Bundant gamtai norisi kuo daugiau laiko praleisti laukuose, miškuose, pamatyti tas pirmąsias žibutes ir išgirsti grįžtančias gerves. Gamtoje tiek visko daug, kad kartais sunku susigaudyti, kokia čia gėlytė stiebiasi iš po lapų ar kurio paukščio giesmę girdime. Knygoje „Gamtos metų ratas“ („Nieko rimto“, 2017) rašytojas, gamtininkas, fotografas ir radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius iš savo gamtinių kelionių surinko svarbiausius ir įdomiausius dalykus, kuriuos privalu žinoti žengiant į mišką, ypač dabar, pavasarį. Knyga ne tik pilna užduotėlių ir iliustracijų, bet yra interaktyvi – su nemokama programėle gyvūnų nuotraukos tampa video įrašais.
Šį kartą kalbiname rašytoją apie vaikus ir jų požiūrį į gamtą.
Kaip manote, ką šiuolaikiniam vaikui reikia žinoti apie gamtą?
Kiekvieno laikmečio vaikai skirtingi, jų gebėjimai žinoti ir priimti žinias – taip pat. Šiandien bendraudamas su pradinukais matau, kad jie jau neturi to gamtinių žinių pagrindo, kurį turėjo mano karta ir buvusios po to. Taigi, žinoti reikia labai daug, bet ne per daug. Pats svarbiausias dalykas, kad vaikas suprastų, jog aplink jį labai daug gyvybės, kuri yra tokia pati vertinga ir svarbi, kaip ir jis pats. Dar reikia žinoti, kad gamtoje viskas yra dėsninga, čia kiekviena forma, spalva, dydis turi savo paaiškinimą. Todėl, jei vaikai pastebi visa tai ir klausia „kas“, o paskui – „kodėl“, jie jau atviri žinioms.
O ką šiuolaikiniam tėveliui reikėtų žinoti apie gamtą?
Tėveliui (beje, ir mamai) reikia žinoti, ką atsakyti į visus šiuos klausimus. Patikėkite, tai yra ir nelengva, ir atsakinga. Sunku pasakyti, ką konkrečiai jie turėtų žinoti, nes man norisi sakyti „viską“. Suprantu, kad to negali būti, todėl iš jų pirmiausia reikia geranoriškumo ir pažado kartu rasti atsakymus į nežinomus klausimus. Tam yra knygos, internetas. Bet pažinti aplink namus augančius medžius, sodo ir daržo augalus, bent keletą paukščių rūšių, drugelių, žinoti, kurie debesys yra kamuoliniai – būtina.
Ką patartumėte tėveliams supažindinant vaikus su gamta?
Visų pirma svarbu ne žinios, bet geranoriškumas ir žingeidumas, kuriuo reikia užkrėsti. Jei tėveliai patys nustebs ir prisipažins: „O, ir aš to nežinojau“, bus padėti pagrindai tolesniems bendriems ieškojimams. Niekada negalima vaikų kuo nors gąsdinti – tik perspėti, patarti. Vaikai atviri visoms naujovėms, jie daug pastabesni, todėl reikia būti pasiruošus netikėčiausiems klausimams.
Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai susipažįstant su gamta? Kas pastūmėjo pačiam pradėti tyrinėti?
Mano pradžia buvo ypatinga: augau prie miško kaime, buvo trejetas vyresnių brolių, labai geranoriški Mama ir Tėtė. Kiek pamenu, man tik gamta ir buvo įdomu, todėl jiems visiems teko atsakinėti į pagranduko klausimus. Tai, kad jie ne visada galėjo man padėti, skatino ieškoti visko pačiam. Labai padėjo knygos, pokalbiai su daugeliu kaimo žmonių. Tik daug vėliau atsivėrė galimybės bendraujant jau su Kauno zoologijos muziejaus darbuotojais, naujais „kolegomis“ ornitologais – septintokai save įsivaizdavome jau tyrėjais… Kai kas iš tų mano draugų tapo tikrais mokslininkais.
Kaip knygos gali sužadinti vaikui domėjimąsi gamta arba būti tarsi tas pirmasis žingsnis į savarankišką miško tyrinėjimą? Kokias knygas pats skaitėte vaikystėje?
Tokios knygos turi būti labai asmeniškos, ne „popierinės“. Tą sakydamas paaiškinu, kad vaikams neįdomu tai, ką autorius aprašinėja surinkęs iš kitų knygų. Jeigu jis pats palietė, rado, pamatė, jei prisipažino ką nors padaręs negerai ir po to savo klaidą ištaisė – pati didžiausia knygos sėkmė. Dar geriau, jei autorius, aprašydamas kokį nors gyvį, pats nuoširdžiai stebisi juo, atranda jo unikalumą. Todėl man buvo labai svarbios T. Ivanausko knygos, mielai skaičiau vertimus – V. Arsenjevo „Dersu Uzala“, J. Spangenbergo „Iš gamtininko gyvenimo“ ir kitas.
Kaip sudominti vaiką gamta gyvenant miesto centre arba kai galimybių aplankyti mišką yra nedaug?
Miesto vaikas pavasarį gali kartu su tėvais pražydinti medžių šakas, daiginti sėklas. Bet koks namų augintinis ir rūpestis juo gali duoti daugiau už knygą. Žinoma, jie juo rūpinasi patys vaikai ir tą daro nuoširdžiai.
Ar bendraudamas su vaikais (mugėse, susitikimuose) pastebėjote, kad pasikeitė vaikų požiūris į gamtą, jos supratimas? Koks jūsų paties vaikų santykis su gamta?
Taip, jis kitoks. Atrodo, kad jis vis labiau virtualus, vaikai neįsivaizduoja tikros gamtos, ją mato filmuotą, nufotografuotą. Apie gyvybę jie išmano dar mažiau. Gali būti, kad dideles klaidas čia daro visi – ir tėvai, ir mokymo sistema.
Mano vaikai nuo mažuliukų buvo su gamta, jie daug ką žinojo, mokėjo, jie nebijo nei voro, nei rupūžės ar slieko. Mes daug sykiu keliavom, kartu atradinėjom. Jie ir užaugę nuo to nenutolo, o dukra yra dar ir biologė.
Kaip manote, kokią nuomonę apie vaiką supančią gamtą, laukinius gyvūnus formuoja medijos (televizija, internetas, knygos)?
Puiku, kad yra tokios laidos – jos tikrasis žinių šaltinis. Tačiau visas šias priemones suprasčiau tik kaip pagalbines, patariančias. Pradžia turi būti autentiška, kur vaikas pats būna su gamta.
Kai rašėte knygą „Gamtos metų ratas“, kas jums buvo svarbiausia, ką norėjote papasakoti vaikams?
Norėjau sudominti. Atsakyti į visus klausimus neįmanoma. Tačiau jeigu kam nors užkliuvo nors menka detalė, jei jie panoro patys tai patikrinti, jau gerai. Labai šaunu, kad knygoje yra 12 mažų filmukų – vaikams tai patinka, jie gali gilintis ir ieškoti ko nors daugiau.
Dėkojame rašytojui už interviu, o skaitytojus raginame griebti knygą „Gamtos metų ratas“ ir traukti į nuostabius Lietuvos miškus bei pelkes ir susipažinti su mūsų gamta.
Leidykla taip pat yra išleidusi daugiau Selemono Paltanavičiaus knygų: „Girios paštas“, „Tukas lieka vienas“, o „Maži ežiuko sapnai“ praėjusiais metais buvo išrinkta Metų knyga vaikams.
„Nieko rimto“ namai 