Vertėjo darbas – ilgos valandos pokalbių tik su verčiamu tekstu

Pasirodžius naujai knygai apie jos autorių ir dailininką kalbama daugiausiai. Vis dėlto jeigu knygą parašė užsienio autorius, kad ją galėtume skaityti gimtąja kalba, didelį darbą turi atlikti ir vertėjai. Viltarė Urbaitė ir Inga Tuliševskaitė šiemet buvo apdovanotos už reikšmingiausius ir meniškiausius metų vertimus vaikams ir paaugliams. Viltarė Urbaitė už Emmi Itäranta’os knygos „Vandens skonis“ vertimą iš suomių kalbos, o Inga Tuliševskaitė už Kimberly Brubaker Bradley knygos „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ vertimą iš anglų kalbos. Kas yra kokybiškas vertimas? Kodėl svarbu turėti galimybę skaityti knygas lietuviškai? Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai? Apie tai Vaiva Rutkauskaitė kalbėjo su apdovanotomis vertėjomis.

Jūsų dėka knygos prabyla lietuviškai. Kodėl svarbu turėti galimybę knygas skaityti lietuviškai? O galbūt kaip tik knygos originalo kalba skaitymas būtų vertingesnis ir naudingesnis?

Viltarė Urbaitė: Na, pasaulyje juk labai daug kalbų ir dar daugiau vertingų knygų. Manau, skaityti originalo kalba yra naudinga ir verta, kai jau moki tą kitą kalbą ir gali suvokti knygos turinį, pajusti žodžių skonį. O vaikai pirmiausia mokosi gimtosios kalbos, būtent skaitydami (klausydami) plečia savo pasaulio suvokimą ir turtina žodyną, tad jiems tikrai svarbu skaityti lietuviškai.

Inga Tuliševskaitė: Leidykla „Nieko rimto“ leidžia knygas vaikams. Manau, pirmiausia mažyliai turėtų išmokti ir pamilti gimtąją kalbą, perprasti jos grožį, pažinti nepakartojamus lobius. Esu iš kartos, kuri vaikystėje skaitė „Brisiaus galą“ ir „Kliudžiau“, „Skudurinę Onutę“ ir „Mikę Pūkuotuką“, ir dar daug kitų puikių knygų, lietuvių autorių ir verstinių… Nuostabus jausmas. Skaityti originalo kalba vaikai galėtų jau paaugę, turėdami tvirtus gimtosios kalbos pagrindus. Todėl ir reikia versti knygas vaikams. Tiesa, viena neatmeta kita: vaikai gali skaityti ir knygų vertimus į lietuvių kalbą, ir originalias knygas, pagal nuotaiką ir galimybes. Tik ar visi vaikai pajėgtų originalo kalbomis perskaityti Astridos Lindgren, Tove’ės Janson, Ericho Kästnerio, Giannio Rodario ar Alano Alexanderio Milne’o knygas, o skaitydami puikius jų vertimus gali džiaugtis jose aprašytais nuostabiais pasakiškais pasauliais.

Ar visi norintys gali būti vertėjais?

Viltarė Urbaitė: Nežinau, gal svarbiausia ir yra noras, jeigu pabandžius nenusvyra rankos ir rezultatas tenkina, galima eiti tuo keliu. Manyčiau, vertėjas (bent jau raštu) turi būti kantrus, gal net „krapštukas“, turėti gerą atmintį, kalbos pojūtį ir gana daug kuo domėtis: kad versti būtų lengviau, reikia nemažai žinių apie pasaulį arba bent jau mokėti jų susirasti.

Eglės Baliutavičiūtės daryta nuotrauka

Inga Tuliševskaitė: Tikrai sunkus klausimas, bet jei išties ko nors nori – gali pasiekti. Koks turi būti vertėjas? Nežinau. Gal kantrus, kruopštus, kūrybingas. Nelengva ilgas valandas kalbėtis tik su verčiamu tekstu. Ką vertėjas turi išmanyti? Kalbas ir – juk šįkart kalbame apie knygas mažiesiems – vaikų pasaulį.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo suomių, estų ir anglų kalbos? O kaip vertėjos darbas? Ar galima tai pavadinti pašaukimu?

Viltarė Urbaitė: Su estų kalba susidūriau gal būdama penkiolikos, mūsų šeima turėjo draugų Estijoje. Ten apsilankius vieną vasarą mane ir sužavėjo ta mįslinga, visiškai kitokia kalba, tad labai užsinorėjau perprasti tą paslaptį (šypsosi). Suomių kalba panaši, taip pat kuteno ausį ir viliojo, todėl apsidžiaugiau, kai Vilniaus universitete atsirado galimybė studijuoti lituanistiką kartu su suomių kalbos specializacija. Paskui Helsinkio universitete baigiau suomių kalbos ir kultūros magistro studijas, o estų kalbos ten mokiausi kaip pasirenkamojo dalyko. Versti pradėjau dar studijų VU metais, pirmiausia dalykinius tekstus, įvairius dokumentus. Išbandžiau ir vertimą žodžiu, bet gana greitai supratau, kad tai – ne man. Baigusi magistro studijas, dalyvavau grožinio vertimo seminare Suomijoje, Helsinkyje, turbūt po tos išvykos ir įgavau drąsos imtis grožinių tekstų, daugiau sužinojusi apie šiuolaikinę suomių literatūrą, populiarius autorius. Jau daugiau kaip dešimt metų verčiu grožinę literatūrą vaikams ir paaugliams ir man tai patinka, įkvepia ir tarsi truputį pakylėja nuo žemės. Nežinau, gal tai ir galima vadinti pašaukimu – kai dirbdamas jauti malonumą ir pasitenkinimą…

Inga Tuliševskaitė: Gyvenimas – atsitiktinumų rinkinys. Anglų kalba atėjo mokykloje – atsitiktinai, nes juk galėjo ateiti ir vokiečių ar prancūzų, paskui studijos universitete – jau mažiau atsitiktinės. Su vertimais irgi buvo daug mielų atsitiktinumų arba palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Dar mokantis mokykloje mamos draugų dėka turėjau galimybę versti techninius tekstus – daugiausia apie architektūrą – tuometiniame Informacijos institute, buvo toks Kalvarijų gatvės pradžioje. Atsimenu, bandomasis vertimas buvo matematikos tekstas, regis, konferencijai, iš lietuvių į anglų. Buvau drąsi. O pirmas literatūrinis vertimas – Luigio Pirandello apsakymas „Sutaupytas karstas“, 1978-aisiais išspausdintas žurnale „Kultūros barai“. Pašaukimas, manau, yra tai, ko negali nedaryti.

Ar prisimenate, kaip sekėsi versti pirmąją knygą? Ar daug jaudulio buvo, kai ta knyga pasirodė, kai paėmėte ją į rankas?

Viltarė Urbaitė: Pirmasis mano vertimas buvo Filologų moksleivių konkursui iš rusų kalbos versta knygelė apie krokodilą Geną. Atsimenu, kaip atsivertusi originalą svarsčiau, kaipgi prieiti prie to teksto – negi taip tiesiog imti ir perrašyti lietuviškai?.. Iki tol vertėjo darbas atrodė tokia mistika. Knyga buvo išleista dar po kelerių metų, man gana netikėtai, be abejo, jaudulio ir džiaugsmo buvo. Puikiai supratau, kad didelį darbą nuveikė redaktorė, tik jai prisilietus galėjo atsirasti kokybiška, skaitoma knyga.

Inga Tuliševskaitė: O, taip, prisimenu, kaip kaliau spausdinimo mašinėle trim egzemplioriais per kalkę. Be abejo, visada smagu paimti į rankas savo darbo rezultatą. Pirmosios knygos atveju daugiau jaudulio patyriau ne knygai pasirodžius, o to proceso eigoje. Tada buvo virsmo metai, Lietuvos kelio į nepriklausomybę pradžia. Sutartį pasirašiau su viena leidykla, paskui man nežinant ji perėjo kitai leidyklai, buvo susikirtimų su jos redaktoriais, iš aukšto žvelgusių į jiems nežinomą „mergaitę“, laimė, leidyklos vadovas buvo išmintingesnis ir knyga pasirodė. 75 tūkst. egzempliorių tiražu ir… be autorinių teisių. Intriga, beveik kaip aprašytoji knygoje.

Kiek laiko užtrunka knygos vertimas? Kokia yra šio darbo specifika?

Viltarė Urbaitė: Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Priklauso nuo knygos apimties, nuo teksto pobūdžio, galų gale ir nusiteikimas darbui daug lemia. Iš pradžių labai daug dirbdavau su žodynu, norėjau būti tikra, kad tiksliai suprantu žodžių reikšmę. Kuo toliau, tuo žodyno prireikia rečiau, tad darbas einasi sparčiau. Kai pasitaiko sunkiai išverčiamų vietų, žodžių žaismo, dažniausiai išverstam tekstui leidžiu kurį laiką „pailsėti“ arba nešiojuosi mintyse, paskui prisėdu galutinio sprendimo. Net jeigu kokią knygelę išverčiu greitai, tarkim, per keletą dienų, paskui turiu dar perskaityti galvodama apie adresatą, t. y. lietuvių skaitytoją, kartais tenka skaityti balsu, kad pajusčiau, ar tekstas sklandus, ar skaitant nesipina liežuvis. Kartais tenka konsultuotis su įvairių sričių žinovais, ieškoti augalo, gyvūno ar šiaip kokio reiškinio pavadinimo, tai irgi užima laiko. Versdama didesnės apimties knygą susiskaičiuoju, kiek puslapių per dieną galiu įveikti ir stengiuosi daugmaž laikytis grafiko.

Inga Tuliševskaitė: Deja, šiais pramoninės leidybos laikais vertimui skiriama mažokai laiko, tenka įtemptai dirbti, nes terminai spaudžia. O darbas – kūrybinis, su visais tokiam darbui būdingais trūkumais ir privalumais.

O kas yra kokybiškas vertimas?

Viltarė Urbaitė: Pirmiausia vertimas turi neiškraipyti kūrinio prasmės, bet ir aklai laikytis originalo kalbos nėra gerai, negali versti žodis žodin. Turbūt svarbiausia, kad tekstas nekliūtų lietuvių skaitytojui. Nepamenu, kas yra mokęs, kad geras vertimas yra toks, kurį skaitydamas nejauti, jog tai vertimas.

Inga Tuliševskaitė: Kaip ir bet kuris kitas tekstas, nesvarbu, verstinis ar originalus: jį skaitydamas turi jausti malonumą.

Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai?

Viltarė Urbaitė: Man patinka dirbti savo ritmu, nesėdėti biure nustatytomis darbo valandomis, nors kartais gana sunku nesiblaškant susitelkti būtent į vertimą, būna, kad darbo dienos valandos išsibarsto, o rezultato maža… Paprastai vertėjas yra vienas su tekstu, su savo kalbos jausmu, kylančiomis mintimis, todėl man asmeniškai gana svarbu turėti su kuo pasidalyti džiaugsmais, atradimais ar dvejonėmis, turėti kam parodyti vertimą ir sulaukti grįžtamojo ryšio. Kartais dalinuosi su artimaisiais, šeimos nariais, bet dažniausiai pirmasis objektyvus lietuvių skaitytojas būna knygos redaktorius (tikriau, redaktorė), galutinis variantas paprastai būna kūrybingo bendradarbiavimo su ja rezultatas.

Inga Tuliševskaitė: Persakysiu, kaip tą darbą apibūdino Umberto Eco: sėdi sau namuose su šlepetėm ir labai daug sužinai. O trūkumai… ar verta juos minėti?

Kokias knygas pačios mėgstate skaityti ir kokiomis kalbomis skaitote?

Viltarė Urbaitė: Šiuo metu daugiausia skaitau su savo vos ūgtelėjusiais vaikais – ir lietuvių autorių, ir verstines knygas, pvz., atradau vaikystėje neskaitytų Lindgren knygų. Ko gero, labiau mėgstu realistinę prozą, bet kartais visai smagu pasinerti į fantastiką ar detektyvą. Galiu skaityti suomių, estų, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis (tiesa, dėl kirilicos rašmenų gana lėtai). Bet paprastai skaitau suomių ar estų kalbomis ir vaikų ar paauglių knygas profesiniais tikslais – ieškodama verstinų knygų arba tiesiog norėdama susipažinti su bendru kontekstu.

Inga Tuliševskaitė: Mėgstu skaityti knygas vaikams, detektyvus, esė, apsakymus, romanus, poeziją… viską, kas gražiai ir įdomiai parašyta. Skaitau lietuviškai, galiu skaityti lenkiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, rusiškai…

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti į lietuvių kalbą?

Viltarė Urbaitė: Šiuo metu neturiu vienos išskirtinės, tokios vis dar ieškau, bet manau, kad yra daug gerų knygų, kurias norėčiau padėti atrasti lietuvių skaitytojams.

Inga Tuliševskaitė: Kadaise svajojau… bet gyvenimas bėga ir prabėga nepaprastai greitai, svajonės ne visada spėja iš paskos. Turiu tokią pusiau išverstą knygą vaikams, man ji be galo miela, tik leidėjams atrodo nekomercinė, o gal šiaip neįdomi. Matyt, jie žino, ką sako, tai aš sau verčiu toliau iš lėto, gal kada atspausdinsiu tą vertimą ir įrišiu trim egzemplioriais, anūkams.

Ko iš knygų vaikams gali pasimokyti ir suaugę?

Viltarė Urbaitė: Gal nebūtinai iš knygų mokomės. Pirmiausia – tai atgaiva, maloniai (ir drauge su savo vaiku) praleistas laikas, galimybė pažvelgti į pasaulį atviromis, atidžiomis vaiko akimis. Vaikų knygose daug šviesos ir vilties! Gal dėl to iš vaikų literatūros man ir nesinori išaugti.

Inga Tuliševskaitė: Knygos – ne vadovėliai, ar jos turėtų mokyti? Nebent diegti meilę, atjautą, supratimą apie blogį ir gėrį, draugystę ir ištikimybę… Tokias vertybes, kurios, aiman, vis labiau atgyvena… O knygas vaikams skaitantys suaugusieji turbūt išsaugojo širdyje vaikystėje turėtą gebėjimą stebėtis mūsų nepakartojamu pasauliu su visais jo gyventojais ir… tikėjimą stebuklais.

Rašytoja Vaiva Rykštaitė: „Vaikai pakeitė ne tik mane, bet ir mano rašymą“

Į šių metų Knygų mugę rašytoja Vaiva Rykštaitė atkeliavo iš Havajų. Tiesa, prie štai dar užsuko į Kauną, kur jos laukė išsiilgę giminaičiai. Jos naujausios knygos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ veikėjas Mikas į Lietuvą atvyko iš Amerikos. Ar kelionės padeda atrasti save? Ar rašymas vaikams keičia žmones? Jūsų dėmesiui – interviu su rašytoja Vaiva Rykštaite.

Kas šiuo metu Jums teikia daugiausiai džiaugsmo?
Šiuo metu mano dukros Žemyna ir Indraja. Jos didžiausias mano džiaugsmas ir tuo pačiu pagrindinis dirgiklis. Kartais labai išvargstu su jomis ir būnu pikta, bet pamačiusi tas mielas akutes širdyje kažkas suspurda ir suprantu, kad iš esmės esu labai laiminga. Pastaruoju metu dar džiugina tai, kad valgau kiek noriu ir niekas „neina į kūną“. Matyt, dėl to, kad žindau. O gal tikrai esu iš tų amžinai lieknų – bet tik dabar tai supratau, o žalioje jaunystėje nuolat laikiausi dietų, buvo iškreiptas mano grožio supratimas. Vis norėjosi būti lieknesnei. Dabar noriu būti išsimiegojusi ir žiūrėti daugiau gerų filmų – tai irgi yra laimė.
Beje, jei kalbant apie lieknumą, su iliustratore dirbdama prie knygos „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ prašiau jos, kad tik nenupieštų deivės Pelės kūdos. Havajietės yra įspūdingo stoto moterys ir tuo didžiuojasi.

Kaip atsirado meilė knygoms? Kaip ir kada pati pradėjote rašyti?
Visada mėgau knygas. Nuo vaikystės. Nuo vaikystės ir rašiau. Būdavo, visa šeima sėda prie televizoriaus, aš irgi su jais sėdžiu iš kompanijos – bet su knyga rankose. Jie žiūri filmą, aš skaitau. Skaitydavau Anderseno pasakas, įvairių šalių pasakas. Atsimenu, anglų buvo ypač baisios. Skaitydama „Krioglingreindžą“, pasaką iš anglų pasakų rinkinio, po to ilgai negalėdavau užmigti. Pirmoji mano knyga „suaugusiems“ buvo Žiulio Verno „Aplink mėnulį“ – iki šiol neatsimenu, kaip ji baigėsi, ar jie pasiekė? Gal vis tik nebaigiau jos skaityti?

Kokių knygų daugiausiai galima rasti Jūsų namų bibliotekoje?
Mano skonis labai eklektiškas, o biblioteka išsimėčiusi po visą pasaulį. Dalis knygų palikta pas tėtį namo palėpėje. Dalis pas mamą – čia tos, kurios netelpa į lagaminą po apsilankymo Lietuvoje ir laukia savo eilės išskristi į Havajus. Šiaip knygų nekaupiu, perskaičiusi jas visada atiduodu seneliams – ten pas juos namuose gyvena trys mano giminės kartos, tai visi tas knygas perskaito, paskui būna labai smagu aptarti. Pačias geriausias knygas taupau seneliams ir vežu į Lietuvą. Kitas atiduodu lietuvėms draugėms Honolulu arba amerikietei anytai. Todėl mano namų bibliotekoje Havajuose yra kelios lentynos pačių įvairiausių knygų, bet jos visos dar neskaitytos. Esu vietinio knygų klubo narė – skaitome grožinės literatūros knygas, kurios turi aktualių politinių ar visuomenės aktualijų atspalvių, pvz., „Bear Town“ – knyga, rezonavusi su „Me too“ judėjimu. Arba „The Hate U Give“ kaip „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsis. Šitas knygas dažniausiai randu bibliotekoje, bet kartais ir nusiperku.

Ar tai, jog pati aplankėte nemažai pasaulio šalių, galima sieti su tuo, jog Jūsų knygose personažai dažnai ieško savęs?
Turbūt. Rašydama negalvoju, neanalizuoju. Atsiduodu smagiam kūrybiniui impulsui ir tiek. Visa kita – prasmes ir autobiografines sąsajas – atranda ir priskiria literatūros kritikai. Kartais taikliai, kartais į lankas, bet visada įdomu skaityti savo darbų vertinimus. Net jei jie būna nepalankūs. Įdomu matyti, kaip kiti suvokia mano tekstą.
Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ norėjau padrąsinti vaikus keliauti. Lietuvoje mažai kas pasiima „gap year“, tą metų pertrauką po mokyklos baigimo pries studijas. Manau, tai labai reikalinga žmogui. Būtų mano valia, aš apskritai niekam neleisčiau studijuoti, kol neparagavo kelionių, darbų, nežinios. Po to atsiranda visai kitas supratimas, kita motyvacija. O Lietuvoje jau nuo kokios devintos klasės vaikų vis klausiama: „Tai kur stosi?“ Karvės šūde pirma reik pastovėti – ir sakau tai visai ne piktai. Pabėgioti basomis po pasaulį, patirti nuotykių. O tada jau rimtu veidu kažkur stoti.

Ar rašymas vaikams Jus pačią pakeitė? Esate sakiusi, jog rašydama vaikams daug galvojote apie lyčių vaidmenis, moralę, svarstote, kas vaikus įkvėps ir panašiai – galbūt apie panašius dalykus ėmėte daugiau mąstyti ir kasdieninėse situacijose?
Mane pakeitė mano vaikai. Dukros pakeitė mano asmenybę, mano vertybes ir, žinoma, mano rašymą. Vaikams kurti yra ir lengva, ir labai sunku. Kaip ir kalbėtis su vaikais. Pavyzdžiui, būna knygos pristatymas suaugusiems – nesvarbu, ką aš ten kalbu, dauguma vis tiek kantriai sėdės akmeniniais veidais. Lietuviai nelinkę rodyti emocijų, o man taip ir neaišku, ar įdomu jiems, ar ne. Tuo tarpu atvažiavusi į susitikimą su vaikais bijau, nes jei tik kažką nuobodžiau pasakoju, jie tuoj pradeda žiovauti, krapštytis, muistytis. Taip ir su rašymu. Noriu, kad knyga vaikams patiktų, bet dirbtinai to sukonstruoti neišeina. Tiesiog reikia džiazuoti rašant, tada pažiūrėti, kas išėjo ir uždėti moralinius filtrus.

 

Kas įkvėpė parašyti knygą „Jūratė, Kastytis ir Mikas“, kurioje Amerikoje gyvenančio aštuoniolikmečio veikėjo savęs pažinimo kelionei tokia svarbi Lietuva?
Turbūt užgraužė kaltė, kad apie Havajus parašiau, o apie Lietuvą dar ne? Įkvėpė ir tai, kad Havajuose labai vertina lietuvišką gintarą. Vis dar turiu vilčių, kad mano Jūratės ir Kastyčio knyga pasirodys ir anglų kalba – būtų labai smagu, kad šią istoriją žinotų ir mūsų svečiai iš užsienio. Na, ir, aišku, Mikas turi šokių tokių panašumų su mano vyru Maiklu.

Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ didelį vaidmenį užima mitologija. Iš kur kyla noras ja remtis savo rašomose knygose?
Nežinau, tiesiog taip išėjo. Havajų mitologija pasirodė labai įdomi, bet tuo pačiu ir šiek tiek vaikiška, miela. Man visada norisi rašyti apie tai, kuo gyvenu. Natūraliai kilo poreikis papasakoti apie Havajus, tik formatui suaugusiems dar nesijaučiu pribrendusi. O salų mitologija tarsi pati prašėsi tilpti į istorijas vaikams. Iš gautų atsiliepimų suprantu, kad jiems patiko.

„Jūratės ir Kastyčio“ legendos interpretaciją parašiau iš meilės gintarui. Viskas nutiko organiškai, ir dabar man sunku atsekti, kaip ten atsidūrė Mikas, kodėl jis yra iš Čikagos, kaip prie jų šutvės prisidėjo Palangos močiutė Domicelė. Rašymą kartais prilyginu sapnavimui – tartum ne viskas ten nuo manęs priklauso, nors kažkur giliai žinau, kad tai yra pasąmonės žaidimai.

Knygoje vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ rašote, jog „Gyvenime dažnai daug kas priklauso nuo nuotaikos“ („Jūratė, Kastytis ir Mikas“, p. 17). Ar rašant ir Jūsų pačios nuotaika persiduoda į popierių, ar kurdama mokate atsiriboti nuo to, kokius jausmus išgyvenate tuo metu?
Tikrai taip. Būdama blogos nuotaikos niekada net elektroninių laiškų neatsakau. Todėl, pavyzdžiui, jei gyvenime kyla sunkumų ar jaučiuosi dėl kažko neužtikrinta ar liūdna, būna, kad į visus laiškus neatsakau savaitę ar dvi. Aš menininkė – man galima. Juokauju, žinoma. Nors tikiu, kad laišku, kaip ir bet kuriuo kitu tekstu, persiduoda energija, nuotaikos įspūdis. Todėl ir rašydama knygas visada turiu įeiti į tam tikrą nuotaiką. Naivu būtų tikėtis, kad aš kasdien nuo ryto iki vakaro laiminga kaip idiotė. Tiesiog užtenka žinoti, kad iš esmės esu laiminga. Žinojimas yra pastovesnis už jausmus.

Parašėte dvi knygas vaikams, kurias abi iliustravo Viktorija Ežiukas. Ar rašydama iš karto susidarote vaizdinius galvoje, ar tai yra Jūsų ir iliustruotojos bendras kūrybinis procesas?
Aš nesu „vizualė“. Nematau vaizdinių ir man dažnai sunku apibūdinti, kaip kas turėtų atrodyti. Pasaulį patiriu žodžiais, ne vaizdais. Galiu mėnesį pragyventi kambaryje ir išėjusi nežinosiu, kokios spalvos buvo jo sienos. Todėl man būna labai sunku su knygų viršeliais – visada žinau, kokį jausmą jie turėtų sukelti, bet nežinau, kaip to paprašyti dailininkų. Labai įdomu dirbti su Viktorija Ežiukas – ji yra talentinga iliustratorė, ir aš su nekantrumu laukiu, kol mano personažai įgaus veido bruožus, akis, spalvas. Ji tikrai puikiai pajunta kūrinio nuotaiką. Mano mylimiausia jos piešta iliustracija – vaflių pardavėjos Jūratės su žaliais plaukais. Kažkas tokio!

Esate jogos mokytoja, propaguojate sveiką mitybą. Galbūt planuojate savo patirtimi pasidalinti ir knygoje apie sveiką gyvenimo būdą?
Iš tikrųjų tai jogos nemokau jau dvejus metus. Maždaug nuo tada, kai pradėjau lauktis Indrajos. Dabar darau karma jogą – užsiimu namų ruoša, vaikų užpakalių šluostymu ir savo ego neigimais, kurie irgi labai svarbūs jogos praktikoje. Tikiuosi, kad greitu laiku man užteks jėgų ir laiko grįžti ant kilimėlio. Apie knygą šia tema negalvoju, bet stengiuosi nesišvaistyti visokiais „niekada“.

Kokia didžiausia Jūsų kaip rašytojos svajonė?
Normaliai uždirbti iš rašymo. Nes dabar rašau daugiau iš idėjos. Dar noriu pradėti rimtai rašyti anglų kalba. Bet truputį tingiu. Truputį bijau. Nes dabar galiu apsimesti svarbia rašytoja kažkur tolimoje Lietuvoje – dėl to aš savo anglakalbiams draugams atrodau įdomi, egzotiška. O kas bus, jei parašius kažką anglų kalba visi nuspręs, kad aš niekam tikusi?

Patarimas karalaitei: „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“

Jolita Zykutė yra žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė, meno vadybininkė. O nuo šių metų vasario mėnesio – ir rašytoja, parašiusi knygą vaikams „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“). Užduoti klausimus žurnalistei – užduotis ne iš lengvųjų, tačiau juk taip įdomu iš pirmų lūpų sužinoti apie knygos rašymą, karalaičių dalyvavimą grožio konkursuose ir Lietuvos karūnavimą.

Jolita, pati auginate sūnų, o knygą parašėte ne apie princą, bet apie karalaitę. Kodėl?

Viskas būtent nuo sūnaus ir prasidėjo. Jis nuo pirmųjų dienų – energija trykštantis garsiai kalbantis vulkanas. Man, pratusiai prie tylaus buvimo, iš pradžių tai buvo tikras iššūkis. Vieną dieną susimąsčiau – o jeigu vaikas kalbėtų taip tyliai, kad nieko negirdėčiau?  Kas būtų tada? Viduje tapo labai nelinksma, įsivaizdavus tokią situaciją, buvusį susierzinimą pakeitė milžiniškas džiaugsmas, kad sūnus toks, koks jis yra, o mintyse atsirado personažas – tyliakalbis berniukas. Paskui gimė ir istorija apie jį.
Kai sėdau prie kompiuterio jos perrašyti, įvyko netikėtas dalykas – pagrindinis herojus tyliakalbis berniukas staiga tapo antraeiliu personažu, o toje istorijoje buvusi nepagrindinė herojė karalienė, susenusi dėl nemigos, staiga virto maža karalaite. Istorija pasuko man pačiai nelauktais vingiais. Bet tuo tik džiaugiuosi.

Iš žurnalistės tapote rašytoja. Ar yra skirtumas tarp šių profesijų?

Žurnalistas – daug vietos kūrybai duodanti profesija, bet joje slepiesi už pašnekovo ar straipsnyje pateikiamų faktų.
Rašytojas – visiškai apsinuoginęs žmogus. Kiekviena mintis, kiekvienas žodis yra tavo. Gali pasakyti: „Čia personažas taip galvoja, ne aš“, bet esi atsakingas už tai, kad tas personažas yra toks.
Rašydamas sukuri naują realybę, kokios iki šiol nebuvo, ir ji gyvens net tada, kai tavęs nebus. Tai milžiniška atsakomybė – juk tavo sukurti veikėjai įeis į kitų žmonių mintis, paliks vienokį ar kitokį pėdsaką jų gyvenime.

Kaip galvojate, kam parašyti knygą lengviau – vaikams ar suaugusiems?

Manau, kad tai vienodai sunkus darbas, tik „sunkumai“ yra skirtingi, kiekviena auditorija turi savo specifinius reikalavimus. Rašant vaikams sudėtinga iš anksto suvokti, kiek informacijos jie gali priimti – juk tai, kaip pasaulį supranta septynmetis, skiriasi nuo dešimtmečio suvokimo. Tačiau egzistuoja universalus dalykas, galiojantis kiekvienai amžiaus grupei – žmones traukia įdomios istorijos. Todėl rašydama aš tiesiog stengiuosi gerai papasakoti smagią istoriją. Tada vaikams skirta knyga bus įdomi ir suaugusiems.

Kokia yra Jūsų knygos karalaitė? Kuo ji skiriasi nuo stereotipinių karalaičių, apie kurias skaitome pasakose?

Paprastai pasakose karalaitės, kad pasiektų savo tikslą, gauna pagalbą iš šono – stebuklingą daiktą ar padėjėją. Smagu gauti pasakišką pagalbą, bet čia slypi pavojus, kad kartais net suaugę tikimės, kad situaciją gali pakeisti tik kažkokia išorinė jėga.
Manosios pasakos karalaitė viską padaro pati – pati sugriauna, pati ir pataiso. Norėjau, kad knygą skaitysiantys vaikai suvoktų, jog laiminga pabaiga ateis ne tada, kai turėsi stebuklų lazdelę, kuri viską sutvarkys. Pats gali pakeisti net ir pačią beviltiškiausią situaciją į gerą, kad tai įmanoma, tereikia norėti ir nuosekliai tai daryti.

Grožio konkursai – kokie jų minusai ir pliusai?

Rizikuoju pasirodyti labai kategoriška, bet manau, kad jeigu ir egzistuoja koks nors grožio konkursų pliusas, jų neigiamas poveikis toks milžiniškas, kad reiktų šalia dailiai besišypsančių gražuolių prirašyti įspėjimus apie grožio konkurso poveikį juos stebinčiųjų sveikatai, kaip kad daroma prie alkoholio ar tabako reklamos. Kiek moterų ir merginų žvelgia susižavėję į grožio konkursų dalyves, o paskui palyginę savo atvaizdą veidrodyje puola laikytis dietų, nualina kūną, suserga depresija?
Grožio konkurso šalininkų paklausčiau: išvardinkite, kuo jie skiriasi nuo veislinių šunų parodos? Šunims standartai reikalingi, kad būtų išrenkamas geriausias veislės egzempliorius ir taip saugomas veislės grynumas, o žmonėms? Negi renkama „veislinė“ mergina?
Kai pradėjau rašyti pasaką, nebuvo sumanymo parašyti istoriją kaip protestą prieš grožio konkursus. Ši tema „įlindo“ tarsi netyčia – prieš kiek laiko buvau kalbėjusi su dviem mamomis, kurios kiekviena guodėsi, jog jų dukros, lankančios vaikų darželį, pasakė: „Mama, aš nevalgysiu vakarienės, nes tada būsiu stora“. Mane sukrėtė, kad šitos mergaitės tokios mažos, o masinės žiniasklaidos brukami liekno kūno kaip grožio standartai jau pasiekė ir jas… Iki tol tikėjau, kad grožio tema tampa svarbi tik paauglystėje. Deja…

Ką norėtumėte, kad knygos skaitytojai pasiimtų iš Jūsų knygos?

Tyliakalbio berniuko žodžiai karalaitei „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“ – tikrai veiksmingi ir viltingi. Kaip vaikams, taip ir suaugusiems.
Dar labai norėčiau, kad tėvams ši knyga būtų pretekstas pasikalbėti su savo vaikais apie buvimą gražiam ar gražiai. Daug domėjausi, kas padėtų mergaitėms užaugti laimingomis moterimis, nes tai padaryti šiandien daug sunkiau nei ankstesnėse kartose – grožio pramonės propaganda vis labiau stiprėja. Vienas iš būdų ją įveikti – kritinio mąstymo skatinimas. Tai reiškia – kalbėkitės su savo vaikais apie grožį, apie tai, ką jie mato TV ekranuose, žurnaluose.
Knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“) – proga tokiam pokalbiui net su pačiomis mažiausiomis – aptarkite knygos herojus, jų veiksmus, veiksmų motyvus.
Noriu pabrėžti, kad nesu nusistačiusi prieš grožį. Tai, ką regime blizgančiuose žurnaluose, nėra grožis, tik tam tikrų standartų rinkinys. Prisiminkite istoriją: senovės Graikijoje gražuolės turėjo vešlius, suaugusius antakius ar juos riebiai nusipiešdavo, viduramžiais graži moteris – skustais antakiais ir smilkiniais, Japonijoje buvo laikai, kai grožio idealas – tirštai nubalintas veidas, nuskusti antakiai, nujuodinti dantys. Viduramžiais gražuolės balino veidus pudra, padaryta iš itin nuodingų cheminių elementų kaip arsenas, švinas. Sąrašą galima tęsti. Kada nors ir šiandieniniai grožio standartai atrodys keisti, kvaili ar net visai negražūs. Šiandieniniai grožio standartai yra nesveiki ne tik kūnui, bet ir žmogaus psichikai. Todėl kviečiu visus – būkite sąmoningi, neleiskite, kad klaidintų jus ir jūsų vaikus.

Ar turite kokių slaptų talentų? Kokių norėtumėte turėti?

Moku iš nereikalingo daikto padaryti tai, ko reikia – dabar tai madingai vadinama „upsyclinimu“. Pavyzdžiui, iš tuščio sulčių pakelio pagaminti Žaibo Makvyno vilkiką Maką (su kuriuo pusė darželio berniukų žaidė susižavėję) arba pasiūti itin jaukią antklodę iš seno vilnonio megztuko. Kartais pagalvoju – kodėl gaminami nauji daiktai, jeigu iš senų galima padaryti tiek daug šaunių dalykų?
Jeigu galėčiau, norėčiau vienintelio dalyko –  gebėti sulėtinti laiką, kad kuo daugiau suspėčiau nuveikti.

Šiuo metu gyvenate ne Lietuvoje. Ko labiausiai iš Lietuvos pasiilgstate?

Lietuvoje gyvenančių žmonių. Pavyzdžiui, Alytuje regėto mikroautobuso vairuotojo, juokaujančio su moterimis, važiuojančiomis po naktinės pamainos namo. Mažame Suvalkijos miestelyje sutiktos močiutės, besiguodžiančios, kaip stipriai jos šuo išsigando naujametinių petardų. Kai apsidairai ir įdėmiai pažiūri – čia tiek daug šiltų, gilių, dvasingų žmonių. Kalbu ne apie tuos, kuriuos rodo televizorius ar rašo žurnalai, o tuos, kurie ramiai gyvena savo gyvenimą nepapuldami į masinės žiniasklaidos akiratį.
Jeigu netikite, išvažiuokite į kitą šalį, pagyvenkite ir grįžkite atgal. Man pačiai įdomu stebėti, kad, kai pabūnu Lietuvoje ilgiau, akys (o gal širdis?) atbunka, priprantu, pradedu viską vertinti kaip savaime suprantamą dalyką ir tik grįžusi po ilgesnės pertraukos vėl matau – ne, žmonės čia tikrai kitokie.

Jeigu reikėtų karūnuoti Lietuvą, už ką ją karūnuotumėte?

Už lietuvių kalbą. Ar nenuostabu, kad ji išsaugojo savo archajiškumą, kad išliko, neišnyko? Įsivaizduokite carinės Rusijos laikus – žmonės rizikavo gyvybe, kad parvežtų lietuviškų knygų, o jas kažkas pirko, mokė savo vaikus skaityti lietuviškai. Juk galėjo pasakyti: „Per daug pavojinga, susigadinsiu gyvenimą, gali ištremti į Sibirą ar tiesiog nušauti.“
Man atrodo, kad lietuvių kalboje yra kažkoks užsispyrimo, gajumo genas ir kai kalbame šita kalba, patys to nepastebime, bet gauname joje esančios stiprybės, ateinančios iš labai tolimų laikų.

E. V. Buožytė: „Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas“

Šių metų vasario pabaigos Eidvilė Viktorija Buožytė laukė su ypatingu nekantrumu ir jauduliu. Savo pirmąją ir parašytą, ir iliustruotą knygą „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė”  ji pirmąkart į rankas paėmė Knygų mugės metu. Ir kiek tuokart buvo džiaugsmo akyse ir širdyje. Tuo džiaugsmu iškart norėjosi dalintis su kitais. Kaip prasidėjo Eidvilės Viktorijos kelias į vaikų literatūrą? Kas ją įkvepia kūrybai? Ir kodėl ji savo knygos pagrindiniu herojumi pasirinko kibirą? Apie tai kalbėjome su debiutuojančia rašytoja ir patirties turinčia iliustruotoja.

Prisistatykite mūsų skaitytojams – iš kur esate kilusi? Kur studijavote?
Esu vilnietė, čia gimiau, augau ir gyvenu dabar. Vaikystėje gyvenome jaukiame bute Antakalnyje, miškų apsuptame name, su broliu, sese, mama ir tėčiu. Kai mama mane išmokė skaityti, knygos nepaleisdavau iš rankų ištisas dienas! Iki šiol skaitymas ir klajonės gamtoje – mėgstamiausi užsiėmimai.
O ir moksluose atsispindi mano meilė knygomis – vidurinėje ir aukštojoje mokykloje rinkausi grafikos specialybę ir iliustraciją.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į vaikų literatūrą? Kada supratote, kad norite tapti būtent vaikų knygų rašytoja ir dailininke?
Būdama šešerių ar septynerių iliustravau pirmąją istoriją. Tai buvo H. K. Anderseno pasaka apie bjaurųjį ančiuką. Nuo tada vis daugiau piešiau ir svajojau kurti tikras knygas vaikams. O kai svajonių labai sieki, jos išsipildo su kaupu!

„Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ yra pirmoji jūsų parašyta knyga, tačiau iliustravusi esate ne vieną. Kaip skiriasi kūrybos procesas? Ar savo tekstą iliustruoti yra lengviau, ar sunkiau?
Kuriant paveikslėlių knygą procesas labai įdomus! Teksto ir iliustracijų kūrimas susipina ir viskas vyksta tuo pačiu metu. Rašant tekstą, šalia atgyja piešti veikėjai, o piešiant iliustracijas vis atsiranda naujų detalių tekste.

Vieni dailininkai, pabandę parašyti ir iliustruoti savo istoriją, vėliau to baidosi. Kiti, atvirkščiai, į svetimas knygas daugiau nebesidairo. O kaip jaučiatės jūs, kai pamatėte, kad galite ir rašyti?
Jaučiuosi tarsi atradusi raktą, kuriuo galiu atrakinti mintyse pasislėpusias istorijas ir jas paleisti lakstyti knygose. Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas ir pačiai vienai, ir kartu su kitais autoriais!

Jūsų iliustracijos tikrai patraukia akį. Iš kur semiatės įkvėpimo?
Kasdien stebiu žmones, gamtą, miestą. Mokausi iš Lietuvos ir užsienio iliustruotojų, rašytojų, fotografų, muzikantų ir kitų kūrėjų. Laikui bėgant žinios ir įkvėpimas kaip vijokliai apraizgo idėjas ir pavirsta naujais kūriniais.

Ne kiekvienas drįstų pagrindiniu knygos herojumi pasirinkti kibirą. Kodėl būtent šis daiktas?
Kartą išgirdau, kad senelių sode gyvena skardinis kibiras, į kurį vaikai kadaise rinkdavo obuolius. To kibiro vardas buvo Čarlis! Pamaniau, kad būtina papasakoti apie to puikaus kibiro nuotykius!

Pats Čarlis atkeliavo iš Amerikos ir apskritai yra matęs daug daugiau nei jo draugai ar netgi eilinis žmogus. Kokią vietą jūsų gyvenime užima kelionės?
Kelionės – pats gaiviausias įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu keliauti, o keliaudama kurti – naujos idėjos tuomet trykšta sraunia upe, tik spėk žvejoti!

Kaip svarbu gyvenime turėti tokį ištikimą draugą kaip pelė Pupelė?
Labai svarbu! O kad turėtume tokius gerus draugus kaip Pupelė, turime ir patys būti pačiais ištikimiausiais draugais.

Ar rašysite vaikams toliau? Galbūt jau turite kitos knygos idėją arba netgi esate ją pradėjusi?
Mintyse kirba visokiausių idėjų, kurios kaupiasi eskizuose ir juodraščiuose. Ateityje jos kaip medžiai išaugs į gražias, spalvingas knygas.

Vaikų knygos diena. Ko suaugusieji gali pasimokyti iš knygų vaikams?

Knygos – ne tik pasakojamos istorijos. Tai kartu ir veikėjai, jausmai, skirtingi charakteriai, naujos idėjos ir slapčiausi troškimai. Balandžio 2-oji – Vaikų knygos diena. Kiekviena vaikų karta turi savo mylimiausius herojus, tad kokie veikėjai šiandien įkvepia vaikus? Ir ko suaugusieji gali pasimokyti iš knygų vaikams?

Mes vaikų knygos dieną švenčiame kasdien. Ir vis dėlto kiekvienų metų balandžio pradžioje aplanko ypatinga nuotaika. Tada prisimename visus tais metais pasirodžiusių knygų veikėjus ir susimąstome, kokius kertinius dalykus jie mums primena ir ko naujo iš jų išmokome.

Vienas svarbiausių dalykų, kurių mokomės kartais net ir visą gyvenimą – gebėti džiaugtis smulkmenomis. Ir mokomės to it Merė iš „Paslaptingo sodo“. Kartais net truputį per prievartą šypsomės pasauliui ir stengiamės į viską žiūrėti per mažyčius rožinius akinius kaip Albenas iš „Džiugės“ ir džiaugtis, mylėti net sudėtingiausiomis aplinkybėmis kaip Fredas iš Ulfo Starko „Meilės kontrolinio“. O retkarčiais mokomės tiesiog šypsotis ir būti kartu kaip Paulo Stewarto kiškis ir ežiukas ar taip visų mylimo A. A. Milne’o „Mikės Pūkuotuko“ veikėjai.

Ir visa tai darome nenuleisdami rankų, net jei šimtus kartų paslystame kaip Lindbergas – tas peliukas, kuris perskrido Atlantą. Mokomės būti atkakliais mokslininkais, kūrėjais ir netgi profesionaliais kovotojais. Tokiais, kaip žvalgo mokinys Vilis, Helas iš „Brolijos“ ar į didžiausius pavojus stačia galva neriantis Kvinas iš „Kartografo kronikų“. Ir nuoširdžiai tikime, kad mums pasiseks, kaip kad pasisekė laivavedžiui Erliui.

Kai užplūsta didžiausios negandos, mokomės stovėti tvirtai, net jei reikia į tai sudėti visas dar likusias jėgas it Adai iš „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Ir kaip Gendručio Morkūno nuomšikams nepasiduoti aplinkos spaudimui, net jeigu atrodo, kad šiame pasaulyje jau daugiau nieko neliko. Ir išgyventi visus rūpesčius pakelta galva, net jeigu šalia siaustų keisčiausias karas žmonijos istorijoje, kaip Deizei iš „Taip dabar ir gyvenu“.

Ir galiausiai skaitydami mokomės juoktis, kad gyventi būtų kur kas smagiau – kaip tai daro pats Tomas Sojeris ar vaikų pamėgtas Ulfas, kuriam užaugo barzda. Tada žvelgiame į visas kasdienes situacijas, savo mažesnius ar didesnius trūkumus ir juokiamės kaip pats Nevala Bertis. Nes juk taip smagu kartais užmiršti viską pasaulyje ir šypsotis.

Šimtai skirtingų istorijų, įvairiausių herojų, kasdien vis kitokių pamokų nugula į mūsų lentynas. Net jeigu to kartais ir nepajuntame, kiekviena knyga mums kai ką vertingo palieka. Kartais – mažytę mielą smulkmeną. Pavyzdžiui, naktį susapnuotą mažą ežiuką geltonoje pievoje.

Silvijos Smolskaitės straipsnis