Humoras vaikų literatūroje įkvepia mėgautis skaitymo procesu

Kuriam vaikui nepatinka juoktis ir linksmai leisti laiką? Nieko nuostabaus, kad vaikai, paklausti, kokias knygas labiausiai mėgsta, kaip vienas atsakinėja: patinka nuotykiai ir linksmos knygos! Literatūroje esantis humoras padeda kurti vaiko ir tėvelių glaudesnį ryšį skaitant kartu, įkvepia ne tik labiau mėgautis skaitymo procesu, bet ir padeda pamatus vėliau pamėgti ir kiek rimtesnes knygas. Šio neįkainojamo proceso metu kuriamas bendrumas skatina pamąstyti ir apie papildomą naudą bei priežastis, lemiančias vaikų susidomėjimą linksmomis knygomis.

_DSC0081

Nevala Bertis_Ateiv_d

Visų pirma, vaikus skaityti įkvepia įdomūs veikėjai. Labiausiai juos domina išdaigas krečiantys, linksmi herojai bei tai, kokiose situacijose šie atsiduria. Tokią istoriją pasakoja rašytojas Alanas MacDonaldas knygoje „Nevala Bertis. Ateiviai!“. Joje pagrindinio veikėjo Berčio smalsumas, bandymas išvengti nemalonių situacijų yra tai, kas kelia daugiausiai juoko skaitytojui. 7–10 metų vaikams bei jų tėveliams skirta serijos „Aš skaitau!“ knygelė padės ne tik gerinti skaitymo įgūdžius, bet ir linksmai leisti laiką kartu. Sukurtos teigiamos emocijos, keisčiausių idėjų nuolat pilnas veikėjas paskatins vaikus pradėti ir kitus Nevalos Berčio nuotykius.

Didysis_Neitas_kraustosi is proto_dKita priežastis, skatinanti vaikus pamilti literatūrą – joje naudojamos iliustracijos. Nors įvairūs paveikslėliai būdingi ne tik linksmai literatūrai, vis dėlto, knygoms, kuriose nestinga humoro, jie suteikia ypatingą funkciją – iliustracijos ir tekstas dar geriau papildo vienas kitą. Būtent tokia yra rašytojo Lincolno Peirce’o knyga „Didysis Neitas kraustosi iš proto“, kurioje ne tik pasakojama apie berniuko išdaigas, bet ir apie kiek rimtesnius dalykus – draugystės galią bei norą dėl jos keistis pačiam. Istorijai išskirtinumo suteikia autoriaus pasirinkta pasakojimo forma – kartu tai ir komiksas, padedantis vaizdžiai perteikti linksmas situacijas, veikėjų emocijas. Komiksai, linksmos situacijos bei berniuko būdas istoriją paverčia tokia žaisminga. Būtent dėl šių priežasčių knygų serija „Didysis Neitas“ yra skirta tiems, kurie ieško įspūdžių literatūroje – nori skaityti tai, kas įdomu, linksma bei geriausiai suprantama esant panašaus amžiaus su pagrindiniais veikėjais.

tvanu_seimynele_dJaunus skaitytojus ypač domina ir tai, su kuo realiame pasaulyje įprastai nesusidursi. Vieną tokių istorijų pasakoja britų ir australų rašytojas Colinas Thompsonas knygoje „Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“. Knygos centre – nepaprasta raganų ir burtininkų šeima, kuriai tenka savaip kovoti su triukšmingais, nemandagiais kaimynais. Joje ironiškiausias pačios šeimos išskirtinumas: mama vaikams, lekiantiems į mokyklą sako: „Susivelkit plaukus ir žiūrėkit, kad panagėse būtų kraujo. Nenoriu, kad kiti tėvai manytų, jog netinkamai jus auklėju.“ („Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“, p. 19). Tvanų šeimynėlės ir kitų žmonių skirtumai, jų neeiliniai nuotykiai skaitytojui suteikia teigiamų emocijų. Kadangi vaikai ypač mėgaujasi nuotykiais ir burtais, šie padės ne tik geriau įsitraukti į knygą, bet ir pasijuokti iš svetimo, bet savaip įdomus burtininkų ir raganų šeimos gyvenimo.

Visoms minėtoms knygoms būdingos juokingos situacijos ir šmaikštūs veikėjai. Vaikai skaitydami knygas kartu su tėvais gerins tarpusavio ryšį, mokysis pasitelkti humorą sudėtingose situacijose, reikšti mintis, lavinti vaizduotę bei kritiškai mąstyti. Linksma literatūra skatina ir toliau skaityti – tuo pačiu gerėja ir skaitymo įgūdžiai. Dėl įvairiapusės teikiamos naudos skaitymas yra dovana žmogui, todėl sudarydami sąlygas vaikystėje skaityti linksmas knygas tėvai paskatins juos nepaleisti skaitymo kuriamo džiaugsmo visą gyvenimą.

Reklama

Kai jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis telpa nedidelėje knygoje

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkutė. Dainoros Kašėtaitės nuotrauka.

Tiems, kas skaitė Neringos Vaitkutės trilogiją „Vaivorykščių arkos“ ir kitas knygas, šios autorės daug pristatinėti nereikia: jos tekstai išsiskiria itin vaizdinga, lengvai tekančia kalba, ryškiais veikėjų charakteriais ir nuotykių, staigmenų bei vidinių atradimų kupinais siužetais. Ir tai ne šiaip panegirikos: rašytoja labai gerai pažįsta vaikus ir jų pasaulį, tad pasakoja jiems ne pritūpusi ar pasilenkusi, o kartu sėdėdama ant stogo ir žemyn mataruodama kojomis. Neringos Vaitkutės knygos nukelia į erdves, kurioms išvysti prireikia visos vaizduotės galių ir kuriose veikėjams tenka kasdien priimti svarbius drąsos, garbės, pasiaukojimo spendimus. Ir niekur nerasite rimtuoliškų pamokymų, nes vietoje jų siūlomos patirtys. Skaitytojai patys apsisprendžia, ką palaikyti, kuo pasitikėti, ir čia pat patiria to pasekmes. Galime savo vaikus apsaugoti uždarę namuose, viską drausdami, arba leisti jiems patirti, rinktis, atrasti ir tik pabūti šalia, jei mūsų prireiktų.

Naujausioje N. Vaitkutės knygoje „Klampynių kronikos“ pasakojama pirmuoju asmeniu.klampyniu kronikos_sp Pagrindinė veikėja – mergaitė, vardu Agata, kuri kartu su šeima gyvena viename iš nedidelių Lietuvos miestelių – Mažosiose Klampynėse, kurias ji pati taip trumpai apibūdina: „Į mūsų miestelį galima atvažiuoti siauru jokiais ženklais nepažymėtu vieškeliu, nežymiai atsišakojančiu nuo asfaltuoto kelio. Kas žino, tas lengvai randa reikiamą posūkį, o kas nežino… tam ir nereikia žinoti. Mažąsias Klampynes iš visų pusių supa pelkės, tankūs miškai, juosia lėta tingi upė, nešanti tamsius vandenis iš vieno pelkynuose pasislėpusio ežero į kitą ir šnabždanti paslaptingu balsu.“

Klampyniu kronikos. Monikos Mitkutes iliustracija

Monikos Mitkutės iliustracija

Būtent šiame miestelyje per vienerius metus nutinka tokių dalykų, apie kokius tik proprosenelių pasakose ir legendose girdėjome. „Nors išmokome gyventi šių būtybių apsuptyje, kartais jos įneša smagios sumaišties, ir kol erzelis nurimsta, visos Mažosios Klampynės stovi ant ausų“, – ramiai konstatuoja Agata, drąsiai lėkdama ten, kur tik pakvimpa nuotykiais. Agata yra pati tikriausia svajonių draugė, nes jos namuose niekada nebūna liūdna ir kiekvienas priimamas kaip savas. Mergaitė turi brolį dvynį, jaunesnę seserį, vaikų knygoms iliustracijas piešiančią mamą ir gydančias mikstūras gaminantį tėtį. Dar kartu gyvena pati šauniausia, tvirto būdo ir geros širdies močiutė. Juodvi su mama žino įvairiausių ir kone magiškų būdų, kaip padėti susitvarkyti su vaikams ir visam miesteliui iškylančiais keblumais.

Tik nepamanykite, kad tai siaubo istorijos. Priešingai – autorė sudėjo į knygą daug gražiųMonikos Mitkutes iliustracija 2 mūsų tautosakos būtybių, o tik tam, kad skaityti būtų įdomiau, iš pradžių laksto šiurpuliukai, kurie netrukus pavirsta nuostaba ar net juoku. Čia knibžda gyvatės ir žalčiai, ieškantys pagrobtos gyvačių karaliaus karūnos, paslaptingame baltajame name gyvena dailios it lėlės mergaitės, skraido aitvarai, giriose laksto užkerėti vilkai, o pelkėse žybsi žaltvykslės ir už bet kurio medžio gali sutikti laumes, o žiemą vaikai gali pasivaikščioti iš žemės išnyrančiame dailiame rūme. Be to, kiekvienas Mažųjų Klampynių gyventojas turi po savo baubą. Autorė juos apibūdina labai detaliai: išvaizdą, pomėgius, santykius su kitais namų gyventojais, tad, jei Jūsų namuose kaip tik tokių užviso, bus labai pravartu sužinoti daugiau, užuot bandžius juos išguiti ar nuskriausti.

Monikos Mitkutes iliustracija 3Knygą iliustravo Airijoje gyvenanti dailininkė Monika Mitkutė, ir tai pirmoji jos iliustruota knyga. Taip nutiko, kad regis, viskas šioje knygoje susisiejo: lig šiol visuose Monikos ranka pieštuose darbuose vienur kitur šmėžuodavo mažutės, bevardės, nepiktos, tamsios būtybėlės baltomis akutėmis. Tad knygą iliustruoti galėjo tik ji – nepaaiškinamus, tačiau tokius savus padarėlius pažįstanti Monika Mitkutė. Kiekviena iliustracija be galo kruopščiai išpiešta, įdedant dalelę kasdienos, matytų ir patirtų dalykų, tuo pačiu skaitytojams paliekant vietos savoms interpretacijoms ir tęsiniams. Tai vienas tų gražių pavyzdžių, kai pateikiamas jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis, telpantis nedidelėje knygoje.

Už straipsnį dėkojame Agnei Skučaitei-Leonavičienei

Gydytoja psichoterapeutė Gabrielė Subačiūtė: „Leiskime vaikams pasirinkti, kaip jie nori žaisti, netaisykime jų“

„Turėk vaizduotės“ – turbūt ne kartą teko išgirsti, o gal net ir sakyti šiuos žodžius. Jie lengvai ištariami, bet sukelia daugybę klausimų. Iš kur gauti tos vaizduotės? Kam ji reikalinga? Ar reikėtų išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kaip knygų skaitymas lavina vaizduotę? Apie tai kalbėjomės su Vilniaus psichoterapijos studijos gydytoja psichoterapeute bei vaikų ir paauglių psichiatre Gabriele Subačiūte.

Parašytas ne vienas straipsnis apie tai, kokia laki vaikų vaizduotė ir kaip kūrybiškumas augant mažėja. Kaip susiję vaizduotė ir kūrybiškumas? Kaip jie vienas kitą papildo?

Gabrieles Subaciutes nuotrauka_Kristina Aleksynaite photography

Gabrielė Subačiūtė. Kristina Aleksynaitė photography nuotrauka.

Manau, kad vaizduotė padeda kūrybiškumui pasireikšti, nes joje gali gimti neįprasti vaizdai, scenarijai, idėjos. Tačiau vien vaizduotės kūrybiškumui nepakanka, nes ne visi turi motyvą kilusias idėjas įgyvendinti, be to, kūrybiškumui pasireikšti reikia kantrybės, darbo ir pasitikėjimo savimi. Jeigu vaizduotėje kils įdomių dalykų, bet pats nelaikysi jų vertingais, tai turbūt ir nedėsi pastangų juos realizuoti.

Kaip vystosi vaizduotė?

Raidoje mažas vaikas dar neturi gebėjimo aiškiai atskirti savo vidinio pasaulio nuo išorinės realybės. Pavyzdžiui, kūdikis ne iki galo suvokia net savo kūno ribas. Augdamas vaikas vis labiau pažįsta pasaulį, savo vaizduotėje jis gali „panaudoti“ vis daugiau pasaulio elementų. 3–4 m. amžiuje įsivaizduojami elementai atsiranda žaidžiant, pvz., vaikas gali vaidinti, kad valgo blyną, nors realaus blyno nėra. Tam tikrame amžiuje, paprastai apie 4–7 metų, vaikai dažniau turi įvairių neracionalių baimių, pvz., kad po lova tupi piktas baubas. Su amžiumi vaikas vis geriau atskiria vidinius išgyvenimus nuo išorinės realybės ir pikti baubai vis dažniau jaučiami kaip savo paties išgyvenimas, o ne kaip po lova esanti grėsmė. Taigi nors vaizduotė yra nuostabus dalykas, per didelis panirimas į ją gali sukelti ir sunkumų.

Kaip geriausiai padėti ugdyti vaikų vaizduotę?

Manau, labiausiai reiktų ne tiek ugdyti ją, kiek be reikalo neslopinti – leisti vaikui daug20180222_24 žaisti, ypač ikimokykliniame amžiuje, duoti vaikui pasirinkti, kaip jis nori žaisti, netaisant jo (pvz., jei vaikas žaidžia, kad karvė valgo akmenis, nereiktų pataisyti, kad iš tiesų ji valgo šieną – vaikas tai sužinos besimokydamas). Taip pat vaizduotės naudojimą slopina įvairi paruošta informacija, kurią belieka tik priimti – tokios informacijos gausu „Youtube“, filmukuose ir pan., kai vaiko vaizduotė beveik nedirba. Vaizduotės mažiau reikia ir naudojantis žaislais, kurie viską daro patys, arba yra jau su priskirtu aiškiu charakteriu, savybėmis (tarkim, Supermenas). Turėdamas paprastą traukinuką vaikas gali pats įsivaizduoti jo leidžiamą garsą, tam turbūt nebūtų prasmės su tūtuojančiu traukinuku. Žinoma, nereiktų pulti į kraštutinumus ir visiškai atsisakyti spalvotų ar grojančių žaislų. Nelabai malonus, bet svarbus patyrimas, skatinantis vaizduotę – tai nuobodulys. Todėl svarbu leisti vaikams kartais panuobodžiauti, neužpildyti jų visos dienos veiklomis.

Kuo laki vaizduotė padeda mums kasdieniame gyvenime?

Manau, panirimas į vaizduotę dažnai gali būti malonus, taip galime pailsėti. Taip pat vaizduotė padeda kuriant, sprendžiant įvairias problemas. Kartais vaizduotė tampa būdu tvarkytis su sunkiais jausmais (pvz., jei aš jaučiuosi nieko nesugebantis, galiu įsivaizduoti, kad esu daug pasiekęs ar toks tapsiu), atsiriboti nuo skaudžios realybės. Tačiau tai ne visada geriausias būdas spręsti sunkumus, ypač jei jie sprendžiami tik tokiu būdu ir tai užsitęsia.

Ar reikia išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kodėl?

Tam tikrame amžiuje, maždaug 3–6 m., tai yra norma, todėl paprastai išsigąsti nereikėtų. Svarbu bandyti suprasti, ką įsivaizduojamas draugas suteikia vaikui. Jeigu šis reiškinys užsitęsia, vaikas ir augant nesupranta, kad tai – jo vidinio pasaulio dalis, galima kreiptis į psichologą, kuris padėtų suprasti, kodėl vaikui tas draugas tapo toks svarbus, ką vaikas juo kompensuoja.

Knygoje „Tiltas į Terabitiją“ du draugai Leslė ir Džesas sukuria savo paslapčių šalį Terabitiją, pagrindinis knygos „Džiugė“ veikėjas Albenas bendrauja tik su jam vienam matoma ežero mergele Džiuge, Erlis iš knygos „Laivavedys Erlis“ keliauja sekdamas skaičių pi… Kaip skaitant knygas galima padėti lavinti vaikų vaizduotę?

2

Knygų skaitymas vaizduotę lavina per tai, kad mes jas skaitydami įsivaizduojame ten aprašytus žmones, aplinką ir pan. Taip pat tokiu būdu prisiliečiame prie kito žmogaus vaizduotės, turtiname savo pažinimą, kurio dėka tarsi įgyjame daugiau „plytų“ savo vaizduotės pastatams.

Turbūt yra tekę girdėti posakį „neturi vaizduotės“. Ar tikrai yra žmonių, kurie neturi vaizduotės?

Manau, vaizduotę turime mes visi, tik vieni labiau remiasi ja, kiti – kitais dalykais (galbūt racionalumu, taisyklėmis).