Vertėjo darbas – ilgos valandos pokalbių tik su verčiamu tekstu

Pasirodžius naujai knygai apie jos autorių ir dailininką kalbama daugiausiai. Vis dėlto jeigu knygą parašė užsienio autorius, kad ją galėtume skaityti gimtąja kalba, didelį darbą turi atlikti ir vertėjai. Viltarė Urbaitė ir Inga Tuliševskaitė šiemet buvo apdovanotos už reikšmingiausius ir meniškiausius metų vertimus vaikams ir paaugliams. Viltarė Urbaitė Emmi Itäranta’os knygos „Vandens skonis“ vertimą iš suomių kalbos, o Inga Tuliševskaitė už Kimberly Brubaker Bradley knygos „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ vertimą iš anglų kalbos. Kas yra kokybiškas vertimas? Kodėl svarbu turėti galimybę skaityti knygas lietuviškai? Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai? Apie tai Vaiva Rutkauskaitė kalbėjo su apdovanotomis vertėjomis.

slove 2Jūsų dėka knygos prabyla lietuviškai. Kodėl svarbu turėti galimybę knygas skaityti lietuviškai? O galbūt kaip tik knygos originalo kalba skaitymas būtų vertingesnis ir naudingesnis?

Viltare-UrbaiteViltarė Urbaitė: Na, pasaulyje juk labai daug kalbų ir dar daugiau vertingų knygų. Manau, skaityti originalo kalba yra naudinga ir verta, kai jau moki tą kitą kalbą ir gali suvokti knygos turinį, pajusti žodžių skonį. O vaikai pirmiausia mokosi gimtosios kalbos, būtent skaitydami (klausydami) plečia savo pasaulio suvokimą ir turtina žodyną, tad jiems tikrai svarbu skaityti lietuviškai.

Inga Tuliševskaitė: Leidykla „Nieko rimto“ leidžia knygas vaikams. Manau, pirmiausia mažyliai turėtų išmokti ir pamilti gimtąją kalbą, perprasti jos grožį, pažinti nepakartojamus lobius. Esu iš kartos, kuri vaikystėje skaitė „Brisiaus galą“ ir „Kliudžiau“, „Skudurinę Onutę“ ir „Mikę Pūkuotuką“, ir dar daug kitų puikių knygų, lietuvių autorių ir verstinių… Nuostabus jausmas. Skaityti originalo kalba vaikai galėtų jau paaugę, turėdami tvirtus gimtosios kalbos pagrindus. Todėl ir reikia versti knygas vaikams. Tiesa, viena neatmeta kita: vaikai gali skaityti ir knygų vertimus į lietuvių kalbą, ir originalias knygas, pagal nuotaiką ir galimybes. Tik ar visi vaikai pajėgtų originalo kalbomis perskaityti Astridos Lindgren, Tove’ės Janson, Ericho Kästnerio, Giannio Rodario ar Alano Alexanderio Milne’o knygas, o skaitydami puikius jų vertimus gali džiaugtis jose aprašytais nuostabiais pasakiškais pasauliais.

Ar visi norintys gali būti vertėjais?

Viltarė Urbaitė: Nežinau, gal svarbiausia ir yra noras, jeigu pabandžius nenusvyra rankos ir rezultatas tenkina, galima eiti tuo keliu. Manyčiau, vertėjas (bent jau raštu) turi būti kantrus, gal net „krapštukas“, turėti gerą atmintį, kalbos pojūtį ir gana daug kuo domėtis: kad versti būtų lengviau, reikia nemažai žinių apie pasaulį arba bent jau mokėti jų susirasti.

gdršgdg

Eglės Baliutavičiūtės daryta nuotrauka

Inga Tuliševskaitė: Tikrai sunkus klausimas, bet jei išties ko nors nori – gali pasiekti. Koks turi būti vertėjas? Nežinau. Gal kantrus, kruopštus, kūrybingas. Nelengva ilgas valandas kalbėtis tik su verčiamu tekstu. Ką vertėjas turi išmanyti? Kalbas ir – juk šįkart kalbame apie knygas mažiesiems – vaikų pasaulį.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo suomių, estų ir anglų kalbos? O kaip vertėjos darbas? Ar galima tai pavadinti pašaukimu?

Viltarė Urbaitė: Su estų kalba susidūriau gal būdama penkiolikos, mūsų šeima turėjo draugų Estijoje. Ten apsilankius vieną vasarą mane ir sužavėjo ta mįslinga, visiškai kitokia kalba, tad labai užsinorėjau perprasti tą paslaptį (šypsosi). Suomių kalba panaši, taip pat kuteno ausį ir viliojo, todėl apsidžiaugiau, kai Vilniaus universitete atsirado galimybė studijuoti lituanistiką kartu su suomių kalbos specializacija. Paskui Helsinkio universitete baigiau suomių kalbos ir kultūros magistro studijas, o estų kalbos ten mokiausi kaip pasirenkamojo dalyko. Versti pradėjau dar studijų VU metais, pirmiausia dalykinius tekstus, įvairius dokumentus. Išbandžiau ir vertimą žodžiu, bet gana greitai supratau, kad tai – ne man. Baigusi magistro studijas, dalyvavau grožinio vertimo seminare Suomijoje, Helsinkyje, turbūt po tos išvykos ir įgavau drąsos imtis grožinių tekstų, daugiau sužinojusi apie šiuolaikinę suomių literatūrą, populiarius autorius. Jau daugiau kaip dešimt metų verčiu grožinę literatūrą vaikams ir paaugliams ir man tai patinka, įkvepia ir tarsi truputį pakylėja nuo žemės. Nežinau, gal tai ir galima vadinti pašaukimu – kai dirbdamas jauti malonumą ir pasitenkinimą…

Inga Tuliševskaitė: Gyvenimas – atsitiktinumų rinkinys. Anglų kalba atėjo mokykloje – atsitiktinai, nes juk galėjo ateiti ir vokiečių ar prancūzų, paskui studijos universitete – jau mažiau atsitiktinės. Su vertimais irgi buvo daug mielų atsitiktinumų arba palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Dar mokantis mokykloje mamos draugų dėka turėjau galimybę versti techninius tekstus – daugiausia apie architektūrą – tuometiniame Informacijos institute, buvo toks Kalvarijų gatvės pradžioje. Atsimenu, bandomasis vertimas buvo matematikos tekstas, regis, konferencijai, iš lietuvių į anglų. Buvau drąsi. O pirmas literatūrinis vertimas – Luigio Pirandello apsakymas „Sutaupytas karstas“, 1978-aisiais išspausdintas žurnale „Kultūros barai“. Pašaukimas, manau, yra tai, ko negali nedaryti.

Ar prisimenate, kaip sekėsi versti pirmąją knygą? Ar daug jaudulio buvo, kai ta knyga pasirodė, kai paėmėte ją į rankas?

vandes skonis_dViltarė Urbaitė: Pirmasis mano vertimas buvo Filologų moksleivių konkursui iš rusų kalbos versta knygelė apie krokodilą Geną. Atsimenu, kaip atsivertusi originalą svarsčiau, kaipgi prieiti prie to teksto – negi taip tiesiog imti ir perrašyti lietuviškai?.. Iki tol vertėjo darbas atrodė tokia mistika. Knyga buvo išleista dar po kelerių metų, man gana netikėtai, be abejo, jaudulio ir džiaugsmo buvo. Puikiai supratau, kad didelį darbą nuveikė redaktorė, tik jai prisilietus galėjo atsirasti kokybiška, skaitoma knyga.

Inga Tuliševskaitė: O, taip, prisimenu, kaip kaliau spausdinimo mašinėle trim egzemplioriais per kalkę. Be abejo, visada smagu paimti į rankas savo darbo rezultatą. Pirmosios knygos atveju daugiau jaudulio patyriau ne knygai pasirodžius, o to proceso eigoje. Tada buvo virsmo metai, Lietuvos kelio į nepriklausomybę pradžia. Sutartį pasirašiau su viena leidykla, paskui man nežinant ji perėjo kitai leidyklai, buvo susikirtimų su jos redaktoriais, iš aukšto žvelgusių į jiems nežinomą „mergaitę“, laimė, leidyklos vadovas buvo išmintingesnis ir knyga pasirodė. 75 tūkst. egzempliorių tiražu ir… be autorinių teisių. Intriga, beveik kaip aprašytoji knygoje.

Kiek laiko užtrunka knygos vertimas? Kokia yra šio darbo specifika?

Viltarė Urbaitė: Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Priklauso nuo knygos apimties, nuo teksto pobūdžio, galų gale ir nusiteikimas darbui daug lemia. Iš pradžių labai daug dirbdavau su žodynu, norėjau būti tikra, kad tiksliai suprantu žodžių reikšmę. Kuo toliau, tuo žodyno prireikia rečiau, tad darbas einasi sparčiau. Kai pasitaiko sunkiai išverčiamų vietų, žodžių žaismo, dažniausiai išverstam tekstui leidžiu kurį laiką „pailsėti“ arba nešiojuosi mintyse, paskui prisėdu galutinio sprendimo. Net jeigu kokią knygelę išverčiu greitai, tarkim, per keletą dienų, paskui turiu dar perskaityti galvodama apie adresatą, t. y. lietuvių skaitytoją, kartais tenka skaityti balsu, kad pajusčiau, ar tekstas sklandus, ar skaitant nesipina liežuvis. Kartais tenka konsultuotis su įvairių sričių žinovais, ieškoti augalo, gyvūno ar šiaip kokio reiškinio pavadinimo, tai irgi užima laiko. Versdama didesnės apimties knygą susiskaičiuoju, kiek puslapių per dieną galiu įveikti ir stengiuosi daugmaž laikytis grafiko.

Inga Tuliševskaitė: Deja, šiais pramoninės leidybos laikais vertimui skiriama mažokaikaras_isgelbejes_d laiko, tenka įtemptai dirbti, nes terminai spaudžia. O darbas – kūrybinis, su visais tokiam darbui būdingais trūkumais ir privalumais.

O kas yra kokybiškas vertimas?

Viltarė Urbaitė: Pirmiausia vertimas turi neiškraipyti kūrinio prasmės, bet ir aklai laikytis originalo kalbos nėra gerai, negali versti žodis žodin. Turbūt svarbiausia, kad tekstas nekliūtų lietuvių skaitytojui. Nepamenu, kas yra mokęs, kad geras vertimas yra toks, kurį skaitydamas nejauti, jog tai vertimas.

Inga Tuliševskaitė: Kaip ir bet kuris kitas tekstas, nesvarbu, verstinis ar originalus: jį skaitydamas turi jausti malonumą.

Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai?

Viltarė Urbaitė: Man patinka dirbti savo ritmu, nesėdėti biure nustatytomis darbo valandomis, nors kartais gana sunku nesiblaškant susitelkti būtent į vertimą, būna, kad darbo dienos valandos išsibarsto, o rezultato maža… Paprastai vertėjas yra vienas su tekstu, su savo kalbos jausmu, kylančiomis mintimis, todėl man asmeniškai gana svarbu turėti su kuo pasidalyti džiaugsmais, atradimais ar dvejonėmis, turėti kam parodyti vertimą ir sulaukti grįžtamojo ryšio. Kartais dalinuosi su artimaisiais, šeimos nariais, bet dažniausiai pirmasis objektyvus lietuvių skaitytojas būna knygos redaktorius (tikriau, redaktorė), galutinis variantas paprastai būna kūrybingo bendradarbiavimo su ja rezultatas.

Inga Tuliševskaitė: Persakysiu, kaip tą darbą apibūdino Umberto Eco: sėdi sau namuose su šlepetėm ir labai daug sužinai. O trūkumai… ar verta juos minėti?

Kokias knygas pačios mėgstate skaityti ir kokiomis kalbomis skaitote?

Viltarė Urbaitė: Šiuo metu daugiausia skaitau su savo vos ūgtelėjusiais vaikais – ir lietuvių autorių, ir verstines knygas, pvz., atradau vaikystėje neskaitytų Lindgren knygų. Ko gero, labiau mėgstu realistinę prozą, bet kartais visai smagu pasinerti į fantastiką ar detektyvą. Galiu skaityti suomių, estų, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis (tiesa, dėl kirilicos rašmenų gana lėtai). Bet paprastai skaitau suomių ar estų kalbomis ir vaikų ar paauglių knygas profesiniais tikslais – ieškodama verstinų knygų arba tiesiog norėdama susipažinti su bendru kontekstu.

Inga Tuliševskaitė: Mėgstu skaityti knygas vaikams, detektyvus, esė, apsakymus, romanus, poeziją… viską, kas gražiai ir įdomiai parašyta. Skaitau lietuviškai, galiu skaityti lenkiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, rusiškai…

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti į lietuvių kalbą?

Viltarė Urbaitė: Šiuo metu neturiu vienos išskirtinės, tokios vis dar ieškau, bet manau, kad yra daug gerų knygų, kurias norėčiau padėti atrasti lietuvių skaitytojams.

Inga Tuliševskaitė: Kadaise svajojau… bet gyvenimas bėga ir prabėga nepaprastai greitai, svajonės ne visada spėja iš paskos. Turiu tokią pusiau išverstą knygą vaikams, man ji be galo miela, tik leidėjams atrodo nekomercinė, o gal šiaip neįdomi. Matyt, jie žino, ką sako, tai aš sau verčiu toliau iš lėto, gal kada atspausdinsiu tą vertimą ir įrišiu trim egzemplioriais, anūkams.

Ko iš knygų vaikams gali pasimokyti ir suaugę?

Viltarė Urbaitė: Gal nebūtinai iš knygų mokomės. Pirmiausia – tai atgaiva, maloniai (ir drauge su savo vaiku) praleistas laikas, galimybė pažvelgti į pasaulį atviromis, atidžiomis vaiko akimis. Vaikų knygose daug šviesos ir vilties! Gal dėl to iš vaikų literatūros man ir nesinori išaugti.

Inga Tuliševskaitė: Knygos – ne vadovėliai, ar jos turėtų mokyti? Nebent diegti meilę, atjautą, supratimą apie blogį ir gėrį, draugystę ir ištikimybę… Tokias vertybes, kurios, aiman, vis labiau atgyvena… O knygas vaikams skaitantys suaugusieji turbūt išsaugojo širdyje vaikystėje turėtą gebėjimą stebėtis mūsų nepakartojamu pasauliu su visais jo gyventojais ir… tikėjimą stebuklais.

Reklama

Įrašo “Vertėjo darbas – ilgos valandos pokalbių tik su verčiamu tekstu” komentarų: 1

  1. Labai smagus ir įdomus straipsnis! Lengvai galima pastebėti, kai vertėjas įdeda pastangų verčiant tekstą, tokias knygas prisimenu ilgiau.
    Mėgėjiškai išvertus porą knygų supratau, koks tai yra malonumas. Tapti vertėja mano slapta svajonė…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s