Dailininkė ir rašytoja Rūta Dzin: „Man gyvybiškai būtina prisiliesti prie žemės, kad atgaučiau jėgas“

Įsilijusį rudenį pasirodžiusi knyga „Peliūnės vasara“ yra šviesus ir jaukus dailininkės Rūtos Dzin literatūrinis debiutas. Autorė ne tik sukūrė vienuolika trumpų istorijų, bet ir papuošė jas savo iliustracijomis. Tad įsibėgėjus rudeniui kalbamės su Rūta Dzin apie knygos gimimą, pašaukimą menui ir ilgesį.

ruta tiesiog

Asmeninio albumo nuotrauka

Ką papasakotumėte apie save skaitytojams?

Nuo pat mažų dienų mėgau piešti. Nuo pat mažų dienų žinojau, kuo noriu būti – tiesiog labai anksti atsiliepiau į savo pašaukimą ir niekuomet nesiblaškiau. Tik dabar, stebėdama besiblaškančius abiturientus, vis dar nežinančius, kokiu keliu pasukti, suprantu, kokia didelė tai buvo Dovana.

Dailės būreliai, Kauno keturmetė dailės mokykla, vėliau – Kauno aukštesnioji dailės mokykla (buvusi Stepo Žuko), vėliau Vilniaus dailės akademijos bakalauras, magistras. Mano aplinkoj meno žmonių nebuvo, tad nieks mano pasirinkimui negalėjo turėti įtakos. Priešingai – aš su savo menu visad buvau lyg balta varna. Bet būtent tai man ir liudija, kad mano pašaukimas buvo tikras.

Kodėl pasirinkote būti Dzin?

Ogi labai paprastai: mano pavardė – Dzindziliauskaitė. Dievai žino, kaip ją gavo mano protėviai, bet aš su tokia pavarde pasitikau šį pasaulį. Deja, ji kiek per ilga šiuolaikiniam skubančiam, lekiančiam žmogui, todėl patogiau ją kiek patrumpinti. Vis tiek nieks nei dorai perskaito, nei ištaria. Kartais aš net pati susipainioju raidėse. Savo tapybos darbus pasirašinėju kaip Dzi, bet knygelei vaikams pasirinkau linksmiau skambantį variantą.

Peliunes vasara_dDebiutuojate su knyga „Peliūnės vasara“, kurią ir parašėte, ir iliustravote. Save laikote labiau dailininke ar rašytoja?

Įvardinčiau save kaip mėgstančią rašalioti dailininkę.

Kas pirmiausia atsirado knygoje – tekstas ar iliustracijos?

Pirmiausia gimė idėja. Tekstas ir iliustracijos buvo kuriamos vienu metu.

Ar galite papasakoti apie knygos idėjos gimimą? Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie pamatines vertybes, atskleisdama jas per gamtoje vykstančius reiškinius?

Idėja parašyt tokią knygelę gimė gana atsitiktinai. Tiesiog išgirdau, kaip seneliai anūkei (mano dukrai) skaito pasaką. Tiksliau, bando skaityti. Kas tris sakinius jie imdavo mikčiot, užsikirtinėt ir tikslintis tarpusavy: „o čia tikrai taip parašyta?“, „tai čia dabar visos tokios pasakos vaikams?“ Žodžiu, jaukaus vakaro su knyga ir seneliais kaip nebūta – jie tiesiog paspringo šiuolaikinės vaikų literatūros kūriniu. Per daug apie snarglius ir oro gadinimą. Todėl norėjos jiems padovanoti lengvą knygelę, kuri nekeltų vyresniems streso ir leistų vaikui ramiai mėgautis balso tėkme.

Knygelę dar papildo ir dainelės – tad šioje knygoje galima rasti viską – tekstą, iliustracijas, muziką. Kaip kilo idėja išleisti būtent tokią turtingą knygą?

Turtinga ši knyga tapo leidyklos „Nieko rimto“ komandos dėka, nes tai jiems kilo mintis knygelę praturtinti dainelėmis.

Ar galite papasakoti, ko skaitytojams galima tikėtis iš šios knygos? Ką norėtumėte, kad joje rastų ir pasiliktų sau skaitytojai – vaikai ir suaugę?

Tiesiog linkiu, kad vaiko ir suaugusiojo tandemas su šia knygele gerai ir jaukiai praleistų laiką. O viso, ko reiks, išmokys pats gyvenimas. Knygelė nėra skirta mokyti ar moralizuoti – visa, kas parašyta, mes visi žinom, tačiau kartais būna sunku rasti tinkamų ir paprastų žodžių, kad juos suprastų mažutėlė būtybė.

Kaip turėtų būti skaitoma „Peliūnės vasara“ vaikams? Koks, Jūsų manymu, būtų tobulas scenarijus?

peliunės vasara

Iliustracija iš knygos „Peliūnės vasara“

Savo vaikams knygas skaitydavau (ir vis dar tebeskaitau mažajai) prieš miegą. Tiesiog tai tarsi įžanga į sapnų karalystę, lyg skirtukas tarp dienos šurmulio ir nakties ramybės. Tačiau tinka bet kuri laisva minutėlė, kai nuolatiniame mūsų gyvenimo šurmuly tiesiog norisi pauzės.

Kokie yra Jūsų pačios knygų skaitymo įpročiai?

Per metus perskaitau 20–25 knygas. Visad maniau, kad skaitau daug, bet jau keli metai skaičiuoju ir išeina būtent tiek. Tik tiek. Norėtųsi žymiai daugiau, bet turbūt tai reikštų, kad pakliuvau į ligoninę arba šiaip kokia baisi negalia ištiko. Arba kad jau užaugo vaikai ir aš jau pensijoj…

Ar turite tokią knygą, kuri Jus išmokė apie vertybes?

Tik vieną knygą? Ne, tada tokios neturiu… Kiek pamenu, vaikystėj visos knygos siekė mus kažko išmokyti. Suaugusiojo gyvenime jos tapo tiesiog malonia laiko leidimo forma.

Ar pati mėgstate leisti laiką gamtoje? Kas Jus joje labiausiai žavi?

Gamta – mano mūza, mano religija. Būtent dėl šios priežasties persikėliau gyventi į užmiestį. Nors esu trečios kartos miestietė, tačiau mieste nuolat sirgau. Visomis prasmėmis. Sunkiai pakeliu gyvenimą „ant asfalto“. Daugiabučiai „žmogidės“ apskritai kelia stresą, tiek dėl per didelės žmonių koncentracijos, tiek nuo paties betono ir asfalto galybės. Man gyvybiškai būtina prisiliesti prie žemės, kad atgaučiau jėgas. Ir augalai tai jaučia – jie pas mane klesti ir bujoja. Kas kartą pristigusi įkvėpimo menuose įveisiu naują gėlyną. Arba rekonstruoju ar praplečiu senąjį. Kiemas pamažu panašėja į botanikos sodą. Žmonės galvoja, kad tiek gėlynų tik didelis rūpestis ir vargas, tačiau tupinėdama apie juos aš tiesiog perkraunu ir restartuoju savo vidinį kompiuterį. Prilyginčiau tai meditacijai, na ir jogai, žinoma, nes fizinės veiklos irgi daug. Žodžiu, mano santykis su gamta visiškai betarpiškas.

Šiuo metu kaip tik kuriu paveikslų ciklą „Pokalbiai su Flora“.

Koks metų laikas Jūsų mėgstamiausias? Kodėl?

Ruduo. Ruduo – nauja pradžia. Lyg baltas tuščias lapas. Tarsi gali pradėt viską nuo pradžių, nes metų derlius jau nuimtas. Niekaip nesuprantu, kodėl Naujieji metai nėra švenčiami rugsėjo pirmąją. Vasara irgi puiki, bet tai toks skubėjimo, lėkimo metas. Daugybė chaoso ir suirutės. Tiek daug aplinkos dirgiklių. Nebelieka laiko kūrybai. O rudenį šurmulys pamažu  rimsta, mintys susidėlioja ir laikas naujam startui.

Kaip manote, kaip vaikus geriausia mokyti vertybių?

Tik savo pavyzdžiu. Vaikai kaip kempinė sugeria viską, kas vyksta aplinkui – jiems nesumeluosi. Jei jiems tik pasakosi apie vertybes, bet pats taip nesielgsi – tik tuščiai gaiši laiką. Tai, kas netikra, jie tiesiog atmes.

Ar liūdesys gali būti šviesus? Kaip?

Šviesus liūdesys – tai ne liūdesys. Tai ilgesys. Tikras liūdesys baugus ir niūrus. Tokį liūdesį skauda. O tikras gilus ilgesys žmogų pakelia virš „čia ir dabar“. Jis reikalingas, kad apsivalytų siela.

Reklama

Dvynukes vienija ir meilė knygoms

Kai jos užsuka į Dūmų g. 3A esantį „Nieko rimto“ knygynėlį, jis iškart prisipildo smagaus klegesio. Dvynukės Vilija ir Vitalija Tamulevičiūtės apie knygas galėtų pasakoti nesustodamos. Jos ne tik dirba knygyne, bet ir yra didelės „Nieko rimto“ kūrybos gerbėjos. O su mylinčiais knygas žmonėmis galima kalbėtis valandų valandas. Pakalbam nors valandėlę?

FB_IMG_1507117926057

Vilija (dešinėje) ir Vitalija Tamulevičiūtės. Asmeninio albumo nuotrauka.

Pradėkime nuo skaitymo. Ką jums reiškia skaityti?

Vitalija: Skaitymas man yra kaip antras kvėpavimas. Be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kiek save pamenu, visados mėgau skaityti. Gal turėjo įtakos tai, jog mūsų pradinėje mokykloje buvo įsikūrusi biblioteka. Dar iki šiol prisimenu, kaip mylima mokytoja mūsų visą klasę pirmą kartą nuvedė į ją.

Vilija: Skaitymas – tai vienas pačių didžiausių malonumų. Tikra atgaiva sielai ir protui. Skaitymas man yra galimybė pažinti naujas vietas, atrasti naujas galimybes ir idėjas.

Ar vaikystėje mėgote skaityti knygas? O galbūt meilė knygoms gimė vėliau?

Vitalija: Kaip jau minėjau anksčiau, meilė skaitymui ir knygoms gimė labai anksti. Skaityti skatino ir pati mokytoja, ir tėvai. Mano vaikystė buvo praleista skaitant knygas ir ta meilė knygoms, kaip dabar pastebėjau, dar labiau sustiprėjo. Mano rankinėje visados (arba dažniausiai) yra knyga, o kartais net kelios.

Vilija: Skaityti pradėjau anksti. Kiek atsimenu, jau pirmoje klasėje skaičiau daug. Knyga visados buvo kažkas labai ypatingo, tikro ir savo.

Gal prisimenate savo pirmąją pažintį su knyga? Kokia ji buvo?

Vilija: Dabar jau tikrai nepasakysiu, kokia buvo ta pirma savarankiškai perskaityta knyga. Tik atsimenu, kad Frances Hodgson Burnett „Mažoji princesė“ buvo tikrai ypatinga knyga. Ir ši pažintis su knyga tęsiasi jau 21 metus. Išduosiu mažytę paslaptį – aš vis dar atsiverčiu tą knygą ir ji vis dar sukelia tokias pačias emocijas kaip ir tada, kai buvau maža mergaitė.

Kokia paskutinė jūsų perskaityta knyga? Kaip ją atradote? Ką joje atradote?

Vitalija: Mano paskutinė perskaityta knyga yra Jo Nesbø „Šikšnosparnis“. Kaip ją atradau? Galiu drąsiai pasakyti, kad Jo Nesbø kūrinius jau seniai norėjau perskaityti, bet žinojau, jog jie leidžiami ne iš eilės. Laukiau, kada bus išleista pirmoji Hario Hūlės serijos knyga lietuvių kalba. Šios knygos dėka pamažu pradėjau rimtesnę pažintį su norvegų ir skandinavų šiuolaikine literatūra bei detektyvų žanru. Anksčiau skaičiau tik klasikinius detektyvus, o dabar susidomėjau ir šiuolaikiniais.karas_isgelbejes_d

Vilija: Paskutinės dvi skaitytos knygos buvo Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ ir Agnès Ledig „Eik su juo“. Abi išjaustos, abi išgyventos ir skaitytos kosminiu greičiu. Abi rekomenduoju paskaityti kiekvienam. Pirmoji skirta daugiau jaunimui ir vaikams, bet aš ją drąsiai siūlau tėveliams. Tai puiki knyga diskusijai su vaikais. O antrąją perskaičius suvokiau, kiek daug moteris išjaučia savo viduje, kas vyksta jos sieloje.

Jeigu būtumėte knyga, kokia knyga būtumėte?

Vitalija: Reikėtų pagalvoti prieš atsakant į šį klausimą… Pirmiausia atsakyčiau, jog tai būtų Jane Austen „Puikybė ir prietarai“. Taip pat „Knygų vagilė“ (Mark Zusak) bei „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ (Kimberly Brubaker Bradley). Pagalvojusi daugiau, manu, atrasčiau dar daugiau.

Vilija: Be abejonės, „Anos Frank dienoraštis“. Skaičiau septynis kartus.

Kokias istorijas labiausiai mėgstate skaityti?

Vitalija: Labiausiai mėgstu skaityti romantines, žavias, sukrečiančias iki širdies gelmių istorijas. Jos dažniausiai palieka giliausią įspūdį. Gal todėl taip mėgstu klasikinę literatūrą. Kartais mėgstu paskaityti ir visiškas meiles seiles. Jų irgi reikia (bent jau man…).

Vilija: Labai daug ir įvairias. Nuo romanų iki memuarų ir istorinės literatūros.

Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su leidykla „Nieko rimto“?

Vitalija: Pirmoji pažintis su leidykla „Nieko rimto“ įvyko tada, kai pradėjau dirbi knygyne. Iš karto įsimylėjau jūsų produkciją. Nuo knygų iki puodelių, maišelių, užrašų knygučių ir pan. O kai ten pradėjo dirbti mano buvusi bendradarbė, jau visai įklimpau.

Vilija: Pažintis prasidėjo nuo nuostabaus grožio atvirukų ir skirtukų.

Turbūt nesumeluotume, jeigu pasakytume, kad esate didelės „Nieko rimto“ gerbėjos. Kuo jus taip žavi leidykla ir jos kūriniai?

Vitalija: Taip, esame didelės jūsų gerbėjos. Mus žavi tai, kad jūsų leidykla spinduliuoja šilumą ir neišblėstančią energiją. Jūsų leidžiamos knygos vaikams ir paaugliams skatina norą skaityti, pažinti, kas yra gera knyga (juk šiais laikais knygų vaikams ir paaugliams leidžiama be proto daug). Jos padeda jiems augti, tobulėti, pažinti. Su tokiomis knygomis norime augti ir mes, suaugę. Knygos turi teikti norą jas pažinti ir niekada jų neužmiršti.

Vilija: Jūsų leidykla yra nuostabi tuo, kad skleidžia džiaugsmą ir šilumą. Ir kūrinių kokybė. Jūsų leidyklos knygos spalvingos, šiltos, mielos ir tekstai nuostabūs. Knygos, kurios ugdo vertybes ir skleidžia gerumą.

plesikas_hocenplocas_dAbi dirbate knygynuose. Ar pastebite, kad apsilanko mažiau vaikų? O galbūt kaip tik vis daugiau vaikų ateina ir renkasi knygas?

Vitalija: Šiais laikais, kai mūsų pasaulyje egzistuoja šiuolaikinės technologijos, vaikus sudominti skaityti yra labai sunku. Dažniausiai jie nori knygų su komiksais („Nevykėlio dienoraštis“ arba „Prietrankos dienoraštis“). Nesakau, kad visi to nori, bet suinteresuotų ratas tikrai yra. Vaiką reikia mokėti sudominti. Gal todėl juos kartais sunku supažindinti su knygomis. Sakoma, kad kiekvienas vaikas ar suaugęs turi atrasti savo knygą, kuri pakeis jo gyvenimą. Iš savo praktikos žinau, kad mano vaikystės knyga, kuri mane dar labiau įtraukė į skaitymą, buvo „Plėšikas Hocenplocas“. Ją pamenu iki šiol. Gal kažkuriam vaikui tai buvo „Žvalgo mokinys“, „Močiutė plėšikė“ arba „Vilkolakiukas Dolfas“. Tai labai platus apmąstymų ir diskusijų laukas…

Vilija: Aš kaip tik manau, kad ateina daugiau. Tik ne visada žino, kokias knygas nori skaityti.

Kokias knygas vaikai mėgsta?

Vitalija: Nežinau, ar tiksliai žinau atsakymą į šį klausimą, bet manau, kad jiems patinka nuotykiai, linksmos ir kvapą gniaužiančios istorijos. Jei jie susidomi, tada jau žinai, kad knygos randa savo mylėtoją ir skaitytoją.

Vilija: Labai įvairias, bet šiuo metu tai daugiau komiksai arba juokingos istorijos. Paaugliai mėgsta fantastiką arba istorijas apie paauglių problemas.

Kaip paskatintumėte vaikus skaityti?

Vitalija: Tikslaus atsakymo nerandu iki šiol. Pirmiausiai, kol jie dar maži, pradėčiau pati jiems skaityti knygas. Vėliau nuvesčiau juos į „knygų namus“ – bibliotekas. Svarbiausia yra vaiką sudominti skaityti, supažindinti, kas tai yra KNYGA IR SKAITYMAS. Tik tai žinodamas ir atradęs savo GYVENIMO KNYGĄ jis norės skaityti ir tą pažintį tęsti labai ilgą laiką.

Ką palinkėtumėte knygoms?

Vitalija: Knygoms linkiu… visados išlikti tokiomis, kokios jos yra. Įtraukiančiomis, žavinčiomis savo istorijomis mus iki šių dienų. Linkiu, kad kiekvieną kartą, kai iš naujo paimsiu į rankas knygą, mane užplūstų jausmas, kad JI, kaip ir mes, turi savo nemirtingą Sielą, neįprastą GYVENIMO ISTORIJĄ, kuri yra parašyta baltuose lapuose naudojant juodas raides. Štai ko aš linkiu knygoms.

Vilija: Gyvuoti, dovanoti džiaugsmą.

Dėkojame už pokalbį!

Š. Baltrušaitienė: knyga pratęsia vakarą ir leidžia vaikui su tėvais pabūti kartu

Kaip zuikis jausmus pažino“ – jau antroji rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga. Debiutavusi paveikslėlių knyga „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“ (iliustravo Edgaras Straukas, išleido leidykla „Nieko rimto“), autorė savo kūryboje daug dėmesio skiria edukacinėms temoms. Ko vaiką išmokyti sunkiau – valyti dantis ar pažinti jausmus? O ar knygos gali išmokyti skaityti knygas? Šarūnė Baltrušaitienė atsako į šiuos ir dar daugiau klausimų.

170106-21-Sarune Baltrusaitiene-web

Ar būdama maža buvote iš tų vaikų, kurie patys noriai skaito vieną knygą po kitos, ar jūsų reikėjo prašyti, kad paskaitytumėte?

Buvau tikra knygų graužtukė, nuo pat mažens labai mėgau skaityti. Knygų vaikams pasirinkimas namuose buvo nemažas, į biblioteką taip pat neretai užklysdavau. Iš pradžių skaitė mama, o kai jau išmokau skaityti pati, nuolat būdavau įlindusi į kokią knygą. Iki šiol vienas maloniausių pomėgių yra tiesiog įnerti į gerą knygą kaip į vandenį – su visais drabužiais ir šlepetėmis.

Ar jūsų namuose daug knygų? Ar dabar skaitote kitų autorių kūrinius, ar visą laiką užima savų knygų rašymas?

Knygų mūsų namuose yra daug – tiek vaikams, tiek suaugusiems. Jos vis įvairiais būdais tyliai įsmunka į mūsų namus ir bando susirasti kokią vietelę. Per pastaruosius metus pamažu prisikaupė tiek, kad teko ieškoti vietos naujai knygų lentynai.

Net ir rašydama daug knygų, negalėčiau neskaityti kitų autorių. Jie plečia mano akiratį ir žinias. Pagaliau juk knygas įdomu skaityti dėl įdomios istorijos, intrigos, nuotykių. Be to, dabar kitų autorių knygas, o ypač rašančiųjų vaikams, skaitau visai kitaip. Atkreipiu dėmesį į tokius dalykus, kurie svarbūs ir įdomūs būtent rašytojui, o skaitytojas jų nė nepastebi. Tad skaitydama kitų autorių knygas semiuosi žinių ir patiriu skaitymo malonumą.

Gal prisimenate tą akimirką, kai supratote, kad norite ir galite parašyti knygą?

Baigiau realinę gimnaziją, kurioje buvau turbūt vienintelė humanitarė – lietuvių kalbos mokytojų džiaugsmas ir pažiba. Per išleistuves viena iš klasiokių juokais palinkėjo parašyti knygą, nes realinių mokslų kryptimi pasukti tikrai neplanavau. Jų manymu, ką daugiau humanitaras gali gyvenime veikti, jei ne knygas rašyti? Žinoma, priėmiau tai tik kaip pajuokavimą, kurį visiškai pamiršau. Prisiminiau tik išėjus mano pirmajai knygelei apie Domo dantukus.

O tikrasis mano įkvėpėjas yra būtent sūnus. Istorija, kurią iš pradžių jam tik pasakodavau, norėdama paaiškinti, kodėl taip svarbu valytis dantis, vėliau apsigyveno linksmai iliustruotos knygelės puslapiuose. Neturėjau konkrečios minties imti ir parašyti knygą, tiesiog norėjau užrašyti pasakojimą, kad turėčiau galimybę rinktis – skaityti ar pasakoti. O tuomet, kai jau turėjau užrašytą istoriją, tiesiog kilo mintis pabandyti nusiųsti tekstą savo mėgstamiausiai leidyklai.

kariesas_eduonis_ir_DD_d

Kurią knygą parašyti buvo lengviau – pirmąją ar antrąją? Ar skyrėsi šių knygų rašymas?

Abi knygas parašiau labai lengvai. Atrodytų, nė nepajutau, kaip tie tekstai atsirado kompiuterio ekrane. Tik vėliau, kai jau imdavausi jas koreguoti, kad gaučiau geriausią galimą pasakojimo variantą, pajusdavau, kad iš tikrųjų rašau knygą ir įdedu pastangų.

 

Pirmosios knygelės mintis apie tai, kas nutinka nesivalantiems dantų, manau, netgi nėra nauja ar išskirtinė. Juk dauguma tėvų įtikinėja vaikus, kad, jei jie nesivalys dantų, juos „sugrauš kirmėliukai“. Aš tiesiog įvilkau šiuos mūsų dažnai vartojamus žodžius į istorijos apvalkalą, o jį dar labiau papuošė žaismingi paveikslėliai. Kaip šioje istorijoje atsirado Nenorijos tema, tikrai negalėčiau pasakyti. Tiesiog ji ten buvo. Galbūt man pačiai tuo metu buvo aktualūs ne tik sūnaus „nenorai“, bet ir mano pačios „nenorėjimai“, todėl, matyt, ir išniro rašant šią istoriją.

kaip_zuikis_jausmus_pazino_sp

Kur kas geriau pamenu antrosios knygelės istorijos gimimą. Temą apie jausmus kurį laiką nešiojausi mintyse, tačiau neturėjau nei siužeto, nei veikėjų. Vieną kartą sūnus iškrėtė vieną iš daugelio išdaigų, bet tąkart gerokai supykau. Visa laimė, namuose buvo kitas suaugęs žmogus, tad galėjau atsiriboti nuo situacijos ir atvėsinti savo emocijas. Tačiau būtent iš tos emocijos ir kilo visas siužetas su visais veikėjais. Negaliu sakyt, kad tai atsirado iš niekur. Labai domiuosi vaikų psichologija, daug skaitau šia tema, tad informacijos turėjau, tačiau sukilus stipriai emocijai visa istorija tiesiog „sukrito į vietas“. Šiuo atveju labai tinka miegapelės patarimas zuikiui, kad supykę turime labai daug papildomos energijos. Tik mūsų pasirinkimas, kuo mes ją paversime – naikinančia ar kuriančia jėga. Prisipažinsiu, tikrai nėra lengva kiekvieną kartą sukilus stipriai neigiamai emocijai ją paversti kažkuo teigiamu. Šį pasirinkimą tenka daryti kiekvieną kartą ir ne visada pavyksta taip, kaip norėtųsi. Bet juk vaikai mums kasdien duoda progų bandyti ir tobulėti! Tąkart stipri mano emocija sukūrė istoriją, kuri, tikiuosi, padės vaikams ir tėvams daugiau kalbėti apie jausmus, juos išsiaiškinti ir suprasti. Juk įvardyti savo jausmus ir apie juos kalbėti net ir mums, suaugusiems, ne visada būna lengva, tad kaip išmokyti vaikus? Galbūt tai ir bus vienas iš būdų? Labai to tikiuosi.

Pirmojoje Jūsų knygoje „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“ vaikus mokote valyti dantis, o antrojoje – „Kaip zuikis jausmus pažino“ – pažinti jausmus. Iš kur atsidaro noras kūryboje daug dėmesio skirti edukacinėms temoms?

Šiandieninis vaikas yra rytojaus suaugusysis. Juk mes visi norime, kad mūsų vaikai užaugtų sąmoningi, laimingi ir sveiki fiziškai bei emociškai. Kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo bus laimingesnė visa tauta. Tikiu, jog tos temos, kurios aktualios mūsų šeimoje, yra aktualios ir kitoms šeimoms. Gal tai skamba kaip svajonė, bet labai norėčiau, kad kiekvienam vaikui, kuriam bus skaitomos mano knygelės, jos duotų bent kažkiek to, kas jam leistų išaugti laimingu rytdienos suaugusiuoju. O kai drąsiai svajoji – svajonės pildosi.

Ar knygos tikrai gali išmokyti vaikus valytis dantis, klausyti tėvų, susitvarkyti kambarius? Kaip?

Man smagu girdėti tėvų atsiliepimus, kad nuo to laiko, kai perskaitė knygelę apie Domo dantukus, vaikas nė už ką neina miegoti neišsivalęs dantų. Kiti ir pas senelius atvažiavę nakvoti atsiveža šepetėlį – o jei pas senelius nebus kuo valytis dantų ir tada naktį ateis graužikai? Manau, jog vaikus visko galima išmokyti, tik reikia rasti tinkamų būdų. Pykčiu ir grasinimais šiuolaikinių vaikų nepaveiksime, tad tenka įjungti fantaziją. Bet juk taip kur kas smagiau.

2

O ar knygos gali išmokyti skaityti knygas? Labai daug diskutuojama apie knygų skaitymo skatinimą, bet galbūt vaikai skaito pakankamai? Kaip manote?

Manau, jog Lietuvoje yra daugybė skaitančių šeimų, kuriose skaitoma ir vaikams. Šie vaikai ir užaugę mėgs bei skaitys knygas. Lygiai taip pat yra ir neskaitančių šeimų. Tačiau manau, kad šių vaikų tėvams kadaise tiesiog nepakliuvo į rankas tikrai įdomi, užkabinanti, įtraukianti knyga. Juk filmus, kurie yra įdomūs ir įtraukiantys, mėgsta kiekvienas. O įdomi knyga nuo įdomaus filmo skiriasi tik tuo, kad… dar labiau įtraukia ir ilgiau nepaleidžia. Tačiau pradėti skaityti niekada nevėlu.

O pripratinti mažą dar nemokantį skaityti vaiką klausytis skaitomų istorijų ir paversti tai didžiuliu malonumu tikrai nėra sunku. Žinoma, jei pasiūlysime jam žaisti planšete, žiūrėti televizorių ar skaityti knygą, daugelis pasirinks ne knygą. Tačiau yra vienas ypač tinkamas metas, kuomet knyga yra tikrai geriausias pasirinkimas. Jei atsigulus į lovą vaikui pasiūlytume arba miegoti, arba paklausyti pasakos, ką pasirinktų vaikas? Tikrai norėčiau pamatyti tą vaiką, kuris mieliau norėtų iškart verstis ant šono ir miegoti, nei dar pabūti kartu su tėvais ir pratęsti vakarą.

Kaip Jūsų knygas įvertino sūnus? Galbūt turėjo pastabų joms?

Abi knygas rašiau, kai šios temos buvo man aktualios auginant sūnų. Skaitėme kartu pirminius tekstus, nors klausyti istoriją be paveikslėlių 3-4 metų pypliui yra nemažas iššūkis. Tačiau knygelės leidyba užtrunka gana ilgai. Kol mano istorijos sulaukė paveikslėlių, sūnus buvo jas jau beveik praaugęs. Dabar jis mėgsta nebe paveikslėlių knygeles, kurias galima perskaityti vienu prisėdimu, bet knygas su iliustracijomis ir daug skyrių. Tačiau jis kartu su manimi džiaugiasi išleistomis knygelėmis ir labai didžiuojasi, kad jo mama – rašytoja.

Ar jau turite minčių trečiajai knygai? Ar išliksite ištikima edukacinėms temoms?

Taip, trečioji knygelė šiuo metu kaip tik gimsta. Tai bus istorija dar viena aktualia ir svarbia tema, tačiau kokia – tegul išlieka paslaptyje.

Ačiū už interviu!