Kas turi išrinkti vaikams knygas? Suaugę ar patys vaikai?

Vaikų literatūra po truputį augina savo sparnus ir bando pakilti iš suaugusiųjų literatūros šešėlio. Šių metų Vilniaus knygų mugė parodė, kad daugėja vaikų literatūros autorių, jų knygų pristatymų, renginių. Šeimos noriai užsuka į vaikų literatūros skyrius bibliotekose, knygynuose. O čia vaikų laukia šimtai knygų skirtingais viršeliais. Kurią pasirinkti? Ar vaikas noriau skaitys savo paties išsirinktą knygą, ar tą, kurią jam įduos tėvai ar mokytojai? Ar tikrai suaugę visada išrinks geriausią knygą vaikui? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbėjosi su knygos „Brolis, kurio nereikėjo“ autore ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausiąja tyrėja Egle Baliutavičiūte.

DSC_3816Kaip Jums atrodo, kokių knygų vaikams šiuo metu trūksta, o kokių per daug? Kaip vertintumėte knygų vaikams pasiūlą lyginant su suaugusiųjų?

Turint omenyje mūsų rinkos dydį ir galimybes, manau, kad mūsų situacija visai nebloga. Kalbant apie verstines knygas, suprantama, kad didžiąją dalį sudaro populiarioji (tai nereiškia, kad bloga) literatūra, tačiau pasirodo ir įdomių eksperimentinių, taip pat ir sudėtingesnių, keliančių nepatogias ar filosofines temas knygų, išeina ir užsienyje gerai įvertintų, reikšmingiausius vaikų literatūros apdovanojimus, pavyzdžiui, H. Ch. Anderseno medalį, A. Lindgren premiją, Kernegio bei Niuberio medalius ir kt. pelniusių knygų. Žinoma, tokių knygų visada norisi daugiau.

Ko trūksta? Vertimų iš įvairesnių kalbų. Dabar didžiąją dalį per metus išeinančių verstinių knygų vaikams sudaro vertimai iš anglų kalbos. Iš skirtingų kultūrų ateinanti literatūra daugiau ar mažiau skiriasi, atneša naujų patirčių, idėjų. Tačiau ir iš tos pačios anglų kalbos verčiama selektyviai, žiūrima, kas galėtų įtikti dabartiniam skaitytojui, kad būtų populiaru, gerai vertinama, taip nepamatome tos teminės, stilistinės ir kt. knygų įvairovės, kuri yra anglakalbėse šalyse.

Taip pat norėtųsi kiek daugiau jau vaikų literatūros klasika tapusių kūrinių, dabar gi daugiausia verčiama naujausia literatūra.

Kalbant apie lietuvių vaikų literatūrą pastarieji metai gana džiugūs – vyksta vaikų ir paauglių literatūros konkursai, sparčiai ateina nauji autoriai, atsiranda galimybių leisti ne masėms skirtas knygas.

Šiek tiek liūdna dėl mūsų vaikų literatūros klasikos. Norėtųsi daugiau atnaujintų leidimų su šiuolaikiškomis išmoningomis iliustracijomis. Juk nauja išvaizda, geros iliustracijos padeda aktualizuoti kūrinį, pritraukti naują skaitytojų kartą.

 

20180224_71Man susidarė įspūdis, kad vaikų literatūrai ir knygoms tiek žiniasklaidoje, tiek Knygų mugėje skiriamas palyginti mažas dėmesys. Galbūt klystu? Kaip atrodo Jums?

Vaikų literatūra visada buvo suaugusiųjų literatūros šešėlyje. Tačiau per pastaruosius 50–60 metų ji užima vis aukštesnes pozicijas, atrado vietą akademijoje, didėja vaikų knygų skyriai knygynuose ir bibliotekose, rašytojai šypsosi iš populiarių žurnalų ir portalų, bendrauja tiesiogiai su savo auditorija ar jų tėvais tiesiogiai socialiniuose tinkluose, vaikų literatūra vis labiau matoma tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.

Kad didesnis dėmesys skiriamas suaugusiųjų literatūrai, manau, natūralu, nesuprantama man tik vaikų literatūrą paniekinanti, nužeminanti pozicija. Kalbant konkrečiai apie Knygų mugę… organizatoriai laukia renginių pasiūlymų, ne patys juos visus sugalvoja, tad jei vaikų literatūra propaguojančios leidyklos, organizacijos ir pan. siūlytų daugiau renginių, gal jų ir daugiau atsirastų programoje?

O juk poreikis tikrai yra. Į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka organizuojamus renginius, skirtus suaugusiesiems, besidomintiems vaikų literatūra ar dirbantiems su vaikais, susirenka pilnos salės, nemažai dar ir stebi renginius „Youtube“. Antra, nudžiugino ir pasisekęs pirmasis vaikų literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“, kur mačiau tikrai nemažai tėvų su vaikais, jiems buvo pasiūlyta įvairių literatūrinių renginių, galimybė įsigyti knygų, pabendrauti su autoriais. O festivalį lydėjusi „Vaikų knygos konferencija“, kurioje kalbėta daugiau apie vaikų rašytojams, iliustratoriams bei kitiems, besisukantiems šioje sferoje, įdomias temas, bet būta ir bendresnių temų apie vaikų literatūrą, irgi pritraukė nemažai susidomėjusių suaugusiųjų. Ir Knygų mugėje geru laiku vykstantys vaikų literatūrai skirti renginiai pritraukia skaitytojus.

Visa tai rodo, kad vaikų literatūra yra aktuali, tik reikia eiti, daryti, taip pat ir bendrauti su žiniasklaida, kad žinia pasklistų kuo plačiau.

 

20180222_32

Yra tekę pastebėti situacijų, kai vaikai nori vienos knygos, bet tėvai jam išrenka ir nuperka kitą (pvz., nepatinka pavadinimas, iliustracijos). Ar esate pastebėjusi tokių atvejų ir kaip juos vertintumėte?

Knygyne niekados nedirbau, tačiau ir bibliotekoje būna panašių atvejų. Viena vertus, vertingu labai teigiamai tai, kad tėvai domisi, ką skaito jų vaikai, siekia, kad į mažųjų rankas patektų kokybiška, vertinga, meniška, ugdanti, šeimos vertybes atitinkanti literatūra. Kita vertus, liūdna, jei knyga atmetama dėl labai paviršutiniškų dalykų, niekaip nesusijusių su kokybe, – autoriaus pavardės, pavadinimo. Pavyzdžiui, kartą bibliotekoje girdėjau, kaip tėvas paniekinamai atsiliepė apie „Kakės Makės“ serijos knygą, nes jos autorė pasirašiusi kaip Žutautė, ne Žutautienė ar Žutautytė.

Kita vertus, net jei knygoje steigiamos vertybės, idėjos ir pan. tėvams nepatinka, galbūt verta paskaityti su vaiku tą jų norimą knygą ir apie visa tai pasišnekėti? Išsakyti savo nuomonę, padėti vaikui susidaryti savąją? Juk vis vien nuo vaiko nieko nenuslėpsi, apie dalykus, kurie tėvams kelia nepatogumą, vaikas tikrai išgirs kieme, mokykloje, galiausiai perskaitys internete.

 

Ar gali būti, kad jeigu pats vaikas sau išsirenka knygą, jis mieliau ją ir skaitys? Tačiau yra antra medalio pusė – galbūt tėvai jam išrinktų kokybiškesnę knygą. Kaip manote, kaip rasti tą aukso viduriuką, kad ir vaikas knygą mielai skaitytų, ir ji jam būtų vertinga.

Manau, kad tokioje situacijoje geriausias sprendimas – derybos, pokalbis. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, paprastai nemėgsta, kai jiems primygtinai, nediplomatiškai aiškinama, ką skaityti, privalomosios literatūros ir taip pakankamai gauna mokykloje. Apskritai vaikai labai skirtingi, vienas skaitys, nes jam padavė tėvai, kitas būtent todėl neskaitys… Tėvai, besidomintys savo vaikais, jų pomėgiais ir interesais, paprastai supranta ar nujaučia, kaip vaiką paveikti, kaip su juo susitarti.

Man priimtiniausias kelias atrodo nuoširdus pokalbis, kai vaikas nelaikomas žemesniu vien todėl, kad yra jaunesnis ir mažiau patyręs. Pavyzdžiui, kodėl neargumentavus, kodėl norite, kad vaikas skaitytų vieną ar kitą knygą? Gal ir jūs ją skaitėte, ji jums labai patiko ir norėtumėte apie ją pasišnekėti su vaiku? O galbūt galima susitarti – vaikas išsirenka dvi, ir jūs jam išrenkate dvi? Būdų, kaip ugdyti vaiko literatūrinį skonį (ir ne tik), bet nežeminančių vaiko orumo, apstu.

Aišku, reikia suprasti ir tai, kad vaikai ne veltui nori skaityti tai, ką nori skaityti. Pasirinkimą lemia nebūtinai vien skaitinio trumpumas, lengvumas, iliustracijų gausa. Galbūt vaiką tiesiog labai domina tam tikra tema, tikisi knygoje rasti kažkokius atsakymus, be to, svarbūs ir tokie dalykai kaip mada, knygos populiarumas, ką skaito bendraamžiai, draugai. Kaip ir įvairūs žaidimai, laisvalaikio pomėgiai, taip ir knygos svarbios vaikų socializacijai, bendravimui su draugais.

 

20180224_140Kaip atrodo, nuo kurio amžiaus reikėtų ugdyti vaikų literatūrinį išprusimą? Klausimas labai nelengvas, bet vis dėlto kaip reikėtų padėti vaikams nepasiklysti tarp knygų?

Na, skaityti vaikams reikėtų nuo pat gimimo (galima ir iki to), aišku, šiuo laikotarpiu svarbiausias pats bendravimas, kalbinių įgūdžių lavinimas, pratinimas prie knygos kaip objekto. Tačiau kam kūdikiui skaityti prastą knygą, jei galima rinktis gerą, juk ir suaugusiajam smagiau skaityti įdomią, stebinančią, menišką knygą! Kam dvimečiui trimečiui duoti mėgėjiškai iliustruotą knygą, jei galime rinktis profesionalių iliustruotojų darbus?

O nepasiklysti labai sunku, ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Todėl tėvai, ieškantys geros, vertingos, ugdančios vaikų literatūros turėtų bendrauti su bibliotekininkais, mokytojais, paieškoti internete specialistų sudarytų rekomenduojamų skaitinių sąrašų. Gerų patarimų galima sulaukti ir „Facebook“ grupėje „Vaikų literatūra“.

Ką daryti vaikams? Panirti į bibliotekos ar knygyno lentynas, vartyti, skaityti, ieškoti, kas jiems įdomu. Pasiklysti tarp knygų ir pačiam rasti išėjimą. Tai nuotykis!

 

20180224_98

Ar skaitymas vien dėl skaitymo gali būti naudingas? Vis prisimenu vienos mamos prašymą: „Duokite tokią knygą vaikui, kad perskaitytų ir pamirštų. Kad daug nereikėtų galvoti“.

Galbūt ir gali būti naudingas kaip priebėga nuo to, kas slegia, atsipalaidavimas, žaidimas. Be to, skaitymas bet kokiu atveju ugdo kalbinius įgūdžius, gramatiką. Bet kiek tame prasmės?

Literatūra tuo ir ypatinga, kad suteikia progą pamąstyti apie dalykus, apie kuriuos galbūt paprastai negalvojame, neatkreipiame dėmesio ar net nieko nežinome, tai galimybė geriau pažinti save ir pasaulį, istoriją, lavinti kritinį žvilgsnį, pramokti analizuoti, atskirti pelus nuo grūdų.

Kita vertus, jei knyga lengva ir nuotaikinga, dar nereiškia, kad ji tuščia.

Dėkojam už pokalbį!

Reklama

Kaip suaugusieji žaloja ir stiprina vaiko savivertę?

Rašytoja Jolita Zykutė žino, ką daryti, kad jūsų maža ar jau paaugusi dukra laimėtų pasaulio grožio konkursą. Juk ji parašė knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ („Nieko rimto“, 2018). Tačiau, jeigu atvirai, šis straipsnis tyčia buvo pradėtas taip, kad susimąstytumėte, koks galingas žodžių derinys „laimėti grožio konkursą“. Kuo tiki vaikai? Tuo, ką mato, ar tuo, ką jiems sakote? Ar kalbėjote su jais apie grožio sąvoką? Ar įsivaizduojate, kaip jūsų dukra mato pasaulį?

Brigita Baks

Brigita Baks

Pokalbio pašnekovė – Universitetinio valgymo sutrikimų centro vadovė gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Brigita Baks, paklausta, kaip kovoti su milžiniška žiniasklaidos ir grožio industrijos įtaka vaikams ir jaunimui, sako: „Kiekvienas iš mūsų – ne tik informacijos vartotojas, bet ir jos kūrėjas. Kokius įrašus skelbiate „Facebooke“? Kokias pastabas sakote apie žmonių išvaizdą? Kaip elgiatės namuose? Ar mama stovėdama prie veidrodžio (ir šaldytuvo) dūsauja, kad vėl sustorėjo? Sportas, judėjimas – džiaugsmas ar kančios sinonimas?“ Jos žodžiai skatina susimąstyti, kad mes patys galime daug ką pakeisti.

Prakalbus apie vidinius dalykus, kurie mergaitėms galėtų būti atrama ir pagalba kovoje už teisę būti savimi, o ne atitikti industrijos sugalvotus grožio rėmus, psichoterapeutė pabrėžia savivertės svarbą. Tėvai, mokytojai ir visi kiti vaiko gyvenime dalyvaujantys suaugusieji kasdieniais veiksmais gali padėti auginti arba, priešingai, – niokoti vaiko savivertę.

Taigi, kaip suaugusieji žaloja ir stiprina vaiko savivertę?

Paties vaiko nematymas – kai suaugusiųjų mintyse nėra vietos vaikui, tik įsivaizdavimams, koks jis turi būti. Jei vaikas jaučia, jog jis yra matomas, mylimas, jo savivertė auga labai stipriai. Svarbu ne tai, ko tėvai nori iš vaiko, bet įsiklausyti į jį patį, jo unikalumą. Pavyzdžiui, viena mergaitė tėvų buvo apibūdinta kaip drovi, nepasitikinti, o kai tėvai atsitraukė, leido jai būti savimi, paaiškėjo, kad dukra – ramaus būdo, analitiška, stebinti. Drovumas buvo niekuo dėtas, tiesiog mergaitei reikėjo kitokios erdvės. Šalia kitų aktyvių vaikų šeimoje tai atrodė kaip trūkumas, bet tai nėra trūkumas, ji tiesiog kitokia!

Silpnybių akcentavimas – kai tėvai koncentruojasi į vaiko silpnybes, nuolat kritikuoja. Silpnybes rodykite ne kaip smerkiantį faktą, o kartu ieškokite būdų, kaip gerinti situaciją, mokykite ieškoti sprendimų. Suraskite ir vystykite vaiko stipriąją pusę – kuo jis talentingas, kas jam sekasi.

Negatyvumas. Kaip jaučiatės jūs pats, kai esate nuolat kritikuojamas? Stenkitės galvoti ir kalbėti pozityviai. Pvz., vietoje „Aš niekada šito neišmoksiu“, sakykite: „Taip, tai sunku, bet kantriai stengiantis tikrai pavyks.“

Ribų nebuvimas vaikui sukuria nesaugumo jausmą, chaosą. Ribos, struktūra padeda vaikui augti, tuomet jie žino, ko tėvai iš jų tikisi, ir kaip užsitarnauti tėvų pagyrimą. Ribose vaikai gali veikti plačiai, bet jos yra būtinos, nes tik taip vaikai yra apsaugoti. Vaikams augant, jie  vis daugiau išmoksta, užsitarnauja pasitikėjimą, ribos plečiasi.

Neverbalinė kalba. Pavyzdžiui, sakote vaikui: „Kaip įdomiai pasakoji“, o patys vartote akis – iš tiesų jums nuobodu. Neverbalinis bendravimas stipresnis už gražius žodžius! Parodykite vaikui palaikymą ne tik kalbėdami, bet ir skiriamu laiku, veiksmais (nusišypsodami, apkabindami, paliesdami).

Jolita Zykute

Jolita Zykutė

Autoritarinis bendravimas – kai tėvai nuolat įsitraukia į jėgos žaidimus, bet kokiu klausimu nori būti viršesni. Bendraudami jie net nežiūri, ką kalba vaikas, koks šio sakomos informacijos turinys. Paradoksalu, bet tai tik parodo, kad neaiški hierarchija namuose, nes reikia dėl jos nuolat „muštis“. Nemaišykite – autoritetas ir autoritarizmas yra du skirtingi dalykai! Iš tiesų tėvai turi būti ne diktatoriaus, o kelrodžio pozicijoje. Bendraudami su vaiku leiskite jam aktyviai dalyvauti, ne gąsdinkite viskuo, o aiškinkite, kalbėkite argumentuotai ir pasistenkite išgirsti, ką sako vaikas.

Vaiko veikimo galios ribojimas. Kai tėvai viską vaikui duoda tam neįdėjus jokių pastangų, tada jis nesupranta pasekmės ir priežasties ryšio. Jei vaikas stengiasi ir būna apdovanotas, tai džiaugsmas  „Aš dariau ir gavau“ itin prasmingas, nes tai būna vaiko, o ne duodančių tėvų nuopelnas. Vaikas įgalinamas, jo pastangos duoda vaisius, jis motyvuojamas stengtis.

Tėvų frustracija. Vaikui tėvai labai svarbūs, dideli, kaip kokie dievai. Ir štai dievai užsirūstino ir trankosi žaibais… Vaikui tampa labai baisu, jis pasijunta visiškai menkas, mažas. Kur ten būti savivertei? Pasitikintis vaikas ištveria frustraciją, moka reikšti jausmus, nereaguoja agresyviai ir nesislepia, atlaiko bendraamžių spaudimą (t. y. moka pasakyti „ne“ tinkamai, neprarasdamas draugų). O to išmokstama stebint, kaip tėvai tą daro šeimoje, kaip  sprendžia konfliktus.

Per griežta disciplina. Jeigu tėvų diktuojamos taisyklės labai siauros, per griežtos, vaikas jaučiasi itin mažas, nesvarbus, mano, kad jis visiškai negali pats priimti sprendimų. Palikite vaikui vietos, kad jis galėtų pasisakyti, jausti, jog ir jis gali daryti įtaką, kažką keisti. Juk pasitikintis vaikas nebijo imtis iniciatyvos.

karunu dirbtuves

 

Vaikai per dažnai „gelbėjami“. Neleisdami vaikui klysti, išbandyti, įgauti naujų įgūdžių ir juos panaudoti, sukuriame situaciją, kai vaikas galvoja: „Kokie stiprūs mano tėvai“. Jeigu vaikas įveikia sunkumus pats, tada jis supranta: „Ir mano tėvai geri, ir aš pats galiu, ir aš moku!“ Pasitikintis vaikas geba prisiimti atsakomybę.

Nesėkmės sureikšminimas. Normalu, kad gyvenime atsitinka nesėkmių, net jeigu labai stengiesi. Iškilus problemoms, spręskite jas kartu, aptardami įvairius variantus:  „Jeigu taip elgsimės, kas bus tada? Apsvarstykime kitą variantą. O tada dar trečią būdą.“

Tuščiažodžiavimas. Jei per dažnai kartojamą „nedaryk šito, nes…“ palydime ilgais pamokslais, vaikai greitai išmoksta tiesiog ignoruoti, negirdėti tėvų kalbų.

P. S. Jeigu paskaitę psichoterapeutės Brigitos Baks patarimus jaučiate, kad į jūsų daržą vienas po kito įkrito akmenys ir jų tiek daug, kad nors statyk tvorą, už kurios liesite savigraužos ašaras, sustokite. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – tokius išganingus žodžius knygoje „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“, 2018) pasako tyliakalbis berniukas karalaitei, kuri graužiasi, jog dėl jos poelgių sugriuvo ir jos, ir jos karalystės gyvenimas. Šis patarimas padeda mergaitei suprasti, kad nėra padėties be išeities. Ji randa jėgų patikėti, kad pokytis įmanomas, grįžta namo ir… viską sutvarko.

Tobulais tėvais negimstama. Jais mokomės būti. Todėl, jei pastebėjote, kad išsipurvinote, tiesiog nusiprauskite.  Dėl savęs ir savo vaikų.

Marius Čepulis: „Geriausia pagarba gamtai ir jos gyventojams – nesikišti į jų gyvenimą“

Marius Čepulis – veiklus žmogus, geriausiai žinomas kaip fotografas, įamžinantis Lietuvos gamtą ir joje gyvenančius gyvūnus. Jis užsiima ir savanoriška veikla – darželiuose bei mokyklose skaito paskaitas apie gyvūnus ir gamtą. Be to, parašė jau antrąją knygą – „Visa tiesa apie gyvūnus“. Fotografą ir rašytoją Marių Čepulį pakalbinome apie projektą „Čepulio fotoklajonės“, gamtosaugą ir mitus apie gyvūnus.

Kaip gimė projektas „Čepulio fotoklajonės“? Kiek jau metų jis gyvuoja?
Buvo šaltas apniukęs sausio vakaras. Čepulis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į besisūkuriuojančias snaiges. „O gal reiktų sukurti savo „Facebook“ puslapį ir parodyti žmonėms ne tik Lietuvos gamtą, bet ir aprašyti, kas vyksta už kadro“, – pagalvojo jis. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo to vakaro praėjo 4 metai, Čepulio klajones jau stebi daugiau nei 60 000 sekėjų, o ans dieną iš dienos rodo tai, ką pavyksta nufotografuoti pelkėse, miškuose bei laukuose ir pasakoja apie miško gyvenimą, ragina gerbti gamtą bei porina savo nuotykius.

Kaip jums atrodo, kokia „Čepulio fotoklajonių“ sėkmės paslaptis?
Iki tol kažko panašaus nelabai ir buvo. Fotografai tiesiog publikuodavo savo nuotraukas be jokių aprašymų. Juk nuotrauka tėra sustabdyta 1/1000 sekundės dalis, o kas vyksta už kadro, ko reikia, kad tas kadras būtų padarytas, dažniausiai likdavo paslaptyje. O, pasirodo, žmonėms tai labai įdomu. Žinoma, ir rašymo stilius jiems turbūt pasirodė prie širdies, ir šmaikštūs komentarai. Taip pat puslapis atlieka ir švietėjišką funkciją. Tik tuos sausus faktus reikia pateikti įdomiau, tada žmonės su malonumu domisi ir skaito. Tuo labiau, kad dabar rašančių apie mūsų šalies gamtą ne tiek ir daug, o per telikus tik į liūtus ir begemotus galima vėpsot.

Jeigu Marius Čepulis būtų gyvūnu, kokiu gyvūnu norėtumėte būti ir kodėl?
Jis norėtų būt Marium Čepuliu. Šiaip biologui yra labai sunku išsirinkti gyvūną, kuriuo jis norėtų būti. Gal papūga kea, kuri gyvena Naujoj Zelandijoj, yra pats sumaniausias paukštis, labai didelis zbitkininkas ir razbaininkas ir dėl smagumo dūksta, voliojas sniege.

Kaip Jūs pats apibūdintumėte skaitytoją, kuriam yra skirta knyga „Visa tiesa apie gyvūnus“?
Aš neišskirčiau jokio tipo skaitytojų, nes visi čia suras kažką įdomaus, negirdėto, naujo. Ji visa tiesa apie gyvunus_spskirta tiek vaikams, tiek suaugusiems – visiems, kas domisi ir nori geriau pažinti mūsų gamtą ir gyvūnus.

Kurio gyvūno elgesiui suprasti prireikė daugiausiai laiko? Kurio gyvūno elgesys labiausiai žavi?
Turbūt viso gyvenimo neužteks iki galo suprasti gyvūnų elgesį, tai yra nuolatinis procesas, kuriam skiriu daug laiko, bet vis vien esu pažinimo kelio pradžioje. Stebėti nelaisvėje juos tikrai nėra sudėtinga (turėjau augintinį kranklį), bet laisvėje tai yra iššūkis ir kartais tai net neįmanoma, todėl turi tenkintis tik jų paliktomis veiklos žymėmis ar pėdsakais. Turbūt iš žinduolių labiausiai žavi vilkai, o iš paukščių krankliai (nes abu yra labai gudrūs, sumanūs, atsargūs, plėšrūs padarai).

Kaip manote, ar lietuviai pakankamai dėmesio skiria gamtosaugai? Ar pakankamai gerbiame gamtą ir jos gyventojus?
Tie, kurie skaito Čepulį ir gerbia gamtą, ir dėmesio pakankamai skiria (šypsosi). O jei rimčiau, dėmesio gamtosaugai visada trūksta ir trūks. Vis tik dažnai čia laimi elementarus pelno siekimas. Ūkininkui dažnai giliai vienodai, kas atsitiks su upeliu, ežeru ar Baltijos jūra, jei jis patręš truputėlį daugiau, kad turėtų didesnį derlių. Miško savininkui svarbu iš savo plotų kuo daugiau pinigų išpešt. Išvertę šiukšles pamiškėje gyvuliai (jie tikrai nėra žmonės) sutaupo savartyno mokesčių. Žmonės vis dar į gamtą žiūri kaip į nesibaigiančią gėrybių kraitelę, kurią gali spardyt, mėtyt, laužyt, bet ji pilna ir pilna. Deja, ji dėvisi, irsta, tuštėja ir milžininškais tempais, o išvardintos bėdos palyginus yra visiški niekai su problemomis, kurias sukels šylantis klimatas.

O šiaip geriausia pagarba gamtai ir jos gyventojams – nesikišti į jų gyvenimą. Negelbėti, nešerti laukinių gyvių, nemedžioti plėšrūnų ir jiems palikti reguliatoriaus vaidmenį.
Gal turite kokią įsimintiną istoriją, kuri nutiko su Jūsų knygoje aprašytu gyvūnu?
Beveik su visais gyviais esu turėjęs linksmų nutikimų. Bet gal įsimintiniausia, kai mane užpuolė taurusis elnias, nes jis galvojo, kad ir aš esu elnias ir noriu jo pateles nuviliot. Mat tuo metu buvau užsiauginęs didžiulius ragus ir baubdavau. O jei rimtai, elnias patinas rujos įkarštyje išgirdo, kaip kažkas perbrido griovį (ten buvau aš), tada išgirdo konkurento baubimą (tiesiai už manęs baubė kitas elnias), jis grioviu atšuoliavo iki manęs ir aš vos spėjau atšokt. Tada jis mane užuodė ir, žinoma, paspruko, o jo damos liko nieko nesupratusios.

_DSC0004Kokį gyvūną dabar labiausiai norėtumėte nufotografuoti?
Daugybę gyvūnų dar vis noriu nufotografuot, nuo pelės mažylės, šikšnosparnio skrydyje iki vilko ar lūšies, o iš paukščių – tetervinų tuoktuves.

Esate teigęs, jog fotografuojant gyvūnus svarbiausia sukauptos žinios ir patirtis. Ar naująją knygą galima vadinti tų žinių rezultatu?
Yra du būdai fotografuoti gyvūnus. Vienam reikia žinių (ir pinigų), kitam pinigų. Jei nenori studijuoti gyvūnų elgsenos, vargti, šalti, šlapti, klajoti šimtus kilometrų, galima nuvažiuoti į specialias mokamas slėptuves, kur tie gyvūnai priviliojami, ir fotografuoti, kiek širdis geidžia. Kitu atveju svarbiausias dalykas yra žinios ir patirtis. Iš dalies naujoji knyga yra tų žinių rezultatas. Šiaip aš ją jau labai seniai norėjau parašyti, nes mūsuose labai smarkiai įsigalėję mitai apie gyvius. Visi žino, kad pelėdos protingos (bet kuri varna prieš ją yra lyg Einšteinas prieš pirmokėlį), vilkai kvaili (patys sumaniausi laukiniai padarai), kiškiai bailūs (vieni drąsiausių gyvių), gervė – garnio pati, elnio žmona yra stirna ir t. t. Tai pagrindinis tikslas buvo paneigti tuos mitus ir reabilituoti kai kuriuos gyvius.

Ar nepanaudotiems kadrams vis dar bus galimybė išvysti dienos šviesą? Galbūt turite jiems kažką numatęs?
Kai kuriems kadrams reikia subręsti ir į juos pažiūrėti po kelių mėnesių ar metų, tada dažnai pamatai tai, ko anksčiau nepastebėjai. Ar jiems esu kažką numatęs? Kaip sako žmonės, ateis laikas, bus ir vaikas.

Kodėl vaikai meluoja ir kaip tai sustabdyti?

Paklausta, ar išsiunčiau reikiamus dokumentus, nusišypsau ir nervingai sulinksiu. Skubu išsiųsti dabar pat. Vis dėlto pamelavau. Kolegė priėjusi paklausia, ar jai tinka naujieji akiniai. Nesvarbu, ką galvoju. Nenoriu, kad įsižeistų. Pameluoju.

Taigi meluojame mes visi. Tiesa, vaikai paprastai tai daro kiek dažniau nei suaugusieji. Su jais buvo atlikta daug tyrimų mėginant išsiaiškinti, kaip dažnai vaikai meluoja ir kokios priežastys dažniausiai juos skatina meluoti.

DSC_0806Kanadoje esančio Vaterlo universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu stebėjo vaikus jų pačių namuose. Tyrimo metu nustatyta, kad 96 procentai vaikų linkę meluoti įvairiose situacijose. Keturmečiai vidutiniškai melavo kas dvi valandas, šešiamečiai – kas valandą.

Melavimas reikalauja sudėtingo mąstymo. Vaikai ne tik turi įsivaizduoti kažką, kas yra netiesa, bet ir nuspėti, kaip bus reaguojama į jų pasakas, atsiminti netikrą istoriją ir ją tęsti bei kontroliuoti impulsyvų norą pasakyti visą tiesą. Kuo vaikai vyresni, tuo geriau meluoja.

Vaikai pradeda meluoti būdami maždaug dvejų ar trejų metų. Pirmieji melai dažniausiai naudojami paneigti jų neteisingą elgesį. Tačiau tai gali būti tiesiog didelis noras pakeisti praeitį ir pasitaisyti, o ne apgalvotas melas. Maži vaikai, sakydami, kad tai padarė ne jie, įsivaizduoja, jog tuomet jų tėvai nepyks ir anksčiau padaryta kiaulystė kažkokiu magišku būdu išsitrins iš jų atminties.

Maždaug ketverių metų vaikai pradeda įsivaizduoti, ką kas nors kitas gali galvoti ir kaip reaguoti į jų melą. Jų melai tampa įtikimesni, nes vaikai pradeda suprasti, ką žino ir ko nežino jų klausytojai. Jie jau gali atskirti melą nuo tiesos, žino, kad meluoti blogai, tačiau tuo pat metu nori patenkinti suaugusius, todėl meluoja užglaistydami blogą elgesį.

Septynerių–aštuonerių metų vaikai ne tik sugeba sąmoningai meluoti, bet taip pat gali sklandžiai tęsti melagingas istorijas ir tuo pačiu apsimesti nuoširdžiais. Tokių metų vaikai meluoja tam, kad nepapultų į bėdą ir nesijaustų „blogais vaikais“.

Su vaikų melavimu kovoti kartais gali būti nepaprastai sunku, todėl vienas iš įrankiųriesutortas_d bent šiek tiek pristabdyti vaikų melus gali būti knygos. Knygų, kuriose kalbama apie melavimą, yra nemažai, tad pasirinkti yra iš ko. Turbūt daugeliui pažįstamas pavyzdys – Motiejaus Valančiaus „Mikė melagėlis“ („Vaga“, 1980 m., „Vyturys“, 1991 m.). Tai istorija apie vaiką, kuris visad meluodavo, tad, kai galiausiai pasakė tiesą, niekas juo nebetikėjo. Yra ir naujesnių kūrinių šia tema. Praėjusiais metais leidykla „Nieko rimto“ išleido Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės knygą „Riešutortas“ vaikams apie melavimą ir jo pasekmes. Tai smagi ir puikiai iliustruota istorija apie varniuką ir voveriuką, kurie suvalgę riešutus mėgina suversti kaltę lapei. Knygos ir smagios, pamokančios istorijos padės vaikams nuo mažens suprasti, kad melai prie gero neveda.

Vaikams būtina nuo pat pirmųjų mėginimų meluoti suvokti, kad melas negali būti skatintinas dalykas ir kad tiesa visada išaiškėja. Mokyti sakyti tiesą galima net ir per pačius mažiausius dalykus, todėl pats pirmasis įrankis tam tikrai gali būti pamokančios knygos. Net jeigu jos ir nepadės visiškai atpratinti vaiko nuo melavimo, tai galbūt privers jį prieš meluojant nors sekundei susimąstyti. Na, o papildomas laikas su vaiku ir skaitymas jam apie svarbius dalykus tikrai padės kurti tvirtesnį tarpusavio ryšį ir padidinti pasitikėjimą.

Šaltinis: PBS Parents. (http://www.pbs.org/parents/expert-tips-advice/2015/11/little-liars-why-kids-lie-and-what-to-do-about-it/)

Silvijos Smolskaitės straipsnis