K. Kasparavičius: „Rimtumas dažniausiai yra kenksmingas dalykas“

Ir ko paklausti rašytojo, kuriam jau buvo užduota tūkstančiai klausimų? O dailininko, kuris žinomas ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemyne bei Azijoje? O jeigu dar tas rašytojas ir dailininkas yra vienas ir tas pats asmuo! Ir dar vaikų labai mylimas Kęstutis Kasparavičius!

111Bet „Nieko rimto“ leidykla su Kęstučiu yra geri draugai, tad įsidrąsinę sugalvojome ir uždavėme jam glėbį klausimų. Pradedam?

Kur labiausiai mėgstate skaityti knygas? Kokia Jūsų mėgstamiausia arba keisčiausia knygų skaitymo vieta?

Paskutiniu metu aš tikrai nedaug skaitau. Mano skaitymo viršūnė buvo vaikystės ir jaunystės metai, kai knygas ryte rydavau. Visai nesvarbu, kur ir kaip. O keisčiausios ir mėgstamiausios mano skaitymo vietos buvo Vladislavos dvaro, kur leisdavau visas vaikystės vasaras, palėpė, hamakas, ištemptas tarp senų apsamanojusių klevų, į kurį įsikardavau išlipęs tiesiog pro miegamojo langą ir valtis tankiame nendryne.

Šiuo metu labiau mėgstu žiūrėti filmus. Dažniausiai žiūriu kompiuterio ekrane, o kai ateina vasara, einu į „Kiną po žvaigždėmis“.

Kas geriau – ilgos ar trumpos istorijos? Kurias rašyti lengviau? Smagiau?

Geriau yra geros istorijos, jeigu tokias tik pavyksta parašyti. O kokio jos ilgumo, nėra taip svarbu. Tik tiek galėčiau pridurti, kad dažnai trumpą tekstą sukurti yra žymiai sunkiau negu ilgą. Nes kiekvieną žodį turi pasverti, viską, kas nereikalinga, išmesti. Parašyti taip, kad žodžių būtų nedaug, bet viskas būtų aišku bei suprantama. Ir tuo pat metu tekstas netaptų primityvus, o liktų gražus ir įdomus. Tai pasiekti būna išties sunku. Kartais taip nutinka, kad kokią nedidelę pastraipėlę rašau visą savaitę ir išbandau nežinia kokią galybę skirtingų variantų. Tol, kol lieku tuo mažu epizodu beveik patenkintas ir jis manęs nebeerzina.

Naujausia Jūsų knyga vadinasi „Šuniškos dienos“. Ar pats auginate kokį gyvūną? Jeigu galėtumėte pavirsti į gyvūną, kokiu būtumėte?

Mano naujoji knygelė „Šuniškos dienos“ ir atsirado iš didelės meilės šunSuniskos dienos_dims. Bet man patinka ir visi kiti gyvūnai. Beveik visi. Nepatinka musės ir uodai. Knygelėje „Šuniškos dienos“ esu minėjęs, kad uodai negali būti draugai, net jeigu tuo metu jautiesi labai vienišas. Na ir turbūt nepatiktų, jeigu maudantis kur ežere ar upėje prie manęs priplauktų krokodilas. Kažkada turėjau šunį vardu Puma. Tai buvo tikrai puikus šuo, bet turėti jį galėjau tik dėl to, kad tuo metu gyvenau gana sėslų gyvenimą. Jeigu laikai kokį gyvūną, turi jam atiduoti dalelę savęs ir savo laiko. Savęs tai man negaila, mielai prašom, bet dėl laiko yra šiek tiek sudėtingiau.

Dabar gana daug keliauju. Todėl negalėčiau palikti savo augintinio kokiai savaitei ar net dviem likimo valiai. Todėl šiuo metu daugiausiai bendrauju su mano kiemo katėm. Na, ir su sutiktais pasivaikščiojimų po senamiestį metu šunimis pasikalbam.

Nežinau, į kokį gyvūną norėčiau pavirsti, nes to niekad neteko išbandyti. Pabandžius keletą variantų gal būtų aiškiau.

Užduosiu Jums klausimą iš Jūsų knygos: ar tikrai tas žmogiškas gyvenimas yra toks viliojantis, koks iš pirmo žvilgsnio atrodo?

O taip, gyvenimas tikrai yra be galo žavingas dalykėlis. Žinoma, būna ir liūdnų dienų, kai viskas krenta iš rankų ir nesiseka, ko besiimtum. Užknisa kvaili žmonės ir jų gausumas. Atsibosta niekaip negalinti pasibaigti žiema ir pilkuma už lango. Bet vis dėlto sunku likti liūdnam, kai tiek daug nuostabių dalykų aplink. Kartais atrodo, kad jų net per daug ir tu negali visko vienu metu priimti.

Tiesa, negalėčiau pasakyti, ar tas mūsų gyvenimas atrodytų lygiai tiek pat patrauklus ne žmogui, o, pvz., šuniui? Kartais mes priimam visiškai beprasmius ir kvailus dalykus kaip neišvengiamus, o šuo, pakliuvęs į panašią situaciją, gal sugebėtų numoti į tai ranka (letena).

Netikėčiausias Jūsų poelgis, kuris nustebino net Jus patį?

Mane patį labiausiai nustebino ne kažkoks vienas poelgis, o tiesiog mano paskutinis 8 metų gyvenimo etapas. Kai iš niekur iš namų nosies neiškišančio namisėdos labai netikėtai pats sau tapau nenurimstančiu klajūnu. Jeigu man prieš 10 metų kas nors apie tai būtų pasakęs, dievaži, nebūčiau patikėjęs.

Kas gyvenime turi būti labai rimta, o kas – nieko rimto?

Rimtumas dažniausiai yra kenksmingas dalykas. Suprantama, gyvenime yra daug liūdnų ar bent jau nelabai linksmų dalykų. Jų visada buvo ir bus. Galų gale jų yra lygiai tiek, kiek reikia. Vis dėlto kartais labai naudinga pažvelgti į viską kitu kampu. Ir humoro jausmas tikrai gali išgelbėti nuo perdėto rimtumo, o ypač nuo įsitikinimo savo teisumu ir noro kitus mokyti.

Ar gaunate gerbėjų dovanų? Kokia buvo pati įdomiausia, netikėčiausia?DSC_0420

Esu gavęs dovanų medaus, didelį pintą krepšį obuolių, šokoladų, dar visokių keistų dalykų, įskaitant ir galybę šypsenų. Bet labiausiai įsiminė dvi dovanos. Maža 1 cm skersmens jūrų kriauklytė, kurią gavau prieš šešerius metus iš mažos mergaitės Kroatijoje. Ją visada laikau mano krepšio, kuris lydi mane visose kelionėse, užsegamoje kišenėje. Ir šiek tiek didesnis keksiukas su spanguolėm, kurį man iškepė ir įteikė kita mergaitė vardu Gilė. Su ja mes susitinkam jau trečius metus iš eilės Vilniaus knygų mugėje ir visada randam apie ką pasišnekėti.

O pats ar mėgstate dovanoti dovanas? Kaip jas renkate? Ką dažniausiai dovanojate?

Labiausiai mėgstu ir gauti, ir dovanoti valgomas dovanas. Jos pradžiugina ir iškart dingsta. O tai yra kaip tik tai, ko reikia tobulai dovanai.

Ar ir kaip atostogaujate? Kokias šiais metais planuojate atostogas?

Aš jau 30 metų esu laisvas menininkas, todėl tokių atostogų, kaip įprasta daugumai žmonių, neturiu. Aš esu savo laiko šeimininkas. Kada noriu, dirbu, o kai labai nenoriu – nedirbu. Būna, kad piešiu iliustracijas keletą mėnesių iš eilės be išeiginių, o kartais tiesiog atsipalaiduoju ir leidžiu sau užsiimti kokiais nors nesvarbiais darbais. Čia turiu pastebėti, kad daugelio menininkų galvos dirba beveik be paliovos, nors iš šono atrodo, kad toks žmogus visiškai nieko neveikia. Kartais po tokio ilgo „nieko neveikimo“ išaušta diena, kai per labai trumpą laiką padarai viską, ką planavai keliems mėnesiams.

Paskutiniu metu daugiausiai dirbu vasaromis, kaip tik tuo metu, kai dauguma žmonių atostogauja. Tai kelia man kažkokį sunkiai paaiškinamą džiugesį, be to, niekas netrukdo ramiai dirbti. Rudenį bei pavasarį daug keliauju, o žiemą būna įvairiai, priklauso nuo situacijos. Be to, kai turi mėgstamą darbą, kurio sunkiu niekaip nepavadinsi, tos atostogos nelabai ir reikalingos. Atostogos ir neatostogos tarsi susilieja ir sunku atskirti, kur yra kas.

Koks metų laikas Jums labiausiai patinka, kodėl? Tai, kad Lietuvoje yra keturi metų laikai, yra privalumas ar trūkumas?

Žinoma, kad tai privalumas. Tik vieną reikšmingą pastabą mūsų klimatui vis dėlto padaryčiau: mūsų žiema galėtų būti kokiais 2 mėnesiais trumpesnė. Kita vertus, net ir pačios niūriausios rudens dienos gali būti labai malonios ir gražios, jeigu jų nėra per daug. Rudens rūkai ir krintantys geltoni medžių lapai, kuriuos gali pašiurenti ar paspardyti praeidamas… Ir žiema su nuostabiu pirmuoju sniegu iki šv. Kalėdų man patinka. O štai žiema balandžio mėnesį yra visiškas nesusipratimas. Tuo metu norisi skubiai pabėgti ten, kur šilčiau. Ir kuo toliau. Tą aš dažniausiai be didelio sąžinės graužimo ir darau. Na ir galiu tik pridurti, kad mano mėgstamiausias mėnuo yra rugsėjis.

Į kurią pasaulio vietą norėtumėte dar ne vieną kartą nuvykti? Kurią aplankęs nenorėjote išvykti?

Prieš maždaug penkerius metus viešėjau Kolumbijoje, kur buvau pakviestas dalyvauti labai įdomiame projekte „Juego literario“, išvertus iš ispanų kalbos tai reiškia „Literatūrinis žaidimas“. Dvi savaites kartu su šio nuolatiniais šio projekto darbuotojais važinėjom po Medellin miesto pakraščių mokyklas, skaitėm, piešėm ir bendravom su vaikais. O kai paskutinę dieną projekto vadovas pavėžėjo mane į aerouostą, pasidarė labai liūdna, nes visai nenorėjau išvykti namo. Kai prasitariau apie tai vadovui, jis labai paprastai ir nuoširdžiai man pasiūlė: „Čia jokia problema, tiesiog lik čia kiek nori. Duosim tau darbo projekte, daug neuždirbsi, bet pavalgyt ir pragyvent užteks.“ Taip staiga užkluptas tokio netikėto pasiūlymo, išties sutrikau ir vos nesusigundžiau. Vis dėlto šaltas protas nugalėjo, nes negalėjau taip paprastai viską mesti ir dingti nežinia kur ir nežinia kokiam laikui. Juk buvau ir esu čia namie kai ką palikęs.

Bet Kolumbija kaip tik yra ta vieta, į kurią labai norėčiau sugrįžti, kaip ir nukeliauti į bet kurią kitą Pietų Amerikos šalį. Labai myliu Kroatiją ir Slovėniją, kurias bent kartą į metus mano leidėjų kvietimu aplankau. Žinoma, pasaulyje yra daugybė vietų, į kurias norėčiau bent kartą nuvykti, pradedant Madeira ar Azorų salomis ir baigiant Vanuatu.

DSC_0221Mėgstamiausias Jūsų patiekalas? Gal turite kokį firminį patiekalą, kurį mėgstate gaminti?

Neseniai pagaliau susiremontavau savo būstą, įsirengiau virtuvę ir ta proga atradau naują pomėgį: pyragų kepimą. Anksčiau aš tiesiog juos mėgdavau valgyti, o štai dabar pats ir kepu. Draugai, kurie mane aplanko, juos net pagiria. O štai praeitą žiemą mano namuose viešėjo britų vaikų knygų leidėjai. Jie vartė mano knygas, klausinėjo apie iliustracijas ir dar apie šį bei tą, bet jos jiems labai didelio įspūdžio nepadarė. Skirtingai nei mano specialiai jiems iškeptas „Žaliasis kriaušių ir moliūgų sėklų miltų pyragas“.

Ar turite tokį klausimą, kurio visad norėjote būti paklaustas? Koks tas klausimas? Koks atsakymas į jį?

Man labiausiai patinka netikėti, nestandartiniai klausimai. Deja, didžioji dalis klausimų, kuriuos man užduoda, kartojasi. Kartais juos išgirdus net žiovauti norisi. Štai atvažiavus į kokią šalį beveik visada, o dažnai net po kelis kartus išgirstu klausimą: „Kaip Jums patinka mūsų šalis?“ Na, tai belieka atsakyti: „Jeigu aš jau čia atvykau, tai reiškia, kad man čia patinka. Nes kitu atveju (jeigu kokia šalis man nepatinka), tai aš ten paprasčiausiai nevykstu.“

Kokį klausimą užduotumėte savo knygų skaitytojams?

Aš norėčiau ne tiek paklausti, kiek padėkoti. Už tai, kad skaito. Ir ne tik mano knygas. Esu ne kartą sakęs, kad parašyti knygą yra vieni niekai, o štai ją perskaityti – tikras žygdarbis.

Mes dar būtume klausę ir klausę, tik nenorėjome ilgam Kęstučio atimti iš vaikų. Bet jau žinome, kad kito interviu tema tikrai bus apie pyragus. Tikimės, su degustacija!

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s