Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s