Debiutuojantys knygų kūrėjai: „Nuo idėjos iki knygos – daugiau nei treji metai“

Benui Bėrantui ir Vilijai Kvieskaitei šią vasarą turbūt labiausiai rūpėjo riešutai ir tortai. Juk rugpjūčio mėnesį prekybos vietas pasiekė pirmoji bendra jų knyga „Riešutortas“ (leidykla „Nieko rimto“). Ta proga ir kalbiname jaunuosius kūrėjus apie jų pažintį, melus ir saldumynus.

Kada, kur ir kaip susitiko Jūsų keliai?
Benas: Susitikom prieš penkerius metus – mus supažindino darbas leidykloje „Nieko rimto“. Manau, kad kai kurios draugystės tiesiog nutinka ir sunku įsivaizduoti, kad kada nors jų nebuvo. Tokie yra ir pagrindiniai knygos „Riešutortas“ veikėjai voveriukas Kirnis ir varniukas Tiklis – bičiuliai ir viskas. Dirbdami tarp gražių knygų nepastebimai pradėjom galvoti apie savo. Vilija dar nuo mokyklos laikų mėgo piešti, o aš – rašyti. Tad nesukurti „Riešutorto“ būtų buvę tas pats, kas nepasivaišinti prieš nosį kabančia pintine riešutų.

Kas atsitiko pirma – tekstas ar piešiniai?

Benas: Pirmiausia atsirado idėja ir tekstas. Žinoma, rašydamas galvojau ne tik apie istoriją, bet ir pakankamai ryškiai įsivaizdavau būsimas Vilijos iliustracijas.
Vilija: Kai kūriau iliustracijas, Benas leido man netiesiogiai prikišti nagus ir prie teksto. Pavyzdžiui, sakydavau: „Man labai norisi nupiešti meškėnus, gal galėtum parašyti kažką ir apie juos.“ Ir Benas, kiek pasimuistęs, parašydavo.

Pavadinimas „Riešutortas“ kiek neįprastas ausiai. Kodėl ir kaip jis buvo pasirinktas?
Benas: Nuo mažens mėgstu žaisti žodžiais ir kasdien netikėčiausiose situacijose atrandu įvairių sąskambių. „Riešutortas“ tiesiog nuskambėjo galvoje ir tenai liko. Dabar jau net negalėčiau pasakyti, kas atsirado pirmiau: pavadinimas ar idėja knygai.

Ši knyga jums abiems debiutinė. Kaip jaučiatės?
Vilija: Jaučiuosi kiek drąsiau iliustracijų pasaulyje ir vienu nedideliu, bet svarbiu žingsneliu žengtelėjusi į priekį. Įlindau į užkulisius, kuriuose anksčiau nesu buvusi. Turbūt panašiai jaučiasi aktoriai, nusifilmavę pirmame filme, ar muzikantai, įrašę pirmąjį albumą. Nebegali žiūrėti į knygas kaip anksčiau, pradedi kitaip vertinti, galvoti, kodėl autorius pasirinko tokią techniką, kompozicijas, personažų vaizdavimo būdą ir dar galybę dalykų, dėl kurių sukai galvą savo kūrybos procese. Kai kūriau iliustracijas, jaudinausi, kad skaitytojui nebūtų nuobodu, juk visas veiksmas vyksta miške, galvojau, ką išryškinti, kaip perteikti scenas, kad kiekviename puslapyje nesikartotų tas pats miško vaizdas. Daug mąsčiau apie veikėjų charakterius. Išlaikyti jų nuoseklumą padėjo knygos personažų susiejimas su realiais žmonėmis. Pavyzdžiui, mamai voverei parinkau savo mamos tipažą, tad, kai reikėjo nupiešti ją gimtadienio vakarėlyje, nekilo klausimų, ką ji turėtų daryti. Taip knygoje atsirado susirūpinusi ir aplink svečius su arbatinuku rankose lakstanti mama voverė.

Benas: Nuo pirmų minčių ir pokalbių apie knygą prabėgo daugiau nei treji metai. Tai išties daug! Todėl labai džiaugiuosi, kad tos mintys neišdūzgė laukan, kaip kad dažnai nutinka. Su Vilija stengėmės, kad knyga prieš atiduodant į spaustuvę būtų geriausia, kokia galėjo būti. Dabar jaučiuosi panašiai kaip pradėdamas lankyti mokyklą – marškiniai išlyginti, kaklaraištis parištas, kardelis rankoje. Viskas padaryta. Belieka nuoširdžiai tikėtis, kad skaitytojai atras „Riešutortą“ ir pamėgs knygos veikėjus.

Kuris iš jūsų būtų Kirnis, o kuris – Tiklis? Kodėl?
Vilija: Tikriausiai būčiau Kirnis, nes prieš ką nors darydama pagalvoju kelis kartus. Bet šunybių iškrėsti vis tiek pasitaiko.
Benas: Nors vaikystėje buvau pelnęs ramaus ir gero vaiko vardą, nevengdavau inicijuoti ir kokią išdaigą. Visai kaip voveriukas Tiklis. Kartą įtikinau sesę, kad mėtyti pro balkoną kitiems kiemo vaikams sode užderėjusius svarainius ir obuolius – puiki mintis. Žinoma, tėvams taip neatrodė (šypsosi).

Vilija, ar saldumynai gali įkvėpti?
Vilija: Saldumynai patys savaime galbūt ir neįkvepia, bet padėti palaikyti įkvėpimo būseną tikrai gali! Kai pritrūksta minčių ir jėgų, padeda šokolado gabaliukas arba arbata, pyragėliai ir pokalbis.

Benai, knygą skyrei mamai. Ar esi jai kada nors iškepęs tortą?
Benas: Kai buvau mažas, mama man labai daug skaitė ir per kiekvieną gimtadienį iškepdavo po skaniausią pasaulyje tortą. O aš jai per gimtadienius kone visada dovanodavau knygas, taip bandydamas atsidėkoti už visą rūpestį, kurį sunku būtų išmatuoti bet kokiais egzistuojančiais matavimo vienetais. Džiaugiuosi, kad man pagaliau pavyko iškepti mamai „Riešutortą“.

Ar vaikystėje meluodavot? Gal prisimenat labiausiai pavykusį ar įsiminusį melą?
Vilija: Kiek pamenu, vieną kitą kartą pameluoti teko. Pavyzdžiui, man labai patikdavo popieriukai nuo saldainių ar kramtomos gumos, rinkdavau juos ir norėjau kuo daugiau turėti. Mamai šis mano pomėgis neatrodė toks žavus, ypač jei susirinkdavau tuos popieriukus (ar šiukšles, anot suaugusiųjų) iš gatvės. Kartą, kai su mama ir močiute vaikštinėjome mieste, pamačiau ant grindinio gulintį popieriuką, kurio man taip norėjosi į savo kolekciją. Žinodama, kad rinkti popieriukus nuo gatvės man uždrausta, pradėjau riesti istoriją, kad pavargau, man skauda koją ir kad būtinai reikia sustoti pailsėti – ketinau nepastebėta pakelti ir pasiimti sau tą popieriuką. Tik jau nepamenu, ar mano planas išdegė ir kiek popieriukų pavyko sukaupti.
Benas: Ryškiausiai prisimenu tas akimirkas, kai būdavau prigautas įvykio vietoje su visais įmanomais įkalčiais. Kartą nusprendžiau, kad žvakė molinėje žvakidėje-pilyje dega pernelyg blankiai ir pridėjau į vidų popieriaus. Užkūriau toj pily tikrą pirtį. Teko greitai persiorientuoti į gaisrininką ir užpilti gerą puodą vandens. Tokiais atvejais meluoti atrodo beprasmiška.

Būna, ir tėvai meluoja vaikams. Ką apie tai manote?
Benas: Esu beveik įsitikinęs, kad melas atsirado, kai žmonės pradėjo bendrauti. Įsivaizduoju pirmykštį vaiką meluojantį, kad nerado uogų ir riešutų, kai iš tikro viską tiesiog sušlamštė. Manau, kad būtent suaugusieji ir išmoko vaikus meluoti. Vaikai pagal suaugusiųjų pavyzdį mato, kad pamelavę gali gauti naudos ar išnešti sveiką kailį. Neatsitiktinai knygoje melą išaiškina būtent lapė. Iš pasakų esam įpratę, kad pasitelkdama gudrumą ji nuolat kvailina vilką, kad ja tikėti negalima. Tuo tarpu „Riešutorte“ lapė Lazdona stebi, kaip voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis tariasi dėl melo, bet neįsikiša, o nusprendžia pamokyti berniukus subtiliai, gerietiškai, tuo pat metu pripažindama, kad ir pati yra ne kartą melavusi. Mama voverė elgiasi su Tikliu švelniai, o ne bara, nes jau pats tokiomis aplinkybėmis išaiškėjęs melas yra pakankama pamoka. Dažniausiai savo melą stengiamės pateisinti, o kitus, užuot bandydami suprasti, teisiam, tad ši žinutė, nors ir ne tokia ryški, man knygoje atrodo net svarbesnė už tą, kad melas visada išaiškėja.

Kokį melą pateisintumėte? Kodėl?
Benas: Vaikai paprastai tiesiai šviesiai sako, ką galvoja: tu man patinki, o tu man nepatinki. Tuo tarpu suaugusieji nepasako arba pasako tada, kada jiems atrodo tinkamiausias metas. Ar tiesos nesakymas gali būti melas? Jei taip, vadinasi, jie meluoja ir tokiu būdu melas tampa žaidimu. Tokį melą galima būtų pavadinti nekaltu arba „baltu“, tačiau tik iki tol, kol tai neskaudina kito žmogaus. Sakyti tiesą gali tik laisvas žmogus, tad kiek vaikas bus laisvas, labiausiai priklauso nuo tėvų. Bet kuriuo atveju pasaulį visiškai be melo būtų sunku įsivaizduoti. Jei vieną dieną staiga visi imtų sakyti, kas papuola ant seilės, būtų daug chaoso ir nežinia, kuo viskas baigtųsi.

Koks mėgstamiausias jūsų tortas?
Vilija: Mamos keptas „Medutis“. Tėtis mėgsta bitininkauti, tad pagrindinio ingrediento šiam tortui netrūksta.
Benas: Su daug uogų ir vaisių! Bet iš tikro neatsisakau jokio torto ir laikau save profesionaliu smaližiumi.

Ar galite įsivaizduoti gimimo dieną be torto?
Vilija: Manau, svarbiausia, kad per gimimo dieną šalia būtų artimiausi žmonės. Tada visa kita, įskaitant net ir tortą, – tik smulkmenos.
Benas: Turiu pateisinti profesionalaus smaližiaus vardą, tad jei būtų mano valia, žodžius „gimtadienis“ ir „tortas“ oficialiai paskelbčiau sinonimais. Tada galėtume sakyti „sveikinu su tortu“ arba „gražaus torto“ ir niekas nė negūžtelėtų pečiais ar nekilstelėtų antakio.

Ko palinkėtumėte mažiesiems Tikliui ir Kirniui?
Vilija: Linkiu neskubėti užaugti ir džiaugtis vienas kito draugyste.
Benas: Stebėti ir stebėtis – pasaulyje tiek daug įdomių dalykų. Išėjus iš miško į laukymę ir vėl grįžus į mišką galima atrasti tai, ko anksčiau nepavyko. Ir svarbiausia nemeluoti sau patiems.

Ačiū už pokalbį!

Jaunimo literatūra – paauglystė, gyvenimo džiaugsmas ir tai, ką verta skaityti

Keičiasi laikai, keičiasi žmonės, keičiasi net ir idėjos, kurios mums atrodo priimtinos. Žmonės visą savo gyvenimą mėgina susitaikyti su pokyčiais, kurie vyksta visuomenėje, o kur dar pokyčiai, kurie metams bėgant vyksta žmogaus viduje. Vienas sudėtingiausių laikotarpių žmogaus gyvenime visada buvo paauglystė. Taip ir dabar. Tai laikas, kai visai netikėtai pradedame nesutarti su savimi, pykti ant pasaulio ir jaustis taip, lyg viską žinome geriausiai, nes juk esame suaugę. Neseniai praėjus Tarptautinei jaunimo dienai, norisi pakalbėti apie paauglius ir knygas, kurias verta skaityti paauglystėje. O kartu aptarti šiandieniniams paaugliams aktualias problemas.

Šiandien drąsiai galime teigti, kad dėl vis didėjančių informacijos srautų internete vaikai daug greičiau bręsta, todėl nuo gana ankstaus amžiaus juos pradeda dominti tos temos, kurios iš esmės turėtų būti labiausiai atitolusios nuo vaikystės: narkotikai, alkoholis, cigaretės ir t.t. Dėl šios priežasties ypač svarbu, kad tėvai kreiptų dėmesį į knygas, kurias skaito jų vaikai. Juk knygos turėtų ugdyti tinkamą požiūrį į tokias temas. Knygų serija, nagrinėjanti šiuos ir labai daug kitų paaugliams svarbių klausimų – Matso Strandbergo ir Saros B. Elfgren skandinavų paauglių literatūros bestselerių serija „Ratas“ (Nieko rimto, 2013), „Ugnis“ (2015) ir „Raktas“ (2016). Šie romanai turi fantastinio detektyvo elementų, tačiau, kaip ir visoje skandinavų literatūroje, čia itin svarbios socialinės temos. Jos ir tampa visos knygos veiksmo ašimi. Pasakojimas apie šešias skirtingas paaugles, sprendžiančias labai sudėtingas problemas – patyčias, kompleksus, vienatvę, alkoholizmą artimoje aplinkoje, kovą su priklausomybėmis, gąsdinančius kūno formų pokyčius, neapykantą, pirmosios meilės sunkumus, santykį su mokykla ir dar daug kitų. Serija ne tik skatina vaikus ieškoti savo individualybės ir mokys kovoti su didžiausiomis paauglystės problemomis, tačiau kartu yra ir įdomus skaitinys paaugliui, kuris nemėgsta nuobodžios literatūros ir trokšta naujovių.

Atėjus paauglystei, vaikai net nepajunta, kaip puola slėptis nuo savęs ir nuo aplinkinių. Todėl šiuo laikotarpiu ypač svarbu palaikyti artimus santykius su savo šeima. Kam neteko matyti paauglių, besigėdijančių, kad vaikšto po prekybos centrą kartu su tėvais. Suaugusieji visa tai vertina daug paprasčiau, todėl dažniausiai tokius vaiko jausmus suprasti jiems būna sunku. Vis dėlto derėtų pasistengti ir suvokti, kad paauglystėje visi kartais priimdavome keistus sprendimus ir tų emocijų, užplūstančių tik paauglystėje, tikrai nesugebėdavome kontroliuoti. Kartais tėvams belieka tik stebėti, kaip jų vaikas bręsta. Na, ir retkarčiais įduoti jam knygą į rankas ir tikėtis, kad iš to jis ko nors išmoks. Šeimos susvetimėjimo, įkvėpimo, emocijų antplūdžio, pirmos meilės, konfliktų mokykloje ir panašios temos nagrinėjamos lenkų poetės ir rašytojos Annos Piwkowskos knygoje paaugliams „Frančeska“ (Nieko rimto, 2016). Sudėtingu laikotarpiu mergaitė priversta iš naujo sukurti gražius tarpusavio santykius, jaučiasi vieniša ir ieško savo pašaukimo. Knyga skatina paauglius suprasti šeimos svarbą, gali padėti atrasti naujas skaitytojo asmenybės puses ir šiek tiek nuraminti tuos, kurie galvoja, kad jie vieninteliai susiduria su tokiomis problemomis.

Gyvenimo džiaugsmas retai kada lydi paauglystę. Tuo sudėtingu laikotarpiu esame linkę matyti pasaulį kiek tamsesnį, nei jis yra iš tikrųjų. Su visu mumyse susikaupusiu pykčiu gimsta noras išskirti, piktai ir garsiai reikšti kitokias savo pažiūras, įsilieti į įvairias subkultūras ir t. t. Tokiais atvejais padeda knygos, kurias skaitydami mokomės džiaugtis gyvenimu ir pasaulyje matyti daugiau nei vieną spalvą. Tai, kaip išlaikyti šypseną ir pasauliui skleisti tik gražius dalykus, galime pasimokyti iš filosofo, poeto ir rašytojo, jau klasiku tapusio Christiano Bobino apysakos „Džiugė“ (Nieko rimto, 2017). Iliustruota dalininkės Sigutės Ach iliustracijomis knyga pripildys pozityvių jausmų net tuos, kurie savyje turi prikaupę labai daug pykčio. Paaugliai paprastai nori kuo greičiau pabėgti nuo vaikystės ir pasijusti suaugę, tačiau pagrindinis romano veikėjas Albenas spinduliuoja vaikystės ilgesį – tą jausmą, kurį kartais jaučia visi suaugę. Knygoje labai poetiškai žvelgiama tiek į tai, kad paauglystėje pasaulis pasidaro daug sudėtingesnis, tiek, žinoma, į meilę, į kasdienybės grožį ir visą tą emocijų kiekį, kuris užplūsta paauglius. „Džiugė“ viena iš tų knygų, kurias galima cituoti nuo pat pirmųjų sakinių, todėl ją vertėtų paskaityti ne tik paaugliams, bet kartu ir jų tėvams.

Pasaulis yra tiek sudėtingas, kiek mes jį tokiu paverčiame. Iš tiesų galima gyventi kartu su pykčiu aplinkiniams, su pirmosiomis nelaimingomis meilėmis, su individualybės paieškomis, susvetimėjimu ir gyvenimo džiaugsmo praradimu… Bet visada yra būdų, kaip išmokti nors retkarčiais nusišypsoti smulkmenoms. Vienas tokių – literatūra. Galbūt knyga ir neapvers pasaulio aukštyn kojom, bet tikrai gali turėti teigiamos įtakos priimant kai kuriuos sprendimus. Sudėtinga kasdienybė, susvetimėjimas, vienatvė ir meilė – įkvėpimas knygoms, o knygos kartais gali įkvėpti mylėti, kurti ir pasaulį paversti šiek tiek paprastesniu.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

„Raganos sūnus“ – knyga apie žodžius, galingiausius iš kerų

Kas dieną mus supa tūkstančiai, jei ne šimtai tūkstančių žodžių – kai kurie mūsų pačių, kiti skirti mums. Žodžių galia ypatinga, jie gali ir padrąsinti, ir įskaudinti. Juk juos vartoti taip paprasta, ne veltui mokomės nuo pat gimimo. O kurie žodžiai gelia skaudžiau – ar tie, kuriuos išgirsti, ar tie, kuriuos perskaitai? Užrašytus ir degančius ant savo odos…

Kaip jaučiasi žmogus, kuris nuolat girdi, kad yra prastesnis, nieko doro negali nuveikti? Kad nėra tas, kuris buvo vertas išgyventi? Ar jis gali rasti savyje jėgų pakilti ir veikti?

Turbūt nerastume žmogaus, kuriame neslypėtų tokia vidinė jėga, kuri pasirodžiusi nustebintų ir pati žmogų, ir visus aplink jį. Visi turime savų kerų, kurie žavi kitus, kurie yra mūsų stiprioji pusė. Turbūt ne veltui sukurta tiek nepaprastų galių turinčių herojų – vienas stiprus, kitas nematomas, trečias gali matyti ateitį. O ar gali būti herojumi tas, kurį visi nuvertina?

Kelly Barnhill sukūrė istoriją apie galingiausią iš visų kerų rūšių – žodžius ir jų įtaką žmonių likimams. „Raganos sūnus“ (leidykla „Nieko rimto“, 2017 m.) yra knyga apie stiprią jėgą –aukojimąsi, gebėjimą atleisti. Tai knyga apie nepažinto, kito, kitokio baimę, apie išankstinį nusistatymą ir tokią stiprią draugystę, dėl kurios aukojamasi ir kuri nugriauna visas baimės sienas.

Nedas nuolat lyginamas su savo broliu dvyniu ir laikomas už jį prastesniu. Įvykus nelaimei ir Nedui vieninteliam iš brolių likus gyvam, aplinkoje nuolat skambėdavo žodžiai, kad išsigelbėjo ne tas. Tiek kitų sakomi, tiek paties tariami žodžiai tapo berniuko priešais. Mikčiojimas juk neprideda savivertės ir už save pakovoti tampa dar sunkiau. Tačiau kovoti už kitus gali būti lengviau nei už save. Tą ir daro Nedas, kai jo šeimai, namams ir naujai sutiktiems draugams iškyla pavojus. Jis yra pasiryžęs aukotis tam, kad būtų išgelbėta, kas jam svarbu. Ar tam pasiryžti galėtų silpnas žmogus? Knygoje „Raganos sūnus“ didelį vaidmenį vaidina kerai, kurių trokštama (ir dažnai nedoriems kėslams), tačiau kerams suvaldyti reikia nepaprastos galios. Tokią galią – aukotis dėl kitų – savyje ir atras Nedas. Knygoje nemažai siužeto vingių, nuotykių, galima rasti ir pasakų elementų, daug įvairaus charakterio veikėjų, peno pamąstymams ir diskusijoms.

Tai knyga, kurią skaitant dar kartą įsitikini, kaip be galo svarbu, kad šalia būtų tokių žmonių (ar net vilkų), kurie tavimi tiki – kurie suteikia tau jėgos. O turint dėl ko kovoti, kovoti visada yra lengviau (motinai už sūnų, sūnui už tėvus, dukrai už tėvą, karalienei už savo karalystę, akmenims už norą išsivaduoti). „Raganos sūnus“ yra knyga apie atsidavimą, pasiaukojimą, apie atsakymo į klausimą „kas renkasi – mes blogį ar jis mus?“ paieškas. Šioje knygoje slypi sena tiesa, kad tai, kas nepažinta – gąsdina, kad išankstinis nusistatymas ir išankstinė nuomonė, kuri veikia mąstymą ir požiūrį į kitus, gali apsiversti susidūrus su tais nepažintais dalykais akis į akį. Juk galvoti, kad pasaulis baigiasi ties tavo mažu kaimeliu, o į šalia jo esančią girą geriau nekelti kojos, nes ji užburta ir joje slypi pavojai, daug lengviau, nei eiti ieškoti tiesos. O kas vis dėlto išdrįsta ir įžengia į nepažįstamas erdves, supranta, kad pasaulis gali būti visai kitoks nei pasakojama.

Knygoje, kaip ir gyvenime, nemažai sienų, skiriančių veikėjus. Tačiau tos sienos dažnu atveju statomos ne iš betono, o iš žodžių ir nepažįstamų dalykų baimės. Ar užteks kerų joms visoms nugriauti?

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Kristina Savickytė-Damanskienė: „Knyga turi turėti istoriją“

 

Tėvai dažnai pagalvoja apie tai, kaip paskatinti vaiką vietoj planšetinio kompiuterio į rankas imti knygą. O gal pasaulis keičiasi ir tai, kad vaikai mažiau skaito, yra visai natūralus procesas? Šiandien kalbiname aktorę, laidų vedėją ir trijų vaikų mamą Kristiną Savickytę-Damanskienę ir diskutuojame apie vaikų skaitymą, įdomias knygas ir tai, kas svarbu renkantis knygą.

© Jurgitos Bastytės – Žilinskienės nuotrauka

Koks buvo Jūsų vaikystės santykis su knyga?

Iš tikrųjų vaikystėje skaičiau daug. Mūsų laikais knygų skaitymas buvo savaime suprantamas dalykas. Neturėjom labai daug pramogų, kompiuterių nebuvo, televizorius buvo tik tam tikru laiku – „Labanakt, vaikučiai“. Dar per atostogas mums parodydavo „Kapitoną Vrungelį“ ir „Kapitoną Tenkešą“ – filmus, kuriuos mokėjom mintinai. Knyga ir buvimas lauke buvo dvi mano vaikystės pramogos. Taip pat aš augau namuose, pilnuose knygų. Iki šiol man knyga yra ne tik priemonė praleisti laisvalaikį, bet ir interjero detalė. Todėl man labai gražu bibliotekos. Aš ten puikiai jaučiuosi ir mėgstu būti tarp knygų. Taigi vienas dalykas – nelabai daugiau turėjom ką veikti, o kitas dalykas – tėvai labai daug skaitė. Tai santykis su knyga ir buvo toks, kad skaičiau tikrai labai labai daug.

Kalbant apie Jūsų vaikų knygas, kokios buvo pirmos ir kokios mėgstamiausios?

Labai sunku įvardinti, kurios knygos yra iš tiesų pirmos. Mano dukrų pirmosios knygos buvo minkštos, tinkamos vaikams iki metų. Iš pradžių jos gaudavo tas minkštas plastikines knygas, paskui medžiagines, vėliau jas pakeitė knygomis su daug paveikslėlių. Ir iš tiesų tai labai pasiteisino. Jos pamėgo su knygomis migdytis, jas skaitydavo, vartydavo paveikslėlius. Man atrodo, tas įprotis turėti knygą irgi prisidėjo prie to, kad jos skaitė nuo gana ankstyvo amžiaus. Mano dideliam liūdesiui – dabar nebeskaito. Bet vėlgi, tai paauglystė, tad galvoju, kad tai galbūt laikinas nuėjimas nuo knygų… O gal ne? Galbūt tai laikmetis keičiasi ir gal mes informaciją priimam kitaip? Negaliu pasakyti. Mėgstamų knygų jos turėjo: labai mėgo „Ką žmonės dirba visą dieną?“, vėliau, aišku, labai džiaugiausi, kad „suskaitė“ ir Astridą Lindgren. Žinoma, turėjo ir savo laikmečio knygų, negali nuo to pabėgti: mėgo ir knygas apie Harį Poterį, ir kitas.

Kaip Jūs įsivaizduojate, kokia turėtų būti įdomi knyga vaikams?

Labai sunku pasakyti, nes dabar vaikai auga visai kitokie. Nori nenori, technologijos juos supa. Ir aš pati, pavyzdžiui, kartais matau, kad man sunku susikaupti knygai, nes mane veikia tai, kad visą informaciją gaunu labai greitai. Pavyzdžiui, Motiejus labai mėgsta knygas apie Joną (leidykla „Nieko rimto“). Ten lyg ir nėra istorijos, bet istorijas gali kurti pats, žiūrėdamas į paveiksliuką. Aš vis dėlto esu seno kirpimo. Galvoju, kad vis tiek knyga turi turėti istoriją. Ir aš, kaip mama, vis tiek noriu, kad vaikas išgirstų kažką, kas jo širdelėj nusėstų, kad tai pažadintų užuojautos, kliūčių įveikimo, pergalės jausmus. Tai, mano požiūriu, yra vertybės.

Ar yra tokių dalykų, kurių gali išmokyti tik gyvenimas, bet neišmokys knygos?

Iš tiesų tai, ką sugebi patirti pats, tave paveiks stipriau negu tai, ką perskaitei knygoje. Tačiau atsidūrus kritinėje situacijoje tai, ką skaitei knygose, irgi gali padėti priimti sprendimus. Žinoma, nenuvertinčiau knygų, bet tai, ką vaikas išmoksta per patirtį, yra be galo svarbu. Turiu omenyje gyvą patirtį, ne tai, ką mato ekranėlyje ar kai žaidime nugali kokį kovotoją, o tai, su kuo susiduria gyvenime. Manau, kad patirtis niekaip nepakeičiama knygomis, bet knygos gali prisidėti.

Ar yra amžiaus ribos, nuo kada reikėtų įduoti vaikams pirmąsias knygas?

Kuo anksčiau vaikas mato knygas, tuo geriau. Iš tiesų dabar skaičiau visokių tyrimų… Knygas, kurias mes patys skaitom, tą pačią J. Ivanauskaitę (rodo į ant stalo gulinčias knygas), aš galėčiau, jei turėčiau kūdikį, tiesiog garsiai skaityti vien tik tam, kad vaikas girdėtų. Ir tai gali suformuoti tam tikrą įgūdį vaikui praleisti prie knygos šiek tiek laiko vien todėl, kad mama skaito jam garsiai – net nebūtinai vaikams skirtą literatūrą. Kuo greičiau vaikas suvokia, kad knyga yra laiko leidimo būdas, tuo geriau. Net jeigu kalbame apie megztas knygas, veltas knygas, tas, kur vaikai kažką dėlioja… Vis dėlto versti puslapius, imti knygą reikia kuo anksčiau.

Ar knygai svarbu išvaizda, iliustracijos? Ar ji gali mokyti estetikos?

Visada atkreipiu dėmesį į tai, kaip knyga atrodo. Žinoma, svarbu turinys, bet šiais laikais, kai pasiūla labai didelė, įėjus į knygyną nežinai, nuo ko pradėti rinktis, tad turi pats turėti labai aiškius kriterijus. Galvoju, kad knygos išvaizda labai svarbu. Tikrai visada atkreipiu dėmesį, kai knyga įdomiau iliustruota, apgalvota. Net jeigu tai knyga, kuri neturi viduje iliustracijų, tada svarbu, kad būtų apgalvota, kas yra viršelyje. Visada pasvarstau, ką norėjo perteikti dailininkas, pasirinkdamas vieną ar kitą įvaizdį. Taigi iš to gali išskaityti tam tikras istorijas.

Ar tikrai visos knygos lavina vaikus? Ar atsiranda ir tokių, kurias parsinešęs namo supranti, kad padarei klaidą?

Aš iš tiesų save labai struktūruoju ir prieš pirkdama knygas jau būnu su savimi susitarusi, ką pirksiu. Ypač dabar, kai yra bibliotekų, knygos nepigios ir dar užima vietą. Neseniai pati labai rimtai pasvarsčiau, ką viena ar kita knyga veikia mano namuose ir kai kurių atsisakiau, išdalinau draugėms, kai ką atidaviau bibliotekoms. Galvoju, kad tėvai šiame informacijos laikotarpyje rinkdami knygas savo vaikams turėtų pavartyti, pasiskaitinėti, pasiklausti rekomendacijų, paieškoti informacijos. Kai šiek tiek daugiau susiduri su knygomis, atrandi autorius, iliustratorius, kurie tau patinka arba nepatinka ir turi savo braižą. Ir tai irgi yra svarbu. Pradedant nuo to, kad yra leidyklų, kuriomis gali galbūt labiau pasitikėti, todėl labai svarbu turėti kriterijus, kurie svarbūs būtent tau.

Ačiū už pokalbį!

Sigutės Ach personažai atgijo Lietuvos monetų kalyklos medalionuose

Nuo šiol Sigutės Ach personažus bus galima rasti ir medalionų pavidalu. Lietuvos monetų kalykla liepos mėnesį išleido tris žalvarinius auksuotus medalionus ir vieną sidabrinį. Šia proga menininkė pasidalino mintimis, kam skiria medalionus, kur slypi talismanų galia ir ką ji žada nuveikti per paskutinį vasaros mėnesį.

Jūsų kūrinių kraitį papildė dar vieni – medalionai. Kuo jų kūrimas skyrėsi nuo atvirukų piešimo ar knygų iliustravimo?

Šie medalionai – neeiliniai aksesuarai, kuriuos pagal mano piešinius kūrė Lietuvos monetų kalyklos metalo plastikos meistrai. Todėl, nors iš mano pusės tereikėjo kokybiško piešinio, jaučiuos išmėginusi kažką nepaprasto. Mane sužavėjo galimybė savo personažus pamatyti kaip papuošalus. Dabar, matydama rezultatą, esu maloniai nustebinta gražiu ir kokybišku darbo atlikimu, skoningu medžiagų parinkimu, dailiu įpakavimu. Džiaugiuosi, kad šie mažo tiražo medalionai jau gali apsigyventi arti žmonių širdžių.

Ar Karvytė, Avelė ir Švelnukas buvo kurti galvojant apie konkrečius žmones? Galbūt Švelnukas labiau tiktų žmonėms, pasiilgusiems jaukumo, o karvytė – šėlionių?

Medalionų puošimui išrinkome mano „pačius pačiausius“ herojus: avelę, švelnuką, karvytę ir angelėlį. Jie mano kūryboje pasirodo nuolat, tarsi visos mano nerimtos filosofijos leitmotyvas.

Karvytė – linksma, kūrybiška, pakylėta. Ji simbolizuoja subtilių dalykų įkūnijimą. Ne veltui ji – leidyklos „Nieko rimto“ simbolis. Tekstas, gimstantis rašytojo vaizduotėje, tampa apčiuopiamu knygos puslapiuose ir įgauna jėgą keisti pasaulį. Šį medalioną skiriu linksmiesiems kūrėjams.

Lietuvos monetų kalyklos nuotrauka

Švelnukas – tai dovana tam, kam reikia švelnumo. Arba jo yra labai daug širdy ir atėjo laikas dalintis. Tai itin jautri ir nuoširdi būtybė, lydinti mane nuo pat kūrybinio kelio pradžios.

Avelė taip pat ganosi mano kūrybos pievose seniai. Perskaičius „Mažąjį princą“ susižavėjau jo prašymu nupiešti avį ir piešiau visokias aveles. Žinoma, jos netiko, be to, princas savąją Avelę jau turėjo dėželėje su skylute. Tad manosios liko man. Jos su sparnais ir, manau, tiktų tiems, kas vaikšto pasakų pievomis.

O kas labiausiai džiaugtųsi gavęs Angelo medalioną?

Angelas mano kūryboje labai žmogiškas. Galima sakyti, kad tai – sparnuotumo būsenos simbolis. Atvirumas stebuklui, tarsi būtum atidaręs širdies kambarėlio langą į devynis pavasarius.

Ar tikite talismanų galia? Galbūt turite savo talismaną, nešantį Jums laimę?

Talismanais kaip daiktais nelabai tikiu, bet tikiu žodžio ir veiksmo galia. Ir jei su meile draugas man įteikia akmenėlį, nešioju jį kišenėje metų metus, jausdama, kad esu saugoma, mylima.

Tas pats ir su šiais gražiais medalionais. Jie – indai, į kuriuos reikia įpilti nuoširdų meilės turinį.

Jūsų palinkėjimas prie medalionų – kad jaukumo ir gyvenimo džiaugsmo širdis pripildytų sparnuotos būtybės. Kokie maži dienos džiaugsmai pripildo laimės Jūsų širdį?

Laimės nebeieškau, kažkada ją nusipiešiau. Ji lyg paukštė susisuko lizdą širdy ir kartais gieda. O aš stengiuos gyvent taip, kad laimės paukštelis gerai jaustųsi. Rytais nusišypsau, išgeriu kavos, paskaitau mėgstamą knygą. O vasarą gyvenu kaime ir būna dienų, kai pati jaučiuosi esanti laimės paukšteliu.

Kas dar turėtų nutikti šią vasarą, kad galėtumėte rudenį sakyti, kad ši vasara buvo tokia, apie kurią svajoti galima?

Iki rudens liko rugpjūtis, o tai reiškia, kad ims kristi obuoliai ir žvaigždės, soduose apsigyvens tyla, nes išsiperėję paukšteliai nebečiulba pavasario giesmių. Atslinks minkšti rūkai ir taip saldžiai gnybtelės širdį švelnus ilgesys kažko… ko? Gal amžinybės, gal namuose kepamo obuolių pyrago. Aš žinau, kad bus ir tas, ir tas. Kaip visad, optimistiškai tikiuos, kad pyragas bus pirmiau.