Psichologė Goda Bačienė: „Jausmais reikia dalintis“

goda-baciene-55714fdf1167d

Jausmus pažinti dažnai būna sunku ir suaugusiems, ką jau kalbėti apie vaikus. Juk pirmuosius jausmus jie patiria nė nežinodami, kaip juos įvardinti. Leidykla „Nieko rimto“ kalbina gydytoją, vaikų ir paauglių psichiatrę, psichoterapeutę Godą Bačienę apie tai, kas gali padėti vaikams klaidžiame jausmų pasaulyje, kas gali atsitikti, kai jausmai yra slepiami ir kaip galima padėti vaikams suvaldyti emocijų antplūdį.

 

Kaip Jums atrodo, kokį jausmą pajaučiame pirmiausia?

Pats pirmas jausmas, kuris mus aplanko ką tik gimus, yra baimė. Ta pati primityviausia biologinio išlikimo baimė. Juk ateiname į pasaulį, kuris mums yra nepažįstamas, nežinome, kas mūsų laukia, ko galime iš jo tikėtis. Tad čia labai svarbus tėvų vaidmuo – parodyti vaikui, kad jis nėra vienas, kad tėvai yra su juo ir yra pasirengę su juo būti tada, kada vaikui jų labiausiai reikia. Vaikui labai svarbu jausti palaikymą, patirti saugumo jausmą.

Kokį jausmą gali būti sunkiausia pažinti vaikui?

Jausti jausmus nėra sunku, nes mes visi juos patiriame. Pradžioje nemokame jų įvardinti, bet jaučiame juos visi. Čia svarbus tėvų gebėjimas priimti, atspindėti, toleruoti kūdikio jausmus bei nuraminti. Pačioje pradžioje vaikas išreikšdamas savo jausmus bando, stebi tėvų reakcijas. O tėvai bendraudami su vaiku įvardina jausmus, pvz: „verki, turbūt išsigandai, nuliūdai…, matau, kad supykai“ ir t. t. Tuomet vaikas įgauna pavadinimus savo būsenoms išreikšti ir vėliau gali pats įvardinti jas. Tačiau neretai būna, kad vaikas jausmuose ir susipainioja, kadangi tėvai vaikui užpykus sako: „Negalima pykti, turi būti geras, pykti negražu“; „Nebūk bailys, neverk, kaip boba“. Nė vienas jausmas pats iš savęs nėra nei geras ar blogas, nei gražus ar negražus. Jis yra ir turi būti patiriamas. Galime kalbėti apie netinkamas išraiškas, kurias reikėtų stabdyti, pvz., supykus negalima laužyti daiktų, skriausti kitų vaikų ir pan. Tokį elgesį reikia stabdyti, o ne drausti jausti.

2

Kas gali atsitikti, jeigu išgyvenami jausmai yra slepiami?

Jausmai niekur nedingsta. Jeigu juos slopiname ar apsimetinėjame, kad nejaučiame, tai tampame suvaržyti savo pasirinktos rolės, kaip nepykstantys, nepavyduliaujantys ar bebaimiai ir galime elgtis sau kenkdami: neapsiginame, nepamatuotai rizikuojame ir t. t. Fiziniai skausmai irgi gali būti slepiamų „blogų“ jausmų nesąmoninga išraiška. Jeigu vaikas pyksta, o jam liepiama tą pyktį slėpti, tai vaikui gali pradėti skaudėti galvą, skrandį, net jeigu jokių matomų priežasčių tam nėra. Ilgai kaupti nepriimtini jausmai gali pratrūkti su neadekvačia jėga netikėtose situacijose ir sutrikdyti santykius, savivertę.

Kaip galima padėti vaikui suvaldyti emocijų antplūdį?

Nuo kūdikystės jautriai prižiūrimas kūdikis patiria saugumą per tai, kad jo poreikiai yra pastoviai, laiku ir tinkamai patenkinami, o mama yra šalia ir nuramina, kai reikia. Besirūpindama mama įvardina vaiko būsenas. Sako „išalkai“ ir pamaitina, „pavargai“ ir užmigdo, „išsigandai“ ir prisiglaudžia, nuramina. Kūdikis patiria, kad jo poreikiai ir būsenos yra suprantami ir patenkinami, nurimsta. Augdamas jis mokosi ir palaukti, kol ruošiamas maistas, nes žino, kad alkis bus numalšintas. Per tokį kasdienį rūpinimąsi pradedama dalintis mimikomis, intonacijomis, žodžių prasmėmis, reguliuojamos kūdikio emocinės būsenos. Kai tėvai teisingai atpažįsta ir įvardina vaiko būsenas, vėliau ir sudėtingesnius jausmus, jie gali susikalbėti su vaiku, nes vaikas juos priima kaip patikimus. Vyresni vaikai dažnai patenka į draudimų ar interesų susikirtimo situacijas, kur neretai kyla pyktis. Tokiu metu reikia įvardinti vaiko patiriamą jausmą ir susieti su priežastimi bei parodyti galimas išeitis. Pvz: suprantu, kad pyksti ant manęs, kad neduodu saldainio dabar, žinau, kad jo nori ir gausi, kai papietausi. Mama tokiu būdu parodo, kad supranta vaiko jausmą, priima jį, bet pati nepyksta, nepraranda pusiausvyros ar dar labiau jo neskaudina grasinimais, bausmėmis, ar pravardžiavimu.

22

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad knygos yra gera priemonė mokyti vaikus pažinti jausmus?

Žinoma. Knygos yra puiki priemonė padėti vaikams pažinti jausmus. Visų pirma dėl to, jog vaikas iš knygų pamato, kad ir kiti (knygų veikėjai) jaučia tą patį, ką jaučia jis. Kad ir kiti turi tokius jausmus, kuriuos ir jis patiria. Vaikui tampa paprasčiau tuos jausmus įvardinti, išmokti kaip su jais tvarkytis. Vaikas susitapatindamas su veikėjais geriau supranta savo jausmus.

kaip_zuikis_jausmus_pazino_sp„Nieko rimto“ išleido Š. Baltrušaitienės knygą „Kaip zuikis jausmus pažino“. Joje kalbama apie liūdesį, pavydą, baimę, pyktį ir džiaugsmą. Kaip Jums atrodo, nuo kokio amžiaus tėvai jau galėtų su vaikais skaityti šią knygą ir vėliau aptarti?

Reikia derintis prie kiekvieno vaiko, nes visi jie yra skirtingi. Skirtingas jų augimas, brandumas. Tad kalbėti, dainuoti, sekti pasakas vaikams galima jau ir nuo pirmųjų mėnesių, kad vaikai girdėtų tėvų balsus, jaustų jų artumą. Tačiau, jeigu norima, kad vaikas pasimokytų iš knygos, ją suprastų, manau, kad galima su vaiku ją skaityti ir nuo 1,5–3 metų.

Ar aptarti knygas būtina, jeigu norime, kad vaikai dar geriau įsisavintų jose pateikiamą informaciją?

Žinoma, tik vėlgi yra svarbu vaiko nekvosti, ką jis suprato apie knygą, ką ji jam davė. Skaitant knygą yra svarbu derintis prie vaiko. Jeigu knyga yra skaitoma vakare, norint, kad vaikas lengviau nusiramintų ir užmigtų, tai knygos analizuoti ir ją aptarti iškart tikrai nereikėtų. Tačiau, jeigu knygą skaitome su vaiku norėdami, kad vaikas joje rastų daug puikių minčių, tai knygą tikrai rekomenduočiau su vaiku aptarti, apie ją pasikalbėti. Kad ir paprasčiausius klausimus vaikui užduoti: kas tau knygoje labiausiai patiko? Kaip manai, kodėl veikėjai elgėsi vienaip ir kitaip? Svarbu vaiką suinteresuoti knyga ir tik nepadaryti taip, kad skaitymas jam atrodytų didelė prievolė ir kančia.

Kokių jausmų visiems palinkėtumėte jausti daugiau? Kodėl?

Labai linkiu, kad visi daugiau jaustume meilės ir džiaugsmo ir nebijotume dalintis jausmais. Juk sakoma, kad pasidalintas skausmas – pusė skausmo, o pasidalintas džiaugsmas – dvigubai daugiau džiaugsmo.

Dėkojame už pokalbį!

Reklama

Ką niekorimtukai skaitė vasarą?

Atėjus į knygyną ir pamačius šimtus naujų knygų spalvingais viršeliais ir skambiais pavadinimais, taip sunku išsirinkti. Labai gerai tai, jog mes žinome, kad visos knygos yra geros, tik kiekvienai reikia atrasti tinkamą skaitytoją. Todėl dalinamės knygomis, kurias su malonumu skaitėme šią vasarą.

DSC_0020

18519613_1656659471307819_5472972743050656833_nSigutė Ach (grožis ir sparnai)

„Tomo Sojerio nuotykiai“

Aš – užkietėjusi keliauninkė. Knyginė keliauninkė. Jau daug metų knygos viršelį atveriu lyg duris ir žengiu į šalį, kurią dar tik pažinsiu arba, kaip šią vasarą, į šalį, kurios pasiilgau. R. Ingpeno pieštas Tomas Sojeris priminė man Misisipės pakrantę, prie kurios niekada nebuvau. Ir aš nedelsdama žengiau į pašėlusių berniukų vasarą, kur tokios šiltos, pilnos nuotykių naktys. Liūtis už lango su žaibu ir tvankuma. Ir taip lengva patikėti, kad girdžiu lengvus žingsnelius ant stogo. :)

DSC_0284Domantė (knygynų, prekybos centrų užsakymai)

„Brolija. Sokoro vergai“

Jau ketvirta Brolijos dalis, kurios laukiau ne mažiau nei kiekvienos „Žvalgo mokinio“ serijos. Užsikabinau už tokios neva berniukiškos knygos su dideliu malonumu. J. Flanaganas kaip visada įtraukia skaitytoją į daugybę nuostabių nuotykių: atrodo, kartu su herojais plauki su Garnių įgula, bandai suprasti, kuris iš dvynių yra Vulfas, o kuris Ulfas, eini į turgų pirkti drabužių, kabarojiesi ant stogo bėgdamas nuo durjehų, gelbėji vergus ir džiaugiesi iš tamsos lyg viesulu išnirusia Klufe. Knygos nesinori net trumpam padėti į šalį.

 

253488_1801311600054_2715034_n

Vaiva (rinkodaros vadyba ir šypsena)

„Septynios minutės po vidurnakčio“

Kai knyga yra gavusi tiek apdovanojimų (Karnegio medalis, Jungtinės Karalystės „Galaxy“ metų knygos vaikams apdovanojimas – ir tai tik pora iš daugelio), jos literatūrine verte abejoti sunku. Telieka įsitikinti, ar tai knyga, kuri bus vertinga tau. O vertinga man ji pasirodė nuo viršelio (įstabios iliustracijos visoje knygoje) iki paskutinio žodžio. Meilė, viltis, netektis – kūrinyje analizuojamos temos, kurios svarbios visiems mums, todėl ir skaitant knygą aplink sklandė toks šviesus liūdesys. Jo žodžiai nenupasakosi, bet skaitant knygą tikrai pajusi. 

12006267_10153680292817628_691113315549146840_nLina (užsakymai)

„Mumija Dumis ir Achnetuto kapas“

Tai antroji knyga apie mumijos Dumio, atsidūrusio Nyderlanduose, nuotykius. Susiradęs draugų ir, atrodo, visai neblogai įsikūręs, Dumis pradeda ilgėtis savo tikrųjų namų, savo žemės – Egipto – bei ten kadaise likusios savo šeimos. Bet kaip nukeliauti kur nori nesukeliant įtarimo (ypač kai esi mumija, nuo galvos iki kojų apvyniota tvarščiais)? Gudrus planas, Dumio nepalenkiamas užsispyrimas, ištikimi draugai – ir mes jau pakeliui į Egiptą. O šis per kelis tūkstančius metų gerokai pasikeitęs, pilnas pavojų, prasidedančių jau lėktuve… Kelionė ieškant faraono kapo virsta tikru nuotykiu. Vaizdžiai, nuotaikingai ir šmaikščiai aprašyta istorija, kurioje Dumio draugui Gosui ne kartą teks ištarti „šikbombė“ (stipriausią žodį, kokį gali pasakyti girdint tėčiui).

sandraSandra (knygynų, prekybos, centrų, internetiniai užsakymai)

„Iš nuomšiko gyvenimo“

Ši knyga įdomi, skaudi, liūdna, prajuokinanti. Atrodo, kad joje susiderina nesuderinami dalykai. Kas gi tie nuomšikai? Tai vaikų namų gyventojai, kuriems keistąjį pavadinimą sugalvojo „normalūs“ mokiniai – sūneliai ir dukrelės. Nuomšikais vadinami jie dėl nuomos – mat tuos vaikus galima išsinuomoti visokiems darbams ir užduotims.
Kaip ir sakė pats autorius: „Neskubėkite knygos bausti vien už tai, kad ji turi keistoką pavadinimą.“

 

17155619_1437288736282212_7409139062010043610_nSilvija (rinkodara ir Sigutės Ach veikla)

„Laivavedys Erlis“

Visai netikėtai (na, o gal šiek tiek ir planuotai…) ant mano stalo atsirado „Laivavedys Erlis“. Kai pamačiau viršelį, būtinai norėjau perskaityti. O dabar sėdžiu, šypsausi ir išsirašinėju citatas. Apie tai, kad pasaulis pilnas ne sutapimų ir atsitiktinumų, o magijos. O visi stebuklai atsiranda iš tikėjimo gražiais dalykais. „Laivavedys Erlis“ – knyga apie artimus žmonių ryšius ir viltį, kad visuomet gali surasti tai, ko ieškai. Tai ir pasakojimas apie nuotykius, ir komiškų situacijų pilna istorija, ir psichologinis kūrinys, kur paliečiamos susvetimėjimo, netekties temos. Knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti ir vaikams, ir suaugusiems.

img_08092017_094217_0.pngČiukis (rinkodara)

Pastaruosius metus draugams klustelėjus, ką skaitau, užtenka tik pakelti knygą nuo kelių ir parodyti viršelį, nes aišku, kad vis tiek niekas nežinos, kas tai. Argi dažnai „užaugę“ žmonės skaito „ne savo amžiui“ skirtas knygas? O gaila. Šią vasarą kaip niekad norėjosi prie kiekvienos knygos pridėti dar ir trumpą pasakojimą, kodėl ji yra gera. Kodėl suaugusiems vertėtų paskaityti tą, tą ir tą knygą.

Stoglaipiai

Pirmoji („Stoglaipiai“) susiskaitė greičiausiai. Ji apie mergaitę, kuri tiki tuo, kas sunkiai įtikėtina. Bet paimi ir tiki kartu su ja, nori ją palaikyti ir smarkiai viliesi, kad pabaiga bus tokia, kokia turi būti. Ją skaitant naktys tampa dar mėgstamesnės, o dienomis vaikštant Vilniaus senamiesčiu norisi užversti galvas ir ieškoti jų – Stoglaipių. O šalia kasdienių rūpesčių atrodo, kad kažkur viršuje skamba TA muzika…

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

Antroji – „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Joje pats tikriausias žmonių gyvenimas. Tokių ne vienas gyvenamas ir dabar, tik kad fonas ten sudėtingesnis – Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Ir nežinau nė vienos priežasties, kodėl ji būtų prastesnė už taip ilgai lauktą filmą apie Diunkerko mūšį. Įdomus sutapimas, kad filmo peržiūra kaip tik įvyko beskaitant knygą. Žiūrint filmą atrodė, kad knygos herojų istorija yra dar viena filmo linija, kuri liko už kadro. Pagarba autorei už detales visame kūrinyje. Pykau, džiaugiausi ir liūdėjau kartu su Ada ir jos broliuku.

DSC_0050Eglė (korektūra ir nuostabiausių knygų atranka)

„Raganos sūnus“

Tai viena tų istorijų, kurios užburia ir perkelia tave į savo keistą stebuklingą pasaulį. Klajoji po jį kartu su veikėjais ir tiki viskuo: užkeikta giria, kurios takai keičia vietą ir paklaidina atėjūnus, kalbančiais kerais ir išmintingais akmenimis, vilkais, su kuriais galima susidraugauti, stebuklingais amuletais, galinčiais pražudyti savininką, jei šio valia nebus pakankamai stipri, ir, žinoma, tuo, kad žodžiai keičia pasaulį, nes būtent jie yra galingiausi iš visų kerų. Dar tiki raganos sūnumi, kuriuo daugiau niekas kitas netiki, nes žinai, kad jam užteks stiprybės apsaugoti galingus kerus nuo plėšikų ir pasaulį nuo galingų, bet pikto linkinčių kerų. Ir, žinoma, labiausiai tiki draugyste, kuri padės įveikti visas kliūtis.