Ką spalvotose užrašinėse pasižymi dailininkės?

 

Gyvenimas pilnas įdomių dalykų, kuriuos norisi atsiminti ilgai ilgai. Užsirašyti įkvepiančią knygos citatą, braškių pyrago receptą, idėją, ką padovanoti mamai, o gal net ką tik galvon šovusį dialogą istorijai, kurią pradėsi rašyti vakare. O kartais norisi ir piešti – galbūt draugo portretą, galbūt fantastinį gyvūną ar tą nuostabų medį, kurį pamatei parke. Tam visada pravers daili užrašinė ar bloknotas.

O kur eskizus piešia ir svarbius dalykus užsirašo dailininkės, kurios tuos nuostabius bloknotus kuria? Geriausias būdas sužinoti – paklausti.

Sigutė Ach

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Visur, kur tik įmanoma, nes esu besiblaškanti ir nuolat veikianti viską vienu metu. Popieriaus lapeliais dažnai nuklotas darbo stalas, pilna rankinė, automobilis ir net yra medinis padėklas, pilnutėlis užrašų, pasižymėjimų, eskizų, šiaip piešinėlių ir citatų.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Na, tai būtini gyvenime dalykai. Jie man primena knygas, kuriose gali pats būti herojumi, rašytoju ir skaitytoju vienu metu.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Nors gausiai išpuošiu savo kūrybos bloknotus, pati mėgstu storus, gero popieriaus ir be jokių dekoravimų, nes neužilgo pripiešiu ir prirašau iki pakraščių. Viršeliai gali būti dekoruoti, bet subtiliai.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Tai linksmiems ir romantiškiems užrašams tinkantys lapeliai, mano gyvenime – tai laiškeliai mane supantiems. Pvz.: nepirk bandelių, nes šiandien važiuosiu pro kepyklėlę ir ką nors parvešiu, ikiiiii… :)

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Nes jokia elektroninė erdvė negali atkartoti jausmo, kai paprastu pieštuku brauki per popierių, pieši ar kuri tekstą.

Vilija Kvieskaitė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?

Kaupiu dviejų tipų informaciją, kurią noriu atsiminti – tekstinę ir vizualią. Svarbius įvykius ir dalykus pasižymiu darbo kalendoriuje, o eskizus ir mintis pasipaišau bloknote baltais lapais. Kartais šios informacijos susipina tarpusavyje.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Popieriniai bloknotai man patinka dėl savo funkcionalumo – gali spontaniškai į juos piešti, rašyti, išplėšti lapą ir išlankstyt laivelį, įsimesti svarbų popierėlį. Patinka praėjus nemažam laiko tarpui peržvelgti, ką esu prirašius. Įdomių dalykų galima atrasti.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka minimaliai dekoruoti bloknotai. Kartais gerai atrasti jame kokį paveikslėlį ar motyvuojančią frazę, kai pačiai ūpo pritrūksta.

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Į darbo knygas, užrašų knygeles, bloknotus, mobilaus telefono atmintinę.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Manau, kad šiek tiek romantiškoms ir meniškoms asmenybėms būtina turėti savo bloknotą ir net ne vieną. Štai skambini susitarti dėl susitikimo ir besikalbant užsirašai datą, laiką, adresą, o jei pokalbis užtrunka, greta imi piešti ornamentukus ar figūrėles. Patogu, praktiška ir jauku. Be to, popieriniai bloknotai primena vaikystę ir paauglystę, kai nebuvo jokių atmintinių telefonuose, kai visas užduotis ir namų darbus užsirašydavome į sąsiuvinius. Kai turėdavome daug visokio dydžio užrašų knygelių, į kurias rašydavome adresus, sveikinimo tekstukus, perskaitytas knygas, matytus filmus, kelionių įspūdžius ir daugybę kitokių dalykėlių. Iki šiol turiu keletą tokių bloknotų išsaugojusi ir kartkartėm juos pavartau. Tai tarsi brangi praeities akimirkų mozaika.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka subtilūs, žaismingi, dekoruoti pastelinėmis spalvomis, tie, kuriuose nėra linijų ar langelių. Patinka ir kietu, ir minkštu viršeliu, su juostele viduje. Viršelyje turi būti nuotaikinga iliustracija ar nuotrauka. Tačiau turiu ir darbo knygų, kuriose languoti lapai labai praverčia – kaip ir mėnesių išklotinės, dienomis sudalinti plotai bei papildomi tušti puslapiai pastaboms užrašyti.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Viena iš mėgstamiausių užrašinių – ta, kurioje pasižymiu perskaitytas knygas, jų citatas. Užrašinėse susirašau kylančias kūrybines idėjas, darbo temų sąrašus, juos tobulinu, papildau, išbraukiu ir vėl perrašau. Turiu bloknotų, kuriuose susirašau savo pasižadėjimus, kituose – kelionių įspūdžius. Anksčiau su vaikais pildėme Nuotykių užrašines. Leisdavomės į žygį, kad ir 2–3 valandų trukmės. Tai, kas pakeliui sudomindavo, nustebindavo, fotografuodavome. O po to atsispausdinę nuotraukas jas klijuodavome į didelį bloknotą arba sąsiuvinį ir rašydavome joms komentarus. Taip atsirasdavo Žygio knyga, kurią labai miela pavartyti po keleto metų kokį nors jaukų žiemos vakarą.

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Ant popieriaus lapelių užrašinėje vyksta gyvas darbas. Juose lieka emocija, kurios niekada nepavyks užfiksuoti telefono atmintinėje.

Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“