Gintaras Kaltenis: „Kartais gerai pažvelgti į Tėvynę iš šono“

Gintaras Kaltenis – raitelis, fotografas, keliautojas, rašytojas. Prieš keletą metų dalyvavo lietuvių raitelių žygyje iki Juodosios jūros ir atgal, skirtame paminėti Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų. Šiais metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pasirodė pirmoji jo knyga vaikams „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Koks keliavimo būdas patinka labiausiai? Kuri Lietuvos vieta paliko didžiausią įspūdį? Kaip kilo idėja pradėti rašyti vaikams? Gintaras Kaltenis atsakė į šiuos ir dar daugiau klausimų.

– Esate pasišventęs keliautojas. Kurią kelionę galėtumėte išskirti? Kuri buvo įspūdingiausia?
– Tikrai, neslėpsiu, mėgstu keliauti. Tik dažniausiai patinka tai daryti kokiu svarbiu tikslu ar misija – kažką atrasti, kažką sužinoti arba įrodyti. Labiausiai įsiminusi kelionė-ekspedicija buvo žygis žirgais žemaitukais iki Juodosios jūros. Užduotis mums buvo paprasta – patvirtinti arba paneigti 600 metų senumo legendą: ar gėrė Vytauto Didžiojo žirgai sūrų Juodosios jūros vandenį. Lietuvoje tuomet, prieš mūsų žygį, dar nebuvo žirgų turizmo, niekas nebuvo tiek toli keliavęs žirgais. Du tūkstančiai kilometrų istorijos! Beveik nuo jūros iki jūros (balta–juoda). Mes nežinojome, kaip jausis žemaitukai, kad ir be galo ištvermingi žirgeliai, įveikę po keliasdešimt kilometrų kasdien; kaip jausimės mes, raiteliai, kokie netikėtumai ar išbandymai gali mūsų laukti. Tai buvo didžiulis iššūkis ir didis nuotykis – 40 dienų balne. Ačiū dievui, žemaitukai patvirtino savo pasaulinę šlovę – regis, galėjo vienu kartu dar tiek nušuoliuoti. Tos kelionės metu įgijau daug „mirtinų“ draugų, tame tarpe ir legendiniu tapusiu šunį Alšį, tai yra kunigaikštį Alšį.

– Koks keliavimo būdas Jums patinka labiausiai? Kodėl?
– Labiausiai man patinka žirgai. Juk yra taip: kai joji žirgu, jis yra transportas, jei tik nulipi nuo jo – bendrakeleivis, o dažnai ir geriausias draugas. Jaunystėje buvau žirgų sportininkas, dabar tapau žirgų turistas, bet man labiau patinka žodis žygeivis ar keliautojas. Kokie šio transporto pliusai? Štai, vardinu: tai taip pat bebenzė, kaip ir vandens ar „turėklinė“ transporto priemonė. Gali joti nepravažiuojamais miškais, laukais, bristi upėmis, kopti į kalnus. Tokia laisvalaikio leidimo forma kaip kelionės žirgais labai populiarėja pasaulyje – ypač šalyse, kur žirgas nuo seno yra labai vertinamas: Vokietijoje, Nyderlanduose, Danijoje ir panašiai. Jose apstu kaimo turizmo sodybų, skirtų keliaujantiems su žirgais, karietaitėmis ar vežimaičiais. Lietuvoje taip pat ši keliavimo rūšis labai populiarėja, vis daugiau žmonių supranta natūralios gamtos, sveikos aplinkos naudą ir reikšmę.

– Kaip vyksta jūsų rašymo procesas? Ar taikote sau kokias nors taisykles,

Nuotrauka iš asmeninio Gintaro Kaltenio archyvo

apribojimus? Ar jus reikia skatinti rašyti?
– Yra tik viena taisyklė – jokių taisyklių! Turiu namie kampelį, kuriame ir rašau. Tai nedidelis staliukas su kompiuteriu (taupau rašiklius ir medžius) ir trintuku. Mano asmeninė mūza Raselė (gerbėjoms prisipažinsiu – esu laimingai vedęs) užkuria man… ne, ne pirtelę, – židinuką (ji įsitikinusi – ugnis, ypač židinio – vaidilučių darbas ir reikalas), tada įmerkiu kojas į dubenį, užsimetu šlapią rankšluostį ant galvos… Juokauju – taip vaikystėje įsivaizduodavau rašytoją. Kai rašau kokį rašinėlį ar knygutę, tampu laikinu keistuoliu – viską kitą pamirštu, galvoje sukasi tik žodžiai, sakiniai, herojų monologai ir dialogai… Būna, vairuoju po miestelį, stukteli kokia mintelė, tai įsižiebus raudonai, tuoj puolu užsirašinėti kur papuola ir nepapuola, kad ir ant priekinio stiklo. Ir tik pasigirdus nekantriems ditirambams iš užpakalio, metu viską ir spaudžiu gazą. Skatinti rašyti manęs nereikia. Nebent stabdyti.

– Jūsų knygoje – daug istorinių faktų, pasakojimų. Kaip ruošėtės rašyti? Kokie buvo jūsų šaltiniai?
– Seniau labai gėrėjausi kitais kraštais, jų istorija, geografija. Kartais gerai pažvelgti į Tėvynę iš šono. Dabar kuo toliau, tuo labiau žaviuosi mūsų gimtu kraštu – pamėgau ir šlapią žiemą, ir pilkus baltiškų spalvų atspalvius, ir mūsų krašto istoriją. Kiek čia paslapčių, vežimais nepaveši – seniausia kalba, vietovardžiai, ypač hidronimai – gal net nuo Volgos iki Varšuvos ar dar toliau.
Stengiuosi, kad mano šaltiniai būtų kuo įvairiausi – „tardau“ istorikus-žinovus, verčiu bibliotekas, mėgstu vieną didžiausių pasaulyje Didžiosios Britanijos enciklopediją, dažnai braidau neišbrendamosiomis interneto platybėmis. Dar Gustavas, Pipedija; tikiu legendomis, pasakomis ir gandais… Chi chi. Ai, dar yra sagos, runos ir vedos!

– „Rainiuko Pikselio kelionės“ – pirmoji jūsų knyga vaikams. Papasakokite, kaip kilo idėja rašyti būtent šiai skaitytojų auditorijai.
– Su vaikų tauta draugauju seniai. Kartais rašau juokingus, ironiškus ar šiaip pašaipūniškus straipsnelius geriausiam vaikų žurnalui „Laimiukas“. Tai pasakojimai ar aptarimai apie įvairius dalykus: skirtingas kojines, kurios daro įtaką naujausiems išradimams (pavyzdžiui, kaip šiuolaikiškai nusirašyti per matiekos kontrolinį), apie piktąją kaimynę Garaną (sukeitę skiemenis vietomis, gausite teisingą jos vardą), apie Mėnulio žmones, vaiduoklių gyvenimą ar barono Miunhauzeno lietuviškus žirgus. Apie šaunius šuniukus detektyvus skaliką Litą (jis iš e-lito) ir mišrūną kiemsargį Centą – jie, išradę laiko mašiną, nagrinėja Lietuvos istorijos paslaptis. Vaikų vardu, kad lengviau būtų sugalvoti, kuo būsim, kai užaugsim, renku interviu su skirtingų profesijų žinomais žmonėmis: tai krepšininkas Jonas Valančiūnas, „auksinė žuvelė“ Rūta Meilutytė, alpinistas Vladas Vitkauskas, gyvūnėlių daktaras Aiskauda Jakovas Šengautas, net prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jie visi pasakoja apie savas kvailystes, tai yra vaikystes, ir apie tai, kaip tapo tuo, kuo tapo.
O šiaip, „vaikišką“ karjerą pradėjau vaikystėje, tik ne savo, o savo nuostabių dukrų – nepasitaikius po ranka pasakų knygutei, tuoj pat turėdavau sukurti savąją pasaką ar dainelę. Kitaip nevalgys sriubos arba neužmigs. Dabar jau turiu vaikaičių, tad namudinė kūryba tęsiasi. Esu įsitikinęs, kad tie, kurie rašo vaikams, yra išties gudrūs – juk knygas vaikams dažnai skaito ir suaugėliai, ko nebūna atvirkščiai.

– Knyga „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“ – grožinės ir edukacinės literatūros mišinys. Kodėl jungėte šias dvi skirtingas literatūros sritis?
– Vėlgi, kaip sakė Pikselis, o gal Vekselis, kiekvienoje pasakoje ar legendoje yra tiesos grūdas ar bent grūdelis. Kiekvienas kūrinukas – pasakojimas, knyga, filmas, muzika, paveikslas, net šokis – turi skaitytoją, žiūrovą ar šiaip stebėtoją kažko pamokyti – geriausia, žinoma, teigiamo. Kažkada dirbau mokytoju, taip pat, kaip jau išsidaviau, namie užsiimu įvairia edukacija ir edukologija su savo „mokinukais“ – supratau, kad nuogus, sausus faktus, kaip jie pateikiami vadovėlyje, išmokti, įsiminti yra kančia. Daug įdomiau juos skaityti kaip nuotykius.

– Kodėl būtent katinas tapo pagrindiniu jūsų knygos veikėju? Ar buvo minčių pasirinkti kitą gyvūną?
– Todėl, kad mūsų seno namo kieme nuo seno gyvena toks paprastas lietuviškos veislės katinas. Paprastas, bet savo vertę žinąs! Žinoma, jis pilkas ir rainas. Didžiulėmis geltonakėmis „lempomis“. Jam vaikai iš senos televizoriaus dėžės sumeistravo būstą (neseniai, prieš žiemą, atlikta ir šiuo metu madinga pastato renovacija – sienos išmuštos šiltinančiomis medžiagomis, o aš planuoju pavasarį sukalti terasą). Tad jį visi gerbia ir maitina. Na, kokią pelę liuoslaikiu gal ir pagauna. Sportiniais interesais, bet niekas to dar nėra matęs.
Kartą viešėdamas viename mieste pastebėjau lygiai tokį patį katiną, vėliau pamačiau panašų net Graikijoje, į kurią nusibeldžiau ieškodamas Heraklio stulpų (patikimi istorikai mano, kad Heraklio vardas kilęs nuo senos mūsų genties – Gerulių). Tada supratau, kad tai ne mūsiškis keliauja per draugus, o kad tokie patys rainiukai gyvena visuose mūsų miestuose, miesteliuose, kaimeliuose. Net Užkūdrėje. Jie, tie katinai rainiukai, kaip ir žemaitukai ar skalikai yra mūsų gyvasis paveldas. Saugotinas, gerbtinas ir globotinas! Ir pamaitintinas.

– Pikselis – keistas ir netradicinis vardas, kaip ir pats veikėjas. Kodėl nusprendėte pagrindinį veikėją pavadinti būtent taip?
– Esu dar ir fotografas, o skaitmeninę nuotrauką juk sudaro pikseliai. Pikselis – tai raiškos taškas. Knygos lyrinio herojaus rainiuko katinėlio Pikselio akys – irgi du taškai: žalias ir geltonas (jis dar ir tuo ypatingas). Kai pažiūri, pakreipęs galvą, rodosi kaip šviesoforas, tik be draudžiamos raudonos. Spėju, jį todėl taip ir pavadino.

– Ar pats turite namie katiną? Ar kokį kitą gyvūną? Kaip nusprendėte jį įsigyti?
– Kai buvau mažas, turėjau. Buvo taip: sutikau kieme rainiuką – sušalusį, alkaną, purviną ir be išsilavinimo. Parsinešiau namo, pamaitinau, išmaudžiau, susidraugavome. Jis padėdavo man ruošti pamokas („Kas priterliojo sąsiuvinį?“ – klausdavo mokytojai ar tėvai. „Rainiukas!“ – atsakydavau, ir tai būdavo tiesa (dažniausiai). Kartu skaitydavom nuotykių ar keliautojų knygas apie tolimus kraštus ar „Tris muškietininkus“. Bet kažkaip jis dar labiau susidraugavo su vaistininkėmis iš vaistinės, kuri buvo mūsų namo pirmajame aukšte. Matyt, jam trūko veiklos ir pripažinimo. Netrukus tėvai gavo naują butą ir mes išsikraustėme. Tą kačiuką Pikselį, žinoma, pasiėmėme kartu. Išsikraustėme netoli, tik už poros kvartalų, tad netrukus katino netekome – jis parėjo atgal pas vaistininkes. Dažnokai jį aplankydavau, nes buvo pakeliui į mokyklą; mūsų rainys tapo visų vaistinės klientų žvaigžde ir numylėtiniu – išdidžiai tupėdavo arba prie durų kaip apsauginis, arba snausdavo kaip koks brangus eksponatas tarp mėgstamiausių širdies lašiukų ar valerijono buteliukų. Taigi įsidarbino katinu… Tikiuosi, veiklos ir pagarbos jam netrūksta.
Tik vėliau sužinojau senolių tiesą: šuo prisiriša prie šeimininko, o katinas – prie kraštovaizdžio. Ir tai yra tiesa. Planuoju netolimoje ateityje įsigyti kokį seną dvarelį, polivarką ar malūną – ten tai jau bus rojus katinams, šuniukams ir žemaitukams.

– Pikselis keliaudamas naudoja įvairiausią transportą – ir vežimą, ir traukinį, ir paspirtuką, ir netgi oro balioną. Ar pats esate skridęs oro balionu? Kokius pojūčius pamenate geriausiai?
– Juk nuobodu viskas, kas kartojasi, ar ne? Kiek netikėtai Pikseliui pasisekė – pavyzdžiui, Kauną iš Vilniaus patogu pasiekti vandens keliu – nemokamai ir be degalų-teršalų. Ekonomiška, ergonomiška ir ekologiška, kaip pasakytų ekonomistas Ekselis iš Kauno. Pajūrį, kuris gerokai toliau, patogiau pasiekti oro transportu. Dar vienas pavyzdys – mokyklos valgyklą, pasibaigus pamokai, greičiausiai ir patogiausiai būdavo, pamenu kaip šiandien, pasiekti turėkliniu transportu – slystant turėklais.
Oro balionu keliauti dar neteko, bet tikrai planuoju. Jau matau save pakibusį virš Vilniaus senamiesčio stogų arba virš kokio vaizdingo kraštovaizdžio – Trakų ar Igno ir Linos ežerynų, virš Labanoro ar Rūdninkų sengirių, Nemuno ar Neries vingių. Ech, spausčiau fotomygtuką! Be sustojimo. Dabar, ištobulėjus dronų technologijoms, tai kaip ir nesudėtinga, bet man maga tai pamatyti savomis akimis. Ačiū už klausimą ir kad priminėte. Kai tik atšils.
Dažnai mėgstu keliauti ir automobiliu – pavyzdžiui, po Lietuvą ar Europą – taip daug pamatai, aplankai, sutinki įdomių žmonių. Padarai daug įsimintinų nuotraukų. Patinka ir greiti, ir galingi automobiliai – greiti, kad greit, stiprūs – kad patrauktų, pavyzdžiui, priekabą bent su pora žirgų, ar kolegą iš balos ar pelkės. Nepatinka tik seni. Jei tenka vykti toliau, nevengiu lėktuvo – greita ir patogu (neįskaitant patikros). Dar, tiesa, nesu bandęs tarpžemyninės raketos.

– Rainiukas Pikselis drąsiai keliauja po Lietuvą, sutinka naujų žmonių ir katinų bei patiria daug nuotykių. Kiek tėvynės esate aplankęs jūs? Kuri šalies vieta įstrigo labiausiai?
– Esu kilęs iš gintarinio pajūrio (jo garbei ir mano vardas), tad dievinu šį kraštą – pušys, kopos… Kai pamatau jūrą, kaskart širdyje plyksteli begalinis troškulys, tai yra troškimas mesti visokius, atseit, neatidėliotinus reikalus ir burlaiviu, kaip koks Kolumbas, Magelanas ar Radvila Našlaitėlis plaukti aplink pasaulį. Mano gimti namai stovėjo prie pat jūrų uosto tvoros, už kurios nuolat ūkaudavo tai išplaukiantys, tai parplaukiantys laivai iš viso pasaulio, kieme stovėjo švyturys. Tai mano Tėviškė. Bet labai žaviuosi visu mūsų kraštu – jis kaip brangus akmuo, tik skirtingais kraštovaizdžiais, skirtingais šaukiniais. Kaip sakė Pikselis – Lietuva dėlionė, Lietuva svajonė. Dabar jau esu senas vilnietis ir tuo irgi didžiuojuosi: Vilnius – viduržiemių, arba viduramžių miestas-perlas, karalių sostinė; miestas, kurio paslaptys toli gražu atskleistos ne visos (ir kuo toliau, tuo gražiau, ir atvirkščiai).
Esu išvažinėjęs ir išvaikščiojęs (ir išjodinėjęs) daug Lietuvos – beveik kiekviename kampelyje turiu draugų, pažįstamų, bičiulių, kurie dažnai skambina ir kviečia: „Gintarini, atlėk porai dienelių, pasibalnosim žirgelius, apšuoliuosim apylinkes“. Dažniausiai nesusilaikau ir, pasiėmęs kuprinę, jojimo batus ir būtinai fotoaparatą, išlekiu. Labai stebiuosi, kaip mūsų mažyčiame krašte tiek gražaus ir įvairaus – net žmonių tapatybės ir charakteriai.

– Ar planuojate vaikams rašyti ir toliau?
– Be jokio abejo! Kaip vaikai be mano pasakojimų? Turiu daugybę sumanymų ir istorijų. Šiuo metu rengiu spaudai serialą „Sek Lietuvos istorijos pėdsakais. Detektyvai Litas ir Centas imasi darbo“ – tai bus įvairių su Lietuva susijusių detektyvinių istorijų rinkinukai. Manau, kad jos, tos istorijos, puikiai tiktų ir animaciniams filmukams, ypačiai mums švenčiant valstybės šimtmetį. Kita knyga – jau dailininkai piešia – bus apie kunigaikštį Alšį ir garsiausią Lietuvos šunį Alšį, kuris turėjo didžiausią šunišką karjerą pasaulyje – nuo benamio valkatos Baltarusijoje iki Lietuvos premjero krėslo. Šį rudenį, prieš pat Vėlines, Alšis iškeliavo į amžinąją medžioklės šalį… Planuojame jam pastatyti ir paminklą.

– Ar jau esate suplanavęs artimiausią kelionę? Kur?
– Nedidelių kelionių džiaugsmą patiriu nuolat. O iš didesnių planų – turiu didžiulį norą, svajonę surinkti „kietų“ raitelių būrį ir su žemaitukais nujoti į Maskvą – pabelsti, kaip kadaise Algirdas į Maskvos vartus. Įbesti Kremliaus šeimininkų nosis į balutę, nors jau ne – į krūvelę, kurią jie pastaruoju metu kaupia su kaupu. Gal atsuktume istorijos ratą atgal? Kažkas turi tai padaryti. Man sako – dabar tikrai ne laikas, nežinai, kas šaus tiems totoriams į galvą. Bet aš jiems atsakau – kai metas taikus, tai ir įdomybės ir būtinybės tokios nėra.

Iki susitikimų! Linkėjimai Lietuvos katinams!
Gintarinis Miau
2018 01

Virgis Šidlauskas: „Visi vaikai yra bent kažkiek panašūs į Ulfą“

Debiutuodamas su pirmąja savo knyga vaikams „Ulfas ir stebuklinga barzda“ rašytojas Virgis Šidlauskas sakė: „Viskas tik prasideda, todėl laikykit kepures – laukia ilgas ir nuotykių pilnas kelias!“ Ilgai nuotykių laukti neteko, nes debiutinė rašytojo knyga pretenduoja tapti 2017 metų knyga vaikams. Kokius klausimus rašytojui per susitikimus užduoda vaikai? Koks yra Ulfas? Kaip jis švęstų, jeigu knyga apie jį laimėtų rinkimus? Į šiuos klausimus atsakė Ulfo autorius.

Kokia buvo pirma mintis sužinojus, kad knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ nominuota 2017 metų knygos vaikams rinkimuose?
Gerai prisimenu tą jausmą – pirmiausia buvo nuostaba, o tada didelis džiaugsmas. Tikriausiai visada taip būna: kai kažko labai tikiesi, tenka nusivilti, o kai nesitiki ir tai atsitinka, būna labai smagu; taip šį kartą buvo ir man. Na, o vėliau atkeliavo ir daugiau minčių – buvo labai smagu patekti į tokią rašytojų draugiją, tuomet vėl aplankė džiaugsmas, kad Ulfo knyga pateko tarp geriausių knygų. Pajaučiau dar didesnį norą skleisti vaikams žinią apie šią istoriją, kad tik jie ją skaitytų ir nenorėtų paleisti iš rankų.

Kuo Ulfas panašus į kitus vaikus ir kuo skiriasi nuo jų?

Nuotrauka iš rašytojo asmeninio archyvo

Visų pirma, visi vaikai yra labai smalsūs ir drąsūs. Jiems rašytojas yra kaip naujas kiemo draugas – vaikai nori apie jį sužinoti viską, ką tik įmanoma ir kuo smulkiau. Atsimenu, kuomet vaikystėje atvykdavo koks nors rašytojas, visą laiką būdavo truputėlį nejauku, nedrąsu paklausti, nes manydavau, kad leptelsiu kokią nors nesąmonę, kvailystę. Tačiau šiuolaikiniai vaikai per daug apie tai negalvoja ir drąsiai klausia netgi asmeninių klausimų, nes jiems viskas įdomu. Prieš save jie mato gyvą rašytoją ir nori sužinoti kaip įmanoma daugiau. Kalbant apie vaikų ir Ulfo panašumus, galima kalbėti ne tik apie patrakėliškumą, bet ir apie geranoriškumą, nes ir pats Ulfas nėra vien tik neklaužada, o ir giliai viduje labai geras vaikas. Visi vaikai yra bent kažkiek panašūs į Ulfą.

Ko vaikai klausia dažniausiai?
Vaikai klausinėja tikrai visko – kiek turiu brolių ar seserų, ar turiu žmoną ir vaikų, kada pradėjau rašyti, kurti dainas, kada išmokau groti gitara, kokią gitarą turiu, kiek už ją mokėjau, kiek esu knygų parašęs, ar mėgau sportuoti, ar mėgstu futbolą ir galybės kitų klausimų, į kuriuos kartais tenka atsakymų ieškoti, nes kai kurie dalykai jau būna užmarštyje. Dažnai tas rankų miškas nusileidžia tik tada, kai susitariame su vaikais, kad sudainuosiu paskutinę dainą.

Nuotrauka iš rašytojo asmeninio archyvo

Ką knygoje randa vaikai? O suaugę?
Manau, kad kiekvienas iš knygos pasiima tai, kas jam svarbiausia. Sulaukiu įvairių atsiliepimų – vieniems patinka komiškas Dykūno paveikslas ir milžiniška zefyrų plantacija, kiti jautriai reaguoja į Degtuko ir Ulfo santykius, mąsto apie Degtuko likimą. Dar kitiems įspūdingiausias pasirodė Pomiškio pasaulis. Manau, kad tai yra vertybinis dalykas, nes kas kiekvienam svarbiausia, į tą labiausiai ir krypsta dėmesys. Kam svarbiausia draugystė, tas pirmiausia atkreipia dėmesį į Degtuko ir Ulfo santykius, kam buvo komiškas Dykūno paveikslas, tam iš karto kėlė juoką jo istorija. Kažkam galbūt įdomesnis buvo kitoniškumas, akcentuojamas Pomiškio pasaulyje. Smagu, kad kiekvienas randa kažką, ką gali pritaikyti sau.

Kaip manote, kaip švęstų Ulfas, jeigu knyga apie jį taptų Metų knyga?
Greičiausiai Ulfas švęstų nutrūktgalviškai. Galbūt jis įliptų į aukščiausio medžio viršūnę ir džiaugdamasis rėktų visa gerkle. Galbūt nusipirktų maišą saldainių ir įlipęs į oro balionų taksi mėtytų juos visiems praeiviams ant galvų. O gal tiesiog sukviestų visus draugus į vieną vietą ir pabūtų drauge. Kas ten žino, bet manau, kad vienas dalykas aiškus – Ulfas tikrai būtų labai labai laimingas.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?
Šių metų pradžioje turėtų pasirodyti antroji mano knyga. Joje taip pat bus galima rasti nutrūktgalviškų nuotykių, humoro ir linksmų personažų. Beje, jau pradėjau rašyti antrąją Ulfo knygos dalį. Tie, kas nerimauja dėl kai kurių personažų likimų, gali nusiraminti, nes Ulfo nuotykiai dar nesibaigė. Antroje dalyje skaitytojai ne tik sutiks pamėgtus herojus, bet ir atras naujų.

Interaktyvios knygos – puikus būdas paskatinti vaikus skaityti

Pasaulis, rodos, milžinišku greičiu lekia pro šalį. Ir tikrai kartais vos spėjame kartu su visais jame vykstančiais pokyčiais. Visi jau įpratę prie elektroninių knygų ir vis besiplečiančių interneto galimybių, kurios leidžia norimas knygas gauti akimirksniu. Lietuvoje gana neseniai po truputį pradėjo rastis ir visiškai naujos interaktyvios knygos. Tai knygos su papildyta realybe, muzikinės knygos ar net enciklopedijos, kurios savo interaktyvumu ypatingai traukia jaunuosius skaitytojus, kurie jau įpratę naršyti savo ar tėvų išmaniuosiuose įrenginiuose. Leidykla „Nieko rimto“ pateikia net keletą naujausių interaktyvių knygų vaikams. Galbūt kuri nors patiktų ir jūsų vaikui?

Vis labiau populiarėjantis interaktyvių knygų žanras – enciklopedijos. Tai knygos, kurioms interaktyvumas po truputį tampa būtinas. Tikėtina, kad po keleto metų enciklopediją vaikams bus sunku įsivaizduoti be papildomos medžiagos, esančios išmaniuosiuose įrenginiuose. Pati naujausia, 2018 metais išleista leidyklos „Nieko rimto“ knyga „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“ – viena iš tokių, kurios negalime įsivaizduoti be išmanaus įrenginio. Čia autorius Gintaras Kaltenis pasakoja apie skirtingus Lietuvos miestus, vaikai turi galimybę sužinoti, kuo ypatingi įvairūs Lietuvos kraštai ir pan. Naudodamiesi išmaniąja programėle „Pikselio kelionės“, vaikai turi galimybę pamatyti nuotraukas ir vaizdo įrašus iš įvairiausių Lietuvos vietų ir sužinoti atsakymus į klausimus, pateiktus knygos gale. Tėveliams, kurie nenori, jog vaikai per daug prisirištų prie išmaniųjų įrenginių, gera žinia ta, kad telefono ar planšetinio kompiuterio prireiks tik knygos gale, kad vaikas įtvirtintų tai, ką sužinojo knygoje ir kartu dar pamatytų keletą įdomybių iš Lietuvos.

Kiek panaši mokomojo tipo knyga yra ir visiems puikiai pažįstamo gamtininko Selemono Paltanavičiaus enciklopedija „Gamtos metų ratas“. Čia vaikai supažindinami su metų mėnesiais, įvairiausiais augalais, gyvūnais ir kas kurį mėnesį dedasi Lietuvos gamtoje. Spalvingomis fotografijomis iliustruotoje knygoje randame įdomiausius faktus apie miško gyventojus, klausimus ir atsakymus apie viską, kas susiję su metų laikais ir metų mėnesiais. Kiekvieną mėnesį papildo išskirtiniai vaizdo įrašai – atgijusios fotografijos – iš gamtos vaizdų. Tai viena iš tų knygų, kurios puikiai tiks vaikams, kurie nori sužinoti kažką naujo, o programėlėje esantys vaizdo įrašai bus įdomus papildomas priedas, kuris pagyvins knygą, tačiau neužgoš jos turinio.

Šiek tiek kitaip interaktyvi 2017 metų rudenį pasirodžiusi spalvinga muzikinė knygelė „Peliūnės vasara“. Čia rasite vienuolika autorės ir dailininkės Rūtos Dzin sukurtų istorijų apie grožį, gerumą ir vertybes. Parsisiuntę programėlę „Peliūnės dainelės“, skaitytojai galės mėgautis kompozitoriaus Sigito Mickio sukurtomis ir Nedos Malūnavičiūtės įdainuotomis dainelėmis. Daineles galima parsisiųsti į kompiuterį ar telefoną ir leisti vaikams klausytis ne tik skaitant knygą, bet ir kartu keliaujant.

 

Vaikams, kurie mėgsta skaityti, tačiau kartu nori ir visur naudoti išmaniuosius įrenginius, tikrai patiks „Nieko rimto“ šešis kartus per metus leidžiamas literatūrinis žurnalas „Laimiukas“. Čia įdomius tekstus, receptus, daineles, eilėraščius, anekdotus ir konkursus papildo išmanioji programėlė „Laimiukas“, kurioje vaikai ras ne tik atsakymus į įvairias užduotis, tačiau ir pačių autorių skaitomas istorijas, muziką ir daug kitokių įdomybių. Nuo 2018 m. sausio pasirodo visiškai atsinaujinęs ir, žinoma, interaktyvus žurnalas. Taigi jis puikiai tiks tiems vaikams, kurių tėvai vis dar stengiasi, kad šie pamėgtų skaitymą.

Nors neretai tėvai kiek vengia savo vaikams į rankas įduoti išmaniuosius įrenginius, vis dėlto šiandien jie gali tapti puikiu būdu paskatinti vaikus skaityti. Juk knyga, kuri džiugina, skatina žaisti ir domėtis įvairiausiais dalykais, iškart tampa įdomesnė.

Silvijos Smolskaitės straipsnis