Silvana De Mari: „Turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus“

Šių metų knygų mugėje susitikome su viena iš leidyklos užsienio autorių – italų rašytoja Silvana De Mari, kuri, kartu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialiste Egle Baliutavičiūte, dalyvavo diskusijoje apie laisvą valią fantasy literatūroje. Rašytoja Lietuvos vaikų jau gerai žinoma dėl knygų „Paskutinis orkas“ ir „Paskutinis elfas“. O metų pradžioje leidykla išleido naują rašytojos knygą „Paskutiniai užkeikimai. I knyga“, kuri yra ankstesnių kūrinių tęsinys.

Rašytoja Silvana De Mari šiuo metu su šeima gyvena Turine, Italijoje. Anksčiau dirbusi chirurge Italijoje ir Etiopijoje, dabar yra psichoterapeutė ir rašytoja. Silvanos De Mari knygos Lietuvoje pasirodė 2015 metais ir greitai tapo viena mėgstamiausių leidyklos leidžiamų serijų. „Paskutinis orkas“ apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) premija.

Kodėl pasirinkote rašyti būtent fantasy žanro knygas?

Fantasy yra vieta, kur paslepiame didžiausias savo pabaisas. Kai kažkas yra taip baisu, ką sunku ir suvokti, tuo labiau pažvelgti baimei į akis, mes tą pabaisą įkūnijame fantasy žanre. Tą galime matyti ir Pegaso mite, kur pasakojama apie Medūzą, kuriai pažvelgus į akis žmogus suakmenėja ir vienintelis būdas Medūzą pamatyti ir ją įveikti yra žvelgti į jos atspindį. Taip veikia ir fantasy žanras, kuriame atspindimas skausmas ir kančia, kad galėtume juos įveikti.

Senosiose pasakose matome užkoduotus žiaurumus, jose aprašomi vaikai, patyrę persekiojimą, sunkumus ir pavojus. Kaip pavyzdžiai gali būti pasakos „Asilo oda“, „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Joniukas ir Grytutė“. O juk tie siaubai nėra išgalvoti. Įkvėpimo siaubams ieškoti toli nereikia, užtenka ir to, kas kasdien dėdavosi aplinkui. Turiu omenyje metą, kai siautėdavo marai, karas ir badas, bet apie žmonių žiaurumus nedrįstame pasakoti tiesiogiai ir įvelkame tai į pasakos rūbą. Rašau fantasy knygas, kad galėčiau papasakoti siaubą. Tai literatūra apie Dievą ir mirtį.

Dirbdama chirurge Etiopijoje susipažinau su nuostabaus grožio šalimi, bet tuo pat metu pamačiau, kiek šalyje yra siaubo. Tuo metu Etiopijoje viešpatavo komunistinė diktatūra. Kaip įmanoma suderinti tokį grožį ir siaubą? Man šiuos du dalykus suderina fantasy literatūra. Rašau apie viduramžius, nes toje epochoje mes atsiradome kaip žmonija, kaip Europos kultūra.

Nors jūsų knygose nemažai smurto, jis nėra užaštrinamas, daugiau dėmesio skiriate žmonijai pažinti, ypač kaip žmones veikia baimė, neapykanta, įtemptos situacijos. Ar rašydama naudojotės savo kaip psichoterapeutės patirtimi?

Būti mediku yra privalumas rašant knygas, nes mums žmonės pasakoja viską, gydytojai pirmieji išgirsta žmonių nelaimes ir bėdas. Dėl to mano knygose slypi tiek istorijos iš mažosios raidės, žmonių gyvenimo, skausmo istorijos, tiek Istorija iš didžiosios raidės, kaip mūsų visų kultūros istorija. Šiais laikais drauge su fantasy žanru klesti ir siaubo romanų žanras, siaubo filmai. Manau, to priežastis – kad mūsų visuomenė labai keičiasi, neturime stabilumo, nežinome, koks pasaulis bus po 10, 30 metų, todėl literatūra tampa tarsi inkaru, leidžiančiu remtis praeitimi, kad suvoktume dabartį. Mums labai trūksta stabilumo, trūksta priklausymo jausmo ir tai yra mūsų epochos skausmas.

Pagrindinė mano knygų mintis – kad žmogus iš esmės yra geras, bet mes tą užmirštame ir koncentruojamės į blogiausią. Pavyzdžiui, istorijos knygose mums pasakojama apie Čingischaną ir tūkstančius nukautųjų, tačiau nepasakojama apie milijonus kinų, kurie nepalietė nė plaukelio ant kitų galvos. Todėl sakau, kad žmonija yra gera. Jei būtų kitaip, mes čia nesėdėtume ir dabar nesikalbėtume. Fantasy knygos būtent to ir moko – visi esame geri, visi esame herojai arba jais galime virsti. Geriausias to pavyzdys man yra „Žiedų valdovo“ herojai, mažieji hobitai Semas ir Frodas, kurie nenori palikti savo šilto, patogaus gyvenimo, tačiau aukojasi ne tik dėl savo artimųjų, bet ir dėl viso pasaulio ateities leisdamiesi į kelionę. Kovodami už save, kovojame ir už žmoniją, o kovodami už žmoniją, tuo pačiu kovojame ir už save.

Visi jūsų knygų veikėjai skirtingi, jie visi stiprūs, ieško tiesos ir būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Ar tai susiję su jūsų pačios gerumo, teisybės, prasmės ieškojimais?

Mano herojai – žmonės, kuriuos sutinku kiekvieną dieną, pasakoju gerų, paprastų žmonių istorijas. Tačiau visuomet užtenka kelių blogų žmonių, kad pasaulis imtų griūti. Kad visuomenėje viešpatautų gėris, reikalingos griežtos taisyklės. Šiais laikais mes linkę nuvertinti tas taisykles ir tvirtinti, kad didžiausias privalumas yra lankstumas. Būdama medike, galiu pasakyti, kad stovint prie operacinio stalo griežtos taisyklės yra privalomos norint išvengti kraujo užkrėtimo, tad taisyklės turi būti griežtos, kaip ir žmogaus moralinės nuostatos. Prisiminkime pasaką apie Snieguolę, kuri liko gyva tik dėl to, jog medžiotojas vadovavosi savo moraline taisykle – vaikų žudyti negalima – ir sulaužė jam pačios karalienės duotą įsakymą. Ir tos moralinės normos padeda mano herojams pasirinkti gyvenimo kelią.

Kuris herojus pats įdomiausias jums pačiai?

Visada sunku atsakyti į tokį klausimą ir taip pat bijau išduoti siužetą, tačiau labiausiai myliu kapitoną Rankstrailį, kuris yra labai dviprasmis personažas, nes visuomet turi galimybę paslysti, pasirinkti neteisingą kelią, tapti žiaurus, bet Rankstrailis visada pasirenka tiesą. Jis man ypač artimas, nes jo istorija prasideda labai sudėtingai, jis – vaikas, gimęs iš siaubingos situacijos. Bet, nepaisant savo kilmės, jis sugebėjo ne tik sustabdyti orkus, ketinusius sunaikinti žmonių pasaulį, bet ir išvaduoti, išgelbėti pačius orkus.

Norėjote diskusijoje paliesti ir laisvos valios temą, tad klausiu, ar laisva valia parašėte knygas?

Kodėl man tokia svarbi laisvos valios idėja? Nes ji leidžia suvokti, kad net tas, kuris gimė blogyje, iš blogio, gali rinktis gėrį. Laisva valia leidžia suvokti, kad visi turi galimybę pasirinkti blogį. Mąstymas, kad „kalti visi, tik ne aš“ neteisingas, nes kiekvienas turi pasirinkimo galimybę, vadinasi, kiekvienas renkasi gerus arba blogus poelgius. Per pastaruosius dešimtį metų depresijų, fobijų, obsesijų skaičius išaugo nepalyginamai, o apie mitybos sutrikimus nėra net ką kalbėti. Kodėl tai nutiko? Nes nebeliko laisvos valios ir atsakomybės. Mes esam linkę suversti kaltę kitiems. Kalta mano mama, sakė Froidas, kalta visuomenė, sakė Marksas, kaltos mano chromosomos, sakė Darvinas. Ne. Kaltas esu tik aš, ir aš esu atsakingas. Turime suvokti, jog patys esame savo gyvenimo šeimininkai ir turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus. Kiekvieną rytą turėtume prabusti suvokdami šią mintį, galvodami, kad pasaulis yra nuostabus. Tai gali skambėti juokingai, nerimtai, bet pats svarbiausias užkeikimas yra dėkingumas, kad išsimiegojome švariose paklodėse ir mūsų kambario niekas nesubombardavo, kad turime vandens ir galime gerti kavą, kad turime žmonių, kurie mus myli. Ir jausdami šį dėkingumą turime norėti atiduoti jį pasauliui, grąžinti ką nors atgal. Tik taip mes tapsime nenugalimi. Manau, būti nenugalimiems yra gerokai smagiau ir įdomiau nei įsijausti į šį postmodernizmo gležnumą ir silpnumą.

Jūsų knygose gausu magijos, senų užkeikimų, pažadų, galinčių nulemti veikėjų likimą nepaisant jų valios. Ar tokiame pasaulyje gali egzistuoti laisva valia?

Knyga „Paskutiniai užkeikimai“ man labai brangi. Pagrindiniai trys veikėjai yra nykštukas, įkūnijantis praktiškąjį pradą, Josas, elfo sūnus, kuris įkūnija dvasines vertybes, ir Arduinas, kitas elfo sūnus, kuris yra labai protingas. Jie visi trys savo gyvenimo kelyje nugali ir laimi būtent dėl to, kas jie yra, nepaisant to, kokie yra skirtingi. Ir net Josas, atrodantis silpnas, laimi pasinaudodamas savo trapumu. Pranašystės yra tik ženklai, savotiškos nuorodos, kurios jokiu būdu neneigia herojų laisvos valios ir jų gebėjimo pasirinkti. Pranašystės įkūnija tai, ką galime pavadinti apvaizda – tikėjimą, kad galiausiai viskas bus gerai. Aš labai tikiu pranašystėmis, jos man leidžia turėti tikrumo gyvenime. Taip buvo ne visada, ilgą laiką turėjau dvejonių, tačiau dabar gyvenu visiškai užtikrinta tuo, ką darau. Esu iš labai gražaus miesto, Turino, turiu pasakyti, kad ir Vilnius yra nuostabus miestas, nors neturėjau galimybės ilgiau jį patyrinėti. Turine mes turime bažnyčioje saugomą drobę, kurioje matyti Kristaus veidas – Turino drobulę. Aš tą laikau ženklu, kad galiausiai mums viskas bus gerai. O jei vis dar nėra gerai, vadinasi, tai ne pabaiga.

Autorė šiuo metu rašo naują knygų seriją apie mergaitę Haniją, kurios gyvenimas priklauso nuo to, ar ji pasirinks blogio, ar gėrio kelią. Tai gana sarkastiškai parašyta knyga, teigia autorė. Hanijos motina bando atvesti dukrą į gėrio kelią skaitydama jai knygas apie riterius, kuriais Hanija labai susidomi ir vėliau pati siekia tokia tapti.

Dėkojame autorei, aplankiusiai mus Knygų mugėje, ir kviečiame visus susipažinti su elfo sūnumis Josu ir Arduinu, dukra Erbrou, kapitonu Rankstrailiu ir kitais herojais. Kelionę į Silvanos De Mari sukurtą pasaulį galima pradėti ir nuo naujausios knygos „Paskutiniai užkeikimai“, kur tęsiama minėtų herojų istorija, tačiau net ir naujam skaitytojui pasakojimas bus aiškus ir suprantamas.

Plačiau žiūrėkite ir klausykitės šiame video, kuris atkeliavo tiesiai iš Vilniaus Knygų mugės.

Sigutė Ach: „Noriu, kad vaikai įsijaustų patys į save“

Laikas pakalbėti apie meną ir knygas bei kaip jie atsiranda mūsų gyvenime. Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti, kviečiame jus pokalbio su menininke, knygų iliustruotoja, pasakotoja Sigute Ach. Šiltos ir pozityvios spalvos liejasi ne tik jos piešinukuose, bet ir mintyse, menininkės filosofijoje, kuria dalinasi ir su jumis.

Ar yra skirtumas tarp rimto ir nerimto meno? Jei yra, koks?

Sigutė Ach iš tiesų yra pristatoma kaip pati nerimčiausia dailininkė Lietuvoje. Tai kaip ir nebūtų galima sakyti, kad ji yra rimta. Bet kaip ji tą daro… Tada jau būtų galima sakyti, jog tai labai rimta. Mėgstu tyrinėti ne tik tai, kas aplink mane, bet ir tai, ką pati darau. Spontaniškai gimstantis piešinys, kurį piešiu daug nemąstydama, tarsi leisdama per rankas ateiti nežinomam dalykui, leidžia man pažinti savo kūrybą. Vėliau tą savo nerimtumą labai apmąstau, tyrinėju ir turiu savo pagrįstą nuomonę, kas ten yra. Idėja būna išreiškiama teksteliu, žodžių tiltais, pavyzdžiui, kaip ir žodžiai mano knygelėje „Balta ir spalvota“ gimė bežiūrint jau į atliktą darbą.

Iš ko Jūs pati išmokote rimtai nerimto meno?

Aš viską darau spontaniškai, bet tam, kad kažką sukurtum spontaniškai ir, svarbiausia, meistriškai, reikalinga praktika. Bejuokaujant, bebandant, netyčia atrandi gabumus, kuriuos išlavini, kurie vėliau tampa gyvenimo būdu, filosofija. Tai yra rimti dalykai, bet didelis susisvarbinimas ir rimtumas sustingdo visą instrumentą. Tu turi būti lengvas, nerimtas, bet tai nereiškia, kad neatsakingas. Atsakomybė – pasitempimas, o ne našta.

Visiems žinoma, kad rengiate atvirus seminarus. Kaip gimė ši idėja?

Tai atsitiko drauge su leidykla „Nieko rimto“, kai išleidome mano pirmuosius atvirukus, vėliau ir jau pačią pirmąją knygą „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo“. Ši knygelė sufokusavo bibliotekų dėmesį į mane ir jos pradėjo mane kviesti susitikti kaip rašytoją. Tada organizacija IBBY (tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija), kurioje galima viską rasti apie vaikišką knygelę, tapo mano edukacijos lopšiu. Ši organizacija man padėjo išgryninti savo idėjas ir jas įgyvendinti.

Tada pradėjau ieškoti būdo, kaip savo meną parodyti auditorijai, kad ji nežiovautų iš nuobodulio. Dažnai įdarbindavau savo draugus, kuriems duodavau lieti dėmeles, ir supratau, kad jeigu žmogus atlieka kažkokį meninį veiksmą, tai būtinai ir kiti tai norės išbandyti. Pagalvojau, kad tokiu principu galėčiau ir vaikams suorganizuoti pamoką. Ir taip gimė pagrindinė užsiėmimų kryptis – vaizduotės lavinimas ir skaitymo skatinimas.

Papasakokite apie Jūsų vykdomus seminarus. Kas laukia į juos atėjusių dalyvių?

Noriu, kad vaikai įsijaustų patys į save. Noriu, kad suprastų, kad nuo tam tikrų informacijos dalykų reikia mokėti nusiprausti. Pamokėlių yra dvi kryptys — akvarelės pamoka ir knygos kelias. Pirmoji labai atpalaiduojanti, kurioje labai gerai, jei niekas nemoka piešti, svarbiausia — potyris ir noras. Akvarelės pamokoje yra dvi didelės dalys: pradžioje žaidžiame spalvomis ir turime didelį spalvos terapijos poveikį, atsipalaiduojame, o tada bandome tarsi stebėti debesis ir sugalvoti jiems pavadinimus. Tai yra ne pavadinimai, o komentarai. Netinka tokie, kaip „sunkvežimis“, „žmogus“. Tai turi būti „senas sukriošęs sunkvežimis“, „pernykštis obuolys“. Reikia aprašyti žodžiais, ką matai. Tam, kad žmogus tai įsisavintų, tiesiame žodžių tiltus. Mielai mokau ir pedagogus, juos apmokau šios technikos, kad jie patys vėliau galėtų vesti tokias pamokas mokiniams. Būtų galima suorganizuoti visą pedagogų grupę, kad vėliau tai būtų perimta kaip neformalaus ugdymo sistema. Ji puikiai veikia, lengvai išmokstama ir būtų gerai ją integruoti kaip papildomą ugdymo elementą.

Kita pamokėlė – knygos kelias. Ji atsirado, kai pastebėjau, kad vaikai neskaito knygų. Visada sakysiu, kad žmonija turi išmokti gyventi su informaciniu srautu ir prie jo prisitaikyt, bet mano misija – padaryti taip, kad neužgestų kūrybinė dieviškoji žmogaus galia atrasti naujus dalykus. Pamokos skirtos palinksminti taip, kad žmogus turėtų pilnavertį gyvenimą. Toks jis yra tada, kai gyveni pilna krūtine, kai tau viskas įdomu, nors tau ir 80 metų. Reikia nepamiršti, kad žmogaus smalsumas yra visos evoliucijos variklis. Taip po truputį su vaikais pradedame kalbėti apie knygą. Ją pavartom, pamatom, kad knyga turi viršelius, priešlapius, nugarą, kodėl nugaroje yra oro tarpelis, kodėl puslapiuose yra skirtingo dydžio raidės, kodėl viena knyga sunkesnė už kitą, kodėl nebūna labai didelių knygų. Aiškinamės priežastis, kodėl žmonijai to prireikė ir ką darė, kai dar neturėjo metalinių raidžių. Visi šie dalykai ir dar daugiau yra gvildenami užsiėmimo metu.

Kas laukiami Jūsų seminaruose?

Juose gali dalyvauti bet kokio amžiaus žmonės. Dalyvauja net ir kūdikiai – tik su tėveliais. Vyksta pamokos šeimoms, mamai ir tėčiui rodau tą pasaulį, kurį jie galės pristatyti vaikui. Dažnai kalbame apie tai, kas yra knygos skaitymas. Pagalvokite, koks vaikas skaitys knygą, jei tėtis ir mama žaidžia kompiuterinį žaidimą arba žiūri televizorių. Mažo vaiko buvimas seminare reiškia daug darbo su mama ir tėčiu, močiute ir seneliu. Bandau juos motyvuoti patiems tapti smalsiems, susidominusiems. Dažnai susirūpinam, kad vaikas turėtų ką apsirengti ir ką pavalgyti, bet praleidžiam tą momentą, kai vaikas skaito ir ką jis skaitydamas apie tai mąsto.

Kaip seminarų metu tobulėjate Jūs pati, ką jie Jums suteikia?

Aš esu tas smalsusis vaikas, kuris nori viską pabandyti. Ir tuo pačiu visada mąstau, kokias dar galėčiau rengti pamokas. Net ir dabar ruošiu keleto sričių dekoravimo pamokų planus, galvoju, kaip įdomiau tuos užsiėmimus pateikti. Pavyzdžiui, lėlyčių gaminimo seminaras jau išvydęs dienos šviesą, tik reikia susisteminti informaciją ir ją pateikti įdomiai ir sklandžiai, kad auditorijai tai būtų įdomu. Dar norėtųsi lipdyti kitom technikom – pilni stalčiai visko, ką noriu daryti, konstruoti. Aišku, norėčiau grįžti į pastelę, pasižiūrėti, ką galėčiau kurti ant juodo popieriaus. Tada galėčiau sukurti ne tik knygą „Balta ir spalvota“ bet ir „Juoda ir spalvota“. Mane visada domina grafikos sritis – jeigu tik bus galimybė, norėčiau išmokti lino raižinio meno. Galva pilna vidinių ieškojimų, o iš jų laikas nuo laiko gimsta nauja nedidelė pamokėlė.

Ko pasisemiate iš seminaruose dalyvaujančių dalyvių?

Savo seminaruose ypač stebiu vaikus, nes jie nežino, kas vyksta, jie tiesiog daro tai laisva ranka, mėgaujasi. Kaip sakoma, nežinančio rankomis visada piešia Dievas. Tu gali turėti dievišką pamoką, stebėdama, kaip piešia vaikas. Pradžioje aš jiems viską paaiškinu detaliai, o vėliau tik stebiu ir skrendu širdimi, nes jie nežinodami daro stebuklus, patys to nesuprasdami. Būna, groji tu kaip tu, o būna, groji ir groja kažkas per tave. Gražiausias dalykas, kai žmonės staiga pajunta tą didžiojo alsavimą, o to liudytoja aš būnu savo pačios pamokose.

Apie seminarus daugiau sužinoti galite čia.