelis, nei per mažas. Ir nusprendėte parašyti visai ne apie ūgio keblumus. „Ulfas ir stebuklinga barzda“ – knyga apie labai neklusnų berniuką, kuriam už iškrėstas išdaigas užauga barzda! Iš kur tokia netikėta idėja?

Dabar būtų sunku atsekti, kas tam davė pradžią, tačiau prisimenu vieną galvoje plaukiojusią mintį –o kas būtų, jei mažam berniukui netikėtai imtų dygti barzda. Ir ne šiaip barzda, o tokia, kuri augtų nesustodama, kol neimtų pintis aplink kojas, nebetilpusi kambaryje išsiveržtų lauk pro langus ir galiausiai – tikra katastrofa! – paskandintų visą miestą.

Taip minčiai vejant mintį, naktimis ant rankų nešiojant ką tik gimusią dukrytę, po truputėlį galvoje susidėliojo visa istorija – atžagareiviškas Pomiškio pasaulis, baisioji Žvėržuvė, milžiniškų zefyrų plantacija, Barzdaskučių orda ir kita. O tada beliko viską suguldyti ant popieriaus lapo. Ką galiausiai ir padariau.

ulfas-ir-stebuklinga-barzda_dVeiksmas vyksta Ulfopotamijoje. Šį miestą supa vaismedžių giraitės, už kurių niekas nei kojos nebuvo iškėlęs, o tarp gyventojų sklinda kalbos, kad tai – pasaulio centras.

Virgi, šis miestas – vien Jūsų vaizduotės kūrinys? Ar kažkuo iš savo aplinkos rėmėtės?

Manau, uždarumo, saviizoliacijos temos aktualios visai žmonijai. Jau nesuskaičiuojamus daugybę kartų žmonės buvo įsitikinę, jog žino viską, nors nebuvo nė žingsniu priartėję prie tiesos. Ir tik drąsių žmonių dėka pavykdavo išsilukštenti iš to nežinojimo kiauto. Galų gale, juk ir Lietuva ilgą laiką buvo atskirta nuo likusio pasaulio ir mums teko spėlioti, kaip žmonės gyvena ten, už sienos.

Be to, man buvo įdomu sukurti tokią situaciją, kuri mažam berniukui būtų išties didelis iššūkis. Visiškai nuo aplinkos izoliuotas miestas su savomis legendomis ir savita pasaulėžiūra tam tiko labiausiai. Jei atsitikus tokiai bėdai galėtume nedelsdami sėsti į autobusą ir nuvykti į kitą miestą, kur nagingas barzdarovys tiesiog atliktų savo darbą, būtų pernelyg paprasta. Visai kas kita yra, kai turi peržengti ne tik savo asmenines, bet ir aplinkos įsūdytas baimes. O tai padaryti pasiryžta ne kiekvienas. Baimės kartais būna didesnės už mus pačius ir neretai mus nugali. Ir žmonės dažnai renkasi geriau nežinoti nieko nei rizikuoti išsiaiškinti, kaip viskas yra iš tiesų. Nėra nieko tamsesnio už žmogaus protą, kuomet gandai ir spėlionės ima atstoti sveiką nuovoką.

Ar dar kokių nors prasmių slepiasi šioje iš pažiūros linksmoje nuotykių knygoje?

Prasmių paslėpta nemažai. Ir skaitytojai čia atras ne vien kvapą gniaužiančius nuotykius. Vaikams suaugusiųjų pasaulis ir jo taisyklės dažnai atrodo painus ir nesuprantamas. Neretai toks pat jis būna ir patiems suaugusiems. Pirmieji nemėgsta jų laisvę varžančios rutinos, antrieji – bijo, jog jų taip ilgai ir kantriai statyti pamatai ims ir subyrės vos pūstelėjus naujiems vėjams.

Todėl knygoje kalbu apie daug ką: apie tai, kaip svarbu suprasti, jog nėra laisvės be atsakomybės, nėra žinių be jų šventovės ir kaip prasminga puoselėti pasitikėjimą, atvirumą bei tarpusavio ryšį. Kartais vaikai nebesusitvarko su suaugusiųjų jiems primestomis atsakomybėmis, kartais maištauja ir nenori daryti to, kas paliepta, o kartais ir patys suaugusieji ima elgtis lyg tikri vaikai.

Nepaklausęs tėvų perspėjimų Ulfas lieka vienui vienas su savo prakeiksmu, nes jam gėda prisipažinti klydus, gėda, kad visažinio kaukė tėra iliuzija, o prašyti pagalbos neleidžia savigarba. Keliaudamas ir pažindamas gerokai nuo jų miesto besiskiriantį pasaulį, berniukas vis labiau pažįsta save, bręsta ir ima suvokti, kiek iš tiesų nedaug težino, jog ramus ir saugus namų užutekis tėra nedidelė nepažįstamo ir pavojingo pasaulio, plytinčio už jo ribų, dalis.

ulfas

Iliustracija © Tania Rex

Ulfo portretas, jo kitimas kelionės metu – tikrai išmoningi, gerai apgalvoti, tikroviški. Ar Jums vaikystėje irgi buvo toks neklaužados etapas?

Tikriausiai tai teko patirti visiems. Aš – ne išimtis. Teko ne kartą prisivirti košės ar temptis pastabas iš mokyklos namo. Ko tik nebuvo. Bet niekada nebuvau piktybinis vaikas.

Beje, kartą, dar lankant darželį, teko įsivelti į vieną nemalonią istoriją. Pamenu, kaip įsisukau į gretimo kiemo kompaniją ir visi kartu ėjome valgyti žirnių. Iš kur galėjau žinoti, kad jie kažkam priklauso. Visi valgė, todėl pamaniau – jie niekieno. Arba visų. Tad ir aš neatsilikau. Gal todėl, kai pasirodė kaimynė, kuriai priklausė žirniai – visi išsilakstė kas sau, o aš likau ramiai stovėti aižydamas juos ir berdamas į burną. Nes neįtariau, kad darau kažką blogo. Kaimynė tuo patenkinta tikrai nebuvo. Todėl nusitempė mane pas tėvus ir aš vienintelis iš visų vaikų gavau pylos. Bet savo pamoką išmokau – nuo to karto vengdavau dėtis prie įtartinų kompanijų.

Nerimtas klausimas. Pats barzdos nenešiojate. Kodėl?

Tiesą sakant, nešioju nedidelę d’Artanjano tipo barzdelę. Didesnės tikriausiai neturėčiau kantrybės prižiūrėti ir ja rūpintis. O ši auga savaime. Todėl neturiu su ja jokių rūpesčių. Visai kas kita būtų, jeigu pats pabusčiau su be pabaigos augančia barzda kaip knygos herojus. Nežinau, kaip elgčiausi tokioje situacijoje, bet tikrai pirmiausiai paprašyčiau žmonos ir artimųjų pagalbos. Neslėpčiau kaip berniukas knygoje. Vienam viską ištverti gerokai sunkiau. O su tvirtu užnugariu – jokios bėdos nebaisios.

galutine

V. Šidlauskas ir jo dukra matuojasi barzdas

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s