Debiutuojantys knygų kūrėjai: „Nuo idėjos iki knygos – daugiau nei treji metai“

riesutortas_dBenui Bėrantui ir Vilijai Kvieskaitei šią vasarą turbūt labiausiai rūpėjo riešutai ir tortai. Juk rugpjūčio mėnesį prekybos vietas pasiekė pirmoji bendra jų knyga „Riešutortas“ (leidykla „Nieko rimto“). Ta proga ir kalbiname jaunuosius kūrėjus apie jų pažintį, melus ir saldumynus.

Kada, kur ir kaip susitiko Jūsų keliai?
Benas: Susitikom prieš penkerius metus – mus supažindino darbas leidykloje „Nieko rimto“. Manau, kad kai kurios draugystės tiesiog nutinka ir sunku įsivaizduoti, kad kada nors jų nebuvo. Tokie yra ir pagrindiniai knygos „Riešutortas“ veikėjai voveriukas Kirnis ir varniukas Tiklis – bičiuliai ir viskas. Dirbdami tarp gražių knygų nepastebimai pradėjom galvoti apie savo. Vilija dar nuo mokyklos laikų mėgo piešti, o aš – rašyti. Tad nesukurti „Riešutorto“ būtų buvę tas pats, kas nepasivaišinti prieš nosį kabančia pintine riešutų.

benasKas atsitiko pirma – tekstas ar piešiniai?

Benas: Pirmiausia atsirado idėja ir tekstas. Žinoma, rašydamas galvojau ne tik apie istoriją, bet ir pakankamai ryškiai įsivaizdavau būsimas Vilijos iliustracijas.
Vilija: Kai kūriau iliustracijas, Benas leido man netiesiogiai prikišti nagus ir prie teksto. Pavyzdžiui, sakydavau: „Man labai norisi nupiešti meškėnus, gal galėtum parašyti kažką ir apie juos.“ Ir Benas, kiek pasimuistęs, parašydavo.

Pavadinimas „Riešutortas“ kiek neįprastas ausiai. Kodėl ir kaip jis buvo pasirinktas?
Benas: Nuo mažens mėgstu žaisti žodžiais ir kasdien netikėčiausiose situacijose atrandu įvairių sąskambių. „Riešutortas“ tiesiog nuskambėjo galvoje ir tenai liko. Dabar jau net negalėčiau pasakyti, kas atsirado pirmiau: pavadinimas ar idėja knygai.

vilijaŠi knyga jums abiems debiutinė. Kaip jaučiatės?
Vilija: Jaučiuosi kiek drąsiau iliustracijų pasaulyje ir vienu nedideliu, bet svarbiu žingsneliu žengtelėjusi į priekį. Įlindau į užkulisius, kuriuose anksčiau nesu buvusi. Turbūt panašiai jaučiasi aktoriai, nusifilmavę pirmame filme, ar muzikantai, įrašę pirmąjį albumą. Nebegali žiūrėti į knygas kaip anksčiau, pradedi kitaip vertinti, galvoti, kodėl autorius pasirinko tokią techniką, kompozicijas, personažų vaizdavimo būdą ir dar galybę dalykų, dėl kurių sukai galvą savo kūrybos procese. Kai kūriau iliustracijas, jaudinausi, kad skaitytojui nebūtų nuobodu, juk visas veiksmas vyksta miške, galvojau, ką išryškinti, kaip perteikti scenas, kad kiekviename puslapyje nesikartotų tas pats miško vaizdas. Daug mąsčiau apie veikėjų charakterius. Išlaikyti jų nuoseklumą padėjo knygos personažų susiejimas su realiais žmonėmis. Pavyzdžiui, mamai voverei parinkau savo mamos tipažą, tad, kai reikėjo nupiešti ją gimtadienio vakarėlyje, nekilo klausimų, ką ji turėtų daryti. Taip knygoje atsirado susirūpinusi ir aplink svečius su arbatinuku rankose lakstanti mama voverė.

7 ries
Benas: Nuo pirmų minčių ir pokalbių apie knygą prabėgo daugiau nei treji metai. Tai išties daug! Todėl labai džiaugiuosi, kad tos mintys neišdūzgė laukan, kaip kad dažnai nutinka. Su Vilija stengėmės, kad knyga prieš atiduodant į spaustuvę būtų geriausia, kokia galėjo būti. Dabar jaučiuosi panašiai kaip pradėdamas lankyti mokyklą – marškiniai išlyginti, kaklaraištis parištas, kardelis rankoje. Viskas padaryta. Belieka nuoširdžiai tikėtis, kad skaitytojai atras „Riešutortą“ ir pamėgs knygos veikėjus.

Kuris iš jūsų būtų Kirnis, o kuris – Tiklis? Kodėl?
Vilija: Tikriausiai būčiau Kirnis, nes prieš ką nors darydama pagalvoju kelis kartus. Bet šunybių iškrėsti vis tiek pasitaiko.
Benas: Nors vaikystėje buvau pelnęs ramaus ir gero vaiko vardą, nevengdavau inicijuoti ir kokią išdaigą. Visai kaip voveriukas Tiklis. Kartą įtikinau sesę, kad mėtyti pro balkoną kitiems kiemo vaikams sode užderėjusius svarainius ir obuolius – puiki mintis. Žinoma, tėvams taip neatrodė (šypsosi).

Vilija, ar saldumynai gali įkvėpti?
Vilija: Saldumynai patys savaime galbūt ir neįkvepia, bet padėti palaikyti įkvėpimo būseną tikrai gali! Kai pritrūksta minčių ir jėgų, padeda šokolado gabaliukas arba arbata, pyragėliai ir pokalbis.

Benai, knygą skyrei mamai. Ar esi jai kada nors iškepęs tortą?
Benas: Kai buvau mažas, mama man labai daug skaitė ir per kiekvieną gimtadienį iškepdavo po skaniausią pasaulyje tortą. O aš jai per gimtadienius kone visada dovanodavau knygas, taip bandydamas atsidėkoti už visą rūpestį, kurį sunku būtų išmatuoti bet kokiais egzistuojančiais matavimo vienetais. Džiaugiuosi, kad man pagaliau pavyko iškepti mamai „Riešutortą“.

Ar vaikystėje meluodavot? Gal prisimenat labiausiai pavykusį ar įsiminusį melą?
Vilija: Kiek pamenu, vieną kitą kartą pameluoti teko. Pavyzdžiui, man labai patikdavo popieriukai nuo saldainių ar kramtomos gumos, rinkdavau juos ir norėjau kuo daugiau turėti. Mamai šis mano pomėgis neatrodė toks žavus, ypač jei susirinkdavau tuos popieriukus (ar šiukšles, anot suaugusiųjų) iš gatvės. Kartą, kai su mama ir močiute vaikštinėjome mieste, pamačiau ant grindinio gulintį popieriuką, kurio man taip norėjosi į savo kolekciją. Žinodama, kad rinkti popieriukus nuo gatvės man uždrausta, pradėjau riesti istoriją, kad pavargau, man skauda koją ir kad būtinai reikia sustoti pailsėti – ketinau nepastebėta pakelti ir pasiimti sau tą popieriuką. Tik jau nepamenu, ar mano planas išdegė ir kiek popieriukų pavyko sukaupti.
Benas: Ryškiausiai prisimenu tas akimirkas, kai būdavau prigautas įvykio vietoje su visais įmanomais įkalčiais. Kartą nusprendžiau, kad žvakė molinėje žvakidėje-pilyje dega pernelyg blankiai ir pridėjau į vidų popieriaus. Užkūriau toj pily tikrą pirtį. Teko greitai persiorientuoti į gaisrininką ir užpilti gerą puodą vandens. Tokiais atvejais meluoti atrodo beprasmiška.

2rie

Būna, ir tėvai meluoja vaikams. Ką apie tai manote?
Benas: Esu beveik įsitikinęs, kad melas atsirado, kai žmonės pradėjo bendrauti. Įsivaizduoju pirmykštį vaiką meluojantį, kad nerado uogų ir riešutų, kai iš tikro viską tiesiog sušlamštė. Manau, kad būtent suaugusieji ir išmoko vaikus meluoti. Vaikai pagal suaugusiųjų pavyzdį mato, kad pamelavę gali gauti naudos ar išnešti sveiką kailį. Neatsitiktinai knygoje melą išaiškina būtent lapė. Iš pasakų esam įpratę, kad pasitelkdama gudrumą ji nuolat kvailina vilką, kad ja tikėti negalima. Tuo tarpu „Riešutorte“ lapė Lazdona stebi, kaip voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis tariasi dėl melo, bet neįsikiša, o nusprendžia pamokyti berniukus subtiliai, gerietiškai, tuo pat metu pripažindama, kad ir pati yra ne kartą melavusi. Mama voverė elgiasi su Tikliu švelniai, o ne bara, nes jau pats tokiomis aplinkybėmis išaiškėjęs melas yra pakankama pamoka. Dažniausiai savo melą stengiamės pateisinti, o kitus, užuot bandydami suprasti, teisiam, tad ši žinutė, nors ir ne tokia ryški, man knygoje atrodo net svarbesnė už tą, kad melas visada išaiškėja.

Kokį melą pateisintumėte? Kodėl?
Benas: Vaikai paprastai tiesiai šviesiai sako, ką galvoja: tu man patinki, o tu man nepatinki. Tuo tarpu suaugusieji nepasako arba pasako tada, kada jiems atrodo tinkamiausias metas. Ar tiesos nesakymas gali būti melas? Jei taip, vadinasi, jie meluoja ir tokiu būdu melas tampa žaidimu. Tokį melą galima būtų pavadinti nekaltu arba „baltu“, tačiau tik iki tol, kol tai neskaudina kito žmogaus. Sakyti tiesą gali tik laisvas žmogus, tad kiek vaikas bus laisvas, labiausiai priklauso nuo tėvų. Bet kuriuo atveju pasaulį visiškai be melo būtų sunku įsivaizduoti. Jei vieną dieną staiga visi imtų sakyti, kas papuola ant seilės, būtų daug chaoso ir nežinia, kuo viskas baigtųsi.

Koks mėgstamiausias jūsų tortas?
Vilija: Mamos keptas „Medutis“. Tėtis mėgsta bitininkauti, tad pagrindinio ingrediento šiam tortui netrūksta.
Benas: Su daug uogų ir vaisių! Bet iš tikro neatsisakau jokio torto ir laikau save profesionaliu smaližiumi.

Ar galite įsivaizduoti gimimo dieną be torto?
Vilija: Manau, svarbiausia, kad per gimimo dieną šalia būtų artimiausi žmonės. Tada visa kita, įskaitant net ir tortą, – tik smulkmenos.
Benas: Turiu pateisinti profesionalaus smaližiaus vardą, tad jei būtų mano valia, žodžius „gimtadienis“ ir „tortas“ oficialiai paskelbčiau sinonimais. Tada galėtume sakyti „sveikinu su tortu“ arba „gražaus torto“ ir niekas nė negūžtelėtų pečiais ar nekilstelėtų antakio.

Ko palinkėtumėte mažiesiems Tikliui ir Kirniui?
Vilija: Linkiu neskubėti užaugti ir džiaugtis vienas kito draugyste.
Benas: Stebėti ir stebėtis – pasaulyje tiek daug įdomių dalykų. Išėjus iš miško į laukymę ir vėl grįžus į mišką galima atrasti tai, ko anksčiau nepavyko. Ir svarbiausia nemeluoti sau patiems.

Ačiū už pokalbį!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s