„Kaip zuikis jausmus pažino“ – jau antroji rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga. Debiutavusi paveikslėlių knyga „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“ (iliustravo Edgaras Straukas, išleido leidykla „Nieko rimto“), autorė savo kūryboje daug dėmesio skiria edukacinėms temoms. Ko vaiką išmokyti sunkiau – valyti dantis ar pažinti jausmus? O ar knygos gali išmokyti skaityti knygas? Šarūnė Baltrušaitienė atsako į šiuos ir dar daugiau klausimų.
Ar būdama maža buvote iš tų vaikų, kurie patys noriai skaito vieną knygą po kitos, ar jūsų reikėjo prašyti, kad paskaitytumėte?
Buvau tikra knygų graužtukė, nuo pat mažens labai mėgau skaityti. Knygų vaikams pasirinkimas namuose buvo nemažas, į biblioteką taip pat neretai užklysdavau. Iš pradžių skaitė mama, o kai jau išmokau skaityti pati, nuolat būdavau įlindusi į kokią knygą. Iki šiol vienas maloniausių pomėgių yra tiesiog įnerti į gerą knygą kaip į vandenį – su visais drabužiais ir šlepetėmis.
Ar jūsų namuose daug knygų? Ar dabar skaitote kitų autorių kūrinius, ar visą laiką užima savų knygų rašymas?
Knygų mūsų namuose yra daug – tiek vaikams, tiek suaugusiems. Jos vis įvairiais būdais tyliai įsmunka į mūsų namus ir bando susirasti kokią vietelę. Per pastaruosius metus pamažu prisikaupė tiek, kad teko ieškoti vietos naujai knygų lentynai.
Net ir rašydama daug knygų, negalėčiau neskaityti kitų autorių. Jie plečia mano akiratį ir žinias. Pagaliau juk knygas įdomu skaityti dėl įdomios istorijos, intrigos, nuotykių. Be to, dabar kitų autorių knygas, o ypač rašančiųjų vaikams, skaitau visai kitaip. Atkreipiu dėmesį į tokius dalykus, kurie svarbūs ir įdomūs būtent rašytojui, o skaitytojas jų nė nepastebi. Tad skaitydama kitų autorių knygas semiuosi žinių ir patiriu skaitymo malonumą.
Gal prisimenate tą akimirką, kai supratote, kad norite ir galite parašyti knygą?
Baigiau realinę gimnaziją, kurioje buvau turbūt vienintelė humanitarė – lietuvių kalbos mokytojų džiaugsmas ir pažiba. Per išleistuves viena iš klasiokių juokais palinkėjo parašyti knygą, nes realinių mokslų kryptimi pasukti tikrai neplanavau. Jų manymu, ką daugiau humanitaras gali gyvenime veikti, jei ne knygas rašyti? Žinoma, priėmiau tai tik kaip pajuokavimą, kurį visiškai pamiršau. Prisiminiau tik išėjus mano pirmajai knygelei apie Domo dantukus.
O tikrasis mano įkvėpėjas yra būtent sūnus. Istorija, kurią iš pradžių jam tik pasakodavau, norėdama paaiškinti, kodėl taip svarbu valytis dantis, vėliau apsigyveno linksmai iliustruotos knygelės puslapiuose. Neturėjau konkrečios minties imti ir parašyti knygą, tiesiog norėjau užrašyti pasakojimą, kad turėčiau galimybę rinktis – skaityti ar pasakoti. O tuomet, kai jau turėjau užrašytą istoriją, tiesiog kilo mintis pabandyti nusiųsti tekstą savo mėgstamiausiai leidyklai.
Kurią knygą parašyti buvo lengviau – pirmąją ar antrąją? Ar skyrėsi šių knygų rašymas?
Abi knygas parašiau labai lengvai. Atrodytų, nė nepajutau, kaip tie tekstai atsirado kompiuterio ekrane. Tik vėliau, kai jau imdavausi jas koreguoti, kad gaučiau geriausią galimą pasakojimo variantą, pajusdavau, kad iš tikrųjų rašau knygą ir įdedu pastangų.
Pirmosios knygelės mintis apie tai, kas nutinka nesivalantiems dantų, manau, netgi nėra nauja ar išskirtinė. Juk dauguma tėvų įtikinėja vaikus, kad, jei jie nesivalys dantų, juos „sugrauš kirmėliukai“. Aš tiesiog įvilkau šiuos mūsų dažnai vartojamus žodžius į istorijos apvalkalą, o jį dar labiau papuošė žaismingi paveikslėliai. Kaip šioje istorijoje atsirado Nenorijos tema, tikrai negalėčiau pasakyti. Tiesiog ji ten buvo. Galbūt man pačiai tuo metu buvo aktualūs ne tik sūnaus „nenorai“, bet ir mano pačios „nenorėjimai“, todėl, matyt, ir išniro rašant šią istoriją.
Kur kas geriau pamenu antrosios knygelės istorijos gimimą. Temą apie jausmus kurį laiką nešiojausi mintyse, tačiau neturėjau nei siužeto, nei veikėjų. Vieną kartą sūnus iškrėtė vieną iš daugelio išdaigų, bet tąkart gerokai supykau. Visa laimė, namuose buvo kitas suaugęs žmogus, tad galėjau atsiriboti nuo situacijos ir atvėsinti savo emocijas. Tačiau būtent iš tos emocijos ir kilo visas siužetas su visais veikėjais. Negaliu sakyt, kad tai atsirado iš niekur. Labai domiuosi vaikų psichologija, daug skaitau šia tema, tad informacijos turėjau, tačiau sukilus stipriai emocijai visa istorija tiesiog „sukrito į vietas“. Šiuo atveju labai tinka miegapelės patarimas zuikiui, kad supykę turime labai daug papildomos energijos. Tik mūsų pasirinkimas, kuo mes ją paversime – naikinančia ar kuriančia jėga. Prisipažinsiu, tikrai nėra lengva kiekvieną kartą sukilus stipriai neigiamai emocijai ją paversti kažkuo teigiamu. Šį pasirinkimą tenka daryti kiekvieną kartą ir ne visada pavyksta taip, kaip norėtųsi. Bet juk vaikai mums kasdien duoda progų bandyti ir tobulėti! Tąkart stipri mano emocija sukūrė istoriją, kuri, tikiuosi, padės vaikams ir tėvams daugiau kalbėti apie jausmus, juos išsiaiškinti ir suprasti. Juk įvardyti savo jausmus ir apie juos kalbėti net ir mums, suaugusiems, ne visada būna lengva, tad kaip išmokyti vaikus? Galbūt tai ir bus vienas iš būdų? Labai to tikiuosi.
Pirmojoje Jūsų knygoje „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“ vaikus mokote valyti dantis, o antrojoje – „Kaip zuikis jausmus pažino“ – pažinti jausmus. Iš kur atsidaro noras kūryboje daug dėmesio skirti edukacinėms temoms?
Šiandieninis vaikas yra rytojaus suaugusysis. Juk mes visi norime, kad mūsų vaikai užaugtų sąmoningi, laimingi ir sveiki fiziškai bei emociškai. Kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo bus laimingesnė visa tauta. Tikiu, jog tos temos, kurios aktualios mūsų šeimoje, yra aktualios ir kitoms šeimoms. Gal tai skamba kaip svajonė, bet labai norėčiau, kad kiekvienam vaikui, kuriam bus skaitomos mano knygelės, jos duotų bent kažkiek to, kas jam leistų išaugti laimingu rytdienos suaugusiuoju. O kai drąsiai svajoji – svajonės pildosi.
Ar knygos tikrai gali išmokyti vaikus valytis dantis, klausyti tėvų, susitvarkyti kambarius? Kaip?
Man smagu girdėti tėvų atsiliepimus, kad nuo to laiko, kai perskaitė knygelę apie Domo dantukus, vaikas nė už ką neina miegoti neišsivalęs dantų. Kiti ir pas senelius atvažiavę nakvoti atsiveža šepetėlį – o jei pas senelius nebus kuo valytis dantų ir tada naktį ateis graužikai? Manau, jog vaikus visko galima išmokyti, tik reikia rasti tinkamų būdų. Pykčiu ir grasinimais šiuolaikinių vaikų nepaveiksime, tad tenka įjungti fantaziją. Bet juk taip kur kas smagiau.
O ar knygos gali išmokyti skaityti knygas? Labai daug diskutuojama apie knygų skaitymo skatinimą, bet galbūt vaikai skaito pakankamai? Kaip manote?
Manau, jog Lietuvoje yra daugybė skaitančių šeimų, kuriose skaitoma ir vaikams. Šie vaikai ir užaugę mėgs bei skaitys knygas. Lygiai taip pat yra ir neskaitančių šeimų. Tačiau manau, kad šių vaikų tėvams kadaise tiesiog nepakliuvo į rankas tikrai įdomi, užkabinanti, įtraukianti knyga. Juk filmus, kurie yra įdomūs ir įtraukiantys, mėgsta kiekvienas. O įdomi knyga nuo įdomaus filmo skiriasi tik tuo, kad… dar labiau įtraukia ir ilgiau nepaleidžia. Tačiau pradėti skaityti niekada nevėlu.
O pripratinti mažą dar nemokantį skaityti vaiką klausytis skaitomų istorijų ir paversti tai didžiuliu malonumu tikrai nėra sunku. Žinoma, jei pasiūlysime jam žaisti planšete, žiūrėti televizorių ar skaityti knygą, daugelis pasirinks ne knygą. Tačiau yra vienas ypač tinkamas metas, kuomet knyga yra tikrai geriausias pasirinkimas. Jei atsigulus į lovą vaikui pasiūlytume arba miegoti, arba paklausyti pasakos, ką pasirinktų vaikas? Tikrai norėčiau pamatyti tą vaiką, kuris mieliau norėtų iškart verstis ant šono ir miegoti, nei dar pabūti kartu su tėvais ir pratęsti vakarą.
Kaip Jūsų knygas įvertino sūnus? Galbūt turėjo pastabų joms?
Abi knygas rašiau, kai šios temos buvo man aktualios auginant sūnų. Skaitėme kartu pirminius tekstus, nors klausyti istoriją be paveikslėlių 3-4 metų pypliui yra nemažas iššūkis. Tačiau knygelės leidyba užtrunka gana ilgai. Kol mano istorijos sulaukė paveikslėlių, sūnus buvo jas jau beveik praaugęs. Dabar jis mėgsta nebe paveikslėlių knygeles, kurias galima perskaityti vienu prisėdimu, bet knygas su iliustracijomis ir daug skyrių. Tačiau jis kartu su manimi džiaugiasi išleistomis knygelėmis ir labai didžiuojasi, kad jo mama – rašytoja.
Ar jau turite minčių trečiajai knygai? Ar išliksite ištikima edukacinėms temoms?
Taip, trečioji knygelė šiuo metu kaip tik gimsta. Tai bus istorija dar viena aktualia ir svarbia tema, tačiau kokia – tegul išlieka paslaptyje.
Ačiū už interviu!
„Nieko rimto“ namai 