Edgaras Straukas: „Iliustruodamas knygas noriu užkrėsti skaitytoją savo patirtais išgyvenimais“

Edgaras Straukas – perspektyvus grafikos dizaineris, atvirukų bei knygelių vaikams iliustruotojas. Jo piešiniai žavi ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Juk viršelis tikriausiai būna pirmas dalykas, kuris patraukia knygą paimti į rankas? Kūrėjas papasakojo apie knygų iliustravimo ypatybes, kiek kartų skaito knygą prieš ją iliustruodamas ir kokie herojai žavi jaunimą.

straukasKaip prasidėjo Jūsų, kaip knygų iliustruotojo, karjera?

Retrospektyviai žvelgiant, pirmų užuomazgų, kurios išaugo į dabartinį mane maloniai apraizgiusį iliustruotojo karjeros vijoklį, galėčiau rasti vaikystėje. Pradedant stojamuoju piešimo egzaminu į pirmą klasę sustiprintos dailės mokykloje; tęsiant kartais pamokų metu piktnaudžiautu laiku piešiant sąsiuvinio gale ir baigiant netikėtu pasiūlymu po studijų – iliustruoti vaikišką knygutę.

Kokia buvo pati pirma Jūsų iliustruota knyga? Ar prisimenate, kaip vyko darbas su ja?

Tai buvo „Naisių sodo gyventojų rūpestėliai ir džiaugsmeliai“ – Vaidos Kavaliauskaitės istorija apie realaus kaimo fantastinių gyventojų iššūkius ir kasdienybę. Nuslūgus netikėtumo ir suteiktos progos džiaugsmui apsupo mintys – nuo ko gi pradėti. Žinių pilnais kibirais teko semtis tiek iš kitų kūrėjų knygų, tiek ir iš internete plaukiojančių pamokų. Padrąsinančiai nuskambėjo ir gerb. Kęstučio Kasparavičiaus atsakymai į tuomet gluminusius klausimus.

Ar iliustruodamas knygas visas jas perskaitote nuo pradžių iki galo, ar tik ištraukas?

Pirmiausiai perskaitau visą knygą bendrai nuotaikai ir vaizdui susidaryti. Antrą kartą skaitant jau galima pasižymėti kylančias idėjas atskiriems istorijos epizodams, vėliau iš jų atsirenkant labiausiai kūrinį papildančius iliustracijų eskizus. Pradėjus naują projektą visada yra didžiulis noras tiesiog imti ir piešti, bet jį šiek tiek sutramdžius iliustracijos dažniausiai tampriau susisieja tarpusavyje.

Ar buvo kilusi mintis parašyti savo knygą? Gal jau turite ir siužetą?

zuikis

Iš knygos „Kaip zuikis jausmus pažino“

Minčių apie savas istorijas buvo ir tebėra. Su kiekvienu minčių sraigtelius guviau suktis privertusiu perskaitytu ar pamatytu siužetu kyla savitų interpretacijų, kaip galėčiau tai pritaikyti savo pasakojime, kaip galėčiau skaitantįjį užkrėsti tais išgyvenimais, kuriuos patyriau mintyse regėdamas epinę sceną.

Siužeto užuomazgų yra, tačiau jos kol kas labai jautrios dienos šviesai.

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?

Tokios nominacijos dar neturiu. Labiau linkstu prie medijos, kurioje garsiau kalba vaizdai negu žodžiai.

Kaip manote, koks stilius (knygų, aprangos ir pan.) šiuo metu patinka vaikams, jaunimui?

Manau, vis didesnį susidomėjimo pagreitį įgauna superherojų kultas, kylantis iš filmų, serialų ir „Marvel“ bei „DC“ komiksų pasaulio. Tai patvirtinti galėtų tiek dideli ir ilgalaikiai būsimų filmų planai, tiek ir gruodžio pradžioje pirmą kartą Baltijos šalyse vyksiantis „ComicCon“ renginys.

Sekant pasaulio ir vietinius įvykius dažnam norėtųsi turėti antgamtiškų galių, pagelbėjančių atstatyti teisybę ir pusiausvyrą.

vavava

Iš knygos „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“

Kaip manote, ar knygų iliustracijos turi atkartoti tai, kas parašyta knygoje, ar papildyti, sužadinti vaizduotę?

Manau, kad daugumoje atvejų iliustracijos turėtų papildyti perskaitytą, mintyse atgimusią situaciją. Kartais galima pavaizduoti net tai, kas įvyko prieš, po ar per pasakojamą momentą, bet, pavyzdžiui, neaprašytą knygoje aplinkos reakciją į veikėjų veiksmus, taip išplečiant ir praturtinant pasaulį, kuriame lankosi knygą skaitančio vaizduotė. Man pačiam dažnai patinka papildyti istoriją šalutiniais, trumpalaikiais veikėjais ar nepaminėtomis, tačiau derančiomis aplinkos detalėmis.

Ar vartydamas kitų dailininkų iliustruotas knygas vertinate jų darbą? Pastebite, ką būtumėte daręs kitaip? Kaip iliustraciją būtų galima patobulinti?

Dažniausiai su džiugesio šypsena įvertinu akis išsiplėsti ir ryškiau švytėti privertusių autorių kūrybą. Žinant, kiek laiko ir pastangų kartais užtrunka suregzti įtraukiančią kompoziciją ar iškrapštyti iš minčių kertelių užsiožiavusią, iš pirmo žvilgsnio paprastą idėją, jaučiu pagarbą kūrėjams.

Taip, žinoma, kyla kitoniškesnių situacijos iliustravimo sprendimų, tačiau kūrybiškai pelningesnė ilgalaikė investicija yra išnagrinėti, kodėl autorius būtent taip išfantazavo situaciją ir ką aš iš to galėčiau pasimokyti aš. O pasimokyti visada yra ko.

Ar iliustracijos gali pagerinti arba sugadinti kūrinį? Kodėl?

Manau, iliustracijos dažniausiai praturtina kūrinį. Retais atvejais yra tekę padėti knygą atgal į lentyną vien dėl neestetiškų piešinių. Priklausomai nuo knyga siekiamo tikslo būna, kad iliustracijos suteikia didumą bendros kūrinio vertės ir tekstas tik papildo detalėmis. Būna ir atvirkščiai, svarbu – balansas.

Jeigu reikėtų iliustruoti ateinančias žiemos šventes, koks tai būtų piešinys?

Tai būtų ramiai džiugi scena, kurią pamačius pasijustumėt truputį laimingesni, tyliau banguojančiomis mintimis ir šiek tiek šiltesne širdimi. Dangus pilnas žvaigždžių ir įsiklausius – girgždantis sniegas. Tokių šventinių dienų pasiilgau labiausiai. Pakaktų, kad būtų bent daug sniego.

Reklama

Kalėdiniai kūrėjų sveikinimai

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad rašytojams sukurti kalėdinį sveikinimą yra vieni juokai. Tačiau jie labai stengiasi ir jaudinasi, kad jų sveikinimas būtų kuo nuoširdesnis, originalesnis ir labai pradžiugintų jį skaitančius.

Mūsų autoriai siunčia jums didelį glėbį sveikinimų!

Sigutė Ach18519613_1656659471307819_5472972743050656833_n

Šventiškos dienos man primena tiltelius. Kaip dažnai jas lydi nerimas, jaudulys, net spūstis. Tuomet įsiklausau į save, o ten aš mažutė, labai nekantraujanti puošti eglutę. O po to tyla vaikų kambary ir nesibaigianti pasaka, žvelgiant į lempeles. Linkiu visiems susirasti dureles, už kurių slypi naivumas ir DIDIS GROŽIS, sugebantis pavergti tik tyrą širdį. Mat širdis, jautri GROŽIUI, – nenugalima širdis. Ir ji tyra, tik kartais reikia atsiversti gerą knygą vaikams. Tad lai būna laiko tą padaryti :)

Selemonas Paltanavicius

Selemonas Paltanavičius

Štai dar vienos Kalėdos. Dar viena eglutė. Smagu skaičiuoti laiką prisimenant visas savo regėtas ir puoštas eglutes: „…aš jau mačiau penketą eglučių…“ arba „…o aš pernai ir šiemet eglutę puošiau pats, mama ir sesė su broliu tik padėjo…“
Kalėdos ateina nešdamos gerą nuotaiką ir dovanas. Iš karto po Kalėdų prasideda naujieji gamtos metai, vėl ima ilgėti diena ir šakose prie lesyklos pragysta didžioji zylė. Žinia apie naujus metus yra geriausia dovana. Na, o jeigu po eglute dar rasite knygą, tada galėsite sakyti, kad metai buvo puikūs.
Linkiu visiems daug šviesos, daug sniego. Ledo ir knygų. Nesirkite, kuo ilgiau būkite ore ir draugaukite su Kalėdom!

Benas Bėrantasbenas

Kaip būtų puiku, jei per šias Kalėdas putlūs debesys pribertų daug daug sniego. Tada visi galėtume prie namų iš jo lipdyti besmegenius ar voveriukus su varniukais ir rogutėse čiuožti nuo kalno. Tada galėtume eiti į mišką, kur apsnigtos eglės atrodo dar gražesnės. Sniege paliktume savo pėdas ir galbūt atrastume miško gyvūnų pėdutes, kurie, tikiu, irgi švenčia Kalėdas.
O jei sniego vis dėlto nebus, nereikia pernelyg nusiminti. Vadinasi, mes visi savo šiluma jį ištirpdėm dar nenusileidusį ant žemės. Jaukių švenčių!

 

Ignė Zarambaitė

Igne Zarambaite1

Linkiu Tau sniego angelo, sukurto žvelgiant į pašėlusias žvaigždes, paslaptingo snaigės bučinio tylią žiemos naktį. Linkiu raudonų skruostų bėgant iš visų jėgų ledu, šiltų baltų garų, kylančių į šaltą dangų juokiantis.
Linkiu jaukios namų kertelės, puodelio su gardžiausia arbata, prie viso to – dar knygos, ne šiaip kokios, o murkiančios ant kelių lyg katė ir stebuklingai tirpstančios kaip sniegas rankose – į širdį.

Su šventėmis, Skaitytojau.

Virgis Šidlauskas

Jei šventinį vakarą grįžtant namo į plaukus pabirs ne žvaigždės, o snaigės – nereikia Virgis Šidlauskasstebėtis. Vadinasi, viską šiais metais darėte tinkamai. Geri darbai atsvėrė blogus, gražūs poelgiai – nedovanotinus. Todėl Kalėdų senelis neturės priežasčių žvelgti į jus įtartinu žvilgsniu. Bus gerai, net jeigu nesnigs. Tada pakaks laiko ne tik stebėti krentančias žvaigždes, sugalvoti norus, bet ir naujais metais juos įgyvendinti. O svarbiausia – nepamirškit esančių šalia. Jie didžiausia dovana, kurią turit. Daiktai susidėvi, o meilė ir draugystė, jei jos tikros, – niekada. Ir nebūkit pernelyg rimti, kad problemos ir stresas nesugraužtų jūsų lyg pernokusių obuolių. Mylėkite, būkite kartu, o visa kita – kaip duos žvaigždės. ;)

Šarūnė Baltrušaitienė

Sarune Baltrušaitiene

 

Sveikinu visus „Nieko rimto“ skaitytojus – ir dar tik mėgstančius vartyti, ir jau mokančius skaityti – artėjančių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Linkiu kitais metais daug sužinoti ir daug atrasti, daug svajoti ir daug nuveikti, daug duoti kitiems ir daug pasisemti patiems. Linkiu rasti progų kasdien nusišypsoti ir pasinerti į fantastišką nuotykių pasaulį knygose! Linkiu kasdien atrasti bent po nedidelę smulkmeną, kuri nuoširdžiai pradžiugintų!

 

Neringa Vaitkutė

Visiems skaitytojams ir neskaitytojams, arbatos gėrėjams ir kavos mylėtojams,Neringa Vaitkute_2014_1 svajotojams ir nuotykiautojams, niurzgaliams ir krizentojams, žvaigždžių skaičiuotojams ir atradėjams, visiems paklydusiems ir atsiradusiems, noriu palinkėti to, kas man pačiai neapsakomai svarbu. Dažniau apsikabinkit mylimus žmones ir nors akimirkai visiškai ištirpkite jų šilumoje. Svajokit karštai ir aistringai, net jei svajonių išsipildymas slypi kažkur toli, už ūkanotų kalnų. Dovanokit gerumą nieko neprašydami mainais. Švieskit ir niekada neužgeskit. Lai jūsų švytėjimo neužgesina nei pati ilgiausia ir tamsiausia metų naktis, nei nesibaigianti lietuviška dargana. Nepasiduokit ir nenuleiskit rankų net tada, kai aplink vien aklinos nesėkmių ir nesupratimo sienos. Anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris tvirtai pasakys – aš tavimi tikiu. Elkitės ir jauskitės lyg nuostabieji katinai: kad ir kas nutiktų, laikykit nosį pavėjui, o uodegą – karingai pakeltą!
Ir viskas bus gerai.
Jaukių ir nuostabių švenčių, mielieji!

FlecerisTom Fletcher, knygos „Kalėdozauras“ autorius

Sveiki, visi Lietuvos gyventojai!

Linkiu labai linksmų Kalėdų… pilnų dinozaurų!

Video sveikinimą rasite čia.

 

Paul van Loon, knygų serijos apie vilkolaliuką Dolfą autoriusei1c8761.1280x1280

Mieli Lietuvos skaitytojai, kaip malonu, kad ir jūs mėgaujatės vilkolakiuko Dolfo ir Siaubų autobuso nuotykiais. Kartu su Dolfu linkime jums daug džiaugsmo skaitant. Hrrrrau!

20171207_23

 

 

Emmi Itaranta, knygos „Vandens skonis“ autorė

Prieš pat šias Kalėdas lankiausi gražiajame Vilniuje ir parsivežiau lauktuvių tradicinį lietuvišką šakotį, kuris per šias šventes puoš mano stalą. Visiems linkiu ramių Kalėdų ir sėkmingų Naujųjų metų!

 

 

Meg Rosoff, knygos „Taip dabar ir gyvenu“ autorėMeg_Rosoff

…viskas, ką tikiuosi rasti po Kalėdų eglute – nauja užrašų knygelė ir daug tuščių popieriaus lapų, ant kurių galėčiau spausdinti savo knygų juodraščius. Ai, ir dar dėžutė, pilna puikių idėjų.

Visiems savo draugams Lietuvoje linkiu linksmų Kalėdų ir geresnių 2018 metų. Pasikalbėsime kitų metų pabaigoje ir aptarsime, kaip jie praėjo!

 

 

 

Daug atradimų jums linki visas „Nieko rimto“ kolektyvas!

DSC_0020

Emmi Itäranta: „Rašymas yra ir dovana, ir prakeikimas“

Suomių rašytojos Emmi Itäranta vizitas Lietuvoje sutapo su jos pirmosios knygos vandes skonis_d„Vandens skonis“ išleidimu lietuvių kalba (leidykla „Nieko rimto“). Rašytoja aplankė Klaipėdos, Palangos mokyklas, susitiko su Vilniaus universiteto studentais, lankėsi Suomijos ambasadoje, dalyvavo „Nieko rimto“ skaitytojų klube, kuriame ir davė išskirtinį interviu. Susitikimų ir renginių partneris – Šiaurės ministrų tarybos biuras. Rašytoja Lietuvoje viešėjo kaip „Šiaurės šalių rašytojų viešnagės“ Baltijos šalyse programos dalyvė.

Kaip jums patinka Lietuva, lietuviška žiema?
Oras man primena Suomiją, todėl jaučiuosi kaip namuose. Lietuvoje dalyvavau įvairiuose renginiuose Klaipėdoje, Palangoje, Vilniuje, taigi dienos buvo užimtos ir neturėjau daug laiko pasižvalgyti ir pasivaikščioti po Vilnių, todėl labai norėčiau čia dar kartą grįžti, kad daugiau pamatyčiau.

Ar tai pirmas Jūsų apsilankymas Vilniuje?
Buvau čia kartą kelioms dienoms prieš 17 metų, todėl viskas gana pasikeitę, ir net tada aš Vilniuje viešėjau tik kelias dienas, todėl daug ko nemačiau.

20171207_12

Dainoros Kašėtaitės nuotraukos

Ką Jūsų knygų skaitytojai turėtų žinoti apie Jus?
Tikriausiai nieko, nes mano knygos šnekės už save. Manau, kad nesu svarbi, skaitytojas turėtų fokusuotis į knygą ir į autoriaus darbą, o ne į rašytojo asmeninį gyvenimą ar į charakterio bruožus. Man užtenka pasakyti tik kelis paprastus dalykus, pavyzdžiui, kad jau 10 metų gyvenu Didžiojoje Britanijoje, esu ištekėjusi, neturiu vaikų, turiu katę, man patinka sodininkystė, mėgstu skaityti ir eiti pasivaikščioti. Tačiau vis tiek manau, kad tai nėra labai svarbu.

Kaip galvojate, būti rašytoju – dovana ar prakeikimas?
Kai kada gali būti abu. Žmonės tampa rašytojais, nes nemoka nerašyti, todėl jaučiasi priversti rašyti bet kokiu atveju ir jaučiasi nelaimingi, nepatenkinti savimi, jei ko nors neparašo kiekvieną dieną arba bent kelis kartus per savaitę. Rašymas gali būti dovana, nes jis leidžia ištrūkti iš šio pasaulio arba padėti geriau pažinti tikrąjį pasaulį per grožinę literatūrą. Man patinka leisti laiką įsivaizduojamuose ir netikruose pasauliuose, juose pasimesti. Tai gali būti prakeikimas, nes kartais aš apleidžiu savo tikrus draugus, kad daugiau laiko praleisčiau su savo išgalvotais veikėjais. Ir, žinoma, iš rašymo yra labai sunku pragyventi. Kalbant apie darbo ir atlyginimo stabilumą, tai nėra lengviausias darbas pasaulyje. Jeigu norite lengviau gyventi, yra tikrai geresnių karjeros pasirinkimų.

Kuo norėtumėte dirbti, jeigu nebūtumėte rašytoja?
Jeigu galėčiau pasirinkti, tikriausiai būčiau bibliotekininkė. Esu dirbusi bibliotekoje, kai gyvenau Suomijoje, ir tai tikriausiai buvo mano mėgstamiausias darbas be rašymo.

Ar savo namuose turite daug knygų?
Taip, turiu per daug. Nusprendžiau, kad daugiau knygų nepirksiu, kol neperskaitysiu visų, kurias turiu, bet niekada šio sprendimo nesilaikau. Po kelių dienų nueinu į knygyną ir nusiperku daugiau knygų. Joms neužtenka lentynų, todėl krūvos knygų stovi ant žemės.

Kadangi Jums patinka bibliotekos, Jūs lyg ir norite gyventi bibliotekoje?
Būtent. Norėčiau gyventi bibliotekoje. Dėl to mėgstu apsupti save knygose.

Kokią knygą šiuo metu skaitote?20171207_6
Skaitau britų autoriaus Robo Duncano stimpanko romaną, kuris vadinasi „The Queen of All Crows“ (liet. „Visų varnų karalienė“). Ji yra autoriaus stimpanko romanų serijos dalis, bet tai dar neišleista versija. Knyga bus išleista sausio mėnesį ir jis manęs paklausė, ar norėčiau paskaityti dar neišleistą versiją. Jau perskaičiusi daugiau nei pusę knygos ir pažadėjau autoriui, kad duosiu jam atsiliepimą, kurį galės uždėti ant knygos viršelio. Ši knyga man labai patinka, nes turi puikią, ryžtingą ir labai sumanią pagrindinę veikėją.

Kiek valandų per dieną rašote?
Tai priklauso nuo dienos. Būna dienų, kai visiškai nerašau, ir būna dienų, kai galutinis terminas vis artėja, tad rašau visą dieną, bet tokios dienos nėra dažnos. Vidutiniškai tikriausiai rašau 2–3 valandas per dieną, bet aš taip pat skaitau kitas knygas kontekstui, planuoju siužeto struktūrą, taigi rašymas nėra vienintelis dalykas, kurį daro rašytojai.

Ar ieškote savęs per „Google“?
Taip. Tikriausiai nereikėtų to pripažinti, bet daugelis rašytojų taip daro, nes nori matyti atsiliepimus apie savo kūrinius. Dažniausiai vienintelis būdas sužinoti skaitytojų nuomonę apie tavo knygą yra pagūglinti save arba savo knygos pavadinimą. Aš tai darau, kad paskaityčiau atsiliepimus.

20171207_15Taigi, stengiatės perskaityti atsiliepimus apie Jūsų knygas.
Taip, skaitau, bet tikriausiai nereikėtų to daryti, nes kartais randu atsiliepimų, kurie mane nuliūdina. Draugai man sako, kad reiktų nustoti juos skaityti, nes jie mane per daug paveikia, ypač neigiami. Tačiau aš juos vis tiek skaitau, nes esu per smalsi, kad neskaityčiau. Paprastai neįsižeidžiu dėl prastų atsiliepimų, bet jeigu randu kažką, kas yra netiesa, tada jaučiuosi blogai. Pavyzdžiui, kai knyga „Vandens skonis“ buvo išleista angliškai, buvo vienas atsiliepimas, kuriame kritikas rašė, kad tai – dar viena distopinė knyga jaunimui, kurią autorė pasirinko rašyti tik todėl, kad tai dabar madinga. Labai supykau, nes niekada nesirinkčiau rašyti tik dėl madų ar populiarumo. Visada renkuosi rašyti tas istorijas, kurias noriu papasakoti, nes jos man svarbios. Todėl maniau, kad kritiko atžvilgiu buvo labai neteisinga spekuliuoti, kad pasirinkau knygą parašyti todėl, kad toks žanras populiarus ir uždirbs daug pinigų. Tai buvo mano pirmoji knyga, dar nebuvau pasirašiusi jokios sutarties, todėl negalėjau galvoti: „O, ši knyga man uždirbs daug pinigų“. Taip aš jaučiuosi dėl blogų atsiliepimų. Geriausi atsiliepimai – kai jauti, kad skaitytojas ar kritikas suprato, ką norėjai perteikti knygoje. Atsiliepime matyti, kad jie tikrai perskaitė ir pamąstė apie kūrinį, pamatė ne tik jo paviršių, tačiau žvelgė giliau. Tokie atsiliepimai mane labai džiugina, nes tada jaučiuosi, kad kažką perdaviau skaitytojui, pasiekiau kažką kaip rašytoja.

Ar sutinkate, kad daugelyje knygų mūsų ateitis įsivaizduojama tamsi ir bloga?
Tikrai taip. Pastebiu, kad daugelis knygų šiuo metu mūsų ateitį vaizduoja tamsią ir galvoju, kad taip yra todėl, kad šiuo metu mūsų pasaulis yra gana sunkiame laikotarpyje ir vyksta daug pokyčių. Pavyzdžiui, mes niekada nepatyrėme klimato atšilimo, nes turėjome daug kitų iššūkių, todėl tai yra visiškai naujas sunkumas, su kuriuo nežinome, kaip susitvarkyti. Manau, kad vienas iš būdų su tuo kovoti yra rašyti kūrinius apie tai. Tikiuosi, kad tokia tamsi ateitis ir tamsūs laikai neateis ir neįvyks, bet manau, kad pasaulis dabar labai keičiasi ir turime rasti išeičių, kaip elgtis. Mano požiūris į tai, kokia bus mūsų pasaulio ateitis, keičiasi kas dieną. Gerą dieną galvoju, kad mūsų ateitis šviesi ir kad mes išgelbėsime pasaulį. Kai bloga diena, galvoju, kad neturime vilties išsigelbėti. Todėl mano nuomonė visada keičiasi. Šiandien galvoju, kad viskas bus gerai.

Papasakokite apie savo knygą „Vandens skonis“?20171207_13
Tai storija apie jauną merginą ateities pasaulyje, kur gėlas, švarus vanduo tapo labai vertingu ir trūkstamu ištekliumi. Ji gyvena tolimoje šiaurėje, mažame kaimelyje, ir mokosi būti arbatos meistre. Jai atitenka atsakomybė ginti gryno vandens šaltinį, kurį jos šeima gynė per amžius. O ten, kur ji gyvena, valdžia priklauso kariuomenės režimui, kuris mėgina pasisavinti visus gryno, švaraus vandens išteklius, kartu ir tąjį šaltinį. Merginai atitenka labai pavojinga atsakomybė mėginti išlaikyti paslaptį apie šaltinį. Tai viskas, ką turėčiau pasakyti apie siužetą, kad neišduočiau visko, kas vyksta knygoje.

Kaip išrenkate savo veikėjams vardus?
Paprastai stengiuosi savo veikėjų vardus kurti remiantis realybėje esančiomis kalbomis. Kadangi šioje knygoje nusprendžiau veiksmo vietą padaryti įsivaizduojamą, futuristinę šiaurės Suomiją, kurioje kartu yra labai stipri Azijos įtaka, žaidžiau maišydama suomių, japonų ir kinų kalbas, todėl vardai kilo iš šių kalbų. Suomių ir japonų kalbos yra visiškai nesusijusios, bet jos turi daug žodžių ir vardų, kurie skamba panašiai, todėl panaudojau tai kaip pagrindą veikėjų vardams. Ir mano galvoje pagrindinės veikėjos giminės šaknys yra šiaurės rytų Azijoje, Japonijoje. Jos šeima gyveno ten labai ilgą laiką ir, kaip pabėgėliai dėl klimato kaitos, persikraustė į šiaurės Suomiją.

Ar esate buvusi Japonijoje arba Kinijoje?
Taip. Turėjau galimybę nuvykti į Japoniją praeitais metais, kai knyga buvo išleista ten. Dalyvavau Tokijo knygų mugėje ir taip pat turėjau šansą aplankyti arbatos mokyklą Kiote, kur mokoma arbatos gėrimo tradicijų, ir galėjau dalyvauti ten vykstančiose pamokose. Tai buvo labai puiki patirtis. Kinijoje buvau prieš keletą mėnesių ir rengiau dirbtuves su mokiniais iš Pekino. Knyga dar nėra išleista į kinų kalbą. Aš tikiuosi, kad tai įvyks, bet nesu tikra. Mokiniai buvo skaitę kai kurias knygos dalis ir mėgino jas išversti. Jie taip pat buvo labai susidomėję kinų įtaka ir elementais istorijoje.

Knygos tonas ir tempas labai skiriasi nuo kitų distopinių knygų, siužetas eina lėtai lyg vandens tekėjimas, o knygoje labai jaučiasi suomiška atmosfera. Ar taip kūrinį parašėte specialiai?
Manau, kad taip. Suomiškieji elementai jaučiami, nes tai yra mano aplinka. Man patiko tai, ką pasakėte apie siužeto tempą ir tėkmę, nes aš tikrai bandžiau kai kuriose vietose kalba imituoti tekančio vandens vaizdinį. Tai, kad knygos siužeto tempas skiriasi nuo kitų distopinių knygų, irgi buvo specialiai numatyta, nes aš mėginau tai pasiekti rašydama knygą. Man patinka labai greito tempo, veiksmo ir įtempto siužeto knygos, kaip, pavyzdžiui, „Bado žaidynės“, bet norėjau parašyti kažką kito. Norėjau išmėginti kitokį rašymo stilių, nes daugelyje jaunimo distopinių knygų, kurios yra labai populiarios šiuo metu, telkiamasi į išorinius veiksmus ir įvykius. Aš fokusavausi į pagrindinių veikėjų vidinius išgyvenimus, todėl mano knyga yra tokio lėto tempo ir todėl daugelis svarbesnių įvykių įvyksta pagrindinės veikėjos mintyse ir emocijose, negu išoriniame pasaulyje. Todėl taip, aš mėginau pasiekti tuos dalykus specialiai.

20171207_20Ar sutinkate, kad dėl tokio lėto tempo ir veiksmo veikimo pagrindinės veikėjos mintyse, kai kuriems žmonėms būtų sunku šią knygą skaityti?
Taip, sutinku, ir esu gavusi atsiliepimų iš kai kurių skaitytojų, kurie jautė, kad knyga buvo ne jiems, nes jie neturėjo kantrybės lėtam tempui. Kai kurie skaitytojai sakė, kad jiems labai nusibodo arbatos ceremonijos, nes nėra jokio veiksmo. O mano nuomone, labai daug dalykų jose vyksta, bet aš matau, kodėl kai kuriems skaitytojams, kurie yra įpratę ieškoti išorinio veiksmo, gali būti nuobodu. Žinojau, kad ši knyga nebus skirta visiems, ir apie tai mąsčiau rašydama knygą. Ši knyga skirta skaitytojams, kurie mėgsta lėto tempo, lyriškus, susitelkusius į vidinius išgyvenimus kūrinius. Ir tai yra gerai, nes knyga ir negali būti mėgiama visų. Aš padariau labai ryškius pasirinkimus kaip rašytoja, todėl man pavyko būtent tokia knyga, kokios ir norėjau. Supratau, kad ji nepatiks visiems skaitytojams, bet tikėjausi, kad kai kuriuos sudomins.

Arbatos ceremonija buvo labai įdomi knygos vieta. Kaip jūs sugalvojote šią idėją, jeigu Japonijoje apsilankėte tik po knygos išleidimo?
Visuomet domėjausi arbatos gėrimo kultūra Japonijoje. Sugalvojau šią idėją knygai, nes daug skaičiau apie arbatos gėrimo kultūrą ir apie klimato kaitos poveikį švaraus vandens ištekliams, todėl vieną dieną šie du dalykai susijungė į vieną vaizdinį mintyse, kur pamačiau jauną merginą futuristiniame pasaulyje, ruošiančią arbatą sau iš paskutinio švaraus vandens lašelio, kurį vis dar turėjo. Mane sudomino tas pasaulis, kuriame gyvena mergina, todėl pradėjau rašyti nuo tos vietos. Tada, kai skaičiau apie japonų arbatos gėrimo kultūrą, radau, kad japonų arbatos meistrai vandens kokybę laiko tokiu svarbiu dalyku arbatai, kurią verda, kad yra pasiryžę keliauti šimtus mylių, kad pasiektų gryniausio vandens šaltinį. Aš pagalvojau, kad šis faktas labai tiko futuristinio pasaulio su labai mažais gryno vandens ištekliais idėjai, todėl knygos idėja buvo klimato kaitos ir japonų arbatos kultūros derinys.
Vienas dalykas, kurį norėčiau paminėti – kad ceremonija, vaizduojama knygoje, yra išgalvota versija, stipriai įkvėpta japoniškų arbatos gėrimo ceremonijų. Anksti nusprendžiau, kad nenorėjau replikuoti to, kas jau egzistavo realybėje, norėjau sukurti įsivaizduojamą, futuristinę versiją, kuri būtų įkvėpta ceremonijų, kurias turime šiandien. Todėl sumaišiau japonišką, kinišką ir suomišką įtakas ir sukūriau kažką išskirtinio, nes aš taip pat maniau, kad tai padeda kurti knygos aplinką. Jeigu pasaulis pasikeistų tiek, kiek yra pasikeitęs knygoje – jūros lygis pakilęs, tautos ir geografija visiškai pasikeitusios, tada pamaniau, kad bet kokia arbatos ceremonijos forma irgi turėtų būti pakitusi nuo to, ką mes turime dabar.

Prie ko dirbate dabar?20171207_22
Dabar aš rašau savo trečiąją knygą, kuri skiriasi nuo kitų. Tai yra „space opera“ stiliaus knyga. Tai pasakojimas, kuriame svarbu žmonių santykiai, bet veiksmas vyksta kosmose. Taigi filmas „Žvaigždžių kelias“ būtų „space opera“. Rašau mokslinės fantastikos kūrinį, kurio veiksmas vyksta kosmose, ateityje, kur didžioji Žemės dalis pasidarė negyvenama dėl klimato atšilimo ir taršos, todėl daugelis žmonių persikėlė į kolonijas kitose planetose. Pagrindinė veikėja yra gydytoja, kuri kilusi iš Žemės, ir kai jos vyras pradingsta, ji pradeda jo paieškas ir išsiaiškina dalykus apie jų gyvenimą, kurių prieš tai nežinojo.

Ar visi jūsų knygų pagrindiniai herojai – moterys? Kodėl?
Kol kas taip. Man patinka rašyti moterų istorijas. „Vandens skoniui“ pasirinkau pagrindinę veikėją moterį, nes viena iš pasakojimo temų – kaip daugelis istorijų pradingsta, yra ištrinamos, nutildomos, jos nėra pasakojamos, užrašomos. Per mūsų pasaulio istoriją daugelis tokių istorijų, kurios dingo, yra pasakojimai apie moteris, nes moterys turėjo mažiau galios visuomenėje, mažiau galimybių būti raštingoms, kad galėtų savo istorijas užrašyti. Net jeigu ir galėjo rašyti ar skaityti, jos turėjo mažiau laiko tai padaryti, nes turėjo prižiūrėti vaikus ir namus. Dėl to norėjau parašyti moters istoriją. Kita priežastis yra tai, kad mokslinėje fantastikoje, kaip žanre, paprastai pagrindiniai herojai yra vyrai, todėl man tai buvo dar viena priežastis sukurti pagrindinę veikėją moterį.

Ar jums patinka Kalėdų laikotarpis?
Taip, aš myliu Kalėdas. Kalėdų laikotarpis yra mano mėgstamiausias metų laikas. Stengiuosi jo metu nestresuoti, ir dažniausiai nestresuoju. Tiesiog pasiruošiu, kaip galiu, o visa kitą susidėlioja natūraliai. Man Kalėdos – atsipalaiduoti, turėti laiko sau ir kitiems. Mes šeimoje ilgą laiką esame sutarę vienas kitam nedovanoti dovanų. Tai kelia žymiai mažiau streso, ir visi laimingi, nes visiems visko užtenka.

Kokią arbatą mėgstate?
Žalia arbata yra mano mėgstamiausia. Man dar labai patinka kiniška jazminų arbata.

Ar turite planų pratęsti „Vandens skonio“ pasaulį?
Dar neapsisprendžiau. Kai baigiau rašyti knygą, galvojau, kad būtų įdomu parašyti jai tęsinį, net esu sukūrusi juodraštinę siužeto versiją. Bet tada supratau, kad labai pavargau dirbti su tuo pačiu pasauliu ir su tais veikėjais, ir kad noriu rašyti kažką kito, todėl mano antroji knyga buvo visiškai kitokia. Galbūt kažkada norėčiau parašyti kažką, kas vyktų tam pačiame pasaulyje, tačiau to nedaryčiau tik tam, kad sukurčiau tęsinį. Rašyčiau, nes sugalvojau istoriją, kurią verta pasakoti.

 

Už renginio nuotraukas dėkojame Dainorai Kašėtaitei.

Knygoje keistu pavadinimu sunkiausia yra vaikams

Išgirdusi, kaip vienas žmogus Gendručio Morkūno knygą „Iš nuomšiko gyvenimo“ apibūdina kaip kupiną humoro, akimirką sutrikau. Skaitydama ją apie juokus turbūt galvojau mažiausiai. Man ši knyga visų pirma asocijavosi su visuomenės problemomis. Su šeimos, vaikų, kurie ir sudaro mūsų visuomenę, išgyvenimais ir jų patiriamais sunkumais. Ir tik po kurio laiko sau pripažinau, kad skaitydami tą pačią knygą skirtingi žmonės gali patirti labai skirtingus jausmus. Vienam ta pati knyga gali būti pernelyg keista ir nesuprantama, o kitam – be galo originali, prasminga ir jautri. Viena iš tokių daugiasluoksnių knygų, manau, ir yra Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“.Is-nuomsiko-gyvenimo_d

Tai paskutinė rašytojo apysaka. Rašytojo, kuris buvo ne tik fizinių mokslų daktaras, radiacijos tyrinėtojas, bet ir turėjo ypatingą rašymo stilių. Juk ne veltui jis yra dukart pripažintas geriausių knygų paaugliams rašytoju. Ir ne tik dėl savito rašymo stiliaus, bet turbūt labiausiai dėl to, kad, pasak Kęstučio Urbos, visos Gendručio Morkūno knygos kibirkščiuoja vis kitokia išmone ir iš rimto, vaizdaus pasakojimo tarsi netyčia išsprūsta šelmiškos, ironiškos gaidelės.

Kad knygos pavadinimas yra šiek tiek keistokas, sutinka ir pats jos autorius, kartu prašydamas neskubėti knygos už tai bausti. Kas gi tie nuomšikai? Apie ką knygoje pasakoja nuomšikas? Tai vaikų namų auklėtiniai, kuriuos galima išsinuomoti įvairiems darbams. Apysakos pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja savo istoriją, neturi vardo. Jis nežino, kas jo tėvai. Jis gyvena vaikų namuose, kuriuose mokoma būti nuožmiems ir tvirtiems, nes tik tokie nuomšikai išgyvena už vaikų namų sienų; jiems draudžiama galvoti apie šviesesnę ateitį, nes tokia pas nuomšikus tiesiog neateina. Apie viltį vaikų namuose nekalbama. Brėžiama labai aiški atskirtis tarp nuomšikų ir šeimose gyvenančių vaikų. Bet ar visus žmones, gyvenančius kartu vienuose namuose, galima vadinti šeima? Skaitant knygą lydi dvejopas jausmas – lyg to, kas joje vyksta, iš tikrųjų būti negalėtų, tačiau mintis „o jeigu?“ visada lieka šalia.

Nors Gendrutis Morkūnas ir kuria tokią vaiko aplinką, apie kurią sunku net pagalvoti, tačiau sugeba apie skaudžias, sunkiai suvokiamas vaiko patirtis pasakoti lengvai ir įtraukiančiai. Taip skaitytojo neišgąsdindamas, o skatindamas mąstyti, žvelgti giliau ir plačiau. Vaikų namų taisyklės skamba absurdiškai. Bet nejau mūsų gyvenime nėra absurdo? Argi nesame tam tikrų taisyklių ir įvaizdžių įkaitai? Daugumą mūsų turbūt galėtume vadinti nuomšikais, juk vienaip ar kitaip esame išnuomoti – mokslui, darbui, netgi laisvalaikiui.Citatos _nuomsikas2

Tačiau galbūt tikrai vaikai yra labiausiai varžomi įvairių taisyklių? Kodėl jie dažnai nori taip greitai suaugti?„Imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai – ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori“, – mąsto nuomšikas („Iš nuomšiko gyvenimo“, p. 89). Suaugę vaikams asocijuojasi su laisve – laisve įsakinėti, duoti nurodymus kitiems – mažesniems. Galbūt suaugusieji tikrai būna per daug reiklūs vaikams, per daug juos kontroliuoja?

Knyga „Iš nuomšiko gyvenimo“, nors ir yra lengvai skaitoma, nėra lengvai suprantama. Ją skaitant reikia mąstyti, ieškoti užkoduotų klausimų ir atsakymų. Juk jeigu nemąstome ir neklausdami sutinkame su viskuo, kas vyksta aplinkui, visi gyvename tokiame pasaulyje ir tokiuose namuose, kaip nuomšikai. Ar ne?

Vaiva Rutkauskaitė

Pilotai tobulėja ir skaitydami knygas

Rokas pilotuoja oro balioną, Juozas – lėktuvą. Gal kai mes žiūrime į dangų ir matome skrendantį lėktuvą ar oro balioną, juose skrenda būtent šie pilotai? Būdami maži, matyt, dažnas pasvajojame, kad skraidysime, o šiems vaikinams pavyko savo svajonę įgyvendinti. Kas juos labiausiai žavi šiame darbe? Ko reikia norint tapti pilotu? Ar įmanoma pilotuojant skaityti knygas? Į šiuos klausimus atsakė Rokas Kostiuškevičius (Pasaulio jaunimo oro balionų sporto čempionas) ir Juozas Raudys (pilotuojantis keleivinius Small Planet Airlines lėktuvus).

dav

J. Raudžio asmeninio albumo nuotrauka

Ar prisimenate, kuo būdamas mažas svajojote tapti?

Juozas: Taip, didelės mašinos, sunkvežimio vairuotoju. Vėliau inžinieriumi, o galiausiai pilotu.

Rokas: Neprisimenu, apie ką svajojau, bet niekada nebuvo klausimo, ar aš, kaip ir mano tėvas, būsiu oro baliono pilotu, ar ne. Visi tiksliai žinojo, kad aš skraidysiu.

Kokį skraidantį objektą pilotuojate? Ar jis jus pasirinko, ar jūs jį?

Juozas: Keleivinį lėktuvą Airbus A320. Aš pasirinkau šį lėktuvą, o jis mane 😊

Rokas: Mano nuomone, mes abu vienas kito laukėme, kol man sueis 16 metų ir galėsiu pradėt laikytis licenziją.

Ar prisimenate savo pirmąjį skrydį, koks jis buvo?

dav

J. Raudžio nuotrauka

Juozas: Prisimenu savo pirmą savarankišką skrydį, jo metu nebuvo jokios baimės ar pergyvenimų, tik didžiulė koncentracija viską padaryti taip, kaip priklauso.

Rokas: Prisimenu, nes jis buvo gana įsimintinas. Man buvo 6–7 metai ir tuo metu mano tėvas mokėsi skraidyti, taigi skridome trise – aš, tėvas ir instruktorius. Buvo stiprus vėjas, o tėvas dar tik mokėsi, tai kai leidomės, trenkėmės taip stipriai, kad aš iškritau iš krepšio. O balioną toliau vėjas nuvilko kokius 100 metrų, kol jis sustojo. Vėjas tikrai buvo stiprus. Po to pilnas ašarų ėjau link baliono ir rinkau visus iškritusius prietaisus pakeliui. Po to skrydžio tėtis sakė, kad artyn prie oro baliono nėjau kokius porą metų.

Ko reikia norint tapti lėktuvo ar oro baliono pilotu?

Juozas: Daug noro, geros sveikatos, teisingo mąstymo, nusiteikimo ir šiek tiek sėkmės.

rokas

R. Kostiuškevičiaus nuotrauka

Rokas: Reikia daug dirbti. Kad ir kaip smagu būtų skraidyti, reikia daug mokytis ir tikrai ne visada tai yra smagu. Turi išlaikyti daug egzaminų, įvaldyti balioną kartu su instruktoriumi ir tik tada, maždaug po visų metų, nuo kada pradedi mokytis, būni pasiruošęs išlaikyti piloto licenziją.

Ar sunkus šis darbas? Kuo taip ir kuo ne?

Juozas: Būna labai sunkių ir ilgų dienų. Būna sunkių skrydžių dėl įvairių apribojimų, oro sąlygų ir pan. Tačiau visus sunkumus atperka skraidymas gražiomis, saulėtomis dienomis, kuomet galima mėgautis pasaulio vaizdais.

Rokas: Tai didžiulė atsakomybė, nes visgi balionas nėra automobilis – jei važiuojant kas nutiks, tai sustosi kelkraštyje ir palauksi, kol atvyks pagalba. Esi ore ir esi atsakingas už didžiulį balioną virš galvos, o dar svarbiau – už visus keleivius, kurie tavim pasitiki. Taip pat tenka keltis labai anksti ryte, to aš tikrai nemėgstu, bet viską atperka žmonių šypsenos ir tas nepapasakojamas jausmas, kai esi danguje virš kasdienybės.

Kas Jus labiausiai žavi šiame darbe?

19275042_1149763598461231_4050658100700673356_n

R. Kostiuškevičiaus asmeninio albumo nuotrauka

Juozas: Nuolatinis judėjimas ir privalomas tobulėjimas savo srityje.

Rokas: Tenka susipažinti su labai skirtingais žmonėmis. Kiekvienas skrydis yra šventė, kurią išgyveni vis su naujais žmonėmis.

Kodėl jums patinka skraidyti?

Juozas: Dėl savotiško laisvės ir nepriklausomybės pojūčio. Taip pat dėl bendravimo su skraidančiais kolegomis.

Rokas: Vieni išreiškia save piešdami, kiti – dainuodami, dar kiti – žaisdami futbolą, o aš – skraidydamas.

Kokia šalis, į kurią skridote, paliko didžiausią įspūdį?

Juozas: Dažniausiai matome tik šalių oro uostus, tai didelių įspūdžių ten nebūna. Keliaujant darbo metu teko aplankyti Vietnamą, taip pat patiko Italija.

Rokas: Pradedi vertinti, ko gero, tik apskraidęs visą pasaulį. Teko skristi virš 6 pasaulio žemynų. Visgi nieko nėra geriau, nei skristi virš Lietuvos.

dav

J. Raudžio asmeninio albumo nuotrauka

Ar tikrai skraidyti yra saugiau nei važiuoti automobiliu?

Juozas: Žymiai saugiau, išskyrus tada, kai lėktuvas patenka į avariją 😉

Rokas: Žinoma! Nieks neskraido išgėręs ir neskraido kalbėdamas telefonu.

Ar būtų įmanoma pilotuojant lėktuvą ar oro balioną dar ir knygas paskaityti?

Juozas: Kuomet lėktuvo pilotavimas patikimas autopilotui, o pilotai tik prižiūri situaciją ir sistemas, įmanoma paskaityti knygą. Tačiau dažniausiai užsiimama skrydžio dokumentacijos pildymu.

Rokas: Niekaip.

Ar apskritai mėgstate skaityti? Kokias knygas skaitote?

Juozas:  Mėgstu, dažniausiai skaitau su aviacija, technika, investavimu ir ekonomika susijusias knygas. Labai retai grožinę literatūrą.

Rokas: Labai daug skaitau. Elektronines ir audioknygas, kurios man padeda tobulėti kaip žmogui ir kaip profesionaliam pilotui.

Ko palinkėtumėte vaikams ir paaugliams, dažnai žiūrintiems į dangų ir mojuojantiems lėktuvams ir oro balionams?

Juozas: Palinkėčiau patikėti savimi ir patikėti, jog įmanoma viskas.

Rokas: Lėktuvai jūsų, ko gero, nespėja pamatyti, tai dažniau mojuokite oro balionams. Mes jus ir matom, ir girdim, jeigu nesame per aukštai. :)

Ačiū už pokalbį!