Emmi Itäranta: „Rašymas yra ir dovana, ir prakeikimas“

Suomių rašytojos Emmi Itäranta vizitas Lietuvoje sutapo su jos pirmosios knygos vandes skonis_d„Vandens skonis“ išleidimu lietuvių kalba (leidykla „Nieko rimto“). Rašytoja aplankė Klaipėdos, Palangos mokyklas, susitiko su Vilniaus universiteto studentais, lankėsi Suomijos ambasadoje, dalyvavo „Nieko rimto“ skaitytojų klube, kuriame ir davė išskirtinį interviu. Susitikimų ir renginių partneris – Šiaurės ministrų tarybos biuras. Rašytoja Lietuvoje viešėjo kaip „Šiaurės šalių rašytojų viešnagės“ Baltijos šalyse programos dalyvė.

Kaip jums patinka Lietuva, lietuviška žiema?
Oras man primena Suomiją, todėl jaučiuosi kaip namuose. Lietuvoje dalyvavau įvairiuose renginiuose Klaipėdoje, Palangoje, Vilniuje, taigi dienos buvo užimtos ir neturėjau daug laiko pasižvalgyti ir pasivaikščioti po Vilnių, todėl labai norėčiau čia dar kartą grįžti, kad daugiau pamatyčiau.

Ar tai pirmas Jūsų apsilankymas Vilniuje?
Buvau čia kartą kelioms dienoms prieš 17 metų, todėl viskas gana pasikeitę, ir net tada aš Vilniuje viešėjau tik kelias dienas, todėl daug ko nemačiau.

20171207_12

Dainoros Kašėtaitės nuotraukos

Ką Jūsų knygų skaitytojai turėtų žinoti apie Jus?
Tikriausiai nieko, nes mano knygos šnekės už save. Manau, kad nesu svarbi, skaitytojas turėtų fokusuotis į knygą ir į autoriaus darbą, o ne į rašytojo asmeninį gyvenimą ar į charakterio bruožus. Man užtenka pasakyti tik kelis paprastus dalykus, pavyzdžiui, kad jau 10 metų gyvenu Didžiojoje Britanijoje, esu ištekėjusi, neturiu vaikų, turiu katę, man patinka sodininkystė, mėgstu skaityti ir eiti pasivaikščioti. Tačiau vis tiek manau, kad tai nėra labai svarbu.

Kaip galvojate, būti rašytoju – dovana ar prakeikimas?
Kai kada gali būti abu. Žmonės tampa rašytojais, nes nemoka nerašyti, todėl jaučiasi priversti rašyti bet kokiu atveju ir jaučiasi nelaimingi, nepatenkinti savimi, jei ko nors neparašo kiekvieną dieną arba bent kelis kartus per savaitę. Rašymas gali būti dovana, nes jis leidžia ištrūkti iš šio pasaulio arba padėti geriau pažinti tikrąjį pasaulį per grožinę literatūrą. Man patinka leisti laiką įsivaizduojamuose ir netikruose pasauliuose, juose pasimesti. Tai gali būti prakeikimas, nes kartais aš apleidžiu savo tikrus draugus, kad daugiau laiko praleisčiau su savo išgalvotais veikėjais. Ir, žinoma, iš rašymo yra labai sunku pragyventi. Kalbant apie darbo ir atlyginimo stabilumą, tai nėra lengviausias darbas pasaulyje. Jeigu norite lengviau gyventi, yra tikrai geresnių karjeros pasirinkimų.

Kuo norėtumėte dirbti, jeigu nebūtumėte rašytoja?
Jeigu galėčiau pasirinkti, tikriausiai būčiau bibliotekininkė. Esu dirbusi bibliotekoje, kai gyvenau Suomijoje, ir tai tikriausiai buvo mano mėgstamiausias darbas be rašymo.

Ar savo namuose turite daug knygų?
Taip, turiu per daug. Nusprendžiau, kad daugiau knygų nepirksiu, kol neperskaitysiu visų, kurias turiu, bet niekada šio sprendimo nesilaikau. Po kelių dienų nueinu į knygyną ir nusiperku daugiau knygų. Joms neužtenka lentynų, todėl krūvos knygų stovi ant žemės.

Kadangi Jums patinka bibliotekos, Jūs lyg ir norite gyventi bibliotekoje?
Būtent. Norėčiau gyventi bibliotekoje. Dėl to mėgstu apsupti save knygose.

Kokią knygą šiuo metu skaitote?20171207_6
Skaitau britų autoriaus Robo Duncano stimpanko romaną, kuris vadinasi „The Queen of All Crows“ (liet. „Visų varnų karalienė“). Ji yra autoriaus stimpanko romanų serijos dalis, bet tai dar neišleista versija. Knyga bus išleista sausio mėnesį ir jis manęs paklausė, ar norėčiau paskaityti dar neišleistą versiją. Jau perskaičiusi daugiau nei pusę knygos ir pažadėjau autoriui, kad duosiu jam atsiliepimą, kurį galės uždėti ant knygos viršelio. Ši knyga man labai patinka, nes turi puikią, ryžtingą ir labai sumanią pagrindinę veikėją.

Kiek valandų per dieną rašote?
Tai priklauso nuo dienos. Būna dienų, kai visiškai nerašau, ir būna dienų, kai galutinis terminas vis artėja, tad rašau visą dieną, bet tokios dienos nėra dažnos. Vidutiniškai tikriausiai rašau 2–3 valandas per dieną, bet aš taip pat skaitau kitas knygas kontekstui, planuoju siužeto struktūrą, taigi rašymas nėra vienintelis dalykas, kurį daro rašytojai.

Ar ieškote savęs per „Google“?
Taip. Tikriausiai nereikėtų to pripažinti, bet daugelis rašytojų taip daro, nes nori matyti atsiliepimus apie savo kūrinius. Dažniausiai vienintelis būdas sužinoti skaitytojų nuomonę apie tavo knygą yra pagūglinti save arba savo knygos pavadinimą. Aš tai darau, kad paskaityčiau atsiliepimus.

20171207_15Taigi, stengiatės perskaityti atsiliepimus apie Jūsų knygas.
Taip, skaitau, bet tikriausiai nereikėtų to daryti, nes kartais randu atsiliepimų, kurie mane nuliūdina. Draugai man sako, kad reiktų nustoti juos skaityti, nes jie mane per daug paveikia, ypač neigiami. Tačiau aš juos vis tiek skaitau, nes esu per smalsi, kad neskaityčiau. Paprastai neįsižeidžiu dėl prastų atsiliepimų, bet jeigu randu kažką, kas yra netiesa, tada jaučiuosi blogai. Pavyzdžiui, kai knyga „Vandens skonis“ buvo išleista angliškai, buvo vienas atsiliepimas, kuriame kritikas rašė, kad tai – dar viena distopinė knyga jaunimui, kurią autorė pasirinko rašyti tik todėl, kad tai dabar madinga. Labai supykau, nes niekada nesirinkčiau rašyti tik dėl madų ar populiarumo. Visada renkuosi rašyti tas istorijas, kurias noriu papasakoti, nes jos man svarbios. Todėl maniau, kad kritiko atžvilgiu buvo labai neteisinga spekuliuoti, kad pasirinkau knygą parašyti todėl, kad toks žanras populiarus ir uždirbs daug pinigų. Tai buvo mano pirmoji knyga, dar nebuvau pasirašiusi jokios sutarties, todėl negalėjau galvoti: „O, ši knyga man uždirbs daug pinigų“. Taip aš jaučiuosi dėl blogų atsiliepimų. Geriausi atsiliepimai – kai jauti, kad skaitytojas ar kritikas suprato, ką norėjai perteikti knygoje. Atsiliepime matyti, kad jie tikrai perskaitė ir pamąstė apie kūrinį, pamatė ne tik jo paviršių, tačiau žvelgė giliau. Tokie atsiliepimai mane labai džiugina, nes tada jaučiuosi, kad kažką perdaviau skaitytojui, pasiekiau kažką kaip rašytoja.

Ar sutinkate, kad daugelyje knygų mūsų ateitis įsivaizduojama tamsi ir bloga?
Tikrai taip. Pastebiu, kad daugelis knygų šiuo metu mūsų ateitį vaizduoja tamsią ir galvoju, kad taip yra todėl, kad šiuo metu mūsų pasaulis yra gana sunkiame laikotarpyje ir vyksta daug pokyčių. Pavyzdžiui, mes niekada nepatyrėme klimato atšilimo, nes turėjome daug kitų iššūkių, todėl tai yra visiškai naujas sunkumas, su kuriuo nežinome, kaip susitvarkyti. Manau, kad vienas iš būdų su tuo kovoti yra rašyti kūrinius apie tai. Tikiuosi, kad tokia tamsi ateitis ir tamsūs laikai neateis ir neįvyks, bet manau, kad pasaulis dabar labai keičiasi ir turime rasti išeičių, kaip elgtis. Mano požiūris į tai, kokia bus mūsų pasaulio ateitis, keičiasi kas dieną. Gerą dieną galvoju, kad mūsų ateitis šviesi ir kad mes išgelbėsime pasaulį. Kai bloga diena, galvoju, kad neturime vilties išsigelbėti. Todėl mano nuomonė visada keičiasi. Šiandien galvoju, kad viskas bus gerai.

Papasakokite apie savo knygą „Vandens skonis“?20171207_13
Tai storija apie jauną merginą ateities pasaulyje, kur gėlas, švarus vanduo tapo labai vertingu ir trūkstamu ištekliumi. Ji gyvena tolimoje šiaurėje, mažame kaimelyje, ir mokosi būti arbatos meistre. Jai atitenka atsakomybė ginti gryno vandens šaltinį, kurį jos šeima gynė per amžius. O ten, kur ji gyvena, valdžia priklauso kariuomenės režimui, kuris mėgina pasisavinti visus gryno, švaraus vandens išteklius, kartu ir tąjį šaltinį. Merginai atitenka labai pavojinga atsakomybė mėginti išlaikyti paslaptį apie šaltinį. Tai viskas, ką turėčiau pasakyti apie siužetą, kad neišduočiau visko, kas vyksta knygoje.

Kaip išrenkate savo veikėjams vardus?
Paprastai stengiuosi savo veikėjų vardus kurti remiantis realybėje esančiomis kalbomis. Kadangi šioje knygoje nusprendžiau veiksmo vietą padaryti įsivaizduojamą, futuristinę šiaurės Suomiją, kurioje kartu yra labai stipri Azijos įtaka, žaidžiau maišydama suomių, japonų ir kinų kalbas, todėl vardai kilo iš šių kalbų. Suomių ir japonų kalbos yra visiškai nesusijusios, bet jos turi daug žodžių ir vardų, kurie skamba panašiai, todėl panaudojau tai kaip pagrindą veikėjų vardams. Ir mano galvoje pagrindinės veikėjos giminės šaknys yra šiaurės rytų Azijoje, Japonijoje. Jos šeima gyveno ten labai ilgą laiką ir, kaip pabėgėliai dėl klimato kaitos, persikraustė į šiaurės Suomiją.

Ar esate buvusi Japonijoje arba Kinijoje?
Taip. Turėjau galimybę nuvykti į Japoniją praeitais metais, kai knyga buvo išleista ten. Dalyvavau Tokijo knygų mugėje ir taip pat turėjau šansą aplankyti arbatos mokyklą Kiote, kur mokoma arbatos gėrimo tradicijų, ir galėjau dalyvauti ten vykstančiose pamokose. Tai buvo labai puiki patirtis. Kinijoje buvau prieš keletą mėnesių ir rengiau dirbtuves su mokiniais iš Pekino. Knyga dar nėra išleista į kinų kalbą. Aš tikiuosi, kad tai įvyks, bet nesu tikra. Mokiniai buvo skaitę kai kurias knygos dalis ir mėgino jas išversti. Jie taip pat buvo labai susidomėję kinų įtaka ir elementais istorijoje.

Knygos tonas ir tempas labai skiriasi nuo kitų distopinių knygų, siužetas eina lėtai lyg vandens tekėjimas, o knygoje labai jaučiasi suomiška atmosfera. Ar taip kūrinį parašėte specialiai?
Manau, kad taip. Suomiškieji elementai jaučiami, nes tai yra mano aplinka. Man patiko tai, ką pasakėte apie siužeto tempą ir tėkmę, nes aš tikrai bandžiau kai kuriose vietose kalba imituoti tekančio vandens vaizdinį. Tai, kad knygos siužeto tempas skiriasi nuo kitų distopinių knygų, irgi buvo specialiai numatyta, nes aš mėginau tai pasiekti rašydama knygą. Man patinka labai greito tempo, veiksmo ir įtempto siužeto knygos, kaip, pavyzdžiui, „Bado žaidynės“, bet norėjau parašyti kažką kito. Norėjau išmėginti kitokį rašymo stilių, nes daugelyje jaunimo distopinių knygų, kurios yra labai populiarios šiuo metu, telkiamasi į išorinius veiksmus ir įvykius. Aš fokusavausi į pagrindinių veikėjų vidinius išgyvenimus, todėl mano knyga yra tokio lėto tempo ir todėl daugelis svarbesnių įvykių įvyksta pagrindinės veikėjos mintyse ir emocijose, negu išoriniame pasaulyje. Todėl taip, aš mėginau pasiekti tuos dalykus specialiai.

20171207_20Ar sutinkate, kad dėl tokio lėto tempo ir veiksmo veikimo pagrindinės veikėjos mintyse, kai kuriems žmonėms būtų sunku šią knygą skaityti?
Taip, sutinku, ir esu gavusi atsiliepimų iš kai kurių skaitytojų, kurie jautė, kad knyga buvo ne jiems, nes jie neturėjo kantrybės lėtam tempui. Kai kurie skaitytojai sakė, kad jiems labai nusibodo arbatos ceremonijos, nes nėra jokio veiksmo. O mano nuomone, labai daug dalykų jose vyksta, bet aš matau, kodėl kai kuriems skaitytojams, kurie yra įpratę ieškoti išorinio veiksmo, gali būti nuobodu. Žinojau, kad ši knyga nebus skirta visiems, ir apie tai mąsčiau rašydama knygą. Ši knyga skirta skaitytojams, kurie mėgsta lėto tempo, lyriškus, susitelkusius į vidinius išgyvenimus kūrinius. Ir tai yra gerai, nes knyga ir negali būti mėgiama visų. Aš padariau labai ryškius pasirinkimus kaip rašytoja, todėl man pavyko būtent tokia knyga, kokios ir norėjau. Supratau, kad ji nepatiks visiems skaitytojams, bet tikėjausi, kad kai kuriuos sudomins.

Arbatos ceremonija buvo labai įdomi knygos vieta. Kaip jūs sugalvojote šią idėją, jeigu Japonijoje apsilankėte tik po knygos išleidimo?
Visuomet domėjausi arbatos gėrimo kultūra Japonijoje. Sugalvojau šią idėją knygai, nes daug skaičiau apie arbatos gėrimo kultūrą ir apie klimato kaitos poveikį švaraus vandens ištekliams, todėl vieną dieną šie du dalykai susijungė į vieną vaizdinį mintyse, kur pamačiau jauną merginą futuristiniame pasaulyje, ruošiančią arbatą sau iš paskutinio švaraus vandens lašelio, kurį vis dar turėjo. Mane sudomino tas pasaulis, kuriame gyvena mergina, todėl pradėjau rašyti nuo tos vietos. Tada, kai skaičiau apie japonų arbatos gėrimo kultūrą, radau, kad japonų arbatos meistrai vandens kokybę laiko tokiu svarbiu dalyku arbatai, kurią verda, kad yra pasiryžę keliauti šimtus mylių, kad pasiektų gryniausio vandens šaltinį. Aš pagalvojau, kad šis faktas labai tiko futuristinio pasaulio su labai mažais gryno vandens ištekliais idėjai, todėl knygos idėja buvo klimato kaitos ir japonų arbatos kultūros derinys.
Vienas dalykas, kurį norėčiau paminėti – kad ceremonija, vaizduojama knygoje, yra išgalvota versija, stipriai įkvėpta japoniškų arbatos gėrimo ceremonijų. Anksti nusprendžiau, kad nenorėjau replikuoti to, kas jau egzistavo realybėje, norėjau sukurti įsivaizduojamą, futuristinę versiją, kuri būtų įkvėpta ceremonijų, kurias turime šiandien. Todėl sumaišiau japonišką, kinišką ir suomišką įtakas ir sukūriau kažką išskirtinio, nes aš taip pat maniau, kad tai padeda kurti knygos aplinką. Jeigu pasaulis pasikeistų tiek, kiek yra pasikeitęs knygoje – jūros lygis pakilęs, tautos ir geografija visiškai pasikeitusios, tada pamaniau, kad bet kokia arbatos ceremonijos forma irgi turėtų būti pakitusi nuo to, ką mes turime dabar.

Prie ko dirbate dabar?20171207_22
Dabar aš rašau savo trečiąją knygą, kuri skiriasi nuo kitų. Tai yra „space opera“ stiliaus knyga. Tai pasakojimas, kuriame svarbu žmonių santykiai, bet veiksmas vyksta kosmose. Taigi filmas „Žvaigždžių kelias“ būtų „space opera“. Rašau mokslinės fantastikos kūrinį, kurio veiksmas vyksta kosmose, ateityje, kur didžioji Žemės dalis pasidarė negyvenama dėl klimato atšilimo ir taršos, todėl daugelis žmonių persikėlė į kolonijas kitose planetose. Pagrindinė veikėja yra gydytoja, kuri kilusi iš Žemės, ir kai jos vyras pradingsta, ji pradeda jo paieškas ir išsiaiškina dalykus apie jų gyvenimą, kurių prieš tai nežinojo.

Ar visi jūsų knygų pagrindiniai herojai – moterys? Kodėl?
Kol kas taip. Man patinka rašyti moterų istorijas. „Vandens skoniui“ pasirinkau pagrindinę veikėją moterį, nes viena iš pasakojimo temų – kaip daugelis istorijų pradingsta, yra ištrinamos, nutildomos, jos nėra pasakojamos, užrašomos. Per mūsų pasaulio istoriją daugelis tokių istorijų, kurios dingo, yra pasakojimai apie moteris, nes moterys turėjo mažiau galios visuomenėje, mažiau galimybių būti raštingoms, kad galėtų savo istorijas užrašyti. Net jeigu ir galėjo rašyti ar skaityti, jos turėjo mažiau laiko tai padaryti, nes turėjo prižiūrėti vaikus ir namus. Dėl to norėjau parašyti moters istoriją. Kita priežastis yra tai, kad mokslinėje fantastikoje, kaip žanre, paprastai pagrindiniai herojai yra vyrai, todėl man tai buvo dar viena priežastis sukurti pagrindinę veikėją moterį.

Ar jums patinka Kalėdų laikotarpis?
Taip, aš myliu Kalėdas. Kalėdų laikotarpis yra mano mėgstamiausias metų laikas. Stengiuosi jo metu nestresuoti, ir dažniausiai nestresuoju. Tiesiog pasiruošiu, kaip galiu, o visa kitą susidėlioja natūraliai. Man Kalėdos – atsipalaiduoti, turėti laiko sau ir kitiems. Mes šeimoje ilgą laiką esame sutarę vienas kitam nedovanoti dovanų. Tai kelia žymiai mažiau streso, ir visi laimingi, nes visiems visko užtenka.

Kokią arbatą mėgstate?
Žalia arbata yra mano mėgstamiausia. Man dar labai patinka kiniška jazminų arbata.

Ar turite planų pratęsti „Vandens skonio“ pasaulį?
Dar neapsisprendžiau. Kai baigiau rašyti knygą, galvojau, kad būtų įdomu parašyti jai tęsinį, net esu sukūrusi juodraštinę siužeto versiją. Bet tada supratau, kad labai pavargau dirbti su tuo pačiu pasauliu ir su tais veikėjais, ir kad noriu rašyti kažką kito, todėl mano antroji knyga buvo visiškai kitokia. Galbūt kažkada norėčiau parašyti kažką, kas vyktų tam pačiame pasaulyje, tačiau to nedaryčiau tik tam, kad sukurčiau tęsinį. Rašyčiau, nes sugalvojau istoriją, kurią verta pasakoti.

 

Už renginio nuotraukas dėkojame Dainorai Kašėtaitei.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s